Vienas rodo pintinę dailių baravykų, kitas giriasi kibiru voveraičių – tokie vaizdai su miškų gėrybėmis pastarosiomis dienomis vis dažniau pasirodo viešojoje erdvėje. Prasidedant grybavimo sezonui vis daugiau žmonių traukia patikrinti „slaptų“ vietelių. Nors beveik visoje Lietuvoje veikia stiprus ryšys, gilesnėje miško tankmėje signalą gali silpninti daubos, kalvos, aukšti ir tankūs medžiai. Kaip pasirūpinti telefonu prieš leidžiantis į grybų medžioklę ir ką daryti, jei ryšys dingo, rašoma „Bitė Lietuva“ pranešime. 

Aistė JANKŪNAITĖ 

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 55

Su lenktyninke Dagne Končiūte susipažinome praėjusiais metais, kai ji į Šilalės ralį atvyko kartu su mūsų kraštiečiu Dominyku Viliušiu. Tuomet jų ekipažas buvo vienas iš atstovavusių Šilalei gimtojo krašto trasose. Šiemet Dagnė į Šilalę sugrįžta jau kitokiame amplua – kaip moterų ralio projekto „Aš – ralistė“ dalyvė.

„Kaip ir pernai, būsiu šturmanė, tačiau šįkart mūsų dalyvavimas kitoks. Kartu su vairuotoja Gabriele Gedgaude esame projekto „Aš – ralistė“ dalyvės, todėl galime varžytis tik Lietuvos mini ralio čempionate“, – sako D. Končiūtė.

Ji aiškina, jog šis projektas turi savitas taisykles. Mini ralio čempionate per sezoną dalyvauja tik penki moterų ekipažai – iš viso dešimt sportininkių. Lietuvos automobilių sporto federacija kartu su projekto organizatoriais kiekvienam ekipažui parenka vieną iš penkių čempionato etapų.

„Mums su Gabriele teko Šilalės ralis. Ir tai tikrai sėkmė – ne tik todėl, kad jau esu važiavusi jūsų rajono greičio ruožuose, bet ir dėl patogios vietos. Aš gyvenu Kaune, Gabrielė – Palangoje, tad Šilalė mums yra tarsi pusiaukelė“, – šypsosi lenktynininkė.

Anot Dagnės, projekto rezultatai paaiškės tik pasibaigus šių metų Lietuvos mini ralio čempionatui, kai bus išrinktas geriausiai per sezoną pasirodęs moterų ekipažas.

„Nors abi turime autosporto patirties, kaip ekipažas iki šiol nebuvome startavusios, todėl nusprendėme prieš debiutą pasitikrinti jėgas ir „apsišlifuoti" liepos pradžioje Tauragėje vykusiame ralio sprinto etape. Nors oro sąlygos nelepino, netrūko techninių nesklandumų, o varžybų metu patyrėme avariją – mūsų automobilis vertėsi, todėl finišo nepasiekėme, – ši patirtis tik sustiprino įsitikinimą, kad puikiai viena kitą suprantame, girdime ir papildome, o atmosfera automobilyje yra tiesiog fantastiška. Mums lengva susikalbėti, o požiūris į ralį ir lenktyniavimą visiškai sutampa.

Akivaizdu, jog projektas „Aš – ralistė" neatsitiktinai suvedė mūsų kelius – tai puiki dovana ir didelė galimybė. Esame pasiruošusios, motyvuotos ir puikiai nusiteikusios,– tikina pilotė G. Gedgaudė.

Šilalės ralyje merginų ekipažas startuos projekto suteiktu „Toyota Auris“ automobiliu ir varžysis SGC1 klasėje. Kokį startinį numerį gaus jų automobilis, paaiškės tik prieš pat varžybų pradžią.

Tarp šiųmečio Šilalės ralio dalyvių bus ir daugiau mūsų krašto sportininkų. Pernai Dagnės pilotu buvęs bijotiškis D. Viliušis šį sezoną Lietuvos mini ralio čempionate šturmano pozicijoje važiuoja su Justu Augusčiu (Kelmės ASK) „Honda Civic“ automobiliu SGC1 klasėje. Po trijų čempionato etapų abu savo įskaitose užima antrąsias vietas.

Sėkmingai sezoną tęsia ir dar vienas Bijotų ekipažas – broliai Aurimas (pilotas) ir Žilvinas Šliažai (šturmanas). Jų išskirtinai marginta „Opel Astra“ varžosi SGC2 klasėje, o po trijų etapų abu savo kategorijose yra treti.

Lietuvos ralio sprinto čempionate tarp 99 lenktynininkų ekipažų startuos ir Šilalės ASK atstovai Lukas Vajinskis bei šturmanas Šarūnas Gumauskas. Po trijų etapų L. Vajinskis SG2 klasės pilotų įskaitoje užima pirmąją vietą.

Žydrūnė MILAŠĖ

D. KONČIŪTĖS archyvo nuotr.

Liepos 31–rugpjūčio 1 d. į Šilalę vėl rinksis automobilių sporto mėgėjai – miesto šventės metu antrus metus iš eilės vyksiantis ralis žada suburti daugiau nei 100 lenktynininkų, pasirengusių išbandyti save ir savo techniką Šilalės krašto žvyrkeliuose.

Pasak organizatorių, šiemet varžybos ne tik įgijo naują pavadinimą – „NEO Rally Šilalė“, bet ir taps vieninteliu raliu Lietuvoje, kuriame vienu metu varžysis tiek Lietuvos automobilių ralio sprinto, tiek Lietuvos mini ralio čempionato dalyviai.

„Tai tikrai garantuoja įspūdingą renginį, gausų dalyvių būrį ir aukšto lygio techniką“, – „Šilalės artojui“ sako ralio organizatorius, asociacijos „Motorsport Promotion Team“ direktorius Edvinas Vašteris.

Anot jo, nors Šilalė Lietuvos ralio žemėlapyje atsirado tik praėjusiais metais, pirmosios varžybos sulaukė itin palankių tiek dalyvių, tiek žiūrovų įvertinimų. Prie to prisidėjo ir tai, kad iš Šilalės krašto yra kilęs ne vienas ralio lenktynininkas, kuriems buvo garbė savo gimtinėje priimti varžovus ir bičiulius.

Sėkmingai surengtas pirmasis ralis paskatino organizatorius sugrįžti ir šiemet. Siekiama, kad „NEO Rally Šilalė“ taptų vienu reikšmingiausių automobilių sporto renginių Vakarų Lietuvoje.

„Praėjusiais metais varžybos buvo Lietuvos mini ralio čempionato kalendoriaus dalis, o šiemet prie jų prisijungs ir aukštesnio lygio – Lietuvos automobilių ralio sprinto čempionato dalyviai, kuriems tai bus ketvirtasis sezono etapas. Dėl to gerokai išaugo varžybų kilometražas, tikimės ir daugiau dalyvių. Prie šio augimo prisideda ir naujasis ralio generalinis rėmėjas „NEO Taksi“ – viena didžiausių taksi ir pavėžėjimo paslaugų bendrovių“, – džiaugiasi E. Vašteris.

Sportininkai ir jų komandos į Šilalę pradės rinktis liepos 31-ąją. Šilalės sporto ir laisvalaikio centre įsikūrusiame štabe jie atliks administracines procedūras, o vėliau pradės susipažinimą su trasomis.

Lietuvos automobilių ralio sprinto čempionato dalyvių laukia 10 greičio ruožų, kurių bendras ilgis sieks apie 60 kilometrų. Lietuvos mini ralio čempionato dalyviai į kovą stos šeštadienį – jų lauks beveik 32 kilometrų distancija, sudaryta iš šešių greičio ruožų.

Organizatoriai informuoja, kad varžybų metu, rugpjūčio 1 d., bus uždaromi keliai ir prašo gyventojų elgtis atsakingai, saugoti save bei nesukelti nepatogumų sportininkams.

Informacija apie visų greičio ruožų (GR) uždarymo tikslų  laiką:

GR 1/3 Mikūlės – Treigiai – Laukuva: 7.25 val. – 10.15 val.;     

GR 2/4 Dvarviečiai – Girvainiai – Padievytis: 7.45 val. – 10.35 val.;

GR 5 Kazokai I – Griguliai – Kastauniškė: 11.05 val. – 14.05 val.;    

GR 6 Rudiškė – Payžnys – Dargaliai: 11.25 val. – 14.25 val.;    

GR 7 Kuodaičiai – Nevočiai – Rubaičiai: 11.45 val. – 14.45 val.;    

GR 8 Bijotai – Bardžiai – Bijotai: 14.50 val. – 17.45 val.;    

GR 9 Dvyliškė – Pakarčemis – Kalvaliai: 15.10 val. – 18.05 val.;    

GR 10 Pagrybis – Kaušai – Pagrybis: 15.30 val.  – 18.25 val.;    

Šilalė, Kovo 11-osios gatvė, nuo Dionizo Poškos g. iki Pievų g.: 7 val. – 20 val.

„Šilalės artojo“ inform.

Daugelis žino Upynoje esančią Marijonos Čilvinaitės gatvę, tačiau retas galėtų pasakyti, kuo ši moteris nusipelnė Lietuvai. Viena pirmųjų šalies kraštotyros tyrėjų, etnografė ir Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė daugiau kaip septynis dešimtmečius rinko bei fiksavo nykstančius papročius, dainas ir pasakojimus. Šiandien jos palikimas vėl grįžta į visuomenės akiratį – Šilalės kultūros centro etnografė Ilona Raudonienė kartu su Upynos bendruomene kuria filmą apie XIX a. vestuvių papročius, paremtą būtent mūsų kraštietės M. Čilvinaitės surinkta medžiaga. 

Prasmingi darbai išsaugomi ateities kartoms

Dažnai žavimės tolimų kraštų istorija ir kultūra, ieškome iškilių asmenybių svetur, tačiau ne visada pastebime tuos, kurie gyveno ir kūrė visai šalia mūsų. Laikas bėga, o kartu blėsta ir atmintis apie žmones, kurių darbai nusipelnė kur kas didesnio dėmesio. Viena jų – Upynoje gimusi etnografė, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė M. Čilvinaitė. Pernai buvo paminėtos jos 125-osios gimimo ir 30-osios mirties metinės, tačiau Šilalės kultūros centro etnografė I. Raudonienė įsitikinusi, kad apie šią iškilią kraštietę iki šiol žino pernelyg mažai žmonių.

„Upynoje pagaliau turime M. Čilvinaitės vardu pavadintą gatvę, tačiau retas rajono gyventojas galėtų pasakyti, kuo ji nusipelnė Lietuvai. Todėl nors jubiliejiniai metai jau praėjo, nusprendėme ir toliau viešinti jos darbus. Žmogui, palikusiam tokį reikšmingą pėdsaką Lietuvos etnografijoje, dėmesio niekada nebus per daug“, – įsitikinusi I. Raudonienė.

Siekdama įamžinti M. Čilvinaitės atminimą, etnografė parengė projektą, skirtą kraštietės indėliui į Lietuvos praeities kultūros išsaugojimą. Pasak Ilonos, neįkainojamą vertę turi kraštotyrininkės dar 1935 m. išleistas rinkinys „Pasakojo, šnekėjo žmonės“, o prieš 100-metį pasirodęs leidinys „Vestuvių papročiai Upynos apylinkėse“ iki šiol laikomas vienu išsamiausių šio krašto papročių aprašymų. Mokslų akademijai ir kitoms kultūros įstaigoms M. Čilvinaitė perdavė daugiau kaip 260 kraštotyros rinkinių.

„Svarbiausia, kad senieji papročiai aprašyti itin tiksliai – kiekvienas veiksmas paaiškintas ir pagrįstas. Pavyzdžiui, jei į merginos tėvų sodybą su jaunikiu atvykdavo piršliai, tėvo paimtas botagas iš piršlio rankų reikšdavo, kad jaunikis jam priimtinas. O jei merginai jaunikis patikdavo, per antrąjį piršlių apsilankymą ji išeidavo jų pasitikti. Jei neišeidavo – gero nelauk. Man pačiai pažintis su M. Čilvinaitės darbais tapo dideliu atradimu“, – pasakoja I. Raudonienė.

Anot jos, šiandien jau sunku palyginti skirtingų Lietuvos regionų papročius, nes ne kiekvienas kraštas turėjo tokių kruopščių etnografų, kurie viską būtų užfiksavę. Todėl M. Čilvinaitės palikimas yra ypač vertingas.

„Didžiausią įspūdį man paliko XIX a. žmonių gyvenimo ritmas. Upyniškiai niekur neskubėjo, o dukters išleidimas už vyro buvo atsakingas ir gerai apgalvotas sprendimas. Nebuvo taip, kaip vaizduojama Žemaitės „Marčioje“. Upynoje mergina, būsimam jaunikiui kelis kartus apsilankius jos namuose, pati vykdavo apžiūrėti būsimo vyro ūkio bei susipažinti su jo šeima. Papročiuose buvo daug savotiškų saugiklių, leidusių atsisakyti nepageidaujamo jaunikio. Į vieną sodybą tą pačią dieną galėdavo užsukti net keli piršliai, o merginos tėvas paimdavo ir antrojo piršlio botagą – tegul dukra renkasi, kuris geresnis. Toks sprendimas pirmiesiems piršliams buvo aiškus ženklas, jog metas užleisti vietą kitiems“, – pasakoja etnografė.

Kuria filmą

Susidomėjimas M. Čilvinaitės darbais I. Raudonienę paskatino imtis projekto, skirto įamžinti iškilios kraštietės atminimą. Viena jo dalių – tautodailininko Nerijaus Alšausko kuriamas stogastulpis. Jis iškils prie kelio Šilalė–Skaudvilė, ties keliuku į kraštotyrininkės gimtinę Bajorkalnyje. Kita projekto dalis – dokumentinis-vaidybinis filmas „XIX a. vestuvės Upynos krašte“, paremtas M. Čilvinaitės surinkta medžiaga.

„Ilgai galvojau, kaip šią sukauptą medžiagą perteikti šiuolaikiniam žmogui. Supratau, jog šiandien žmonės daugiau žiūri nei skaito, todėl gimė idėja sukurti filmą. Tikiuosi, toks formatas taps artimesniu įvairaus amžiaus žiūrovams ir lengviau įsimins“, – pasakoja I. Raudonienė.

Bilionių etnografinėje sodyboje netrūko nei bendruomenės narių entuziazmo, nei nuoširdaus įsitraukimo į būsimą filmą. Jaunosios vaidmenį sukūrusi Monika Kinderienė sako nė akimirkos nesvarsčiusi, ar priimti pasiūlymą.

„Prieš 13 metų pati ištekėjau kiek kitaip nei įprasta – į bažnyčią važiavome arkliais, „brikoje“ griežė muzikantai. Todėl ir šis filmas man tapo savotišku sugrįžimu į savo pačios vestuves“, – šypsosi Monika.

Jaunosios motinos vaidmenį atliekanti Upynos bendruomenės pirmininkė Lina Bajorinienė pabrėžia, kad tradicijų puoselėjimas jai yra kasdienio darbo dalis.

„Dirbu muziejuje, vadovauju bendruomenei, todėl stengiuosi, jog senieji papročiai būtų perduodami jaunajai kartai. Per miestelio šventes visada randame vietos seniesiems žaidimams, mįslėms, šokiams ir dainoms. Todėl gavusi Ilonos kvietimą tik paklausiau, kur ir kada reikia būti“, – tikina Lina.

Į jaunamartės tėvą įsikūnijantis Dainius Bindza, kilęs iš Telšių Upynos, pastebi, kad skirtingose Žemaitijos vietose vestuvių papročiai turėjo savitų bruožų, tačiau daugelis jų šiandien jau išnykę.

„Toks projektas svarbus ne tik Šilalės kraštui, bet visai Žemaitijai. Jis leidžia išsaugoti tai, kas po truputį dingsta iš mūsų atminties“, – įsitikinęs jis.

Pirmoji filmo dalis jau nufilmuota ir montuojama. Visuomenei ir filmas, ir stogastulpis bus pristatyti rugpjūčio gale. Vėliau juosta bus rodoma Upynoje, Šilalėje, Bijotuose, rajono bibliotekose ir ugdymo įstaigose. Projekto autorė tikisi, jog filmas taps naudinga mokomąja priemone ir pasieks ne tik rajono, bet  visos Žemaitijos mokyklas.

„Kol kas sukūrėme tik pirmąją, maždaug pusvalandžio trukmės filmo dalį, skirtą piršlyboms – piršlių sutikimui merginos namuose ir būsimos nuotakos apsilankymui jaunikio sodyboje Vytogalos aviacijos muziejuje. Labai norėčiau ateityje nufilmuoti ir visas vestuves iki pat pabaigos. Džiaugiuosi, jog mano idėją palaikė Upynos bendruomenė, o aktyviausi jos nariai tapo ir aktoriais. Šįkart pati likau už kadro, režisierės vaidmenyje“, – sako I. Raudonienė.

Filmo kūrėjams didelį dėmesį teko skirti autentiškumui – kiekviena scena buvo kruopščiai derinama, o netaisyklingai ištartas žemaitiškas žodis neretai reikšdavo pakartotinį filmavimą. Kartu su Upynos bendruomene filme, kurį kuria Tauragės „AP media“ komanda, vaidina Skaudvilės folkloro ansamblis „Inkstiliuks“ bei vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Gers smuoks“.

„Dažniausiai kuriame reklamas, todėl pasiūlymas filmuoti istorinį pasakojimą buvo įdomus iššūkis. Šįkart dirbame kitaip – naudojame senovinius objektyvus, kurie sukuria išskirtinį vaizdą ir padeda perteikti laikmečio nuotaiką“, – pasakoja Andrius Pleikys, Deividas Kryževičius ir Nojus Miškinis.

Filmo „XIX a. vestuvės Upynos krašte“ tikslas – netradicine forma supažindinti visuomenę su XIX a. Upynos krašto vestuvių papročiais, tad  žiūrovai išvys autentišką to meto namų aplinką, senovinius buities rakandus, žirgų pakinktus ir kitus I. Raudonienės bei jos komandos surinktus eksponatus.

Rugpjūčio 28 d. Upynos kultūros namuose vyks ne tik filmo premjera, bet ir konferencija, skirta M. Čilvinaitės atminimui. Pagrindinį pranešimą skaitys kraštietė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė. Konferencijoje taip pat dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Benediktas Šetkus ir kiti lektoriai.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Kyjivas mėgina nutraukti derybų dėl taikos Ukrainoje pauzę, antradienį Baltuosiuose rūmuose prezidentas Volodymyras Zelenskis ketina susitikti su Donaldu Trumpu. Kartu jis dalyvaus netikėtai mirusio gero D. Trumpo bičiulio senatoriaus Lindsey Olino Grahamo laidotuvėse.

Jau keletą mėnesių vyksta ne tik karinė, bet ir diplomatinė dvikova tarp V. Zelenskio ir Putino. Trikdomas vyriausybės krizės, Ukrainos vadovas atsigriebia akivaizdžiai pagerinęs santykius su Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos valstijų lyderiais. Paskutinį kartą V. Zelenskis ir D. Trumpas susitiko NATO „samito“ kuluaruose, kiek anksčiau – Prancūzijoje. Pats Ukrainos vadovas interviu amerikiečių dešiniojo sparno nuomonės formuotojai ir artimai JAV prezidento sąjungininkei Laurai Loomer tvirtino, jog pozityviausias „lūžio tašku“ tapęs  susitikimas su D. Trumpu vyko Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, 2025 m. balandį. Jame niekas daugiau nedalyvavo, nuo abiejų vos 20 minučių trukusio pokalbio „akis į akį“ buvo atskirtas net Prancūzijos prezidentas. Atrodo, kad toks pokalbių formatas neleidžia politikui iš už Atlanto mėgautis savo išskirtinumu savo komandos akivaizdoje...

Tuo metu Putino stovykloje auga nusivylimas Amerikos pozicija, nors šis bando visaip, net simbolinėmis dovanėlėmis, įsiteikti užjūrio partneriui. Štai per mažai kam žinomą JAV meno komisijos pirmininką dizainerį Rodney Mimsą Cooką, dalyvavusį Sankt Peterburgo ekonomikos forume, Putinas dovanų perdavė ledo ritulį, tarsi tvirtindamas, jog karo Ukrainoje likimas dabar yra Vašingtono rankose... D. Trumpas tik šyptelėjo ir nuėjo, o Maskvoje dėl to ėmė džiūgauti.  

Žinoma, ir vieni, ir kiti D. Trumpui stengiasi įtikti. Vienaip ar kitaip JAV visais požiūriais tebėra galingiausia valstybė, o jos vadovas juk gerbia jėgą ir pinigus. Kariniu požiūriu Rusija tebėra pavojinga jėga, tačiau jos pinigai senka. Štai kodėl Maskva visą laiką apeliuoja į susitarimus su JAV Ankoridže, kur, kaip anuomet pranešė žiniasklaida, D. Trumpui buvo patikėti didžiuliai Rusijos resursai ir jų tiekimo trasa iš Tolimųjų Rytų į Aliaską. 

Bet, regis, ir tai JAV prezidentui jau nedaro įspūdžio, Putino vilionės neveikia. Silpnesnė Rusija jam, atrodo, užtikrins lengvesnį priėjimą prie jos išteklių. Kita vertus, negalima teigti, kad dabar visos simpatijos yra kenčiančios Ukrainos pusėje. Dar ir dėl to, jog D. Trumpu sunku tikėti, tarkime, prisimenant principinį JAV ir Ukrainos susitarimą dėl retųjų žemės išteklių eksploatavimo ir pardavimo. Jis iki šiol neveikia, nes esą čia vyksta karas, o buvęs verslo ryklys juk turi gerą uoslę.

Vargu, ar reikia puoselėti daug vilčių, kad ir šįkart susitikime Vašingtone įvyks dar vienas lūžis. Nors nuo nelemto lyderių pokalbio 2025-jų vasarį Ovaliajame kabinete D. Trumpo pasitikėjimas V. Zelenskiu gerokai išaugo. Pagaliau jis suprato, kas iš tikrųjų nori taikos, o kas, kaip sakoma, tik tempia gumą. Bet ir ta guma negali būti tempiama iki begalybės, ji galų gale nutrūksta. Juo labiau, kad Kyjivas ėmėsi sunkios, bet gana veiksmingos Rusijos sekinimo taktikos. Ir D. Trumpas tai pastebi. Juk jis gerbia jėgą, šlovina nugalėtojus...

Galbūt vadinamoji Ankoridžo dvasia ne visiškai išsisklaidė iš šio susitikimo veikėjų galvų, tačiau dviejų karo „generolų“ susitikimas šiandien gali duoti impulsą jei ne paliauboms visame fronte, tai bent ugnies nutraukimui ore. Būtent oro smūgiai abiem šalims dabar daro didžiausią žalą. Kaip pranešta, amerikiečiai jau perdavė Kyjivui savo taikos atkūrimo planą, kuriame, esą yra Maskvai nepalanki sąlyga: jei ši ir toliau reikalaus Ukrainos pasitraukimo iš Rusijos užimtų teritorijų, Vašingtonas pasilieka sau teisę riboti kuro tiekimą į Rusiją.

„Būtent griežtos „pragariškos“ sankcijos privers Maskvą žengti taikos link Ukrainoje“, –  rašo amerikiečių  tinklalapis „The Hill“. Taip pat priduriama, jog JAV Kongresas, tiksliau – aukštieji rūmai Senatas, dar iki rugpjūčio pertraukos priims teisės akto projektą, kuriuo Rusijai būtų įvestos griežtos sankcijos. Šis sankcijų paketas bus nukreiptas ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš Kiniją bei Indiją, kurios yra vienos didžiausių rusiškos energijos pirkėjų. Projektą parengė neseniai miręs respublikonas L. Grahamas, kuris buvo geras JAV prezidento bičiulis ir lankėsi Ukrainoje prieš pat savo mirtį. Todėl D. Trumpas savo tinklapyje pareiškė: „Tą norėjo padaryti Lindsey ir tai įvyks“. Jis dar siekia, jog į paketą būtų įtrauktas ir Rusijos globojamas Iranas...

Galbūt Vašingtone atsiras naujų taikingų idėjų. JAV valstybės sekretorius Markas Rubio po susitikimo su Rusijos užsienio reikalų ministru tėškė: ,,Derybos Ankoridže žlugo, mums reikia sugalvoti naujas idėjas dėl Ukrainos krizės sureguliavimo”. Naują požiūrį į Rusijos karą prieš Ukrainą nelauktai pademonstravo vienas ištikimiausių Putino partnerių ir Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas, kuris per susitikimą su Rusijos prezidentu Omske paragino įšaldyti Rusijos ir Ukrainos karą, nes „šio konflikto pobūdis daugeliui, įskaitant ir mus, nėra visiškai aiškus“. 

Putinui tai aiškiai nepatiko. Bet ar jis supras, kad karas pavojingas ir jam pačiam?

Česlovas IŠKAUSKAS