Atliekų išvežimo tema, matyt, tol bus ne­iš­semiama, kol UAB „Ecoservice“ vadovai nesiims ra­dikalių priemonių savo darbui ge­rinti. Į „Šilalės artojo“ redakciją besikreipiantys gyventojai piktinasi ypatingai aplaidžiu atliekų surinkėjų darbu. Jie klausia: galbūt vežikai piktnaudžiauja vadovų neprincipingumu?

„Jau pavargome skambinti į atliekų išvežimo įmonę - naudos jokios. Štai lapkritį vietoje trijų kartų šiukšles išgabeno tik vieną sykį - antrą mėnesio dieną. Turėjo vežti ir 16 bei 30 dienomis, tačiau šiukšliavežės nesulaukėme. Kai paskambinę pasakėme, jog skųsimės laikraščiui, atvažiavo jau kitą dieną. Bet dabar ir vėl tas pats: gruodis eina į pabaigą, 14-ą dieną turėjo atliekas vežti, tačiau mūsų konteineriai tebestovi pakelėse - šiukšliavežės nematyti. Pagal grafiką dar turėtų rinkti gruodžio 28-ąją.

Kodėl UAB „Ecoservice“ nesilaiko atliekų išvežimo grafiko? Suprastume, kad siaustų pūgos, būtų neišvažiuojami keliai. O dabar? Tąsome pirmyn - atgal pilnus konteinerius, ir niekas nė gero žodžio neduoda. Paskambini, dėl akių pasako, atseit išsiaiškinsime, pranešime. Tačiau nė balso. Mokame atliekų tvarkymo mokestį, o paslaugų negauname. Tai kam tada ir tas grafikas?“ - pasipiktinę į „Šilalės artoją“ kreipėsi grupė Pajėrubynio ir Kiaukų kaimų gyventojų.

UAB „Ecoservice“ Šilalės padalinio vadovas Saulius Vyšniauskas, kaip ne pirmą kartą, ramiai atsakė, kad minėtomis dienomis atliekas išvežti buvo neįmanoma dėl neva slidžių, neišvažiuojamų kelių. Žmonės, jo teigimu, šiukšles galėtų kaupti maišuose - kai tik keliai bus geresni, bendrovė jas išgabensianti. Anot S. Vyšniausko, gyventojai be reikalo karščiuojasi... Jo teigimu, vežikai simuliuoti negali, nes nuo surinktų atliekų kiekio esą priklauso jų uždarbis.

Tik kažin, ar ne pernelyg padalinio vadovas pasitiki savo pavaldiniais: nepraėjus nė valandai po „Šilalės artojo“ pokalbio su UAB „Ecoservice“, žmonės pranešė, jog šiukšliavežė į kaimą jau atlėkė...

Eugenija BUDRIENĖ

Aišku, kad nėra! Dabar, kai įvesta naujoji tvarka, tai sakome visai atsakingai, o jeigu reikia, galime prisiekti, padėję ranką ant naujojo plano Lietuvai. Jeigu jo gerbiami konservatoriai dar neišmetė į sąvartyną... Tikriausiai ne. Bet gal nustatyta tvarka kaip tik yra naujojo plano dalis? Labai gražu ir simboliška, kad pritarė jai visas naujasis Seimas. Jei kas dar negirdėjote, tai primename, jog jis visai neseniai priėmė Civilinio kodekso pataisas, galinčias varžyti žodžio laisvę bei atverti galimybę bet kuriam politikui ar valstybės tarnautojui tapti neliečiamu – jeigu įstatymas įsigalios, jie bet kuriame juos kritikuojančiame straipsnelyje galės įžvelgti ne kritiką, o labai įsižeisti. Ir dėl to kreiptis į teismą. O šias pataisas Seimui pateikė konservatorius Stasys Šedbaras.

Anksčiau buvo kaip? Anks­čiau tarp prastuomenės ir aukštuomenės nebuvo gražių „polytinių santykių“, pagarba pasibaigdavo tuoj po rinki­mų. Prasčiokams ne visa­da patiko, kad su ja kažkas santykiauja iš aukšto. Jie tuoj paleisdavo gerklę. Girdi, vėl smaugia, mauna kelnes! Kas? Nagi seimūnai - vagys, valstybės tarnautojai - valdžiažmogiai...

Dar baisiau sėdėti Seime pasidarė po to, kai nebeliko kalėjimo už politiko įžeidimą. Nes dar anksčiau, vos nusispjovęs į tą pusę, galėjai gauti kelis metus ir deramai atšalti, o paskutiniu metu kritikuoti, savo atstovus buvo galima, kiek nori, ir nieko už tai nebus.

Dabar straipsnis yra. Ne tame kodekse, kuris baudžia, bet tame, kuris paskaičiuoja pinigus. Todėl kol neišsprūdo piktesnis žodis ant gerbiamo Seimo, mūsų mero, direktoriaus, vicemero ar kito valdžiažmogio, laiku prikąskime liežuvį bei pataupykime pinigus. Mat netrukus politikai savo padu galės priminti ir žiniasklaidą, o įsižeidę už jiems nepatinkančią ir ne tokiu tonu pateiktą kritiką turės teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą. Nes priimta tokia pataisa. Vienbalsiai!

Gal ir gerai - pagaliau įsivyraus tvarka ir teisingumas, nusistovės harmonija, aukštuomenės bei prastuomenės santykiai nebekels tokio pasidygėjimo. Juk tie, kurie kritikuoja valdžią, mato jos ydas bei kvailus sprendimus, neturės pinigų kiekvienam savo žodžiui apginti. Pasibaigs ir spaudos puldinėjimai, žurnaliūgų rašliavose atsiras atsargesnis tonas, bus daugiau pagarbos visai valdžiai.

