Pačioje Šilalės pašonėje, bet jau Šėrikų kaime, įsikūręs Vakarų miestelis praėjusią savaitę atšventė oficialias įkurtuves: statybų triukšmą pakeitus vaikų krykštavimui ir jaunų žmonių juokui, verslininkas Dainius Bergelis surengė naujakuriams susipažinimo šventę. UAB „Optita“ kolektyvui tai buvo gera proga pasidžiaugti sėkminga projekto pabaiga, o Traksėdžio seniūnei Reginai Audinytei – susipažinti su seniūnijos nauja­kuriais ir pakviesti juos prisijungti prie bendruomenės.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir UAB „Optita“ nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Šiandien noriu pasidalinti įžvalgomis tema, kuri mane domina ne vieną dešimtmetį. O trumpai ją galiu apibūdinti per klausimą, kaip atskirti autentišką ir savidestruktyvų profesinį solidarumą?  

Kai dirbau interneto dienraščio Bernardinai.lt  vyriausiuoju redaktoriumi, viena iš temų, kuriai teikiau daug dėmesio, buvo skirtis tarp garbingos žurnalistikos ir ciniško savo auditorijos išnaudojimo. Pats aktyviai diskutavau ir kviečiau komunikacijos specialistus, žurnalistus svarstyti daug triukšmo sukėlusias ar akivaizdžiai manipuliuojančias publikacijas. Vienas garsus to laikotarpio žurnalistas mane itin piktai užsipuolė, pareikšdamas, kad nė vienam žurnalistui nedera ką nors kritiško sakyti apie kitų žurnalistų darbą, nes to esą reikalauja profesinis solidarumas.

Iki šiol negaliu sutikti su tokia pozicija. Ir ne tik tada, kai kalbame apie žurnalistus, bet ir apie dėstytojus, medikus, įvairių sričių ekspertus. Esu tvirtai įsitikinęs, jog profesinis solidarumas – tai rūpestis, kad nebūtų nuleista kokybės kartelė, kad svarbi profesija neprarastų savo prestižo visuomenei. 

Deja, taip yra nutikę, pavyzdžiui, su sociologija, kuri yra labai svarbus socialinis mokslas, turintis subtilias metodikas. Tačiau kai bet kuri apklausa pradedama vadinti sociologine, žmonės nebesupranta autentiškų sociologinių tyrimų, į kuriuos investuojama labai daug laiko, profesinių žinių ir pinigų,  prasmės. Juk nuolat girdime, kaip reklamos specialistai bando ką nors mums įpiršti, apeliuodami į kažkokius tyrimus, kurių rezultatai, priklausomai nuo pardavėjo poreikių, atskleidžia, kad, pavyzdžiui, juoda kava yra sveika arba yra tikras nuodas.

Psichoterapeutai vis garsiau skundžiasi, jog atsirado daugybė „specialistų“, kurie tauškia banalybes, vilioja pinigus ir tokiu būdu pakerta žmonių pasitikėjimą tikrais specialistais. Ar tokių „profesionalų“ demaskavimas nėra tikrasis profesinis solidarumas?

Vis dažniau girdime apie problemą su aukštųjų mokyklų diplomais ar mokslo laipsniais. Gaila, kad didesnio dėmesio ji susilaukia tada, kai žurnalistai pradeda domėtis aukštas pareigas užimančių politikų akademiniais darbais. Tiesą sakant, sutinku, kad vargu ar verta šiandien tiek daug triukšmo kelti dėl keliolikos metų senumo akademinių pasiekimų, kurie mokslo žmonėms iki šiol neužkliuvo. Tačiau faktas ir tai, jog tai yra stiprus smūgis mūsų aukštųjų mokyklų prestižui. Išsikuopti, atsinaujinti ir užtikrinti, kad kokybės kartelė nebus nuleista, yra dabartinių rektorių bei mokslo tarybų pareiga. Tuo labiau, kad pastarojo meto skandaluose apie įtakingas pareigas užimančių politikų praeities mokslo darbus, regis, nėra jokio pagrindo kalbėti apie tai, kad politikai vertė mokslininkus numoti ranka į profesinį sąžiningumą. Veikiau jau diskusijos turėtų būti apie galimą dalies aukštųjų mokyklų darbuotojų abejingumą savo profesijos prestižui.

Grįžtant prie žurnalistikos, pripažįstu, jog mane nustebino nemažos dalies žmonių pikta reakcija į Žurnalistų profesionalų asociacijos sprendimą pašalinti iš jos viešai melavusią narę. Nors šiuo metu vis dar vyksta teisinis tyrimas, bet nepaneigiamas faktas yra tai, kad jai priklausantis įrašantis renginys – rašiklis buvo paliktas slapto politikų posėdžio vietoje. Kilo skandalas, kuris tapo smūgiu žurnalistų, kovojančių už žodžio laisvę, reputacijai. Politikams atsirado galimybė nukreipti dėmesį į tai, jog neva žurnalistai bet kokiomis priemonėmis siekia sau naudos ir jiems esą labiausiai rūpi galia.

Tikrai nelinkiu jokiai profesinei bendruomenei būti negailestingai ir nepripažinti, kad kiekvienas gali suklysti. Tačiau apie žurnalistės klaidą galima būtų kalbėti, jei ji iš karto būtų pripažinusi, jog rastas įrenginys priklauso jai. Tada galima būtų analizuoti motyvus, aiškintis, kad galbūt iš tiesų garsusis tušinukas buvo paprasčiausiai pamestas. Tačiau dabar melas komplikavo situaciją ir tapo smūgiu žurnalistų bendruomenės reputacijai. O pastaroji yra svarbiausia žurnalistikos jėga.

Žinau, kad yra komunikacijos specialistų, kurie tvirtina, jog gyvename įvaizdžio ir dirbtinio intelekto įsigalėjimo laikais, todėl būtent įvaizdis bei įtaigumas esą tampa svarbiau nei tiesa, kompetencija ar sąžiningumas. Tačiau, jei, neduok Dieve, tektų gultis ant operacijos stalo, neabejoju, kad norėtume, jog chirurgas būtų geras profesionalas, nesvarbu, kokį įvaizdį jis sugeba sukurti. Taip pat ir kalbant apie žurnalistiką – tikiu šios profesijos svarba ir labai vertinu tuos, kurie sąžinės ir profesionalumo neiškeičia į prekybą paskalomis ar dirgik­liais. Tačiau tenka sutikti, jog yra labai daug informacijos šaltinių, kurie ne įgalina, bet nuodija. Stengiuosi juos apeiti dideliu lankstu. 

