AP galerijos įkūrėja Vilma Jankienė džiaugiasi pirmą kartą apsilankiusi Šilalėje ir išskirtinio interjero aplinkoje galėjusi supažin­dinti šilališkius su meno degustacija – atnaujintoje savivaldybės civilinės metrikacijos salėje Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus iniciatyva surengtas renginys abejingų nepaliko, o jo rengėja sako, jog meno degustacija yra puiki galimybė pažinti šiuolaikinį meną, skirtingus jo žanrus, gyvai tyrinėjant tapybą, grafiką, fotografiją.

„Iš kitos pusės tai yra vaizduotės mokykla, įdomioji ir labai asmeninė patirtis, kurią naudinga kaupti žiūrovams. Renginio metu ant molbertų rodomi meno kūriniai yra trumpai pakomentuojami, „atrakinami“ raktiniais žodžiais“, – atskleidžia V. Jankienė. 

Tokio pobūdžio renginiuose yra ugdoma kultūrinė patirtis ir plečiama vaizduotė. Be to, čia suteikiama galimybė per trumpą laiką pamatyti dešimties menininkų skirtingų koncepcijų, sumanymų išpildymą, pažintis su skirtingomis meno technikomis. 

„Tam nereikia jokio pasiruošimo, žiūrovai įsitraukia natūraliai, stebi kūrinius, o aš tik skatinu ir padedu juos interpretuoti, papasakoju menininko idėjas, intencijas, atkreipiu dėmesį į techninę ir psichologinę kūrinių pusę. Žiūrovai kaupia vidinį kapitalą ir jaučiasi turtingesni“, – įsitikinusi galerijos vadovė.

Šilalėje „degustuoti“ menininkų Arvydo Kašausko, Arvydo Pakalkos, Viktoro Binkio peizažai, Giedros Purlytės abstrakcija, Daivos Kairevičiūtės figūratyvinė grafika, latvės Ditos Lūsės architektūrinės fantazijos, rašytojo Sigito Parulskio nespalvotoji ir fotomenininkės Tanios Serket spalvotoji fotografija, Nojaus Petrausko siurrealizmas ir Tado Tručilausko didelių formatų figūratyvinė tapyba. 

Meno degustacijų idėja kilo, V. Jankienei suvokus, kaip toli kasdienybėje žmonės yra nuo meno. Juos norėjosi ne tik priartinti, įtraukti į kūrybiškumo kelionę, padėti įveikti stereotipą „aš nesuprantu meno“, bet ir pasiūlyti pramogą. 

„Tokie renginiai jau vienuoliktus metus keliauja po Lietuvą, kiekvieną mėnesį vyksta viešos meno degustacijos Vilniuje ir Klaipėdoje. Per šį laiką jose apsilankė ir su menu pažindinosi daugiau kaip 16 tūkst. žmonių“, – sako V. Jankienė.

Galerininkė jau yra aplankiusi daugybę įvairių Lietuvos vietų, o labiausiai įsiminė renginiai, kurie vyko neįprastose erdvėse – pavyzdžiui, Ilguvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje (Vilkaviškio r.), Beatričės piknikuose. Įspūdį, pasak menininkės, paliko ir Šilalės civilinės metrikacijos salė. 

„Dėmesio menui netrūksta nei regione, nei didmiestyje. Žmonėms reikia ne tik kasdienės duonos, bet ir kultūros. Kažkas, žinoma, turi „padiriguoti“ šiam kultūros orkestrui. Iš regionų žmonės vyksta semtis meno patirčių į didmiesčius, dideles parodas, kultūros festivalius, o didmiesčių žmonės regionuose atranda autentiškumą. Taip ir ieškome vieni kitų“, – šypsosi V. Jankienė. 

Vesta VITKUTĖ

Deimantės BILIŪNĖS nuotr.

„Mėrk arba žanykis – sužinosi kas esuns.“ Perskaičius ant grindinio užrašytą posakį, tarp žygio dalyvių nuaidi juokas. Vieni bando paaiškinti jo reikšmę, kiti dalijasi savais variantais, o už kelių žingsnių laukia dar vie­nas ne mažiau išraiškingas užrašas: „Vuot balselis, kap šū unt blėkas.“ Jauniausiems žygio dalyviams kai kurie žodžiai skamba taip neįprastai, kad jų reikšmės tenka klausti suaugusiųjų. Į tokią ne­tradicinę pažintį su krašto kalba praėjusią savaitę šilališkius pakvietė gatvės meno paroda „Ąžuoliniai“.

Saulėtą rugsėjo popietę Šilalės gat­vės ir takai tapo ne tik žygio maršrutu, bet ir savotišku žemaitiškos smulkiosios tautosakos žodynu. Ant grindinio išklijuoti posakiai dar ir dabar skatina ne tik juos perskaityti – prie kiek­vieno dalyviai stabtelėdavo, spėliodavo reikšmę, ginčydavosi ir dalijosi iš senelių ar tėvų kadaise girdėtais žemaitiškais pasakymais.

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorė Renata Jančiauskienė pasakoja, kad gat­­vės meno paroda „Ąžuoli­niai“ yra kultūros festivalio „Dausos“ dalis. Jos išskirtinumas tas, jog ant grindinio pateikti ne naujai sugalvoti šmaikštūs užrašai, o kadaise Šilalės krašte užfiksuota smulkioji tautosaka.

Dar prieš žygį R. Jančiauskienė dalyvius įtraukė į trumpą žemaitiškų žodžių žaidimą. „Grieks, uzbons, smetons, zūba“ – tik keli iš daugelio, kurių reikšmę teko atspėti. Kai kurie buvo suprasti akimirksniu, dėl kitų teko ilgiau pasukti galvą. Ypač atidžiai klausėsi vaikai – jiems ne vienas senesnis žodis jau nebeskamba taip įprastai, kaip vyresnei kartai.

Skvere dalyvius pasitinka užrašas: „Nie tu, biteli, konsk, nie tu medaus nešk.“ Muziejininkei dar nespėjus paklausti, pasigirsta atsakymas: „Nesistenk.“

Kitas „patarimas“ – „Našūkauk, na dvarus valdą“ – sukelia juoką ir diskusijų. Tačiau už kelių žodžių slypi ir dalelė krašto istorijos. R. Jančiauskienė pasakoja, kad dvarai atliko administ­racines funkcijas, aplink juos sukosi visas gyvenimas. Todėl toks posakis žmogui primindavo, kad jis nėra „dvaro ponas“.

„Kas iš tuo gražumeli, ka nie razumėli“, „Šuok kap varlie priš dalgį“ – ir vėl naujos interpretacijos, spėliojimai bei prisiminimai apie vaikystėje iš senelių girdėtas frazes. Būtent tokia gyva pažintis su savo krašto tarme ir buvo viena pagrindinių parodos idėjų.

Anot muziejaus direktorės, visi Šilalės gatvėse ir takuose nugulę posakiai surinkti būtent Šilalės krašte, paimti iš knygų „Laukuva“ ir „Kvėdarna“ bei kt.

