Dar visai neseniai dažnas net nežinojo, kur yra Hormūzo sąsiau­ris. Kaip ir vieno žmogaus dėka išsamiau susipažinome su Grenlandija ar ajatolų režimu Irane, išgirdome, koks nedorėlis yra Venesuelos diktatorius Maduro, koks šaunus ir sumanus yra Putinas... Žodžiu, akiratis plečiasi, ir dėl to turime padėkoti Donaldui Trumpui.

O dabar – be ironijos. 

Vargu, ar patarėjai Amerikos prezidento neperspėjo, kad, pradedant karą su Iranu, jam teks susidurti su daugiau kliūčių, ne tik su šios šalies branduolinių arsenalų sunaikinimu ar valdžios pakeitimu. D. Trumpo linčiuota Centrinė žvalgybos valdyba turėjo įtikinti prezidentą, kad neužtenka tik išvesti iš rikiuotės ajatolą ar jo įpėdinį, pakirsti oro gynybą ar karinį laivyną. Juk tik aklas nepastebi, kad Teheranas kontroliuoja beveik visą Hormūzo sąsiaurį, esantį ne tik savo, bet ir Omano teritoriniuose vandenyse, o tai reiškia – apie 20 proc. viso pasaulinio naftos ir dujų tranzito. Iki šiol nepalaužtas Iranas dar vis turi jėgų priešintis JAV grasinimams, juo labiau, kad nei Europa, nei arabų valstybės joms į talką neina...

Pažvelkite į žemėlapį. Hormūzo (Strait of Hormuz) pavadinimas kilęs iš persų kalbos ir reiškia „Datulių vieta“, pagal kitą versiją jis kildinamas nuo Persijos karaliaus Shapuro II motinos vardo Hormizd. Graikiškai „hormos“ reikštų „užutekį, įlanką“. 

Mūsų ausiai sąsiaurio pavadinimas skamba neįprastai čaižiai, tačiau šis staigus jūros lankstas, aplenkiant Omanui priklausantį iškyšulį, labai svarbus ne tik arabų šalims, bet ir visam pasauliui. Sąsiaurio ilgis apie 200 km, siauriausioje vietoje jo plotis vos 33 km, o laivybos keliai į abi puses (kryptis keičiasi žiemą ir vasarą pagal sroves) teužima po 3 km su neutralia zona.

Priešingai negu Sueco kanalas ir Malakos sąsiauris Malaizijoje, Persijos įlanka tarsi užrakinta, ir alternatyvių naftos bei dujų gabenimo maršrutų beveik nėra, todėl bet koks sutrikimas akimirksniu paveikia pasaulines kainas.

Taip atsitiko ir šiemet. Po abejotinai tikslių JAV žvalgybos pranešimų, kad Iranas turi kritišką kiekį prisodrinto urano ir tuoj tuoj smogs Izraeliui bei Amerikai, D. Trumpas sudavė stiprų prevencinį smūgį Teheranui. Tačiau ajatolų režimas išliko stiprus ir pagal azijietiškas tradicijas demonstravo norą pradėti derybas. Jų rezultatas – pavyko paskelbti paliaubas, kurios baigiasi šį trečiadienį. Bet avantiūriškas D. Trumpo sprendimas sudavė negailestingą smūgį ne tiek ajatolų režimui, kiek pasaulio ekonomikai: dėl Irano uždaryto Hormūzo sąsiaurio naftos kainos pasaulio rinkose pakilo visu trečdaliu – kone iki 110 dolerių už barelį (beveik 160 litrų). 

Kokia jautri padėtis sąsiauryje visam pasauliui, rodo pastarosios savaitės įvykis: vos tik buvo paskelbta, kad pasiektas susitarimas su Teheranu, naftos kainos smuktelėjo iki 90 dolerių už barelį. Tačiau situacija vėl pablogėjo, kai Iranas, protestuodamas prieš savo uostų blokadą, pareiškė vėl uždarąs laivybą sąsiauriu. Paliaubų procesas pakibo ant plauko. D. Trumpas pareiškė, kad dėl Teherano kaltės paliaubos nebus pratęstos, ir Iranui bus suduotas naujas smūgis. Iš Iranui priklausančios Kešmo salos, kurioje yra sutelkta pagrindinė sąsiaurį kont­roliuojanti karinė galia, atakuoti trys krovininiai laivai...

Beje, kaip ir Putinas, patekęs į aklavietę Ukrainoje, taip ir D. Trumpas Vidurio Rytuose gerokai įklimpo. Iš Indijos vandenyno pusės ir iš Persijos įlankos pusės yra susikaupę po kelis šimtus šiuo sąsiauriu plaukiančių laivų, kurie tiesiog stovi ir laukia atomazgos. Regione sutelkta apie 10 tūkstančių JAV jūros pėstininkų, daug galingų karo laivų, tačiau invazija į Iraną vis atidedama. Vašingtonas mato, kad sunaikinti visos Irano karinės galios nepavyks, o ir „branduolinių dulkių“ (tai Amerikos vadovo išsireiškimas apie sodrintą uraną) parsigabenti neišeina. Tiesiog jo niekas neatiduos...

Mes jau užsiminėme apie Europos reakciją į Hormūzo „užkeikimą“. Didžiosios NATO šalys atsisakė dalyvauti šioje avantiūroje. Tai supykdė D. Trumpą. Jam sunku suprasti, kad, pradedant karą su Iranu, derėjo bent pranešti apie tai Briuseliui, tuomet galima buvo tikėtis jo palankumo ir paramos. Juk narystė Aljanse – tai ne pramogos Floridos golfo laukuose...

