Naktį iš penktadienio į šeštadienį amerikiečių kosminė misija „Arte­mis II“ po 9 dienų ir vienos valandos odisėjos kosmose grįžo į Žemę. Kapsulė, atsiskyrusi nuo apa­rato, iš viso įveikusio 1 mln. 117 tūkst. kilometrų atstumą, po 3 val. nakties Lietuvos laiku nusileido Ra­miajame vandenyne netoli San Diego (Kalifornija).

Įvykis neeilinis. Tai nebuvo bandymas pakartoti 1969 m. liepos 20 d. pirmąjį žmogaus išsilaipinimą šiame Žemės palydove. Jis numatytas per ketvirtąją astronautų misiją, kuri greičiausiai vyks 2028 m. Tuomet čia ketinama įkurdinti kosminę bazę, kuri lyg tarpinė stotelė vėliau taptų startu į Marsą. Šįkart keturi astronautai ištyrinėjo šešėlinę (nematomą) Mėnulio pusę.

Skrydis į nematomą Mėnulio pusę (1970 m. astronautai taip pat ją apskrido, bet nebuvo įėję į palydovo orbitą) nušluostė nosį rusams ir kinams. Mėnulio tyrinėjimuose jau anksčiau Kinija išsiveržė į trečią vietą po SSRS ir JAV. Jos pilotuojamas skrydis į Mėnulį numatytas 2030 m. Kartu su Rusija Pekinas ketina statyti tarptautinę mėnulio stotį. 

Mes jau prieš porą metų rašėme, kaip Rusija ir Amerika dalijasi Mėnulį. Tuomet priminėme, jog dar Potsdamo konferencijoje 1945 m. Stalinas juokais ar ne Harry S. Trumanui į klausimą apie Vokietijos pasidalijimą atkirto: „Ne, Mėnulio. Juk dėl Vokietijos mes susitarėme. Būtent Mėnulį turiu galvoje...“

Ilgą laiką SSRS buvo šio palydovo tyrinėjimo pirmeivis. Bet visą sėkmingą mokslinį darbą lyg ranka nuėmė 2014 m. prasidėjusi invazija į Ukrainą. Didžiulės lėšos, mestos į kosminius projektus, staiga išseko, pradėjus karą prieš šią šalį. Jau 2023 m. gruodį, po to, kai vienas aparatas prieš pusmetį sudužo palydovo paviršiuje, „Roskosmos“ vadovai pareiškė, kad kosminio aparato „Luna“ paleidimas iš 2028 m. nukeliamas porai metų. 

Paskui pridūrė: pilotuojami skrydžiai iki 2036 m. nenumatyti... Taip Rusija ima atsilikti ne tik nuo JAV ar Kinijos, bet ir nuo Indijos, kurios nepilotuojamas aparatas Mėnulio pietiniame poliuje nusileido 2023 m. 

Rusija kosmoso tyrimų srityje galėtų bendradarbiauti su Pekinu ar Vašingto­nu. Tačiau Kinija nori įrodyti savo nacio­nalinį pranašumą ir jau ruošiasi išsilaipinimui Mėnulyje, o Maskvos derybos su Vašingtonu dėl tarptautinės stoties „Lunar Gateway“ statybos palydovo or­bitoje, kurios tęsiasi nuo 2017 m., pateko į aklavietę: Rusija ėmė atsilikti kosminių technologijų srityje ir NASA tapo neįdomi... Dėl karo, įvestų sankcijų jos ekonomika ėmė buksuoti. Tad dabar svarstoma tik tai, kieno vėliava – JAV ar Kinijos – šiame amžiuje bus įbesta į Mėnulio paviršių. 

Bet ši amerikiečių misija mus skatina ir pasvajoti. Programa „Artemis“ įžiebė viltį, kad kažkada galėsime ilgiau būti Mėnulyje, ne tik jame dirbti, bet ir ilsėtis. Jau dabar JAV planuoja NASA investicijas padidinti iki kokių 20 mlrd. dolerių, skirtų Mėnulio bazei įkurti. Žinoma, sąlygos ten gyventi itin atšiaurios: žema gravitacija – šešis kartus mažesnė negu Žemėje, nuolatinė kosminė spinduliuotė, nesant magnetinio lauko, dideli temperatūros svyravimai, toksiškos Mėnulio dulkės ir t.t. Adaptuotis būtų nepaprastai sunku. 

Betgi pasvajoti galima. Tuo labiau, jog istorija rodo, kad svajonės kartais išsipildo. Juk vaikystėje, ko gero, daugelis skaitėme Jules‘o Verne‘o fantastinius veikalus, R. D. Bradbury‘io, A. Clarko, I. Asimovo kosminių odisėjų aprašymus. Nors visas fantastų svajones paprastai tenka atidėti bent šimtui metų, bet, kaip rašė garsus teorinės fizikos specia­listas Michio Kaku savo knygoje „Ateities fizika“ („Physics of Future“, 2011 m.), geriausiu atveju galime tikėtis Saulės sistemos įsisavinimo ir kelionių artimiausių žvaigždžių link ne anksčiau kaip 2100 m.

Inžinierius, fizikas, technologijų mokslų daktaras Česlovas Šimkevičius pastebėjo: juk svajonės visada kada nors pradeda veikti, bet gali būti, kad ir šioms prognozėms bus nelemta išsipildyti, nes artėjanti daugelio Žemės išteklių krizė ir žmonių susipriešinimas galutinai palaidos mūsų viltis kada nors pasiekti žvaigždes.

Vis dėl to šį rašinį užbaikime linksmesne gaida. Prieš kelis metus rašėme, jog sėkmingai parduodami sklypai Marse ir Mėnulyje. Pasaulyje yra daugiau kaip du milijonai žmonių, kuriems priklauso sklypai įvairiuose dangaus kūnuose. Štai Amerikos kompanija „Lunar Republic Society” pardavinėja Mėnulio plotus. Pavyzdžiui, 2011 m. įkainiais vieno akro (4047 kv. metrų) sklypą buvo galima įsigyti už kokius 30 eurų, o šiandien jis netgi atpigo: 1 akras kažkur Vaivorykščių („Bay of Rainbows“) rajone atsieis vos 25 eurus… Pigu? Beprotiškai. Teigiama, kad nekilnojamas turtas labai atpigo per pasaulio (suprask – Žemės) ekonominę krizę 2008–2009 m. 

Beje, kompanijos padalinys yra arčiau: atsivertę Rygoje įsikūrusios tarptautinės organizacijos regioninio padalinio „Mėnulio ambasada Baltijos šalyse” tinklapį (Lunar Embassy Baltic), taip pat rasime patrauklių skelbimų. Padalinio vadovas Alexanderis Kukelsas nusiteikęs linksmai: „Tai gali būti ir dovana šventėms. Nes tikiu, kad po pusšimčio metų, kai prasidės visavertis Mėnulio ir kitų dangaus kūnų įsisavinimas, jūsų anūkai galės tinkamai įvertinti savo paveldėjimą“...

Česlovas IŠKAUSKAS

Rajono laikraštis mini gražų jubiliejų – įsteigtam 1951-ųjų balandžio 15 d. kaip „Spalio pergalė“, vėliau tapusiam „Artoju“, o pastaruosius 32 metus leidžiamam „Šilalės artojo“ vardu – vieninteliam rajono leidiniui rytoj sukanka 75-eri. Tai ne tik skaičius ar simbolinė data – tai kelių kartų darbas ir nuoseklių kasdienių pastangų rezultatas, fiksuojant rajono gyvenimo pulsą, svarbiausius įvykius, pasakojant žmonių istorijas, telkiant bend­ruomenę, remiant kultūrą, skatinant diskusijas bei pilietinį aktyvumą. Šis jubiliejus yra ne vien proga prisiminti nueitą kelią, bet pirmiausia tai – galimybė padėkoti laikraščio skaitytojams, jo bendraautoriams, platintojams: visiems, kurie buvo ir yra šios gražios bendrystės dalimi. Ačiū už pasitikėjimą, už buvimą kartu, už tai, jog esame vieni kitiems reikalingi ir svarbūs. 

Jau daugiau nei 32 metus yra leidžiamas visiškai nepriklausomas, savarankiškas ir tik savo skaitytojams įsipa­reigojęs „Šilalės artojo“ laikraštis. Nors leidinio ištakos siekia 75-metį, vis tik dabartinei redakcijai ypatingai svarbu yra tai, jog per tuos pastaruosius tris dešimtmečius kartu su savo skaitytojais išgyvenome ir atlaikėme įvairiausius iššūkius, drauge formavome leidinio tapatybę, todėl šiandien galime pagrįstai sakyti – esame ne tik informacijos šaltinis, bet ir rajono istorijos bei jo gyvenimo metraštis.

O vartant archyvinius laikraščio numerius, akivaizdu, jog tie keliasdešimt pirmųjų dešimtmečių nebuvo lengvi. Ribotos galimybės, politinė aplinka, spaudos kontrolė ir cenzūra vertė ieškoti būdų, kaip išsaugoti svarbiausią –teisę kalbėti. Laisvas žodis ne visada buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau net ir tada, tais gūdžiais sovietiniais laikais, kai pagrindiniu šios ideologijos ruporu buvo spauda, žurnalistams vis tik pavykdavo išlaikyti profesinius principus, kartais labai nedrąsiai ir labai subtiliai parašant vieną ar kitą objektyviai kritiškesnį tekstą, iliustruojant jį tam laikmečiui, atrodytų, visiškai „netinkama” fotografija…

Atkūrus nepriklausomybę, atsivėrė naujos galimybės, tačiau kartu atėjo ir nauji išbandymai. Spaudos laisvė tapo realybe, bet atsirado konkurencija, finansiniai sunkumai ir, deja, politikų spaudimas bei nepamatuoti norai turėti „savo” laikraštį. Neįtikėtinai karštai ir atkakliai troško jo ir Šilalės rajono valdžia, todėl kai Lietuvos Vyriausybė 1994-aisiais priėmė nutarimą, leidžiantį tuometinių periodinių leidinių redakcijoms privatizuoti patalpas bei turtą ir, sukūrus bendrovę, darbuotojams perimti laikraščio steigėjo bei leidėjo teises, prasidėjo net ketverius metus trukęs teismų maratonas – redakcijai teko ginti ir gintis nuo vietos valdžios siekio užvaldyti nepriklausomą laikraštį. Pavyko. Ir už tai, jog tada sugebėjome atsilaikyti prieš itin sutelktas, gausias bei finansiškai stip­rias valdžios „pajėgas”, labiausiai esame dėkingi savo skaitytojams – būtent jų palaikymas ir paskatinimas teikė jėgų kovoti už laikraščio išlikimą ir laisvo žodžio išsaugojimą.

Tačiau nebuvo lengvas kelias ir vėliau, kai politikai visais, kartais net pačiais kvailiausiais būdais, mėgino spausti laik­raštį – pavyzdžiui, kone prieš 20 metų tuometinė rajono valdžia taip supyko už kritiką, kad net ryžosi išdarkyti pastatą, kuriame patys „reziduoja”: kadangi jame yra įsikūrusi ir „Šilalės artojo” redakcija, nuspręsta ją pamokyti, paliekant tą dalį nerenovuota... 

O tai tik patvirtina, jog laisva, kritiška bei objektyvi žiniasklaida visada yra politikų ir valdžios atstovų „taikik­lyje” – kokia politinė jėga bebūtų, ji vis tiek neatsilaiko norui spaudoje atrodyti (pasirodyti) gražiau, negu yra iš tikrųjų. Deja, neatlaikė šio išbandymo ir dabartiniai Šilalės rajono vadovai – jie, kaip ir kelios kartos jų pirmtakų, irgi mano, jog didžiausią grėsmę rajono „gerovei” kelia kritiškos „Šilalės artojo“ publikacijos apie valdininkų bei politikų išlaidavimą, kartais sunkiai suvokiamus pirkinius ir jų kainas, prisidengiant viešaisiais pirkimais, straipsniai apie duobėtas gatves bei kelius, apie brangiai apmokamas savivaldybės kuriamas ir nežinia kada galėsiančias būti įgyvendintas vizijas, apie savų protegavimą bei nesavų ignoravimą, priimant į valdišką tarnybą ar net į kūriko pareigas... Rajono laik­raštis, drįstantis pasvarstyti, kad ir valdžia klysta, priima netinkamus sprendimus, neatidžiai gilinasi į prob­lemas arba jų visai nemato, ir jaunajai politikų kartai yra nepatogus, todėl savivaldybėje, kaip ir prieš tuos tris dešimtmečius, vyksta „didvyriška kova“: savivaldybei pavaldžių institucijų vadovams patariama neprenumeruoti „Šilalės artojo”, net seniūnai, ką jau bekalbėti apie savivaldybės administracijos skyrių vedėjus ar specialistus, negali teikti informacijos žurnalistams, prieš tai nesuderinę atsakymo su administracijos direktoriumi, visas bendravimas su žiniasklaida galimas tik raštu ir pan. O pastaruoju metu savivaldybėje po ilgų apmąstymų netgi gimė „saliamoniškas” laikraščio auklėjimo metodas – nurodymas visa jos pateikiamą informaciją spausdinti „pilna apimtim”. Nors su užduotu klausimu ji mažai kuo būna susijusi…

Tai, kas pagal įstatymus turėtų būti vieša ir prieinama, neretai tampa slapta, atsakymai yra vilkinami, pateikiami fragmentiškai ir formaliai. Ir nė motais, jog tokia vietinės valdžios „bendravimo” forma labiausiai atsiliepia ne redakcijai, kurią, matyt, taip tikimasi nubausti ir paspausti už tai, kad rašo „ne taip, kaip reikia”, o tiems, kurie skaito ir prenumeruoja laikraštį – nepamatuotų valdžios ambicijų ar netgi, galima sakyti, nebrandumo pasekmė yra be informacijos liekantys keli tūkstančiai rajono gyventojų. Nors visuomenės teisę žinoti apibrėžia įstatymai, tarp jų – ir Visuomenės informavimo įstatymas, aiškiai įtvirtinantis viešumo, skaidrumo bei atsakomybės principus. Viešasis interesas, kurį užtikrina žiniasklaida, reiškia, kad informacija apie sprendimus, kurie daro įtaką žmonių gyvenimui, turi būti prieinama. Ir tai nėra valdžios privilegija – tai būtina sąlyga demokratijai. Todėl neretai redakcijos darbas tampa ir tam tikra pras­me nuoseklia, kantria kova – ne prieš konk­rečius žmones ar institucijas, bet už principus. Už tai, jog svarbi informacija pasiektų bendruomenę. Už tai, jog klausimai būtų užduodami, o atsakymai – pateikiami.

Tuo labiau šiandien, kai viešojoje erd­vėje gausu dezinformacijos, laisvo ir atsakingo žodžio svarba tik auga. Nes svarbiausia yra pasitikėjimas tuo, kas jį paskelbia: skaitytojai renkasi ne tik naujienas, bet ir požiūrį, vertybes, atsakomybę. Ir iš savo patirties galime drąsiai sakyti, jog tai nėra duotybė – tai užsitarnaujama tik sąžiningu kasdieniu darbu. 

Per visus savo veiklos metus „Šilalės artojas” ne kartą įrodė, kad laikraščio vertė slypi ne tik informacijoje, bet ir gebėjime telkti bendruomenę. Iniciatyvos, skirtos vietos problemoms spręsti, diskusijoms skatinti, istorinei atminčiai saugoti ar pilietiškumui stiprinti, tapo neatsiejama leidinio dalimi. Ir galbūt tai ne visada matoma iš pirmo žvilgsnio, tačiau būtent tokie darbai kuria ilgalaikį pasitikėjimą: „Šilalės artojo” skaitytojas žino – laikraštis visada bus jo pusėje ir stengsis surasti atsakymą į klausimą, kuris jam rūpi.

„Kodėl žmogui reikia vietos laikraščio? Ogi todėl, kad jisai yra arčiausiai jo, jo namų, jo bendruomenės. Kokioms medijoms gali rūpėti tai, kas yra arčiausiai tavęs? Todėl ir sakau, kad vietos laikraštis iš esmės rėžia bendruomenių ateities ir bendrabūvio, bendradarbiavimo perspektyvas. Ne veltui Vakarų komunikacijos ir žurnalistikos mokslininkai vietos spaudą tyrinėja kaip labai svarbų pilietiškumo ir bendruomeniškumo objektą”, – yra sakiusi žiniasklaidos ekspertė, socialinių mokslų daktarė Jolanta Mažylė.

Per 75-erius metus laikraštį kūrė daugybė žmonių – redaktoriai, žurnalistai, fotografai, maketuotojai, spaustuvininkai. Kiekvienas jų prisidėjo prie bendro rezultato, kuris šiandien yra matomas ir vertinamas. Tačiau bene svarbiausia šioje „grandinėje” yra skaitytojų bendruomenė – tie, kurie renkasi laikraštį skaityti, tie, kurie jį kritikuoja, siūlo temas ir palaiko. Būtent skaitytojų pasitikėjimas leidžia laikraščiui išlikti. Ir tai galime vertinti ne tik kaip įprotį ar tradiciją – kartu tai ir sąmoningas pasirinkimas remti nepriklausomą, vietos bendruomenei svarbią žiniasklaidą. Pasitikėjimas, kuris redakciją įpareigoja kasdien dirbti atsakingai, tiksliai bei sąžiningai, pateisinti žmonių lūkesčius ir jų nenuvilti. 

Laikraštis gyvuoja tol, kol yra reikalingas, todėl šiandien visiems savo gausios ir nuoširdžios bendruomenės nariams sakome ačiū: už pasitikėjimą, už laiką, už bendrą kelią. Ir už tai, kad galime jį tęsti.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Kaltinėnų pašonėje gyvenanti Stanislava Mikutienė su laikraščiu gimusi kone tą pačią dieną: 75-ąjį gimtadienį ji paminėjo vakar, balandžio 13-ąją. Stanislava nėra tik skaitytoja – ji laikraštį visada laikė savu, nes šešerius metus dirbo laiškininke Kaltinėnuose, su laikraščiu krepšyje lankė kaimynus ir ne vienam patarė, kad geriausias būdas žinoti visas naujienas – skai­tyti „Šilalės artoją“.

Rankose laikydama dovanotą „Šilalės ar­tojo“ puodelį, Sta­nis­lava tikino, jog laik­raštis apie ją ne kartą yra rašęs, tačiau kiek sykių pati dalyvavo prenumeratose, nė sy­kio nieko nėra laimė­jusi. 

„Galiu sakyti, kad man loterijoje nesiseka, bet gyvenime sėkme nesiskundžiu – štai gavau dovanų“, – juokėsi moteris.

S. Mikutienė kilusi iš Bokštų kaimo, o į Kaltinėnų eksperimentinį ūkį 1970 m. ją atvedė paskyrimas – baigusi Pajūrio žemės ūkio technikumą įsidarbino agronome. Stanislava prisimena, kad nuo pirmų dienų darbe ją lydėjo sėkmė. Bulvės tais metais užaugo tokios geros, jog pranoko visus anų laikų derlingumo rekordus – prikasė iš hektaro net 25 tonas. Kad sėklinės bulvės neperaugtų, sodindavo ne po 3, o po 5 tonas į hektarą ir gerai patręšdavo, todėl augo jos kaip ant mielių. Bet agronomė augino ne tik bulves, kurių sėkla eksperimentinis ūkis aprūpindavo visą rajoną, bet ir miežius, avižas, žolių sėklas. 

„Buvęs direktorius Jurgis Klevitskas buvo labai griežtas vadovas, bet aš jam tikau, todėl paskyrė vadovauti Rėzgalių skyriui. Ir nors trumpai tą dariau (po metų pagimdžiau pirmą dukrą), tačiau per tuos metus skyrių iš atsilikusių išvedžiau į pirmaujančius – mano nuotrauka visus metus kabėjo Šilalės garbės lentoje. Tada ir laikraštis apie mūsų sėkmę ne kartą rašė. Buvau griežta vadovė, J. Klevitsko mokinė, reikalavau, kad savo darbus visi padarytų sąžiningai, dėl to gal ne vienas ant manęs širdyje pyktį laikė. Bet kai metų pabaigoje gavome tikrai dideles premijas, visi buvo patenkinti, dar ir šventę sau pasidovanojome“, – prisimena moteris.

Stanislavai patikę dirbti ūkyje, tame matė prasmę, sako, kad žemė jai dar ir dabar kvepia, todėl, kai tik gali, mielai imasi ūkio darbų. Tačiau su Kaltinėnų eksperimentiniu ūkiu greitai teko atsisveikinti, metė ir Kaune pradėtus mokslus – visą savo energiją veikli moteris atidavė šeimai. 

Stanislava užaugino penkias dukras: anais nelengvais laikais kaip įmanydama sukosi namuose, kad tik vaikams nieko netrūktų, kad visi būtų pavalgydinti, apskalbti, sužiūrėti. Jau tris dukras augino, kai tuomečio tarybinio ūkio direktorius paprašė penimų bulių fermoje padirbėti. Neatsisakė nei tada, nei vėliau, kai perkėlė į Nuomininkų karvių fermą. O už Nuomininkų pieno ūkio pakėlimą ji netgi gavo paskyrą lengvajam automobiliui. 

„Kai pagalvoju, 11 metų jokių išeiginių neturėjau, dirbau, vaikus auginau ir viską suspėdavau. Nebuvo lengva, bet jaunam visada gerai. Miegi naktį – gerai, nemiegi – irgi gerai“, – šypsosi neleng­vus laikus prisiminusi S. Mikutienė. 

Kai dukros paaugo, laikai jau buvo pasikeitę, reikėjo iš naujo taikytis prie gyvenimo. Mikučiai iškart susigrąžino žemę ir ėmėsi ūkininkauti. Pradžia nebuvo lengva, šeima pieno ūkį pradėjo kurti nuo vienos karvės. Fermą be jokios paramos pasistatė, žemės nusipirko ir kai 2014 m. nusprendė ūkį perduoti žentui Arūnui, tvarte jau buvo 25 melžiamos karvės ir 4 veršingos telyčios. 

S. Mikutienė juokiasi, kad ne mes pirmi klausiam, kodėl žentui, ne dukrai ūkį užrašė. Ogi todėl, tikina Stanislava, jog vyras racionaliau mąsto. 

„Aš esu senas, daug patyręs vilkas. Jauna būdama viską norėjau mokėti, pati į traktorių sėsdavau, net motociklą sugebėjau susiremontuoti, bet vis tiek mano vyras daugiau visko sugebėjo. Džiaugiuosi, jog Arūnui sekasi. Dukros šeima greta gyvena, jei kokios pagalbos prireikia, net šaukti nereikia – patys pajaučia“, – kaltinėniškė neatsidžiaugia savo sprendimu perleisti ūkį jauniems.

„Šilalės artojas“, pasak jos, šiuose namuose laukiamas nuo 1970-ųjų. Kai atėjo metas Stanislavos užsitarnautam poilsiui, paaiškėjo, jog uždirbta pensija yra mažesnė už socialinę pašalpą – auginant dukras darbo stažas kaupėsi, bet pajamų negavo, todėl ir pensijos didesnės neužsidirbo. Ir tada S. Mikutienė nusprendė padirbėti Kaltinėnų pašte. Sako, tie šešeri metai jai buvo labai smagūs.

„Su žmonėmis reikia bendrauti, žinoti, kas ką mėgsta, kuo užsiima, kokių turi rūpesčių. Man šiame krašte visi savi, tai gerai sekėsi pardavimai – dabar paštininkai ne laiškus, o prekes į sodybas vežioja, skalbimo miltelius, muilą pardavinėja. Kai aš atvažiuodavau, visi klausdavo, kas naujo, tai sakydavau, kad visas naujienas gali patys sužinoti, „Šilalės artoją“ perskaitę, o iš to, ką sužinos, dar ir naudos galės turėti. Dažniausiai tokia reklama suveikdavo, nes rajono laikraštį žmonės mėgo ir dabar mėgsta. O kai kaskart kuris nors mano prenumeratorius laimėdavo loterijoje, tada būdavo šventė ir man“, – tikina laikraščio amžininkė, ir dabar perskaitanti kiekvieną numerį nuo pirmos iki paskutinės eilutės.

Visiems jos prisiminimams surašyti ne tik laikraščio, bet  jaučio odos neužtektų, nes apie tai, kiek visko teko patirti, galėtų valandų valandas pasakoti. Bendrystė su laikraščiu, kurį pamėgo skaityti dar gyvendama tėvų namuose Bokštuose, taip pat yra jos gyvenimo dalis ir prisiminimų šaltinis. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Balandį, kone kartu su rajono laikraščiu, 75-ąjį gimtadienį švenčia ir Drobūkščiuose gyvenantis veterinarijos gydytojas Antanas Palekas. „Šilalės artojas“ Palekų šeimos namus lanko jau kone 60 metų, nuo tada, kai šeima grįžo iš tremties Sibire.

Antanas gimė Sverd­lovsko srityje, Jakaterinburgo kaime, į kurį buvo ištremta jo mama ir sesuo. Tremties dieną šeimos galvos nebuvo namuose, todėl jis liko Lietuvoje, vietoj jo stribai pagriebė tėvo brolį. Žiemą iš rogių išvirtęs vyras bandė bėgti ir buvo iškart nušautas...

Tremtiniai gyveno sunkiai. Kad neprarastų 200 gramų paros normos duonos, mama dirbo, o namuose vieną paliktą sūnų pririšdavo prie stalo kojos.

Kai šeima grįžo į gimtinę, Antanui jau buvo 5 metai.

„Lietuviškai nemokėjau nė žodžio – mama iki nakties dirbdavo, o su rusiukais šnekėjau tik rusiškai, todėl teko iš naujo mokytis kalbėti. Sunkiai gyvenome grįžę. Kolūkyje už darbą algos nemokėjo, metų gale įpildavo pusmaišį miltų. Mamos ruginius kleckus, virtus be pieno, prisiminsiu visą gyvenimą“, – pasakoja Antanas.   

Tačiau sunkumai, pasak jo, išugdė tvirtą kovotojo charakterį. Jau mokykloje A. Palekas garsėjo sportiniais pasiekimais, o baigęs mokslus, tapo pirmuoju aukštąjį išsilavinimą kolūkyje turinčiu specialistu. 

„Kol mokiausi Veterinarijos akademijoje, kolūkis man mokėjo stipendiją. Grįžau į Drobūkščius ir dirbau čia 42 metus – ilgą laiką be atostogų ir išeiginių, nes gyvuliai serga ir savaitgaliais, ir per šventes. Darbas nebuvo nei lengvas, nei švarus, kasdien teko braidyti po mėšlą, bet pripratau vienoje vietoje ir geriau neieškojau“, – teigia A. Palekas. 

Visada daugiau už kitus norėjęs žinoti veterinarijos gydytojas neįsivaizduoja, kaip galima neskaityti vietinio laikraščio. Ypač svarbus jis tapo tuomet, kai Antanas tapo Drobūkščių seniūnaičiu ir nuolat sulaukdavo gyventojų klausimų apie savivaldybės priimtus sprendimus. Tokiais atvejais padėdavo per daug metų susiformavęs įprotis skaityti rajono laikraštį.   

„Perskaitom ir dabar nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Pirmiausia domina naujienos ir aktualijos – reikia žinoti, kas aplink vyksta ir kokius sprendimus valdžia priima. O kiek įdomių žmonių atrandate – vietinių ir kraštiečių, išvykusių gyventi į kitus miestus ar užsienį. Dabar turim daugiau laiko skaityti, tai dviejų laikraščio numerių per savaitę mums kaip ir mažai, skaitytume kasdien“, – juokauja per gyvenimą Antaną lydė­jusi Rima Palekienė. 

Praėjusį rudenį pora atšventė auksines vestuves, džiaugiasi 4 anūkais ir dviem proanūkiais, laukia, kol atžalų būrys dar padidės. Pasak jų, laimė priklauso nuo požiūrio į gyvenimą ir ko iš jo tikiesi. 

„Smagiai gyvenom, daug kur buvom, visko matėm. Gyvenimas turi daug spalvų, juodos nevilties ir mums teko paragauti – praradome avarijoje žu­vusį sūnų. Bet gyvenimas ne­si­baigė, negali užsisklęsti neviltyje. Reikia gyventi, viskuo domėtis ir džiaugtis tuo, ką turi“, – įsitikinęs „Šilalės artojo“  bend­raamžis.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje įgyvendintas ilgalaikis projektas, skirtas matematinio raštingumo ir loginio mąstymo ugdymui, pasitelkiant inovatyvias mokymo priemones bei šachmatų integraciją į ugdymo procesą. Be pajūriškių, jame dalyvavo 30  įvairių sričių mokytojų iš Šilalės Simono Gaudėšiaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijų ir Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos. Vienas svarbiausių projekto tikslų – efektyviai išnaudoti mokyklose įrengtas STREAM/STEAM laboratorijas, integruojant inovatyvias veiklas į formalųjį ugdymą. Šachmatai šiame projekte pasirinkti kaip universali priemonė, skatinanti mokinių analitinį mąstymą, problemų sprendimo gebėjimus ir kūrybiškumą.

Programos metu pedagogai buvo supažindinti su šachmatų pamokų organizavimui reikalingomis techninėmis ir metodinėmis priemonėmis bei išmokyti jas taikyti praktikoje. Taip pat įgijo žinių, kaip šachmatų pamokose integruoti tarpdisciplininius STEAM elementus, kuriant patrauklias ir įtraukiančias užduotis mokiniams. Įvairūs šachmatų elementai gali būti efektyviai integruojami į kone visus bendrojo ugdymo dalykus – matematiką, lietuvių kalbą, istoriją, menus, technologijas ir kt., taip padedant mokiniams siekti aukštesnių rezultatų.

Projektas užbaigtas Velykiniu šachmatų turnyru kartu su mokiniais – tai buvo strategijos, azarto, netikėtų ėjimų, geros nuotaikos kupina diena. Didžiausią įspūdį paliko jauniausieji dalyviai: mokinių grupėje prizus laimėjo Vestina Budavaitė, Adomas Dombrauskas, Benas Baublys, Kajus Budavas, Elijus Mažutis.

Taip pat labai džiaugiamės mokytojais, kurie priėmė iššūkį dalyvauti šiose varžybose. Geriausius rezultatus pademonstravo Loreta Gedeikienė, Arūnas Radavičius, Dangiras Kėbla, Artūras Žymančius, Inga Makarė, Birutė Ričkienė, Juozas Žymančius, Greta Šimkienė.

Ir svarbiausia – turnyras nesibaigė paskutiniu ėjimu, nes dalyviai dar ilgai analizavo partijas, mokėsi iš klaidų bei tobulino strategijas. 

Dėkojame Šilalės sporto klubo ,,Dvaras” vadovui Tomui Veščiūnui ir šachmatų mokytojui Audriui Bitinui už ilgalaikio projekto, skirto matematiniam raštingumui ir loginiam mąstymui ugdyti, įgyvendinimą. Tikimės, jog šis projektas ne tik praturtins ugdymo procesą naujomis metodikomis, bet ir prisidės prie mokyklų veiklos tobulinimo, skatins inovatyvų požiūrį į mokymą(-si) bei stiprins mokinių gebėjimus, reikalingus šiuolaikiniame pasaulyje. Iki kitų susitikimų prie šachmatų lentos!️

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos #nextGenerationEU lėšomis. „Tūkstantmečio mokykla II“ programą įgyvendina Europos socialinio fondo agentūra.

Juozas ŽYMANČIUS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje vykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Įtraukusis ugdymas: mokykla visiems – iššūkiai ir sprendimai“ pagrindinis dėmesys buvo skirtas aktualiems šiuolaikinio ugdymo klausimams, susijusiems su kiekvieno mokinio įtrauktimi, emocine gerove bei individualių poreikių atliepimu. Renginio metu savo patirtimi, įžvalgomis ir praktiniais pasiūlymais su pedagogais bei švietimo pagalbos specialistais dalijosi pranešėjai iš Vilniaus, Klaipėdos, Plungės, Tauragės, Rietavo ir kitų Lietuvos miestų.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Šachmatų partijoje kartais susi­klosto situacija, vadinama vokišku terminu „zugzwang“ (cukcvangas) – kai bet kuris ėjimas tik pa­blogina padėtį, o geriausia būtų vi­sai nejudėti, tačiau taisyklės to neleidžia. Politikoje aiškių taisyk­lių nėra, todėl čia įmanoma tarsi sustingti ir paprasčiausiai laukti – gal nutiks kas nors netikėto ir atsi­ras galimybė pagerinti savo pa­dėtį. Būtent tokioje situacijoje šiandien atsidūrė Lietuvos social­de­mok­ra­tai. Esminis klausimas yra ko jie sulauks greičiau: likimo dovanos ar balso iš partijos vidaus, teigian­čio, kad „mūsų pirmininkas neturi jokio krizės įveikimo plano“?

„Valstietis“ Aurelijus Veryga iš socialdemokratų reikalauja pažadėtų viceministrų postų. Tačiau šie jau ir taip sunkiai susidoroja su savo partiečių bei „žemaitaitininkų“ politiniais apetitais, todėl mėgina mažesniuosius koalicijos partnerius įtikinti kantriai laukti. Vis dėlto kyla klausimas, ar nepersipildys trigalvio „verygininkų-vėgelistų-tomaševskininkų“ slibino kantrybės taurė. Pavojinga palikti juos situacijoje, kai jie nuspręs, jog neturi ko prarasti ir gali pasitraukti iš koalicijos...

Koalicijos durimis demonstratyviai tranko ir Remigijus Žemaitaitis, neslepiantis, kad jo svajonė – pereiti į opoziciją. Tiesa, praradus solidžią dotaciją, politikas pradėjo elgtis šiek tiek atsargiau – akivaizdu, jog vis tik postus ir įtaką Vyriausybės sprendimams norisi išlaikyti. Kita vertus, R. Žemaitaitis puikiai supranta situaciją: niekas jo iš koalicijos neišvarys, todėl pasitraukti jis gali pats, tada, kai tai bus politiškai naudingiausia.

Savo ruožtu Prezidentas, kadaise tapęs savotišku ketvirtuoju koalicijos nariu, taip pat, regis, vis labiau susirūpinęs mažėjančiu visuomenės palaikymu. Jam būtų parankiau atsiriboti nuo į politinį „Titaniką“ panašėjančio valdančiųjų laivo. Be to, būti kritiku iš šalies, kaip parodė ankstesnė Seimo kadencija, yra kur kas patogiau nei dalytis atsakomybe už nepopuliarius sprendimus.

Susidaro įspūdis, kad visi turi planą B, išskyrus socialdemokratus. Jie tiek kartų braižė „raudonas linijas“ koalicijos partneriams, jog šios prarado realią reikšmę. Karo poligono klausimas pajudėjo tik opozicijos dėka. Tai reiškia, kad šio sprendimo šalininkai dėkoja opozicijai, o kritikai palaiko R. Žemaitaitį. O kas džiaugiasi socialdemokratais? Reitingai rodo, kad tokių Lietuvoje vis mažiau. O jei dar ir Prezidentas Gitanas Nausėda iš globėjo taps kritiku, socialdemokratų padėtis dar labiau komplikuosis.

Vis dėlto nutraukti santykius su „žemaitaitininkais“ – taip pat prasta išeitis. Socialdemokratai jau priprato prie vyresniojo brolio vaidmens, kuris tik gūžčioja pečiais dėl jaunėlio išsišokimų, ir patys sau šiame vaidmenyje atrodo solidūs. Tačiau su kuo formuoti naują koaliciją? Viešai yra pasižadėję laikytis atokiai nuo konservatorių, su demok­ratais santykiai pašliję, o liberalai nepriimtini dėl savo ekonominių nuostatų. Mažumos Vyriausybė reikštų žingsnį priešlaikinių rinkimų link – scenarijų, kurio socialdemok­ratai tikrai nenori.

Nors Premjerė Inga Ruginienė poste jau išsilaikė ilgiau nei Gintautas Paluckas, vis tik viltys, kad jos asmeninis žavesys pelnys visuomenės simpatijas, ne-

pasiteisino. Atrodo, Premjerei labiausiai kenkia jos pačios pasisakymai: kai ji tyli, situacija atrodo stabilesnė, tačiau vieši komentarai dažnai sukelia abejonių net specialistams. Tuo metu Mindaugas Sinkevičius, laikomas pagrindiniu kandidatu į partijos pirmininkus, regis, mieliau koncentruotųsi į Jonavos rajoną, kur turi realių galimybių vėl būti perrinktas meru. Tačiau nacionalinio lyg­mens lyderiui reikia pasiūlyti viziją visai Lietuvai, o jos kol kas trūksta.

Todėl socialdemokra­tams belieka viena – vengti didesnių krizių bent iki vasaros ir tikėtis, jog visuomenės dėmesys politikai sumažės. Tačiau kol kas vyksta protestai, pasirodo ne itin malonūs žurnalistiniai tyrimai, net ir mokinių egzaminų laikotarpis dažnai neapsieina be skandalų.

Bet kuriuo atveju, dabartinė situacija socialdemokratams diktuoja aiškią strategiją: geriau nedaryti staigių politinių ėjimų ir apsimesti susimąsčiusiais prie kito ėjimo šachmatų partijoje...

Andrius NAVICKAS

Mūsų rajone jau gyvena kelios dešimtys užsienio šalių piliečių, o netrukus jų skaičius gali dar padidėti – rajono mero Tado Bartkaus duomenimis, viena verslo įmo­nė į Šilalę norėtų atsivežti filipiniečių. Tokią žinią jis paskelbė prieš kelias savaites susitikime su miesto gyventojais pristatydamas savo veiklos ataskaitą.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Praėjusių metų rudenį Nacionalinis transplantacijos biuras paskelbė tradicinio piešinių konkursą „Tieskime tiltus gyvenimui“ ir pakvietė 5-10 klasių mokinius iš visos Lietuvos įsitraukti į prasmingą kūrybinę veiklą. Konkurso tikslas – ugdyti jaunimo pilietiškumą, skatinti empatiją bei atkreipti dėmesį į audinių, ląstelių ir organų donorystės svarbą. 

Organizatoriai pabrėžė, jog menas – tai jautri ir paveiki kalba, leidžianti kalbėti apie sudėtingas bei itin reikšmingas temas. Kiekvienas piešinys gali tapti simboliniu tiltu tarp žmonių – tiltu, jungiančiu gyvenimus ir dovanojančiu viltį.

Meninių darbų autoriai savo darbuose atskleidė gyvybės trapumą, solidarumą, pagalbą kitam žmogui ir donorystės prasmę. Jaunieji menininkai meno kalba vaizdavo gyvybės tiltus, donorystės procesą ir žmones, kurie kasdien kovoja už kitų išlikimą. Piešimo, tapybos ir mišrių technikų kūriniai tapo ne tik menine išraiška, bet ir svarbia žinute visuomenei.

Šiam konkursui buvo atsiųsti 329 darbai iš 52 šalies ugdymo įstaigų. Trijose amžiaus grupėse komisija išrinko po septynis geriausius kūrinius, o tarp jų šiais metais pateko net dviejų Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos moksleivių piešiniai. Padėkos ir dovanos įteiktos 5c klasės mokinei Viltė Ramanauskaitė ir šeštokui (6a) Adomui Voveriui. 

Laimėtojų kūrybą galima apžiūrėti Nacionalinio transplantacijos biuro fojė, o vėliau paroda visus metus keliaus per įvairius šalies miestus.

Ilona VENCKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos dailės mokytoja

AUTORĖS nuotr.