Gyvenimo pynė

Tęsiame kraš­tiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ antros da­lies „Pamario metai“ pristatymą. 

„Dabartinė karta daug kalba apie karą, bet juk ji nepatyrė jo žiaurumų. Pakvieskime žmones pamąstyti apie tai. Tegul šis pasakojimas pasi­tarnauja antikarinei propagandai”, – sako J. Stasinas. (Tęsinys. Pradžia Nr. 11)

Šišioniškių likimas

(Skiriu šišioniškių karo aukoms atminti)

 Šiandien dažnai kalbama apie artėjantį karą. Televizijos ekranai mirgėte mirga reginiais iš Antrojo pasaulinio karo, laikraščiai bei žurnalai užpildyti straipsniais karo tematika. Visa tai man primena šviesaus atminimo mano tėvo pasakojimus apie karo baisumus, pamario krašto šišioniškius ir jų likimą...

Ką tik nusiritus į Vakarus mirtį nešančiai karo bangai, tėvas, kaip ir daugelis pamario krašto ūkininkų, turin­čių arklių bei vežėčias, buvo mobilizuotas likviduoti mūšio padarinių. Prie Nemuno dar matomi bombardavimo vaizdai, žmonių žūtys jam padarė neišdildomą įspūdį, apie kurį jis su giliu sielvartu pasakodavo mums, pokario vaikams. Šiuos tėvo pasakojimus, užslėpęs savyje, nešiojau iki dabartinių neramių laikų, kurie paskatino mane kaip priminimą dabartinei bei ateinančioms kartoms išguldyti rašinyje...

Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą. 1944 m. rudenį kartu su besitraukiančia Vermachto armija traukėsi ir pamario krašto gyventojai. Iš Šilutėje iki karo gyvenusių apie 5 tūkst. šišioniškių po karo beliko tik 7 šeimos, visas Klaipėdos kraštas neteko beveik 99 proc. gyventojų. 

Iki paskutinės minutės šišioniškiai laukė stebuklo ir negalėjo patikėti, kad tokia galinga Vermachto armija bus „paguldyta ant menčių“. Deja, dviejų susipjovusių tigrų – Hitlerio ir Sta­lino – urzgesys vis labiau artinosi prie Lietuvos.

Vermachto armija, patyrusi pralaimė­jimą po pralaimėjimo, pasuko atgal į išeities pozicijas, iš kurių prieš keletą metų, atsiraitę rankoves ir traukdami linksmas dainuškas, žygiavo į Rytus. Palikdami Lietuvą, Trečiojo Reicho kareiviai kalbino vietinius gyventojus eiti kartu. Jie sakė, jog kraštą užplūdę rusai kerštaus ir išžudys visus čia pasilikusius. Trauktis į Vakarus žmones ypač aktyviai „ragino“ ir hitlerininkai, kurie švelnumu nepasižymėjo. Hitlerio parankiniai ne vienam šišioniškiui, nuta­rusiam likti savo namuose, paskelbda­vo griežtą nuosprendį – sušaudymą vie­toje.

„Reikėtų bėgti nuo rusų armijos, bet kaip palikti savo sodybą, gyvulius be prie­žiūros? Jei­gu mirti, tai geriau savo žemėje, nei būti užkastiems svetimoje“, – svarstė karo negandų prislėgti Okslindžių, Juk­naičių, Šilutės, Trak­sė­džių, Rusnės, Prie­kulės, Pagėgių ir kitų pamario krašto miestų, miestelių bei kaimų gyventojai.

Jie negalėjo net pagalvoti, kad išauš diena, kai reikės palikti savo išpuoselėtas sodybas, pilnus kluonus rudens gėrybių, naminių gyvulių bandas, paukščius bei ištikimus augintinius. Žmonės ne tiek pergyveno dėl savo sodybų, užgyvento turto, kiek dėl gyvulių. Vien tik pagalvojus apie jų likimą, apimdavo nenusakomas liūdesys. Jie visokiausiais būdais stengėsi išblaškyti slogias mintis ir vis atidėliojo skausmingą atsisveikinimo valandą...

„Koks likimas mūsų laukia, kai raudonosios armijos kareiviai, ištroškę keršto, įsiverš į namus ir gyvenimą? Nejaugi blogis nugalės gėrį, tamsa – šviesą?“ – nevilties apimti, svarstė Okslindžių kaimo gyventojai.

Jie aptarinėjo kiekvieną iš fronto atskriejusią žinutę, ramino vienas kitą, meldėsi, vildamiesi sulaukti Aukš­čiau­sio­jo palaimos.

Kiek jie besvarstė ir kiek besimeldė, niekas nepadėjo, niekas jų neišgirdo. Šišioniškių likimas jau seniai buvo nulemtas istorijos „juodųjų metraštininkų“, pasitelkusių negailestingą žmonių naikinimo priemonę – karą. Jis nesustabdomai kas valandą, kas minutę artino tą nelemtą nelaimę, kurios šišioniškiai taip bijojo.

Vieną dieną jie išgirdo tolumoje griaudėjančių patrankų kanonadą. Ji nenumaldomai artėjo ir artėjo. Pa­­dangėje pasirodė ir pirmieji nelaimės pranašai – lėktuvai su raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ant sparnų. Žmonės suprato, kad lūkuriavimo metas baigėsi, ir netrukus kraštą užlies raudonoji keršto banga, kuri paskandins vargo, kančios bei kraujo jū­roje. 

Šišioniškiai suskubo ruoštis kelionei paskui besitraukiančius Vermachto kareivius: krovė į vežimus būtiniausius daiktus, vertingesnį turtą užkasė sodybos kieme, buities reikmenis išslapstė tvartuose, pašiūrėse ar iškaišiojo po pastogėmis. Prieš kelionę paskutinį kartą sočiai pašėrė gyvulius, pamaitino bei išglostė augintinius ir, liūdnu žvilgsniu nužvelgę sodybas, iškeliavo į nežinią...

Okslindžių gyventojai įsiliejo į bend­rą pabėgėlių srautą. Jie planavo pereiti karalienės Luizos tiltą, pastatytą dar 1907 m. Lietuvos ir Prūsijos žemėms per Nemuną suartinti, pasiekti Tilžę ir tęsti kelionę Prūsijos žeme, kur dar nesproginėjo bombos, negriaudėjo patrankos ir metaliniais dantimis nekaleno kulkosvaidžiai. 

Pabėgėlių vora judėjo Nemuno link, tartum laidojimo procesija lydėtų karstą į amžinojo poilsio vietą. Vieni ėjo pėsti, per pečius persimetę vos panešamą mantą, kiti yrėsi dviračiais, apkabinėtais įvairiais maišais maišeliais, dar kiti važiavo vienkinkiais bei dvikinkiais vežimais, prikrautais įvairiausių buities rakandų, tarp kurių glaudėsi vaikai, sėdėjo seneliai ir gulėjo ligoniai. Paskui dažną vežimą pėdino karvės, pažemiais vilkdamos tešmenis, pritvinkusius pieno, reikalingo vaikų, senelių ir ligonių alkiui numalšinti.

Žmonės judėjo siauru keliu, apsodintu baltakamieniais beržais, liepomis bei ąžuolais. Pakelėse gelsvėjantys medžių lapai bylojo, kad jau ruduo ir tokiu laiku ieškoti prieglobsčio svetur ne pats geriausias metas: dienos trumpėja ir trumpėja, o rudens žvarba bei merkiantys lietūs yra blogi keliaujančiųjų palydovai. Pamario lankų rudens darganos, vėsios naktys ir nuolatinis alkis vargino žmones, bet jie buvo pasiryžę visa tai ištverti. Didžiausią nerimą jiems kėlė be priežiūros paliktos sodybos ir gyvuliai. 

Kai po varginančios kelionės šišioniškiai pasiekė tiltą, jis jau skendėjo pabėgėlių ir Vermachto kareivių bei karinės technikos jūroje. Siauru karalienos Luizos tiltu be perstojo riedėjo tankai, važiavo sunkvežimiai su karine amunicija, žygiavo išvarginti bei sužaloti kareiviai. 

Pėsčiųjų ir važiuotų civilių minios bro­vėsi kuo arčiau tilto ir, kai tik tarp kariškų dalinių atsirasdavo nors mažiausias plyšelis, akimirksniu jį užpildydavo pabėgėliai. Tiltas nuo didelio žmonių ir karinės technikos srauto dažnai „užspringdavo“, pasiglemždamas brangų pabėgėlių laiką. 

Sausakimšoje minioje pa­sklido gandas, kad karalienės Lui­zos tiltas bus susprogdintas, kai tik iš Pa­nemunės pasitrauks paskutinis Ver­mach­to dalinys. Žmonės puolė į paniką, kurią dar labiau kaitino virš galvų praskridęs rusų žvalgybinis lėktuvas. 

Atėjo tamsi rudens naktis. Ji apgaubė pamario pievas, miškus ir Nemuno vandens ramią tėkmę. Žvaigždėtą padangę retsykiais perskrosdavo raketos ar nušviesdavo aukštai „pakabintos“ fosforinės lempos. 

Staiga nuaidėjo keli galingi sprogimai, sudrebinę tiltą ir žemę aplink. Ka­ralienės Luizos tilto metalinės konstrukcijos džergždėdamos nugrimzdo į upę ir atvėrė prarąją tarp Nemuno krantų. Žmonės suprato, jog gandas virto tikrove, kurią įgyvendino Vermachto 6-osios tankų divizijos minuotojai. 

Tragedijos ilgai laukti nereikėjo: dan­guje pasirodė rusų bombonešiai, lydi­mi naikintuvų, ir ant besiblaškančių žmonių galvų pažiro bombų kruša, lydima kulkosvaidžių serijų. Lėk­tu­­vai su raudonomis žvaigždėmis ant spar­nų, atlikę juodą darbą, dingo horizonte. 

Po antskrydžio prietilčio teritorijoje gulėjo sudaužyti vežimai, mėtėsi sulamdyti dviračiai, sudraskyti patalynės maišai, gulėjo žmonių, gyvulių lavonai. Likę gyvi po laukus blaškėsi arkliai, vilkdami paskui save sutraukytus pakinktus, baubė sužalotos karvės. Vieni pabėgėliai, kurių nekliudė bombų skeveldros ar kulkų lietus, baimės apimti, vis dar slėpėsi grioviuose, lindėjo krūmokšniuose, kiti, be gyvybės ženklų, li­ko sėdėti vežimuose ar gulėjo po jais... Vi­soje šitoje kruvinoje makalynėje sklido širdį veriančios sužeistųjų dejonės ir pagalbos šauksmai. 

Bombardavimas, kulkosvaidžių kale­nimas, žmonių klyksmai, stresas taip paveikė žmones, kad jie dar ilgai negalėjo atsikvošėti ir išlįsti iš savo „slėptuvių“.

Nedaug šišioniškių išsigelbėjo, retas kuris išvengė mirties gniaužtų, o tie, kurie po bombardavimo liko gyvi, rinkosi į būrelį, glaudėsi vieni prie kitų ir vienas kitą guodė. Atsipeikėję suskubo dingti iš šios peklos ir patraukė senu, gerai pažįstamu keliu namų link. Jiems bebuvo likusi tik vienintelė galimybė – grįžti atgal į savo namus, kuriuose niekas nelaukė.

Jie ėjo prislėgti, išsekę, alkani ir viską praradę: išsigelbėjimo viltį, artimus žmones bei gyvenimo prasmę. Sugrįžę jie rado sovietinę valdžią ir naują gyvenimo tvarką. Šišioniškių sodybose, namuose, butuose jau šeimininkavo svetimi, šeimos, atkeldintos iš įvairių Lie­tu­vos vietovių... 

Pagal tuometinį valdžios sprendimą, grįžusios šišioniškių šeimos galėjo apsigyventi tik likusiose tuščiose sodybose ar butuose. Sovietinė valdžia panaikino pabėgėlių, kaip ir visų Lietuvos gyventojų, teisę į nuosavą ūkį, namą ar butą, ir tokiems sprendimams niekas negalėjo paprieštarauti. 

POST SCRIPTUM

Vermachto generolai ir iš Rytų atskridę lėktuvai pamaryje pražudė šimtus šišioniškių, nespėjusių persikelti į kitą Nemuno krantą. Ir vieni, ir kiti sudaužė nekaltų žmonių viltis bei lūkesčius, pastūmėjo žmones į pragaištį. 

Pasibaigus karui, ištuštėjusį pamario kraštą „pamilo“ kariškių šeimos bei ateiviai iš „plačiosios šalies“, vėliau aktyviai įsijungę į sovietinimo darbą. 

Tuometiniai Lietuvos valdininkai, bijodami, kad į šį kraštą neprigužėtų pernelyg daug svetimšalių, ėmėsi pusiau slaptų sprendimų. Jie važinėjo po kaimus ir agitavo gyventojus naujakurių teisėmis persikelti į ištuštėjusį pamario kraštą. Žodinei agitacijai sustip­rinti valdžia gyventojus skatino įvairiomis lengvatomis, pavyzdžiui, kaimo naujakuriai kelerius metus buvo atleidžiami nuo taip vadinamos pyliavos (mokestis valstybei javais). 

Kadangi lietuviai iš prigimties yra sėslūs žmonės, prikalbinti juos persikelti į karo metais ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, pamario miestelius bei kaimus sekėsi sunkiai. Pasiturintys ūkininkai nebuvo suinteresuoti palikti savo gerai įdirbtų valdų. Šiai problemai skubiai spręsti valdžia pasitelkė mažažemius valstiečius ir daugiavaikes šeimas, kurie sutiko palikti savo skurdžias sodybas ir įsikurti šišioniškių paliktuose tvarkinguose ūkiuose.

Taip pamaryje ir visame Klaipėdos krašte susiformavo nauja pokario žmonių bendrija, sulipdyta iš įvairių Lie­tuvos regionų gyventojų. 

Karo žaizdos pamario krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, dar ilgai žmonėms skau­dėjo, bet laikas jas užgydė, ir kraštas prisikėlė naujam gyvenimui, kaip ir ma­no vaikystės dienų Okslindžių kaimas, prisiglaudęs prie gar­siųjų Juk­nai­čių. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)