Pasaulio ekonomika kenčia nuo įtampos nediduke, viename iš penkių svarbiausių planetos sąsiaurių. Kuro kainų kilimas veikia kiekvieno piniginę, tai yra pragyvenimo lygį. Ekonomistai jau kalba ne apie efemerišką trečiąjį pasaulinį karą, o apie Pasaulinę ekonomikos krizę, kurią įžiebė vienos odiozinio veikėjo ir jam įsiteikiančios komandos užgaidos. 

Jau rašėme, kad D. Trumpo avantiūra panaši į Putino agresyvius įnorius. Jie vienas iš kito mokosi, vienas kitą giria ir tarsi papildo. Štai kodėl kilo abejonė: ar vien tik Hormūzas tapo žmonių keiksmažodžiu?

Česlovas IŠKAUSKAS

Lietuvoje vis garsiau kalbant apie vietos ekonomikos stiprinimą, trumposios maisto tiekimo grandinės išlieka viena svarbiausių, tačiau dar ne iki galo išnaudotų galimybių. Tiesioginis produkcijos kelias nuo gamintojo iki vartotojo ne tik didina ūkių gyvybingumą, bet ir mažina priklausomybę nuo didžiųjų prekybos tinklų diktuojamų sąlygų. Siekiant paskatinti trumpųjų maisto grandinių plėtrą, numatytos tikslinės investicijos pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano priemonę „Trumpos tiekimo grandi­nės“. Ji šiemet pasipildė svarbiomis naujovėmis.

Bendradarbiavimas virsta pelnu

Priemonės „Trumpos tieki­mo grandinės“ esmė – ne pa­vienių ūkių rėmimas, o jų jungimasis į partnerystes. Tai pagrįsta ekonominė logika: smulkiesiems ir vidutiniams gamintojams veikti po vieną logistikos ir rinkodaros lauke yra brangu ir neefektyvu. Finansavimas skiriamas bend­radarbiaujantiems partneriams: ūkininkams, kaimo vers­lininkams, pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, kurie pasirašo jungtinės veik­los sutartis arba kuria naujas įmones.

Toks partnerystės modelis leidžia užtikrinti pastovų tiekimą ir bendrai investuoti į brangią įrangą, kurios vienas ūkis nepajėgtų įsigyti. Pagrindinė nauda pareiškėjams ir jų partneriams (projekto dalyviams) – ne tik ES ir valstybės lėšos, bet ir galimybė patiems formuoti kainodarą, kuri nėra „apkarpoma“ daugybės tarpininkų.

Šių metų naujovės

Šiemet pareiškėjų laukia didesnis lankstumas įsigyjant būtiną techniką. Anksčiau parama transportui buvo ribojama, skiriama tik tokiam, kuris tiesiogiai naudojamas pardavimams vykdyti (pavyzdžiui, autoparduotuvėms). 

„Dabar bus galima įsigyti įvairesnį specializuotą transportą, skir­tą ne tik realizacijai, bet ir produkcijos paruošimui bei logistikai“, – apie plečiamas tinkamas finansuoti išlaidas pasakoja Žemės ūkio ministerijos programos LEADER ir kaimo plėtros skyriaus patarėja Nomeda Padvaiskaitė.

Pasak N. Padvaiskaitės, įvairesnės specializuotos techni­kos pritaikymas trumpųjų tiekimo grandinių logistikai yra tie instrumentai, kurie leis vietos gamintojams tapti lygiaverčiais rinkos žaidėjais. Pareiškėjai galės įsigyti priekabas daržovėms vežti iš laukų, specializuotą krovos techniką ar derliaus nuėmimo įrangą, kuri yra neatsiejama trumposios grandinės dalis. Ūkininkai galės patys valdyti visą ciklą nuo lauko iki sandėlio ir galutinio pirkėjo.

Dar viena naujovė laukia dirbančiųjų gyvulininkystės sektoriuje. Šiemet bus remiamos ir mobiliosios skerdyk­los, kurios turėtų išspręsti vieną didžiausių smulkiųjų augintojų problemų – stacionarių skerdyklų trūkumą regionuose, taip pat sumažintų dideles gyvulių transportavimo išlaidas. Mobili skerdimo įranga užtikrins ne tik greitesnį procesą, mažesnį stresą gyvūnams, bet ir leis pirkėjams pasiūlyti aukščiausią mėsos kokybę.

Paramos dydžiai 

Parama pareiškėjams skiriama priklausomai nuo projektų sudėtingumo, ūkių gamybinio pajėgumo ir projekto dalyvių skaičiaus:

• iki 150 tūkst. Eur: orientuota į smulkesnius vietos projektus, tiesioginį pardavimą pirkėjams;

• iki 250 tūkst. Eur: skirta regioninio lygmens tinklams, apimantiems didesnę pirkėjų auditoriją;

• iki 1,5 mln. Eur: skiriama logistikos centrų kūrimui. Maksimalią sumą galima gauti, jei projekte numatytos naujų pastatų statybos, rekonstravimas ar modernios sandėliavimo infrastruktūros įrengimas.

Paramos intensyvumas in­vesticijoms siekia iki 60 proc. (jei projektą vykdo jaunieji ūkininkai arba smulkieji ūkiai, taikomas padidintas intensyvumas – iki 80–85 proc.), o einamosioms bend­radarbiavimo išlaidoms (pa­vyzdžiui, projekto koordina­vimui, patalpų nuomai, transporto išlaidoms) – iki 100 proc.

