Ateinančią savaitę Šilalės savivaldybės tarybos politikai svarstys 2025 m. rajono biudžeto pajamų ir išlaidų planą. Rajono biudžeto tvirtinimas yra svarbiausias metų sprendimas, nulemsiantis, kam bus skiriamas finansavimas, o kas liks su riestainio skyle rankose. Nors jau kelinti metai kalbama apie rekordinį biudžetą, kuris pernai peraugo 50 mln. eurų ribą, o šiemet turėtų didėti dar labiau, tendencijos nesikeičia – kaip ir anksčiau, pinigų visiems poreikiams ir norams užtikrinti neužteks.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Prieš savaitę Anykščių kultūros centre pagerbti Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuoto konkurso „Metų ūkis 2024“ laimėtojai. Tarp jų – ir trys mūsų rajono ūkininkai, Šilalėje jau pasveikinti per spalį vykusią Rudens mugę. Nugalėtojus į Anykščius lydėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Žemės ūkio rūmų Šilalės skyriaus vadovai bei savivaldybės vicemerė.

Baigiamajame „Metų ūkis 2024“ respublikinio konkurso etape, šiemet surengtame Anykščiuose, buvo pagerbti 105 konkurso laimėtojai iš 35 savivaldybių. Iš viso konkurse dalyvavo 260 ūkių. Konkurso nugalėtojais paskelbti ir skirtingas veiklas vykdantys Šilalės rajono ūkininkai Daiva ir Ernestas Kairiai, Dalia ir Arūnas Petkevičiai bei Viktoras Taroza.

Pasak mūsų krašto atstovus į šventę lydėjusios vicemerės Jolantos Skrodenienės, jų sunkus darbas bei atsidavimas ne tik buvo įvertintas apdovanojimais, bet tokie renginiai, kai ūkininkai pajaučia pagarbą savo veiklai, skatina dar labiau susitelkti visą bendruomenę.

„Didžiuojuosi savo rajono ūkininkais, kurie atstovauja tvaraus ir novatoriško žemės ūkio tradicijoms. Jų ryžtas ir įsipareigojimas ne tik stiprina vietos ekonomiką, bet ir kuria ateitį mūsų bend­ruomenei.

Dėkoju Žemės ūkio konsultavimo Šilalės tarnybos vadovei Jūratei Ciparienei ir Ūkininkų sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkui Aivarui Tamošaičiui už jų rūpestį ūkininkais, nuolatinę paramą ir profesionalias konsultacijas – visa tai yra svarbus veiksnys, padedantis ūkininkams pasiekti sėkmės ir tobulėti“, – tikino vicemerė.

Konkursas „Metų ūkis 2024“ buvo organizuotas jau 31-ą kartą, beveik visus tuos metus jame nugalėtojais skelbiami ir Šilalės krašto ūkininkai.

„Šilalės artojo“ inform.

„Anykštos“ redakcijos ir „Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Vieną po kitos pergales prie smiginio lentos skinanti Ieva Tvaronavičiūtė save vadina iššūkių žmo­gumi ir tikina, kad į priekį ją veda ne noras nu­galėti varžovus, o siekis įveikti save bei poreikis to­bulėti. Baigiantis 2024-iesiems, Ievai už Šilalės kraš­­to garsinimą buvo įteikta rajono mero padėka ir me­nininko Andriaus Zaikausko sukurta simbolinė gi­lė, visada priminsianti, kad Ši­lalės krašto žmonės įvertino jos pastangas.

I. Tvaronavičiūtė – jaunosios kartos atstovė, ieškanti savo kelio ir dar tik įsitvirtinanti visuomenės gyvenime, bet ją jau žino daugelis šilališkių, ir ne tik bendraamžiai. Prieš septynerius metus Ieva įkūrė mažąją bendriją „Septintas kadras“, dirbo jaunimo klube „Pulsas“, organizavo jaunimo užimtumo programos įgyvendinimą Kaltinėnuose, Laukuvoje ir Kvėdarnoje, kvietė moteris ir merginas važiuojant dviračiu pažinti savo kraštą. Sunku net suskaičiuoti visas veiklas, į kurias visa galva buvo ar yra panirusi Ieva.

Prieš porą metų šilališkė įsigijo gink­lą savigynai, nes saugumo, kaip pati sako, niekada nebus per daug, ypač dabar, tokiais neramiais laikais. Kadangi fiziškai nesijautė stipri, norėjo pažiūrėti, ar gali įgyti įgūdžių, kurie padėtų apsiginti. Ieva neslepia, jog tai buvo ne tik rimtas iššūkis, bet ir žingsnis į visiškai kitą veiklos sritį, kuri jai visada atrodė neįveikiama – tapo šaudymo instruktore. 

„Reikia kelti sau iššūkius, kad augtum kaip žmogus. Taip mano gyvenime atsirado ir smiginis“, – tikina iš Tūbinių kilusi, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją baigusi ir gimtajame krašte likusi Ieva.

