Sudėtingo gyvenimo puslapiai

Gyvenimas yra spalvingas savo įvykiais ir kasdienybės nuotaikomis, kūrybiniais darbais ir išminties lobiais. Žmogus, įeidamas į gyvenimą, ne visuomet suranda tai, ką iš anksto tikisi rasti. Dienų karuselės dažnai įstringa, besisukdamos ir besisupdamos tai aukščiuose, tai nuolydžiuose. Kiekvienoje būties kelionėje netrūksta spąstų, klastingų žabangų, renesansinių barika­dų, užmaskuotų griovių ar visai nematomų kliūčių. Ir visiems dera prisiminti savo gyvenimo sėkmes bei praradimus, plojimų bangas ir pykčio ar pagiežos grimasas. Visiems tampa aišku, kad ir laurų kelias, ir dilgėlėtas takas – čia pat, šalimais, ties kiekviena kryžkele ar klaidesniu posūkiu. Niekas nepatars ir laiku neperspės, kaip išvengti trukdžių, nuopuolių, kad viskas klotųsi sėkmingai, įgeidžiai ir iki galo...

Kol prisiminimų prakartėlėse dar neišblėso jaunystės darbai bei jų patirtys, kol atminties pliūpsniai ir vėlei nukelia į pirmąją Šilalės darbovietę – Švietimo skyrių (kiek vėliau – į Kultūros skyrių), verta tai iškloti popieriuje, sužadinti prisiminimus, bent mintyse susitikti su buvusiais bendradarbiais, įvertinti savo darbus ir jų mastą, pagalvoti apie tuomečio gyvenimo iškraipas bei dvasios trukdžius ir pabandyti nubraižyti anų laikų ideologizuoto gyvenimo koordinates. Nes būta visko – ir džiaugsmo valandų, ir bukos valdininkiškos (biurokratinės) kasdienybės apsupties, kai norėta daug, o galimybių to siekti buvo labai mažai dėl įvairiausių keistų priežasčių.

Partokratinis diktatas dažnąsyk vers­davo nuleisti rankas, bet nusišlavus dva­sinės atsparos laiptus, vėl norėdavosi ieškoti išeities, dirbti dar kūrybingiau, nepaisant „baltųjų rūmų“ prievartos, nuolatinių pamokymų (tiksliau – prievar­tinio pamokslavimo, visažinystės ar mask­vietiškos raidos priedermingumo įrodinėjimo). Daž­nai teko suktis ir raitytis lyg ka­rosui kaistančioje keptuvėje. Laimei, bū­ta tolerantiškų švietimo vadovų, kaip E. Da­vidonienė, V. Noreika, kurių va­lia, išmanumas ir juolab išmintingumas teikė ištvermę, dvasinę atsparą ir žmogiškąjį supratingumą. 

Jaunam specialistui reikėjo ne tiek patarimo, o pritarimo, ne ministeriškų nuorodų, bet savos ir savitos minties palaikymo bei jos įgyvendinimo be kasdienių trukdžių. Humanitarinės mokyk-

lų programos buvo ateizuotos ir inter­nacionalizuotos. Vadinasi, mokytojų pamokos turėjo būti aukšto „idėji­nio lygio“ bei pataikūniškumo bukai so­vie­ti­zacijai ir atvirai rusifikacijai. Ta­čiau daugeliu atvejų šilališkiai pedagogai jau drįso kalbėti savo sielos kalba. Tokių mokytojų buvo tarp lituanistų bei rusistų, tarp istorikų ir geografų. Mokėta išmoningai „prisitaikyti“ prie reikalavimų, kurie keitėsi kas metai, kas pusmetį. Štai sugalvojo sovietiniai didaktikos „korifėjai“, jog kažkur Lipecke mokytojai itin daug dėmesio skiria savarankiškam mokinių darbui pamokose, ir tuoj pat gimė lietuviškoji instrukcija visiems ir visur dirbti taip, kaip dirbo ano krašto pedagogai. 

Susidomėjau šiomis pasiūlomis, bet pastebėjau, kad rajono mokytojai ir be minėtų nuorodų buvo itin dėmesin­gi mokinių savarankiškumo ugdy­mui pa­­mokoje. Prof. Vincas Auryla pasiūlė man temą būsimai disertacijai „Sava­ran­­kiškas mokinių darbas literatūros pamokose 10–11 klasėse“. Pradėjau kaup­ti konkrečią pamokų medžiagą Šila­lės, Kvėdarnos ir Upynos vidurinėse mokyklose, tačiau priverstinė dvejų metų tarnystė sovietinėje armijoje tiesiog išmetė mane iš vėžių, ir visa disertacijos medžiaga nuėjo į asmeninį archyvą.

Po to perėjau dirbti Kultūros skyriaus vedėju, tad radosi naujų kūrybinių užmojų bei sumanymų. Perėjimas į kitą veiklos sferą nebuvo rožėmis nubertas kelias, kaip galėjo iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Tai buvo labai ideologizuota sritis, visų valdžios grandžių akylai perregima ir vertinama pagal partokratinę nomenklatūrą, juolab, kad kultūros darbo stebėtojų ir „sargų“ buvo ir partijos, ir vykdomajame komitetuose. Šie instruktoriai buvo, deja, ne patarėjai, konkrečiai nurodantys naujas darbų kryptis, bet kritikai, grasintojai ir baudėjai. 

Tad regėjau ir juodo, ir balto, ir šilto, ir šalto. Tiesą sakant, dažniau – juodo ir šalto. Stengiausi dirbti ne pagal partinio plenumo nutarimo raidę, bet pagal savitą, nuovokų bei praktiškai įgyvendinamų darbų pobūdį. Daug skaičiau, kasmet prenumeruodavau po penkiolika spaudinių, gilinausi į kraš­totyros ir kultūros paminklų specifiką.

No­­rėjosi kuo geriau pažinti Šilalės rajoną – šį nuošalų Žemaitijos kampe­lį, pa­jausti kaimiškosios gyvensenos ir jau­senos dvasią. Aktyviai bendrauda­mas su „Artojo“ laikraščiu, suvokiau tuomečio jo redak­toriaus Alfonso Brie­­džio tautines, patriotines nuostatas, ką pa­stebėjo ir gausus šio laikraščio pre­nu­me­ra­torių būrys. Tiesa, mokytojai ir kul­­tū­rininkai galėjo būti aktyvesni, pasakodami savo prisiminimus, užrašyda­mi tautosaką, spausdindami savo lite­ra­tū­rinę kūrybą.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius 

(Bus daugiau)