O kas sugalvojo tokią galingą pataisą?  Taigi gerbiamas sei­mūnas S. Šedbaras, kai vie­nas įsismarkavęs žmogelis iš Vie­vio praėjusią kadenci­ją pavadino jį, atleisk mums Vieš­patie, šunsnukiu. Aišku, seimūnas labai įsižeidė ir net patyrė moralinę žalą, todėl kreipėsi į policiją. Bet tada nebuvo tokio straipsnio, pagal kurį tą vyrą iš Vievio būtų galima nubausti, tai tas paliko lakstyti laisvas, kaltinimai jam buvo panaikinti. Bet va nuo šiol, jeigu kas nors sugalvos gerbiamą Šedbarą pavadinti šunsnukiu, pirma reikėtų susiskaičiuoti santaupas. Gali būti, kad neužteks pinigų civiliniam ieškiniui.

Tas pataisas sugalvojo S. Šed­baras - įtaisė visas nauja­sis Seimas, labai vieningai balsavęs. Tačiau kai spauda sukilo, kai kurie seimūnai ėmė „plautis rankas“. Girdi, jie nesupratę, jie nežinoję, jog straipsnis dėl jų pačių įžeidimo. Balsavę mechaniškai, kaip paprastai, visai nieko negalvodami. Juk ne pirkimas koks nors, ne paskyrimas. Jeigu nukentės kažkas, tai juk ne „Maksima“, ne bankas koks nors... Tai S. Šed­baras juos išdūrė!

O gal iš tiesų gerbiamas Šed­baras, yra, kaip čia pasa­kius... Palaukite minutėlę. Už­mečiau akį į santaupas. Ne, gerbiamas Šedbaras tikrai ne šunsnukis, aš jį tikrai gerbiu, o kritikai dabar neturiu atliekamų.

P.S. Čia aprašyta Civilinio ko­dekso pataisa turėtų įsi­galioti nuo sausio 1-osios. Jei Prezidentė nespės vetuoti. Dar yra laiko pakeikti valdžią, kol tai nieko nekainuoja.

Alius ŠAKINIS

Sugedus automobiliui, prisieina kreiptis į autoser­vi­sus. Šiuos dažniausiai susirandame pagal draugų bei pažįstamų rekomendacijas. Tačiau kartais ir tai neapsau­go nuo nesėkmių. I. J. (redakcijai pavardė žinoma) į „Ši­la­lės artojo“ redakciją užsuko, norėdama išsiaiškinti, ką daryti, jei už automobilio remontą pini­gai paimti, tačiau remontas, moters teigimu, galimai neatliktas.

„Kaimynas rekomendavo au­toservisą Pajūryje, ten ir nuvariau savo visurei­gį. Meistrai keitė turbiną, oro srauto matuoklį. Visa tai vyko birželio mėnesį. Už turbiną tuomet sumokėjau apie 400 eurų. Po to sugedo greičių dėžė ir užsiblokavo ratai. Vėl skambinau tiems patiems meistrams. Šie atvažiavo apžiūrėti automobilio. Siūliau vežti jį tralu į dirbtuves, tačiau jie nusprendė važiuoti patys. Galiausiai greičių dėžę teko keisti. Bet tuo metu neturėjau pinigų, todėl mašina iki pat šiol stovėjo kieme. Už greičių dėžę suplojau net 500 Eur. Tai - didžiuliai pinigai. Galų gale autoelekt­rikas, apžiūrėjęs automobilį, pasakė, jog turbina esą visai nėra pakeista. Tai ką tada meistrai vasarą darė su mano mašina ir už ką aš sumokėjau? Tegu grąžina pinigus, jei neįdėjo nė vienos naujos detalės“, - piktinosi I. J.

Paskambinus moters nuro­dytu telefono numeriu, atsiliepė meistru prisistatęs vy­ras, tačiau vardo bei pavar­dės atskleisti nepanoro. Paaiškino, jog nenori pakenkti savo veik­lai.

„Mes neatsisakėme jai padėti. Buvome nuvykę pas klientę į namus, įrodėme, kad detalės buvo pakeistos. Turbina įdėta ne nauja, bet restauruota, nes nauja kainuoja tiek pat, kiek jos visa mašina – apie 1000 Eur. Dabar moteris reikalauja iš manęs pinigų, grasina, jog skųsis laikraščiui, jei jų negrąžinsiu. Atvežiau jai turbinos garantinį lapą. Taip pat siūliau sutvarkyti automobilį, jeigu tikrai turbina neveikia kaip reikiant. Aš už savo darbą atsakau, man svarbu geri atsiliepimai. Jau 12 metų dirbu pagal verslo liudijimą ir tokių nusi­skundimų iki šiol neturėjau“, – aiškino automobilių meistras.

Valstybinės vartotojų teisių tarnybos Tauragės apskrities skyriaus vedėjas Rimantas Knyzelis „Šilalės artoją“ infor­mavo, kad automobilių remontą bei jų techninį aptarnavimą reglamentuoja nuo gegužės 1 d. įsigaliojusios Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko patvirtintos taisyklės.

„Pagal šias taisykles, techninį aptarnavimą bei remontą atliekantys asmenys, prieš įformindami paslaugų užsakymo paraišką, privalo suteikti transporto priemonės valdytojui būtiną informaciją apie paslaugų sąlygas, terminus, kainą, garantines sąlygas, galimas pasekmes bei kitokią informaciją, turinčią įtakos automobilio savininko apsi­sprendimui gauti paslaugą.

Šiuo konkrečiu atveju dėl visų pretenzijų moteris turi kreiptis į paslaugos teikėją raštu, pasilikdama sau antrą egzemp­liorių, su viza „Gauta“ ir parašu bei data. Paslaugos teikėjas vartotojai privalo atsakyti per 14 dienų. Jei tokiu būdu automobilio savininkė su paslaugos teikėju nesusitartų, ji gali kreiptis į mūsų tarnybą“, - tvirtino R. Knyzelis.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvos ūkininkų sąjunga po dviejų metų švęs šimtmečio jubiliejų. Pirmasis jos pirmininkas buvo iš mūsų krašto kilęs Aleksandras Stul­ginskis. Aktyvią švietimo ir bendradarbiavimo veiklą sąjunga vykdė iki 1940-ųjų. Ir tik Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m., ji vėl atgijo. Sąjunga pagrindiniais tikslais laiko ginti bei atstovauti savo nariams įvairiose institucijose, siekia aktyviai dalyvauti, formuojant žemės ūkio politiką, keistis patirtimi. Ūkininkų sąjungos nariai dalyvauja ne tik respublikiniuose renginiuose, reiškia savo nuomonę valstybinėse institucijose, bet bendradarbiauja ir su užsienio šalių organizacijomis.

Šilalės rajono ūkininkų sąjunga atkurta 1993 m. Pirmasis jos pirmininkas buvo Vincas Rupšlaukis, pastaruoju metu jai vadovauja Algirdas Taroza. Skyriui priklauso apie pusantro šimto narių. Jų valdo­mos žemės plotas - nuo 10 iki kelių šimtų hektarų, o veikla yra pati įvai­riariausia: gyvulininkystė, augalininkystė, mišrūs ūkiai.

Penktadienio pavakarę didžiulis būrys rajono ūkininkų rinkosi į neseniai duris lankytojams atvėrusią ūkininkų Birutės ir Romualdo Trijonių poilsiavietę „Mėlynoji banga“ Bagdonų kaime. Čia vyko šių metų darbymečio pabaigtuvių šventė. Bičiuliai atėjo pasidžiaugti vieni kitų pasiekimais, pasidalinti patirtimi bei darbo rezultatais, aptarti, kokie buvo nueinantys 2016-ieji. Kaip kal­bėjo ne vienas ūkininkas, metai žadėję būti dosnūs derliumi. Deja, nuimti jį sutrukdė įnoringa gamta.

R. Žemaitaitis, J. Talmantas

Nei rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas, nei svečiai - rajono vadovai, Seimo narys Remigijus Žemaitaitis - ilgų kalbų nesakė: visiems žinoma tiesa - ūkininkai mažiau kalba, daugiau dirba.

L. Audinys, A. Raeoza, V. Audinienė

Pagerbti geriau­sieji 2016 m. ūki­ninkai Romualda ir Vaidotas Kiniuliai, Eugenija Misevičienė (renginyje nedalyvavo), Vilma ir Liudvikas Audiniai.

R. ir A. Rimkai, J. Talmantas

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas už aktyvią visuomeninę veiklą, modernų ekologinį ūkininkavimą padėkos raštą bei specialų prizą įteikė Almai ir Rimantui Rimkams. Pa­dėkos žodžiai buvo skirti ir geriausiam šių metų artojui Ramūnui Jurgučiui, kuriam skirtą prizą atsiėmė mama. Susirinkusiuosius pasveikino ir ūkininkas Remigijus Kelneris iš Pagėgių.

Šventės dalyviams gerą nuo­taiką kūrė dainininkė Oksana Auškalnytė, grupė „El fu­ego“, vietiniai ir samdyti griežikai.

Ištikimiausiems, ne vienerius metus produkciją perkantiems ūkininkams įvairios firmos įteikė padėkos raštus bei dovanas, kvietė ir toliau bendradarbiauti.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Paprastai, baigiantis metams, apžvelgiami nuveikti darbai, džiaugiamasi pasiekimais, sveikinama ir apdovanojama. Tokią tradiciją puoselėja ir Šilalės verslininkų sąjunga, praėjusį penktadienį drauge su rajono savivaldybe surengusi konferenciją „2014-2020 m. investicijos Šilalės rajone“. Jos metu apdovanotos geriausios 2016 m. Šilalės rajono verslo įmonės.

Į Jomantuose, Bi­­rutės ir Kęs­tu­­čio Tarvydų kai­­mo tu­rizmo so­dyboje, vykusį Šilalės vers­lininkų susi­bū­rimą atvyko ne tik vietos valdžios atstovai, po­litikai, bet ir SEB banko prezidento patarėjas, vyriausiasis eko­nomistas, finan­sų analitikas Gi­ta­nas Nausėda. Kal­bėdamas apie šalies ekonomiką, jis pabrėžė, jog vienas didžiausių iššūkių Lie­tuvai – tiesioginių užsie­nio investicijų pri­traukimas. Pa­sak jo, tenka pripažinti, kad jos stoja, šiais metais užsienio investicijų srautas į mūsų šalį yra neigiamas, o labiausiai pralaimime Lenkijai. Didžiausią įtaką tam daro mokestinė Lietuvos politika. Ir jeigu ji, pasak analitiko, nesikeis, dauguma verslininkų ir toliau rinksis kitas šalis.
Šilalės verslininkams G. Nau­sėda siūlė investuoti ne tik į technologijas, bet ir į darbuotojus, kurie yra pagrindinis įmonės turtas.

„Šiemet atlyginimai augo maždaug 7 proc., tačiau darbo našumas jų nepaveja. Todėl  būtina investuoti į technologijas, didinančias gamybos efektyvumą, bei į žmones, kurie dirba jums. Nes dabar toks laikas, kai geras specialistas bet kada gali išeiti ten, kur jam bus palankesnės sąlygos“, - sakė finansų analitikas.

Pasak G. Nausėdos, darbo jėgos kainą diktuoja darbo rinka, todėl verslininkai gali mėginti perkelti didėjančias sąnaudas į savo prekių kainą. Dėl to jau kitais metais gali kilti kai kurių paslaugų kainos.

Konferencijoje apie 2014-2020 m. investicijas Šilalės ra­­jo­ne kalbėjo meras Jonas Gu­­­dauskas, rajono verslo vys­ty­mo problemas bei pers­pek­tyvas apžvelgė Šilalės vers­li­ninkų sąjungos pirminin­kas Sin­garas Vytartas. Jis, beje, išreiškė viltį, jog Šilalės versli­ninkų sąjunga, kuriai šiuo metu priklauso 31 narys, pasi­pildys naujais verslo atstovais.

Geriausia šių metų mūsų rajono įmone išrinkta Ju­zefos Ge­čie­nės įmonė, kurią verslininkų sąjungos vadovas apibūdino kaip „1000 smulk­menų įmone“. Ji taip pat pristatyta ir Tau­ragės apskrities verslininkų asociacijos apdovanojimams, kurie vyks ateinančių metų sausį.

Valstybi­nės mokesčių inspekcijos Tauragės skyrius apdovanojimą įteikė UAB „Para-1“ - už sumokėtą didžiausią gyventojų pajamų mokesčio dalį, tenkančią vienam darbuotojui. Ši­lalės darbo birža už jaunimo integraciją į darbo rinką apdovanojo UAB „El­varadas“, o rajono savivaldybės prizas atiteko UAB „Kvėdarsta“. Ši įmonė į biudžetą šiemet sumokėjo daugiausiai gyventojų pajamų mokesčio - 106 tūkst. eurų. Solidžiausią socialinio draudimo įmokų sumą į „Sodros“ biudžetą šiais metais pervedė UAB „Eurobiuras“, už tai pelnęs šios institucijos padėką.

Po apdovanojimų pavaka­ro­ti likusius verslininkus links­mino kaimo turiz­mo sodybos savininko K. Tar­vy­­do suburta kapela.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Sodros“ Šilalės skyriaus vadovė Inga Šaulienė apdovanoja „Eurobiuro“ direktorių Donatą Šimkų

Savivaldybės apdovanojimas įteikiamas UAB „Kvėdarsta“ vadovui

Draugystės gatvėje gyvenantis vyriškis kreipėsi į „Ši­lalės artoją“, nuogąstaudamas, kad jo žaliosios atliekos liks žiemoti konteineryje. Anot skaitytojo, paskutinę šiemet žaliųjų atliekų surinkimo dieną – lapkričio 25-ąją – šiukšlių niekas taip ir neišvežė.

Pirmadienio rytą į redakci­ją paskambinęs skaitytojas in­formavo, jog atliekų surinkėjai neatlieka savo darbo – praėjusį penktadienį turėję būti išgabenti konteineriai tebestovi. O pagal grafiką žaliųjų atliekų surinkimas, numatytas lapkričio 25-ąją, šiemet jau buvo pasku­ti­nis.

„Pernai taip pat neišvežė rūšiuotų žaliųjų atliekų. Konteineriuose viskas prišalo, o galiausiai dėl to įtrūko plastikinis korpusas. Toks konteineris niekam ne­betinka.

Lygiai tokia pat situacija pasikartojo ir šiemet. Pilnutėliai konteineriai tebestovi visoje Draugystės gatvėje. Kodėl tokia netvarka? Kur gyventojams tas atliekas dėti ir kodėl turime mokėti už neatliktus darbus?“ – piktinosi šilališkis.

Draugystės gatvėje Šilalėje pirmadienį kone ties kiekvienu namu stovėjo konteineris. Kadangi naktį paspaudė šaltukas, kai kurių dangčiai buvo prišalę, sunkiai atsidarė. Sutiktas šios gatvės gyventojas (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) paaiškino, jog ne dangčio prišalimo labiausiai visi baiminasi.

„Esant minusinei temperatūrai, viduje sušąla atliekos, tada jų neįmanoma išpilti. Pernai jos taip ir liko konteineryje per visą žiemą. Teko kastuvu kapoti žoles, kad būtų galima iškratyti. Nepalikome per žie­mą. Vėliau seniūnija su­tvarkė“, – guodėsi žmogus.

UAB „Ecoservice“ Šilalės padaliniui vadovaujantis Sau­lius Vyšniauskas patikino, jog atliekos bus surinktos dar šią savaitę. O dėl uždelsimo esą kaltas sugedęs automobilis.

„Būtinai išvešime. Penk­ta­dienį nebaigėme darbų, nes sugedo automobilis ir nespėjome surinkti. Li­ko kaip tik tas kvartalas už upelio. Yra dar dvi mašinos, tačiau jos renka buitines atliekas, kurių su žaliosiomis maišyti negalima.

Gyventojai turėtų konteinerius palikti prie gatvės. Žaliąsias atliekas išvežti pla­nuojame šį trečiadienį – iki to laiko tikimės suremontuoti mašiną“, – aiškino S. Vyš­niauskas.

Atliekų surinkimo bendrovės Šilalės padalinio vadovas vylėsi, jog žolė konteineriuose iki trečiadienio neprišals.

Tiesa, dėl praėjusiais metais paliktų konteinerių sau kaltės jis neprisiėmė: neva gyventojai per vėlai išstūmė konteinerius prie gatvės, todėl žaliosios atliekos ir liko neišgabentos. Tačiau žmonės su tokiu paaiškinimu nesutinka ir teigia, kad atliekas gabenančios įmonės vadovas paprasčiausiai išsisukinėja.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nuo rugsėjo vidurio UAB „Šilalės butų ūkis” vairą perėmė naujas vadovas. Šilutiškis Aleksas KVEDERIS, turintis didelę patirtį pastatų priežiūros rinkoje, teigiamų permainų žada ir ši­lališkiams. Apie jas ir kalbamės su UAB „Šilalės butų ūkis“ direktoriumi.

- Žmonės dažnai baiminasi permainų, tačiau Jūs sakote, kad jos yra neišvengiamos?

- Pirmiausia noriu nuraminti visus gyventojus, kurių daugiabučius prižiūri mūsų įmonė: taip, pokyčių bus, bet visi jie vienaip ar kitaip lems geresnes būsto priežiūros paslaugas. Gyvenimas nestovi vietoje, todėl daugiabučių namų administravimo srityje Šilalėje matau daug neišnaudotų galimybių. Sukaupęs nemenką žinių bei patirties bagažą, noriu juo dalintis su šilališkiais. Įvertinęs dabartinę padėtį, supratau, jog, mokėdami mokesčius už daugiabučių priežiūrą, žmonės iki šiol gaudavo ne visai kokybiškas paslaugas. Todėl mano tiks­las – kad kiekvienas būsto šeimininkas būtų patenkintas, o daugiabučiai Šilalėje būtų prižiūrimi, laikantis aukščiausių standartų.

- Kokių naujovių gali tikėtis Jūsų vadovaujamos įmonės klientai?

- Bendrovėje jau pradėjome diegti Pastatų priežiūros standartą, kuris užtikrina visapusę pastato priežiūrą: nepriekaištingą inžinerinės įrangos funkcio­navimą, efektyvų energetinių resursų naudojimą, operatyvų reagavimą į skubius pranešimus 24 valandas per parą ir mažesnes būsto priežiūros sąnaudas.

- Vadinasi, daugiabučių gyventojai gali būti ramūs, žino­dami, kad jų turtas yra pa­tikimo prižiūrėtojo rankose?

- Tikrai taip. Išskirtiniu įmo­nės veiklos bruožu taps operatyvumas, todėl gyventojai galės naudotis specializuotu, 24 val. per parą veikiančiu Klientų aptarnavimo centru. Mes užtikriname, jog į visus klausimus, prašymus, pastabas bei pasiūlymus bus reaguota laiku – Klientų aptarnavimo centras pranešimus registruoja ir juos perduoda vykdymui bet kuriuo paros metu, be poilsio ir švenčių dienų. Savo ruožtu pastatų priežiūros standartą atitinkanti Avarinė tar­nyba garantuos operatyvų rea­gavimą į skubius pranešimus visą parą.

- Žmonės dažnai skundžiasi, kad namo administratorius neįsiklauso į jų poreikius, sunku susisiekti su darbuotojais, kurie turi rūpintis tvarka daugiabučiuose. Kaip spręsite šią problemą?

- Būtent todėl kiekvienas daugiabutis nuo šiol turės asmeninį vadybininką, kuris spręs visus su namu susijusius klausimus, įsigilins į gyventojų individualius poreikius, jų pageidavimus bei pastabas. O asmeniškas bend­ravimas sudaro galimybę suteikti maksimalų dėmesį klientams. Noriu, jog šilališkiai visada žinotų, su kuo gali tiesiogiai kalbėtis, tvarkant jiems rūpimus būsto priežiūros reikalus. Ir, žinoma, viliuosi, kad nuoširdus bendravimas taps mūsų vizitine kortele.

- Šilalėje, kaip ir beveik visoje Lietuvoje, stringa senų daugiabučių renovacija. Nepaisant to, žmonės vis tiek nori gyventi šilčiau, o už šildymą mokėti mažiau. Ar UAB „Šilalės butų ūkis“ rūpinsis daugiabučių namų energetiniu efektyvumu?

- Tai išties opi problema. Bet aš manau, jog, buksuojant valstybės renovacijos programai, yra ir kitų būdų, kurie gali padėti gyventojams taupyti šilumą. Siūlysime jiems prisijungti prie taip vadinamos „5 žingsnių šilumos taupymo programos“. Diegsime ekspertų sukurtus bei praktiškai išbandytus energetinio efektyvumo sprendimus, kurie leidžia taupiai vartoti šilumą daugiabutyje. Pateiksime tokius sprendimus, kurie yra praktiški ir finansiškai apsimoka. Juk nebūtina iš karto renovuoti visą daugiabutį, kad jo gyventojai pajustų naudą. Energetinio efektyvumo darbus galima atlikti etapais, pavyzdžiui, pirmiausia sutvarkyti kiaurą stogą, apšiltinti galines sienas, pakeisti senus šilumos punktus, sumontuoti naujus langus bend­ro naudojimo patalpose. Viską teisingai atlikus, įmano­ma pasiekti tikrai puikių rezultatų. Juolab, kad tokia praktika sėkmingai pasitvirtino ir kituose miestuose.

- Šiuolaikinių technologijų amžiuje, kai beveik kiekviename namų ūkyje yra internetas, įmonės stengiasi savo klientams pasiūlyti kuo daugiau virtualių paslaugų. Ar Šilalės butų ūkis irgi žengs koja kojon su naujausiomis technologijomis?

- Žinoma! Jau dabar testuojame programas, kurios leis gyventojams daugelį su būsto priežiūra susijusių klausimų spręsti, nekeliant kojos iš namų. Netrukus informacija apie atliktus darbus bus pateikiama interneto savitarnos portale, kur bus galima apmokėti sąskaitas už suteiktas paslaugas, tiesiogiai bend­rauti su asmeniniu vadybininku, sekti bei kontroliuoti teikiamas paslaugas ir pan.

- Išvardijote nemažai pokyčių, tačiau gyventojams, ko gero, aktualiausias klausimas yra paslaugų kainos. Ar, žadėdami tiek daug naujovių, nedidinsite tarifų?

- Galiu visus nuraminti: jokių pasikeitimų šioje srityje neplanuojame, todėl žmonėms nėra ko baimintis. Paslaugas gerinsime, atlikę veik­los optimizavimo procesus, tad tikrai nežadame gerovės sąnaudų perkelti ant daugiabučiuose būstus turinčių savininkų pečių.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Garažą turinti šilališkė Irena (pavardė redakcijai žinoma), paskambinusi į redak­ciją, stebėjosi situacija, kai, jos manymu, žemės mokestį moka tik tie, kurie to nori. Tačiau argi jis neturėtų būti privalomas visiems, turintiesiems ga­ražus? Juk prieš įstatymą visi yra (arba bent jau turėtų būti) lygūs.

„Mes kiekvienais metais susimokame mokestį už garažą, esantį Dariaus ir Girėno gat­vėje. Priklausome ir bend­rijai. Bet girdėjau, kad kitose bend­rijose esančių garažų savininkai šito nedaro. Įdomu, kas turėtų šiuos reikalus tvar­kyti ir kodėl toleruojama tokia nelygybė?“ – teiravosi Irena.

Savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyriaus vyresnioji specialistė Nijolė Ma­rozienė paaiškino, jog sky­rius atlieka tik valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimą. Žemės mokestį administruoja Vals­tybinė mokesčių inspekcija.

„Ju­ri­dinių asmenų registre Šila­lėje yra užregistruo­tos 5 ga­ražų bendrijos. Vals­tybinės žemės nuomos mokestis yra skaičiuojamas ga­ra­­žų statybos bei eksploatavimo bend­rijoms „Že­­­­maitija“, „Sank­ryža“, „Lokysta“, „Signalas“, „Vairas“ ir Sigi­to Jasaičio vadovaujamai bend­rijai“, – „Ši­lalės artoją“ informavo N. Marozienė.

Savivaldybės specialistė teigė, kad, kilus neaiškumams, gyventojai turėtų kreiptis į savivaldybės Turto valdymo ir ekonomikos skyrių (215 kab.).

Garažų bendrijos „Že­mai­tija“ pirmininkas Remigijus Rau­donius pripažįsta, jog žemės nuomos mokestis yra privalomas visiems, tačiau mo­ka jį, deja, nedaugelis.

„Mūsų bendrijos žemė yra valstybinė ir susimokėti nuomos mokesčio tenka eiti į savivaldybę. Ten išrašo ir deklaraciją. Bet turiu pasakyti, kad labai sunku rasti žmones, kuriems priklauso garažai. Ir mūsų bendrijoje yra nemažai tokių, kurie apsimeta kvailiais ir nieko nemoka. Tai sumoku pats už juos iš savo kišenės, kad tik neturėtume problemų. O ką daryti? Dalis garažų yra mažai naudojami, į kai kuriuos net takai užžėlę. Kaip tuos žmones surasi?“ – kalbėjo R. Raudonius.

Kiek iš viso Šilalėje yra garažų, niekas taip ir neatsakė – neva tą žinoti privalo bend­rijų pirmininkai, o kitiems tokia apskaita nereikalinga. Ta­čiau Šilalės miesto seniūnas Alfonsas Pau­likas sutinka, jog šioje srityje vis dar vyrauja anarchija. Jo teigimu, daugelis bendrijų nėra tinkamai įregist­ruotos, dažnai keičiasi jų pirmininkai, garažai taip pat neturi įstatymiškai įregist­ruotų savininkų, todėl ir atsakomybės pareikalauti nėra iš ko.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pastaraisiais metais Lietuvos ūkininkai yra smukdomi ir žemės ūkio produkcijos supirkėjų, ir, regis, pačios valstybės. Tačiau kaimo žmonės yra kantrūs ir stengia­si iš paskutiniųjų įdirbti žemę, kad ji nepagailėtų duonos ir pyrago, sviesto bei skilandžių.

Oficiali LR Žemės ūkio rūmų įkūrimo data yra laikoma 1926 m. gegužės 26-27 dienos, tačiau organizacinis suvažiavimas įvyko tik rugsėjo 23-24 d. Jame buvo išrinkta valdyba, kurios pirmuoju pirmininku tapo buvęs pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa (tuo metu Žemės ūkio ministerija ir Žemės ūkio rūmai dirbo drauge Kaune).

Rūmų veiklos pradžia galima laikyti dar Nepriklausomoje Lietuvoje prie keturių pradžios mokyklų įsteigtas pridėtines žemės ūkio klases. Jų tikslas buvo baigusiems pradžios mokyklas bei pasilikusiems kaime jaunuoliams suteikti būtiniausių žemdirbystės, gyvulininkystės, sodininkystės, daržininkystės, bi­tininkystės bei žemės ūkio kooperacijos pagrindų. Kai Lie­tuvoje atsirado kvalifikuotų specialistų, pradėtos steigti Žemės ūkio mokyklos. Pirmoji įkurta Alovėje (Alytaus apskrityje). Iki Rusijos okupacijos 1940-aisiais tokias studijas baigė apie 5 tūkstančius jaunų žmonių.