Kada galima teikti paraiškas?

Pareiškėjai, planuojantys investuoti į trumpąsias tiekimo grandines, savo veiklą turėtų planuoti jau dabar –  rengti kokybiškus verslo planus ir, svarbiausia, rasti patikimus partnerius bendrai veiklai. Šiemet numatomi du paraiškų rinkimo etapai:

• Pavasario: nuo gegužės 4 d. iki birželio 30 d.

• Rudens: nuo lapkričio 2 d. iki gruodžio 30 d.

Visa aktuali informacija apie paramos teikimo taisyk­les, vertinimo kriterijus ir paraiškų kvietimus skelbiama Žemės ūkio ministerijos (https://zum.lrv.lt) ir Nacionalinės mokėjimo agentūros (https://nma.lrv.lt) svetainėse.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje įgyvendinta Švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokykla II“ veikla „Inovatorių akademijos įkūrimas“. Tokią iniciatyvą  palaikė ir skatino gimnazijos direktorius Juozas Žymančius, kurio dėka gimusi idėja buvo įgyvendinta  ir pasiekė numatytus tikslus bei rezultatus. 

„Inovatorių akademijos“ vadovai pakvietė rajono ugdymo įstaigų komandas (4 mokiniai ir 2 mokytojai) dalyvauti veiklose, kur didžiausias dėmesys buvo skiriamas praktiniam ugdymui –  įstaigų inovacijų kūrimui. Užsiėmimų metu buvo tobulinamos 6C kompetencijos (asmenybės ugdymas, bendruomeniškumas / pilietiškumas, bendradarbiavimas, komunikacija, kūrybiškumas ir kritinis mąstymas), sukurta daugybė idėjų. Komandos išsirinko pačias aktualiausias bei didžiausią naudą jų mokyklai teikiančias, išsiaiškino pagrindines veiklos kryptis: kūrė erdves poilsiui ir ramybei, erdves, kuriose mokiniai galėtų smagiai leisti laiką pertraukų metu, taip pat „Namų darbų klubą“, „Mokinys mokiniui“ ir kt. Pristatyta net mokyklos radijo idėją, renginio visai bendruomenei koncepcija bei meniu programėlė. 

Atsirinkus pagrindines idėjas, ko­man­dos dalyvavo ir išvažiuojamosiose veik­lose – aplankė Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalioną, kur išklausė paskaitą apie kariuomenę, išbandė ir pažino kariuomenės kasdienybę, apžiūrėjo karinės technikos parodą, pasimatavo kareivio kuprinę. 

„Inovatorių akademijos“ dalyviai buvo priimti ir vienoje didžiausių rajone UAB „Šilalės mediena“, kurią galima vadinti viena iš pirmaujančių medienos perdirbimo įmonių Lietuvoje. Bendrovės, įsteigtos 1994 m., savininkas Virgilijus Žygaitis pristatė veiklos kryptis bei galimybes.

Programos „Inovatorių akademija“ metu savo žiniomis dalinosi ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos matematikos mokytoja metodininkė Ingrida Kurmytė, socialinė pedagogė metodininkė Jurgita Rumšienė, fizikos mokytoja ir vietos įmonės savininkė Gabija Paulauskaitė bei istorijos mokytoja metodininkė Veronika Gudaitė. 

Baigiamajame užsiėmime komandos mokėsi ruošti europinius projektus finansavimui gauti. Tam ypač pravertė žinios, įgytos užsiėmimo metu. 

Tačiau bene svarbiausia, jog šios visos veiklos tapo puikia platforma bend­rystei, norui dalintis ir kurti.

„Inovatorių akademijos“ komanda nuoširdžiai dėkoja visiems dalyviams ir linki neprarasti entuziazmo bei bend­rystės jėgos, kurią atrado ir puoselėjo visos programos metu.

Projektas finansuojamas Europos Są­jungos #nextGenerationEU lėšomis. „Tūkst­antmečio mokykla II“, programą įgyvendina Europos socialinio fondo agentūra.

Vladas BUDVYTIS 

„Inovatorių akademijos“ vadovas

AUTORIAUS nuotr.

Nors bendras šalies muziejų lankomas kasmet auga, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus statistika  rodo priešingą tendenciją – čia lankomumas per metus sumažėjo daugiau nei dvigubai. Muziejaus direktorė teigia, jog statistiką pablogino nauja skaičiavimo metodika, o ne sumažėjęs lankytojų dėmesys. 

Kultūros ministerijos duomenimis, 2025 m. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje apsilankė 8715 lankytojų, 2024-aisiais – 17 tūkst. 209. Peržiūrėjus pastarojo penkmečio statistiką matyti, jog iki praėjusių metų muziejaus lankomumo kreivė nuosekliai kilo. Bet pernai – staigus krytis žemyn, kai lankytojų skaičius sumažėjo daugiau nei du kartus.

Kultūros ministerija skaičiuoja, kad 2025 m. Lietuvos muziejai

iš viso sulaukė 6 mln. 019 tūkst. 897 lankytojų,

t.y. 1,3 proc. daugiau nei 2024 m., 

kai sulaukta 5 mln. 940 tūkst. 180 lankytojų

(2023 m. – 5 mln. 757 tūkst. 057). 

Šį skaičių sudaro pavieniai ir organizuoti lankytojai, 

fondų lankytojai, edukacinių užsiėmimų 

bei muziejų organizuotų renginių lankytojai ir dalyviai.