„Gatvės grindinys yra viešoji erd­vė, kuri dažniausiai lieka neišnaudota. Todėl ir kilo mintis smulkiąją tautosaką, kuri kartais yra tiesmuka, bet dėl to dar įdomesnė, pateikti žmogui tiesiai po kojomis. Tam nereikia specialiai užsukti į muziejų, ieškoti parodos ar prie jos derintis – užtenka eiti savo miesto gat­ve“, – sako R. Jančiauskienė.

Muziejininkė Vaida Šegždienė juokiasi, kad renkant vietas lipdukams teko gerai pagalvoti. Mat kai kurie posakiai, atsidūrę šalia vienos ar kitos įstaigos, gali įgyti visai kitokią prasmę.

Kol vieniems ant grindinio užrašyti posakiai kėlė klausimų, kiti juose atpažino vaikystę ir namuose girdėtą kalbą. Štai Neringa į renginį atėjo draugės pakviesta. Moterį sudomino galimybė ekspoziciją pažinti tiesiog gatvėje.

„Mano šeimoje įvairūs posakiai buvo vartojami nuolat. Tiesa, dabar juos tenka išgirsti kur kas rečiau, tačiau esu įsitikinusi, jog mes turime juos saugoti ir prisiminti“, – įsitikinusi ji.

Eglė į žygį išsiruošė su beveik penkerių metų sūnumi. Pasak moters, jos šeimoje kalbama žemaitiškai, nors mažylis ne visada viską supranta. Vis dėlto Eglė pastebi kitą svarbų dalyką – net nesuprasdami, kad tam tikras žodis yra tarmiškas, vaikai jį perima. Tą pačią dieną, vartydama sūnaus darbus, moteris sako pastebėjusi žemaitiškai parašytą žodį su pakeista galūne.

„Paklausiau, kodėl tu taip parašei? O jis paaiškino: „Tai mes taip kalbame“, – su šypsena pasakoja Eglė.

Panašų skirtumą tarp jauniausios ir vyresnės kartos pastebėjo ir į žygį su penkiamete dukra atėjęs Gediminas.

„Labai džiugu, jog tokių dalykų atsiranda Šilalėje. Įdomu ir mums, ir, aišku, naudinga su krašto tarme supažindinti vaikus“, – įsitikinęs šilališkis.

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejaus direktorė R. Jančiauskienė neslepia, kad toks gausus skirtingo amžiaus žmonių susidomėjimas neįprasta pa­roda maloniai nustebino. Pasak jos, vyresnioji karta į šį žygį atsinešė tai, ko neįmanoma rasti vien knygose – asmeninius prisiminimus, vaikystėje girdėtus posakius ir jų reikšmes.

„Senieji posakiai ir žemaitiški žodžiai anksčiau buvo vartojami kur kas dažniau“, – sako R. Jančiauskienė, apgailestaudama, jog šiandien žemaitiška tarmė kasdienybėje girdima vis rečiau.

Direktorė viliasi, jog pažintis su smulkiąja tautosaka nesibaigs vienu žygiu. Tuo labiau, kad posakių galima rasti ir kitose viešosiose erdvėse, ne tik Šilalės mieste, todėl žmonės kviečiami lipdukų ieškoti savarankiškai.

Taip krašto tautosaka iš knygų ir archyvų tampa gyva miesto dalimi – mintis galima perskaityti einant gatve, prisiminti vaikystėje girdėtą kalbą, paklausti vyresnio žmogaus reikšmės ar galbūt pirmą kartą išgirsti žodį, kurį kažkada kasdien vartojo mūsų krašto žmonės.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Deimantės BILIŪNĖS nuotr.

Rugsėjo 27 d. 12 val. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Marios“ vyks edukacinis koncertas „Mažylis Mocartas“ skirtas vaikams, turintiems individualių sensorinių poreikių, ir jų šeimoms. Šįkart teatras kviečia į koncertą, kuriame mažieji žiūrovai galės klausytis gyvai atliekamos klasikinės muzikos, judėdami, tyrinėdami aplinką ir klasiką patirdami savaip.

Koncerto metu vaikai kartu su tėveliais bus kviečiami patogiai įsitaisyti ant minkštų kilimėlių ir leistis į pirmąją pažintį su klasikine muzika. Skambės Wolfgango Amadeus Mocarto ir kitų kompozitorių klasikinės muzikos kūriniai, kuriuos atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro muzikantai: Rasa Šimelionytė, Gabrielė Brazdeikytė, Viktė Nabažienė ir Margarita Filipova. Koncertą ves ir apie muziką įdomiausias istorijas pasakos Monika Longo. Beje, mažieji klausytojai galės ne tik klausytis, bet ir judėti pagal ritmą, tyrinėti aplinką.

Ruošiantis šiam renginiui teatras konsultavosi su Klaipėdos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“. Buvo svarbu ne tik pritaikyti koncertą, bet ir geriau suprasti, su kokiais iššūkiais susiduria šeimos, auginančios vaikus, turinčius individualių poreikių, norėdamos kartu apsilankyti kultūros renginiuose.

Klaipėdos „Lietaus vaikų“ vadovė Diana Stadalninkė, turinti daugiau nei aštuonerių metų savanorystės patirtį dirbant su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, sako, kad tokių renginių šeimoms labai reikia. „Tėvams labai svarbu, kad nereikėtų galvoti, kaip vaikas sureaguos ar kaip jo elgesį supras aplinkiniai. Jeigu jis atsistos, pradės šokti, ploti, dainuoti, garsiau išreikš savo emocijas ar atsiguls ant grindų – tai tiesiog jo būdas dalyvauti ir patirti renginį“, – sako D. Stadalninkė.

Ji prisimena vieną tokį renginį, į kurį buvo pakviesti tik vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, ir jų tėvai. „Viena mama pasakojo, kad buvo tiesiog euforijoje. Jai nereikėjo jaudintis, dėl aplinkinių nuomonės. Kiekvienas vaikas galėjo savaip patirti reginį. Tėvai sakė, kad labai reikėtų daugiau tokių renginių“, – pasakoja asociacijos vadovė.

Pasak D. Stadalninkės, Klaipėdoje šeimoms vis dar trūksta kultūros ir laisvalaikio vietų, kuriose vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą ar individualių sensorinių poreikių, galėtų jaustis patogiai. Įprastame spektaklyje ar koncerte vaikui gali būti per daug triukšmo, žmonių, šviesos ar kitų dirgiklių. Taip pat ne visiems vaikams lengva ilgą laiką ramiai sėdėti savo vietoje.

„Didžioji dalis mūsų aplinkos vis dar labiausiai pritaikyta neurotipiniams žmonėms, todėl vaikui, turinčiam autizmo spektro sutrikimą, dažnai tenka pačiam prisitaikyti prie aplinkos. Labai svarbu, kad atsirastų vis daugiau vietų ir renginių, kuriuose būtų priešingai – aplinka prisitaikytų prie vaiko poreikių. Kad jis galėtų ateiti, būti savimi ir patirti reginį, o ne stengtis tiesiog išbūti“, – teigia D. Stadalninkė. Jos teigimu, svarbi ir pati muzika. Klasikinė muzika gali būti raminanti, padėti sutelkti dėmesį, o galimybė ją patirti ne vien sėdint ir klausantis, bet ir judant ar įsitraukiant, vaikams ypač patraukli.

