Balandžio 26-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) vyks dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakaras „Hommage à Čiurlionis“, dedikuotas M. K. Čiurlionio 150-ajam jubiliejui.

Pirmoje dalyje – vienaveiksmis šokio spektaklis, kuriame KVMT baleto trupė, skambant kompozitoriaus Arvydo Malcio sukurtai muzikai, įgyvendins Editos Stundytės choreografinius sumanymus.

Antroje vakaro dalyje KVMT baleto artistai taps choreografais – Romanas Semenenko ir Darija Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernat Blay Bosch (Ispanija), Mantas Ūsas – pristatys šokio kompozicijas, sukurtas pagal specialiai jiems kompozitorių ir garso kūrėjų: Yanos Shliabanskos (Ukraina), Dylano Iuliano (Italija), Kristijono Lučinsko, Donato Bielkausko, Jono Raudoniaus, Andriaus Stakelės parašytą muziką. KVMT orkestrui diriguos spektaklio muzikos vadovas ir vyriausiasis teatro dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Apie pasiruošimą spektakliui ir savo sukurtą muziką pasakoja kompozitorius Arvydas Malcys.

Kuo jums svarbi šio spektaklio premjera?

Kiekvieno naujo kūrinio gimimas ir atlikimas kompozitoriui yra dar vienas žingsnis pirmyn. Kompozitorius dažnai yra priklausomas nuo atlikėjų – jų interpretacijos, profesionalumo, požiūrio į jo idėją. Juk nuo premjeros sėkmės priklauso tolesnis kūrinio gyvavimas.

Tikiu teatro orkestro ir jo vadovo profesionalumu. Baleto premjera Klaipėdoje nuteikia pozityviai – mačiau keletą šokio spektaklių ir esu sužavėtas stipria baleto trupe. Be abejo, imponuoja nauja teatro salė ir gera jos akustika.

Ar tai pirmas jūsų kūrinys, dedikuotas M. K. Čiurlioniui?

Esu redagavęs ir instrumentavęs keletą Čiurlionio nebaigtų klavyrų manuskriptų, skirtų simfoniniam orkestrui. Taip pat esu redagavęs ir instrumentavęs keliolika preliudų simfoniniam ir styginių orkestrams. Kad kūrinys būtų konkrečiai skiriamas Čiurlioniui ar apie Čiurlionį – tai pirmas kartas.

Kuo Čiurlionio kūryba jus labiausiai žavi ir kaip ji atsispindi jūsų muzikoje?

Mūsų sampratoje Čiurlionis dažnai iškyla kaip vienišius ir atsiskyrėlis, paniręs į savo vizijas. Tačiau jo gyvenimas buvo labai aktyvus: Varšuva, Leipcigas, Sankt Peterburgas, Praha, Dresdenas, Niurnbergas, Miunchenas, Viena, kelionės į Krymą, Kaukazą, Austriją, Latviją. Anot amžininkų, tai buvo plačių pažiūrų žmogus, turėjęs humoro jausmą ir romantinį polėkį. Jis domėjosi astronomija ir matematika, fizika ir chemija, istorija, geologija ir numizmatika. Mane labiausiai domino, ką Čiurlionis jautė, kuo domėjosi, apie ką svajojo, kaip girdėjo muziką, ko troško. Manau, kad Čiurlionis yra tarsi lietuvių meno kertinis akmuo, atspirties taškas kiekvienam menininkui. Gaila, kad pasaulis dar neatrado Čiurlionio – jo emocinė ir psichologinė būsena dar mažai ištyrinėta ir išdiskutuota.

Iš baleto scenų, skirtų Menininko išgyvenimams, bandžiau muzikoje perteikti jo rašytų laiškų nuotaiką – nerimą, drovumą, savęs neigimą, fantazijas, sapnus ir haliucinacijas. Čiurlionis turėjo sveikatos sutrikimų, pasireiškiančių stipria nuotaikų kaita – nuo pakilios, su padidėjusiu aktyvumu, maksimaliu užsidegimu, grandioziniais planais ir nemiga, iki depresijos, savęs nuvertinimo, kankinančios baimės, nusivylimo ir apatijos... Deja, menininkas gyvas būdamas nesulaukė įvertinimo ir pripažinimo.