Į smiginio klubą „Draugužiai“ ją pakvietė draugė. Visada maniusi, jog sportas jai neįdomus, sako sutikusi nueiti į klubą tik dėl kompanijos. Ir iškart pajuto, kad tai yra draugiškų ir geranoriškų žmonių bendruomenė. Paraginta pabandyti mesti strėlytę į taikinį, apsidžiaugė, jog pataikė į lentą, o ne Dievui į langus. Netrukus išsiaiškino, jog smiginis yra sportas, kuriame nesvarbu nei žmogaus amžius, nei ūgis, nei svoris ir fiziniai pajėgumai – jis reikalauja tik vidinės ramybės, susikaupimo ir šiek tiek skaičiavimo įgūdžių. 

O Ievai skaičiukai patinka. Tokie, kuriuos sudėjus, iškart matyti rezultatas. Jai svarbu, kiek žingsnių nueina per dieną, savaitę ir mėnesį. Nors mokyk­loje niekada nesportavo, dėl rezultato kasdien nubėgdavo dešimtis kilometrų ir net yra įveikusi pusmaratonį. Skaičiuodavo ir dviračiu nuvažiuotus kilometrus. Skaičiukų magija užbūrė ir prie smiginio lentos. 

„Esu rezultato siekėja, man patinka jį matyti. Skaičiai mane privertė kitaip pažvelgti ir į smiginį. Nors iš pradžių eidavau į klubą smagiai pavakaroti malonioje kompanijoje, netrukus supratau, kad būti paskutine merginų reitingo lentelėje nenoriu. Tomas, su kuriuo jau daug metų esame kartu, pasiūlė pasidomėti šio žaidimo technika. Sužinojau, kad jų yra net keli šimtai, galima rinktis iš daugybės skirtingų stovėsenos ir metimo būdų, labai skirtingas strėlyčių ilgis ir svoris, o iš visos tos įvairovės reikia pasirinkti tai, kas tau asmeniškai labiausiai tinka“, – pasakoja Ieva.  Pra­dėjusi gilintis į šio žaidimo niuansus, netruko suprasti, jog smiginis, nors ir yra paprastas, bet daug paslapčių turintis sportas. Po pirmosios pergalės klube „Draugužiai“ Ievą apėmė  azartas: nusprendė, kad turi patekti bent į klubo reitingo dešimtuką, todėl pradėjo treniruotis namuose, užkrėtė smiginiu savo draugą, o netrukus pajuto ir pergalės džiaugsmą. 

2022-ųjų pradžioje pirmą kartą pravėrusi Šilalės smiginio klubo „Draugužiai“ duris, per vasarą skyrusi daug laiko treniruotėms, rudenį Ieva išvažiavo į varžybas ir iškovojo pirmąją vietą – visiems, net ir jai pačiai, tai sukėlė lengvą šoką. Laimėjusi kelias varžybas Lietuvoje, I. Tvaronavičiūtė pateko į geriausių šalies smiginio žaidėjų dešimtuką, o 2024 m. tapo geriausia Lietuvoje. Ji suskaičiavo, kad per pustrečių metų dalyvavo 23 šalies ir tarptautinėse varžybose, net 18-oje tapo nugalėtoja. Ieva yra Baltijos šalių čempionė, sausį į Šilalę parvežė Lietuvos „Masters“ titulą, o prieš kelias savaites iškovojo Kauno rajono mero taurę.

„Išlaikyti pirmąją vietą yra psichologiškai labai sunku, sunkiau nei iškovoti, nes tampi kitų sportininkų tikslu. Todėl smiginis visada yra mano mintyse, eini žaisti ne prieš priešininką, o prieš patį save, nes turi parodyti savo įdirbį. Jei nesitreniruoji, negali tikėtis, jog laimėsi. Kūno raumenys turi atsiminti judesį, siekiant laimėti, jį reikia tris kartus preciziškai atkartoti – pataikyti tiksliai ten, kur reikia. Tą kūno atmintį reikia nuolat tobulinti, tam būtinos kasdienės treniruotės“, – tikina sportininkė. 

Ji pripažįsta, jog smiginis visiškai pakeitė gyvenimą. Anksčiau pagrindinis Ievos pragyvenimo šaltinis ir nuolatinis darbas buvo fotografavimas. Dabar užsakymus ji derina su varžybų datomis, o fotografija tapo pomėgiu, leidžiančiu pailsėti smegenims bei raumenims nuo minčių apie smiginį, reikalaujantį daug fizinių pastangų ir psichologinio nusiteikimo.

Supratusi, kaip svarbu kilti ir nugalėti tuos, kurie ką tik atrodė neįveikiami, Ieva dabar svajoja patekti į Europos ir pasaulio reitingus. Kol kas juose nėra nė vienos moters lietuvės, o į pasaulio smiginio žvaigždžių elitą pakilo vienintelis Darius Labanauskas, kuriam šis sportas yra ne tik hobis, bet ir darbas bei pragyvenimo šaltinis.