„Ankstesniais metais kolegos į bend­rą skaičių įtraukdavo ir masinių renginių, festivalių lankytojus. 

Tarkime, Bijotų dvaro festivalio, kurį rengiame kartu su partneriais, lankytojų skaičius pastaraisiais metais augo eksponentiškai – 2023 m. fiksuota 3450 dalyvių, o 2025-aisiais jau 14,5 tūkst. 

Tuo pačiu didėjo ir bend­ras muziejaus lankomumas”, – sako Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė Renata Jančiauskienė ir pabrėžia, kad skaičiai iškraipo muziejaus lankomumo statistiką. 

Pradėjusi vadovauti muziejui prieš metus ji perredagavo skaičiavimą, pasinaudodama Kultūros ministerijos metodika.

„Lyginant praėjusius metus su 2024-aisiais, pagal lankytojų skaičių atrodo, kad lankytojų sumažėjo, bet mes tiesiog susitikslinome statistikos vedimo formulę”, – aiškina R. Jančiauskienė. 

Pernai Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje buvo surengti 69 edukaciniai užsiėmimai, įvyko 42 renginiai. 

Iš Kultūros ministerijai pavaldžių nacionalinių 

bei valstybinių muziejų daugiausiai lankytojų 

apsilankė Lietuvos jūrų muziejuje (apie 618 tūkst.), 

iš kitoms ministerijoms pavaldžių valstybinių 

muziejų – Vytauto Didžiojo karo muziejuje 

(kone 99 tūkst.). 

Daugiausiai žmonių sulaukusiu savivaldybės muziejumi 

pernai tapo Kretingos muziejus (93,3 tūkst.), 

o iš kitų muziejų gausiausiai lankytas Vilniuje esantis Energetikos ir technikos 

muziejus, sulaukęs beveik 192 tūkst. lankytojų.

Jūratė KIELĖ

Paskutinė balandžio savaitė kvie­čia į pažintis su seniausiomis pagonių tradicijomis, šiuolaikiniais kūrėjais bei knygomis: Lietuvoje vyks pavasario žalumos šventės, Knygos meno festivalis, daug įdomių renginių pasiūlys ir mūsų regiono kultūrininkai – numatomi spektakliai, literatūrinės bei tautinės šventės. 

Rytoj Tauragės kultūros centre rengiamas festivalio visai šeimai „Mano didelis / mažas pasaulis” lėlių teatro „Lino lėlės“ spektaklis „Lietuvių liaudies pasaka apie tris seseris“. 5–7 metų vaikams skirtas vaizduotę žadinantis pasakojimas per gyvą lėlių magiją pasakos apie seserų likimus, jų pasirinkimus bei vertybes. 

Be to, Tauragė kviečia ir į dar du svarbius kultūrinius renginius – rinktis galima tarp literatūrinės šventės biblio­tekoje ir istorinės atminties vakaro muziejuje. Ketvirtadienį Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos skaitykloje prasidės 15-asis konkurso „Tauragės metų knyga“ apdovanojimų vakaras, o šiuo renginiu startuos ir Lietuvos bib­liotekų savaitė, kurios tema šiemet yra „Skaityk tarp eilučių“. Tą pačią dieną Pilies menėse vyks dokumentinės apybraižos „Balys Gajauskas – neprarastas laikas“ peržiūra, skirta signataro 100-osioms gimimo metinėms. Filmą pristatys jo kūrėjų komanda Donatas Jokūbaitis ir Pijus Bastys. 

Klaipėdos Parodų rūmuose iki birželio 7 d. vyks Knygos meno festivalis, šiemet dedikuotas iliustracijos menui. Renginio lankytojų laukia keturios parodos, tarp kurių – didžioji menininko Kęstučio Kasparavičiaus retrospektyva bei konkursų „Gražiausios 2025 metų knygos“ ir „Klaipėdos knyga“ ekspozicijos. 

Balandžio 24 d. Tauragė vėl vienu metu kvies į dvi skirtingas meno erdves. Kultūros centre vyks respublikinis tautinio šokio festivalis „Beauštanti aušrelė“, kuriame pasirodys ir Šilalės atstovai – „Lokystos“, „Salto“ ir „Pinavijos“ šokėjai, o muziejaus „Santaka“ Fotografijos galerijoje bus atidaroma Mato Laužadžio darbų paroda, kurioje autorius savita vizualine kalba nagrinėja šiuolaikines temas bei emocinius išgyvenimus. 

Balandžio 22-ąją Šilalės kultūros cent­ras kviečia į edukaciją ,,Pavasariui bundant“, ketvirtadienį (balandžio 23 d.) Kvėdarnoje vyks regioninė vakaronė-repeticija suaugusiems „Trepsiek sykiu“, o kaltinėniškiai šiandien (balandžio 21 d.)

kviečia visus į poezijos ir muzikos vakarą – Jolantos Beresnevičienės knygos ,,Giliai ir oriai“ pristatymą. Savaitės pabaigoje Šilalės muzikinis teatras dar kartą parodys vieną populiariausių Imrės Kalmano operečių „Cirko princesė“ (Misteris X). Režisieriaus Antano Kazlausko pastatymas žiūrovus nukelia į Paryžiaus cirką, kuriame pinasi paslaptingojo Misterio X kaukė, pavydas, klasta bei meilės drama. Ramutės Skučaitės tekstas, užburianti muzika ir dramatiški herojų likimai atgis balandžio 26 d., 16 val., Šilalės kultūros centre (bilietus galima įsigyti ticketmarket.lt).

