Valstybi­ninko mąstymas ar rinkimų matematika?

Dar XIX a. amerikiečių rašytojas ir dvasininkas Freemanas Clarke’as rašė, kad „politikas galvoja apie kitus rinkimus, valstybininkas – apie kitą kartą.“ Šią mintį mėgo kartoti ir britų premjeras Winstonas Churchillis. Nors jis iki šiol laikomas drąsaus pasipriešinimo tironijai simboliu, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui skaudžiai pralaimėjo rinkimus. Rinkėjų sprendimą lėmė ne vien karo metų nuopelnai – poli­tinėje kovoje svarbūs ir pažadai, ir visuomenės lūkesčiai.

Kai svarbiausi valstybės sprendimai priimami vadovaujantis valstybininko mąstymu, galima tikėtis nuoseklių, kartais nepopuliarių, bet ilgalaikę perspektyvą kuriančių sprendimų. Tačiau politikoje dažnai nugali trumpesnis horizontas – noras įtikti rinkėjams ir užsitikrinti jų palaikymą per artimiausius rinkimus.

Taigi ar neseniai viešai pristatytas kitų metų Lietuvos valstybės biudžeto projektas labiau atspindi valstybininko mąstymą, ar rinkimų matematiką? Kita vertus, rinkimų tango šoka ne tik politikai, bet ir rinkėjai. Jei patys reikalaujame vien patogių sprendimų, nesidomime jų ilgalaikėmis pasekmėmis ir leng­vai susigundome pažadais, neturėtume stebėtis, jog valdžios siekiantys politikai orientuojasi į artimiausią pergalę, o sudėtingesnių problemų sprendimą palieka ateičiai.

Vertindamas ateinančių metų biudžeto projektą, Prezidentas Gitanas Nausėda apie jį atsiliepė gana palankiai, netgi palankiau, nei dalis valdančiajai koa­licijai priklausančių politikų, nepatenkintų, kad, rengiant dokumentą, su jais buvo menkai tariamasi. Prezidentas pabrėžė, jog jam patinka, kad visas būsimas biudžetas nėra paaukojamas krašto apsaugos poreikiams ir lieka galimybių spręsti socialines problemas, pavyzdžiui, didinti pensijas.

Vis dėlto svarbu ne vien tai, kokią bendrojo vidaus produkto dalį skiriame gynybai, bet ir tai kaip šios lėšos naudojamos. Jos, mano manymu, neturėtų likti vien skaičiumi, kuriuo galima didžiuotis tarptautiniuose forumuose. Gynybos finansavimas turi virsti realiais pajėgumais, modernia infrastruktūra ir veiksmingomis atgrasymo priemonėmis. Deja, didėjant Krašto apsaugos ministerijos biudžetui, jo panaudojimas dėl įvairių priežasčių ne visada vyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi.

Vyriausybė kitų metų biudžete gynybos finansavimui numato skirti 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – iš viso 4,8 mlrd. eurų (šių metų biudžete skirta 4,79 mlrd. Eur arba 5,38 proc. nuo BVP). 

Beje, nors gynybai skiriamas procentas mažėja, valstybės skola toliau auga. Būtent tai verčia klausti, ar biudžeto rengėjai galvoja apie ilgalaikį valstybės finansų tvarumą, ar pirmiausia siekia patenkinti dabartinius visuomenės lūkesčius, artėjant savivaldos rinkimams.

Skolinimasis savaime nėra nei blogis, nei neatsakingumo įrodymas. Daugelio valstybių skola yra gerokai didesnė nei Lietuvos. Tačiau svarbu ne tik absoliutus jos dydis, bet ir augimo tempas, skolinimosi kaina bei galimybė įsipareigojimus vykdyti ateityje. Valstybės skolos aptarnavimas kainuoja vis brangiau, o palūkanoms skiriami pinigai negali būti panaudoti kitoms viešosioms reikmėms. Tai nėra abstraktūs skaičiai, o reali našta valstybės finansams.

Apie tai jau ne kartą rašiau: skolintis galima ir išmintinga, jei aiškiai žinome, kam pinigai bus leidžiami, kokios naudos tikimės ir kaip ją vertinsime. Jeigu įsipareigojame didinti pensijas, pareigūnų ir valstybės tarnautojų atlyginimus, svarbu ne tik paskelbti apie didesnes sumas, bet ir įvertinti, ar tokia finansavimo politika bus tvari. Be to, panašiu tempu šios išmokos ir atlyginimai didėjo ir praėjusią Seimo kadenciją, todėl vien jų didinimas dar neįrodo, jog pasirinkta nauja ar išskirtinai veiksminga kryptis.

Vienas ryškiausių naujojo biudžeto akcentų – 150 mln. Eur vertės Paramos šeimai paketas. Buvusi Premjerė, o dabar socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė yra iškėlusi klausimą, ar šįkart pavyks tai, ko nepavyko pasiekti ankstesnėms valdžioms: ne tik skirti daug pinigų, bet ir iš tikrųjų įveikti demografines problemas. Toks klausimas pagrįstas. Bet demografijos tendencijų nepakeisi vienu biudžetiniu sprendimu, o paramos veiksmingumas priklausys nuo to, ar priemonės atitiks realius šeimų poreikius ir duos apčiuopiamų rezultatų. Lygiai taip pat verta klausti, ar valstybės išlaidos atliepia svarbiausias kasdienes gyventojų problemas. Pavyzdžiui, ar šeimoms didesnį rūpestį kelia brangstantys degalai ir šildymas, ar valstybės finansuojamas mokinių maitinimas? Atsakymą turėtų padėti rasti ne politikų prielaidos, o gyventojų poreikių vertinimas ir konk­rečių priemonių naudos analizė.

Į biudžeto prioritetų klausimą dėmesį atkreipia ir demokratai, nevertinantys projekto vien teigiamai. Juolab, kad valstybės skolos aptarnavimui numatoma suma, kaip teigiama viešose diskusijose, prilygsta dešimčiai Paramos šeimai paketų. Šis palyginimas gerai parodo, kiek daug valstybės finansų jau dabar yra skirta padengti ankstesnius įsipareigojimus.

Socialdemokratai praėjusios Seimo kadencijos metu itin garsiai kritikavo nepakankamą išlaidų efektyvumo pagrindimą, rengiant svarbiausius valstybės finansinius dokumentus. Tačiau dabartiniame biudžeto projekte ši problema, regis, neišnyko. Palyginus valdančiosios koalicijos sutartyje įrašytus įsipareigojimus su tuo, kas numatyta biudžete, galima konstatuoti, jog dalis pažadų finansinio pagrindo taip ir negavo. Tai nebūtinai blogai – biudžetas yra galimybių patikrinimas, parodantis, kiek politinių įsipareigojimų iš tiesų įmanoma įgyvendinti.

Sutikčiau ir su tais, kurie projektą vadina kompromisiniu. Jame galėjo atsirasti gerokai daugiau politiškai patrauklių priemonių, tačiau kompromisas prasmingas tik tuomet, kai jį lemia atsakingas finansinių galimybių vertinimas, o ne laikinas politinių interesų balansas.

Vis dėlto galutinis atsakymas dar neaiškus. Prasideda politinių pageidavimų koncertas, per kurį projektas gali būti papildytas naujais įsipareigojimais. Jei norai ir toliau augs greičiau nei valstybės finansinės galimybės, atotrūkis tarp pažadų ir realybės tik didės. Ar valdančiojoje koalicijoje pakaks valstybininko mąstymo, kad būtų įvertinta ne tik tai, kas gali padėti artimiausiuose rinkimuose, bet ir tai, kokią finansinę padėtį paliksime ateities kartoms? 

Savivaldos rinkimai – svarbus politinis įvykis, tačiau valstybės gyvenimas jais nesibaigia. Biudžetas yra ne tik skaičių rinkinys ar galimybė įgyvendinti politinius pažadus – tai sprendimas, kokią Lietuvą kuriame šiandien ir kokias galimybes paliekame rytojui. Netrukus pamatysime, kuri perspektyva nugalės.

Andrius NAVICKAS