Tikiu ir tuo, kad, jei skaitote „Šilalės artoją“, reiškia neabejojate, jog tai, ką jame randate, yra svarbu, reikalinga ir naudinga.

Andrius NAVICKAS

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pa­minėtas Telšių vyskupijos šimtmetis. Iškilmėse dalyvavo ir kartu su šilališkiais meldėsi Telšių vyskupas Algirdas Jurevi­čius, ta proga atidaryta vyskupijos 100-mečiui skirta paroda, o aktyviausiems parapijų atstovams įteikti Šv. Justino medaliai.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60

Buvęs šilališkis Aivaras Stankevičius Jungtinėse Ame­rikos Valstijose yra lankęsis daugybę kartų, o Čikagą pažįsta taip gerai, kad, sako, galėtų imtis gido vaidmens. Tačiau iš pastarosios kelionės į Čikagą, kur liepą dalyvavo Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje, garso režisierius parsivežė iki šiol nepatirtų įspūdžių. Tūkstančius lietuvių iš viso pasaulio suburianti šventė padovanojo ne tik bendrystės džiaugsmą, bet ir netikėtų susitikimų su kraštiečiais.

– Esate vienas iš kraštiečių, savo kelią ir sėkmės istoriją kuriančių toli nuo gimtųjų vietų. Čia, gimtajame krašte, galbūt ne visada matome ir girdime, kuo gyvenate šiandien. Papasakokite apie save: kas esate ir koks buvo kelias?

– Gimiau ir augau Šilalėje, 1998-aisiais baigiau Simono Gaudėšiaus vidurinę mokyklą ir išvykau į Klaipėdą, kur Stasio Šimkaus konservatorijoje baigiau mušamųjų instrumentų klasę. Vėliau mokslus tęsiau Pedagogikos universitete Vilniuje, įgijau muzikos pedagogikos specialybę. 

Nuo tada jau didesnę savo gyvenimo dalį gyvenu sostinėje. Net negaliu pasakyti, kur esu labiau savas. Namai – Vilniuje, bet Šilalė, žinoma, nėra svetima, ne, tarkime, Kaišiadorys ar bet kuri kita vieta. Šilalėje gyvena tėtis, yra palaidota mama, čia praėjo visa vaikystė ir paauglystė – tai mano kraštas, į kurį visada malonu grįžti. 

Tiesa, pastaruoju metu tas nutinka ne taip dažnai. Su tėčiu vis susitinkame kur nors kitur, kad ir pas brolį Birštone. Keliaudamas po Lietuvą darbo reikalais vis lekiu pro šalį, užsukti ne visada pavyksta. 

– Kokie Jūsų darbai? 

– Turiu įgarsinimo įmonę „Dramblio ausys”, taip pat dirbu Nacionaliniame operos ir baleto teatre. 

Lietuvoje esu garsinęs įvairiausius renginius, koncertus, spektaklius – nuo rajonų kultūros centrų iki didžiausių šalies arenų.

Užsienyje taip pat teko prisidėti prie įvairių projektų. Pernai vykau į Japoniją, į pasaulinę parodą „World Expo” – vieną didžiausių tarptautinių renginių, kuriame šalys pristato savo kultūrą, pasiekimus bei idėjas. Atstovauti Lietuvai vežėmės labai gražią profesionaliosios muzikos programą, paremtą M. K. Čiurlionio kūryba, su įrašytais pučiamųjų, simfoniniais orkestrais, karilijonais – pasirodymas performansas su tam tikra gyva improvizacija. Ją kūrė Darius Abarius, Lietuvoje režisuojantis Dainų šventes ir kitus didžiulius renginius. Kartu vyko tikri Lietuvos muzikos grandai: pianistas Petras Geniušas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, viena geriausių Lietuvos kanklininkių Aistė Bružaitė, violončelininkas Justas Kulikauskas. 

– Garso režisieriui tai turėjo būti rimtas iššūkis?

– Kiekvienas rimtesnis, įdomesnis, dar nepatirtas renginys yra tam tikras iššūkis. Aš jų nebijau. Nebaigiau garso režisūros, nedirbau didelėje įgarsinimo kompanijoje, tad neturėjau iš ko mokytis – esu visiškas šios srities savamokslis. Tačiau turiu muzikinį išsilavinimą, kuris labai padeda. Visada turėjau ir tam tikrų ambicijų, todėl tokie projektai tampa maloniu iššūkiu – ypač tada, kai žinai, kad kažkaip susitvarkysi.

Beje, į „World Expo”, atstovaudamas Lietuvai, iš viso vykau tris kartus. Pirmą – prieš 21-erius metus, taip pat į Japoniją. Tai buvo išskirtinis projektas, kuriame dalyvavo simfoniniai orkestrai, džiazo ir folkloro atlikėjai... Iš viso scenoje buvo apie 90 žmonių. Patys japonai šio projekto įgarsinti nesiėmė ir pasiūlė atsivežti savo specia­listus. Taip prasidėjo mano „World Expo” patirtis. Dar po ketverių metų dalyvavau parodos Saragosoje, Ispanijoje, įgarsinime. Tai, ko gero, įdomiausi mano užsieniniai projektai. 

– Sakote, kad esate savamokslis garso režisierius, tačiau atsidūrėte labai aukšto lygio projektuose, tarp iškilių Lietuvos menininkų ir didžiulėse tarptautinėse scenose. Kaip pavyko iki jų nueiti?

– Mano susidomėjimas garso pasauliu prasidėjo dar Šilalėje. Tuometėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje jau nuo septintos klasės vedžiau šokius. Atsimenu, tarp 1-osios ir 2-osios vidurinių vykdavo tokios varžytuvės. Įgijęs patirties mokyk­loje, padėdavau Šilalės kultūros centre šokius organizuodavusiam Laimonui Ačui. Labai gerai sutarėme, dalydavomės garso įrašais. Šilalė – ne Vilnius ir ne Kaunas, iš radijo stočių įrašų negaudavome. Kažkaip prasimanydavome, dalydavomės. Praėjome viską: pradėjome nuo juostinių magnetofonų, vėliau perėjome prie kasečių, o pačioje pabaigoje atsirado ir kompaktiniai diskai. 