Kotryna PETRAITYTĖ

Šilališkiams pristatyta pirmoji Žilvino Jankaus eilėraščių knyga „Akimirkos“ buvo netikėtas atradimas daugeliui – apie tai, jog ilgametis muzikos mokytojas, muzikantas ir chorvedys kuria eiles, nemaža dalis sužinojo tik dabar. Pats Žilvinas atskleidžia, kad poezija jo gyvenime gyvuoja jau daugelį metų. Eilės, pasak kūrėjo, gimsta spontaniškai, dažnai visai netikėtose situacijose. Kartais pakanka menkiausios detalės – pastebėto vaizdo ar išgirsto žodžio, kuris tarsi pasilieka atmintyje ir tik po kurio laiko atgimsta nauja forma.

„Būna, kad kažką pastebiu ar išgirstu, tačiau tuo metu eilės dar nesusidėlioja. Vėliau ta akimirka sugrįžta ir natūraliai virsta rimuotu tekstu. Deja, jei tai nutinka naktį ar neturiu galimybės minčių užsirašyti, pasitaiko, kad jos taip ir nugrimzta į užmarštį“, – pasakoja autorius.

„Akimirkų“ anotacijoje Žilvinas žada, kad kiekvienas skaitytojas knygoje atras kažką ypatingo – galbūt net daugiau, nei pats autorius norėjo pasakyti. 

Tai, jog eiles kiekvienas skai­tome ir girdime skirtingai, buvo galima patirti knygos pristatymo metu. Autoriui skaitant savo kūrybą, juntamas išgyvenimas, tikslus akimirkos pajautimas – net trumpiausias haiku jo lūpose skamba visai kitaip, nei pačių geriausių skaitovų interpretuojamos eilės.

Haiku – tradicinė, glausta japonų poezijos forma, sudaryta iš trijų eilučių ir pasižyminti 5–7–5 skiemenų struktūra. Tokie eilėraščiai dažniausiai perteikia gamtos, metų laikų ar akimirkos grožį, jungdami paprastumą su gilia filosofine mintimi. Vis dėlto lietuvių kalba šiai struktūrai nėra natūraliai pritaikyta, todėl Žilvinas pasirinko savitą, laisvesnę haiku interpretaciją.

„Šiuo stiliumi susižavėjau gyvendamas Klaipėdoje. Įdomu tai, kad tik ten haiku ir rašiau, o grįžęs į gimtąją Šilalę vėl ėmiausi tradicinių eilėraščių. Japonų haiku mane patraukė tuo, kad į tris eilutes galima sutalpinti labai daug – tarsi visą pasaulį. Pabandžiau ir supratau, kad tai veikia. Tai neįtikėtina kūrybos forma. Savo kūrinius vadinu „a la“ haiku, nes mano trieiliai perteikia esmę – vaizdą, jausmą, akimirkos įspūdį, kalbos pa­prastumą ir gamtos grožį“, – apie savo kūrybinius ieškojimus pasakoja Ž. Jankus.

Autorius gimė ir užaugo Šilalėje, čia baigė tuometinę pirmąją Šilalės vidurinę mokyk­lą, o vėliau išvyko studijuoti į anuomet vadintus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetus.

„Nežinau kodėl, bet jau nuo aštuntos klasės žinojau – būsiu muzikos mokytojas. Gal tam įtakos turėjo tai, jog pats mokiausi groti akordeonu, gal ir mamos aktyvus visuomeninis gyvenimas. Klaipėdoje įgijęs choro dirigento ir muzikos mokytojo specialybę, ten ir likau – mokykloje dirbau aštuonioli­ka metų. Į gimtinę grįžau tik 2012-aisiais, kai teko spręsti, ką daryti su senelių sodyba Indijoje, kaimelyje Šilalės rajone“, – pasakoja Žilvinas.

Šiuo metu jis dirba Šilalės meno mokykloje muzikos mokytoju, yra mišraus choro „Medvėgalis“ chormeisteris, taip pat visiems puikiai pažįstamas kaip vienas pagrindinių vaid­menų atlikėjų Šilalės muzikiniame teatre. Todėl nenuostabu, kad ir prie pirmosios knygos gimimo bei pristatymo prisidėjo gausus būrys scenos bičiulių.

Atrodytų, neįtikėtina, bet pirmasis „Akimirkų“ tiražas buvo išpirktas dar iki oficialaus knygos pristatymo. Todėl, kol buvo ruošiamasi renginiui, autorius jau rūpinosi antruoju leidimu.

„Ir pirmasis, ir antrasis leidimai nedideli – po šimtą egzempliorių. Išleidęs pirmąjį supratau, ką dar norėčiau pataisyti, todėl antrąjį šiek tiek papildžiau – atsirado daugiau informacijos, iliustracijų, įdėjau ir keletą naujų eilėraščių“, – tikina autorius.

Žilvino poezijos knygos kol kas nerasime nei knygynuose, nei bibliotekose – ją galima įsigyti tik susisiekus su pačiu autoriumi. Vis dėlto dėl plataus profesinių ryšių rato Ž. Jankaus kūryba jau pasiekė žinomus šalies chorvedžius, tad autorius viliasi, kad jo eilės gali suskambėti ir dar plačiau.