Šilališkė sutinka, jog rungtyniauti su šiaurės šalių sportininkais, kuriems smiginis įaugęs į kraują, nes kiek­viename bare yra po taikinį ir strėlyčių rinkinį, yra beveik neįveikiama užduotis. Lietuviams ši sporto šaka kol kas yra tik smagus laisvalaikio užsiėmimas, bet tai nereiškia, pasak Ievos, kad mums kas nors draudžia tobulėti, mokytis iš geriausių. Be to, įsitikinusi šilališkė, jei profesionalumo gali siekti vyrai, tas neuždrausta ir moterims. Per tris strėlytes maksimaliai galima surinkti 180 taškų (vyrai vidutiniškai surenka 70–90, moterys – 50–65 taškus), o visą žaidimą galima laimėti su devyniomis strėlytėmis. Tos devynios ir yra visų smiginio žaidėjų siekiamybė.

„Mano rezultatas – vienuolika strėlyčių. Kaip moteriai, tai yra stipru, bet norėčiau, kad to „kaip moteriai“ neliktų“, – tvirtina Ieva, skaudžiai juntanti tarp vyrų ir moterų įsišaknijusią nelygybę.  Jai atrodo, jog nėra jokio skirtumo, kas mėto strėlytes, vyrai ar moterys, todėl treniruojasi ne tik žaisdama prieš moteris, bet mėgsta pakovoti ir su vyrais. Kai varžovas stipresnis, jaučiasi labiau tobulėjanti.

Šilališkė tikina, kad dalyvaudama varžybose neturi tikslo nugalėti varžovą, nori tik parodyti, kuo yra už jį pranašesnė. Labai svarbi šiame sporte vidinė ramybė, jokių neramių minčių nekamuojama galva. I. Tvaronavičiūtei stiprybės suteikia sugebėjimas nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta aplink, ir šalti nervai. Ieva sako, jog per varžybas jai mintyse dažniausiai sukasi kokios nors smagios dainos melodija ir žodžiai, o tas skambėjimas ir padeda susikaupti. 

Pernai tapusi Lietuvos čempione ir patekusi į šalies smiginio rinktinę, šilališkė atstovavo Lietuvai WDF Europos čempionate Slovakijoje. Ir nors, kaip pati sako, jame tik apsižvalgė, pačiu didžiausiu laimėjimu tapo patirtis. Ateinantį rudenį Ieva tikisi išbandyti jėgas Pietų Korėjoje rengiamame WDF pasaulio čempionate. 

„Labiausiai noriu, kad per mano pasiekimus garsėtų ir Šilalės vardas. Turime daug gražių dalykų, bet parodyti savo krašto privalumų dar nemokame, net ir patys jų nepastebime. Man labai svarbu, gavus apdovanojimą, parašyti, kad jis važiuoja į Šilalę. Gal dėl to taip džiaugiausi Dakare plevėsuojančia Nerimanto Juciaus nuvežta Šilalės vėliava. Tai yra didžiulė vertė, kurią ir aš labai norėčiau duoti Šilalei“, – sako gimtojo krašto vardą garsinanti Ieva.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės albumo nuotr.

Nors atrodytų, kad pasaulis per šimtmetį beprotiškai sparčiai pa­sikeitė, tačiau vis labiau stebina, jog daugėja paralelių tarp tos geo­po­litinės situacijos, kurioje 1918-ųjų vasarį buvo paskelbta nepriklau­somybė, ir tų visų keis­te­nybių, ku­rias matome dabarties pasaulyje.

1989 m. nuvertus Berlyno sieną, griūvant Sovietų sąjungai, amerikiečių mąstytojas Francis Fukuyama rašė, kad esame istorijos pabaigos liudytojai. Esą pasibaigė didžiųjų ideologinių priešpriešų epocha ir atėjo galutinio demokratijos triumfo metas. Tai, ką JAV prezidentas Vudrou Vilsonas, pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, suformulavo kaip „Keturiolika principų“, kurie turi už­tikrinti pagarbų bei sąžiningą santykį tarp tautų ir ilgalaikę taiką, atrodė pagaliau išsipildė XX a. pabaigoje. Šiandien jau tvirtai galima sakyti, jog nuo gražių svajų grįžome prie 1918 m. tik­rovės. Anuomet Lietuvos nepriklausomybė atrodė neįmanoma misija. Regis, patys signatarai nebuvo tikri, kad jų žodžiai virs kūnu. Padėjo tai, jog Rusija ir Vokietija kovojo ne tik tarpusavyje, bet ir turėjo vidinių problemų, o V. Vilsono teiginys apie kiekvienos tautos apsi­sprendimo laisvę buvo svarbus koziris, įtvirtinant laisvą Lietuvą.

Šiandien Lietuva yra stipriausių pasaulio organizacijų narė. Per daugiau nei 30 laisvos valstybės atkūrimo metų esame labai sustiprėję ir, aišku, net negalime lyginti dabartinės situacijos su ta užduotimi, kuri buvo iškilusi Lietuvos kūrėjams 1918-ųjų vasarį, kai teko tuščioje vietoje sukurti visas valstybės institucijas, kariuomenę, ūkio struktūrą, švietimo tinklą. Kita vertus, naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš dalies tarsi atšaukia tą JAV politikos kryptį, kuri, su tam tikrais pasvyravimais, buvo būdinga šiai šaliai nuo V. Vilsono laikų...