Į tai atsižvelgta ir rengiant „Mažylį Mocartą“. Koncertas vyks mažesniam žiūrovų skaičiui skirtoje salėje „Marios“, kurioje bus pritemdytas apšvietimas ir sumažintas sensorinių dirgiklių kiekis. Vaikai ir jų tėvai galės bet kuriuo metu išeiti iš salės ir į ją sugrįžti.

„Vaikai nebus kviečiami tik ramiai sėdėti ir klausytis. Jie galės judėti pagal muziką, tyrinėti aplinką, o prireikus – atsitraukti nuo veiksmo. Taip kuriama aplinka, kurioje skirtingos vaikų reakcijos į muziką ir aplinką yra gerbiamos ir priimamos. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ieško sprendimų, kaip savo erdves ir renginius vis labiau pritaikyti žmonėms su skirtingais poreikiais“,- sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė.

Žaneta SKERSYTĖ

Šiemet Šilalės meno mokykloje dailės norinčių mokytis vaikų – daugiau, tad ir erdvės jiems reikia didesnės. Todėl naujos mobilios konteinerinės klasės, kurioje mokiniai galės laisviau ir dar patogiau kurti, atidarymas suteikė džiaugsmo visiems: ir mokiniams, ir jų tėveliams, ir, žinoma, mokytojams. Iš viso praėjusią savaitę naujus mokslo metus Meno mokykloje pradėjo apie 700 moksleivių.

Meno mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Rasos Ramanauskienės teigimu, norinčiųjų mokytis dailės kasmet daugėja, todėl naujos, erdvesnės klasės atsiradimas mokyklai yra reikšmingas.

„Po 12 mokinių nelabai sutelpa į klasę, kai kuriose iki šiol ir sąlygos ne itin tinkamos buvo dirbti, pavyzdžiui, kai kur nebuvo net kriauklės“, – sakė R. Ramanauskienė.

Tiesa, dailės klasių mokykla turi ne vieną, tačiau jos yra gana mažos, tad naujoje gerokai didesnėje erdvėje laisvai galės jaustis 12–14 mokinių.

„Galime laisvai molbertus pastatyti“, – džiaugėsi Šilalės meno mokyklos direktorius Arūnas Goštautas.

Pasak jo, naujos patalpos įrengtos iš savivaldybės ir pačios mokyklos biudžeto.

Dar vienas džiugus dalykas – naujos klasės atidarymas sutampa ir su artėjančiu mokyklos jubiliejumi.

„Jau kitais metais mūsų mokykla švęs 60-metį. Dailė, aišku, atsirado truputėlį vėliau, pirmiausia buvo įkurtos muzikinės klasės, bet į dailę visados yra stojančių“, – kalbėjo R. Ramanauskienė.

Naujai įrengtoje dailės klasėje dirbs mokytoja Ilona Venckienė. Pagal programą pamokose bus mokoma grafikos, tapybos, piešimo ir erdvės plastikos.

Anot pedagogės, nuo šių mokslo metų sąlygos dirbti neabejotinai pagerėjo, patalpos geriau pritaikytos dailės užsiėmimams, jose stovi modernesni suolai, lentynos knygoms, yra kriauklė, televizorius ir kondicionierius.

„Svarbiausia, jog vaikams būtų erdvės, kad jie nesėdėtų susispaudę, kad galėtų didesnių formatų piešinius piešti. Kviečiu ateiti ir patiems viską pamatyti – visus priimame“, – sakė dailės mokytoja I. Venckienė.

Galimybė lankyti dailės užsiėmimus ir atsiradusi papildoma erdvė aktuali ne tik pačiai mokyklai – tėvų patirtys rodo, kad, renkantis popamokines veiklas, svarbūs ne tik vaiko norai, bet ir praktinės galimybės. Tad įsteigus naują dailės klasę, neabejotinai daugiau vaikų galės išbandyti ar tęsti mėgstamą veiklą.

Dovilė JAKAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Prie Šilalės kultūros centro rengiami nemokami lauko kino seansai sulaukė susidomėjimo, vien į pirmąjį populiarų lietuviškas kino klasikos filmą „Riešutų duona“, susirinko per šimtą žmonių. Šis projektas truks trejus metus, jo metu įvairiomis veiklomis siekiama mažinti senjorų ir asmenų su negalia socialinę atskirtį.

Projektas parengtas pagal Šilalės miesto 2023-2029 m. vietos plėtros strategijoje įvardytą sociokultūrinių paslaugų trūkumą, jo metu numatoma organizuoti kultūrinius renginius, skatinti bendravimą bei fizinį aktyvumą. Strategijoje nurodoma, kad 2022 m. Šilalės mieste gyveno 1061 vyresnis nei 65-erių žmogus, o nuo 2019 m. iki 2022 m. jų skaičius išaugo 19,6 proc. Oficialiais duomenimis, prieš ketverius metus Šilalėje mieste gyveno apie puspenkto šimto žmonių su negalia.

Šilalės kultūros centro viešųjų ryšių specialistė Ieva Tvaronavičiūtė teigia, kad šiuo projektu bus siekiama, jog įvardintos gyventojų grupės neliktų nepastebėtos.

„Šis projektas skirtas tam, kad nebūtų pamiršti senjorai ir negalią turintys žmonės, todėl tokiu būdu stengiamės mažinti socialinę atskirtį“, – pasakojo I. Tvaronavičiūtė.

Anot jos, nemokamų veiklų poreikis ypač svarbus yra mažesniuose miestuose.

„Mūsų projekto tikslinė auditorija ne visada turi finansines galimybes lankytis kino teatre, todėl organizuojami kino seansai yra nemokami“, – sako I. Tvaronavičiūtė.

Projekto startui pasirinkta ne komercinė kino produkcija, o lietuviška klasika, taip siekiant sudominti žiūrovus.

„Pagalvojau, kad senjorams tikrai labiau patiks senosios klasikos filmai. Be to, ir pati labai norėjau pamatyti šį filmą, ir kitiems jį parodyti, taip kai kuriems galbūt net priminti jų jaunystę“, – aiškina I. Tvaronavičiūtė.

Ji pabrėžia, kad šiuo projektu tikisi ne tik surengti veiklą, bet ir suteikti jai prasmę: „Labai noriu, kad į kino seansą atėjęs žmogus galėtų pasakyti, kad jam iš tikro patiko ši patirtis.“

Pirmojo seanso lankomumas ir žiūrovų susidomėjimas nustebino organizatorius. Pirmajam kino seansui buvo paruošta šimtas kėdžių, ir visos jos buvo užimtos, o kai kam netgi pritrūko. Tad jo organizatoriai sako esantys patenkinti startu ir tikisi, kad ir kiti sutrauks jų ne ką mažiau. Tokia veikla džiaugiasi ir miestelėnai. Štai renginyje dalyvavęs šilališkis Kęstutis tikina, kad jų reikėtų daugiau.

„Manau, Šilalėje būtinai reikia daugiau tokių iniciatyvų, nes nėra, ką būtų galima nuveikti vakarais“, – teigia šilališkis.