Šią veiklą tęsiau ir vėliau. Studijų metais šiek tiek didžėjavau viename Klaipėdos klube, vėliau grodavau įvairiuose renginiuose. Iki pat karantino didžėjavimas lydėjo visas kitas mano veiklas. Iš pradžių tai buvo hobis, kuris, laikui bėgant, tapo viena iš darbo sričių.

– O ką didžėjus veikia Operos ir baleto teatre? 

– Teatre dirbu vyriausiuoju garso inžinieriumi. Tai labiau techninė pozicija – esu atsakingas už visą garso ūkį. Prižiūriu įrangą, rūpinuosi, jog viskas veiktų ir būtų tinkamai pajungta. Kai vyksta atnaujinimai ar diegiama nauja įranga, siūlau savo idėjas ir prižiūriu jų įgyvendinimą. 

Teatre atsiradau, galima sakyti, iš karantininės nevilties. Prasidėjus pandemijai, rengi­nių organizatorius pirmus uždarė ir paskutinius paleido. Kalbu ne tik apie finansinę neviltį – daug labiau gniuždė tai, kad visi kelis metus praktiškai nieko negalėjome veikti. Žmogui, kuris buvo įpratęs nuolat kažką daryti, atsirado didžiulė tuštuma. Vis galvojau, jog reikia kažko imtis. 

Pamačiau skelbimą, kad Ope­ros ir baleto teatras ieško inžinieriaus. Laimėjau konkursą ir pradėjau dirbti. Maniau, tai bus laikina stotelė, bet esu joje iki šiol. Matau prasmę šiame darbe – čia vyksta daug įdomių dalykų. Pradėjęs dirbti norėjau daug ką pakeisti garso srityje – ir techninius dalykus, ir požiūrį į juos. Man atrodo, neblogai sekasi, daug ką pavyko įgyvendinti. Kita vertus, tai didelė įstaiga, todėl ne viskas vyksta taip, kaip norėtum. Savo UAB'e sugalvoji, ko reikia, ir perki, o čia prasideda viešieji pirkimai, tenka derintis prie numatytų biudžetų, susitaikyti su tuo, jog kažkam tiesiog nėra pinigų.

– Kokius ryšius esate užmezgęs už Atlanto?

– Daug kartų, gal dešimt ar daugiau, vykau dirbti į Ameriką. Ir kiekviena kelionė būtinai yra susijusi su Čikaga, kur yra didžiausia Amerikoje lietuvių bendruomenė. Savaime suprantama, kad  lietuvių atlikėjas, skrisdamas į Ameriką koncertuoti, pirmiausia renkasi ne ka kitą, o būtent Čikagą. Tai pagrindinis Amerikoje lietuvybės taškas. Tad per tiek kelionių atsirado ir daug pažinčių, turiu ten ir draugų. 

Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie nedirba jokio amerikietiško darbo, yra atsidavę lietuviškai veiklai – darbuojasi lietuvių centre, su tautiškais kolektyvais. Kiti bėga po darbų – režisuoja, šoka, dainuoja. Lietuvybė jiems – didžiulis jausmas, nežinau, ar dar kur nors taip puoselėjamas. 

Šiemet, liepos viduryje, Čika­goje vyko jau 17-oji Šiaurės Ame­rikos lietuvių tautinių šokių šventė. Tai labai stipri ir graži tradicija. Žmonės į ją suvažiuoja iš visos Amerikos – kai kurie pervažiuoja kone visą šalį dėl jos. Patys susimoka už viešbučius, kelionę, tačiau jie vis tiek jos nepraleidžia. Man atrodo, tai labai daug pasako apie ryšį su lietuvybe ir norą būti kartu.

Nuostabu matyti, kad lietuvybę puoselėja skirtingos kartos – ir dipukai, į Ameriką pasitraukę per karą ar iškart po jo, ir šiais laikais čia šaknis įleidę lietuviai. Ir šiais metais buvo labai daug vaikų – vieni tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai, kiti angliškai, tačiau visi kartu šoko lietuvių liaudies šokius. Buvo ir juodaodžių vaikų, kurie taip pat šoko. Man tai labai gražu.

Esu sutikęs žmonių, kuriais vis negaliu atsistebėti. Atsimenu, kai kažkada buvome atvykę su „Barboros“ miuziklu, susipažinau su chorui vadovavusiu Dariumi Poliukaičiu. Jis gimė ir augo Amerikoje, bet lietuviškai kalba nuostabiai. Maža to, jo vaikai taip pat puikiai kalba lietuviškai! Ir dar vartoja tokius žodžius, kurių mes nebežinome – mes juos pamiršome, o pas juos jie išliko. Teko sutikti daugybę tautiečių, išgirsti sudėtingų, vedusių per kelis žemynus gyvenimo istorijų – visos jos apie žmones, kuriems svarbiau už viską buvo išsaugoti gyvą gimtąją kalbą. 

Nepameluosiu, mes, techniniai žmonės, svetur važiuojame atlikti tam tikrų darbų. Bet smagu, kad kartu tai ir lietuviški, prasmingi darbai. 

– Sakoma, jog kuo toliau nuo namų, tuo labiau džiaugiesi, sutikęs savo krašto žmogų. Ar taip ir buvo Čikagoje, kai netikėtai susitikote su kraštiečiais?

– Šauni patirtis! Atsimenu, po Šokių šventės susirinkęs savo techninius daiktus traukiu su lagaminu viešbučio link, žiūriu – pažįstami veidai, Jonas Gudauskas su žmona Zita. Priėjau ir sakau: sveiki, ką čia šilališkiai daro? Zita buvo mano chemijos mokytoja Šilalėje, visus tuos metus nebuvau jos matęs, ir štai, susitinkame Čikagoje. Pa­maniau, susidūrę kažkur Lietuvoje, greičiausiai nelįstume vieni kitiems į akis, bet kai esi toli, labai rūpi tą savą žmogų pakalbinti. 

Su Sandra Lebrikaite, dainavusia miuzikle „Lituanika”, buvome apsistoję tame pačiame viešbutyje, vakarojome kartu, bendravome. Tik vėliau sužinojau, kad ji – mano kraštietė, upyniškė. Ir Sandra nežinojo, kad aš iš ten pat. Net nepasikalbėjome kaip kraštiečiai... 

– Nenutolstant nuo kraštietiškos temos, norisi paklausti ir apie Jūsų antrąją pusę. Tiesa, kad Sigitos šaknys taip pat žemaitiškos?

