Sudėtingo gyvenimo puslapiai

(Pabaiga. Pradžia Nr. 85)

Atmintis vis nukelia į Šilalę, kur teko dirbti Švietimo, paskui – Kultūros skyriuose. Tai galimybė mintimis vėl susitikti su buvusiais bendradarbiais, įvertinti savo darbą bei pasidžiaugti įveikus sovietinę biurokratinę ap­suptį...

Tuometinio rajono laikraščio „Ar­to­jas“ korespondentas žurnalistas Ro­mas Mas­teika ėmė vadovauti šilališkių tė­viš­­kėnų klubui, rašė apie kiekvieną iš šio rajono kilusį šviesuolį kūrėją, menininką, įvyko daug susitikimų su šiomis asmenybėmis. Tai pagyvino šilališkių laisvalaikį, ugdė jų kūrybines pagavas, skatino dvasinio pasaulio ūgsmą. Kultūros darbuotojų iniciatyvas norom nenorom rėmė kai kurie rajono ideologai. Deja, jie dažniau kalbėdavo ne apie pasiekimus, o apie vis dar esančius trūkumus. Iš vienos pusės tai, rodos, skatino dirbti dar geriau, bet kartais slopino kultūrininkų iniciatyvą. Nors už kultūros paminklų apsaugą ir jų globą respub­likoje porą metų buvome pelnę pirmąją vietą, tačiau ši sritis tuometės vienos partijos nariams buvo tarsi rakštis, nes nekreipėme dėmesio į ant­rojo pasaulinio karo sovietinius „did­vyrius“, nerinkome medžiagos apie jų gyvenimą, nesusirašinėjome su čia žuvusiųjų giminaičiais. Ma­žai kas iš kraštotyrininkų rašė kolūkių ar partinių organizacijų istorijas. Tad priekaištų bei pamo­kymų sulaukdavome kiekviena­me pasitarime. Dirbome tai, kas geriausiai sekėsi, ką buvo įmanoma padaryti, atskleisti savo kultūrines ambicijas ir tęsiant žemaičių krašto praeities tradicijas.

Nepakankamas kaimo kultūros namų darbuotojų išsilavinimas taip pat buvo rimtas trukdis. Jų kūrybingu­mo stoka slopino ir bendruomenės entuziaz­mą, o atmosfera buvo slogi, nes į Šilalę jaunieji specialistai nesiveržė taip, kaip į Šilutę, Telšius ar Plun­gę. Pla­čiai šaly­je nuskambėjo straipsnis „Švy­tu­rio“ žur­nale „Kuo aš kaltas, kad gimiau Šilalėje“. Jis ilgam uždėjo negaty­vų antspaudą Šilalės rajonui apskritai, juolab, jog įvairių sričių specialistų trau­kos nebūta ir anksčiau. 

Apylinkėse taip pat buvo daugiau nusivylimo negu optimistinių nuotaikų. Dau­gumos rajono bibliotekų ir kultūros namų materialinė bazė buvo itin skurdi. Nemažas erzelys buvo sukeltas, kai vykdomasis komitetas pasikvietė grupę Kultūros ministerijos valdininkų, kurie visą savaitę tikrino kultūros įstaigų darbą, norėdami išsiaiškinti, kodėl tariamajame „socialistiniame lenktyniavime“ rajono kultūros rodikliai yra tokie žemi ir kaip išeiti iš šios padėties. Tačiau vykdomojo komiteto inicia­tyva iškviesti patikrinimą nepasiteisino – korespondentas Stasys Kašauskas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ negailestingai supurtė rajono partinę ir vykdomąją valdžią, metų metais nesirūpinusią kultūros reikalais ir taip nuskurdinusią materialinę bazę (pastatai, inventorius, muzikos instrumentai, infrastruktūra), nekūrusią plėt­ros planų, nekreipusią dėmesio į kultūros darbuotojų darbo sąlygų gerinimą. 

