Tėvystės prasmė
Netrukus švęsime Tėvo dieną. Esu laimingas, kad vis dar galiu apkabinti neseniai 90-metį atšventusį savo tėtį. Taip pat esu dėkingas už galimybę pačiam patirti tėvystės stebuklą – tą nepakartojamą akimirką, kai pirmą kartą paimi ant rankų naujagimę dukrą ir tave užlieja džiaugsmas bei nuostaba: aš esu tėvas...
Būti tėvu yra savotiškas paradoksas – jei mamos ir kūdikio ryšys nuo pirmųjų gyvenimo dienų yra natūralus ir savaiminis, tai tėvui tenka kitokia misija. Jis tampa tuo žmogumi, kuris vaikui padeda atrasti pasaulį už mamos glėbio ribų. Tėvas turi drąsinti, palaikyti ir padėti skleistis unikaliam vaiko asmenybės pasauliui. Jis yra ramstis, kuris suteikia pasitikėjimo savimi, moko atsakomybės ir kartu leidžia augti savarankišku žmogumi.
Didžiausias tėvystės iššūkis – būti pavyzdžiu, tačiau kartu gebėti laiku atsitraukti, paliekant vaikui atsakingos laisvės erdvę. Tai nėra lengva užduotis.
Tėvystę dažnai apsunkina ne tik kasdieniai rūpesčiai, bet ir iš praeities atsineštos patirtys. Daugelyje šeimų kartojasi neišgydytos traumos, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Prie to prisideda ir vis dar gajūs stereotipai, esą tėvas neturi rodyti švelnumo, kalbėti apie jausmus ar skirti laiko nuoširdiems pokalbiams.
Mano paties tėvas daug dirbo ir buvo įsitikinęs, jog svarbiausia jo pareiga – finansiškai aprūpinti šeimą. Jis labai anksti neteko savo tėvo, todėl jam buvo sunku suprasti, kiek man reiškė paprastas bendravimas, pokalbiai ar padrąsinantis žodis. Vaikystėje man dažnai trūko jo pasakymo: „Aš tavimi tikiu.“
Tik tėčiui išėjus į pensiją tapome gerokai artimesni. Ši patirtis man tapo svarbia pamoka. Ji primena, kad nė vienas profesinis pasiekimas ar didesnės pajamos negali pakeisti laiko, praleisto su šeima.
Žinoma, gyvenimas nėra toks paprastas. Daugybė tėvų neturi galimybės dirbti mažiau vien todėl, kad daugiau laiko skirtų vaikams, nes tenka rūpintis elementariais šeimos poreikiais. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis svarbu ieškoti galimybių būti kartu. Psichologai vieningai pabrėžia, jog kasdienis tėvų ryšys su vaikais yra viena veiksmingiausių socialinių problemų prevencijos priemonių.
Lietuvoje netrūksta iširusių šeimų. Deja, ši statistika nenuteikia optimistiškai. Tačiau neabejoju, jog ir po skyrybų būtina prisiminti paprastą tiesą – išsiskyrė sutuoktiniai, bet ne tėvai. Tėvystė yra neatšaukiamas įsipareigojimas, reikalaujantis laiko, jėgų ir atsakomybės.
Kita vertus, tai ir neapsakomas džiaugsmas. Prisimenu, kaip dukra kartą paklausė, ar nesigailime tiek laiko, pastangų, nervų ir lėšų skyrę jos auginimui. Abu su žmona nedvejodami atsakėme: būtent tėvystė visiems šiems išbandymams suteikia prasmę. Vaikai pakeičia viską. Todėl kartais su liūdesiu klausausi jaunų žmonių svarstymų, kad jie nori „pagyventi sau“, mieliau renkasi augintinius ar mano, jog šiais laikais auginti vaikus yra pernelyg sudėtinga. Žinoma, kiekvienas turi teisę rinktis savo gyvenimo kelią. Tačiau, mano nuomone, tokie argumentai atrodo menkai įtikinami.
Ne kartą teko skaityti mokslinius tyrimus apie vadinamąją „betėvystės kultūrą“ Vakaruose. Tyrėjai perspėja, kad vartotojiškoje visuomenėje silpsta tėvo, kaip autoriteto ir emocinio ramsčio, vaidmuo. Tėvai vis dažniau atsakomybę už vaikų ugdymą perleidžia mokykloms ar kitoms institucijoms. Šeimos pamažu praranda bendruomeniškumą, o nuolatinis skubėjimas išstumia vadinamuosius lėtus santykius – laiką, skirtą tiesiog būti kartu. Todėl visada nuoširdžiai džiugina vaizdas, kai matau tėčius, stumiančius vaikiškus vežimėlius, kartu leidžiančius laiką su visa šeima ar išsiruošusius savaitgalio išvykai. Tai nėra vyrų „sumoteriškėjimas“, kaip kartais mėginama teigti. Tai brandžios ir stiprios šeimos ženklas.
Jei norime, kad tėvystė būtų vertinama, pirmiausia turime gerbti savo tėvus. O jei jų jau nebėra tarp mūsų, Tėvo diena gali tapti proga prisiminti jo gyvenimą, pasidalyti prisiminimais su artimaisiais ir perduoti istoriją jaunesnėms kartoms. Taip pat neturėtume bijoti garsiai pasakyti, kad didžiuojamės būdami tėvais.
Taip, tėvystė reikalauja daug pastangų. Tačiau juk ir pats gyvenimas nėra paprastas. Nors yra daugybė būdų jį įprasminti, man viena didžiausių dovanų, pakeitusių viską, tapo būtent tėvystė.
Dukra jau suaugusi. Tačiau kai ji pasakoja apie savo rūpesčius ar iššūkius, viskas rūpi taip pat, kaip tada, kai ji buvo maža. Ar norėčiau, kad būtų kitaip? Tikrai ne.
Todėl artėjančios Tėvo dienos proga nuoširdžiai sveikinu visus tėčius, senelius ir prosenelius. Nors visi darome klaidų ir ne viską galime pakeisti, drąsiai priimkime tėvystės iššūkį. O svarbiausia – nepamirškime, kas jame iš tiesų svarbu.
Andrius NAVICKAS