Hibridinio karo pamokos

Išmintingas posakis perspėja, kad generolai dažniausiai intensyviai ruošiasi jau pasibaigusiems karams. Pastarųjų metų įvykiai aiškiai parodė, kokia teisinga ši mintis. Karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose atskleidė, jog karybos tendencijos keičiasi žaibišku greičiu, o pranašumą šiandien įgyja ne tie, kurie turi brangiausią techniką, bet tie, kurie geba grei­čiausiai prisitaikyti.

Tikriausiai daugelis dar prisimena Lietuvoje vykusią paramos akciją, kai buvo renkami pinigai nepilotuojamam orlaiviui „Bayraktar“. Tuo metu jis buvo pristatomas kaip karo eigą keičiantis ginklas. Tačiau praėjus vos metams konstatuota, kad „Bayraktarų“ reikšmė fronte smarkiai sumenko, panašiai kaip ir tankų. Pakanka pažvelgti į karo Ukrainoje suvestines – sunkiosios technikos nuostoliai sumažėjo ne todėl, jog ji tapo atsparesnė, o dėl to, kad ji naudojama vis rečiau. Šiandien vyksta dronų karai.

Į šiuos pokyčius būtina atsižvelgti planuojant Lietuvos krašto apsaugos biudžetą. Dar visai neseniai viešojoje erdvėje virė diskusijos, kiek itin brangių tankų turėtume pirkti. Karinė doktrina ilgą laiką rėmėsi nuostata, jog be jų nėra tikros gynybos galios. Tačiau šiandien geriausi mokytojai yra ukrainiečių kariai fronte – jie ne kartą įrodė, kad moderniame kare dronų valdymo įgūdžiai ir technologinis lankstumas yra verti daugiau nei milijonus kainuojanti technika. Tą patį pajuto ir Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė, kai buvo priversta itin brangiomis raketomis numušinėti gerokai pigesnius Irano dronus – ir ne visada sėkmingai.

Neketinu aiškinti karybos ekspertams, kaip turėtų atrodyti mūsų gynybos sistema, tačiau akivaizdu, jog, norėdami tapti valstybe, primenančia ežį su aštriais spygliais, privalome iš esmės peržiūrėti savo gynybos prioritetus. Daugelis jų buvo suformuoti prieš dešimtmečius, kai karo pobūdis buvo visiškai kitoks.

Tuo labiau, kad šiandien jau gyvename hibridinio karo sąlygomis. Hibridinis karas – tai priešininko silpninimas ir trikdymas neskelbiant oficialaus karo. Vienu pirmųjų tokių veiksmų tapo dar ne taip seniai Baltarusijos režimo organizuota migrantų krizė, kai tūkstančiai žmonių iš Azijos ir Afrikos buvo sąmoningai stumiami į Lietuvą. Tikslas buvo aiškus – sukelti chaosą, įtampą bei ekonominius sunkumus. Sunku net įsivaizduoti, kokioje situacijoje šiandien būtume atsidūrę, jei ne ryžtinga reakcija ir sparčiai pastatyta fizinė siena pasienyje.

Po to sekė energetinis šantažas ir grasinimai, jog Europa sušals. Šį iššūkį pavyko įveikti stiprinant energetinę nepriklausomybę. Vėliau prasidėjo oro balionų incidentai, trikdę ir vis dar betrikdantys aviacijos darbą ir kėlę papildomą įtampą. Dabar dar viena bauginimo priemone tapo dronai. Rusija pademonstravo „išradingumą“ – į Lietuvos ir kaimyninių šalių teritoriją buvo nukreipiami ukrainiečių paleisti dronai, kurių signalai, kaip aiškėjo vėliau, buvo perimami ir nukreipiami iš Kaliningrado srities.

Pastarieji įvykiai Lietuvoje parodė, jog mūsų pasirengimas tokioms grėsmėms vis dar nepakankamas. Vienas neseniai paskelbtas oro pavojus sustabdė dalį šalies gyvenimo – nutrūko ugdymo procesas, stojo transportas, žlugo žmonių planai. Netruko pasigirsti ir balsų, jog esą pavojaus skelbti nevertėjo. Tačiau pakaktų įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei dronas būtų detonavęs gyvenamojoje teritorijoje. O tokia grėsmė šiandien yra visiškai reali.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad kol kas esame beveik bejėgiai net prieš pavienius dronus. Tuo metu moderniuose karuose vienos atakos metu naudojami šimtai ar net tūkstančiai bepiločių. Ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl dar nesame pasirengę – pernelyg ilgai ruošėmės karams, apie kuriuos skaitėme vadovėliuose, o ne tiems, kurie vyksta dabar.

Hibridinio karo dalimi galima laikyti ir masinę duomenų vagystę iš Registrų centro. Tokie išpuoliai nukreipti ne tik į informacines sistemas, bet ir į visuomenės pasitikėjimą valstybe. Šiandien dar sunku įvertinti visas pasekmes, tačiau ypač nerimą kelia tai, jog atsakingi pareigūnai ir politikai apie problemą žinojo gerokai seniau, nei ji tapo vieša. Pirmoji reakcija, panašu, buvo bandymas išvengti skandalo. Tačiau hibridinio karo sąlygomis tai yra itin pavojinga laikysena. Tokiose situacijose svarbiausia turėtų būti ne vieno „atpirkimo ožio“ paieškos, o greita ir skaidri reakcija bei tiksli informacija savo šalies piliečiams, parodant, kaip bus užkertamas kelias panašioms grėsmėms ateityje.

Apmaudu ir dėl politinės lyderystės stokos. Hibridinio karo sąlygomis visuomenei ypač svarbu girdėti aiškius bei ryžtingus politinius signalus. Kariškiai gali profesionaliai vertinti karines grėsmes, tačiau visuomenės pasitikėjimą ir ramybę pirmiausia palaiko politiniai lyderiai. Tačiau Premjerė šiuo laikotarpiu nusprendė pasiimti vieną dieną atostogų... 

Ilga tyla, dviprasmiški komentarai ar demonstratyvus atsipalaidavimas tokiu metu siunčia žinutę visuomenei, kad politikams ji nerūpi.

Kita vertus, pozityviai nuteikia Europos Komisijos reakcija. Pažadai stiprinti antridronines sistemas ir skirti Lietuvai papildomą finansavimą rodo, jog grėsmės vertinamos rimtai. 

Tačiau hibridinis karas vyksta ne tik ekonomikos ar saugumo srityje – jis nukreiptas ir į žmonių psichologinį atsparumą. Todėl šiandien svarbiausia yra nepasiduoti panikai ar apatijai. Net jei stokojame ryškios politinės lyderystės, kiekvienas galime prisidėti prie valstybės atsparumo – savo darbu, atsakomybe bei gebėjimu išlikti ramiais krizės akivaizdoje. Hibridinės atakos turi ir paradoksalią savybę: jei jos nepalaužia, tampa pamoka, leidžiančia geriau atpažinti silpnąsias vietas ir sustiprėti.

Turime nustoti ruoštis vakar dienos karams. Nes į duris jau beldžiasi rytdienos grėsmės.

Andrius NAVICKAS