Ar mums reikia naujo Sąjūdžio?
Kol Donaldas Trumpas „tempia gumą” žaisdamas savo sprendimais dėl Irano, kol Putinas žarstosi naujais popieriniais grasinimais Baltijos šalims, kol Lietuvos valdžioje viešpatauja neįtikėtinas chaosas, pažvelkime į savo kiemą. Birželio 3 d. sukanka 38 metai, kai ėmė kurtis Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). 1988 m. susirinkime Mokslų akademijoje buvo nuspręsta išrinkti LPS iniciatyvinę grupę.
Ją sudarė 35 žymūs asmenys, iš jų 17 priklausė tuometinei SSRS Komunistų partijai. Netrukus prasidėjo aktyvi visuomeninė veikla – iniciatyvinės Sąjūdžio grupės pradėjo kurtis visoje Lietuvoje, pradėti organizuoti mitingai ir protesto akcijos, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, buvo leidžiama ir platinama Sąjūdžio spauda. O jau spalio 22–23 d. Vilniaus sporto rūmuose įvyko steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame priimta programa, įstatai, išrinktas Sąjūdžio seimas ir taryba.
Šis, atrodytų, formalus iniciatorių žingsnis tarsi atlaisvino Lietuvos rankas, nuėmė atsargumo, suvaržymų, slėpimo ir baimės pančius, kuriuos ilgus dešimtmečius laikė įveržusi okupacinė valdžia. Sunku paneigti, kad per visą tą laiką represinėms struktūroms padėjo ir Lietuvos komunistai, tik po metų, 1989 m. gruodžio 19 – 23 d. vykusiame 20-ajame LKP suvažiavime išdrįsę atsiskirti nuo SSKP. Bet apie tai vėliau.
Galinga Sąjūdžio banga užplūdo visą Lietuvą. Šių eilučių autorius, dirbęs LRT apžvalgininku, taip pat įsijungė į dar sovietinio radijo ir televizijos Sąjūdžio grupę, kuriai vadovavo garsus radijo žurnalistas Benas Rupeika, o techniniam centrui – Eduardas Potašinskas. Mūsų pagrindinis judėjimo laukas buvo eteris, kuris, nepaisant griežtų partinių ideologinių varžtų, visai šaliai demonstravo tautinio pakilimo cunamį.
Jis neaplenkė ir Šilalės rajono. Mūsų laikraštis jau rašė, kad Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė šeši žymūs rajono žmonės, o tų metų spalio 8 d. buvo surengtas keturių valandų mitingas miesto centre. Tūkstantinė minia pritarė Sąjūdžio grupės įkūrimui ir delegatų siuntimui į suvažiavimą Vilniuje. Šiemet rudenį šilališkiai galės pakeliauti 38-mečio Sąjūdžio keliais.
Bet visa tai dvelkia anų laikų nostalgija, o gyvenimas šiandien perkainoja tuometinio tautinio judėjimo vertybes. Neseniai vykusiame improvizuotame koncerte-susitikime Mokslų akademijoje to meto liudininkai reiškė nerimą, kad valstybė tarsi kratosi Sąjūdžio iškovojimų, nes į valdžia ateina nieko bendro su tautinėmis vertybėmis neturintys asmenys – politiniai vertelgos, menko išprusimo veikėjai, buvę nomenklatūrininkai arba jų vaikai bei anūkai. Valdančioje daugumoje kyla vis nauji skandalai, kurie kenkia ne tik Lietuvos įvaizdžiui, bet ir yra pavojingi nacionaliniam saugumui.
Koncerte sėdėjęs pagyvenęs vyras man tarstelėjo: pažiūrėk, kiek čia renkasi buvusiųjų... Matyt, turėjo galvoje tuos, kurie ir anais laikais gyveno visko pertekę, uoliai tarnavo okupantui, o jų vaikai ar anūkai aktyviai veržėsi į Sąjūdį. Ne paslaptis, kad tokių dauguma buvo įsitvirtinę „vienos ir vienintelės partijos“ viršūnėse, o vėliau kartu su LKP ir LDDP lyderiais, gelbėdami savo kailį, tik prisitaikė prie Sąjūdžio. Įtariama, kad taip pasielgti jiems patarė visagalė „kagėbė“. Ko gero, šito tenykščio raudono atspalvio atsiranda ir dabartinės valdžios gretose...
Įsimintini negailestingi buvusio mano filosofijos dėstytojo, profesoriaus Broniaus Genzelio straipsnio savaitraštyje „Atgimimas“ žodžiai, kuriuos jau esu citavęs, bet jie aktualūs ir šiandien: „Vėliau A. Brazausko grupuotei pavyko iš LKP (vėliau ir LDDP) vadovybės eliminuoti sąjūdininkus, iš dalies išsaugoti nomenklatūrą, nesvarbu, ar ji liko tos partijos gretose, ar ne. Kai pajunta valdžios skonį, ji atsiranda ten, kur reikia. Vienu metu nomenklatūrininkai depolitizuojasi, kitu metu vėl partizuojasi. Nomenklatūros liekanos įgijo gražų veidą, kurį LKP ir gavo susijungdama su LSDP“.
Šiuolaikiškai skamba ir šiandien kažkodėl nerodomas 2013-aisiais Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui žurnalistų Virginijaus Savukyno ir Astos Einikytės sukurtas dokumentinis filmas „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“, kuris tarsi atsakė į aktualų klausimą: taip, sovietinis saugumas stengėsi įterpti į jį savo žmones, panaudoti kaip nacionalizmo propaguotoją, bet paskui, po permainų Maskvoje, pasiliko tik stebėjimo funkciją. Visi, neišskiriant ir „lietuviškųjų“ komunistinių patriarchų, galvojo, kaip iš šio tautinio sprogimo išnešti sveiką kailį… Ir atgimti vėl, jau nepriklausomybės laikais, „prichvatizuojant“ kolūkių turtą, nykstančias įmones, darant karjerą valstybės įstaigose, įsiterpiant į valdymo struktūras, į valdžią, paliekant tautiečio sąmonėje kuo nekaltesnį įvaizdį.
Prisiminti – nereiškia nurašyti, smerkti ar niekinti. Iš praeities reikia mokytis. Kad nedarytume senų ir naujų klaidų, kad atskirtume pelus nuo grūdų. Tad gal iš tikrųjų reikia naujo, ne paradinio Sąjūdžio?
Česlovas IŠKAUSKAS