„Nežinau, ar kada nors Šilalės poetų kūryba skambėjo Lietuvos dainų šventėje, bet galiu pasidžiaugti, jog iš „Akimirkų“ yra atrinkti trys mano eilėraščiai, kurie galbūt taps 2028-ųjų šventės dainomis“, – neslepia jaudulio Ž. Jankus.

Pasak jo, iš viso šiai šventei jau yra atrinkta apie penkiasdešimt įvairių kūrėjų tekstų, kuriems garsiausi šalies kompozitoriai kurs muziką. Ar tarp jų nuskambės ir šilališkio kūryba, turėtų paaiškėti artimiausiu metu.

Ir dabar Žilvino galvoje nuolat gimsta nauji tekstai – kartais lengvi ir žaismingi, kartais – sudėtingesni, atspindintys skausmingesnes patirtis.

„Dažniausiai mintys aplanko būnant vienumoje – vairuojant ar stebint pro langą slenkantį vaizdą. Ramybė padeda atrasti metaforą. Man svarbu minties gylis, jausmo tikrumas ir skambesys. Jei to nėra, užsirašau tik fragmentus ir vėliau prie jų grįžtu. Rašyti pagal užsakymą, manau, būtų sudėtinga – nesu to bandęs“, – šypsosi autorius.

Antrojoje knygos dalyje sudėti meilės lyrikos eilėraščiai, o pats Žilvinas tikisi, kad „Akimirkos“ ras savo skaitytoją – tokį, kuris jose atras kažką artimo bei tikro.

Ž. Jankaus teigimu, kiekvienas eilėraštis – tarsi maža istorija, iškylanti skaitytojo vaizduotėje lyg paveikslas. Ir prisipažįsta, kad jau girdėjo skaitytojų atsiliepimų apie jo kūrybą, o kai kurių reakcijos maloniai nustebino – jie jo tekstuose įžvelgė daugiau, nei jis pats norėjo pasakyti.

Knygoje, išleistoje Kaune, „Rid­sales“ spaustuvėje, publikuojama 120 haiku ir 35 eilėraščiai. Nors tradiciškai vienam haiku yra skiriamas visas puslapis, šįkart pasirinktas kompaktiškesnis variantas, siekiant pristatyti daugiau kūrybos.

Leidinį inicijavo ir redagavo Irmina Kėblienė, iliustracijas kūrė Ilona Venckienė-Gulbinaitė, o svarbiausia kūrybos vertintoja tapo autoriaus žmona Sandra. Šias tris moteris Žilvinas vadina „auksinėmis žuvelėmis“, padėjusiomis išpildyti didžiausią jo svajonę išleisti savo kūrybos knygą.

Jos pristatymas subūrė gausų būrį klausytojų, bičiulių ir šiaip poezijos gerbėjų, o nuoširdaus ir gana atviro pokalbio metu atsiskleidė ne tik kūrybos užkulisiai, bet ir asmeniškesnės autoriaus patirtys.

„Man poezija yra neatsiejama nuo muzikos. Todėl artimi Salomėjos Nėries, Henriko Radausko, Justino Marcinkevičiaus, Antano A. Jonyno tekstai. Man sunku priimti eiles, kuriose nėra skambesio. Poezija turi skambėti – tuomet ji gali virsti daina. Todėl didžiuojuosi, jog mano tekstai jau skamba ir šilališkių kapelos „Tekinis“ repertuare“, – sakė autorius, kartu su bičiuliais užtraukęs dainą.

* * *

Dalijamės Ž. Jankaus kūryba, kurią „Šilalės artojo“ skaitytojams atrinko autorius

Sparnai drugelio

Glosto mano kūną.

Kokie švelnūs tavo pirštai....

xxx

Ėjau keliu dulkėtu,

Po kojom saulė spindi...

Sena moneta.

xxx

Gyvenimas praėjo,

Galva žila kaip sodas.

Amžinybė laukia.

xxx

Nubėgo ašara per skruostą.

O skruzdei pievoje

Dangus prakiuro.

xxx

Tyliai verkė lietus

Į netektį paniręs.

Lašai į grindinį.

xxx

Ta Tavo garbana,

Kurią liečiau –

Voratinklio gija rasota.

xxx

Auksinė drobė

Ant šakų.

Išsidraikę vėjo plaukai....

xxx

Sustingo sūrios ašaros sniege –

Šlapi pėdsakai

Angelo žingsniuose.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti. Šis kūrinys palietė giliausiai, o ir lietuviškas dainos vertimas man labai patinka“, – apie miuziklo „Mamma Mia!“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame mu­zikiniame teatre pasakoja solistė Sandra Lebrikaitė, kuriai kartu su Judita Butkyte teko pagrindinis Sofijos vaidmuo. 

Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera –  jau gegužės 8, 9, 15 ir 16 d. O šiandien siūlome pokalbį su pagrindinio vaidmens atlikėja, buvusia upyniške S. Lebrikaite.

– Pernai lapkritį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko atviros „Mamma Mia!“ perklausos miuziklo vaidmenų atlikėjams atrinkti. Kaip prisimeni tą dieną? 

– Iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiavau pavėlavusi – oro sąlygos tą dieną buvo tragiškos, lijo ir snigo. Kadangi vėlavau, turėjau palaukti, kol pasirodys visi kiti dalyviai, tad dainavau pati paskutinė. Į perklausą atėjau su lengvumu: tiesiog padainavau taip, kaip man atrodė, kokia turėtų būti Sofija. 