Ar KVMT prašymu sukurtame kūrinyje yra tiesioginių aliuzijų į Čiurlionio muziką ar tapybą?

Tiesioginių aliuzijų ar citatų baleto muzikoje nėra. Baleto struktūroje svarbūs keli akcentai, muzikinės dramaturginės kulminacijos – tai menininko dialogai studijoje su pačiu savimi ir svarbus įvykis Lietuvos kultūros istorijoje – Pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymas Vilniuje 1907 metais. Per muziką pabandžiau išreikšti menininko jausmus ir mintis, svajones ir nusivylimus, kančias ir džiaugsmus.

Kaip vyksta pasiruošimas šokio spektakliui „Hommage à Čiurlionis“? Kokie buvo didžiausi iššūkiai?

Į orkestro repeticijas dar nesu kviečiamas, laiko iki premjeros dar yra... Aišku, kai girdėsiu ir matysiu bendras orkestro ir baleto repeticijas, galėsiu geriau įsivaizduoti galutinį rezultatą.

Nėra tokio pasakymo kaip „baleto muzika“ – paprasčiausiai yra tik gera arba bloga muzika. Šokio kalba leidžia be žodžių išreikšti tai, kas neišsakoma, neapčiuopiama...

Šokyje paliekama daugiau laisvės ir fantazijos nei literatūriniame tekste, filme ar dramos spektaklyje. Bandžiau perteikti alinantį menininko dialogą su pačiu savimi, jo vizijas, karštligiškus ieškojimus, blaškymąsi, nepasitikėjimą savimi. Pabaigoje palinkėjau ramybės jo neramiai sielai...

Kaip vyksta bendradarbiavimas su choreografe Edita Stundyte? Kiek muzika lemia choreografinius sprendimus?

Per mūsų susitikimus bandžiau perteikti, papasakoti Editai baleto muzikos idėją ir nuotaiką. Kiekvieną numerį aptarėme atskirai: kodėl tokia orkestro instrumentuotė, ritmas, tempas, niuansai, spalva, dinamika...

Rašydamas muziką baletui, girdi ir matai visą spektaklio struktūrą. Tačiau, kai muzika atiduodama į choreografo rankas, viskas prasideda iš naujo...

Manau, kad baletas yra tas meno žanras, kuriame muzika ir šokis persipina ir papildo vienas kitą.

Kokią žinutę norite perduoti žiūrovams kaip kūrėjas?

Mano tikslas – panardinti klausytoją į nevaldomą emocijų tėkmę, pažadinti svajones ir fantazijas, pakylėti ir suteikti tikėjimą... Baleto artistams linkiu, kad plastinė šokio kalba turėtų turtingą emocinį turinį, o žiūrovams – palaimingai panirti į šį muzikos ir šokio reginį.

Žaneta SKERSYTĖ

Mieli Lietuvos žmonės,

džiaugiuosi galėdamas Jus pasveikinti 35-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių proga.

Bendromis pastangomis mums pavyko įveikti išties įspūdingą atstumą. Per šį laikotarpį Lietuva gerokai sustiprėjo. Ėmėme labiau savimi pasitikėti. Daugiau reikalauti iš savęs ir iš kitų.

Ne kartą įrodėme, kad istorijos kryžkelėse jaučiame ne tik istorinę būtinybę, bet ir asmeninę pareigą ginti tai, kas svarbiausia.

Šiandien esame laisvi, nes lemiamomis akimirkomis išlaikėme vienybę, ryžtą ir drąsą veikti. Patys kūrėme savo likimą, nepalikdami abejonių, kas esame ir kur norime eiti.

Todėl ir šią Kovo 11-ąją kviečiu drąsiai ir oriai pasitikti mums tenkančius iššūkius. Prisiimti atsakomybę už savo šeimą, bendruomenę, tautą ir valstybę.