Visai netoli Lietuvos vyksta žiaurus karas, kuris jau pareikalavo sunkiai įsivaizduojamo aukų skaičiaus. Deja, jos ten nesibaigia. Mūsų tikrai negali žavėti ir perspektyva, jei JAV, Rusijos ir Kinijos politiniai lyderiai pasidalins pasaulį kaip savo įtakos sferas. Tuo labiau, jog Lietuva per visą savo istoriją vis nukentėdavo nuo įvairiausių padalijimų.

Kita vertus, nepaisant visų analogijų su Vasario 16-osios Lietuva, nepamirškime, kad esame ne istorijos stebėtojai, bet jos dalyviai ir nuo mūsų, regis, nedidelių apsisprendimų tikrai daug kas priklauso. Turime galimybę mokytis iš istorijos, taip pat ir iš XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijos.

Pirma pamoka, kurią privalome išmokti – branginti visus bičiulius, part­nerius, kuriuos pavyko įgyti. Būtų klaida kliautis kitais, ypatingai tose situacijose, kuriose sprendžiasi mūsų likimas. Prieš 107 metus Lietuvos savanoriams teko dalyvauti ne viename mūšyje. Anuomet kariuomenę prisiėjo kurti nuo nulio, šiandien turime profesionalų branduolį, turime karių, kurie yra užgrūdinti tarptautinėse misijose. Beje, nebūtina dairytis toli į istoriją, kai šalia yra Ukrainos pavyzdys. Sutinku, kad ukrainiečiai, kad ir kaip didvyriškai kaunasi, neatsilaikytų be sąjungininkų pagalbos. Tačiau tiesa ir tai, jog, norint, kad ta pagalba ateitų, pirmiausia jiems patiems reikėjo pademonst­ruoti valią priešintis bei kovoti.

Antra pamoka – susitelkti ir siekti sutarimo pamatiniais valstybei klausimais. Vasario Lietuva buvo politiškai susiskaldžiusi. Partijos konkuravo, politikai pykosi. Tačiau esminiais klausimais, susijusiais su valstybės ir visuomenės stiprinimu, kuriant švietimo tinklą, verslo koncernus, stiprinant įvairias institucijas, būta plataus sutarimo. Dabar galima svarstyti, jog mus susilpnino ir sugriovė ryžtą priešintis didėjantis vidinis susiskaldymas XX a. ket­virtojo dešimtmečio Lietuvoje.

Trečia pamoka – tik švietimą ir kultūrą branginanti tauta sugeba išskleisti savo stiprybę. Paradoksas, jog Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuva pradėjo iš esmės skirtingose starto pozicijose. XX a. pirmoje pusėje reikėjo sukurti lietuvišką švietimo tinklą, suteikti impulsą išsilavinimo troškimui bei kultūrai. Nors sovietmečiu teko kęsti rusifikaciją ir įvairaus pobūdžio cenzūrą, buvo sugriauta daug kultūrinių jungčių su Vakarais, tačiau Atgimimas atvėrė puikias galimybes išskleisti užgniaužtą tapatybę, nieko nereikėjo kurti nuo nulio, tik pasinaudoti tuo, ką gali pasiūlyti geriausiomis vadinamos švietimo sistemos.

Tačiau reikia pripažinti, jog dažnai išoriniai ribojimai yra ne tokie pavojingi, kaip neaprėpiama eksperimentų, vis naujesnių technologijų ir mąstymo „ramentų“ pasiūla. Daug kalbama apie tai, kaip svarbu yra turėti „imunitetą“ dezinformacijai, koks reikšmingas yra kritinis mąstymas, tačiau tuo pačiu regime gąsdinančius tyrimus, rodančius, jog didelė dalis dabartinės Lietuvos gyventojų nesugeba perskaityti ilgesnio teksto, nebenori skaityti knygų, nemoka rišliai bei argumentuotai formuluoti minčių. Ir tai nėra tendencija, susijusi su kurios nors konkrečios politinės valdžios klaidomis ar švietimo tinklo netolygumais – tai prastėjančio bendro kultūrinio, intelektualinio klimato apraiška. Perspėjimo signalas, kad mūsų „imunitetas“ beprotybei ir manipuliacijai yra itin nusilpęs.

Žinoma, turime kuo pasidžiaugti. Pavyz­džiui, apie tokią Baltijos valstybių energetinę nepriklausomybę, kurią pagaliau pasiekėme šį vasarį, XX a. pirmos pusės Lietuva galėjo tik pasvajoti. Regis, ir patiems dar sunku priprasti, kai į mus žvelgiama jau nebe kaip į naujokus Europos Sąjungoje, bet iš mūsų mokomasi, kaip spręsti problemas – patirties semiasi ne tik tos valstybės, kurios viltingai svajoja apie narystę, bet ir kitos ES narės... 

Tačiau laisvė yra trapi, o dabartinė geopolitinė situacija tik patvirtina, jog itin svarbu yra įdėmiai žvelgti į istoriją ir bandyti paneigti populiarią frazę, kad vienintelė istorijos pamoka yra ta, kad niekas iš jos niekada nepasimoko.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Į redakciją, sunerimę dėl savo vaikų saugumo, kreipėsi vienos rajono seniūnijos gyventojai (visų pašnekovų pavardės yra žinomos, bet nei jų, nei vietovės redak­cija negali atskleisti dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo – red. pastaba) – pasak jų, po apylinkes besišlaistantis asmuo galimai skriaudžia ne tik savo šeimos mažamečius, bet grasina ir aplinki­niams, tačiau ir mokykla, ir kitos atsakingos institucijos tyli. Todėl vienas tėvas netgi pagrasino, kad jeigu ir toliau taip bus, griebsis linčo teismo.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Brangūs Lietuvos žmonės, sveiki sulaukę Valstybės atkūrimo dienos!

Kaskart žiemai einant į pabaigą susitinkame vieningi ir stiprūs, kaip viena Lietuva. Kartu vis iš naujo patiriame didingą šalies praeitį. Apžvelgiame veržlią dabartį. Su viltimi žvelgiame į ateinantį pavasarį.

Vasario 16-oji mums visiems dovanoja priminimą, kad valstybė prasideda nuo idėjos. Ji gimsta ir bręsta žmonių galvose. Stiprėja, perduodama iš kartos į kartą.

Lietuvos valstybė, sudėtingiausiomis sąlygomis iškelta iš pasaulinio karo sumaišties, – svarbiausias mūsų protėvių palikimas. Mūsų bendro gyvenimo pagrindas. Pamatas, ant kurio šiandien statome būsimą klestėjimą ir visų Lietuvos žmonių gerovę.

Tad branginkime ir saugokime savo valstybę kaip didžiausią turtą. Budėkime, kovokime ir laimėkime, kaip daug kartų laimėjome praeityje. Dovanokime Tėvynės meilę ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams.

Gražios šventės visiems!

Panašu, kad kai kuriems galva ant pečių išties „uždėta“ tik tam, jog į pilvą lapų ne­pri­kristų. Šįkart teisiamųjų suole atsidūrusių vyrų gyvenimo būdas iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo linksmai, bet kai kurių poelgių pasekmės – skaudžios, kurių verčiau nekartoti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

Rytas prasideda skubėjimu į greitaeigių traukinių stotį, iš kurios po gerų poros valandų turėtume atsidurti Džangjė, pradardėję šiaurine Šilko kelio atkarpa Didžiosios Kinijos sienos link ir garsiojo italų keliautojo Marko Polo keliais, kuris, kaip spėjama, XIII a. čia praleido net 17 metų. O kol traukinys skrieja, prieš akis veriasi kas sekundę besimainantis vakarų Kinijos kraštovaizdis – kalnus, uolas­ bei plačius slėnius kadaise kirto ir bandė užvaldyti bei prisijau­kinti skirtingos Rytų tautos.

Daugiatautis

Šiandien Džangjė telkiasi per 30 etninių grupių, ir tai yra bene margiausias regionas Kinijoje. Gausiausiai čia yra tibetiečių, kurie kadaise šiame regione turėjo itin didelę įtaką. Tai šiandien tibetiečiai yra nustumti į užribį, patiria pažeminimą ir net smurtą. Klausiausi jų istorijų ir dingojosi, jog viskas taip panašu į buvusią Lietuvos okupaciją. Girdi, Kinijai net dėkoti reikėtų, kad ši rūpinasi tibetiečiais, modernizuoja jų gyvenimą, kovoja su prietarais. Tik va tas Dalai Lama XIV drumsčia šį „darnų“ sugyvenimą. Beje, kinų mokslininkai, pasivadinę vienais įtakingiausių pasaulio tibetologų, ne taip seniai lankėsi ir Lietuvoje bei bandė išsklaidyti neva britų prieš šimt­metį sukurtus mitus dėl tibetiečių neprik­lausomybės: esą tai britai įkalė šiai etninei mažumai į galvas, jog šie tikrai kažkada buvo nepriklausomi... 

Tik pasaulis pasakomis, jog Tibetas buvo ne okupuotas, bet išlaisvintas, ne nuniokotas, bet modernizuotas netiki. Visai taip, kaip kažkada rusai mus „išlaisvino“... Šiaip jau Kinijai būtų patogiau, jei tibetiečių iš viso nebūtų. Bet jų yra ir jie kasdien patiria kančias, jų unikali kultūra ir gamta vis labiau niokojama. Nepatiria laimės ir kitos Kinijos tautinės mažumos. Net musulmonų kvietimas maldai yra uždraustas.

Džangjė miestas kadaise buvo vadintas­ Gondžau. Kalvotos apylinkės, išvagotos upių ir kasmet patręšiamų išsiliejančių upių žemių, labai skiriasi nuo kitų su juo besiribojančių regionų. Šiaurėje Džangjė ribojasi su į stepes pereinančia Vidine Mongolija, pietuose – su Činhajaus provincija, buvusiu Tibeto Amdo regionu. Be to, atsižvelgiant į gigantiškus Kinijos mastus, netoli plyti ir islamiškasis Sindziango uigūrų autonominis regionas. Bet apie jį – šiek tiek vėliau, kai ten nuvyksime...

Pirklių migracijai buvusio svarbaus Hesi koridoriaus pusiaukelėje augęs Džangjė miestas iki pat paskutinės Padangių imperijos dinastijos Čingų buvo vadintas Gondžau. Vėlesni valdovai norėjo modernesnio pavadinimo. Džangjė „tobulėja“ ir šiandien. Jis globalėja ir modernėja kartu su visa Kinija, dėl to tiesiog akyse dūsta senoji miesto dvasia. Jos dar kažkiek yra likę, bet ateities turistai vargu ar jos beras.

Dafo šventyklos

Viena Džangjė įžymybių – Didžiojo Budos – Dafo šventyklos. Tai – didžiausias iš Vakarų Xua dinastijos, valdžiusios regio­ną nuo XI iki XIII a., laikų išlikęs šventovės kompleksas. Šiame komplekse objektas Nr.1 tiek budistams, tiek turistams yra per du aukštus įkurdintas Gulintis Buda. Tai yra didžiausia visoje Kinijoje tokio pobūdžio skulptūra. Jos aukštis siekia 33 metrus, ilgis –24 m, plotis – net 49 m. Auksu padengto, raudonu apsiaustu prisidengusio didžiojo mokytojo gulėjimo poza rodo, kad jis jau palieka šį pasaulį ir panyra į nirvaną. Už jo stovi mokiniai. 

Didelės reikšmės šventyklai suteikia i­r legenda, tikinanti, jog būtent čia gimė Čin­gischano anūkas Kublaichanas, Kiniją užvaldžiusios mongolų Juanių dinastijos įkūrėjas. Čia įsikūręs ir didžiausias Azijoje Dafo vienuolynas, yra ir budizmo akademija bei Kung Fu mokykla. 

Mati – niekaip neatkartojama ir nenukopijuojama įstabi žmogaus ir gamtos architektūra. Kiekviena detalė – nuo mažiausių molinių skulptūrų, ant rausvomis ar pilkšvomis juostomis bei „dėmėmis“ kabančių pagodų, iki daugybės „akių“, žvelgiančių į Čiliano kalnus, yra kažkas fantastiškai pribloškiančio. Mati, išvertus iš kinų kalbos, reiškia „arklio kanopos“. Šį pavadinimą grotoms padovanojo graži legenda apie skrendantį arklį, kuris paliko savo kanopų įspaudus Linsongo uolose. Spėjama, jog budistinių mokymų, ritualų ir meditacijų pastoge jos virto V ar VI a. 

Siauručiukais, stačiais tunelių laiptais braunamės į magiškas budų buveines, meditacijų urvus, juos jungiančius tunelius. Vienas mūsų bendrakeleivis iškart pasiduoda – nepralįsiąs. Viena moteriškė čia suprato turinti klaustrofobiją. Ir išties, klajonės praeities tibetiečių kultūros labirintais tik­rai nebuvo lengvos. Bet juk ne lengvų takelių ieškoti ir vykstama į Kiniją.

Prie Tibeto budizmo priartina ir baltos stupos kupolas bei smailė, tarytum girliandos vėjyje plazdančios skirtingų spalvų maldos vėliavos, į kurias tarsi alsuoja taurus kalnų horizontas. O gal viename iš urvų bus aptikta kosminio grožio thanka ar narsioji dievybė? Net ir nežinodami visų religijos istorijos vingių ir budistinių mokymų smulk­menų, savo oda pajutome, kad paradoksų­ pilna Tibeto budizmo šventovių aplinka, jo­se tvyranti atmosfera smarkiai skiriasi nuo­ kitų lankytų tokio pobūdžio objektų.

Nekultūringa kultūra

Džangjė miestas bei jo apylinkių šventyk­los šiandien atrodytų visai kitaip, jei ne Mao Dzeduno vykdyta Kultūrinė revoliucija. Savo vado paraginti jaunieji chunveibinai atsidavusiai puolė naikinti praeities prietarų, šventovių ir jų meno. Iš daugelio šventovių liko tik pelenų krūvos ir griuvėsiai. Visai taip pat, kaip ir mūsų bažnyčios kadaise buvo paverstos sandėliais ar net arklidėmis. Todėl mums labai gerai suprantama, ką šio krašto žmonės patyrė.

Mirus Mao Dzedunui, jį pakeitė kitas komunistas, tačiau jo požiūris į kultūrą buvo šiek tiek nuosaikesnis. Tik bėda, jog to kultūrinio paveldo nedaug bebuvo likę. Pasak gido, liko tik atplaišos, kurios nedegė ir negriuvo. Pasikeitus valdžiai, lyg ir bandyta šį bei tą atkurti, kad prieš pasaulį taip negražiai neatrodytų, bet dirbta atgrubnagiškai, nesigilinant į detales, ir, kaip sakė mus lydėjęs gidas, tas „atkūrimas“ autentiškas tiek, kiek mūsų Valdovų rūmai. Arba pilys Baltarusijoje, kurias „restauravo“ proftechninės mokyklos mokiniai...

„Vekseliai“

Kai kurios šventyk­lėlės, urvai tiesiog užgriozdinti popieriais. Bet ne šiaip paprastais popieriais, o „vertybiniais“, o geriau į juos įsižiūrėjęs, matai, kad iš jų yra kažkas išlankstyta. Tikima, kad jei žmogui po mirties jo artimieji į šventyklą atneš išlankstytą namą ar kokį kitą daiktą, tai pomirtiniame gyvenime jis jį tokį ir gaus. Tik būtina tuos lankstinukus sudeginti, nes tik taip dovanos pasieks mirusįjį, nukeliaus pas jį per dūmus ir ugnį. Deja, panašu, kad mūsų lankytose šventyklėlėse artimųjų dovanos įstrigo: popierėlių gausa rodė, jog adresatai labai seniai lauktuvių iš šio pasaulio nesulaukia. Tačiau jų kiekis liudija ir apie gyvųjų svajones, norus, mat tikima, jog, juos užrašius, norai išsipildo. Užrašiau ir aš – kad Ukraina laimėtų. Bet dievai dar neišgirdo...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pristatoma miuziklo „Matilda“ premjera. Daugybę gerbėjų visame pasaulyje turintis, pagal britų rašytojo Roaldo Dahlio knygą pastatytas ir daugiau kaip 100 apdovanojimų įvairiose šalyse pelnęs miuziklas jau daugiau kaip dešimtmetį karaliauja ekranų bei muzikinių teatrų repertuaruose.

Miuziklo pastatymo kūrybinėje grupėje muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys, režisierė Rūta Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė, choreografas Taurūnas Baužas bei šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Dalyvauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, choro artistai, simfoninio orkestro kamerinė grupė, baleto trupės nariai ir Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai.

Naujos patirtys tiek žiūrovams, tiek atlikėjams

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė akcentuoja teatro patrauklumo jaunimui svarbą. „KVMT repertuare gausu spektaklių, skirtų įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonėms, tarp jų ir vaikams bei jaunimui. Pastatymai jaunuoliams – viena iš šio teatro stipriųjų pusių. Netrukus į šią šeimą įsilies ir miuziklas „Matilda“, pasakojantis apie kiekvienai kartai aktualias problemas – vaikų santykius su šeima ir mokykla. Tai dvi esminės sritys, formuojančios jaunąją kartą.

Miuziklas „Matilda“ skirtas visai šeimai, tačiau ypač aktualus paaugliams. Kviečiame visus vyresnius nei septynerių metų žiūrovus pažinti teatro plačią įvairovę. Spektaklis apjungia ne tik KVMT profesionalus, bet ir daugybę jaunimo: jie ir spektaklio kūrėjų, ir atlikėjų komandose. Tikimės, kad ši patirtis taps gražios draugystės pradžia. Galbūt užaugę šie jauni žmonės panorės papildyti KVMT komandą?

Kad spektaklis bus publikos mėgiamas, leidžia spėti tai, jog bilietai į pirmuosius tris parodymus jau išpirkti. Nusiminti nereikėtų – spektaklis bus rodomas kone kas mėnesį iki birželio pabaigos. Nuoširdžiai dėkoju spektaklį pastačiusiai jaunatviškai komandai, kurioje ne tik teatro darbuotojai, bet ir kviestiniai profesionalai“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė G. Giedraitytė.

Atranką įveikė penkios Matildos

Miuziklo muzika – unikali, žaisminga, o svarbiausia – pasakojanti istoriją. Muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys sako, kad ši muzika ne tik perteikia atlikėjų jausmus, nuotaikas, svajones.

„Ši muzika įvairi kaip vaiko gyvenimas: čia skamba ir lyrika, ir džiazas, ir rokas, ir salsa... Manau, kad ji labai patiks jaunimui, mėgstančiam pokyčius ir veržlumą. Dinamiką mėgsta ir spektaklyje dainuojantys Klaipėdos vaikų operos studijos (KVOS) auklėtiniai“, – sako V. Valys.

Matildos ir Briuso vaidmenims atlikti KVMT skelbė atranką. Sulaukta daugiau nei 20 mergaičių, norinčių tapti Matildomis, ir vieno paauglio, pretendavusio į Briuso vaidmenį. Atranką įveikė penkios Matildos, tačiau šiuo metu šią partiją ruošia trys. Likusios dvi dainuoja spektaklio vaikų chore ir galbūt prie pagrindinio vaidmens prisijungs vėliau.

Vyriausia Matilda – devyniolikmetė Radvilė Galminaitė, KVOS dainavusi nuo devynerių, jau atlikusi vaidmenų KVMT spektakliuose, pavyzdžiui, operoje „Bohema“, miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Šiuo metu ji studijuoja muzikos industrijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje bei koncertuoja kaip atlikėja.

„Tai studijos nuo mažens užaugintas vaikas, kuriuo labai didžiuojuosi. R. Galminaitė idealiai atitinka Matildos personažą savo išvaizda, charakteriu ir kitomis savybėmis. Kitos Matildos – moksleivės, taip pat KVOS auklėtinės – Nora Žiulkutė ir Vytautė Rimkutė“, – akcentavo V. Valys.

Briuso vaidmenį ruošia KVOS auklėtiniai Leonardas Farah ir Renaldas Radavičius.

Svajonės išsipildymas

Pirmosios premjeros metu kaip Matilda debiutuosianti Radvilė Galminaitė sako, kad pasirodymas KVMT scenoje yra jos gyvenimo svajonės išsipildymas.