– Įdomu, kad  dar prieš perklausas savo 35-ojo gimtadienio proga paruošei ABBA dainų koncertinę programą „ABBA is Calling“. Turbūt galima teigti, jog Sofijos vaid­meniui ėmei ruoštis gerokai anksčiau nei prasidėjo miu­ziklo repeticijos? 

Čia – likimas! Kai su vyru grįžome iš Afrikos, kur praleidome metus, pajutau norą kažką nuveikti su ABBA kūryba. Su komanda parengėme muzikinę programą, kurioje šio ansamb­lio dainos, akompanuojant džiazo trio, buvo transformuotos į, pavyzdžiui, baroko ariją ar retro stiliaus tercetą. Norėjau parodyti, kad muzika yra universali – jos melodijas, tekstus galima įvilkti į bet kokį popierėlį ir vis tiek bus skanu klausytis. 

Sudainavusi šią programą Kotrynos bažnyčioje, pamačiau skelbimą apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiamas „Mamma Mia!“ perklausas. Neslėpsiu, dvejonių buvo – svarsčiau, ar nesu per sena dainuoti Sofiją. Bet teat­ras yra teatras: čia įmanoma ir pajauninti, ir pasendinti. Pagalvojau: „Reikia bandyti. Du kūrinius jau moku, išmoksiu trečią ir važiuoju!“

– Lietuviškame „Mamma Mia!“ pastatyme atlieki Sofijos Šeridan vaidmenį. Ar ji tau kuo nors artima? 

– Su ja jaučiu stiprų ryšį. Mane irgi mama augino viena, tėvai gana anksti išsiskyrė. Aš, aišku, žinojau, kas yra mano tėvas, bet mačiau, ką reiškia vienai auginti du vaikus. Tai nėra lengviausias gyvenimo kelias. Doną įsivaizduoju ir matau taip, kaip matydavau savo mamą. Beje, „Mamma Mia!“ filme Sofijos vaidmenį kūrusi aktorė Amanda Seyfried nepaprastai panaši į mano sesę – tie plaukai ir didžiulės akys. 

Gavusi naują vaidmenį visada stengiuosi jį prisijaukinti, surasti, kuo esame panašūs. Su Sofija bendrumų randu, kurdama šį vaidmenį panaudoju savo patirtį. Aš buvau tokia pat naivi kaip ji. Jaunystėje niekada negalvoji, jog tave kažkas gali nuskriausti. Dabar man 35 metai ir jei kas nors paklaustų, ar norėčiau grįžti 15 metų atgal – tai nenorėčiau nė akimirkai. Kad įkūnyčiau tokį Sofijos šviesumą, lengvumą, turiu tarsi nusiimti visą savo patirtį, skaudžius išgyvenimus – tai, kas mane ir suformavo. Nėra taip paprasta vėl viską matyti tomis pačiomis naiviomis akimis. Ieškau, kaip tą jos lengvumą ir žaismę parodyti išvengiant paviršutiniškumo. 

Sofija yra laisvės vaikas, ji užaugo saugioje aplinkoje, saloje, bet tuo pačiu turi daug jautrių išgyvenimų. Ji mano, jog negali būti savimi, negali savęs iki galo suprasti, kol nesurado tėvo. Mano mylimiausias kūrinys – daina, kuria Sofija kreipiasi į vieną iš tėčių, klausdama, ar jis yra jos tėvas. Ryšio paieška su nepažįstamu vyru, ta vaikiška viltis ir ta akimirka, kai ji negauna trokštamos tiesos, yra be galo jautrūs momentai.

– Scenoje dainuoji dešimt­metį. Nemažai vaidmenų esi sukūrusi Panevėžio muzikiniame teatre, keletą epizodinių partijų atlikai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O koks buvo pirmasis vaid­muo? 

– Pirmasis ir kartu pats sunkiausias mano vaidmuo buvo Agota muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“, režisuotoje Nerijaus Petroko. Šio personažo charakteris labiausiai priešingas mano pačios prigimčiai – suvaidinti tą naivų nesuvokimą buvo gana sunku. Tačiau šis pastatymas suteikė galimybę vaidinti scenoje su partneriu Deividu Norvilu. Iš jo daug išmokau, jis labai kolegiškas – čia buvo mano didžiausia mokykla. O lūžis scenoje įvyko gavus pagrindinį Marijos vaid­menį miuzikle „Muzikos garsai“. Būtent Marija man tapo raktu, kuris padėjo įveikti didelių vaid­menų baimę. 

– Esi profesionali operos dainininkė, tačiau vienu žanru neapsiriboji. Ar pati save pozicionuoji kaip operos dainininkę?

– Esu baigusi klasikinį dainavimą, todėl ilgai dainuodavau operetėse ar mažesnės apimties operų pastatymuose. Tačiau paskutiniu metu save vadinu tiesiog soliste, nes mano repertuaras yra platus. Atlieku įvairią muziką – solo partijas miuzikluose, dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius bei sudėtingesnę popmuziką. Jaučiu didžiulę pagarbą operos solisto profesijai. Tai yra gyvenimo būdas ir man kartais atrodo, kad nesu verta vadintis operos soliste, nes negyvenu vien tik šiuo žanru. 