Organizatoriai primena, jog projekte dalyvauti gali senjorai ir negalią turintys asmenys, tačiau į filmų seansus yra kviečiami visi šilališkiai, nepaisant amžiaus grupės. Per trejus projekto metus planuojama surengti dešimt kino seansų. Kitas jų vyks rugsėjo 24 d., kurio metu bus rodomas filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.

Donata STASYTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė naująjį sezoną pasitinka pasipildžiusi šešiais naujais baleto artistais. Jų kelias į Klaipėdą – labai skirtingas: vieni apie galimybę šokti Europoje svajojo ne vienerius metus, kiti jau turi solidžios tarptautinės patirties, tačiau daugelį į Klaipėdą atvedė ne tik noras šokti, augti, bet ir būti trupės, kurią formuoja naujasis baleto meno vadovas Gianni Attimonelli, nariais.

Atrankoje į baleto trupę dalyvavo apie 500 šokėjų. Iš jų atrinkti vos šeši – Yoojung Kim, Hanana Mori, Rozina Szabo, Montes Justin Pirtle, Carter Raymond Smalling ir Lucas Hessel. Šis susidomėjimas atskleidžia ir augantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės patrauklumą profesionalų akyse.

Naujieji artistai į Klaipėdą atvyko iš skirtingų pasaulio kampelių – Pietų Korėjos, Japonijos, Vengrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos. Jų profesinė patirtis taip pat labai įvairi: nuo tarptautinių baleto konkursų, prestižinių baleto mokyklų iki šiuolaikinio šokio projektų, gastrolių ir darbo profesionaliose Europos bei Amerikos trupėse.

Kuo juos sudomino Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras? Ir kokią patirtį bei lūkesčius jie atsineša?

Hanana Mori (Japonija)

Šokti pradėjau būdama vos trejų, o nuo septynerių metų klasikinis baletas ir šiuolaikinis šokis tapo mano didžiąja aistra. Nuo tada vis dažniau ėmiau svajoti apie profesionalios šokėjos kelią.

Klaipėdą pasirinkau dėl galimybės šokti trupėje, kurios repertuare yra Alexanderio Ekmano kūrinys „Kaktusai“. Taip pat labai patiko pati atranka – pajutau pozityvią kolektyvo energiją. Džiaugiuosi pradėdama darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Čia dirba daug nuostabių šokėjų, todėl tikiuosi iš jų pasisemti naujų idėjų, išbandyti kuo daugiau skirtingų šokio stilių ir atrasti, kaip visa tai gali tapti mano pačios šokio dalimi. Labiausiai laukiu būtent šios patirties ir naujo kūrybinio etapo.

Montes Justin Pirtle (JAV)

Visada norėjau šokti Europoje. Dar sausį su baleto projektu gastroliavau Baltijos šalyse – buvau Vilniuje, Taline. Po gastrolių pradėjau ieškoti baleto trupių šalyse, kuriose lankiausi, ir jų darbo skelbimų. Taip radau Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.

Buvau pakviestas į atranką. Tuo metu dar turėjau sutartį su „Boulder Ballet“ Kolorade, todėl į Klaipėdą atvykti negalėjau. Nusiunčiau vaizdo įrašus, vėliau dalyvavau nuotolinėje atrankoje. Pas jus buvo vakaras, o Amerikoje tuo metu buvo maždaug septinta ryto.

Atrankoje dalyvavo apie 500 šokėjų. Kai sužinojau, kad esu vienas iš šešių atrinktų artistų, buvau labai laimingas. Pradėjau rinkti pinigus kelionei ir persikėlimui į Lietuvą. Paviešinau socialiniuose tinkluose, kreipiausi į šeimą, draugus, žmones, kurie mane buvo rėmę ankstesnėse trupėse. Rašiau laiškus, skambinau, pasakojau, kur važiuoju ir ką darysiu. Taip pat pat pats dirbau ir taupiau.

Vien dokumentams, jų tvirtinimui, kelionei ir kitiems dalykams išleidau daugiau nei 3000 JAV dolerių. Atvykus dar reikėjo susirasti būstą. Tai irgi nebuvo taip paprasta, nes reikėjo užstato. Labai padėjo kolegos. Vienas šokėjas pasiūlė ieškoti būsto Klaipėdos „Facebook“ grupėse. Parašiau ten ir gavau labai daug žinučių. Žmonės siūlė butus, dalijosi kontaktais, norėjo padėti. Man tai buvo labai maloni staigmena.

Galiu palyginti ir darbo sąlygas Amerikoje bei Europoje. Mažesnėse JAV trupėse, kuriose dirbau, dažnai dirbdavome pagal sutartis. Ne visada buvo suteikiamas sveikatos draudimas, pensijų ar kitos socialinės garantijos. Europoje, ypač valstybiniuose teatruose, matau daugiau stabilumo. Man svarbu, kad galiu dirbti tai, ką mėgstu, ir kartu turėti geras darbo sąlygas.

Skiriasi ir patys teatrai. Kolorade šokau mažesnėje erdvėje – buvome labai arti žiūrovų. Tai turėjo savito žavesio, nes gali tiesiogiai pajusti publiką. Tačiau Klaipėdos teatro mastas - kitoks. Pirmą dieną, kai kolegos aprodė teatrą, pagalvojau, kad realybėje jis dar geražesnis ir didingesnis nei nuotraukose. Scena, salė, šviesos, visa techninė įranga – puiki.

Jau repetuojame Alexanderio Ekmanno „Kaktusai“, taip pat ruošiamės miuziklui „Mamma Mia!“. Man patinka, kad repertuaras skirtingas, tad reikia skirtingų šokio stilių. Tai geras iššūkis.

„Mamma Mia!“ man dar įdomi ir vertimo į lietuvių kalbą. Amerikoje šias dainas girdėjau visą gyvenimą, tačiau išgirsti jas skambant lietuviškai labai netikėta.

Dabar svarbiausia – įsilieti į trupę. Noriu mokytis iš kolegų, susipažinti su choreografais, išbandyti skirtingus kūrinius. Man patinka tas jausmas, kai visi mokomės vieno spektaklio choreografijos ir po truputį tampame viena komanda.

Labai džiaugiuosi, kad išdrįsau tai padaryti. Persikelti iš Amerikos į Lietuvą nebuvo paprasta, bet jeigu ilgai svajoji apie galimybę šokti Europoje – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – puiki platforma.

Yoojung Kim (Pietų Korėja)

Užaugau tarp Pietų Korėjos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Šokti pradėjau būdama penkerių, tačiau studijuoti baletą pradėjau gerokai vėliau. Žinau, kad vėlyva pradžia baletui nėra lengvas kelias – tai labai fiziškai reikli profesija, kuriai ruošiamasi nuo mažens. Tačiau aš norėjau mokytis, nepasiduoti ir save išbandyti.

Šokis – labai svarbi mano gyvenimo dalis. Dirbdama kaip laisvai samdoma šokėja dalyvavau labai skirtinguose projektuose: choreografijos konkursuose įvairiuose Pietų Korėjos miestuose, lauko improvizacijose, kameriniuose spektakliuose, projektuose. Kartais tai būdavo maži, bet man vienodai svarbūs pasirodymai. Būtent iš tokių progų po truputį atsirado didesnės scenos – per pastaruosius dvejus metus turėjau galimybę šokti Japonijoje, taip pat dalyvauti premjeroje viename didžiausių Korėjos šokio renginių – Seulo baleto festivalyje.

Visada jaučiau, kad kažko trūksta. Būdama laisvai samdoma šokėja turėjau derinti šokį su kitais darbais, todėl ne visada galėjau visą savo laiką skirti tam, ką labiausiai mėgstu. Labai norėjau šokti trupėje – kasdien būti studijoje, repetuoti, mokytis ir tiesiog gyventi šokiu. Todėl galimybė prisijungti prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės man reiškia labai daug.

Dalyvavau Seulo baleto festivalyje, kuriame viena iš veiklų buvo baleto pamoka lauke, šalia gražaus ežero ir pramogų parko. Pamoką vedė Gianni Attimonelli. Iki šiol prisimenu, kiek energijos ir meilės šokiui jis įdėjo į tą pamoką. Vėliau dar dalyvavau jo vedamoje pamokoje, kai jis antrą kartą lankėsi Korėjoje.

Todėl kai sužinojau, kad Gianni Attimonelli tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto meno vadovu, supratau, kad noriu pabandyti dalyvauti atrankoje. Jo pamokose jaučiausi palaikoma, skatinama peržengti savo galimybių ribas. Man buvo įdomu, kokią trupę jis kurs ir kokią kryptį jai suteiks. Mėnesio atrankos rezultatų laukimas atrodė labai ilgas, todėl žinia, kad esu kviečiame sudaryti sutartį su KVMT, buvo nepaprastai džiugi.

Klaipėda – man labai patiko. Mane ypač sužavėjo teatro pastatas – jame gražiai susijungia klasikinis Klaipėdos įvaizdis ir šiuolaikiška teatro architektūra. Tačiau dar svarbiau kaip jaučiausi baleto studijoje. Ji erdvi, šviesi, jaučiasi gera energitika. Labai greitai pasijutau sava. Kolegos mane priėmė labai šiltai, todėl adaptacija buvo daug lengvesnė, nei tikėjausi.

Labai laukiu įsiliejimo į repertuarinius spektaklius. Ypač norėčiau šokti neoklasikinius kūrinius – tai mano mėgstamiausias žanras. Taip pat labai džiaugiuosi kolegomis. Jau dabar matau, kiek daug iš jų galiu išmokti. Mane žavi jų profesionalumas ir pagarba darbui. Noriu kuo daugiau dirbti kartu ir tapti tikra trupės nare.

Turiu ir asmeninį tikslą – labiau pasitikėti savimi. Ypač improvizuodama. Kartais improvizacijos metu per daug galvoju ir pradedu abejoti savo pasirinkimais. Norėčiau išmokti labiau pasitikėti savo kūnu, būti laisvesnė ir tiesiog nebijoti judėti.

Dar viena mano meilė – muzikinis teatras. Dar studijų metais esu kūrusi ir stačiusi keletą miuziklų, todėl labai norėčiau kada nors būti tokio spektaklio dalimi ir čia.

Dabar jaučiu, kad pagaliau esu ten, kur ilgą laiką norėjau būti – trupėje, kurioje galiu kiekvieną dieną šokti, mokytis ir augti. Man tai yra labai didelė galimybė, kurią noriu išnaudoti visa širdimi.

Rozina Szabo (Vengrija)

Esu gimusi Nyderlanduose, Hagoje, vengrų šeimoje, todėl vėliau persikėlėme gyventi į Budapeštą. Prieš pradėdama šokti profesionaliai, lankiau gimnastiką – būtent ji tapo pirmuoju žingsniu į šokio pasaulį. Vėliau įstojau į Vengrijos šokio universitetą, kur įgijau profesionalaus šokio išsilavinimą. Baigusi studijas išvykau į Poznanę, Lenkijoje, kur tęsiau savo, kaip baleto artistės, kelią ir kaupiau sceninę patirtį.

Apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą jau buvau girdėjusi anksčiau. Su baleto meno vadovu Gianni buvau susitikusi keletą kartų, kai jis lankydavosi mūsų mokykloje, taip pat turėjau kolegų, kurie šoko Ostravoje, kur jis dirbo. Todėl galimybė prisijungti prie Klaipėdos teatro man pasirodė labai įdomi.

Labiausiai patraukė teatro repertuaras ir noras išbandyti kažką naujo. Norėjau pakeisti aplinką, įgyti naujos patirties ir augti kaip menininkė.

Esu labai laiminga Klaipėdoje pradėjusi naują savo profesinio kelio etapą. Mane nuo pat pirmųjų dienų pasitiko labai draugiški ir šilti žmonės, o pats teatras paliko puikų įspūdį. Labai džiaugiuosi tapusi šios trupės dalimi ir nare, kad čia manęs laukia daug gražių spektaklių, naujų patirčių ir kūrybinių atradimų.

Lucas Hessel (Prancūzija)

Būdamas dvylikos metų pradėjau mokytis baleto akademijoje Tulūzoje, Prancūzijoje. 2016-aisiais prisijungiau prie „VM Ballet“. Tuo metu, be kasdienių treniruočių, daug dalyvavau įvairiose tarptautinėse programose ir meistriškumo kursuose Monte Karle, Prahoje, Niujorke.

2018 metais dalyvavau „Youth America Grand Prix“ konkurse Paryžiuje, kur klasikinio baleto kategorijoje užėmiau trečią vietą. Tais pačiais metais gavau stipendijas į keturias baleto mokyklas, tačiau pasirinkau „John Cranko Schule“ Štutgarte ir ten praleidau paskutinius dvejus mokymosi metus. 2021-aisiais baigiau mokslus ir pradėjau profesionalaus šokėjo karjerą.

Pirma mano darbo vieta - Vroclavo operos teatro baleto trupė, Lenkijoje. Ten šokau labai skirtingą repertuarą – „Žizel“, „Spragtukas“, „Neapolis“, „Ana Karenina“, kitus klasikinius bei šiuolaikinius spektaklius. Tuo metu pradėjau kurti ir pats. Dalyvavau jaunųjų choreografų programoje, kurioje sukūriau tris choreografijas – „Rouge et Noir“, „The Roots“ ir „Generation“. Buvo įdomu pabandyti pažvelgti į sceną iš kitos pusės ir suprasti, kiek daug dalykų slypi už choreografijos sukūrimo.

2025 metais prisijungiau prie „Ballet Preljocaj“ trupės Prancūzijoje. Su ja daug gastroliavome, tad teko šokti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kolumbijoje ir Europos šalyse. Per šį laiką šokau Angelin Preljocaj choreografijas, tarp jų „Gravity“, „Torpeur“, „Requiem(s)“, „Atys“ Versalio karališkojoje operoje. Tai buvo labai gera mokykla ir labai intensyvus laikotarpis.

Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atvykau todėl, kad mane sudomino nauja trupės meninė kryptis. Kai sužinojau, kad baleto meno vadovu dirba Gianni Attimonelli, pagalvojau, kad tai gali būti įdomi vieta. Man patiko mintis apie įvairesnį repertuarą, naujus choreografus ir naujus meninius požiūrius. Šiame karjeros etape kaip tik norėjau kažko naujo.

Atvykęs į teatrą pajutau, kad čia tikrai yra daug galimybių. Teatras naujas ir savitas, o trupėje yra skirtingos patirties ir skirtingų patirčių turinčių šokėjų. Ir pati Klaipėda man nauja – įdomu pažinti miestą, aplinką.

Dabar labiausiai laukiu darbo salėje ir naujo repertuaro. Noriu šokti, mokytis iš choreografų ir kolegų, imtis vaidmenų, kurie nebūtinai bus lengvi ar pažįstami. Į trupę atsinešu savo patirtį, bet kartu noriu išlikti atviras tam, ką čia išmoksiu.

Carter Raymond Smalling (JAV)

Šokti pradėjau būdamas penkiolikos metų, nedidelėje šokių studijoje Sietlo apylinkėse. 2021–2022 metų sezoną praleidau kaip „Boston Ballet“ trupės stažuotojas. Vėliau persikėliau į Vokietiją, kur mokiausi John Cranko mokykloje Štutgarte. Baigęs mokslus, du sezonus šokau Štutgarto baleto trupėje.

Labai džiaugiuosi prisijungęs prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės 2026–2027 metų sezonui. Nors čia dirbu neseniai, tačiau jau spėjau pajusti, kad trupėje yra labai daug talentingų ir kūrybingų šokėjų. Labiausiai džiugina tai, kad visi jie yra smalsūs, atviri ir draugiški.

Man labai patinka ir pati Klaipėda. Miestas pasirodė labai žavus –  akmenimis grįstos gatvelės, išraiškingi medžiai, o ypač tai, kad čia taip arti miškas ir jūra. Man tai labai ypatinga vieta gyventi ir dirbti.

Taip pat labai laukiu darbo kartu su meno vadovu Gianni ir galimybės prisidėti prie naujo teatro bei baleto trupės etapo ir jo kuriamos vizijos. Labai smagu būti šio proceso dalimi ir nekantrauju pamatyti rezultatą.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Sutikime, kad tautiniai ar reli­giniai konfliktai yra vieni pavojingiausių pasaulyje. Juos įžiebti labai lengva. Pakanka melagingos naujienos, grupelės smarkuolių išpuolio, politikos veikėjo neapgalvoto, nors ir iš tautosakos lobyno ištraukto raginimo, ir neapykantos laužas liepsnoja. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Nuo seno Lietuva buvo gana tolerantiška atvykėliams, persikėlėliams, tautinėms mažumoms. Net nereikėdavo demonstruoti didelio lojalumo mūsų valstybei, kad lietuviai priglaustų, sudarytų sąlygas bendruomenių plėt­rai, savo tikybos išpažinimui. Tik svetima ideologija pakaustyti imigrantai, okupacinių valstybių veikėjai bandydavo uždegti tą nesantaikos degtuką. Tai neturi nieko bendro su sovietiniais laikais propaguota internacionalizmo idėja.  

Mūsų skaitytojas turbūt nujaučia, į kur kalbą kreipiu. Bet iš pradžių paci­tuosiu politikės Viktorijos Čmily­tės – Nielsen žodžius: „Jeigu kažkas sako, jog rūpinasi lietuvių tauta, degindamas Koraną ar mosuodamas kiaulės galva, meluoja. Nes tai yra visiškai priešingas veiksmas. Tai yra konflikto žiebimas ir agresijos eskalavimas, tikintis, kad ugnis apims kuo didesnę visuomenės dalį. Tai ir rankos tiesimas Rusijai, kurios pagrindinis pastarųjų metų tikslas mūsų re­gione – skaldyti žmones ir sėti baimę, provokuoti agresiją bei tautinę neapykantą...“ 

Šis perspėjimas susišaukia su 60-ies visuomenės veikėjų viešu pareiškimu, pasmerkusių radikaliai nusiteikusių baikerių bandymą sutrukdyti musulmonų pamaldas prie Kauno mečetės.

„Mes smerkiame bet kokį bandymą neapykantos, pažeminimo ar bauginimo veiksmus paversti įprasta politinės kovos forma“, – pabrėžiama pareiškime. 

Bet sutikime, jog problema nėra vienalytė. Ji sena kaip pasaulis. Kodėl į karus išbujojo nesantaika tarp žydų ir arabų Artimuosiuose Rytuose? Kodėl 2020-ųjų sausį po Prancūzijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ prieš islamą nukreiptos karikatūros kilusiuose neramumuose žuvo devyni redakcijos darbuotojai, o šalyje ir visame pasaulyje kilo neapykantos vieni kitiems banga? Kodėl Lietuvoje palaidu liežuviu garsėjantys politikai leidžia sau skanduoti bjaurias dainuškas ir taip telkti apie save juos šlovinančius piliečius?

„Kiaulės galvos“ išpuolis Kaune jau turi pasekėjų. Rugsėjo 13-osios naktį prie vieno iš Vilniaus barų buvo sudegintas Koranas – islamo išpažinėjų pagrindinė religinė knyga. Incidentą buvo kam nufilmuoti, bet niekas nesustabdė veidą užsidengusio jaunuolio su ant apsiausto rankovės uždėtu Lietuvos vėliavos antsiuvu vykdyti savo įžūlų aktą. Menkniekis? Gal. Bet jis yra išpuolio Kaune atkartojimas...

Su Koranu mano santykis kitoks. Vieną jo egzempliorių rusų kalba pirkau dar 1992 m. rudenį Grozne, kai su grupe politikų vykau į Čečėnijoje vykusias iškilmes pirmųjų nepriklausomybės metinių pažymėti. Po dviejų metų, kai Ičkerijos kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai, kitą Šventojo rašto egzempliorių arabų kalba man padovanojo ir tuojau pat pašventino iš Azerbaidžano pas Džoharą Dudajevą atvykęs imamas. Nuo tol šios knygos yra mano garbingiausių leidinių lentynoje.

Kaip jau rašiau, tai problema, susijusi su niekaip neišnarpliojamu imigracijos klausimu. Jis nėra toks paprastas. Sunku nuspėti, kur gali plykstelėti neapykantos ugnis, kuris iš atvykėlių turi blogų ketinimų, kur apskritai pasisuks agresyvių kaimynų politika. Nutylėti šią problemą irgi ne išeitis. Mat drumstame vandenyje velniai veisiasi, sako liaudies išmintis...

Tuo metu „didieji patriotai“, iškėlę kiaulės galvą ir trukdydami atlikti musulmonų apeigas, šaukia, jog ateiviai trukdo tautos pažangai. Jie reikalauja apskritai neįsileisti imigrantų, o atvykusius kito tikėjimo žmones išvyti iš šalies.

„Lietuva – tik lietuviams!“ – mosuoja ant kartono nupieštu šūkiu koks jaunuolis. 

Tiesą sakant, savaitės komentarų apžvalgininkas irgi kartais neatsilaiko prieš tokį reikalavimą, nes jis tautiškai saldus. Net krūtinę užlieja šilta pasididžiavimo savimi banga, kad štai, koks esi lietuvis! Bet ši emocija labai pigi ir net pragaištinga. Pasaulis ir Lietuva niekada nebus vienatautė, vieno tikėjimo, vienos politinės orientacijos. Todėl neramu, kai žinoma TV laidų kūrėja puola apibendrinti neva, jei jos vos nenudaužė kokio tamsiaodžio pavėžėjo „Prius'as“, tai kalti visi, kurie įsileidžia „gastarbaiterius“, juos įdarbina maisto išvežiotojais ir pan. Tačiau eskaluoti tautinius ar religinius neramumus, prisidengiant patriotiniais šūkiais – negarbingas ir nusikalstamas kelias. Tai tik įpila dar daugiau žibalo į priešo propagandos mašiną. Demokratija ir tolerancija turi ribas, o jas kontroliuoti ir reguliuoti turi valstybė, o ne radikalių emocijų mėgėjai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Artėjant savivaldos rinkimams, Šilalės rajono gyventojų nuomonės apie savivaldybės darbą išsiskiria. Vieni sako didelių problemų rajone nematantys, kiti atkreipia dėmesį į jaunimo bei darbo vietų trūkumą, sveikatos apsaugą, švietimą ir lėšų paskirstymą.

Šilalės savivaldybės tarybos narės Asta Bataitytė ir Erika Gargasė taip pat išskiria demografinius iššūkius ir būtinybę daugiau dėmesio skirti kasdieniams gyventojų poreikiams.

Viena dažniausiai Šilalės gyventojų įvardijamų problemų yra jaunų žmonių ir darbo vietų stygius. Šilališkė Viktorija teigia, jog mūsų rajone trūksta ne tik galimybių dirbti, bet ir veiklų, kurios skatintų jaunimą pasilikti gyventi rajone.

„Manau, problema yra tai, kad Šilalėje mažėja gyventojų, nepritraukiamas jaunimas, trūksta darbo vietų“, – kalba Viktorija. 

Šilališkė kritiškai vertina savivaldybės lėšų paskirstymą. Pasak jos, kai kur investuojama į objektus, kurių būklė dar nėra prasta, tuo metu kiti būtini darbai lieka neatlikti. Moteris taip pat neslepia nusivylimo dėl per mažo politikų bendravimo su gyventojais. 

„Kai artėja rinkimai, tada visi sugeba pasisveikinti, atvažiuoti, pabendrauti su žmonėmis. Bet kur jie būna visą kitą laiką?“ – klausia miesto gyventoja.

Tuo tarpu šilališkė Eugenija savivaldybės darbu teigia esanti patenkinta ir didesnių trūkumų nepastebinti.

Šilalės miesto gyventoja Zita didžiausia miesto problema įvardija sveikatos apsaugą ir medicinos sistemą. Pasak jos, blogiausia, jog visur yra eilės, sunku laiku patekti pas gydytojus. 

Sveikatos apsaugos sritį, kaip vieną aktualiausių, išskiria ir savivaldybės tarybos narė E. Gargasė. Jos teigimu, Šilalėje medicinos paslaugos yra pakankamai išvystytos, savivaldybė stengiasi pritraukti reikiamų specialistų, tačiau bėdų nestinga.

„Tarybos sprendimu yra priimtas mechanizmas, kuriuo siekiama padėti pritraukti į rajoną trūkstamų specialistų, tarp jų ir gydytojų. Savivaldybė mato, kad toks poreikis yra, ir imasi veiksmų, kad būtų pasiektas gyventojams naudingas rezultatas“, – kalba E. Gargasė.

Ji pabrėžia, jog sveikatos ir socialinių paslaugų poreikis yra glaudžiai susijęs ir su demografine situacija.

„Manau, pagrindinis signalas valdžiai turėtų būti demografinės situacijos gerinimas ir jaunų šeimų pritraukimas. Žinoma, taip pat reikia galvoti apie investicijas ir naujas įmones, kurios kurtų naujas darbo vietas, kad jaunimas norėtų grįžti į Šilalę“, – įsitikinusi E. Gargasė. 

Pasak jos, rajono visuomenė sensta, todėl ateityje dar daugiau dėmesio reikės skirti ne tik gydymo paslaugoms ar investicijoms, bet ir senjorų poreikiams. 

Demografiniai pokyčiai atsispindi ir švietimo sistemoje. Pajūrio gyventojas Alius viena didžiausių rajono problemų įvardija mokyklų „naikinimą“ ir mano, jog savivaldybė daugiau dėmesio turėtų skirti būtent švietimui.

„Savivaldybė turėtų stengtis išlaikyti mokyklas. Manau, lėšas reikėtų skirstyti sąžiningiau ir daugiau dėmesio skirti būtent švietimui“, – teigia pajūriškis. 

Panašią tendenciją pastebi ir savivaldybės tarybos narė Asta Bataitytė, atkreipianti dėmesį į mažėjantį mokinių skaičių bei jaunų specialistų trūkumą mokyklose. 

„Jie nelabai noriai įsidarbina mokyklose, todėl lieka vyresni mokytojai, kai kurie dirba ir sulaukę pensinio amžiaus, nes nėra, kas juos pakeistų“, – teigia A. Bataitytė. 

Todėl, jos nuomone, savivaldybei svarbu yra ne tik spręsti švietimo problemas, bet ir ieškoti būdų, kaip rajone išlaikyti bei pritraukti jaunas šeimas. 

Kita vertus, nė viena problema negali būti įvardijama kaip atskira – įtakos joms atsirasti turi visas „paketas” veiksnių. Pasak E. Gargasės, švietimo srities, mažėjančio mokinių ir specialistų skaičiaus trūkumui įtakos turi iššūkiai susisiekimo srityje.

„Didelė dalis mokinių gyvena kaimo vietovėse, todėl kartais jiems labai sudėtinga pasiekti namus po pamokų ir būrelių“, – teigia tarybos narė.

Susisiekimo ir kelių būklės problemą akcentuoja ir A. Bataitytė. Tarybos narė kelia klausimą dėl kelių infrastruktūros ir teigia, jog daugiau dėmesio reikėtų skirti savivaldybės prižiūrimiems keliams bei gatvėms.

„Norėtųsi, kad būtų remontuojama daugiau savivaldybės žinioje esančių kelių ir gatvių miesteliuose bei kaimuose“, – sako tarybos narė. 

Pasak jos, svarbu ir tai, kad remontuojamų kelių eilė būtų sudaroma aiškiai bei sąžiningai. 

Kalbant apie rajono biudžeto lėšų paskirstymą, E. Gargasė siūlo atsakingiau vertinti didesnių miesto renginių ir švenčių finansavimą.

„Jeigu vienai šventei skiriamas labai didelis biudžetas, kitoms sritims akivaizdžiai lieka mažiau lėšų“, – įsitikinusi ji.

Pasak politikės, dalis pramogoms išleidžiamų lėšų galėtų būti skiriama socialinėms paslaugoms, sveikatos sričiai ar gyventojų susisiekimui gerinti.

Nors kalbinti pašnekovai išskiria atskirus savivaldybės sprendimus ir akcentuoja netolygų lėšų paskirstymą, jie pastebi ir teigiamus pokyčius rajone.

„Gerai vertinu tarybos darbą, daug nuveikta, Šilalė gražėja“, – sako A. Bataitytė. 

Socialinės politikos srityje savivaldybės veiklą teigiamai vertina ir E. Gargasė: „Mūsų rajonas yra stiprus socialinės politikos srityje. Tikrai yra atliepiami gyventojų poreikiai“. 

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės rajono savivaldybės interneto tinklalapyje skelbiama, kad šiuo metu biudžetinėse įstaigose ir savivaldybei pavaldžiose įmonėse yra kone 100 laisvų darbo vietų. Pasirinkimas toks platus, kad įsidarbinti galėtų ne tik daugelio sričių specialistai, bet ir ne vienas pačios menkiausios kvalifikacijos darbininkas. Tačiau daugelis pareigybių laisvos tik popieriuje, todėl ieškantiems dar­bo peršasi mintis, jog jos lau­kia valdžiai lojalių žmonių.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Dora Kaganaitė 1926 m. rugsėjo 14 d. gimė Laukuvoje, čia prabėgo jos vaikystė ir pirmieji mokslo metai. Ta­čiau jos gyvenimo istoriją negrįžtamai pakeitė karas. Penkiolikmetei teko susidurti su klausimu, apie kurį tokio amžiaus žmogus neturėtų galvoti – kaip išgyventi. 

Savo atsiminimais po kelių dešimt­mečių Dora, tada jau Tallat- Kelpšienė, dar spėjo pasidalinti vaizdo įrašuose, kurie saugomi asmeniniuose muziejininko Antano Ivinskio archyvuose.

1941-ųjų vasarą, naciams okupavus Lietuvą, Kaganų, kaip ir daugelio kitų žydų šeimų, gyvenimas sugriuvo, Laukuvos žydai atsidūrė Gerulių stovykloje, vėliau – Telšių gete. 

„Kodėl Laukuvos žydai nebuvo perkelti į getą Tauragėje? Už tai turime nusilenkti Laukuvos viršaičiui Tadui Tallat-Kelpšai“, – sako A. Ivinskis.

Pasirodo, gavęs nacių karinės vadovybės Lietuvoje nurodymą dėl žydų perkėlimo, T. Tallat-Kelpša paprašė Laukuvos pašto viršininko ant dokumento uždėti spaudą trim dienomis vėlesne data. Toks, atrodytų, nedidelis veiksmas suteikė laiko ir galimybę įspėti Laukuvos žydus apie artėjantį pavojų. Kas įspėjimą išgirdo ir juo patikėjo, galėjo bandyti pasitraukti. Taip pasielgė ir Kaganų šeima. Jie išvyko pas Telšiuose gyvenusius gimines. Tačiau po savaitės nusprendė grįžti į Laukuvą: galbūt tikėjosi, jog pavojus praėjo, gal tiesiog neįvertino to, kas jų laukė.

A. Ivinskio archyvuose saugoma Simono Dovidavičiaus kino juosta, kurioje užfiksuotas D. Kaganaitės-Tallat-Kelpšienės liudijimas.

„Mums grįžus, namuose jau gyveno vokiečių karininkai. Vienas peržvelgė, pasakė, kokia graži mūsų šeima ir kaip gaila, kad nė vieno nebeliks. Mama tąsyk mus tris vaikus stipriai prie savęs priglaudė, bet niekas tada nesitikėjom, kad po kelių dienų atvažiuos sunkvežimiai ir mus ims rinkti“, – pasakojo D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė.

Iš pradžių buvo ieškoma vyrų, todėl motina Doros brolį buvo paslėpusi. Tačiau, kai atėjęs žydų žudikas jo nerado ir pagrasino nušauti Doros motiną, brolis pats išėjo iš slėptuvės.

Dora prisiminė, jog po šio įvykio motina per vieną naktį pražilo. Žmonėms buvo sakoma, jog žydų vyrai išvežami darbams į Vokietiją, tačiau iš tiesų jie buvo sušaudyti, o moterys suvarytos į sinagogą.

Netrukus jos buvo išvežtos į Gerulių dvare, Telšių rajone, įrengtą stovyklą. Ten jų laukė dar sunkesni išgyvenimai.

Tuo metu Doros klasioko Stasio Šereikos tėvai galvojo, kaip išgelbėti Kaganų šeimą. Zuzana Šereikienė atvyko į getą prašyti, kad jai būtų leista pasiimti tarnaitę darbams, mat jos vyras Antanas buvo advokatas. Pavyko, tačiau net ir ištrūkusi iš geto mergina nebuvo saugi.

„Klasiokė Julė Uznytė mane įspėjo apie planuojamas žudynes, tad išskubėjau atgal į getą. Man grįžus visi buvo išsigandę. Paaiškėjo, kad mano mamai ir sesei pavyko pabėgti, nes jos irgi sužinojo apie planuojamą sušaudymą“, – apie vieną dramatiškiausių savo gyvenimo epizodų pasakojo D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė.

Taigi grįžusi į vietą, iš kurios ką tik buvo išėjusi, Dora vėl pateko į pavojų. Tačiau jai dar kartą pavyko ištrūkti. 

Netrukus Telšių gete likę žydai buvo sušaudyti.

Dora išvengė likimo, kuris daugelį ištiko Rainiuose. Jai padėjo klasiokai Stasys ir Julė. Jie pasirūpino, kad mergina būtų apgyvendinta pas kitą klasioką – Jurgį Tallat-Kelpšą. Vėliau jis tapo Doros vyru.

Dora prisiminė, jog jos saugumu rūpinosi ne vienas žmogus. Antanina ir Stanislovas Tallat-Kelpšai bei Stanislovo motina Agota kiekvieną kartą, kai kildavo pavojus, ieškodavo jai saugesnės vietos, Dora buvo slepiama pas jų gimines ir pažįstamus, kartais apsistodavo ir Šarnelės kaime, pas poeto Vytauto Mačernio tėvus ir kt.

Pasak A. Ivinskio, Doros likimą nulėmė daugybė žmonių, kurie skirtingais momentais sutiko ją priimti, paslėpti, perspėti ar kitaip padėti.

Iš Telšių geto pasitraukusiai Minai Kaganaitei ir jos motinai žmonės padėjo slapstytis iki 1944 m. Tačiau vėliau jos buvo nužudytos. 

A. Ivinskio teigimu, Kaganų šeimos istorija yra susijusi ir su Dalios Grinkevičiūtės gyvenimo istorija.

„Saugumas reikalavo, kad D. Grinkevičiūtė išvyktų iš Šilalės rajono, o ji atsakė, jog tai padarys tik tada, kai Laukuvą apleis Minos ir jos motinos žudikai. Susidorojimas su jomis buvo žiaurus: po dukters nužudymo moteris išprotėjo, žmonės matė ją prie kapo naktį šaukiančią, o atėjus pavasariui, iš Lokystos buvo ištrauktas nežinomos moters kūnas... 

Visi, kam yra daugiau nei 60 metų, Laukuvoje žino, kas tie žmonės“, – sako D. Grinkevičiūtės ekspozicijos vadovas.

D. Kaganaitė-Tallat-Kelpšienė 43-ejus metus dirbo mokytoja Telšiuose. Doros ir jos šeimos gelbėtojai, net 31 žmogus, buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir archyvų nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija