Gyvenimo pynė

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“. Pristatome antros dalies, pavadintos „Pamario metai“, fragmentus. Autorius kviečia kartu su juo nukeliauti į jo vai­kystės ir jaunystės metus.

Žodis apie „atgyvenas“

Vienoje televizijos laidoje bu­vo išsakyta mintis, kad mes, vy­resnioji karta, esame „atgyvena“ ir dabartinio jaunimo nebegalime nei suprasti, nei ei­ti koja kojon su gyvenimu. Su­prask, su „atgyvenomis“ reikėtų pasielgti taip, kaip toje pasakoje: rogutėmis į mišką ir palikti vilkų puotai...

Belieka apgailestauti dėl tokio samprotavimo, guodžia tik mintis, kad daugelis nepritaria tokiems išvedžiojimams. At­likti tyrimai rodo, jog net 90 proc. apklaustųjų tarp vyresniosios kartos pamatinių vertybių išskiria tokias kaip patirtis, atsakomybė, darbštumas, padorumas, šeima ir meilė Tėvynei. Jas lietuvių tauta paveldėjo iš savo protėvių, jos slypi giliuose tautos moraliniuose kloduose ar, kitaip tariant, turi stiprų genetinį užtaisą. Dėl to lietuviai pasaulyje vertinami kaip darbštūs, pareigingi, padorūs ir savo kraštą mylintys žmonės. 

Tačiau šiandien globalizaci­ja mums neša vis stiprėjantį galvos skausmą dėl moralinių priesakų ir tautiškos savasties išsaugojimo. Man regis, šį skaus­mą, neatidėliojant rytdienai, privalome gydyti tiek valstybiniu, tiek visuomeniniu lygiu, bet didžiausią naštą turi prisiimti šeima. Padėti augančiai kartai susiorientuoti sudėtinguose gy­­venimo procesuose, pasitelkus amžių išgrynintas tautos tradicijas bei moralines vertybes, privalome visi. Ilgametė patirtis sako, kad gerų moralinių vaisių gali duoti tik tie medžiai, kurie au­ga brandžiame, nuolat prižiūrimame medyne: turime kartu su jaunimu tiesti Lie­tuvos ateities kelią, aplenkiant mums svetimas ideo­logijas, tarp jų – ir gen­de­rizmą. 

Tenka girdėti ir kitokią nuomonę, atseit dabar – kitas laik­metis, pasaulis globalizuojasi, se­nosios vertybės grimzta praei­tin, užleisdamos vietą naujoms. 

Sutikčiau dėl laikmečio, tačiau pamatines vertybes, kaip tautos išlikimo sąlygą, privalome saugoti, nuolat jomis rūpintis ir perduoti iš kartos į kartą.

Prisimintina, kad jaunosios kartos ugdymo procese svarbu ne tiek tėvų, pedagogų ar valdininkų pamokslavimai, kiek mū­sų pačių asmeninis gyvenimo būdas ir aplinka. Ne veltui sakoma, jog obuolys nuo obels netoli tenurieda.

Spaudai ruošiamos biografinės apysakos „Gyvenimo pynė“ antroje dalyje, remdamasis sa­vo „žėrinčios jaunystės“ gyve­ni­mo faktais, subjektyviais pastebėjimais, įspūdžiais, patirtais pokariu, siekiu parodyti jaunuolio kaip asmenybės brandą, iškeldamas į pirmą planą šeimos, gamtinės aplinkos bei visuomenės politinės raidos svarbą.

Kelionė į Okslindžius

Baigiantis Antrajam pasau­liniam karui, mūsų šeima persikėlė gyventi į ištuštėjusį pa­mario kraštą. Tėvai į dvikinkį vežimą sukrovė nedidelę sa­vo mantą, sutupdė būrį vaikų, ir mes visi, žal­margės, pririštos prie vežimo galo, ly­dimi, iš Rad­vie­čio kaimo per Žemaičių Nau­­miestį patraukėme į sovietinės val­džios nurodytą Šilutės rajo­no Okslindžių kaimą, pri­siglau­dusį prie Juknaičių gyvenvietės, kurią sovietmečiu išgarsino sumanus ūkio vadovas Zig­mantas Dok­šas. Man, penkiamečiui vaikui, ta ke­lionė bu­vo be galo ilga, apgaub­ta bai­mės ir paslapties skraiste. 

Vėlyvo rudens diena jau vakarėjo, ir mūsų su kaupu prikrautas dvikinkis vežimas, trau­kiamas dviejų gerai įmitusių arklių, palengva slinko pažliugusiais Že­maitijos keliais, besiraitančiais per gūdžias girias. 

Karaliaučiaus pusėje dar girdėjosi patrankų kanonados, ­­­lydimos ilgais prožektorių šviesų stulpais tamsiame dangaus skliaute. Apmūturiuoti su­­­si­gū­žę sė­dėjome vežime ir su vaikišku smalsumu stebėjome juos, be­sikryžiuojančius toli, kaip mums tuomet atrodė, pa­­čia­me pasaulio krašte. Tie įs­pū­din­gi šviesos stulpai tamsioje nakties padangėje ne tik žavėjo, bet ir žadino baimę bei nerimą. 

Iš tėvų ir kaimo gyventojų pa­sakojimų žinojome, jog kažkur dar vyksta karas, žūsta žmonės, siaučia plėšikavimai. Su­­augusiųjų paskleisti įvairūs būti ar nebūti gandai pasiekdavo ir mūsų, vaikų, ausis. Ne kartą girdėjome šnekant, jog kaimuose naktimis siautėja plė­šikai, žmonėms, keliaujan­tiems miškingomis vietovėmis, kelią pastoja iš armijos de­zer­tyra­vę kareiviai, kurie atima ne tik vertingesnius daiktus, bet ir drabužius, o jei kuris nors bando pasipriešinti, tai ir gyvybę praranda. 

Mūsų kelionėje į Okslindžius arklius vadeliojantis tėvas, Pir­mojo pasaulinio karo dalyvis, gaubė mus ramybe – vežime už jo sėdėjome kaip už mūro. 

Šiandien, prisiminęs tėvą, gal­voju, kad vyriškumą ir tvirtą charakterį jis paveldėjo ne tik iš protėvių, bet, matyt, didžia dalimi šias savybes išsiugdė tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje metu ir nelaisvėje Europos lageriuose. Akistata su mirtimi žiauriose durtuvų kautynėse, karo belaisvio dalia jį užgrūdino ir išmokė branginti gyvybę bei vertinti žmones pagal jų moralines, dalykines savybes: drąsą, ryžtingumą ir padorumą. 

Po ilgos, bauginančios, bet įspūdingos kelionės paryčiais mūsų vežimas laimingai įriedėjo į Okslindžių kaimą, pavaldų Juknaičių valsčiaus administracijai. Kaimas pasitiko ištuštėjęs. Artėjant raudonajai armijai, beveik visi okslindiškiai, kaip ir daugybė Klaipėdos kraš­to gyventojų, kartu su Ver­machto kariuomene traukė­si Vakarų link. Ne visiems šišioniškiams pasisekė išvengti iš Rytų artėjančios karo audros. Daugelis jų, nespėjusių pabėgti nuo bombų sprogimo ir kulkosvaidžių krušos, atgulė pa­kelėse, laukuose, miškuose bei krūmynuose. 

Okslindžiuose pajutome ką tik pra­ūžusio karo audrą ir išvydome jos pėdsakus. Kai kurios sodybos buvo gerokai aplamdytos, kiemuose be priežiūros šlaistėsi alkani šunys, katės, tai vienur, tai kitur kapstėsi naminių paukščių pulkeliai. Prie tvartų ir kluonų likę tvarkingai išrikiuoti ūkiniai padargai: šienagrėbės, plū­gai, akėčios, javapjovės, kuliamosios ir kitas inventorius. Jau­tėsi sumanių bei darbščių šei­mininkų ranka. 

Tvarkingos medinės ar raudono mūro sodybos, išsibarsčiusios Okslindžių kaime bei Juk­naičių valsčiaus ap­y­lin­kėse iki pat Šilutės miesto, šišioniškių dar vadinamo Šilo­kar­čema, puošė kraštovaizdį ir liudijo apie pavyzdingą čia gyvenusių žmonių ūkininkavimą. Su meile bei sumanumu puoselėtas sodybas šišioniškiai paliko bijodami Stalino kareivių keršto už Hitlerio sumanytą ir žmonėms primestą pasibaisėtiną avantiūrą.

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)