Ir toliau kurkime nuoširdaus rūpesčio kupiną visuomenę, kurioje niekas nebūtų pamirštas. Rūpinkimės krašto saugumu. Ginkime laisvę kasdien, kaip priklauso Lietuvos, didvyrių žemės, vaikams.

Gražios ir įkvepiančios Kovo 11-osios visiems!

Kino filmų „Vyras už pinigus“, „Draugų lažybos“, „Vyrų svajonės“ ir spektaklio „DIDELI PINIGAI“ prodiuseriai pristato naują teatro komediją „MANO NAMAI“!

Ar kada nors pagalvojote, kas nutiktų, jei per klaidą jūs ir visiškai nepažįstamas žmogus išsinuomotumėte tą patį butą?

Vieną dieną į savo naujus namus įsikrausčiusi Rūta (Ineta Stasiulytė) susiduria su nepaaiškinama situacija – besitvarkant naujuose namuose, ji išgirsta kaip kažkas atsirakina duris. Pasirodo, tai Tomas (Nerijus Gadliauskas), kuris įsitikinęs, kad šie namai priklauso jam.

Nekilnojamojo turto agentūros autoatsakiklis „sudainuoja“, jog susisiekti pavyks tik po ilgojo savaitgalio... tad Rūta ir Tomas privalo rasti būdą sugyventi. Tačiau viskas nėra taip paprasta! Pirmoji Rūtos ir Tomo diena naujuose namuose virsta tikra išgyvenimo kova – nesusitarimai dėl taisyklių, juokingi bandymai dalintis erdve ir įtampa, kuri auga su kiekviena minute.

Kaip naujakuriams pavyks susitarti? 

Ar visgi vienam teks palikti naujuosius namus?

Komediją režisuoja daugybę sėkmingų darbų teatre bei kine sukūręs Justinas Krisiūnas.

Trukmė: 1 val. 40 min.

Amžiaus cenzas: N-13

Pertraukos: Nėra

Nuolaidos: Netaikomos

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje trankiai ir smagiai paminėtos Kazimierinės ir Užgavėnės. Menų metodinė grupė, bendradarbiaudama su Kvėdarnos kultūros namais, į šį smagų šurmulį sukvietė ne tik gimnazijos bendruomenę, bet ir miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojus.

Apie šventąjį Kazimierą – Lietuvos, Lietuvos jaunimo ir Kvėdarnos globėją pirmokai gimnazistai parengė ir vedė protmūšius 5-8 klasių mokiniams. O sporto salėje jau nuo ryto ant stalų rikiavosi įvairiausi mokinių, jų tėvelių ir senelių suruošti gardumynai, mezginiai, pririnktos ir sudžiovintos vasaros ar rudens gėrybės ir kt. Į Kaziuko mugę suplaukė žmonių ir mokinių jūra: kas pirko, kas pardavė, vieni derėjosi, kiti tik smaguriavo. Tačiau kartu mugės metu mokiniai ugdė ir ekonomikos bei verslumo žinias – kiekvienas klasė turėjo užpildyti specialią pajamų ir išlaidų lentelę, apskaičiuoti gautą pelną. Na, o puikią nuotaiką kūrė Kvėdarnos kultūros namų muzikantai, buvo apdovanotas vienintelis į Kaziuko mugę užsukęs Kazys.

Pavasarinėje mugėje dalyvavo didžiulis būrys ne tik mokinių, bet ir Kvėdarnos bendruomenės narių, kai staiga kermošių nutraukė Užgavėnių persirengėliai, pakvietę visus susitikti gimnazijos stadione ir galų gale išsiaiškinti, kas stipresnis – Lašininis ar Kanapinis. Kieme visų laukė gardžiai kvepiantys Grimzdų bendruomenės atstovų kepami blynai, vaikščiojo riebų pilvą išpūtęs Lašininis,  siautė kaukėmis pasipuošę persirengėliai... Kanapinis irgi nesnaudė, šokiais bei dainomis rinkosi savo komandą kovai. O ji tarp žiemos ir pavasario užvirė gimnazijos stadione traukiant virvę, lenktyniaujat estafetėse, kur pergalė labiau šypsojosi Kanapiniui. Galiausiai po lemiamos kovos jo komanda ir pelnė riestainių medalius. Laimingas ir pavasarį šaukiantis Kanapinis išrikiavo persirengėlius kaukių paradui – buvo renkamos gražiausios, kurių autoriai ir dėvėtojai apdovanoti saldžiais prizais ir apkabinimais. Priskanavę blynų, prisišokę, paišdykavę laukiame pavasario šilumos, spalvų ir švenčių.