Smulkmeniškas valdžios kabinėjima­sis rodė jos bevališkumą ir paviršuti­niš­­­ką supratimą apie kultūros darbą aps­­kritai. Nepagrįstos kritikos sulaukė vie­nas iškiliausių Žemaičių žemės kraš­to­tyrininkų Vladas Statkevičius už tai, jog perdėm domisi rajono praeitimi, „Ar­­­tojuje“ spausdina idealistines (bet moks­lines) kraštotyros ir kultūros paminklų apybraižas. Prieita net iki priekaištų, kad šventiniuose „gegužės ir spalio šven­čių“ koncertuose per mažai kūrinių apie Le­ni­ną, partiją, socialistinę tik­rovę...

Ką buvo galima priešpastatyti, išsky­rus kantrybę, užsispyrimą, rytojaus lau­kimą, dvasinę pakantą ir, svarbiausia, kūrybinį darbą, laiko pokyčius? Ra­jono vadovai keitėsi, tačiau nekito jų strateginė orientacija ir stagnacinė kasdienybė. Tiesa, vienas kitas ūkio vadovas (S. Bugenis, A. Kareniauskas) kultūrai buvo geranoriški, rėmė šios srities darbuotojus, patys buvo aktyvūs saviveik­lininkai, bibliotekų skaityto­jai. Deja, apylinkių pirmininkai paisė vykdomosios valdžios nuorodų. Laimei, bu­vo būrelis kultūros darbo švyturių, dirbusių noriai, kūrybingai ir atsa­kin­gai. Negaliu nepaminėti J. Vaiš­vilos, A. Tri­bičiūtės, A. Pauliaus, L. At­ga­lai­nytės, V. Miltenio, S. Balsevičiaus, L. Lu­ko­šiūtės, S. Kvietkienės, A. Kaziu­lie­nės, P. Jotkevičienės, B. Kelpšienės, I. Mas­tei­kie­nės, kurių darbo rezultatai būdavo įvertinami padėkos raštais bei kitomis paskatomis.

Būta ir kurioziškų situa­cijų. Vienoje vakaronėje, kurioje daly­vavo rajono valdininkai ir svečias iš Vil­­niaus, įsisma­ginusiai publikai nety­čiomis leptelėjau frazę: „Nežinia, ar chaltūra kultūros, ar kultūra chaltūros“. Tai neprasprūdo pro ausis, ir part­­komui buvo liepta išsiaiškinti, kokios yra mano, Kultūros skyriaus vedėjo, ideologinės pažiūros. Tačiau mane Šilalėje pažinojo, matė ir teigiamus veik­los bruožus, ir negatyvias apraiškas. Pir­masis sekretorius juo­kais nuleido vilniečio svečio priekaištus, pareikšdamas pasitikėjimą ma­no dar­bu bei aktyvia visuomenine veik­la. Tą­­kart tamsūs debesiūkščiai nuslinko pro šalį.

Dirbti kultūros srityje buvo įdomu, pažinti etnines tradicijas buvo prasminga ir kilnu. Ir respublikinėje spaudoje publikavau daug straipsnių apie šį Žemaitijos rajoną, apie jo kultūrą, papročius bei tautosaką, garsesnes asmenybes, kultūrinę veiklą. Deja, dvasinė ramybė taip pat turi savo ištvermės ribas, nerandant bendros kalbos su rajono biurokratine valdininkija. Taip mano pareiškimas gulė ant stalo, ir perėjau dirbti į Telšių kultūros mokyk­lą, o vėliau – į Vilniaus mokslinį-metodinį kultūros centrą. 

„Gražioj žemėj – gražūs žmonės“. Šis „Artojo“ laikraščio mėnesinis devizas įstrigo mano atmintin, kaip itin taiklus ženklas, rašant ir mąstant apie kultūrą, gėrį, grožį ir tiesą. Kokiomis akimis į gyvenimą žvelgiama, tokios nuomonės formuojasi sąmonėje bei pasąmonėje, kaip tikslingų darbų pradžia, kaip mąstymų apie gyvenimą ir būtį pabaiga.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius