Praėjusią savaitę praūžė Kauno knygų mugė ir „Fluxus“ festivalis, o dabar kultūros dėmesio centre atsidurs Nacionalinę vyresnio amžiaus žmonių savaitę minintys senjorai, vietos bendruomenių laukia tradicinės derliaus šventės, parodos bei naujų knygų pristatymai.

Vyksta jau tradicija tampanti Nacionalinė vyresnio amžiaus žmonių savaitė. Prie šios inicia­tyvos jungiasi muziejai, biblio­tekos – senjorai kviečiami dalyvauti kultūriniuose, sportiniuose, socialiniuose renginiuose. Turiningą programą siūlo Palanga, kur rugsėjo 28 – spalio 1 d. šurmuliuoja „Senjorų savaitė“, kuri, organizatorių teigimu, yra didžiausias vyresnio amžiaus žmonėms skirtas festivalis Baltijos šalyse. Jo programoje – koncertai, susitikimai ir diskusijos senjorams aktualiomis temomis, ekskursijos, pėsčiųjų žygiai, kino filmai ir t. t. Didžioji dalis šių renginių yra atviri ir nemokami (programa –  senjorusavaite.lt).

Spalio 2-osios vakarą Tauragėje beveik tuo pačiu metu vyks du renginiai. 17.15 val. miesto bibliotekoje bus pristatomas Ateičių studijų ir politikos enciklopedinis žodynas, skirtas ateičių studijų (futures studies), viešosios politikos ir strateginio mąstymo reikmėms. Knygos pristatyme dalyvaus politologas Alvidas Lukošaitis, kuris papasakos, kaip gimė tokio enciklopedinio žodyno idėja ir kodėl jis Lietuvai buvo itin reikalingas. 

Tuo tarpu Tauragės kultūros centre 17 val. vyks talentingo Lietuvos menininko Algirdo Griškevičiaus tapybos parodos pristatymas „Sulėtėjusio laiko apylinkės“. Pa­roda veiks iki lapkričio 2 d., o atidarymo vakarą užbaigs 18 val. vyksiantis koncertas su grupe T3. Renginys nemokamas.

Šeštadienį ir Šilalėje, ir Tauragėje šurmuliuos rudens derliaus šventės, kviečiančios kraštiečius pasidžiaugti šio sezono gėrybėmis bei bendruomenių nuveiktais darbais.  

Tauragėje vyks mugė „Rudeniotojai“, į kurią iš visos Lietuvos suvažiavę tautodailininkai, kūrėjai bei maisto gamintojai kvies atrasti autentiškus rankų darbo gaminius, įsigyti augalų ir sodinukų. Šventės lankytojų taip pat lauks šviežia lietuviška duona, sūriai, medus, rūkyti gaminiai bei patys įvairiausi naujo derliaus vaisiai ir daržovės. 

Šilalės viešojoje bibliotekoje šiomis dienomis verta apsilankyti ne tik norint pasiskolinti knygų. Antrajame aukšte, Skaitytojų aptarnavimo skyriuje, iki spalio 10 d. lankytojų laukia spalvinga kraštietės Adelės Meškauskaitės-Račkauskienės paroda „Skiautinių žaismas“. O vaikų skaitykloje veikia Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokinių paroda – čia iki spalio 28 d. galima apžiūrėti mokytojos Ilonos Venckienės auklėtinių piešinių ekspoziciją „Neribota fantazija“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Tarpukariu veikusi Tauragės žydų progimnazija gyvavo penkiolika metų. Per juos mokyklos bendruomenė iš­gyveno džiaugsmo akimirkų ir patyrė sunkumų bei nusivylimo.

Lietuvoje žydų gimnazijos ir progimnazijos buvo trijų ideo­loginių srovių. Didžiausią dalį sudarė sionizmo ideo­logijos šalininkai, kurių siekiams atstovavo draugija „Tarbut“. Kelis kartus mažiau buvo ortodoksų (itin religingų žydų) mokyk­lų, kurioms atstovavo draugija „Javne“. Abiejose šių krypčių mokyklose mokomoji kalba buvo hebrajų. Trečią grupę sudarė mokyklos jidiš kalba, kurių būta Ukmergėje, Šiauliuose, Kaune. 

Tauragės žydų bendruomenė pareiškė norą įsteigti „Tarbut“ krypties mokyklą 1925 m. Nors to meto Lietuvos vyriausybė laikėsi požiūrio, jog žydų vaikams derėtų mokytis valstybinėse mokyklose lietuvių kalba, tačiau leido steigti ir privačias mokyklas hebrajų ar jidiš kalba, jeigu bendruomenės to reikalaudavo. Tokiu atveju pirmiausia turėjo būti įkurta draugija, kuriai tekdavo visa finansinė ir organizacinė našta. Švietimo ministerija žydų mokykloms teikdavo pašalpą, tačiau dažniausiai skirdavo ją toms, kur kiekvienoje klasėje būdavo ne mažiau kaip 25 vaikai, o mokymo lygis (šiuolaikiškai tariant, ugdymo kokybė) buvo pakankamas. Nors pasitaikydavo ir išimčių. 

Taigi 1925 m. Tauragės žydų bendruomenė pateikė prašymą Švietimo ministerijai leisti steigti progimnaziją (1924-1936 m. tos mokyklos buvo vadinamos vidurinėmis mokyk­lomis) ir, gavus sutikimą, mokykla laikoma įsteigta 1925 m. rugsėjo 8 d., jos direktoriumi paskirtas Naumiesčio (dabar Žemaičių Naumiestis) vidurinės mokyklos mokytojas, gydytojas Joffe Gdalis. Įsikūrė ji žydų bendruomenės namuose Vytauto gatvėje. Namas nebuvo pritaikytas mokyklai – patalpos nedidelės, laiptai statūs. Kadangi iš pradžių leista priimti vaikus tik į pirmą ir antrą klasę, atėjo 39, tad vietos kuriam laikui beveik užteko. Po metų, kuomet pradėjo veikti 1-4 klasės, mokinių padaugėjo – 1926 m. pabaigoje lankė 70 vaikų, o sąlygos mokytis dar labiau pablogėjo. 

Nemažai mokyklą lankančių vaikų buvo iš nepasiturinčių šeimų. Kai 1926 m. už mokslą buvo nustatytas 17 litų mokestis, paaiškėjo, jog daliai tėvų toks mokestis yra per didelis, teko atleisti nuo jo 20 mokinių.

Mokyklos išlaikymą 1926 m. perėmė „Ezro“ – žydų labdaros, socialinės pagalbos ir kultūros draugija, kuri rėmė keletą kitų Lietuvos žydų progimnazijų. Tačiau savaime dėl to sprendimo finansinė padėtis nepasikeitė. Tėvų komitetas surašė raštą Švietimo ministerijai, prašydamas skirti pašalpą, bet sulaukė atsakymo, kad „apie pašalpą Tauragės žydų vidurinei mokyklai tik tada bus galima kalbėti, kai mokyk­la pagyvens savo lėšomis ne mažiau, kaip ketverius metus“. 

Kodėl buvo iškelta tokia sąlyga, sunku pasakyti. Archyvo dokumentuose neteko užtikti, kad ji būtų taikoma kitoms mokyk­loms, o kai kurios buvo remiamos nuo pat jų įsteigimo.

1926 m. Švietimo ministerija perėmė Tauragės psichiatrinės ligoninės „didžiuosius rūmus“, todėl buvo pateiktas prašymas leisti mokyklai įsikurti tame pastate. Tačiau jį reikėjo remontuoti, o tam reikėjo apie 200 tūkst. litų! Už tokias lėšas buvo galima pastatyti naują mokyklą.

Nežiūrint į lėšų ir patalpų trūkumą, mokyklos vadovai ir Tauragės žydų bendruomenė nuolat siekė gimnazijos statuso. Tačiau leidimo jai steigti iš ministerijos negavo. Kaip galima įtarti, dėl to, jog progimnazija gyvavo vargingai: 1927 m. rudenį nesurinko vaikų į pirmą klasę, 1–5 klases lankė tik 63 mokiniai, neturėjo fizikos kabineto, nesurado mokytojo „gimnastikai ir rankdarbiui“, tad šių dalykų nemokė ir pan. 

Dr. Benediktas ŠETKUS

(Bus daugiau)

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

„Praeities likučiai”, – šypsosi laukuviškė Jūratė Digai­tienė, praverdama duris į prieš 30 metų miestelyje įkurtą dabar jau vienintelę rajone nepriklausomą vaistinę. Su laiku ji keitėsi, prisitaikė prie naujų reikalavimų, bet jos asortimentą tebedėlioja ne farmacinės mados ar šiuolai­kinė rinkodara, o konkreti vietos paklausa. Tarkime, jau senokai čia nebeprekiaujama kūdikių sauskelnėmis, jas pakeitė tos, kurios reikalingos senoliams. Tokia vis labiau senstančio kaimo realybė, kurioje vaistinė, ko gero, liko vienintele vieta miestelyje, kur laukiama ne kliento, o tie­siog žmogaus su visais jo džiaugsmais ir rūpesčiais. Pašto skyrius, buvusi dar viena bendruomenės susibūrimo vieta, užsidarė prieš kelis metus. Dabar nebeliko ir ambulatorijos. Žadama, kad tik trumpam, tik remontui. 

„Gaila kaimo, gaila čia gyvenančių senolių”, – atsidūsta J. Digaitienė, daugeliui tapusi ne tik vaistininke, bet ir žmogumi, kuris išklauso, paguodžia. 

– Ieškant informacijos apie nepriklausomas vaistines Šilalės rajone, žinia, kad tokia tebeveikia Laukuvoje, maloniai nustebino. Daugiau jų rajone nėra – net ir garsioji „Joninių vaistinė”, išsilaikiusi dešimtmečius, pernai tapo vaistinių tinklo dalimi. O kada prasidėjo Jūsų istorija? 

– Praeitame šimtmetyje! Kitų metų balandžio 18 d. švęsime 30-metį. Pradžioje, atsimenu, buvo nemažai dvejonių, bet labai norėjosi imtis kažko savo. Buvo toks laikas, kai vėrėsi daug naujų galimybių, reikėjo tik išdrįsti jomis pasinaudoti. 1990 m. baigiau farmacijos studijas tuometėje Kauno medicinos akademijoje. Išvykau paskui vyrą į Panevėžį, įsidarbinau vaistinėje. Bet paaiškėjus, jog buto gali tekti laukti net 20 metų, ėmėme dairytis kitur. Vyras kaip tik vyko lankyti brolio į Pajūrį, sakau, užvažiuok į Šilalės centrinę vaistinę, pasidomėk, gal ieško specia­listų. Ir pataikė: reikėjo žmogaus Laukuvoje, buvo siūlomas ir darbas, ir butas.

Perspektyvos apsigyventi mažame miestelyje neišsigandome. Mano vyras gimęs Ruskiuose, netoli Laukuvos, augęs Jurbarke, aš – nuo Ariogalos. Po metų, praleistų Panevėžyje, drąsiai kėlėme sparnus. Laukuvos vaistinė tuo metu buvo mediniame name. Viename jo gale gyveno vaistininkė su šeima, kitame buvo įsikūrusi tikra senoviška vaistinė su be galo gražiais baldais, vitražinio stik­lo langais gonkose. Ji buvo labai didelė, su gamybinėmis patalpomis. Bet netrukus kraustėmės į naujas patalpas, reikėjo įsikurti. Buvo smagus laikas. 

Tuo metu keitėsi ir farmacijos veiklą reglamentuojanti teisinė bazė – buvo pertvarkoma valstybinė farmacijos sistema, atsirado teisinės prielaidos privatizuoti vaistines. Šilalėje jau veikė „Atgija”, „Apogita”, dar bent pora privačių vaistinių. Rūpėjo pabandyti ir man. Laukiausi antrojo vaikelio, buvau pasiilgusi veiklos. Turiu vaistininko licenciją, o ko gi ne?

Vyras šalia tuometinio „buitinio“, kuriame veikė jo maisto parduotuvė, pastatė baltą medinį 75 kvadratinių metrų namelį. Jis buvo suprojektuotas kaip kilnojamojo tipo statinys – anuomet taip buvo paprasčiau jį įteisinti. Pagal visus vaistinei keliamus reikalavimus įsirengiau jame vaistinę ir labai džiaugiausi. Po kelerių metų vyro parduotuvei persikėlus į kitą kelio pusę, vaistinė įsikraustė į patalpas „buitiniame“. Čia ji veikia iki šiol, o ant­rame aukšte įsirengėme namus.

 – Jūsų vaistinės pradžia sutapo su didžiuliais sistemos pokyčiais. Kaip atrodė vaistininko kasdienybė pirmaisiais nepriklausomos veiklos metais – kur reikėdavo gauti vaistų, ko labiausiai trūkdavo ir ką tekdavo padaryti, kad lentynos neliktų tuščios?

– Anų laikų ir dabartinių net nėra ką lyginti. Dabar perkame iš kelių tiekėjų, o tada jų buvo labai daug. Būdavo, pasiskleidžiu ant stalo pasiūlų lapus ir žiūriu, ieškau, kur gauti kokio valerijono bent centu pigiau. Ne dėl didesnio pelno, tikrai ne. Sunku nupasakoti tą laikmetį, šiandien ir pačiai keistai atrodo tas anuometinis mąstymas. 

Man buvo įdomi pati vaistininkystė, negalvojau apie ją kaip apie verslą. Svarsčiau, jog „pažaisiu” vaistininkę savam namely, savo vaistinėlėje. Jei nepavyks, uždarysiu – vyras šeimą išlaikys. Norėjosi savirealizacijos, nors tada nė tokio termino nežinojau. Tiesiog buvo smalsu, įdomu. Ir štai „žaidžiu” jau 30 metų. 

Dirbau labiau iš idėjos, bet kadangi šalia veikė valstybinė vaistinė, teko ir skaičiukus žiūrėti, konkuruoti. Galiausiai ta idėja lyg savaime išsirutuliojo į verslą.

Ambulatorija su savo vaistine buvo miestelio gale, o mes – pačiame centre. Kas eina pro šalį, tas ir užeina. Tais laikais trečiadieniais čia būdavo didžiausi turgai, žmonės suvažiuodavo iš visų apylinkių, daug šurmulio, kalbų, reikalų. O aš nardau toje savo vaistinėlėje – taip linksma, taip smagu. 

Ir komercine prasme iš pradžių buvo labai gerai. Net negalėjau pagalvoti, kad taip bus. 

– Gal toje mažoje vaistinėlėje, kaip sakote, žmonės rasdavo kažką daugiau nei vien tik farmacinę paslaugą? 

– Tikriausiai tas ir traukė – asmeninis santykis su kiekvienu. Net ir geriausiais laikais, kai vaistinės durys neužsiverdavo, čia nebūdavo konvejeris. Visada atsirasdavo laiko ne tik apie vaistus, ligas pasikalbėti. Būdavo ilgų, atvirų pokalbių, kai žmogus išsisako slapčiausius dalykus. Pažinojau kiekvieną ne tik iš veido, žinojau, kuris tik užbėgs trumpam, čiups, ko reikia, kuris užtruks, nes, ko gero, ne dėl vaistų bus atėjęs. Turbūt nebus drąsu sakyti, kad buvo atsiradęs artumas, nuoširdumas. 

Tekdavo ir naktimis keltis. Ir dabar pasitaiko, tik žmonių sumažėjo – vieni išmirė, kiti išvažiavo, o sugrįžti nelabai ką traukia. Skambina trečią nakties: „Vaikiukas rėkia, klykia, reikia „tūtės”, kažkur pasimetė.“ Pati užauginau tris vaikus, žinau, ką reiškia naktį likti be čiulptuko. Ir keliesi, vos kokį rūbą užsimetęs, eini per lauką. Pasikeitus įstatymams, turėjome įsirengti du atskirus įėjimus – nebegalėjau tiesiai iš namų, esančių antrame aukšte, nusileisti į vaistinę.

– Prieš gerą dešimtmetį Laukuvoje likote vienintelė vaistininkė – centrinė buvo privatizuota, tapo „Joninių“ tinklo dalimi, o vėliau kartu su kitomis mažuose miesteliuose uždaryta. Be konkurencijos lengviau? 

– Geriau tikrai nepasidarė. Laikai jau buvo pasikeitę, tapo įprasta, susimetus po kelis į automobilį, važiuoti apsipirkti į miestą, į tinklines parduotuves. O kartu – ir į vaistinę.

Šiandien ta realybė kitokia. Nebūna, kad per dieną niekas neužeitų, bet žmonių stip­riai sumažėję. Per pastaruosius metus labai kito Laukuvos ambulatorijos gyvenimas. Per trumpą laiką pasikeitė 4-5 gydytojai, dalis gyventojų pasirinko kitas gydymo įstaigas, kitus specialistus. Vaistinė negalėjo to nepajusti. Anksčiau po vizito ambulatorijoje žmogus eidavo tiesiai pas mane, o dabar jo gydytojas – Šilalėje, Rietave, gavęs receptą, ten jis ir apsiperka. 

Nėra gydytojo – nėra vaistininko. O praėjusią savaitę Laukuvoje neliko ir ambulatorijos, ji persikėlė į Šilalę, kol vyks remontas. Kada grįš ir ar grįš, neaišku. Mažam miesteliui tai labai svarbus pokytis. Nežinau, kaip bus toliau. Kol kas, vėstant orams, yra sezoninis poreikis lašiukų nuo slogos ir panašiai, bet receptinius vaistus žmonės pirks kitur. Ir tai iš tiesų yra problema. 

Mažėjant žmonių, mažėja ir uždarbis. Kol kas dar laikausi, artimiausiu metu bus matyti, kaip finansinius reikalus paveikė išsikėlusi ambulatorija. Nėra ko slėpti – nerimo yra, reikės labai rimtai įvertinti, ar tokiomis sąlygomis vaistinė galės išsilaikyti. Gal teks stabdyti veiklą, bent laikinai, kol ambulatorija sugrįš. Norėčiau ir toliau sau laimingai gyvuoti, susigrąžinti žmones. Būtų labai nelengvas sprendimas, jei tektų užsidaryti po 30 metų. Todėl tikiu, jog išliksiu. Juk ir tos miesto vaistinės, nors savaip patrauklios – žmonės, ištrūkę iš savų kaimelių, ten ir pasižmonėja, kartu ir kitus reikalus susitvarko, – ne kiekvieną poreikį atliepia. Šiandien buvo moteris atėjusi, guodėsi nė vienoje Šilalės vaistinėje negavusi vaisto, kuris žūtbūt reikalingas ligoninėje gulinčiam jos artimajam. Atėjo pas mane – ieškojau, užtrukau, bet pavyko užsakyti. Turiu tokią prabangą skirti žmogui daug laiko, kaip ir galiu užsakyti vaistą ne pakuotėmis, o atskirais pavadinimais kad ir po vieną dėžutę. Privalumas dar ir tas, jog iš vakaro užsakau, kitą rytą dar prieš darbo valandas vaistai jau būna vaistinėje. Kaimo vietovėje!

– Tinklinių vaistinių apyvartą nemaža dalimi pagyvina prekyba maisto papildais, kosmetikos priemonėmis. Laukuvoje jos paklausios?

– Kosmetikos priemonių beveik neužsisakau – turiu vieną kitą šampūną nuo pleiskanų, plaukų slinkimo, tokius labiau gydomojo poveikio. O kremų, serumų, kaukių ir panašių dalykų – visai ne. Papildų, žinoma, užsisakau, bet kad nelabai kas jų prašo. 

Pajamos mažos, pensijų pakanka tik būtiniausiems dalykams. Šilalės „Norfos” vaistinėje, kurioje dirbu nuo gegužės, žmonės perka tą patį – vaistus, papildus, priemones nuo uodų ir pan. Tik pačių žmonių ten gerokai daugiau. O Laukuva tuštėja. Kaimas sensta. Tai keičia ir vaistinės pasiūlą. Anksčiau dėžėmis užsakydavau vaikiškas sauskelnes, jos būdavo viena paklausiausių prekių. Dabar neturiu, nes niekam jų nebereikia. Užtat dėžėmis perka sauskelnes suaugusiesiems... Gaila paties kaimo, graudu galvojant apie čia likusius senolius. Ypač dabar, kai ambulatorijos nėra. Vis dėlto iki Šilalės nuvykti 17 kilometrų – daug kam iššūkis. Taip, greičiausiai bus organizuojamas pavėžėjimas, bet ar jis visada pagelbės? O jei ūmus atvejis, trauma? Galiausiai vien žinojimas, jog tavo gydytojas čia pat, miestelyje, žmogui svarbus. Gydytojas – ne paštininkas, ne bankininkas...

– Laikai pasikeitė, tenka taikytis prie naujų iššūkių, kitokio gyvenimo tempo. Kaip tie pokyčiai veikia kaimą, čia gyvenančius žmones? 

– Paprastumas, nuoširdumas, šiluma išliko. Vos tik atsikėlusi į šį kraštą sakiau, kokie čia geri žmonės. Ir niekas nepasikeitė, tas gerumas iki šiol kartais graudina net iki ašarų. Nesakyčiau, kad visi čia gyvename kaip viena šeima, bet tas nematomas, neapčiuopiamas ryšys yra. Tai kuria saugumą jausmą. 

Nuo pat pradžių šiame krašte jaučiausi kaip namuose. Jei ir būdavo nesusipratimų, nebent dėl tarmės. Atsimenu, vos čia atsikėlusi vis pagalvodavau, kaip gerai, jog studijų metais gyvenau viename kambaryje su bendramoksle žemaite, buvau išmokusi įvairių žemaitiškų žodžių žodelių. Bet kartą atėjo senelis ir sako: duokit man ką nors nuo živatavimo. Bėgu pas kolegę Danutę, klausiu, kas tai per liga, ko tas žmogus nori. Pasirodo, živatavimas – tai viduriavimas! Tiek buvo juoko, iki šiol smagiai prisimenu. Dabar jau seniai ne tik kiekvieną žodį, bet ir kiekvieną niuansą žinau. Nors kalbėti nedrįstu.

Per tuos metus Laukuva man tapo sava, o jos žmonės – labai artimi. Todėl ir šiandien apie vaistinę negaliu galvoti vien kaip apie verslą. Kol kas dirbu ir žiūriu, kaip gyvenimas miestelyje klostysis be ambulatorijos. Labai norėčiau, kad ji sugrįžtų ir kad po trisdešimties metų nereikėtų užverti vaistinės durų.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pasaulinė širdies diena minima rugsėjo 29-ąją, taip sie­kiant atkreipti visuomenės dėmesį į širdies ligų rizikos veiksnius bei paskatinti žmones rūpintis savo sveikata, kad būtų išvengta infarkto ar insulto. Ta proga apie širdies sveikatą pasakoja VšĮ Šilalės rajono savivaldybės sveikatos cent­ro gydytojas kardiologas Regimantas Narkus.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Spalio 9, 10 ir 13 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pristatoma Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris“ premjera, kurioje Kleopatros vaidmenį kuria solistė Lina Dambrauskaitė, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė.

Kleopatra – vienas tų personažų, apie kuriuos, rodos, jau viską žinome. Grožis, galia,  politika – šis jos įvaizdis per amžius tapo kone legenda. Tačiau Lina Dambrauskaitė šiame vaidmenyje pirmiausia mato labai jauną moterį, atsidūrusią sudėtingų politinių aplinkybių sūkuryje. Moterį, kuri yra pratusi kontroliuoti situaciją, pasitelkti savo protą, žavesį ir galią, tačiau galiausiai susiduria su tuo, ko neįmanoma suvaldyti – meile ir netektimi.

Händelio muzikoje ši transformacija atsiskleidžia ypač ryškiai – nuo žaismingos, savimi pasitikinčios valdovės iki moters, kurios pasaulis ima griūti. Apie Kleopatros charakterį, Händelio muziką, darbą su tarptautine kūrybine komanda ir ypatingą sugrįžimą į gimtojo miesto teatro sceną – pokalbis su Lina Dambrauskaite.

Kleopatra šiame pastatyme vaizduojama kaip valdžios ir jausmų draskoma asmenybė. Kuo jūsų kuriama Kleopatra skiriasi nuo įprasto, dažnai idealizuoto šio personažo – grožio ir gundymo simbolio – įvaizdžio?

Pirmiausia, svarbu prisiminti ir paminėti istorinį Kleopatros kontekstą. Ji buvo paskutinė Egipto faraonė, paveldėjusi valstybę labai nestabilioje politinėje situacijoje, ir visa tai vyksta jai esant dar labai jaunai. Todėl aš ją matau ne kaip „fatališką moterį“, o kaip labai protingą, ambicingą ir išradingą jauną valdovę, kuri naudoja viską, ką turi - intelektą, žavesį, grožį, iškalbą, o kartais ir manipuliaciją - tam, kad apsaugotų savo šalį.

Labai įdomu ir tai, kiek jos įvaizdį suformavo vėlesnė istorija. Pasakojimai apie Kleopatrą kaip apie moterį, kuri savo seksualumą naudojo kaip politinį ginklą, didele dalimi atkeliavo iš propagandinių romėnų šaltinių, kuriems buvo paranku ją būtent taip vaizduoti, ypač po to, kai Cezaris atsivežė į Romą šią „pavojingą“ svetimšalę. Man pačiai daug įdomiau ieškoti žmogaus ir asmenybės, slypinčios už šios puikiai žinomos legendos.

Spektaklyje Kleopatra siejama su galia ir ambicija. Kaip jūs interpretuojate jos vidinę transformaciją – kokį kelią ji nueina nuo spektaklio pradžios iki kulminacijos?

Kleopatros vidinė transformacija nepaprastai gražiai atsiskleidžia pačioje Händelio muzikoje. Pirmoje operos dalyje visos jos arijos mažorinės - gyvos, žaismingos, kartais net ironiškos. Ji dar labai jauna, bet jau yra pratusi laimėti, pratusi prie to, kad pasaulis paklūsta jos valiai. Ji puikiai supranta savo galią ir moka ja naudotis. Net flirtas jai iš pradžių yra tam tikras žaidimas ir ji puikiai supranta, kokį poveikį gali daryti aplinkiniams.

Deja, visko suplanuoti negali net Kleopatra, kuri pradėjusi šį žaidimą, pati nejučia į jį įsitraukia. Moteris, kuri yra pratusi viską kontroliuoti, staiga susiduria su jausmu, kurio nebegali valdyti. Ji įsimyli Cezarį ir tarsi pati įkrenta į savo pačios spąstus. Tai labai gražus jos augimo ir brandos momentas, kuris tampa ir pirmuoju dideliu jos praradimu, kai Cezaris pasmerkiamas mirčiai.

Ir tada nuo Kleopatros po truputį krenta visos kaukės - karalienės, politinės strategės, faraonės. Meilė ir netektis turi savybę sulyginti mus visus. Jausmams nepavaldūs nei titulai, nei galia, nei statusas. Man atrodo, kad būtent šią akimirką Kleopatra tampa mums artimiausia ir iš legendos virsta jauna moterimi, kuri pirmą kartą gyvenime supranta, kad ne visus žaidimus lemta laimėti.

Georg Friedrich Händel muzika pasižymi sudėtinga vokaline technika ir specifine stilistika. Kokie didžiausi iššūkiai ruošiantis šiam vaidmeniui?

Man šioje operoje didžiausias iššūkis, o kartu ir didžiausias malonumas, yra tai, kokią didelę ir daugialypę jausmų paletę Händelis suteikia Kleopatrai. Jos muzikoje yra visko: meilės, skausmo, baimės, gedulo, džiaugsmo, žaismingumo ir labai daug jausmingumo. Kaip dainininkei ir aktorei, man tai yra tikra dovana, nes būtent ši plati emocinė skalė leidžia rinktis ne tik skirtingus interpretacijos aspektus, bet ir kurti daugiasluoksnę asmenybę.

Händelio operinė muzika man gana gerai pažįstama, todėl jo vokalinė kalba man yra labai artima ir natūraliai jaučiama. O vienas maloniausių šio repertuaro dalykų yra ornamentika. Ji nėra vien techninis reikalavimas ar galimybė pasipuikuoti -  kiekvienas papuošimas gali turėti dramaturginę prasmę, išryškinti tam tikrą žodį, emociją ar mintį. Man tai pats smagiausias ir kūrybiškiausias muzikinio proceso etapas.

Šiame pastatyme pabrėžiama barokinė emocijų ekspresija. Kaip scenoje randate balansą tarp stilizuotos baroko estetikos ir šiandienos žiūrovui atpažįstamų jausmų?

Man atrodo, kad nors baroko epochos žmonių emocijų raiška buvo kitokia, patys jausmai nuo to, ką patiriame šiandien, nelabai skiriasi. Meilė, pavydas, baimė, netektis, noras būti mylimam ar noras kontroliuoti savo likimą -  visa tai buvo aktualu ir prieš kelis šimtus,  ir prieš kelis tūkstančius metų.

Todėl nereikia stengtis Kleopatros ar kitų operos veikėjų jausmų paversti šiuolaikiškais. Kleopatra, nepaisant savo statuso, grožio, galios ir barokinės teatrališkumo estetikos, išgyvena labai paprastus ir labai atpažįstamus dalykus. Ji įsimyli, bijo prarasti, džiaugiasi ir kenčia. Man atrodo, kad būtent tai ir sukuria balansą - išlaikant barokinę muzikos ir scenos kalbą, emocija lieka tikra. Kai už stilizuoto gesto ar įmantrios muzikinės frazės yra tikras jausmas, žiūrovui nebereikia nieko aiškinti.

Esate „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė. Vienas apdovanojimas ir už vaidmenį KVMT. Ar darbas tokiame tarptautiniame projekte jums vis dar profesinis iššūkis?

Žinoma, šis projektas ir toks vaidmuo yra didelis profesinis iššūkis. Bet šį kartą iššūkius nusveria džiaugsmas. Tikra dovana būti vietoje, kurioje galiu tiek daug išmokti, ieškoti, atrasti ir tiesiog mėgautis procesu. O grįžti į teatrą savo gimtajame mieste ir būti tokioje komandoje - labai ypatinga.

Labai pasisekė, kad turime nuostabią kūrybinę komandą ir ne mažiau nuostabius kolegas. Šis pastatymas man kažkuo primena kūrybinę stovyklą. Repeticijose tiek daug idėjų, smalsumo, žaidimo, juoko ir kūrybos! Man atrodo, kad būtent tokioje aplinkoje ir gimsta gražiausi dalykai. Taip, iššūkių tikrai netrūksta, bet jaučiuosi labai laiminga ir dėkinga, kad galiu karališkai žvelgti šiam iššūkiui tiesiai į akis.

Žaneta SKERSYTĖ

Vokiečių režisierius Tristanas Braunas šiandien laikomas vienu perspektyviausių muzikinio teatro kūrėjų, kurio meninė kalba jungia barokinę operą, šiuolaikinį teatrą, šokį ir įvairiausias scenos formas. Jo kūrybinė biografija išsiskiria tarptautine patirtimi prestižinėse Europos operos ir teatro scenose bei nuolatiniu grįžimu prie ankstyvosios muzikos, baroko repertuaro bei gyvo atlikimo tradicijų. T. Brauno darbai pasižymi stipria dramaturgija, jautriu santykiu su muzika ir noru operą suvokti kaip gyvą, šiandienos emocijas ir kūno kalbą perteikiantį meną.

Būtent toks kūrybinis požiūris atsinešamas ir į Klaipėdą – spalio 9, 10 ir 13 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje žiūrovų laukia išskirtinis įvykis – Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris“ (originalus pavadinimas „Julijus Cezaris Egipte“ – red. past.). Šiuo pastatymu KVMT repertuaras pasipildo autentiškai atliekamu baroko scenos veikalu, atveriančiu naują teatro meninę kryptį ir stiprinančiu ryšį su istorinio atlikimo tradicija.

Operos pastatymui jėgas suvienys KVMT solistai ir kviestiniai atlikėjai iš Lietuvos bei užsienio, senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ pakviesti istorinių instrumentų muzikantai iš įvairių šalių, Klaipėdos koncertų salės kamerinis orkestras bei KVMT baleto trupė. Tarptautinėje kūrybinėje komandoje ir scenografas ir kostiumų dailininkas Sebastianas Ellrichas (Vokietija), choreografas Nicola Mascia (Italija), muzikos vadovas bei dirigentas Rodrigo Calveyra (Brazilija / Prancūzija).

Plačiau apie šį išskirtinį pastatymą – pokalbyje su režisieriumi Tristanu Braunu.

Ar tai jūsų pirmasis darbas Klaipėdoje ir Lietuvoje? Koks jūsų pirmasis įspūdis apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir čia dirbančią kūrybinę komandą?

Labai džiaugiuosi ir esu dėkingas, kad pirmą kartą atvykau į Klaipėdą – tai taip pat pirmasis mano profesinis projektas Lietuvoje. Man didelė garbė kartu su puikia kūrėjų, atlikėjų ir muzikantų komanda pristatyti Klaipėdoje barokinę operą.

Teatras mus priėmė itin šiltai ir svetingai, todėl nuo pat pirmųjų dienų jautėme visapusišką teatro vadovybės ir viso kolektyvo palaikymą. Ne taip dažnai pasitaiko bendradarbiavimas, paremtas tokiu nuoširdžiu šiltumu, abipuse pagarba ir aiškiu bendru tikslu. Jaučiame, kad visi siekiame to paties – sukurti gražų, įtraukiantį ir prasmingą spektaklį, kuris praturtintų tiek žiūrovus, tiek visus jo kūrėjus ir dalyvius.

Gal galėtumėte trumpai pristatyti savo kūrybinę komandą ir jos misiją šiame pastatyme?

Žinoma. Aš esu šio spektaklio režisierius. Sebastianas Ellrichas kuria scenografiją ir kostiumų dizainą, Nicola Mascia atsakingas už choreografiją, o Rodrigo Calveyra - muzikos vadovas ir dirigentas. Visi mūsų komandos nariai aktyviai dirba tarptautinėje meno erdvėje.

Esate dirbęs įvairiose šalyse. Kokia tarptautinė patirtis labiausiai paveikė jūsų požiūrį į Georgo Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris Egipte“ pastatymą?

Manau, kad menininkų kūrybą nuolat formuoja daugybė skirtingų veiksnių, todėl juos išskirti nėra paprasta. Vis dėlto Händelio kūryba ir jo tarptautiškumas mane žavi nuo pat paauglystės. Didelį įspūdį man paliko laikas, praleistas Italijoje, taip pat galimybė Londone išgirsti šio kompozitoriaus oratoriją „Mesijas“, atliekamą britų muzikantų ir ansamblių.

Juk pats Händelis buvo vienas pirmųjų tikrų Europos kosmopolitų: vokietis, kuris tobulino savo meistriškumą Italijoje, o vėliau kūrė ir dirbo Londone. Ši skirtingų kultūrų ir meninių tradicijų sintezė neabejotinai įkvepia ir mano, kaip menininko, požiūrį į šį pastatymą.

Ką jums reiškia barokas ar ši opera ir kaip ją interpretuojate?

Ankstyvoji muzika visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Daug metų grojau barokiniu smuiku įvairiuose orkestruose ir ansambliuose - „Concerto Köln“, „Lautten Compagney“ ar „La Banda“, ir vis dar palaikau ryšius su kai kuriais iš jų.

Repertuaras nuo Renesanso iki Mendelssohno (ar net šiuolaikinė muzika), su stipriu dėmesiu baroko laikotarpiui, be abejonės, stipriai formavo mano, kaip režisieriaus, mąstymą. Man atrodo, kad visos šiandien atliekamos Vakarų muzikos pagrindas slypi būtent tame laikotarpyje. Gilus muzikos supratimas tapo mano meninės tapatybės dalimi.

Su opera „Julijus Cezaris Egipte“ mane sieja ypatingas ryšys: kai stojau studijuoti scenos režisūros, būtent šios operos koncepciją pateikiau kaip stojamąjį darbą. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ir įvyko, todėl dabar, po daugelio metų, sugrįžti prie šio kūrinio man labai gera ir nauja.

Kaip apibūdintumėte savo meninę šio pastatymo viziją? Kuo ji skirsis nuo kitų šios operos interpretacijų?

Norime padaryti taip, kad tai, ką išgyvena personažai, būtų aiškiai suvokiama ir matoma: jų pasaulis pamažu byra, jie praranda kontrolę ir grimzta į neviltį. Tai būsena, su kuria galime susitapatinti, tačiau mūsų požiūriu joje taip pat slypi ir naujos pradžios galimybė. Tuo pačiu mums svarbu, kad tai būtų ne tik idėja, bet ir jausmas, kurį galima patirti.

Esu matęs daug pastatymų, kuriuose šios istorijos politiškumas tiesiogiai perkeliamas į šiuolaikinę estetiką – scenoje matome žmones su kostiumais, sėdinčius prie stalų. Tai visiškai suprantamas sprendimas: politinė šio kūrinio dimensija yra labai svarbi ir šiandien ji netgi dar aktualesnė. Šiuolaikiniame pasaulyje turime nenuspėjamus lyderius, o tarptautinių, globalių ir nacionalinių sistemų griūties grėsmė yra nuolat jaučiama.

Tačiau, mano nuomone, toks požiūris į šį kūrinį yra tik pusė kelio ir palieka daug neatsakytų klausimų: juk mes girdime, kaip solistai dainuoja koloratūras da capo arijose XVIII a. stiliumi. Man atrodo, kad mūsų pareiga yra lygiai taip pat atspindėti šį muzikinį ir stilistinį aspektą, kaip ir atpažįstamą siužetą. Todėl nusprendėme viską „nulupti“ iki pagrindinės pasakojimo struktūros – emocijos lieka prieš mus nuogos, tiesiog žmogiškos, ir todėl vienodai galiojančios visoms epochoms ir laikams.

Jūs minėjote, kad tai nėra kūrinio istorinė rekonstrukcija. Kaip scenoje susijungs Antika, baroko epocha ir šiuolaikiškumas?

Mes siekiame perteikti patį procesą – kaip galėjo jaustis žiūrovas, pirmą kartą išvydęs šį kūrinį. Tai ne rekonstrukcija, nes šiuolaikinis žiūrovas į šį kūrinį žvelgia visiškai kitomis akimis ir klauso kitomis ausimis (juokiasi). Nuo to laiko visuomenė ir visi įmanomi kontekstai, supantys šį kūrinį, iš esmės pasikeitė.

Opera seria (t.y. rimtoji opera), kurią Händelis pristatė Londone, turėjo tam tikrų ypatybių, kurios to meto žiūrovams buvo savaime suprantamos, nes tai buvo jų laikmečio kūrinys. Tai buvo visiškai kitoks supratimas nei tai, ko tikimės šiandien. Pavyzdžiui, realizmas dar nebuvo atėjęs į sceną – buvo siekiama stilizuoto išryškinimo ir pertekliaus.

Barokinių afektų teorija – tai XVII – XVIII a. racionalistinė estetikos ir meno teorija, teigianti, jog meno kūrinio tikslas yra sukelti ir išreikšti konkrečias žmogaus dvasines būsenas, aistras ar jausmus (afektus). Šiame kūrinyje emocijos ir afektai, kuriuos išgyvena personažai, yra sutelkiami da capo arijose, priešingai nei vėlesniais laikais, kai matome nuoseklų emocinės raiškos vystymąsi – vienas pirmųjų tai įtvirtina W. A. Mozartas.

Taip pat tai buvo visiškai kitoks istoriškumo suvokimas. Akivaizdu, kad nebuvo siekiama tiksliai pristatyti istorinių Kleopatros ar Cezario figūrų scenoje. Veikiau matome to meto žmones: Cezaris čia yra veikėjas, stipriai paveiktas Apšvietos idėjų, o Jausmų amžius tiesiogiai meta savo šešėlį į ateitį. Jausmų amžius – tai XVIII a. Vokietijoje susiformavęs muzikinės kompozicijos ir poezijos stilius, skirtas išreikšti „tikrus ir natūralius“ jausmus, pasižymintis staigiais nuotaikų kontrastais. Jis buvo sukurtas kaip kontrastas baroko afektų teorijai, kurioje kompozicija (arba jos dalis) visame kūrinyje turėtų tą patį poveikį (pvz., emociją ar muzikinę nuotaiką).

Klausimas, kaip visa tai padaryti matoma ir suvokiama šiuolaikiniam žiūrovui pasitelkiant mums prieinamas priemones, buvo ir išlieka mūsų didžiuoju siekiu.

Šioje operoje gausu politinių intrigų ir emocinių lūžių. Kas jums svarbiau – politinio trilerio aspektas ar vidinės personažų kelionės?

Aš seku tuo, ką labiausiai išryškina Händelis ir opera seria – tai vidines personažų keliones. Žinoma, to neįmanoma atskirti nuo politinių intrigų, tačiau išlieka ištikimybė pačiai operos esmei, kuri visada plečiasi, kai atsigręžiame į vidų ir nagrinėjame emocijas. Beveik visos arijos yra introspektyvios – tarsi veidrodžiai to, kas vyksta personažų viduje, reaguojant į tam tikrus įvykius ar juos reflektuojant. Tai yra būdinga šiam žanrui ir kartu kelia mums užduotį išlaikyti subtilią pusiausvyrą tarp šių sluoksnių.

Kaip jums sekasi dirbti su Klaipėdos kameriniu orkestru, tarptautine solistų komanda?

Labai laukiu bendradarbiavimo su orkestru ir darbo kartu su Rodrigo Calveyra, nes noriu glaudžiai sujungti sceną su iš orkestro skambančiu garsu.

Mūsų profesijoje labai dažnai dirbame su itin tarptautinėmis komandomis. Visi atvyksta iš skirtingų šalių, ir tai mus vienija – mes visi esame tarsi klajokliai (juokiasi). Man patinka nuolat pažinti skirtingas mąstysenas, kurios nebūtinai susijusios vien su tarptautiškumu, bet ir su skirtingomis kultūrinėmis bei asmeninėmis patirtimis.

Manau, kad tai iš mūsų visų reikalauja gebėjimo ir pasirengimo nuolat išlikti atviriems protu, širdimi ir dvasia – prisitaikyti ir galiausiai atrasti bendrystę, kuri labai dažnai gali būti pati muzika. Būtent tai yra meno grožis: jis vyksta lygmenimis, kuriuos sunku tiksliai nusakyti žodžiais, tačiau tarpusavio žmogiškų ryšių esmę mes perkeliame į sceną – todėl natūraliai su tuo dirbame kasdien. Labai laukiu galimybės gilintis į kūrinį kartu su atlikėjų komanda, su kuria turėsiu privilegiją dirbti: tai stiprūs profesionalai, atsinešantys savo patirtį ir gilią meninę brandą, tad, tikiu, jie nuostabiai susijungs į bendrą visumą.

Šios operos veikėjai patiria stiprias transformacijas. Kurie personažai jums atrodo sudėtingiausi ar įdomiausi scenoje?

Kaip režisierius, aš linkęs advokatauti, t.y. atstovauti kiekvieną veikėją vienodai. Būtent tai galiausiai ir daro istoriją įtraukiančią bei daugiasluoksnę: tai galimybė sekti kiekvieną personažą ir, kaip žiūrovui, atrasti su kuo tu tapatiniesi.

Todėl kiekviename personaže man svarbu atrasti tai, kas jį daro sudėtingą ir įdomų. Jei bent vienas personažas man tampa neįdomus arba jei nebesiekiu matyti jo kompleksiškumo, istorija tampa plokščia ir kartais net nuobodi. Tai, kas istoriją daro jaudinančią, yra būtent ši ambivalencija: kiekviename personaže matyti ir suprantamą raidą, ir tamsiąsias puses.

Kiekvienas atlikėjas turi būti savo personažo advokatas, tačiau aš turiu užtikrinti, kad galėčiau apginti juos visus.

Mane patį ypač domina Kleopatros kelias – ji dažnai (ne tik operoje) yra neteisingai suprantama ir vaizduojama arba kaip šalta politikė, arba kaip fatališka moteris, kas yra patriarchato ir mizoginijos palikimas, tuo tarpu Händelis sukuria kur kas labiau diferencijuotą, į jokias siauras kategorijas netelpantį jos paveikslą.

Muzikine prasme Sesto brendimo kelias viso kūrinio metu yra toks pat įtaigus, kaip ir Kornelijos išgyvenamos gedėjimo stadijos.

Judesys šiame pastatyme labai svarbus. Kaip savo režisūroje suderinate dainavimą, choreografiją ir dramaturginį veiksmą?

Mano supratimu, visi šie elementai eina koja kojon ir vienas kitą papildo. Man svarbiausia, kad mūsų meninė vizija sutaptų su tuo, ką į pastatymą atsineša kiekvienas atlikėjas. Kartu galime išbandyti tam tikras ribas, išmokti naujų dalykų ar net peržengti tai, ką jau mokame.

Tai bendradarbiavimu grįstas darbo metodas, kurį laikau šiuolaikiškesniu požiūriu, nei, pavyzdžiui, tiesiog nurodyti judesį dainininkui, kuriame jis ar ji jaučiasi nepatogiai. Tačiau jei mums pavyksta atrakinti dramaturginį veiksmą, kuris yra labiau patogus personažui, tai gali net pagerinti dainavimą ir kartu natūraliai papildyti judesį.

Jei dirbdami prie vieno elemento turime paaukoti kito kokybę, tai ženklas, kad dar nesame teisingame kelyje ir turime toliau ieškoti sprendimų.

Vizualinis šio pastatymo pasaulis apibūdinamas kaip monumentalus ir stilizuotas. Papasakokite apie bendradarbiavimą su scenografu ir kostiumų dailininku kuriant šią „didesnę nei gyvenimas“ estetiką?

Dirbame nuolatinio ir nenutrūkstamo dialogo principu. Tai, ką matote scenoje, yra nuodugnaus bendro ieškojimo ir mąstymo proceso rezultatas, kurį kartu pereiname siekdami rasti geriausią įmanomą sprendimą.

Kalbamės, skaitome, keičiamės mintimis, taip pat vaizdais ar jų koliažais, filmais, kaupiame „įkvėpimus“ ir kartu reflektuojame, kokį pasaulį norime matyti scenoje. Tai vyksta kartu su gilia dramaturgijos, personažų, laikmečio ir konteksto analize, ir tai yra iš esmės bendras, kolektyvinis sprendimų priėmimo procesas, kuriame dalyvauja ir choreografas.

Tai nuolatinė paieška geriausia šio žodžio prasme: atrandi dalykus, kurie, atrodo, gali veikti, bet juos pergalvojęs supranti, kad kryptį reikia koreguoti. Kiekvienas toks procesas yra sudėtingas, tačiau dirbant su tokia stipria komanda, kur vienas kitą visi palaiko, tai tampa ir iššūkiu, ir galimybe vienu metu – galiausiai visi tampame geresni.

Kokio rezultato tikitės? Ir ko palinkėtumėte žiūrovams?

Dirbu siekdamas pastatymo, kuriame visos skirtingos kūrybinės sritys ir visų dalyvių sumanymai susijungtų į vieną visumą, padedančią papasakoti įtaigią istoriją. Tikiuosi, kad žiūrovai bus tokie pat įsitraukę, kaip esame mes visi, ir kartu su mumis pasiners į šį pasaulį. Pojūtis, intelektualinė refleksija ir gebėjimas instinktyviai skaityti vaizdus čia veikia išvien.

Man tai yra operos grožis ir galia – padėti mums susitvarkyti su realybe ją reflektuojant emociniu lygmeniu.

Žaneta SKERSYTĖ

Tristan Braun

Vizitinė kortelė

Vienas įdomiausių Vokietijos jaunosios kartos muzikinio teatro kūrėjų, savo meninėje kalboje jungiantis baroko operą, šiuolaikinį teatrą, šokį ir kitas scenos formas. Gimė Miunchene, vaikystėje mokėsi smuiko ir fortepijono. Baigė muzikos teatro režisūros studijas Berlyno Hannso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje. Čia susipažino su garsiais operos režisieriais Stefanu Herheimu, Andrea Moses, Barrie Kosky. Bestudijuodamas pradėjo asistuoti choreografei ir režisierei Sashai Waltz jos pastatymuose Berlyno valstybinėje operoje. Taip pat dirbo Zalcburgo festivalyje su režisieriais Jürgenu Flimmu ir Dieteriu Dornu. Bendradarbiauja su „Komische Oper Berlin“ kaip režisieriaus asistentas. Lygiagrečiai kaip smuikininkas dalyvauja baroko orkestrų „La Banda“, lautten compagney BERLIN, „Concerto Köln“ ir kt. pasirodymuose.

2014 m. Berlyne su savo įkurta trupe „Tristan & Associates“ kultūros erdvėje „Radialsystem V“ pastatė Henry Purcello operą „Didonė ir Enėjas“, Šv. Elžbietos bažnyčioje – Georgo Friedricho Händelio operą „Ariodante“. Teatro „Deutsche Oper Berlin“ scenoje 2015 m. režisavo Roberto Krampe’s kūrinio „Unsichtbare Fronten“ (Nematomi frontai) pasaulinę premjerą, 2016 m. Miuncheno kamerinėje operoje pastatė Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėją“, 2017 m. „Neuköllner Oper Berlin“ scenoje – spektaklį „Combattimento“ pagal Claudio Monteverdi madrigalinę operą „Tankredžio ir Klorindos dvikova“. Bendradarbiaudamas su Freiburgo baroko orkestru 2018 m. sukūrė pusiau sceninį Giovanni Battista Pergolesi operos „Tarnaitė ponia“ pastatymą, kuris buvo rodomas Freiburge, Kelne, Štutgarte, Berlyne, Budapešte, Helsinkyje. Bairoito festivalyje pastatė spektaklį „Parsifalis“ – vaikams, Hamburgo valstybinėje operoje – mėgėjų ir studentų atlikimui pritaikytą pasirodymą pagal Richardo Wagnerio „Parsifalį“.

2020 m. kaip atsaką į pandemijos patirtis Berlyno „Kühlhaus“ erdvėje sukūrė instaliaciją MEMBRA, pagrįstą Dietricho Buxtehude’s kantatų ciklu „Membra Jesu Nostri“. 2022 m. Šlėzvigo-Holšteino valstybiniame teatre režisavo Engelberto Humperdincko operą „Jonukas ir Grytutė“, 2023 m. Viurcburgo „Mainfrankentheater“ scenoje – Franzo Leháro operetę „Linksmoji našlė“. Kitais metais tame pačiame teatre pastatė Paulo Abrahamo operetę „Pasaka viešbutyje „Grand Hotel““, kuri pelnė Bavarijos radijo apdovanojimą.

Greta operos ir muzikinio teatro režisūros, Braunas imasi alternatyvių ir tarpdisciplininių žanrų: su Folkertu Uhde ir „Ensemble Resonanz“ realizavo koncertinę instaliaciją „CONTAIN – sensations of getting lost“ Berlyne ir Hamburge, projektą SALZ ir kt.

Rugsėjo 19-ąją Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje buvo surengtas jau XIV-asis greitųjų šachmatų turnyras, skirtas iški­liam krašto žmogui – Šilalės valsčiaus viršaičiui, mokytojui, tremtiniui, politiniam kaliniui, poetui, nusipelniusiam visuomenės veikėjui ir šachmatų entuziastui Stanislovui Biržiškiui atminti. Kasmet ši šachmatų šventė sulaukia vis daugiau dalyvių, o šiemet užfiksuotas rekordinis jų skaičius – 205. 

„A“ turnyre prie šachmatų lentų susėdo 124 suaugusieji ir vaikai, turintys didesnį nei 1600 FIDE (tarptautinės šachmatų federacijos) reitingą, o „B“ turnyras sukvietė 81 jaunesnį bei mažesnį reitingą turintį šachmatininką. Jauniausiam šio turnyro dalyviui buvo vos šešeri, o žaisti galėjo 12 metų ir jaunesni vaikai. Vyriausias „A“ turnyro žaidėjas buvo 90-ies, tad prie šachmatų lentų susitiko skirtingų kartų ir patirčių šachmatų mėgėjai. Dalyviai atvyko iš įvairių Lietuvos miestų  bei Lat­vijos. 

Mecenatų Biržiškių bei Makulavičių  šeimų dėka šis renginys išsiskiria ne tik organizuotumu, bet ir prizų gausa. Šiųmečiai prizininkai buvo apdovanoti ne tik unikaliais trofėjais, medaliais, bet ir piniginiais prizais. Pirmosios vietos laimėtojui skirta Jono Biržiškio vardo 300 eurų premija, antrosios – Danieliaus Makulavičiaus vardo 250 Eur prizas, o trečiosios – asociacijos „Lietuvos keliai“ įsteigtas 200 Eur apdovanojimas. Dalyvius apdovanojo ir kasmetiniai rėmėjai Pajūrio seniūnija, Lietuvos šachmatų paramos fondas, rajono savivaldybė, Šilalės sporto klubas „Dvaras“ bei kt.

Po 9 sužaistų ratų „A“ turnyre nugalėjo svečias iš Latvijos, tarptautinis meistras Roland Berzinsh. Antrąją vietą iškovojo kandidatas į meistrus Daniel Šer iš Šiaulių, o trečiąją – FIDE meistras Sigitas Kalvaitis iš Plungės.

Atkaklios kovos vyko ir atskirose grupėse. Tarp moksleivių pirmas buvo Julius Mikolavičius iš Šiaulių, ant­ras – Matvej Pidlužnij (Klaipėda), trečias – Vėjas Čepauskas iš Gargždų.

Moterų įskaitoje nugalėtoja tapo vilniškė Zlata Bogomolnikova, antrąją vietą pelnė Laura Maurutytė, trečiąją – Augustė Ovčinikova (abi iš Vilkaviškio).

Savo kategorijoje varžėsi ir patyrę šachmatininkai. Senjorų iki 70 m. įskaitoje nepralenkiamas buvo Raimondas Narmontas (Šiauliai), antras – Dalius Jocys (Kretinga), trečias – Sergej Drozdov (Klaipėda). Vyresnių nei 70 m. senjorų grupėje nugalėjo Albertas Vitartas iš Radviliškio, antrąją vietą užėmė Arūnas Gincas iš Gargždų, trečiąją – šiauliškis Gintautas Jurgis Plungė.

Nepamiršti ir vietos šachmatininkai: geriausių „A“ turnyro Šilalės rajono žaidėjų įskaitoje išskirti Antanas Dabulskis iš Bijotų ir Alfonsas Stasytis iš Kvėdarnos. Tarp rajono moksleivių geriausiu žaidėju tapo Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazistas Augustas Tomkus, antroji vieta atiteko šilališkiui Tautvydui Aušrai, o trečiosios vietos laimėjimą pelnė pajūriškė Živilė Tomkutė.

Įdomios ir emocingos buvo „B“ turnyro kovos, o dėl dalyvių profesionalumo jos truko netgi ilgiau nei „A“ turnyre. Po atkaklių varžybų paaiškėjo, jog pirmąją ir antrąją vietas išsiveža klaipėdiškiai Gediminas Ragainis ir Dominik Kuprius, o trečiąją – Vytis Varpulis iš Kauno.

Mergaičių grupėje pirmąją vietą pelnė Karina Šer, antrąją – Jorė Kaplunaitė (abi iš Šiaulių), trečiąją – klaipėdiškė Diana Deviatkova. 

Ypač daug dėmesio sulaukė pačių jauniausių šachmatininkų pasirodymai. U10 bend­roje įskaitoje nugalėjo Marijonas Diktanas iš Klaipėdos, antrąją užėmė Rytis Garbus iš Kauno, trečiąją – Jonas Sutkaitis iš Gargždų. U10 mergaičių grupėje pirmavo Adelė Zonytė (Gargždai), ant­ra buvo Dominyka Buikytė (Vilnius), trečia – Viltė Maurutytė (Vilkaviškis). Dar jaunesnių (U08) šachmatininkų grupėje pirmąją vietą iškovojo Gustas Motiejauskas iš Plungės, antras buvo kvėdarniškis Mangirdas Savickas, trečias – Elonas Girčys iš Plungės. Šio jaunojo šachmatininko pasiekimas ypač džiugina, mat berniukui tėra vos šešeri metai. 

Turnyre įvertintas ir žaidėjas, neturintis FIDE reitingo. Geriausiu pripažintas Gabrielius Martinkus iš Gargždų, o papildomas prizas U08 mergaičių įskaitoje atiteko Iglei Ambrozaitei iš Tauragės.

Džiugu, kad tarp daugybės svečių iš kitų miestų gražiai pasirodė ir Šilalės rajono vaikai. Šioje įskaitoje pirmąją vietą užėmė pajūriškis Adomas Domb­rauskas, antras buvo Benas Baublys iš Kvėdarnos, trečia – pajūriškė Vestina Budavaitė.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus Juozo Žymančiaus organizuotumo, rėmėjų ir gimnazijos bendruomenės sutelktumo dėka visi turnyro dalyviai tradiciškai buvo pavaišinti žemaitišku kugeliu. 

Turnyrą organizavo ir „B“ grupėje teisėjavo sporto klubo „Dvaras“  direktorius Tomas Veščiūnas, jam talkino ilgametis šachmatų treneris Audrius Bitinas iš Tauragės. „A“ turnyre teisėjavo Algirdas Rauduvė ir Kęstutis Norkeliūnas. Informacinis šio turnyro rėmėjas – rajono laikraštis „Šilalės artojas“.

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui,

Tomas VEŠČIŪNAS,

Šilalės rajono sporto klubo „Dvaras“ direktorius 

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Apie protesto akciją, kurios simboliu tapo kiaulės galva, šią savaitę „Šilalės artojuje“ jau rašė apžvalgi­ninkas Česlovas Iškauskas. Prita­riu jo įžvalgoms, tačiau manau, jog verta dar plačiau kalbėti apie sudėtingą migracijos problemą, kuri neturi patogaus ir paprasto sprendimo. Kaip rodo rinkimai Vokietijos žemėse, migracija tampa vienu svarbiausių politinės darbotvarkės klausimų.

Visa žmonijos istorija susijusi su mig­racija. Tūkstantmečius žmonės keliavo, ieškodami saugesnių ir patogesnių vietų gyventi. Migracija nesustojo ir tada, kai pasaulio žemėlapyje atsirado daugiau ar mažiau stabilios valstybių sienos. Apie ją kaip sudėtingą iššūkį pradėta kalbėti ypač tada, kai naujos technologijos gerokai padidino žmonių mobilumą, o skirtumai tarp ekonomiškai išsivysčiusių ir skurstančių valstybių vis didėjo. Kurį laiką atrodė, kad ši tendencija turėtų tenkinti abi puses: Vakarams reikėjo vis daugiau pigios darbo jėgos, o migrantams Vakarų standartais minimalus atlyginimas gerokai pranoko tai, ko jie galėjo tikėtis gimtinėje.

Galima teigti, jog dalį dabartinių prob­lemų, kylančių dėl nepakankamos imigrantų integracijos, lėmė vakariečių požiūris ir pernelyg didelis optimizmas. Vyravo įsitikinimas, kad atvykėliai savaime perims vietos gyvenimo būdą ir noriai integruosis į demokratinę visuomenę. Nepakankamai buvo įvertinti kultūriniai ir religiniai skirtumai, tarp jų – ir islamo tradicijų specifika, tapusi daugelio nesusipratimų priežastimi.

Apmaudu ir tai, kad, kaip rodo Vokietijos pavyzdys, verslininkai, anksčiau ar­šiai rėmę gausius darbo migrantų srau­tus, dalį savo politinės veiklos dabar grindžia visuomenėje kylančiomis mig­racijos baimėmis. Išvydome ir naują reiškinį – dirbtinai kuriamus migrantų srautus, naudojamus kaip hibridinio karo įrankį. Ryškiausias pavyzdys – Baltarusijos režimo skatinti nelegalių migrantų srautai į kaimynines valstybes. Galiu tik dar kartą pakartoti: jei ne ryžtingas Lietuvos apsisprendimas taikyti išstūmimo politiką ir pastangos apginti šią poziciją ES kontekste, visas regionas, mano vertinimu, galėjo susidurti su gerokai didesniu chaosu.

Ilgą laiką Lietuvoje daugiausia kalbė­ta apie emigracijos, o ne imigracijos problemą. Lietuviai vyko į turtingesnes valstybes, ieškodami geresnio gyvenimo. Taip susiformavo didelės lietuvių diasporos Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Norvegijoje, Airijoje. Tačiau spartus Lietuvos ekonomikos augimas lėmė,

jog ir mes pradėjome dairytis papildomos darbo jėgos. Paradoksalu, bet Rusijos invazija į Ukrainą turėjo ir tam tikrų palankių padarinių Lietuvai. Į mūsų šalį plūstelėjo ukrainiečių, rusų ir baltarusių. Nors šiandien kartais skundžiamės, kad Lietuvoje pernelyg dažnai girdime rusų kalbą, žmonės, atvykę iš mums geografiškai artimo regiono, paprastai lengviau integruojasi į visuomenę nei tie, kurie atvyksta iš kraštų, kur Lietuva apskritai mažai yra žinoma. Šiuo atveju taip pat mažiau yra ir religinių skirtumų.

Beje, kaip rodo Migracijos departamento duomenys, slavų kraštų migrantų skaičius pastaraisiais metais mažėja. Juos keičia musulmoniškų kraštų atstovai, kurių per pastaruosius trejus metus padaugėjo 20 tūkst. Jie dažniausiai dirba srityse, kuriose Lietuvos piliečiai darbo vietų neužpildo. Todėl būtų neteisinga sakyti, jog atvykėliai tiesiogiai atima iš mūsų darbo vietas. Tačiau natūralu, kad jie bando įsilieti į musulmonų bendruomenę, ir dėl to kyla įvairių įtampų. Kvailiausias būdas jas spręsti – pasitelkti kiaulės galvą.

Kalbant apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius, taip pat turėtume skirti tuos, kurie atvyksta sezoniniam darbui, siekia užsidirbti ir vėliau grįžti namo ar išvykti į kitą valstybę, nuo tų, kurie Lietuvoje bando įleisti šaknis. Tačiau net neverta diskutuoti, jog visiems privalu gerbti Lietuvos įstatymus ir nebandyti primesti savo įpročių. Kita vertus, mes patys irgi turėtume rūpintis tų žmonių integracija, kurie čia būna ne kelis mėnesius, o metus ar dešimtmečius ir galbūt nori likti visam laikui. 

Suprantama, jog tūkstančiai žmonių iš tolimų kraštų, atsivežančių savitus papročius ir tikėjimą, neišvengiamai tampa iššūkiu. Deja, prie to prisideda ir dalies verslininkų požiūris – jiems ne visada rūpi atsivežtų darbuotojų integracija, o teisines inicia­tyvas, reglamentuojančias užsieniečių gyvenimą Lietuvoje, jie kartais vertina kaip perteklines ir bando apeiti.

Bet tikrai nedera pasiduoti baimėms, nes Lietuva šiuo metu yra gerokai palankesnėje situacijoje nei kai kurios Vakarų Europos valstybės, kuriose susiformavo uždaresni migrantų gyvenamieji rajonai ir veikia radikalios islamistinės grupės. Be to, esame ir atokiau nuo pagrindinių migracijos kelių, kuriais į Europą plūsta migrantai, tarkime, iš Afrikos. Tačiau neatmestina, kad migracija pasaulyje tik intensyvės. Tam įtakos turės ne tik klimato kaita, bet ir karų padariniai. ES viršūnių susitikimuose su nerimu svarstoma, kaip karas Ukrainoje ir nutrūkę įprasti grūdų srautai paveiks Afrikos gyventojų gyvenimą. Susidūrus su bado pavojumi, gali prasidėti nauja migrantų banga, o jos mastas gali būti milžiniškas. Taip pat turime nusiteikti galimam naujam ukrainiečių srautui – žmonės ieškos galimybių išgyventi žiemą, Rusijai griaunant Ukrainos miestų infrastruktūrą.

Migracija – procesas, kurio neišvengsime. Tuo labiau, kad mums patiems būtina papildoma darbo jėga. Išmintinga migracijos politika negali būti grindžiama vien baime, tačiau reikėtų pasimokyti iš Vokietijos ir kitų Vakarų valstybių patirties. Turime visas galimybes konkuruoti dėl kvalifikuotų darbuotojų iš kaimyninių valstybių, galinčių kurti aukštą pridėtinę vertę, bet taip pat svarbu imtis prevencinių priemonių, kad Lietuvoje nesiformuotų uždaros migrantų bendruomenės, ignoruojančios mūsų įstatymus ir papročius. Rasti vidurio kelią tarp kraštutinumų – „atviros durys“ ir požiūrio, jog „migrantai yra visų problemų šaltinis“ – nėra paprasta, bet įmanoma.

Svarbu, kad atsispirtume pagundai griebtis radikalių sprendimų, nes būtent jie gali sukelti dar sudėtingesnių problemų.

Andrius NAVICKAS

Ar pamenate tą nuostabų momentą, kai vaiko akys nušvinta, išvydus gyvenime dar nematytą gyvūną ar pirmą kartą darže pačiam išrovus morką? Tokias nepamirštamas akimirkas ir tikrąsias kaimo vertybes vaikams galite padovanoti būtent jūs. Lietuvos kaimo tinklas rengiasi kitų metų sezonui ir kviečia šalies ūkininkus atverti savo kiemo vartus moksleiviams – tapti įkvepiančio ugdymo proceso dalimi, kai jaunoji karta per tiesioginę patirtį išmoksta vertinti bei gerbti žemdirbio darbą.

Startuos kitą pavasarį

Projektas „Mažieji ūkininkai“ – tai 2027 m. kovo mėnesį startuosianti iniciatyva, įgyvendinama per Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano techninės paramos veiklos sritį „Lietuvos kaimo tinklas“, siekiančia telkti kaimo bendruomenes dalytis gerąja patirtimi.

Pagrindinis antrus metus įgyvendinamo projekto tikslas – supažindinti šalies miestų 2–6 klasių mokinius su moderniu žemės ūkiu, sukurti teigiamą emocinį ryšį su kaimu. Dažnai vaikai kaimą sieja su sunkiu ir purvinu darbu, tačiau šis projektas griauna senus mitus.

Projekto laikotarpis: 2027 m. kovo mėn.–birželio mėn.

Planuojama edukacinė veikla ūkiuose: 2027 m. kovo–gegužės mėn.

Projektą sudaro du etapai: edukacijos mokyklose bei išvykos į ūkius. 

Pasak Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos programų stebėsenos ir vertinimo skyriaus vedėjos Jurgitos Butrimienės, siūlomi ūkiai turėtų atitikti keturis atrankos kriterijus. 

Pirmiausia, vaikus priimantis ūkis turėtų aktyviai veikti augalininkystės, gyvulininkystės, daržininkystės, sodininkystės, paukštininkystės, bitininkystės srityse arba būti mišrus, parodyti visą gamybos ciklą vaikams. Svarbu, kad jis taikytų tvarius bei gamtai draugiškus sprendimus (ekologinis ūkininkavimas, rūšiavimas, kompostavimas, dirvožemio tausojimas) bei atsakingai žiūrėtų į aplinką, gyvūnų gerovę ir išteklių naudojimą. 

„Pastebėjome, kad vaikams labai įdomios inovacijos, tad jas įtraukėme į antrą kriterijų. Privalumas teikiamas moderniems ūkiams, kuriuose naudojamos pažangios technologijos, išmaniosios sistemos, automatizuotas laistymas, sensoriai ir kita, o šeimininkai sugebėtų apie visa tai vaikams papasakoti įdomiai ir suprantamai“, – sako J. Butrimienė. 

Projekto organizatoriai privalumu laikys ir patirtį edukacijoje (trečias kriterijus), bet ji nėra būtina. 

„Žinoma, labai svarbu saugumo užtikrinimas, nes aplinka vaikams turi būti saugi. Reziumuojant – ūkis privalo atitikti ketvirtąjį – saugumo kriterijų ir pasirinktinai bent vieną iš pirmųjų dviejų kriterijų: tvarumo ar inovacijų“, – paaiškino vedėja.

Visa edukacinė veikla ir reikalingos priemonės bus finansuojamos projekto lėšomis.

Griauna stereotipus

„Džiaugiamės, jog ši iniciatyva sėk­mingai griauna nusistovėjusius stereotipus apie sunkius kaimo darbus, o šių metų patirtis parodė stulbinančius rezultatus, kai dešimtys entuziastingų ūkių priėmė moksleivius ir leido jiems liesti, uostyti, ragauti bei pažinti kaimo gyvenimą iš arčiau“, – šypsosi J. But­rimienė. 

Šiemet projekte norėjo dalyvauti 50 pažangių ūkių, o iš 40 pretendavusių mokyklų teko atrinkti 11, kurios labiausiai pagrindė savo motyvaciją. Projekte dalyvavo 205 moksleiviai iš Akmenės, Kauno, Kretingos, Pasvalio, Radviliškio, Šalčininkų, Vilkaviškio, Tauragės ir Vilniaus rajonų, įskaitant klasę su specialiaisiais poreikiais.

Moksleiviai lankėsi pačiuose įvairiausiuose ūkiuose. Pavyzdžiui, ekologiniame Bačkonių ūkyje (Kaišiadorių r.) vaikai susipažino su kompostavimo paslaptimis, žemės paruošimu, susitiko su didžiule  hailendų banda, išbandė ravėjimo prietaisą bei vaišinosi šviežiomis daržovėmis, naminiu rabarbarų pyragu ir mėtų arbata. Gyvūnų oazėje – ūkyje „Ožka malė“ (Prienų r.) vaikai susipažino su ožkomis, triušiais, vištomis, poniu ir alpakomis, sužinojo apie laikomų gyvūnų priežiūrą, patys bandė melžti ožką bei degustavo šviežią ožkos pieną ir naminius sūrius. Purvėnų kaime (Mažeikių r.) įsikūrusiame „LA ūkyje“ mokinių laukė uogų ir riešutų karalystė, liofilizuoti ledai iš ūkyje užaugintų uogų, džiovinti vaisiai bei gardžios lauktuvės namo.

Jeigu norite tapti šio prasmingo pokyčio dalimi, užpildykite registracijos formą iki šių metų lapkričio 30 d. Taip pat galite pasiūlyti dalyvauti kitą, pavyzdžiui, kaimynystėje esantį ūkį – prieš pateikdami jo kontaktinius duomenis, pasirūpinkite ūkio atstovo sutikimu. Su atrinktų ūkių atstovais organizatoriai susisieks asmeniškai.

Kilus klausimams, kviečiame kreiptis Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Daugiau informacijos rasite čia.

Nuotr. iš ŽŪM archyvo

Praėjusią savaitę Didkiemio gyventojus nustebino nemalonus įvykis – vieną rytą rasta nuversta kaimo artojams atminti skirta lauko akmenų kompozicija. Gilios traktoriaus vėžės neleido abejoti, kad gyvenvietę puošęs akcentas sunaikintas tyčia.

Daiva BARTKIENĖ

Skaitytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72