Okupacijos, ka­ro, pokario me­tais ir iki pat Lie­tuvos Nepriklau­somybės atkūrimo žemės ūkio rūmų veikla buvo sustabdyta. Manyta, jog kvalifikuoti specialistai reikalingi stambiems kolektyviniams ūkiams, o smulkūs arba nestambūs išnyks, tad nei žemdirbius gi­nančios organiza­cijos, nei ūkininkavimo pagrindai jiems nebus svarbūs.

Atkūrus Lietu­vos Nepriklau­so­­­my­bę, žemė ati­teko tik­rie­­­siems šeimininkams. O 1991-aisiais at­kurti Žemės ūkio rūmai per 25-erius metus tapo svarbia bei įtakinga žemdirbių savivaldos organizacija. Žemės ūkio rūmai prisidėjo prie modernaus konkurencingo Lietuvos ūkio kūrimo, savo žiniomis bei patarimais padėjo kaimo žmonėms efektyviai ir kantriai diegti kaimo plėtros priemones, išsaugant senąją, istorinę vertę turinčią aplinką ir kuriant naują.

Nuolatinis darbas, kasdienis bendravimas su ūkininkais, ypač smulkesniaisiais, padeda Žemės ūkio rūmams pelnyti jų pasitikėjimą. Šiandien po Žemės ūkio rūmų „skėčiu“ glaudžiasi 48 nevyriausybinės organizacijos.

Praėjusį savaitgalį ŽŪR Šilalės skyrius paminėjo net du jubiliejus: Lietuvos žemės ūkio rūmų įkūrimo 90-metį bei atkūrimo 25-metį. Že­mės ūkio rūmų istoriją susirinkusiesiems pristatė savivaldos organizatorė Stasė Erciuvienė, Žemės ūkio rūmų vardu kartu su savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotoju Vidu Toleikiu apdovanojusi aktyviausius, žin­geidžiausius įvairių kursų lankytojus, jaunuosius ūkininkus Sigitą Paliaką iš Žadeikių seniūnijos, brolius Karolį ir Tomą Žadeikius iš Laukuvos seniūnijos (apdovanojimą atsiėmė jų mama), kvėdarniškę Reginą Toliušienę, Valentiną Grybą iš Bijotų seniūnijos, Sigitą Petriką iš Vytogalos.

V. Toleikis padėkojo S.Erciu­vienei už gražų bendradarbiavimą, pagalbą, organizuojant bendrus renginius, mokymus, seminarus.

Renginį užbaigė teatro mėgėjų kolektyvas iš Bilionių, suvaidinęs Ed­mundo Untulio pjesę „Nosis su apgamu“.

Dar truputį pabendravę bei pasidaliję rūpesčiais ir džiaugsmais, ūkininkai išskubėjo namo, kur jų laukė kasdienė ruoša.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

R. Toliušienei LR ŽŪR apdovanojimus įteikia V. Toleikis ir S. Erciuvienė

Jau pusę amžiaus Kaltinėnuose gyvuojančioje bandy­mų stotyje pastaraisiais metais atliekami dirvožemio erozijos kalvotose vietovėse tyrimai. Mokslininkai taip pat teikia įvairias rekomendacijas ūkininkams, trąšų gamintojams bei Žemės ūkio ministerijai. Vis dėlto apytuštis pastatas bado akis – kadaise čia sugužėdavo net apie 30 darbuotojų, o dabar jų likę vos penki. Žemaitijos miestelyje įsikūrę mokslininkai dažnai kliaujasi pažintimis su vietiniais ūkininkais, kurie gelbs­ti savo šiuolaikine technika.

Biomedicinos mokslų daktarė, mokslo darbuotoja Ire­na Kinderienė Kaltinėnų bandymų stotyje dirba nuo 1982 metų. Moteris pasakoja, jog kadaise ši vieta klestėjo – triūsė daug specialistų, kurie atlikdavo įvairiausius tyrimus. Tačiau galiausiai liko tik penkiese. Įstaigos renesanso tikėtasi, ją priskyrus Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Vė­žaičių filialui. Tačiau ir tai nepadėjo. Bet, nepaisant „ap­trupėjusio“ kolektyvo bei ap­triušusio pastato fasado, mokslo darbuotojai tęsia veik­­­lą.

„Mūsų darbų pagrindas yra metodikų ruošimas. O tai užima nemažai laiko – kartais, kad rastumei naują, užtrunki visus metus ir net ilgiau. Naujausių žinių semiuosi iš užsienio literatūros. Ši vieta – vienintelė mūsų šalyje, kur reljefinėje vietovėje tiriama dirvožemio erozija bei su ja susiję procesai. Tyrimų duomenis galima pritaikyti įvairiose kalvotose vietovė­se. Lietuvoje dažniausiai – Že­­maitijos regione: Telšių, Tau­ragės, Plungės, Kelmės bei kituose rajonuose. Kai kurios mūsų rekomenduotinos priemonės turėtų tikti ir Bal­tijos aukštumoms“, – bandymų stoties veiklą pristato I. Kin­derienė.

Kaltinėnų bandymų stoties darbuotojai taip pat ruošia straipsnius, paremtus atliktų tyrimų duomenimis. Jie spausdinami tarptautinį pripažinimą turinčiuose leidiniuose.

„Nuo 2012 m. esame parengę 3 publikacijas Švedijos, Kroatijos šalių žurnaluose, taip pat Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidiniui. Šie rašiniai eiliniam skaitytojui nebūtų įdomūs – jie aktualūs mokslo bendruomenei, kadangi pateikiame duomenis apie dirvožemio derlingumo atstatymą, erozijos sulaikymą, žemės dirbimo supaprastinimą. Tendencijos krypsta į tokias žemės dirbimo technologijas, kurios nereikalauja kasmetinio gilaus dirvos arimo. Mūsų rekomendacijos – taikyti lėkščiavimą, frezavimą bei kitus paviršinius žemės dir­bimo metodus, gilųjį purenimą. Taip erozija būtų kur kas mažesnė“, - dalija patarimus specialistė.