„Esu klaipėdietė, baigiau Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą ir „Ąžuolyno“ gimnaziją. Šiuo metu studijuoju LMTA. Nuo pirmojo apsilankymo teatre svajojau čia dainuoti. Nuoširdžiai dėkoju visai komandai, didžiuojuosi savimi ir tikiuosi, kad dar turėsiu daug galimybių dainuoti“, – džiaugėsi R. Galminaitė, neatmetanti galimybės, jog ateityje dirbs Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Miuziklas „Matilda“ suvienys scenos profesionalus ir jaunuosius kviestinius atlikėjus:  spektaklyje dainuos Rasa Ulteravičiūtė, Judita Butkytė, Beata Ignatavičiūtė, Žyginta Jašinskaitė, Liuda Montrimienė, Reda Jucevičienė, Ernesta Stankutė, Emilia Janina Kozłowska, Vilius Trakys, Mindaugas Rojus, Gytis Šimelionis, Tadas Jakas, Šarūnas Šapalas, Valdas Kazlauskas, Aurimas Raulinavičius, Giedrius Gečys,  Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Modestas Narmontas, Jonas Ščerbiakas ir daug kitų.

„Kokį rytojų kursiu jums visiems...“

Miuziklo „Matilda“ dramaturgijoje užkoduotos amžinos, svarbios ir sudėtingos temos. Anot režisierės Rūtos Bunikytės, spektaklis pasakoja apie vaiką ir jo asmenybės formavimąsi sąlygojančius veiksnius.

„Gal tai namų erdvė, gal biblioteka, o gal tiesiogiai žalojanti vieta, iš kurios norisi pabėgti. Miuzikle „Matilda“ erdvių dvilypumas, kai „mano erdvė“ ir „ne mano erdvė“ įgauna ypatingą prasmę, yra labai ryškus. Nepaisant aplinkybių, jaunas žmogus šioje erdvėje turi rasti savo kelią. Spektaklio herojė Matilda nuo pat pradžių pasiryžta savos tiesos ieškojimams, o patirties semiasi iš ne visada tam palankios aplinkos. Spektaklio pagrindinė žinutė: kaip aš užaugsiu, koks aš būsiu ir kokį rytojų jums visiems kursiu aš...“ – akcentuoja Rūta Bunikytė.

Režisierė sako, kad vienas iš sudėtingiausių šio pastatymo iššūkių buvo kurti ir spektakliui ruoštis naudojant vaikų kalbą. „Atradau, kad jaunas žmogus gali duoti tiek daug patirčių ir žinių, kurių visai neturėjai, nors turi daugybę režisūrinio darbo patirties. Linkiu tą patirti visiems suaugusiesiems. Turime spektaklių, kur dainuoja vienas ar keli jauni žmonės, o čia jų daugybė, tad stengiuosi kalbėti vaikų kalba, kuo paprasčiau išreikšti savo pastabas ir pakreipti juos reikiama linkme. Džiaugiuosi, kad šiems vaikams viskas labai paprasta ir suprantama, o gal tai KVOS ilgamečio vadovų darbo rezultatas. Scenoje dirba tobula komanda, su kuria lengva kalbėti, dirbti, klysti, o galiausiai pasijuokti iš savo klaidų!“ – tikina R. Bunikytė.

Laikas į sceną!

Scenografija ir kostiumai miuziklui „Matilda“ – pirmas Rūtos Venskutės darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. „Pagrindinė koncepcija – visas veiksmas vyksta pagrindinės herojės Matildos galvoje, o scenos vaizdas atspindi jos vidinį pasaulį“, – sako R. Venskutė.

Miuziklo scenografija lyg paslaptingas miestas, primenantis senų knygų viršelius. Ji lengvai transformuojasi ir kinta: vienu atveju tai miestas, kitu – biblioteka ar tėvų namai. Šiam efektui sustiprinti didžiąją scenografijos dalį sudaro judančios, riedančios dekoracijos. Tai siurrealistinis, fantasmagoriškas Matildos vidinio pasaulio atspindys.

Choreografas Taurūnas Baužas sako, kad miuziklą jis jau sapnuoja naktimis, o tai greičiausiai ženklas, kad „Matildos“ premjera jau netrukus. „Kadangi šiame spektaklyje dalyvauja vaikai, muzikinio teatro solistai ir baletas, mano tikslas buvo, kad choreografija scenoje atrodytų natūraliai ir dinamiškai, kad daug darbo įdėję vaikai galėtų darniai stoti į vieną gretą su profesionalais. Savo visa esybe išskirtinei Matildai sukūriau „kitokį“ choreografinį pasaulį. Norėjau, kad miuziklo choreografija būtų charakteringa, originali, energinga, pasakotų istoriją ir tuo pačiu būtų atpažįstama“, – sako T. Baužas.

KVMT inform.

Praėjusiame tarybos posėdyje patvirtintas Šilalės savi­valdybės 2025 m. melioracijos darbų, finansuojamų vals­tybės lė­šo­mis, sąrašas. Treti metai iš eilės melioracijos įrenginiams atnaujinti ir remontuoti valstybė skiria 203 tūkst. eurų. Beveik tiek pat lėšų šiems darbams (202 tūkst. Eur) Šilalė bu­vo gavusi ir 2022 m.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12