– Mes susipažinome Vilniuje, bet paaiškėjo, kad jos mama ir seneliai taip pat kilę iš mūsų krašto. Buvo toks nedidelis siurprizas. Pasakojau Sigitai, jog esu iš nedidelio miestelio, kurio ji greičiausiai nežino – iš Šilalės, o ji pradėjo juoktis. Kai įsikalbėjome, paaiškėjo, kad mūsų istorijos kažkaip susijusios.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.

Po trejų metų 100-metį minėsianti Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) šiuo metu stovi ant pokyčių slenksčio, diktuojamo būtinybe modernizuoti veiklą. Vienerius metus sąjungai vadovaujantis žurnalistas, literatūrologas ir kalbininkas Audrys Antanaitis mano, kad atviras organizacijos problemų pripažinimas tampa pirmuoju žingsniu į atsinaujinimą, o istorinio konteksto fone išskirtinis dėmesys skiriamas regioninei žiniasklaidai, kuri laikoma vienu svarbiausiu Lietuvos demokratijos pamatų. Atsinaujinusi LŽS ketina pati imtis lyderystės – siūlyti tikslingus paramos modelius regionams bei skatinti naujus projektus, garantuojančius stiprios ir nepriklausomos žurnalistikos ateitį.

Ilgametė patirtis žiniasklaidoje

– Metus vadovaujat didžiausiai žurnalistų organizacijai Lietuvoje. Apsisprendimas imtis atsakomybės buvo netikėta?

– Tas šuolis tikrai buvo netikėtas, nes apsispręsti reikėjo per keletą minučių, LŽS tarybos posėdžio metu. Sutikau vadovauti sąjungai keturis mėnesius, iki suvažiavimo, tačiau susiklostė taip, kad tie mėnesiai virsta pusantrų metų, kadangi suvažiavimas vyks tik šių metų lapkričio 28 d. Tiesa, man ši atsakomybė nebuvo visai nežinoma. Dešimt metų buvau LŽS vicepirmininkas, tad žinojau organizacijos vidų. Kai iškilo grėsmė, jog ji gali likti apskritai be vadovo, o kolegos manimi pasitikėjo, supratau, kad negaliu atsisakyti atsakomybės. Iš esmės buvau pasiruošęs šitam darbui, nors į LŽS veiklą grįžau po pertraukos, kurios metu vadovavau Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.

– Koks buvo kelias iki LŽS pirmininko pareigų?

– Būdamas dar paauglys įkūriau pogrindinę jaunimo organizaciją „Laisvės vyčiai“. Mes, keli vyresniųjų klasių moksleiviai, skaitėme A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, diskutavome apie Lietuvos išlaisvinimą. Vasario 16-ąją išklijuotais lapeliais pasveikinome Telšių gyventojus su Nepriklausomybės diena ir dar pridėjome „Šalin okupantus“. Mus pagavo jau rytojaus dieną – vienas iš mūsiškių prasitarė giminaičiui, kuris nubėgo į KGB ir mus įskundė. Buvo tardymai, teismai, mus išmetė iš mokyklos, šeimą ištrėmė iš Telšių. Laimė, laikai jau buvo kiek liberalesni, o Lietuvoje daug patriotų, kurie tyliai ir nepastebimai stengėsi padėti moksleiviams.

Esu lituanistas ir žurnalistas. Baigiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Prasidėjus Atgimimui buvau Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantas, rašiau disertaciją apie XVI-XVII a. Lietuvos lotyniškąją poemą. Buvau vienas iš lietuvių jaunimo bendrijos „Lituanica“ įkūrėjų, organizavau ekspedicijas į lietuvių tremtinių bendruomenes Saratovo srityje ir Sibire.

Daug metų dirbau žurnalistu radijuje ir televizijoje. 2000–2012 m. vedžiau laidas „Žinių radijuje“ – labiausiai įsiminusios yra „Avilys“, „Raktas“, „Vektorius“, „Pozicija“. Vėliau, 2012–2015 m., buvau „Laisvosios bangos“ radijo žurnalistas ir laidų vedėjas. 2015-2017 m. dirbau interneto portalo alkas.lt redaktoriumi ir laidų vedėju. 2004–2009 m. Vilniaus televizijoje (vėliau „5 kanalas“) vedžiau laidas „Europulsas“, „Pulsas“. 2017–2022 m. vadovavau Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.

Taigi, į LŽS pirmininko pareigas atėjau turėdamas ilgametę patirtį tiek radijuje, tiek televizijoje, taip pat patirtį dirbant su lietuvių kalba bei kultūra. Manau, kad tai padeda geriau suprasti tiek žurnalistų kasdienybę, tiek platesnius iššūkius, su kuriais susiduria lietuvių kalba ir žiniasklaida.

Išlaikytas stipresnis tęstinumas

– Dabar pakalbėkime apie LŽS. Kas labiausiai jaudino perimant vadovavimą? Kaip sekasi ją stiprinti?

– Labiausiai jaudino atsakomybė už tęstinumą. LŽS yra ne tik didžiausia, bet ir seniausia žurnalistų organizacija Lietuvoje. 2029 m. minėsime 100-metį. Kita vertus, akivaizdu, jog LŽS reikia iš esmės atsinaujinti, nes šiuo metu ji yra atsilikusi nuo laikmečio reikalavimų. Kalbu apie tai atvirai.

– Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje žurnalistų sąjungos praktiškai išnyko. Kodėl?

– Ne visai tikslu būtų sakyti, kad jos išnyko. Tiek Estijoje, tiek Latvijoje žurnalistų organizacijos egzistavo dar tarpukariu. Estijoje Eesti Ajakirjanike Liit buvo įkurta 1919 m., Latvijoje taip pat veikė Latvijas Žurnālistu savienība. Taigi tradicija buvo panaši kaip ir Lietuvoje. Tačiau sovietinės okupacijos metais šios organizacijos buvo paverstos sovietinėmis struktūromis arba tiesiog likviduotos. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990–1991 m. padėtis trijose šalyse susiklostė skirtingai. Estijoje pavyko atkurti Eesti Ajakirjanike Liit, ji sėkmingai veikia iki šiol. Latvijoje senosios žurnalistų sąjungos atkurti pilnavertiškai nepavyko, o 2010 m. buvo įkurta nauja organizacija – Latvijas Žurnālistu asociacija. Lietuvoje LŽS išlaikė stipresnį tęstinumą. Tai leido jai išlikti gana įtakinga organizacija tiek ginant žurnalistų interesus, tiek bendraujant su valdžios institucijomis. Lietuvoje LŽS išliko todėl, kad turėjo stiprią institucinę atmintį ir gebėjo bent iš dalies prisitaikyti. Tačiau ir mes turime rimtų iššūkių. Perimdamas vadovavimą labiausiai jaudinausi, ar pavyks grąžinti aktualumą ir patrauklumą, ar pavyks padaryti, jog narystė LŽS būtų ne formalumas, o reali nauda – tiek profesinė, tiek žmogiška. Ir ar LŽS vėl galės tapti organizacija formuojančia Lietuvos žurnalistikos veidą, o ne pasyviai stebinčia procesus.