Bandymų stotis šiuo metu tyrimus atlieka keturiose kalvose. Dviejose iš jų naudojami vandens ir dirvožemio nuoplovų rinktuvai, kurie leidžia gauti itin tikslius duomenis. Šie tyrimai tęsiami jau bene 18 metų. Kuo jie svarbūs?

„Per daugiau nei dvide­šimt­­metį, pasak klimatolo­gės Aud­ronės Galvonaitės, tem­pe­ra­­tūra atšilo 0,7 laipsnio. Kei­­čian­tis klimatui, matome ir dir­­vožemio agrocheminių bei fizikinių savybių kitimą, galime pasakyti, ar dirvožemis šarmėja, ar rūgštėja. Mes patariame, kokia lauko sėjomaina ar augalai išlieka derlingiausi, kaip keičiasi vi­sai nenaudojamas (jau ap­au­gan­­tis medeliais) dir­vo­že­­mis. Dar at­liekame įvairius tyrimus pagal užsakymus“, - pasakoja kaltinėniš­kė.

Biomedicinos mokslų daktarė vardija trąšų ir cheminių preparatų platintojus, kurie kreipiasi į Bandymų sto­tį, prašydami išbandyti vienas ar kitas naujausias trą­šas, biologinius preparatus („Amalgerol“, „Black Jak“, „NPK Magic“, „Nit­roteam“) bei jų veikimą kalvotose vietovėse. Ne taip seniai buvo gautas ir lenkų firmos EKOPLON užsakymas. Tačiau pelningi užsakymai Kaltinėnams naudos beveik neduoda – pinigai už atliktus tyrimus keliauja cent­rinei būstinei, o kalti­nėniškiai tenkinasi gavę atlyginimus. Net technikos tu­­ri­miems sklypams įdirbti ten­­ka ieškoti pas ūkininkus.

„Iš bendrų lėšų, LAMMC direktoriaus Zenono Dapke­vi­­čiaus asmeniniu pavedimu, gavome žolės ­rink­tuvą, ku­ris gerokai palengvino dar­bą. Tačiau dažniausiai pa­gal­­bos prisieina kreiptis į vie­­tinius ūkininkus, kurie tu­ri naują techniką. Už para­mą esu dėkinga Milašių šeimai iš Gineikių, Ro­mui Ber­ta­šiui iš Bijotų, Rimui Gu­daus­kui, Vytautui Karbauskui bei Sigitui Lau­rina­vičiui iš Kal­ti­nėnų ir kitiems, taip pat mū­sų stoties mechanizatoriams Stanislovui Petkui bei Ed­var­dui Mei­ženiui, kurie, esant reikalui, savo technika įdirba laukus. Neseniai mūsų stotyje lankėsi nemažai valdininkų, tarp kurių buvo ir Žemės ūkio ministerijos atstovų. Kiek­vie­nas pažadėjo atvežti po padargą, bet kol kas nė vienas pažadų ne­išpildė“, - rankomis skėsteli mokslo darbuotoja.

Dalis dirbančiųjų Bandymų stotyje – vyresnės kartos ats­tovai. Todėl I. Kin­derienė tei­gia jau norinti rasti sau pamainą. Deja, didelės kant­rybės reikalaujančio darbo, kuris ne visada duoda greitą rezultatą, leidžiantį spręsti gamtai bei žemės ūkiui labai aktualius klausimus, trokšta ne kiekvienas. Ir nors į Bandymų stotį nuolat atvyksta mokinių, kurie, anot mokslininkės, net išsižioję klausosi pasakojimų apie tyrimus, bakalau­ro, magist­ro darbams stotį ren­ka­si studentai iš Klaipėdos uni­ver­siteto, ap­si­lanko net vie­nas kitas doktorantas, o darbais domisi ir užsieniečiai, ilgiau Kaltinėnuose neužsibūna nė vienas. I. Kin­de­­rienės manymu, daugeliui jau­nų žmonių trūksta kant­rybės, mat tyrimai trunka ne kelias savaites ar mėnesius, o kelis metus. Be to, atlyginimai (ypač eilinių darbininkų) čia yra mažesni net už bedarbio pašalpą.

„Per savo darbo praktiką esu paruošusi 9 rekomendacijas. Atrodo, nedaug. Bet kad galėčiau tinkamai parengti vieną, stebėti ir tirti pasirinktą sritį tenka 4-5 metus. Vis dėlto smagu, jog esame naudingi. Tarkime, jei konsultacijų kreipiasi ūkininkai, jie gali būti tikri, kad pas mus gaus moksliniais tyrimais paremtą atsakymą. Trą­šomis, herbicidais bei kitais žemės ūkiui reikalingais produktais prekiaujančios firmos daro biznį ir siūlo bei giria tik savo produktą, o mes ištiriame ir atrenkame visų geriausią ir galime jį rekomenduoti be jokio šališkumo“, - aiškina specialistė.

Ji apgailestauja, kad stotyje dirbantys mokslininkai bei jų bendradarbiai ne visada tinkamai įvertinami: pastaruoju metu labiausiai atsižvelgiama į tai, kiek straipsnių mokslo darbuotojai publikavo tarptautinį pripažinimą turinčiuose lei­diniuose. Todėl ilgametė Kal­tinėnų bandymų stoties darbuotoja tikisi, jog vertinimo kriterijai keisis ir kada nors svarbesnis taps įdirbis savo kraštui, bus atsižvelgiama į visą mokslo darbuotojo veik­lą iš esmės.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.