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, Kovo 11-oji, jau 35-ą kartą primena Aukščiausiosios Tarybos – 

Atkuriamojo Seimo pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. 

Žvelgiant iš šiandienos situacijos, dar kartą supranti: bet kurios šalies nepriklausomybė yra iškovojama, 

o bendruomeniškumas – žmonių, šalių ir viso pasaulio, yra ir socialinė jėga, 

ir stiprybės pamatas. Šiandien pasaulis kupinas akimirkų, 

kurios sprendžia visų žmonių likimus.  Nobelio premijos laureatė baltarusių

 rašytoja Svetlana Aleksijevič teigia: „Liūdna, kad žmogaus gyvenimas 

praeina slegiamas beprotybės, karų, padalijimų, pažeminimų. 

Būtina išsaugoti savyje žmogų. 

Nes nužmogėti – išduoti, užmušti – labai lengva. 

Dabar reikia vyriškumo nešaudyti“...

Laisvės šventės proga – taikaus mums visiems pavasario!

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kol vieni supratingai linkčioja galvomis ir pritaria val­dininkų postringavimams apie taupymą, kiti gi stebisi, kad tai taikoma toli gražu ne visiems. Šilališkiai, atsiuntę redak­cijai filmuotą medžiagą, klausia, kodėl taupymo re­ži­mas dėl gatvių apšvietimo Šilalėje galioja visiems, iš­sky­rus vienintelę Lakštingalų gatvę, ir stebisi, kodėl taikomos tokios išimtys.

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Atrodytų, kam galėtų šauti į galvą mintis vidury kelio iškasti tvenkinį? Ir kokį tikslą turėjo jo rausėjas: gimė neįprasta kraštovaizdžio formavimo vizija ar gudrus būdas atsikratyti ne­pa­geidaujamų lankytojų? Tačiau kad ir kokie bebūtų motyvai, toks viešos erdvės „pertvarkymas“ niekaip nesuderinamas nei su visuomenės poreikiais, nei su galiojančiais įstatymais. Tik, regis, šioje situacijoje yra ir dar viena taisyklė – atsakingos institucijos, kurios privalėtų užtikrinti tvarką, stengiasi kuo mažiau matyti ir dar mažiau girdėti...

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Etninės kultūros puoselėtojas, Šilalės kraštiečių drau­gijos pirmininkas, 2010-aisiais apdovanotas „Auksine gi­le“, buvęs laukuviškis V. Jocys veiklos turi tiek, kad, kaip pats juokauja, per ją kai kuriuos darbus ir užmiršta. Ta­­čiau kaip bebūtų užsiėmęs, progos pabendrauti su ši­la­liš­kiais nepraleidžia niekada. Su Virginijumi su­si­tikome Seimo rūmuose, Kazimiero Antanavičiaus salėje, kai, mi­nint Sausio 13-ąją, čia koncertavo Šilalės choras „Med­­vėgalis“.

„Kiekvienas Sausio 13-osios įvykius mena savaip: vieni noriai viską pasakoja, kiti priešingai – užsisklendė ir vengia apie tai kalbėti. Aš jaučiu parei­gą šią istoriją perduoti jaunesniajai kartai. Po nepriklausomybės atkū­rimo gimę vaikai negali įsivaizduoti, ką reiškia kovoti už laisvą žodį, už savo vėliavą. Tad turime priminti, jog nepriklausomybės ir laisvės niekas neatnešė ant padėklo. Ypač tai svarbu suvokti dabar, kai kyla reali grėsmė netekti visko, ką turime, ką iškovojome, kuo džiaugėmės tuos 35-erius metus. Nereikia gąsdinti – pakanka įspėti, kokį galingą, klastingą ir nenuspėjamą kaimyną turime pašonėje: laikas nusiimti rožinius akinius ir pradėti gyventi savisaugos režime“, – primena V. Jocys.

Būtent todėl jis dalyvauja ir Lietuvos šaulių sąjungos veik­loje – yra įsitikinęs, jog šauliška veikla yra savotiška savisauga, įgūdžių atnaujinimas ir patirties perdavimas jaunimui. 

„Tomis lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis gynėme ne abstrakčią Lietuvos laisvę, bet gelbėjome ir nešėme sužeistus, žuvusius savo seses, brolius, tėvus, vaikus. Lietuvių tautos beginklė gynyba nuaidėjo gražiu pavadinimu – „Dainuojanti revoliucija“. Džiaugiuosi, kad dainos skamba ir skambės. Žinoma, dabar yra kita situacija, todėl ir mūsų pastangos išsaugoti ir apginti laisvę bei nepriklausomybę turi remtis naujais, laiko padiktuotais, būdais ir formomis. Bet visada privalo mus jungti atsakomybė už savo artimą, savo tautą, už protėvių žemę“, – sako Šilalės kraštiečių draugijos vadovas.

Paklaustas, ar noriai į draugijos gretas jungiasi jaunieji šilališkiai, jis, deja, atsako neigiamai. 

„Mūsų draugijos branduolys – jau gana solidaus amžiaus žmonės, norėtųsi atsinaujinti, bet yra, kaip yra“, – neslepia Virginijus.

Anot jo, draugijoje yra įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo ir skirtingų politinių pažiūrų atstovai, tačiau visus Vilniaus šilališkius vienija bendra „religija“ – Šilalė. 

Tiesa, jis apgailestauja, kad dabartinei rajono valdžiai mažai bereikia kraštiečių „talkos“. Nors, pasak Virginijaus, suprantama, jog viskas keičiasi, vyresniųjų patarimais retai besivadovaujama, nebent tik „mandagiai išklausoma“, vis tik bendrų susibūrimų, pasidalijimų patirtimi niekada nebūna per daug. 

„Šilalės kraštiečių draugija savo veiklą pradėjo, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė – po Kovo 11-osios. Tąsyk mus visus vienijo ir veikti skatino bendras tikslas – nesvarbu, iš kurio Šilalės pakraščio būtum, tarėmės, kuo galim prisidėti prie krašto klestėjimo. Tada kilo visa Lietuva, mes norėjom, kad neatsiliktų ir Šilalė. Aš į kraštiečių veiklą įsijungiau dar studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete“, – bendrystės svarbą akcentuoja nuo 2009-ųjų Šilalės kraštiečių draugijai vadovaujantis V. Jocys.

Vilniaus šilališkiai turi daug prasmingos veiklos, viena tokių – žemaitiškos tarmės išsaugojimas, stengiantis ją kuo labiau populiarinti. Be to, anot Virginijaus, tai yra kone privaloma, nes Šilalei atstovauja net dvi Lietuvoje žinomos kalbininkės – Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Albina Auksoriūtė ir buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė.

Šilalės žmonėms, artėjant 35-ajai Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai, V. Jocys linki be lozungų bei pasigyrimų dirbti ir kurti Šilalės kraštą, stengtis, kad jis teiktų pasididžiavimą, skatintų pasitempti.

„Būkime vieni kitiems dėmesingi, atlaidūs, pilietiški, bendruomeniški. Taip palaipsniui gražės bei stiprės ir visa Lietuva“, – sako Šilalės kraštiečių draugijos vadovas.  