Baigusi studijas nuoširdžiai tikėjau, jog mano kelias – operos ir operetės scena. Tačiau gyvenimas mane pasuko miuziklo link, tam per daug ir nesipriešinau. Dar studijų laikais man sakydavo, kad skambu ne visai klasiškai, o kai dainuoju popmuziką, žmonės tikina: „O, kaip girdisi klasika!“. Man labai artima vintažinė, džiazinė dainavimo maniera – mano balsas ir atlikimo stilius primena senesnius laikus. Kai studijavau, miuziklai Lietuvoje dar nebuvo populiarūs, jie pradėjo populiarėti pastarąjį dešimtmetį. Ir būtent miuzikle jaučiuosi savimi. Žinoma, nenoriu apleisti ir klasikinio dainavimo – vis dar tobulinuosi ir šiame žanre, nes tai yra mano pamatas ir bazė.

– Lietuvoje neturime miuziklų tradicijos, tačiau tiek žiūrovai, tiek atlikėjai šio žanro ilgisi ir nori daugiau pastatymų. Kaip vertini dabartinę situaciją?

– Tiesą sakant, mums dar toli iki pasaulinio lygio miuziklo standartų, kuriais gyvena Niujorkas ar Londonas, nes neturime miuziklo mokyklos. Vakaruose šio žanro atlikėjų specifika visai kitokia: jie privalo būti stiprūs šokėjai, aktoriai ir dainininkai, miuzikle tiek vaidyba, tiek judesys, tiek dainavimas turi savo taisykles, stilistiką. 

Manau, jog Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reiktų miuziklo studijų programos, kurią būtų kviečiami dėstyti užsienio pedagogai. Taip užaugtų nauja karta, kuri pakeltų šį žanrą į kitą lygmenį. Žinoma, puikiai dainuojančių miuziklo atlikėjų yra, net ir nebaigę specializuotų studijų, jie individualiai dirba ir savarankiškai perpranta stiliaus specifiką.

Monika AUGUSTAITYTĖ-MICKŪNIENĖ

Susisiekimo ministerijos iniciatyva įgyvendinamo projekto „Itin spartaus ryšio infrastruktūra“ tikslai sėkmingai pasiekti: daugiau kaip 5000 subjektų, tarp jų – ugdymo įstaigų, bibliotekų, medicinos įstaigų ir vers­lų, esančių komerciškai nepatraukliose Lietuvos vietovėse, – sukurta galimybė naudotis itin spartaus interneto teikiamais privalumais. 

„Tūkstančiams žmonių ir įmonių atvertos naujos galimybės dirbti, ilsėtis bei pritraukti investicijas. Greitas ir patikimas ryšys leis dirbti nuotoliniu būdu, mokytis, naudotis viešosiomis ir sveikatos priežiūros paslaugomis neišvykstant iš namų. Tai realūs pokyčiai, kurie stiprina mūsų regionus ir mažina skaitmeninę atskirtį“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas. 

Projekto įgyvendinimo metu sukurta infrastruktūra suteikia prieigą prie gigabitinės spartos plačiajuosčio ryšio daugiau kaip 5000 socialinę ir ekonominę pažangą skatinančių subjektų. Ši infrastruktūra užtikrina, kad net atokiausiuose šalies kampeliuose veikiančios ugdymo įstaigos, bibliotekos, ligoninės, gaisrinės, verslas ir kiti subjektai galėtų naudotis ne mažesne kaip 1 gigabito per sekundę duomenų perdavimo sparta.

Įgyvendinant projektą nutiesta apie 1400 km šviesolaidinių kabelinių linijų, prijungti esami infrastruktūriniai objektai, įdiegta moderni telekomunikacinė įranga, užtikrinanti tinklo stabilumą ir pralaidumą. 

Sukurta infrastruktūra pažangias skaitmenines paslaugas galės teikti visi šalies ryšio operatoriai, tad prijungtas subjektas turės galimybę laisvai pasirinkti norimą paslaugų teikėją bei gauti paslaugas, atitinkančias individualius poreikius.

Gigabitinės spartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra skirta atliepti vis augančius ryšio paslaugų vartotojų lūkesčius Lietuvos regionuose ir sudaryti galimybę naudotis labai pralaidžiais elektroninių ryšių tinklais bei gauti itin aukštos kokybės skaitmenines paslaugas. 

Projektas „Itin spartaus ryšio infrastruktū­ra“ finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos Kartos Lietuva“ lėšomis.

Daugiau apie projektą, prijungiamus socialinę ir ekonominę pažangą skatinančius subjektus, projekto teritorijas galite sužinoti interneto puslapyje https://placiajuostis.lrv.lt/lt/projektai/isri/.

Balandžio 10-ąją Šilalės agronomų sąjungos nariai dalyvavo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos mokymo centre „Agroakademija“ vykusiame Lietuvos agronomų sąjungos 39-ąjame suvažiavime. Kad Šilalėje veikia viena stipriausių Agronomų sąjunga, patvirtino ir šis suvažiavimas – mūsų krašto agronomai sulaukė itin aukštų įvertinimų bei didžiu­lio kolegų pasitikėjimo.

Daiva BARTKIENĖ

Agronomų sąjungos Šilalės skyriaus nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Kartais susidaro įspūdis, kad lietuvių kalba mūsų šalyje tampa ne savaime suprantamu dalyku, o išimtimi. Ir jei prieš 30 metų ją niokojo rusicizmai, tai dabar tą patį daro anglicizmai. Netgi išskirtinai lietuviškame Šilalės krašte vis dažniau viešuosiuo­se užrašuose matome naudojamus svetimžodžius. Ir neaišku, ar tai tuščias noras pasipuikuoti, jog „moku anglų kalbą“, ar labiau tinka posakis „iš didelio rašto, išėjo iš krašto“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28