Popiežiui Leonui XIV 2026-uosius paskelbus Šventojo Pranciškaus Asyžiečio metais, Šilalė atsidūrė piligrimų žemėlapyje. Viena iš vos dviejų Telšių vyskupijoje Šv. Pranciškaus Asyžiečio vardu pavadintų parapijų šiais metais sulaukia tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos ir užsienio vietų. Apsilankę Šilalės bažnyčioje, piligrimai gali gauti antspaudą specialiame Piligrimo pase, o įvykdę Bažnyčios nustatytas sąlygas pelnyti visuotinius atlaidus. Tačiau šie metai Šilalei svarbūs ne tik dėl piligrimų – iki rugpjūčio vidurio čia bus galima susipažinti ir su Telšių vyskupijos 100-mečio jubiliejui skirta paroda.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Šeštadienį Karūžiškėje paminėtas Lietuvos radijo 100-metis, Lie­tuvos šaulių sąjungos 107-osios metinės ir Krašto apsau­gos sava­norių pajėgų 35-metis. Ren­ginyje „Laisvės balsai“ dalyvavo Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai, jaunieji skautai ir bendruomenės nariai.

Šalia Medvėgalio kalno esančios Žemaičių apygardos vado Vlado Mont­vydo-Žemaičio partizanų žeminės pa­gerbti laisvės kovotojai, sugiedotas Lie­tuvos himnas, skambėjo sveikinimo kalbos, susirinkusieji bendravo su Šaulių sąjungos nariais.

Viena jų – Ona Kurlinkienė, šaule tapusi prieš 11 metų, kai Ukrainoje prasidėjo Rusijos hibridinė agresija ir suintensyvėjo kariniai veiksmai Donbaso regione. Pasak jos, šauliai tvarko partizanų kapus, dalyvauja įvairiuose minėjimuose, padeda medicinos srityje ir atlieka kitus darbus.

„Buvau namuose ir mąsčiau: „Jeigu prasidės karas, kas kariams gamins valgyti?“ Tada kreipiausi į Šaulių kuopos vadą ir paprašiau, kad mane priimtų. Ir taip jau 11 metų gaminu šauliams maistą. Patriotiškumas, tėvynės meilė manyje yra nuo vaikystės – mano mama buvo kovotoja, tokia esu ir aš“, – sako šaulė. 

Ne vienas renginio dalyvis šnekučiavosi su patyrusiu šauliu, pedagogu Eugenijumi Ivanausku. Kvėdarniškis juokauja, kad šauliu tapo vos gimęs.

„Mano tėvas buvo šaulys, dabar ir mano sūnus juo yra. 1989 m. Šaulių būrelio dar nebuvo, todėl Kvėdarnoje įsteigiau Jaunojo kareivio būrelį, turėjome savo aprangą. O 1991 m. rinkau žmones, turėjome 24 šaulius, išmokome žygiuoti, tobulindavome savo įgūdžius kartą per mėnesį. Atsiradus Šaulių organizacijai, į ją įstojau, 1993 m. tapau savanoriu, tarnavau 10 metų“, – prisimena E. Ivanauskas.

Didžiausia jo svajonė – kad kiekviena savivaldybė turėtų savo šaulių kuopą.

„Žmogus turi žinoti, kas jis toks yra. Kaip mano sūnus sako, dabar gyvename labai gerai, todėl turime ginti savo tėvynę. Nes jei patys nieko nedarysime, nieko ir nebus“, – įsitikinęs ilgametis mokytojas.

Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos vadovas Zigmas Gulbinas augo patriotiškoje šeimoje. Meilės tėvynei vedamas, dar 1990-aisiais jis nusprendė prisijungti prie Lietuvos savanorių.

„Civiliams žmonėms, kurie nėra Šaulių sąjungos arba Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų gretose, karo ar neramumų atveju gali būti sunkiau. Nes mobilizuoti, organizuoti kariai ir šauliai žino, ką daryti. Tai naudinga ir tėvynei, ir jiems patiems“, – teigia Z. Gulbinas.

Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Leonas Stonkus į savanorius užsiregistravo prasidėjus Sąjūdžio judėjimui, vėliau įstojo į Šaulių sąjungą. Jo teigimu, buvimas organizacijoje suteikia ne tik praktinių žinių, bet ir bendrystės jausmą.

„Dirbant rinktinėje, įgyjama vadovavimo patirtis, susipažįstama su naujais žmonėmis. Taip pat svarbi yra bend­rystė, sutinki daug kolegų, bendražygių“, – „Šilalės artojui“ sako L. Stonkus.

Pasak pulkininko leitenanto, daug kas priklauso ir nuo šeimos bei artimos aplinkos. Jeigu vaikas savo aplinkoje girdi negražiai atsiliepiant apie Lietuvą, natūralu, kad ir jo požiūris gali būti kitoks. Kita vertus, patriotiškai nusiteikusių draugų ar kolegų pavyzdys gali paskatinti pasekti jų keliu.

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius prisiminė artimuosius, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę. Jų pavyzdys jį paskatino tapti kariu savanoriu. Jo įsitikinimu, jaunimas turi ruoštis ginti tėvynę, nevengti kariuomenės, stoti į Šaulių sąjungą ir atlikti privalomąją karo tarnybą.

„Dabar yra toks laikotarpis, kada turime ruoštis ginti valstybę, nes pasaulis yra neramus. Tai nėra tik Ukrainos ir Rusijos karas, šis karas yra peržengęs ir kitų valstybių sienas. Dronai krenta Rumunijoje, Lenkijoje, keli atsidūrė ir Baltijos šalyse. Tai yra signalas, jog mes privalome būti nuolat pasirengę ir negalime atsipalaiduoti. Yra prasminga apie tai kalbėti ir perduoti šį įpareigojimą jaunimui“, – sako A. Pocius.

Po sveikinimo kalbų nusipelniusiems šauliams įteikti atminimo medaliai „Šaulys – laisvės gynėjas“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Laisvės gynėjų statuso pažymėjimai ir ženkleliai.

Iš 22 savanorių šilališkių šį statusą turi 15. Jis suteikiamas žmonėms, kurie prie savanorių pajėgų prisijungė dar iki 1991 m. rugpjūčio 19–22 d. Maskvoje vykusio pučo. Beje, po jo buvo pakeista savanorių priesaika.

Įteikus apdovanojimus, paleistos trys salvės – už Lietuvos valstybę, Tėvynę, Laisvės gynėjus ir kariuomenę.

Vėliau Medvėgalio piliakalnio kapinaitėse aukotos Šv. Mišios, skirtos radijo kūrėjo Alfonso Jurskio 60-osioms mirties metinėms. Mišiose taip pat prisiminti mirę kariai, šauliai ir Lietuvos laisvės gynėjai.

Po Šv. Mišių susirinkusieji keliavo į Karūžiškės dvaro svirną, kur veikia Vytauto Didžiojo karo muziejaus pa­roda „Lietuvos radijui – 100“. Joje pristatyta Juozo Rušinsko radijo aparatų kolekcija ir atnaujinta A. Jurskiui skirta ekspozicija.

A. Jurskis buvo Lietuvos karo veikėjas, radiotechnikas, inžinierius ir pedagogas, vienas radiotechnikos pradininkų Lietuvoje. 1926 m. jis tapo Kauno radijo stoties vadovu, dėstė Vytauto Didžiojo universitete ir parašė pirmuosius lietuviškus radiotechnikos vadovėlius. Taip pat buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas. Prieš emigruodamas į JAV, jis su šeima gyveno Karūžiškės dvare. A. Jurskis ir jo žmona yra palaidoti Karūžiškės dvaro kapinaitėse. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta: pralaimėjai – sustok. Tačiau lošiant dažnai galioja priešinga taisyklė. Pralaimėjimas žmogaus nesustabdo – priešingai, skatina lošti toliau. Kuo didesnę sumą lošėjas praranda, tuo atkakliau stengiasi ją susigrąžinti, nors tikimybė atgauti pinigus išlieka menka. Neuromokslininkai tokį elgesį aiškina tuo, jog lošdamas žmogus reaguoja ne į tai, kiek prarado, o į tai, kaip arti laimėjimo, jo manymu, buvo.

Rasa KASPERAVIČIŪTĖ-MARTUSEVIČIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

VIII-asis Bijotų dvaro festivalis šių metų programą užbaigė išskirtiniu koncertu Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje. Rugpjūčio 9-ąją, per Snieginės atlaidus, po Šv. Mišių čia koncertavo vienas ryškiausių Lietuvos operos solistų – baritonas Eugenijus Chrebtovas, kuriam akompanavo pianistė ir koncertmeisterė Audronė Juozauskaitė.

Girdiškės bažnyčia seniai nematė tokios gausios klausytojų minios. Į Snieginės atlaidus ir baigiamąjį festivalio koncertą susirinko pilna bažnyčia žmonių. Dalis klausytojų į Girdiškę atvyko ne tik iš Šilalės rajono ir Tauragės krašto, bet ir iš kitų Lietuvos miestų – Kauno, Klaipėdos, Kelmės. Daugelis jų po Šv. Mišių liko pasiklausyti koncerto, kuris tapo ne tik muzikos, bet ir bendrystės švente.

E. Chrebtovo atliekamoje programoje skambėjo klasikinės ir sakralinės muzikos kūriniai, lietuvių kompozitorių dainos bei paties solisto repertuaro kūriniai. Klausytojai išgirdo dainą „Dangus tau dovanojo aukštį“ iš Kipro Mašanausko miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, „Tai gražiai“, autorines E. Chrebtovo dainas „Upė, Lietuva“, „Labas, mama“ ir kitus kūrinius.

Sakralios Girdiškės bažnyčios erdvės akustika ir solisto balsas sukūrė ypatingą koncerto atmosferą. Publika atlikėją priėmė itin šiltai – po paskutinio kūrinio ilgai netilo plojimai, o klausytojai E. Chrebtovo nuo scenos nepaleido.

„Jūs manimi taip lengvai neatsikratysite“, – juokėsi solistas ir, publikos paragintas, padovanojo dar vieną kūrinį. Kartu su juo visa bažnyčia traukė K. Mašanausko dainą „Lietuva“ – jos žodžiai ir muzika tapo simboliniu koncerto finalu.

Šis koncertas tapo baigiamuoju VIII-ojo Bijotų dvaro festivalio akordu. Festivalio vadovas Valdas Latoža dėkoja visiems, kurie šią vasarą buvo kartu.

„Turėjome ilgą, įdomią ir iššūkių kupiną festivalio kelionę. Teatrų sueigoje kepino karštis, pagrindinę festivalio dieną viską nuplovė lietus, o šiandien, per Snieginės atlaidus, džiugina pilnutėlė bažnyčia ir skambanti pakylėta muzika. Tai labai gražus festivalio finalas. Ačiū visiems – Lietuvos kultūros tarybai, Šilalės rajono savivaldybei, Bijotų seniūnijai, mūsų rėmėjams, partneriams, o svarbiausia – visiems žiūrovams, kurie šią vasarą ėjo kartu su mumis“, – sakė V. Latoža.

Pasak festivalio organizatorių, kol kas dar anksti kalbėti apie tai, koks bus Bijotų dvaro festivalis 2027 m. Dabar jie ketina skirti laiko kūrybinėms atostogoms, per kurias bus iš naujo apmąstoma festivalio idėja, programa ir formatas.

„Išeiname kūrybinių atostogų. Norime daug ką pergalvoti – festivalio idėjos iki jo formato. Kad festivalis bus kitoks, teks, matyt, su tuo susitaikyti. Tačiau galime garantuoti – turinio prasme jis tikrai nebus prastesnis“, – teigė viena iš festivalio organizatorių ir Teatrų sueigos organizatorė Rima Latožienė.

Taip, skambant E. Chrebtovo balsui, baigėsi dar viena Bijotų dvaro festivalio vasara – pilnoje Girdiškės bažnyčioje, apsuptoje muzikos, atlaidų nuotaikos ir žmonių bendrystės.

Bijotų dvaro festivali organizatorių inform.

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.

Rugpjūčio 13–rugsėjo 5 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys VI Klaipėdos festivalį, šiemet dedikuotą Prūsijos karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms. Vienas ryškiausių vasaros scenos menų renginių Vakarų Lietuvoje kvies iš naujo atrasti muzikos ir šokio meną bei Klaipėdos erdves, kuriose susitiks Lietuvos ir užsienio kūrėjai bei miesto bendruomenė ir svečiai.

Festivalio programą sudarys keturios skirtingos meninės patirtys – oratorija, šiuolaikinio šokio diptikas, prancūzų simfoninės muzikos vakaras ir Vakarų Lietuvos chorinę bendruomenę subursiantis koncertas. Klaipėdos festivalio generalinis rėmėjas – Limarko grupė.

Festivalį rugpjūčio 13 ir 14 dienomis atidarys Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Vienas ryškiausių vėlyvojo klasicizmo muzikos kūrinių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atgims nauja forma – muzika susilies su režisūriniais sprendimais, šviesų dramaturgija ir vaizdo projekcijomis. Pastatymo muzikos vadovė ir dirigentė – Adrija Čepaitė, režisūrinę koncepciją kuria Rūta Bunikytė.

Oratorija sujungs Europos scenose dainuojantį klaipėdietį Almą Švilpą, KVMT solistus: Ritą Petrauskaitę, Juditą Butkytę, Giedrių Gečį ir Vilių Trakį, KVMT simfoninį orkestrą, teatro chorą bei valstybinį chorą „Vilnius“. Vokiečių kalba atliekamą kūrinį papildys aktoriaus Dariaus Meškausko kuriama pasakotojo linija, lietuvių kalba pristatanti kūrinio istoriją.

Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis KVMT salėje „Jūra“ įvyks šokio diptiko premjera, kurioje susitiks Šveicarijos ir Lietuvos choreografai. Pirmojoje vakaro dalyje choreografas Marcel Leemann spektaklyje „Decrescendo“ tyrinės individo ir bendruomenės santykį, tradicijos bei kolektyvinės atminties temas. Antrojoje dalyje – japoniško sodo komponavimo principo įkvėpta choreografės Agnijos Šeiko šokio kompozicija „Pasiskolinti peizažai“, kvies pažvelgti į žmogaus ryšį su aplinka, atmintimi ir kitais žmonėmis. Abu kūrinius atliks KVMT baleto trupė.

Rugpjūčio 29 dieną Klaipėdos festivalio dėka pirmą kartą Lietuvoje koncertuos Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras (Orchestre Français des Jeunes). Vienas svarbiausių jaunųjų profesionalių muzikantų kolektyvų Europoje į Klaipėdą atvyks su pasaulinio lygio dirigente Kristiina Poska. Orkestras pristatys įspūdingą simfoninę programą – Richardo Strausso simfoninę poemą „Taip kalbėjo Zaratustra“, Maurice'o Ravelio Siuitą Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chlojė“ bei legendinį „Bolero“.

Festivalio finalą, rugsėjo 5 dieną, vainikuos Karlo Jenkinso „Symphonic Adiemus“ koncertas Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme. Bendram pasirodymui susiburs KVMT simfoninis orkestras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“, Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų kamerinis choras „Cantare“, Kretingos kultūros centro choras „Kristalė“ ir Palangos kamerinis choras. Diriguos KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Nemokamas baigiamasis festivalio koncertas - dovana miesto bendruomenei.

Užaugo ir atrado savo formatą

Klaipėdos festivalio programą spaudos konferencijoje pristačiusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė sakė: „Per tuos metus festivalis tikrai daug keitėsi – tiek lokacijomis, tiek turinio prasme. Šiemet laikomės pernai pasiteisinusios struktūros, kai festivalio programą sudaro keturi renginiai. Turime didįjį atidarymo kūrinį – oratoriją, šokio premjerų diptiką, festivalio svečių – Prancūzijos nacionalinio jaunimo simfoninio orkestro – koncertą ir dovaną Klaipėdos bendruomenei – nemokamą, didelį, bendruomenišką Karlo Jenkinso „Symphonic Adiemus“ koncertą Klaipėdos universiteto kiemelyje“, – sakė G. Giedraitytė.

Šių metų festivalio programos ašimi tapo Prūsijos karalienės Luizės 250-osios gimimo metinės. „Programą dėliojome atliepdami šį jubiliejų, kartu su kūrybine komanda ieškojome, kuo įprasminti karalienės Luizės asmenybę. Vienu svarbiausių atspirties taškų tapo legenda, kad karalienė Luizė klausėsi J. Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ ir buvo ja sužavėta. Pasakojama, kad ji kompozitoriui padovanojo savo žiedą – ypatingą pripažinimo ženklą, o Haydnas jai - šio kūrinio partitūrą. Būtent ši istorija nulėmė pagrindinio festivalio kūrinio pasirinkimą.“

Dar viena festivalio kryptis, pasak G. Giedraitytės, – moterų kūrėjų vaidmens akcentavimas. „Mums buvo svarbu atsigręžti į moterį kūrėją. Todėl festivalyje pristatome choreografės Agnijos Šeiko premjerinį darbą, šokio spektaklių scenografiją ir kostiumus kuria talentingos menininkės – Sigita Šimkūnaitė, Sandra Straukaitė, Ayse Özel. J. Haydno oratorijai diriguoja Adrija Čepaitė, o Prancūzijos nacionaliniam jaunimo simfoniniam orkestrui – Kristiina Poska. Buvo labai svarbu parodyti šias paraleles – kaip moterys geba kurti, vienyti ir telkti bendruomenes.“

Anot teatro vadovės, karalienės Luizės asmenybė įkvepia ne tik istoriniu vaidmeniu, bet ir žmogiškosiomis vertybėmis. „Karalienė Luizė buvo asmenybė, kuri Klaipėdai paliko daug svarbių ženklų. Ji buvo ne tik valdovė ar savo vyrui valstybę padėjusi valdyti moteris. Jai rūpėjo bendruomenė, vaikai, jaunimas, vyresnio amžiaus žmonės. Būtent todėl norėjome, kad ir festivalis kalbėtų apie bendrystę“,- sakė G. Giedraitytė. „Todėl baigiamasis koncertas rugsėjo 5-ąją neatsitiktinai vyks KU Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kiemelyje. Tai nuostabi istorinė miesto erdvė, kuri, man atrodo, dar nėra iki galo atrasta. Norime į vieną šventę suburti miesto ir universiteto bendruomenes.“

„Tai neeilinis kūrinys“

Pristatydama Klaipėdos festivalio atidarymo kūrinį – J. Haydno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė pabrėžė, kad būsimas pastatymas yra visos kūrybinės komandos darbas. „Tai vienas gražiausių oratorinio žanro kūrinių, jau daugiau kaip du šimtus metų žavintis klausytojus. Nors karalienė Luizė mini 250-ąsias gimimo metines, pats pasaulis, apie kurį pasakoja šis kūrinys, yra gerokai senesnis. Tačiau mums, šiandien gyvenantiems žmonėms, labai svarbu atsigręžti į tą tyrą, pirminę pasaulio sukūrimo nuotaiką“, – sakė A. Čepaitė.

Pasak dirigentės, festivalio kūrybinė komanda siekia žiūrovams pasiūlyti ne tradicinį koncertinį atlikimą, o scenos menų sintezę: „Norime padovanoti vientisą muzikos, šviesos ir vaizdo pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, papasakotą šiuolaikinių talentingų kūrėjų“.

A. Čepaitė priminė, kad bibline pasaulio sukūrimo istorija paremta Haydno oratorija išsiskiria itin vaizdinga muzikine kalba. „Kūrinys sudarytas iš trijų dalių. Jame veikia trys arkangelai, taip pat Ieva ir Adomas – pirmieji žmonės. Mūsų svečias Almas Švilpa įkūnys arkangelą Rafaelį, kuris, galima sakyti, yra arčiausiai žmogaus esantis arkangelas – lydintis žmogų jo gyvenimo kelyje ir jam padedantis. Būtent jis pasakoja apie žemės kūriniją – gyvūnus, paukščius, žuvis, visą gyvybę. Haydno muzika yra nepaprastai vaizdinga ir leidžia visa tai tiesiog išgirsti.“

Anot A. Čepaitės, Haydno muzika yra šviesi, optimistiška ir lengvai suprantama. „Išgirdę, kad tai monumentali oratorija, žmonės kartais įsivaizduoja labai sudėtingą muziką. Tačiau šis kūrinys kupinas gėrio. Tikiuosi, kad šiuolaikiniai vaizdiniai, šviesos ir vizualizacijos sukurs įdomų dialogą su šia muzika ir leis į pasaulio sukūrimo istoriją pažvelgti šių dienų žmogaus akimis.“

Dirigentės teigimu, būtent šiandien, kai pasaulyje netrūkstant nerimo ir įtampos, Haydno kūrinio žinia skamba ypač prasmingai. „Gyvename nelengvu metu, todėl labai norisi šviesos ir gėrio. Haydno muzikoje chaosas pamažu virsta šviesa. Man atrodo, tai kvietimas dar kartą pagalvoti apie pasaulį – apie tą nuostabią, žmogaus dar nesugadintą Dievo sukurtą erdvę, kurioje galime tiesiog būti, džiaugtis.“

„Klaipėdos festivalis – man ypatingas“

Vieną pagrindinių vaidmenų Haydno oratorijoje „Pasaulio sutvėrimas“ atliksiantis solistas Almas Švilpa spaudos konferencijoje kalbėjo apie sugrįžimą į gimtąjį miestą ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną. „Man tai labai ypatinga: muzikos mokykla, Stasio Šimkaus konservatorija, Muzikinis teatras. Tai yra miestas, kuriame prasidėjo mano muzikinis kelias“, – sakė A. Švilpa.

Solistas prisiminė ir ankstesnę savo patirtį Klaipėdos festivalyje, kai jam teko dainuoti Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ – pastatyme, palikusiame ryškią žymę Lietuvos operos atlikimo istorijoje ir virtualiai pasklidusiame po visą pasaulį. „Klaipėdos festivalis man yra labai ypatingas. Prieš šešerius metus, kai jis prasidėjo, dar gyvenome sudėtingu pandemijos laikotarpiu. Tuo metu pastatyta Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ buvo ypatingas projektas, kuris sulaukė didelio dėmesio ir peržengė Lietuvos ribas. Džiaugiuosi, kad galiu būti šio festivalio dalimi ir šiais metais. Visada esu laimingas galėdamas prisistatyti gimtojo miesto publikai. Tikiuosi, kad ir šių metų festivalio oratorija palies klausytojų sielas bei taps dar viena gražia muzikinio miesto istorijos dalimi.“

Kai mažiau - reiškia daugiau

Klaipėdos festivalio šokio premjeroje „Decrescendo“ savo kūrybą pristatantis šveicarų choreografas Marcel Leemann pasakojo apie kūrinio idėją, bendradarbiavimą su KVMT baleto trupe ir tai, kokią istoriją nori perteikti žiūrovams.

„Mano kūrinio pavadinimas „Decrescendo“ reiškia garso mažėjimą, tam tikrų dalykų atsisakymą. Tai nėra žodis, kuris buvo pasirinktas atsitiktinai – jis labai tiksliai atspindi visą kūrinio struktūrą ir jo idėją“, – sakė M. Leemann.

Anot choreografo, dirbti su KVMT baleto trupe - jam buvo labai svarbi patirtis. „Aš atvykau į Klaipėdą ir čia radau labai atsidavusią, motyvuotą baleto trupę. Nors esu dirbęs su šokėjais iš įvairių šalių, darbas Klaipėdoje tapo nauja patirtimi. Mano kompanijoje Insbruke yra šokėjų iš Austrijos, Italijos, Ispanijos, tačiau kiekviena nauja komanda turi savo atmosferą, savo energiją. Man labai patiko dirbti su šiais žmonėmis ir kartu ieškoti „Decrescendo“.“

Choreografas akcentuoja, kad šio kūrinio esmė nėra praradimas ar liūdesys – priešingai, tai kelias į išsilaisvinimą. „Kartais gyvenime turime atsisakyti tam tikrų dalykų, kad galėtume jaustis laisvesni. „Decrescendo“ nėra apie liūdesį. Tai apie šviesą, gėrį ir momentą, kai žmogus pasiekia savo vidinę pusiausvyrą. Kartais mažiau reiškia daugiau.“

Spektaklio pradžioje žiūrovai scenoje matys gausą – daug šokėjų, daug scenografijos elementų, daug judesio. Tačiau palaipsniui visa tai trauksis, kol galiausiai liks švari, minimalistinė erdvė. Pabaigoje lieka tarsi baltas lapas. Tačiau tai nėra tuštuma – tai nauja pradžia, galimybė atsikratyti nereikalingų dalykų ir atrasti daugiau laisvės. M. Leemann taip pat dėkojo visai kūrybinei komandai – nuo teatro darbuotojų iki kompozitoriaus Jono Raudonius, sukūrusio spektaklio muziką.

Kūrėjus auginanti patirtis

Šokio kompozicijos „Pasiskolinti peizažai“ autorė Agnija Šeiko atkreipė dėmesį į netikėtą kūrybinį dialogą su kolega Marceliu Leemannu – nors menininkai kūrė nepriklausomai vienas nuo kito, jų darbuose susilieja panašios temos.

Pasak choreografės, jos kūrinio idėją įkvėpė japoniškojo sodo komponavimo (shakkei) filosofija ir nuolatinės žmogaus pastangos rasti pusiausvyrą tarp ryšio su kitais ir savo tapatybės išsaugojimo. „Mes nuolat ieškome ryšio, pratęsiame vienas kitą – aš pratęsiu tave, tu pratęsi mane. Tačiau kartu kyla klausimas: kaip neprarasti savęs? Kaip išlaikyti savo autentiškumą būnant ryšyje su kitais? Ar įmanoma būti kartu ir išlikti savimi?“,- pasakojo A. Šeiko. „Visą spektaklį vyksta nuolatinis kitimas – daug judesio, daug muzikos. Jau esame finišo tiesiojoje ir labai įdomu stebėti, kur mes viską atvedėme“.

Choreografė pabrėžė, kad šis projektas jai svarbus ne tik menine prasme, bet ir dėl platesnės reikšmės Lietuvos šokio laukui. „Tai vienas iš nedaugelio pavyzdžių Lietuvoje, kai susitinka valstybinis ir nevyriausybinis sektoriai. Apie tai kalbame jau daug metų – reikia, kad šiuolaikinio šokio kūrėjai turėtų galimybę dirbti didelėse scenose, su didesnėmis trupėmis, nes nepriklausomame sektoriuje dažniausiai kuriami solo, duetų ar mažesnių grupių darbai. Man labai svarbu pabrėžti šią galimybę. Labai džiaugiuosi KVMT baleto trupe, jos vadovais ir žmonėmis, kurie yra atviri, smalsūs ir labai nori dirbti. Tokia patirtis yra labai svarbi kiekvieno kūrėjo profesiniam augimui.“

Ypatingas Klaipėdos festivalio svečias

Pristatydama VI Klaipėdos festivalio svečią, KVMT vadovė Goda Giedraitytė akcentavo, kad rugpjūčio 29 dieną įvyksiantis Prancūzijos nacionalinio jaunimo simfoninio orkestro (Orchestre Français des Jeunes) koncertas taps ypatingu įvykiu – šis kolektyvas pirmą kartą atvyks koncertuoti ne tik į Klaipėdą, bet ir į Lietuvą.

„Labai džiaugiamės, kad turime galimybę pristatyti tokį išskirtinį kolektyvą. Prancūzijoje yra graži tradicija suburti jaunuosius profesionalius muzikantus į vieną orkestrą, suteikti jiems galimybę dirbti su aukščiausio lygio menininkais ir vėliau pristatyti savo kūrybą įvairiose šalyse. Labai smagu, kad šis orkestras atvyksta į Klaipėdą“, – sakė G. Giedraitytė.

Pasak teatro vadovės, tokio masto kolektyvo gastrolės yra didelis logistinis iššūkis, tačiau kartu – ir puiki galimybė publikai išvysti įspūdingą muzikinį reginį. „Atvyksta beveik šimtas orkestrantų, kartu keliauja visa jų įranga ir instrumentai – tam reikės net dviejų vilkikų. Turėsime iššūkių, tačiau būtent tokio masto projektai ir sukuria ypatingą festivalio patirtį.“

Klaipėdos festivalio scenoje Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras, vadovaujamas pasaulinio lygio dirigentės Kristiinos Poskos, atliks įspūdingą simfoninę programą – Richardo Strausso simfoninę poemą „Taip kalbėjo Zaratustra“, Maurice'o Ravelio Siuitą Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chlojė“ bei legendinį „Bolero“. „Klaipėdos publikai – tai neeilinė galimybė išgirsti vieną svarbiausių jaunųjų profesionalių muzikantų kolektyvų Europoje. Ypač džiugu, kad Klaipėda tampa šio tarptautinio orkestro kelionės dalimi – po mūsų koncerto jie išvyks gastrolių į kitas Baltijos šalis“, – teigė G. Giedraitytė.

Svarbiausia - bendrystė

Festivalio finalinį akordą rugsėjo 5 dieną Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme užbaigsiantis Karlo Jenkinso „Symphonic Adiemus“ kūrinys, pasak KVMT vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, klausytojus nustebins ne tik savo mastu, bet ir įdomia kūrinio istorija. „Manau, ypatinga yra jau pati kompozitoriaus pasirinkimo istorija. Festivalio programoje skambės ne tik „Symphonic Adiemus“, bet ir dar vienas K. Jenkinso kūrinys – „Palladio“. Abu šie kūriniai buvo sukurti beveik tuo pačiu metu – 1993–1995 metais“, – pasakojo T. Ambrozaitis.

„Palladio“ atsiradimo aplinkybės susijusios su italų architekto Andrea Palladio kūryba. „Šis kūrinys yra savotiška dedikacija Palladio, kurio architektūriniai sprendimai pasižymėjo ypatingu tikslumu, matematinėmis proporcijomis ir estetiniu balansu. Pasirodžius pirmajai daliai, Jenkinsas net buvo apkaltintas plagijavimu, nes daugelis pastebėjo panašumų su Antonio Vivaldi koncertais. Tačiau tai nėra kopijavimas – tai aliuzija, dialogas su muzikos istorija.“

Anot T. Ambrozaičio, „Palladio“ yra vientisas trijų dalių simfoninis ciklas, kuriame atsiskleidžia skirtingos muzikinės nuotaikos. „Tai labai išbaigtas kūrinys, turintis aiškią struktūrą ir nuostabią vidurinę dalį – „Largo“, kurioje solo partijomis pasirodo du smuikai. Šioje programoje turėsime galimybę išgirsti KVMT simfoninio orkestro muzikantus – smuikininkus Reginą Sarkisovą ir Aidą Strimaitį. Tai aukščiausios klasės muzikantai, ir kiekvieną kartą su jais dirbti yra didelis malonumas.“

Pristatydamas pagrindinį vakaro kūrinį „Symphonic Adiemus“, dirigentas pabrėžė neįprastą jo atsiradimo istoriją. „„Adiemus“ gimė iš reklaminio muzikinio motyvo. Vėliau Jenkinsas išplėtojo šią idėją, kamerinis ansamblis ją pritaikė savo sudėčiai, kūrinys sulaukė didžiulio pasisekimo, o 1995 metais kompozitorius jį išplėtė iki didesnės formos.“

Pasak T. Ambrozaičio, festivalyje klausytojai išgirs brandžiausią „Symphonic Adiemus“ versiją. „Rugsėjo 5 dieną skambėsiantis kūrinys – tai dvylikos dalių ciklas chorui ir pilnam simfoniniam orkestrui. Galutinė jo versija buvo užbaigta 2017 metais, o tų pačių metų rugsėjo 29 dieną pirmą kartą pristatyta didžiojoje Londono „Royal Festival Hall“ scenoje. Nuo tada šis kūrinys sėkmingai keliauja po pasaulį.“

Dirigentas pabrėžė, kad ypatingą reikšmę šiam projektui suteikia bendrystė. „Šiame koncerte susijungs simfoninis orkestras ir keturi chorai. Tai bus didžiulė muzikinė bendrystė, kurioje susitiks profesionalūs atlikėjai ir Vakarų Lietuvos chorinė bendruomenė. Manau, kad tai labai graži festivalio pabaigos žinutė.“

Žaneta SKERSYTĖ

Lietuvos politikai diskutuoja, kokios priemonės labiausiai paskatintų gimstamumą. Vaiko gimimas – tikras stebuklas, keičiantis gyvenimą. Tačiau kartu tenka kalbėti ir tema, kuri kelia itin daug aistrų bei priešina visuomenę – tėvų teises ir pareigas.

Esu parašęs provokuojantį tekstą, kurio pavadinime klausiau: kam priklauso vaikas? Tėvams, kurie suteikė jam gyvybę ir pirmieji paėmė trapų naujagimį ant rankų? O gal valstybei, kuri moka vaiko pinigus, teikia kitą paramą šeimai ir tikisi, jog užaugs aktyvus pilietis, savo darbu ir mokesčiais prisidėsiantis prie visuomenės gerovės? 

Taip norėjau parodyti, koks klastingas yra šis klausimas, ypač, kai mėginama į jį atsakyti vienareikšmiškai. Todėl pabrėžiau, kad nė į vieną žmogų negalima žvelgti kaip į kieno nors nuosavybę. Nė su vienu žmogumi negalima elgtis kaip su daiktu ar priemone savo tikslams pasiekti. Be abejo, vaikas yra priklausomas nuo kitų – jam būtina priežiūra, pagalba ir globa. Tačiau kiekvienas žmogus turi pamatinius poreikius, būtinus jo saugumui bei gerovei. Kitaip tariant, nors tėvai turi daugiausia teisių rūpintis savo vaiku, kartu jie turi ir daugybę pareigų, kurių privalo laikytis. Valstybė per savo institucijas taip pat yra atsakinga už tai, jog nė vienas žmogus, ypač mažametis vaikas, neatsidurtų sąlygose, keliančiose grėsmę jo sveikatai ar visaverčiam vystymuisi. Deja, teorijoje visa tai skamba gerokai paprasčiau nei realiame gyvenime.

Didžiausias ginčas kyla dėl to, kokius vaiko poreikius reikėtų laikyti pamatiniais ir kokios tėvų pareigos turėtų būti privalomos. Dažnai girdime priekaištus, kad valstybės institucijos esą pernelyg kišasi į šeimos gyvenimą, ypač tais atvejais, kai tėvai vadovaujasi sava gyvenimo filosofija ar kitaip supranta rūpinimąsi vaiku.

Vis dėlto verta prisiminti, jog Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistema buvo iš esmės pertvarkyta prieš beveik dešimtmetį, kai visuomenę sukrėtė tragedija – mažylis žuvo dėl artimiausių žmonių smurto. Tuomet garsiausiai skambėjo priekaištai, kad tarnybos, pedagogai ar kaimynai nereagavo į galimos nepriežiūros požymius, nepastebėjo, kas dedasi šeimoje, nors jų veiksmai galėjo išgelbėti vaiko gyvybę.

Po šių įvykių buvo centralizuota Vaiko teisių apsaugos tarnyba, sukurtas naujas reagavimo į galimus pažeidimus modelis, pradėti specialistų mokymai. Bet netrukus kilo ir pasipiktinimo banga. Visuomenėje sklandė sąmokslo teorijos, esą reforma vykdoma tam, jog būtų lengviau atimti vaikus iš tėvų ir perduoti juos globėjams užsienyje. Buvo platinamos išgalvotos istorijos apie neva tokius atvejus.

Kita vertus, nesunku suprasti ir tėvus. Nėra malonu, kai tavo elgesys su vaiku vertinamas, o kartais tenka dėl jo aiškintis. 

Tuo pat metu buvo priimtas ir įstatymas, draudžiantis fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę, todėl dalis visuomenės tai suvokė kaip papildomą valstybės kišimąsi į šeimos gyvenimą.

Šiandien galima tvirtai pasakyti, kad baimės dėl masinio vaikų atėmimo nepasitvirtino. Vaiko teisių specialistai džiaugiasi, jog pastebimai sumažėjo įvairių formų smurto prieš vaikus. Tiesa, pandemijos laikotarpiu įtampa vėl buvo išaugusi. Dažniausiai ji buvo susijusi su klausimais, ar tėvai privalo laikytis tradicinės medicinos rekomendacijų. Ar būtina skiepyti vaikus? Ar nepažeidžiami jų interesai, jei tėvai renkasi mitybą, kuri, medikų vertinimu, neužtikrina visaverčio vystymosi?

Buvo ir keletas plačiai nuskambėjusių atvejų, kai Vaiko teisių apsaugos tarnybų reakcija pasirodė nejautri ir vargu ar prisidėjo prie vaiko gerovės. Akivaizdu, kad nėra paprasta taikyti vienodą algoritmą unikaliose gyvenimo situacijose. Vis dėlto kyla klausimas: ar geriau reaguoti, sukelti šeimai nepatogumų ir vėliau įsitikinti, jog įtarimai nepasitvirtino, ar formaliai nuspręsti, kad visi tėvai savo vaikams linki tik gero, o po to susidurti su tragedija, kurios jau nebeįmanoma ištaisyti?

Vaiko teisių specialistai šiandien kelia ir kitą klausimą: ar valstybės teikiama parama vaikui neturėtų būti siejama su tam tikromis tėvų pareigomis? Pavyzdžiui, kad vaikui būtų užtikrinama reguliari sveikatos priežiūra, rūpinamasi jo ugdymu. 

Valstybė finansuoja įvairias prog­ramas, padedančias tėvams geriau suprasti vaiko raidą, jo poreikius ir stiprinti tėvystės įgūdžius. Tačiau ir čia susiduriama su iššūkiu – ką daryti, kai tėvų supratimas apie vaiko gerovę iš esmės skiriasi nuo to, ką pagrįsta medicina ar psichologija laiko geriausiu sprendimu? Kiek galime sutarti dėl bendrų standartų, o kokius sprendimus turėtume palikti išskirtinai tėvų atsakomybei? Konstitucija garantuoja teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, tačiau teisininkai pabrėžia, jog ši teisė nėra absoliuti – ji turi būti derinama su pamatiniais vaiko teisių ir gerovės principais.

Sąmoningai nesiekiu analizuoti konkrečių konfliktų tarp tėvų ir vaiko teisių specialistų, kilusių viename rajone ir nuskambėjusių per visą šalį liepos pabaigoje. Kalbėdami jautriomis temomis pernelyg dažnai skubame užimti kategorišką poziciją ir piktinamės, kai kas nors mąsto kitaip.

Šio teksto tikslas – priminti, kad kalbant apie vaiko gerovę svarbiausia yra ne ieškoti kaltųjų, o kantriai ir jautriai svarstyti, ko galime pasimokyti iš kiekvienos krizės. Lygiai taip pat, kuriant demografinę politiką, svarbu suvokti, jog kiekvienas vaikas nėra tik statistinis vienetas ar skaičius ataskaitoje. Tai žmogus, kuriam privalome sudaryti kuo geresnes sąlygas augti ir atsiskleisti.

Deja, ne visais atvejais galime tvirtinti, kad tėvai viską žino geriausiai. Kartais jiems taip pat reikia pagalbos. Būtų idealu, jei valstybės institucijos ir tėvai vieni kitus matytų ne kaip konkurentus ar priešininkus, o kaip bendražygius, siekiančius bendro tikslo – vaiko gerovės.

Andrius NAVICKAS

Apie galimybę daugiabučiuose uždrausti rūkyti balkonuose ar terasose kalbama jau ne vienerius metus, tačiau iki šiol nei Šilalės mieste, nei rajone apie tokias iniciatyvas nebuvo žinoma. Pirmasis toks sprendimas bus įgyvendintas Pajūralyje (Kvėdarnos sen.). Tačiau gyventojai klausia, ar tikrai jam priimti užtenka vos vieno žmogaus prašymo.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Iš Iždonų kilusi Kamilija Eitutytė jau kurį laiką savo kūryba dalijasi socialiniuose tinkluose ir pristato ant drabužių tapytus darbus. Tačiau tai – tik viena jos kūrybinės veiklos dalis. Jaunoji menininkė nuolat ieško naujų saviraiškos formų, kelia sau vis naujus iššūkius ir savo darbais džiugina vis gausesnį žmonių ratą.

Save išbandė įvairiuose konkursuose

Kamilijos kelias į meną prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Iki šiol jos mamos spintoje saugomi pirmieji dukros piešiniai, o ji pati su šypsena prisimena, jog anuomet piešdavo žmones... be kaklo.

„Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje labai mėgau dailės pamokas. Pradinėse klasėse lankiau dailės būrelį pas savo klasės auklėtoją, o maždaug nuo antros klasės pradėjau mokytis pas dailės mokytoją Laimą Šepikaitę. Piešdavome tikrai daug, įvairiomis temomis, o mokytoja mūsų darbus siųsdavo į įvairius piešinių konkursus“, – prisimena mergina.

Mokykliniais metais jos kūryba buvo ne kartą įvertinta – iždoniškė yra tapusi daugelio piešinių konkursų laureate ir prizinių vietų laimėtoja. Šiandien ji skaičiuoja sukaupusi apie šimtą įvairių diplomų ir padėkų.

„Keliuose konkursuose mano darbai buvo atrinkti pub­likuoti – pagal juos išleisti du plakatai ir du atvirlaiškiai. Vieną jų pernai išleido Dionizo Poškos Baublių muziejus. Taip pat dvejus metus lankiau Šilalės meno mokyklą, tačiau vėliau tiesiog ėmė trūkti laiko, todėl pasirinkau dailės būrelį gimnazijoje. Esu dalyvavusi ir respublikinėje dailės olimpiadoje. Nors prizinės vietos nelaimėjau, ši patirtis buvo labai vertinga ir padėjo dar geriau suprasti meną bei savo kūrybinį kelią“, – pasakoja kūrėja.

Nuo pirmųjų bandymų – iki užsakymų iš klientų

Pirmą kartą tapyti ant audinio Kamilija pabandė etnokultūrinėje stovykloje, kur dekoravo skarelę. Vis dėlto tuomet, kaip pati sako, buvo tik smalsi mokinė, norėjusi išbandyti viską, kas susiję su daile.

„Praėjo maždaug penkeri ar šešeri metai, kol vėl į rankas paėmiau tekstilinius dažus. Mama Neringa dirba Kaltinėnų kultūros namuose ir organizuoja įvairias edukacijas. Viena jų buvo piešimas tekstiliniais dažais ant lininių maišelių. Reikėjo pavyzdinio darbo, todėl mama pasiūlė man pabandyti. Nutapiau laumžirgius – vienus mėgstamiausių jos vabzdžių. Pamenu, ir pati džiaugiausi rezultatu: tai tarsi tapymas ant drobės ar popieriaus, tik darbą galima ne tik pasikabinti, bet ir kasdien naudoti. Be to, visada malonu sulaukti komplimentų“, – šypsosi pašnekovė.

Šiandien tapymas ant drabužių ir tekstilės jau tapo svarbia Kamilijos kūrybinės veiklos dalimi. Socialiniame tinkle ji pristato savo darbus ir priima individualius užsakymus. Daž­niausiai dekoruoja lininius pirkinių maišelius – ant jų nugula gyvūnų, gėlių motyvai, tautiniai ornamentai bei lietuviški simboliai. Vis dėlto artimiausia širdžiai tema – gėlės.

Pasak merginos, ilgą laiką ji nedrįso viešinti savo darbų, manydama, kad jie nesulauks didesnio susidomėjimo.

„Baigusi Kauno kolegiją pradėjau dirbti pagal specialybę, tačiau vėliau gyvenimas nuvedė į Airiją. Ten savo darbus parodžiau aplinkiniams, sulaukiau daug gražių atsiliepimų ir netrukus gavau pirmąjį užsakymą“, – prisimena K. Eitutytė.

Pirmasis rimtas iššūkis buvo tapyba ant švarko. Klientė pageidavo bijūnų motyvo ir suteikė visišką kūrybinę laisvę.

„Ji tiesiog padavė švarką ir pasakė: „Piešk, kaip nori. Aš tavimi pasitikiu ir žinau, jog rezultatas nenuvils.“ Labai jaudinausi – nenorėjau suklysti ar sugadinti drabužio. Baigusi darbą juo pasidalijau savo „Facebook“ paskyroje. Sulaukiau daugybės gražių komentarų ir kelių naujų užsakymų. Po to kurį laiką tyliai tapiau klientams, o sukaupusi daugiau drąsos vėl pradėjau viešinti savo kūrybą. Žmonių palaikymas tik dar labiau paskatino kurti“, – pasakoja menininkė.

Kamilija sako negalinti išskirti vieno populiariausio darbo – kiekvienas užsakymas yra skirtingas ir savaip artimas. O didesnių nesėkmių, anot jos, dar nepasitaikė.

„Jei ir būna klaidelių, jos labai smulkios, dažniausiai pastebimos tik man pačiai ir lengvai pataisomos. Išskirti sudėtingiausią piešinį taip pat sunku – kiekvienas reikalauja vis kitokių gebėjimų. Visada dirbu labai susikaupusi ir stengiuosi padaryti geriausią rezultatą, kokį tik galiu. Viena klientė paprašė nutapyti savo sfinksų veislės kates. Tai buvo pirmas kartas, kai piešiau iš nuotraukos. Norėjosi perteikti ne tik gyvūnų išvaizdą, bet ir jų charakterį, o tai tikrai nebuvo lengva“, – pasakoja ji.

Kūryboje nevengia eksperimentų

Kamilija sako, kad kiekvienas jos darbas prasideda nuo idėjos arba netikėtai užgimusio įkvėpimo. Jį gali paskatinti gamta, kelionės, žmonės, perskaitytos istorijos, kitų menininkų kūryba.

„Neskubu iš karto pradėti, pirmiausia leidžiu idėjai subręsti. Apgalvoju kompoziciją, spalvas, nuotaiką, kurią noriu perteikti. Ne visada piešiu eskizus – kartais tiesiog imuosi darbo ir kuriu iš galvos“, – pasakoja K. Eitutytė.

Anot jos, net ir turint aiškią viziją, procesas dažnai pakoreguoja pirminį sumanymą. Menininkė dirba kruopščiai, daug dėmesio skiria detalėms, tačiau nebijo ir spontaniškų sprendimų.

„Leidžiu sau eksperimentuoti ir priimti sprendimus, kurie gimsta jau tapant. Darbą baigiu tada, kai pajuntu, jog jis perteikia emociją ir mintį, kurią norėjau išreikšti. Man svarbu ne tik galutinis rezultatas – pirmiausia juo turiu būti patenkinta pati. O jei tai kliento užsakymas, noriu, kad ir jis džiaugtųsi kūriniu“, – sako pašnekovė.

Nors šiandien Kamilija dažniausiai tapo ant drabužių ir tekstilės, jos kūrybiniai ieškojimai tuo neapsiriboja. Menininkė yra dekoravusi sienas, kūrusi šventines dekoracijas, piešusi ant įvairiausių paviršių – nuo medienos plokščių iki šieno rulonų. Vienas pirmųjų tokių darbų gimė sūnėno kambaryje, kur ant sienos atsirado Mikė Pūkuotukas ir kiti jo mėgiami animacinių filmų personažai. 

„Viena šeima norėjo, jog vaiko kambario sieną papuoščiau meškiuku ant sūpynių. Daug galimybių išbandyti save suteikia ir mama bei jos darbinė aplinka. Nuo mokyklos laikų ji mane įtraukė į kūrybinę veiklą. Kartu įvairioms šventėms kuriame dekoracijas, todėl mano piešiniai nugulė ant šieno rulonų, medienos plokščių, putplasčio ir daugybės kitų faktūrų“, – šypsosi kūrėja.

Jau ne vienerius metus neatsiejama Kamilijos kūrybos dalimi tapo ir Kaltinėnų kultūros namų organizuojama akcija „Kalėdinė pasaka languose“. Jos piešiniai virsta karpiniais, kurie puošia miestelio pasta­tų langus ir kuria šventinę nuo­taiką. Dekoracijų idėjas daž­niau­siai pasiūlo mama, o Kamilija parengia trafaretus ir pieši­nius. Todėl įvairiais metų laikais Kaltinėnuose galima išvys­ti ne vieną jos sukurtą darbą.

Vis dėlto didžiausiu profesiniu iššūkiu Kamilija vadina piešinį ant autoserviso pastato sienos.

„Prieš porą metų, ruošiant kalėdinio spektaklio dekoracijas, mano kūrybą pamatė Ed­vardas ir Rimantė Betingiai. Jie pasiūlė nutapyti naują rek­lamą ant autoserviso sienos. Iš pradžių labai abejojau – vienas dalykas piešti ant popieriaus lapo ar drobės, visai kas kita – ant didžiulės pastato sienos. Bet kodėl nepabandžius?“ – su šypsena prisimena K. Eitutytė.

Šiandien didžiulis piešinys puošia autoserviso pastatą ir yra vienas ryškiausių jos darbų viešojoje erdvėje. Nors projektas pareikalavo daug laiko, kruopštumo ir drąsos, Kamilija pripažįsta iki šiol jaučianti pasididžiavimą galutiniu rezultatu.

„Didžiausias iššūkis buvo ne pats piešinys, o darbas aukštyje. Nors aukščio baimės neturiu, tapyti, stovint ant pastolių, nebuvo jauku. Kartais tam reikėjo daugiau drąsos nei fizinių jėgų“, – juokiasi mergina.

Menas – būdas pasiekti žmones

Kamilija įsitikinusi, jog kūrinys turi ne tik puošti, bet ir kurti emociją, leisti žmogui pasijusti jaukiau.

„Tikiu, kad menas neturi būti sudėtingas, jog paliestų žmogų. Kartais pakanka pakeisti vieną spalvą ar mažą detalę, ir daiktas įgauna visai kitą vertę. Man kūryba yra daugiau nei estetinis vaizdas – tai būdas bendrauti su žmonėmis ir perteikti tai, ko kartais neįmanoma pasakyti žodžiais“, – sako K. Eitutytė.

Nors didelę laisvalaikio dalį užima kūryba, įkvėpimo menininkė semiasi ne tik prie molberto. Jai patinka leisti laiką gamtoje, keliauti, atrasti naujas vietas ir būti su artimaisiais.

„Kartais tiesiog pajuntu, kad noriu piešti gėles. Kartais idėją pasiūlo kiti žmonės. Niekada neapsistoju ties viena tema – man įdomu nuolat išbandyti save. Tačiau būna ir tokių dienų, kai, paėmusi teptuką, suprantu, kad šiandien tiesiog ne ta diena“, – šypsosi kūrėja.

Ateityje Kamilija norėtų dar labiau tobulėti, išbandyti naujas technikas ir įgyvendinti seną svajonę – išmokti siūti, dekoruoti pačios pasiūtus drabužius ir pasiūlyti juos žmonėms.

„Tikiu, kad ši svajonė kada nors taps realybe, o mano kūryba galės džiuginti dar daugiau žmonių“, – sako ji.

Dar viena merginos svajonė – surengti savo darbų parodą, dalyvauti meno projektuose ir bendradarbiauti su kitais menininkais. Tačiau svarbiausias jos tikslas nesikeičia – kad kiekvienas darbas rastų savo žmogų ir primintų, jog grožis slypi net paprasčiausiuose kasdienybės dalykuose.

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Kiekvienas einame savo gyvenimo keliu, bet jame dažnai mus lydi ne tik artimi žmonės. Daugelio gyvenimų palydovu yra tapęs ir rajono laikraštis „Šilalės artojas“ – pamėgtas dar vaikystėje, nes jį skaitė tėvai ir seneliai, įdiegę tradiciją domėtis viskuo, kas vyksta savame krašte. Tokį palydovą visą gyvenimą turi ir laukuviškis Rimantas Barakauskas, kaip ir „Šilalės artojas“ šiemet atšventęs 75-ąjį gimtadienį. 

Rimanto vaikystė prabėgo Klabų kaimo vienkiemyje, pas senelius Kazimierą ir Praną Barakauskus. Dvylika vaikų au­ginę tėvai vertėsi sunkiai, tad seneliai nusprendė pagelbėti ir užsiauginti pagalbininką. Anūkui jie stengėsi suteikti viską, ką patys turėjo geriausio. Tai buvo ypatingai šviesus, džiaugsmingas laikas, prisimena Rimantas. Senelis Pranas mokėjo griežti smuiku, todėl labai norėjo, kad ir anūkas pamėgtų muziką – dar visai mažam nupirko armoniką. Muzikantu Rimantas netapo, bet iki šiol armonikos garsai jam primena senelių meilę. 

Baigęs Šventų pradinę, mokslus tęsė Nevočiu mokyk­loje, kur auklėtoja buvo šviesios atminties Teresė Ūksienė, mokėjusi suprasti ir įvertinti kiekvieną savo mokinį. Ji, pasak Rimanto, įdiegė meilę lietuvių kalbai ir spausdintam žodžiui, bet jį vis tiek visada labiau traukė technika. Trimetėje mechanizacijos mokykloje Varniuose kartu su viduriniu išsilavinimu jis įgijo žemės ūkio mašinų mechaniko specialybę. Dar besimokant Varniuose vaikinas neteko abiejų senelių – vienas po kito žuvo nelaiminguose atsitikimuose, tad, baigęs mokslus, prisiglaudė Tauragėje pas dėdę.

Į Laukuvą jį atviliojo meilė. Grįžęs atostogų iš sovietų armijos, aplankė šio miestelio parduotuvėje dirbusią seserį. Pamatęs ateinančią Birutę, sako įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio. Iš kaimyno, kuris gyveno toje pačioje gatvėje, sužinojo merginos adresą ir pradėjo rašyti jai laiškus. Vasaros viduryje grįžęs iš tarnybos, pirmą kartą ją aplankė. Mergina svečią pavaišino kaimiška kiaušiniene. Rimantas iki šiol juokauja, jog skanus valgis ir užvaldė jo širdį visam gyvenimui. Kartu nugyvenę 52 metus, sutuoktiniai neslepia, kad sutiktų bendru keliu eiti dar mažiausiai pusšimtį metų – abiejų gyvenimo pagrindu tapo pagarba, supratimas ir rūpestis vienas kitu.  

Rimantas tikina, kad jo gyvenimą įprasmino mėgstamas vairuotojo darbas. Šilalės statybos organizacijoje (buvusioje tarpkolūkinėje) jis daugybę metų vežiojo įvairiausius krovinius, daugiausia statybines medžiagas, o vadovų bei kolegų pagarbą nusipelnė sąžiningumu ir nuoširdumu. Birutė išbandė daugybę profesijų: jaunystėje kultūros namuose dirbo kino mechanike ir rodydavo kino filmus, vaikų darželyje dirbo virėja, vėliau net ketvirtį amžiaus slaugė pasiligojusią savo mamą, rūpinosi dukromis ir namais. 

Visko – ir didelio džiaugsmo, ir saulę užtemdžiusio skausmo yra buvę šiuose namuose. Vos 38-erių Škotijoje žuvo Barakauskų duk­ra Rima, praėjus keliems metams, nukritęs iš didelio aukščio, darbe žuvo jos vyras. Visiškais našlaičiais liko du paaugliai anūkai. Širdgėla smarkiai atsiliepė Rimanto sveikatai – prireikė net kelių sudėtingų operacijų. Todėl po tokių išgyvenimų abiem norisi tik ramybės. 

Barakauskų sodyba, skęstanti gėlėse, dabar yra viena gražiausių miestelyje. Ne vi­si laukuviškiai žino, jog būtent šiame name Birutės seneliai buvo skyrę kambarį pirmajai miestelio pradžios mokyklai. Atsiėmusi senųjų Rocevičių žemę, šeima pirmiausia ėmėsi remontuoti senąjį namą. Tuos ūkininkavimo pradžios metus abu atsimena kaip nepaprastai sunkų laiką. Nors stambūs ūkininkai nebuvo, laikė tik 5 karves, abiem teko sunkiai dirbti, ypač vasarą, kai reikėdavo paruošti gyvuliams pašarą. 

Tuos laikus vis dar primena prie sodybos besigananti karvutė Štrulė. Nors visi dabar mano, kad laikyti karvę nebeapsimoka, Birutei ir Rimantui ji suteikia daug džiaugsmo, o ir pieno, sūrio, sviesto pirkti nereikia – pačių pagamintas valgis daug skanesnis nei iš parduotuvės parsineštas. Abu turi ir pomėgių, kurie praskaid­rina kasdienybę. Rimantui poilsiu ir atgaiva yra tapusi žvejyba tvenkinyje prie namų, kur nardo ne tik jo paties suleistos žuvys, bet ir gyvena neįtikėtino didumo vėžliai.

Birutei širdį glosto sodybą puošiantys vasaros žiedai. Gėlės – jos aistra, tad ir už prieš kurį laiką „Šilalės artojo“ prenumeratos loterijoje laimėtą prizą ji išsirinko kambarinę gėlę, tapusią didžiausia svečių kambario puošmena. Barakauskams sėkmė loterijoje šypsojosi ne kartą, nes vienu metu į šiuos namus paštininkas nešė net du laikraščio egzempliorius. Rimantas juokauja, kad kol gyva buvo Birutės mama, šeima niekaip nepasidalindavo, kuris pirmas skaitys laikraštį – taip knietėdavo kuo greičiau sužinoti visas naujienas.  

Rimantas prisiminė, jog „Šilalės artojas“ jo šeimoje buvo skaitomas visada – prieš keliasdešimt metų dar labai kuklų leidinį prenumeruodavo ir tėvai, ir seneliai, gal nuo kokių penkerių metukų, pramokęs skaityti, ir pats jį pavartydavo. Tad ir suaugęs neįsivaizdavo gyvenimo be laikraščio. Kartą ir pats pateko į leidinio puslapius – miestelyje, einantį su būriu anūkų, jį nufotografavo redakcijos fo­tografas Algimantas Ambroza. 

Dabar Rimantui laiko skaitymui netrūksta. Gavęs naują numerį, pirmiausia peržiūri užuojautas, paskui vieną po kito verčia puslapius, ieškodamas žinių apie Laukuvą, miestelio žmones, parapijos naujienas. Taip pamažu nuo antradienio iki penktadienio, kol vėl atnešamas naujas laikraštis, abu su Birute perskaito visą nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Pasak laukuviškių, šis per daugybę metų susiformavęs įprotis padeda neatsilikti nuo gyvenimo ir neprarasti ryšio su rajono bendruomene. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir pašnekovo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Per pirmąjį 2026 m. pusmetį Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) interneto karštoji linija „Švarus internetas“ gavo 1375 pranešimus apie draudžiamą skleisti arba nepilnamečiams žalingą turinį internete. Palyginti su tuo pačiu 2025 m. laikotarpiu, kai buvo gauti 1457 pranešimai, jų skaičius išliko panašus. Vis dėlto RRT ekspertai pabrėžia, jog didžiausią susirūpinimą kelia augantis vaikų seksualinio išnaudojimo vaizdų ir elektroninių patyčių mastas.

Virginija ŽYGIENĖ,

Ryšių reguliavimo tarnybos komunikacijos ekspertė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58