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

„Kovo 11-ąją Lietuva pasuko savaran­kiš­kos, vakarietiško gyvenimo būdo vals­tybės link. Nepriklausomybės atsta­tymo akto pa­sirašymo diena – jau praeityje, tačiau pakan­ka panaršyti po savo kišenes ar kuprines, ir ten galime rasti šios is­to­rinės datos pėd­sakų: tai kompiuteriai ir iš­manieji telefonai, taikomosios prog­ra­mėlės ir daugybė panašių įrankių, be kurių šiandieninis gy­ve­nimas neįsi­vaiz­duojamas. O svarbiausia – nevaržoma, lais­va prieiga prie begalės in­formacijos, savo įvairove galbūt ir vargi­nan­čios, bet kiekvienam leidžiančios rinktis savąjį ke­lią po kasdienybę“, – sako Kau­no technologijos universiteto (KTU) So­cia­li­nių, hu­manitarinių mokslų ir menų fa­kul­teto pro­fesorius Saulius Keturakis.

Naujų galimybių epocha

Pirmieji momentai, kai prieš 35-erius metus sovietinį pjautuvą ir kūjį pakeitė trispalvė, o Lietuva imta vadinti Lietuvos Respublika, kurios herbas – Vytis, menami iki šiol. Tačiau Lietuvos nepriklausomybė mums primena ne tik laisvės emocinę ir simbolinę reikšmę, bet ir tai, kokius sudėtingus pokyčius teko įgyvendinti, kad išsivaduotume iš uždaros, žmogaus laisvą pasirinkimą ribojan­čios sistemos. Pasak S. Keturakio, jei ne šis istorinis sprendimas, gyventume be atsivėrusios pasaulio kultūrinės įvairovės, įstrigę siaurame, ideologizuotame sovietiniame pasaulėvaizdyje, pilname šiandien sunkiai įsivaizduojamų draudimų.

„Nepriklausomybės atkūrimo diena pirmiausia tapo slenksčiu į neaprėpiamą informacijos srautą, kuris užgriuvo netikėtai. Atsimenu pirmuosius prie interneto prijungtus kompiuterius Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Juodai balti ekranai, jokių interneto naršyk­lių. Tačiau svaiginanti galimybė ieškoti informacijos ir naršyti po skirtingus duomenų rinkinius. Žinoma, egzistavo ir kita alternatyva – viso to nepatirti. Pažvelgę į kaimynę Baltarusiją galime matyti, kaip mūsų gyvenimas būtų atrodęs, jei Kovo 11-oji nebūtų įvykusi. Galėjome pasilikti ten, kur interneto greitis yra ribojamas, o į informacijos prieigą žiūrima labai griežtai. Pamenu, 2019 m. Gardino universitete atsidariau pasiskaityti opozicinio Rusijos leidinio tinklalapį. Po 15 minučių prie manęs priėjo fakulteto administratorė ir paprašė daugiau to nedaryti. Manau, tokiame pasaulyje gyventi nebemokėtume“, – teigia profesorius. 

Be abejo, po Kovo 11-osios vyks­tanti sparti technologizacija ir Vakarų kultūros plėtra ne visiems atrodė reikalinga, ypač, kai šio aspekto prob­lemos aiškiai matomos. Pir­miausia – tai vis didėjanti atskirtis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų. 

„Kiekviena nauja sistema atneša ne tik galimybių, bet ir tam tikrų iššūkių. Žinoma, technologizacija nėra panacėja nuo visų problemų, ne visi gali pasinaudoti jos teikiamais privalumais. Tačiau dabar jau ir tie, kurie gyvena atokiuose miesteliuose, ir tie, kurie yra įsikūrę didmiesčiuose dažnai turi to­kias pat galimybes konkuruoti darbo rinkoje. Kol kas šiuo požiūriu esame dar toli nuo, pavyzdžiui, Suomijos, tačiau ten smalsu, važiuojant traukiniu, stebėti, kaip iš atokių vienkiemių į stoteles ateina žmonės pra­ban­giais verslo drabužiais ir jau traukinyje imasi sa­­vo reika­lų. Nepriklausomybės atstatymas mūsų neišvadavo nuo įvairių problemų. Bet jos yra mūsų, turime privilegiją rinktis, kokias norime spręsti, ir neprivalome nagrinėti tų, kurios mums yra primestos“, – aiškina KTU dėstytojas. 

Ar vis dar esame vieningi?

