Ar politi­koje dar liko aukšti standartai?

Pastaruoju metu susidaro įs­pū­dis, kad politinės atsakomybės ir kompetencijos standartai Lietuvoje vis labiau blanksta. Vyriausybėje matome partijas pakeitusius po­litikus, Seime – teisinių proble­mų turinčius parlamentarus, o vie­šąsias diskusijas lydi klausimai dėl kai kurių aukštų pareigūnų akademinės reputacijos. Visa tai kelia abejonių, kokiais kriterijais šiandien vadovaujamasi, skiriant žmones į svarbiausius valstybės postus. Kartais atrodo, jog politi­nis lojalumas tampa gerokai svarbesnis nei profesionalumas ar nepriekaištinga reputacija.

Jau dvejus metus kartojamas šūkis „Valstybė, kuri veikia“. Tačiau vien tai, kad sistema funkcionuoja, dar nereiškia, jog ji veikia kokybiškai, patikimai ir atsakingai. Mechanizmas gali judėti, triukšmauti ar burzgti, bet nuo to savaime netampa efektyvus. Valstybei neužtenka vien užpildyti visas valdžios kėdes – kur kas svarbiau, kas jose sėdi ir kokiais principais vadovaujasi.

Diskusijų kelia ir aukščiausių valstybės vadovų pasirinkimas negyventi oficialiose rezidencijose. Mano įsitikinimu, reprezentacinės rezidencijos nėra vien tarnybinis būstas. Jos skirtos priimti užsienio svečius, rengti diplomatinius susitikimus bei užtikrinti aukščiausių valstybės pareigūnų saugumą. Todėl sprendimas likti privačiuose namuose valstybei gali reikšti papildomas išlaidas ir sudėtingesnį saugumo garantą.

Tai akivaizdu kalbant tiek apie Prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris ir antrąją kadenciją pasirinko gyventi savo namuose, tiek apie Ministrą Pirmininką Mindaugą Sinkevičių, nusprendusį reziduoti Jonavoje. Tokie sprendimai reiškia papildomą krūvį Vadovybės apsaugos tarnybai ir didesnes valstybės išlaidas. Be to, sunku paneigti, kad Premjerui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra daugiau kaip šimtas kilometrų nuo darbo vietos, gali būti sudėtingiau operatyviai reaguoti į netikėtas krizes ar skubius valstybės valdymo klausimus.

Įvairių minčių kyla ir dėl minist­rų komandos formavimo. Nors yra ir sveikintinų sprendimų. Pavyzdžiui, Dariaus Kuolio apsisprendimas tapti patarėju kultūros klausimais atrodo logiškas pasirinkimas. Ilgametis kultūros veikėjas ir buvęs politinės partijos vadovas dabar turės galimybę parodyti, kad geba ne tik kritikuoti, bet ir prisidėti prie kultūros politikos formavimo.

Vis dėlto dalis kitų paskyrimų primena sunkiai paaiškinamas politines rokiruotes. Užsienio reikalų viceministras tampa finansų ministru, vidaus reikalų ministras skiriamas Aplinkos ministerijos kancleriu. Tokie sprendimai neišvengiamai verčia klausti, ar tikrai pareigos skirstomos pirmiausia pagal kompetenciją.

Štai Užsienio reikalų viceministrės pareigas turėjusi palikti Audra Plepytė, autoritetinga buvusi Lietuvos ambasadorė Jungtinėse Amerikos Valstijose, viešai buvo siejama su sprendimu, kuris, kaip skelbta viešojoje erdvėje, galėjo būti nulemtas ne profesinių rezultatų, o politinės priklausomybės. Jei politinės pa­reigos iš tiesų tampa pirmiausia partinės priklausomybės, o ne kompetencijos klausimu, kyla pagrįstų abejonių dėl valstybės tarnybos profesionalumo principų.

Seime vis dar netyla ginčas dėl Kultūros komiteto pirmininko posto. Kęstutis Vilkauskas atsisako užleisti pareigas buvusiai kultūros ministrei, argumentuodamas paprastai: jei jo darbas buvo vertinamas gerai, kodėl jis turi trauktis? Kita vertus, ar logiška komitetui vadovauti skirti politikę, kuriai nebeatsirado vietos naujojoje Vyriausybėje? 

Valdančioji dauguma į kritiką dažniausiai atsako, kad dar nespėjo parodyti rezultatų ir neva yra puolama dėl smulkmenų. Iš tiesų galutinius vertinimus pateiks laikas. Gali būti, jog Ministras Pirmininkas ir jo komanda įrodys savo kompetenciją darbais, o šiandien keliami klausimai neteks pagrindo. Tačiau demokratinėje valstybėje visiškai natūralu domėtis, kokiais kriterijais pasirenkami žmonės aukščiausioms pareigoms.

Asmeninės savybės ar pomėgiai gali būti įdomūs visuomenei, tačiau jie nepakeičia profesinės kompetencijos. Todėl visuomenė pagrįstai tikisi, kad ministrai bus vertinami pirmiausia pagal gebėjimą vadovauti savo sričiai. Lygiai taip pat viešojoje erdvėje kilusios diskusijos dėl kai kurių aukštų pareigūnų akademinės veiklos neišvengiamai daro įtaką pasitikėjimui jais. Net jei teisiniai ar akademiniai vertinimai dar nėra galutiniai, tokios abejonės politikams kelia papildomą atsakomybę pagrįsti savo autoritetą darbais.

Įvairūs niuansai lydi ne tik valdančiąją daugumą. Tarkime, neaiški išlieka ir Remigijaus Žemaitaičio politinė strategija. Viešojoje erd­vėje svarstoma, ar jis dar kartą nesirinks pasitraukimo iš Seimo scenarijaus, kuris leistų išvengti apkaltos pasekmių. Pagal galiojančią tvarką savanoriškas atsistatydinimas nesukelia tokių teisinių apribojimų kaip pašalinimas apkaltos būdu. Tačiau rinkėjams svarbiausia turėtų būti ne formalios politinės procedūros, o pasitikėjimas. Dabar gi vis dar išnaudojamas nuolatinis „sistemos aukos“ naratyvas, kuriuo daug gyventojų aklai pasikliauja.

Diskusijų kelia ir buvusio Seimo Pirmininko Sauliaus Skvernelio situacija. Jam teismo sprendimu taikomos procesinės priežiūros priemonės, pats politikas tvirtina tapęs politinio susidorojimo auka, vis dėlto, kol vyksta teisminis procesas ir nėra galutinio sprendimo, mano nuomone, būtų atsakinga susilaikyti nuo aktyvios politinės veiklos. Tuo labiau, jog viešosios diskusijos dažniau sukasi apie S. Skverneliui taikomas priemones nei apie jo siūlomus teisėkūros sprendimus. O tai irgi neabejotinai menkina pasitikėjimą politikais.

Ar tikrai politiniai standartai turi būti tokie, kokius matome šiandien? Ar normalu, kad visuomenė vis dažniau abejoja politikų kompetencija ir reputacija? O gal atėjo metas gerokai aukščiau pakelti politinės atsakomybės kartelę, kad žodis „politika“ žmonėms vėl reikštų tarnystę valstybei, o ne nuolatinį skandalų ir kompromisų lauką?

Andrius NAVICKAS