Anot S. Keturakio, nieko keisto, jog Sąjūdžio laikotarpiu jaustas stiprus vieningumo jausmas po nepriklausomybės atgavimo palaipsniui išblėso ir kiekvienas nugrimzdome į savo asmeninius reikalus. Ir nors tokia situacija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip liūdinantis Sąjūdžio atmosferos praradimas, tačiau toks jau yra ramų gyvenimą gyvenančios visuomenės bruožas – žmonės kol kas neturi tokių problemų, dėl kurių reikėtų atsisakyti savo interesų ir vienytis.

„Mano nuomone, tam tikras susvetimėjimo laipsnis yra normalios visuomenės požymis. Bendruomenėje nereikia priimti skubotų egzistencinių sprendimų, pergyventi dėl rytojaus, svarstyti, kas laukia. Nuskambės gal keistai, bet tas susvetimėjimas, didesnis rūpestis asmenine laime reiškia, kad einame tinkama linkme“, – įsitikinęs S. Keturakis.

Gyventi dabar yra sudėtingiau

Profesorius pripažįsta, kad dabartinis pasaulis yra daug sudėtingesnis nei buvo sovietmečiu. Didelis informacijos kiekis, anot S. Keturakio, ne tik praturtina, bet ir vargina, tad natūralu ilgėtis pasaulio, kuris buvo aiškus ir paprastas. Tačiau vis tik svarbu nepamiršti, jog galimybės tokiame pasaulyje buvo daug siauresnės. 

„Dabartinės visuomenės greitis yra žaibiškas. Tiems, kurie buvo pratę gyventi su aiškiu planu, nustatytomis ribomis, šiandieninė visuomenė gali kelti nepastovumo jausmą, kuris yra visiškai priešingas tariamam sovietmečio stabilumui. Todėl ir yra iliuzija, jog anuometinis paprastas pasaulis šiuolaikinei nuolatinių pokyčių išvargintai sielai gali atrodyti simpatiškesnis“, – svarsto profesorius. 

Tačiau užtenka vos kelių buitinių pavyzdžių, ir ši nostalgija gali išsisklaidyti. Tarkime, soviet­mečiu įsigyti majonezo ar konservuotų žirnelių buvo didelė sėkmė, vinilinė AC/DC plokštelė kainavo trečdalį mėnesio atlyginimo, o už kramtomosios gumos lapelį turguje prašė kaip už pietus miesto valgykloje. Buvo knygų, kurias pavykdavo gauti vos kelioms valandoms, paskui jau reikėjo jas atiduoti kitiems, laukiantiems eilėje... 

„Sovietmečio gyvenimą galima sugretinti su besikartojančia diena. Natūralu, kad joks žmogus nenorėtų patirti tuos pačius dalykus kiek­vieną parą visus metus, tačiau, deja, vis dar yra tokių, kuriems tokia rutina kelia nostalgiją kaip tam tikra ramybės forma. Ir tikrai ne visi soviet­mečiu, kaip kartais vis dar mėginama tikinti, turėjo vienodas galimybes – gyventi prabangų gyvenimą, neprieinamą eiliniams žmonėms, galėjo tik šiai sistemai palankūs žmonės. O ir sovietinio žmogaus ateitis būdavo nustatyta, pasirinkimo iš esmės nebuvo“, – primena KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorius.

Pasak jo, bet koks ateities prognozavimas yra sunkiai įsivaizduojamas, nes gyvename pasaulyje, kuris labai greitai kinta. Niekas negali žinoti, kur yra jo galimybių ribos, ir tai yra labai džiuginantis aspektas, nes gali išbandyti įvairiausias profesijas, siekti skirtingų tikslų ir pan. 

„Žvelgiant į Lietuvą po Kovo 11-osios, vienas dalykas yra labai aiškus – ši diena atvėrė mums galimybę rinktis, savo gyvenimą pakreipti ta link­me, kuria tik norime. Nebūti niekieno absoliučioje valioje yra didžiulė vertybė“, – sako prof. S. Keturakis.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė,

„Šilalės artojo“ praktikantė

Viktorijos LANKAUSKAITĖS nuotr.