– Pernai keli žurnalistai demonstratyviai išstojo iš LŽS.  Ar tai labai pakenkė? Kiek naujų narių priėmėte?

– Didelėse organizacijose neišvengiamai kažkas ateina, kažkas išeina. LŽS prasidėjo pokyčiai, organizacija rado ryžto įvertinti pati save. Ne visiems užteko jėgų tą ištverti. Per šiuos metus priėmėme keliolika naujų narių, ypač regionuose. Todėl bendras narių skaičius jau daug metų lieka gana stabilus – apie 450.

Regionams – sisteminė parama

– Daug sumaišties Lietuvoje sukėlė LRT įstatymo keitimo procesas. Kokias pamokas gavome?

– Pagrindinė pamoka yra tai, jog skuboti, politiškai motyvuoti sprendimai žiniasklaidos srityje visada kelia riziką. Turime labai aiškiai ginti visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą ir kartu užtikrinti jo efektyvumą bei atskaitomybę visuomenei. LŽS buvo viena iš žurnalistų organizacijų, pasirašiusių kreipimąsi dėl žurnalistų įtraukimo į teisėkūros procesą. Kai tas buvo padaryta, mes, kartu su Nacionaline rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija bei Interneto žiniasklaidos asociacija dalyvavome darbo grupėje, rengusioje šio įstatymo pataisas. Kai kurios kitos žurnalistų organizacijos šiame procese dalyvauti atsisakė, o rengė protestus. Ką gi, demokratija leidžia rinktis. Mano galva, valstybę turime kurti tardamiesi. Esame jos kūrimo bendradarbiai. Tai yra pagrindinė pamoka.

– Regioninė žiniasklaida Lietuvoje susiduria su dideliais sunkumais. Kaip vertinate jos būklę ir ką būtina daryti?

– Regioninė žiniasklaida yra vienas svarbiausių demokratijos pamatų Lietuvoje. Tai ne tik vietinės naujienos – tai žmonių galimybė žinoti, kas vyksta jų savivaldybėje, kaip naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Kai regioninis laikraštis silpnėja ar užsidaro, vietos bendruomenė lieka be balso ir be kontrolės mechanizmo. Deja, daugelis regioninių redakcijų šiandien dirba ties išgyvenimo riba. Mažėja pajamos, auga kaštai, o komandos dažnai lieka vienos ar dviejų žmonių. Tokiomis sąlygomis labai sunku užtikrinti kokybę.

Žvelgiant į Europą, matome veikiančius modelius. Šiaurės šalys – Norvegija, Švedija, Danija – jau dešimtmečius taiko tiesiogines spaudos subsidijas žiniasklaidos įvairovei ir vietos žurnalistikai išsaugoti. Švedijoje nuo 2019 m. yra specialus fondas silpnai padengtiems regionams. Prancūzija taiko mišrų modelį su tiesioginėmis subsidijomis, platinimo parama ir mokesčių lengvatomis vietos žiniasklaidai. Europos Sąjungos lygmeniu veikia programos „Journalism Partnerships“ ir projektas „Local Media for Democracy“, kurie teikia paramą būtent vietos ir regioninei žiniasklaidai.

Lietuvoje tokios didesnės sisteminės paramos kol kas mažai. Todėl LŽS turi aktyviai siūlyti sprendimus: ieškoti modelių tikslingai paramai regioninei žiniasklaidai, skatinti naujus projektus.

Grėsmė – informacinis vakuumas

– Žiniasklaida yra viena iš svarbiausių institucijų krizės ar karo metu. Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidos pasirengimą vadinamajai „valandai X“?

– Manau, kad žiniasklaidos sektoriaus pasirengimas plataus masto krizei yra nepakankamas. Daugelis redakcijų neturi planų, ką daryti, prasidėjus krizei. Trūksta generatorių, popieriaus atsargų, susitarimų dėl rezervinių spaustuvių. Ryšiai su komendantūromis bei civilinės saugos struktūromis dažniausiai yra neformalūs arba apskritai silpni. Tai yra rimta spraga. Jei krizės metu žiniasklaida negalės normaliai veikti, susidarys informacinis vakuumas, kurį labai greitai užpildys priešiška propaganda. Juk informacija visada buvo ne mažiau svarbi už ginklus.

– Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad žiniasklaida būtų geriau pasiruošusi?

– Pirmiausia reikia pripažinti problemą valstybiniu lygiu. Žiniasklaida turi būti integruota į bendrą šalies gynybos ir krizių valdymo sistemą. Reikalingi aiškūs protokolai: kaip žiniasklaida veikia karo sąlygomis, kaip užtikrinamas jos darbas, kaip organizuojamas ryšys su kariuomene ir civilinėmis struktūromis. Antra, redakcijos turėtų turėti minimalius pasirengimo standartus: atsarginius elektros šaltinius, ryšio priemones, popieriaus atsargas, susitarimus su spaustuvėmis dėl galimybės dirbti alternatyviomis sąlygomis. Skaitmeninė žiniasklaida taip pat turi užtikrinti serverių ir ryšio atsparumą.

– Kokį vaidmenį čia galėtų atlikti LŽS?

– LŽS galėtų tapti koordinatore tarp valstybės institucijų (Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijų, civilinės saugos sistemos) ir žiniasklaidos sektoriaus. Mes galime padėti sukurti ir diegti krizių planus redakcijoms, organizuoti mokymus, užmegzti oficialius ryšius su komendantūromis bei padėti suformuluoti minimalius pasirengimo reikalavimus. Tai nėra vien žiniasklaidos problema – tai valstybės saugumo ir visuomenės informavimo klausimas. Todėl LŽS yra pasiruošusi imtis aktyvaus vaidmens ir inicijuoti šį darbą kartu su atsakingomis institucijomis. Šio darbo ėmėmės jau praėjusių metų pabaigoje, tęsiame ir dabar. Kol kas ypatingų pokyčių dar nesimato, bet demokratijoje daugelis naujų iniciatyvų įsisiūbuoja gana lėtai.

Žurnalisto profesijos apibrėžtumas – svarbu

– Internetas, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas (DI) greitai keičia žurnalistų darbą. Į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį?

– Dirbtinis intelektas yra ir didžiulė galimybė, ir rimtas iššūkis. Viena vertus, DI gali palengvinti rutininius darbus – transkribuoti interviu, analizuoti duomenis, padėti greičiau surasti faktus. Tai leidžia žurnalistui daugiau laiko skirti gilesnei analizei ir žmogaus istorijoms. Kita vertus, kyla rimtų pavojų: dezinformacija ir sintetinių vaizdo klastočių grėsmė, kokybės ir atsakomybės klausimas, lietuvių kalbos apsauga. DI dažnai „mokosi“ iš didžiųjų kalbų, todėl kyla pavojus supaprastinti lietuvių kalbą ar prarasti jos savitumą.

Svarbiausia – žmogaus atsakomybė. DI yra įrankis, o ne žurnalistas. Žurnalistas turi išlikti pagrindinis, kuris prisiimti atsakomybę. Todėl LŽS įsitraukia kuriant profesinius standartus DI naudojimui.

– Ar matote poreikį atnaujinti Lietuvos žurnalistikos etikos kodeksą?

– Taip, poreikis yra akivaizdus. Dabartinis kodeksas kuriamas kitomis sąlygomis. Šiandien turime DI, visiškai naują informacijos sklaidos greitį, žurnalisto profesijos neapibrėžtumą. Pirmiausia reikia aiškiai reglamentuoti DI naudojimą: kada privaloma nurodyti, jog turinys buvo sukurtas ar modifikuotas dirbtinio intelekto, kokiais atvejais jo naudojimas yra nepriimtinas. Antra – dezinformacijos prevencija ir žurnalisto pareiga aiškinti visuomenei, kaip atpažinti manipuliaciją. Trečia – žmogaus atsakomybės ir autorystės principas. Etikos kodeksas bus atnaujinamas, yra sudaryta jo kūrimo darbo grupė, kurioje yra ir LŽS atstovas.

– Ką reiškia vadovauti LŽS šiuo laikotarpiu?

– Tai galimybė realiai prisidėti, kad Lietuvos žurnalistika būtų stipresnė, profesionalesnė ir labiau gerbiama. Matau aiškias problemas – nuo ekonominio spaudimo redakcijoms iki pasitikėjimo žiniasklaida. Stengiuosi stiprinti LŽS keliomis kryptimis. Pirma – pačios organizacijos reforma ir veiklos efektyvinimas. Antra – aktyvesnis dalyvavimas žurnalistikos kaip profesijos atnaujinimo ir gynimo darbe. Ir trečia – siekiu, jog LŽS taptų vieta, kurioje kolegos gali jaustis ne vieni, ypač šiais sudėtingais laikais. Žinoma, tai ne vienos dienos darbas. Bet jei sugebėsime atsinaujinti, būti naudingi savo nariams ir visai žurnalistų bendruomenei, LŽS turi ateitį.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos žurnalistams?

– Linkiu drąsos ir ištvermės likti ištikimiems profesijai ir profesinei atsakomybei. Ir linkiu vienybės – gebėti ginti bendrus interesus, kai to labiausiai reikia. Žurnalistika – tai ne tik darbas. Tai – misija.

Vytautas ŽEIMANTAS

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Artėjant Klaipėdos festivaliui, kuris vyks rugpjūčio 13 – rugsėjo 5 d., Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre surengtas pokalbis, skirtas vienam reikšmingiausių klasikinės muzikos kūrinių – Josepho Haydno oratorijai „Pasaulio sutvėrimas“. Renginyje dalyvavo dirigentė Adrija Čepaitė, muzikologė Jūratė Katinaitė ir Klaipėdos universiteto docentas, kapelionas, teologijos mokslų daktaras Andrius Vaitkevičius, pokalbius moderavo žurnalistė Agnė Bukartaitė.

Nuo račiaus sūnaus iki turtingiausio Europos kompozitoriaus

Muzikologė Jūratė Katinaitė paneigė dažnai pasitaikantį mitą, kad J. Haydnas buvo kilmingas. „Ne. Jis kilo iš labai kuklios aplinkos. Todėl visą gyvenimą labai didžiavosi savo pasiekimais“, – teigė muzikologė.

Pasak jos, kompozitoriaus tėvas buvo račius, gaminęs vežimų ratus, todėl berniukas neturėjo galimybių siekti išsilavinimo. Pirmasis lūžis įvyko tuomet, kai jo gabumus pastebėjo vargonininkas giminaitis, o vėliau – Vienos Šv. Stepono katedros chorui berniuką rekomendavo atsitiktinai jį išgirdęs keliaujantis pirklys. „Jeigu reikėtų pasakyti, kur buvo J. Haydno sėkmė, tai jis vis atsirasdavo tinkamose aplinkybėse labai tinkamu metu“, – pasakojo J. Katinaitė.

Vis dėlto kelias nebuvo lengvas. Sulaukęs septyniolikos, dėl balso mutacijos jis neteko choristo vietos ir liko be pragyvenimo šaltinio. „Atsidūręs gatvėje, uždarbiavo kaip gatvės muzikantas, rašė įvairius vodevilius, kad tik kažkas grotų ir muzika būtų vartojama“, – sakė muzikologė.

Lemiamu gyvenimo posūkiu tapo tarnyba Esterhazių dvare, kuriame J. Haydnas praleido pusę amžiaus. Dirbdamas Esterhazių dvare J. Haydnas buvo atsakingas už visą muzikinį gyvenimą. „Kiekvieną savaitę jis turėjo pastatyti po operą ir parašyti muziką dviem koncertams. Muzika turėjo būti čia ir dabar, ir vis nauja“, – pasakojo ji, pridurdama, kad anuomet nebuvo įprasta nuolat atlikti tų pačių kūrinių. Tokios darbo sąlygos lėmė ir įspūdingą kompozitoriaus kūrybinį palikimą.

Anot jos, gyvenimo pabaigoje J. Haydnas buvo tapęs turtingiausiu Europos kompozitoriumi, o savo biografams netgi prašė jo istoriją pristatyti kaip įkvepiančią sėkmės istoriją. „Rašykite taip, kad jaunus žmones įkvėptų siekti mokslo, meno, nes tai įrodydamas, kad net ir iš tikrai skurdžios aplinkos galima pasiekti tokių rezultatų“, – citavo kompozitoriaus žodžius muzikologė.

J. Haydnas – Apšvietos epochos žmogus

Pasak muzikologės J. Katinaitės, norint suprasti oratoriją, būtina pažinti laikmetį, kuriame ji gimė. „Apšvietos epocha – tai optimizmo epocha. Tokį optimizmą, koks buvo XVIII amžiaus antroje pusėje, Vakarų pasaulis turbūt dar kartą patyrė tik po Antrojo pasaulinio karo. Buvo tikima, kad mokslas ir žinios gali viską pakeisti“, – sakė muzikologė.

Būtent ši pasaulėžiūra atsispindi ir J. Haydno muzikoje. Jis buvo vienas svarbiausių klasicizmo, kuriam būdingas skaidrus, simetriškas muzikinis mąstymas, kūrėjų, tačiau oratorijos įžangoje sąmoningai atsisakė šiam stiliui būdingo aiškumo. Todėl J. Haydno pasirinktas muzikinis chaosas, nuo kurio prasideda „Pasaulio sutvėrimas“, klausytojams turėjo skambėti netikėtai.

Muzikologės teigimu, oratorijos pradžioje galima įžvelgti ne tik biblinį pasaulio sukūrimo pasakojimą, bet ir XVIII amžiaus mokslo idėjas. Ji priminė Karaliaučiuje dirbusio filosofo Immanuelio Kanto ūko hipotezę, aiškinusią Visatos atsiradimą. „Tai labai graži mintis, kur susijungia mokslas ir religija. Kantas kalba apie ūką, iš kurio formuojasi pasaulis, o Haydnas tarsi atspindi to meto mokslinę madą. Tas chaosas ir yra mokslo bei religijos susijungimas“, – sakė muzikologė. Anot jos, kompozitorius ne priešpriešina mokslą ir tikėjimą, bet leidžia jiems kalbėtis vienoje muzikinėje erdvėje.

Atsakymas į amžiną klausimą

Teologas dr. Andrius Vaitkevičius įsitikinęs, kad J. Haydno oratorija pirmiausia yra bandymas atsakyti į vieną svarbiausių žmonijos klausimų – kaip atsirado pasaulis. „Jis turbūt pabandė atsakyti į amžiną klausimą – kaip viskas įvyko. Ir tas klausimas iki šiol domina mokslininkus, kurie analizuoja kosmosą. J. Haydno atsakymas yra per muziką“, – sakė jis.

Pasak A. Vaitkevičiaus, kompozitorius ne tik iliustruoja Biblijos Pradžios knygą, bet muzikos garsais sukuria visą kūrinijos paveikslą. „Atskirai sukurta žemė, dangus, gyvūnija, augalija – visa tai per muzikos garsus išreikšta. Kiek reikėjo autoriui įsigilinti į Biblijos pasakojimą, kad visa tai taip gražiai nuspalvintų“, – kalbėjo teologas.

Jo nuomone, J. Haydno pasakojimas nuo pirmapradžio chaoso iki žmogaus sukūrimo šiandien skamba ne mažiau aktualiai nei XVIII amžiuje. „Šiandien galėtume sakyti – Didžiojo sprogimo teorija, bet pasakojimo linija lieka ta pati: iš nieko atsiranda kažkas, o kulminacija - žmogaus sukūrimas.“

Dirigentė Adrija Čepaitė atkreipė dėmesį, kad J. Haydno santykis su religija nebuvo atsitiktinis. ,,Esterhazių dvare buvo ne tik koncertų erdvės, bet ir koplyčia. Sekmadieniais J. Haydnas turėjo pristatyti ir muziką, šlovinančią Viešpatį. Manau, jis buvo nuoširdus ir praktikuojantis katalikas“, - sakė dirigentė. Jos teigimu, kompozitoriui muzika buvo ne vien menas, bet ir tikėjimo išraiška. ,,Manau, jis galvojo, jog muzika yra Dievo kalba.“

Pasak A. Čepaitės, oratorija, prasidedanti unisonu, jai atrodo kaip įspūdinga ir simboliška pasaulio kūrimo pradžia. ,,Pats pirmasis garsas - viso orkestro stiprus forte. Įvyksta tarsi sprogimas“, - pasakojo dirigentė. Tačiau J. Haydno chaosas nėra bauginantis. „Tie pradžios sąskambiai nėra sunkūs. Jie tarsi klausimas, kuris mus kviečia ieškoti atsakymo. Tas chaosas Haydno tikėjimo šviesoje negalėjo būti kitoks.“

Dirigentė pasidalino, kad šio kūrinio studijavimas atlikėjui tampa ne vien profesiniu darbu, bet ir vidine draugyste. „Tai ypatingo svorio kūrinys. Pirmiausia reikia atrasti asmeninį santykį, pačiam išeiti iš savo minčių chaoso, kad suprastum, į ką Haydnas mus veda.“

Kelias į laimę

Jūratė Katinaitė priminė, kad „Pasaulio sutvėrimas“ sukurtas jau vėlyvuoju Haydno kūrybos laikotarpiu, po kelionių į Londoną, kur kompozitorių sužavėjo Georgo Friedricho Händelio oratorijos. „Jis suprato, kad oratorija gali būti ne tik religinis aktas. Tai gali būti bendrystės, net tautą vienijantis kūrinys.“

Anot muzikologės, grįžęs į Austriją J. Haydnas siekė sukurti kūrinį, kuris vienytų žmones ne tik muzikos grožiu, bet ir bendra dvasine idėja. Ji pabrėžė, kad „Pasaulio sutvėrime“ J. Haydnas sujungė daugybę muzikinių tradicijų – baroko chorus, itališkas arijas, angliškos dainos elementus ir bažnytinius himnus. „Jis sudėjo viską į vieną visumą ir sukūrė savitą oratoriją, paremtą Händelio tradicija.“

Dirigentė A. Čepaitė minėjo, jog kūrinio muzikinė kalba ypač susieta su pačiu tekstu. Todėl vaizdiniai gimsta ne vien iš teksto, bet ir iš instrumentuotės spalvų. Pirmoji ir antroji oratorijos dalys - tai pasakojimas kaip Dievas šešias dienas kūrė pasaulį. Trečioji dalis, kuri yra skirta žmogui, nukelia mus į Rojų. Jame skamba vienas gražiausių Adomo ir Ievos meilės duetų bei pirmųjų žmonių dėkingumo Kūrėjui giesmė. „Orkestras ne mažiau emocingai išreiškia visą istoriją. Kiekvienas paveikslas kuriamas ir orkestruotės priemonėmis. Instrumentų tembrai atskleidžia gyvūnus, augaliją, dangaus skliautą, saulę ir mėnulį“, - pasakojo ji.

Teologas dr. Andrius Vaitkevičius pabrėžė, kad šio kūrinio aktualumas nesibaigia religiniu pasakojimu. „Tikriausiai kiekvienas klausytojas išsineš savo mintį“, – sakė jis. Viena svarbiausių oratorijos žinių – žmogaus orumas. „Biblijoje po kiekvienos kūrimo dienos kartojama: „Tai yra gera.“ O žmogus tampa tobuliausiu kūriniu. Žmogų gerbiame todėl, kad jis yra Dievo paveikslas ir atspindys.“

A. Vaitkevičiaus teigimu, Haydno muzika primena, kad pasaulis nėra atsitiktinis chaosas – jame glūdi tvarka, kurią žmogus kviečiamas saugoti. Šią mintį papildė ir dirigentė, kurios įsitikinimu, politinių sukrėtimų ir karų laikais J. Haydnas priešpastato ne neviltį, o šviesą. „Dievo duota tvarka žmogui yra kelias į laimę.“

A. Čepaitė atkreipė dėmesį į vieną svarbiausių kūrinio žinučių – archangelo Urielio kreipimąsi į Adomą ir Ievą. „Archangelas Urielis žmogui, t.y. Adomui ir Ievai – sako: štai kokie jūs laimingi, būkite tokie ir tokie likite. Jeigu tik neteisinga mintis neįeis į jus ir jūs nebenorėsite daugiau, negu jums duota.“ Anot jo, ši mintis nepraranda aktualumo ir šiandien.

Kiekvienas laikmetis girdi savaip

Adrija Čepaitė svarstė ar šiuolaikinis klausytojas girdi tą patį J. Haydn'ą, kurį girdėjo XVIII amžiaus publika. „Mes negalime pakartoti lygiai to paties skambesio. Galime tik istoriškai suvokti, kaip jis galėjo skambėti". Šią oratoriją teatro orkestras grieš šiuolaikiniais, o ne senaisiais ir istoriškai „teisingais" instrumentais. Tačiau, anot dirigentės, vien istorinio garso rekonstrukcija nėra pats svarbiausias tikslas. A. Čepaitė sako, jog Haydno muzika skirta ne fonui, bet dėmesiui, o klausytis oratorijos reikia nekasdienio nusiteikimo: „eiti lyg į šventyklą - atsisėsti ir pasiruošti tam, kas netikėta. Haydno muzika šviesi ir intelektuali, kviečianti mus būti atidiems grožiui, nesiliauti juo stebėtis.“

Muzikologė Jūratė Katinaitė priminė, kad per daugiau nei du šimtmečius pasikeitė ne tik muzikos atlikimo tradicijos, bet ir koncertų salės, instrumentai bei dainavimo maniera. „XVIII amžiaus pabaigoje orkestras skambėjo visai kitaip – natūralūs instrumentai, žarninės stygos, mažos salės. Visa muzikinė aplinka buvo kitokia.“ Ji aiškino, kad net bel canto dainavimo technika atsirado iš praktinio poreikio – augant teatrams dainininkams reikėjo pripildyti didžiules sales balsu. „Kompozitoriai yra labai praktiški žmonės. Jie dirba su tuo, ką turi, o ne su tuo, apie ką svajoja.“

Todėl, pasak muzikologės, J. Haydno muzikos negalima atlikti taip, kaip Verdi ar Wagnerio kūrinių. „Haydno muzika šiandien mums skamba labai švelniai. Net ten, kur jis vaizduoja šiurpius dalykus ar ropojančias kirmėles, mes vis tiek girdime ramybę, nes per du šimtmečius mūsų klausa pasikeitė.“

Harmonija – pasaulio išlikimo sąlyga

Kalbėdama apie muzikos prasmę, J. Katinaitė prisiminė vieną dirigento Nikolaus Harnoncourt mintį. „Visa tai, ką žmogus sukuria, yra su Dievo prisilietimu. Muzika, kurioje jo nėra, tiesiog nuskamba ir praeina.“ Ji taip pat citavo neseniai Anapilin išėjusį kompozitorių Osvaldą Balakauską. „Muzika negali išgelbėti pasaulio, bet ji gali parodyti pasaulį, kuriame harmonija ir darna yra būtina jo išlikimo sąlyga.“ Anot muzikologės, ši mintis bene tiksliausiai apibūdina ir J. Haydno „Pasaulio sutvėrimą“.

Pokalbio pabaigoje dr. Andrius Vaitkevičius ragino į oratoriją ateiti susikaupus. „Labiausiai norėčiau palinkėti ateiti klausytis pasiruošus. Kaip prieš spektaklį perskaitome libretą, taip verta pažinti ir J. Haydną. Tada muzika atsiveria, prabyla ir papasakoja savo istoriją.“

Rugpjūčio mėnesį Klaipėdos festivalyje oratorija bus pristatyta neįprastu koncertiniu formatu. Scenoje pasirodys penki solistai – archangelai Gabrielius, Rafaelis ir Urielis bei Adomas ir Ieva, kartu dainuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Valstybinio choro „Vilnius“ choristai, gros teatro simfoninis orkestras. O aktorius Darius Meškauskas taps šiuolaikinio žmogaus žvilgsnio į kūrinį vedliu.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad oratorijoje susijungia Apšvietos epochos mokslo idėjos, biblinis pasakojimas ir muzikinė simbolika. Būtent todėl šis kūrinys daugiau nei du šimtmečius išlieka aktualus ne tik muzikams, bet ir filosofams, teologams bei kultūros tyrinėtojams. J. Haydno muzika leidžia kalbėti apie pasaulio pradžią universalia kalba, kurioje dera menas, tikėjimas ir žmogaus pastangos pažinti kūrinijos tvarką.

Žaneta SKERSYTĖ

Dominyko Mažūno nuotr.

Silpstant Ukrainos oro gynybai, mažėjant JAV paramai, o Euro­pai delsiant imtis ryžtingesnių veiksmų, Kremliuje Putinas rengia naujas operacijas užgrobti sveti­mas teritorijas. Efektyviausias bū­das paruošti ten gyvenančius ru­sa­kalbius dar prieš įžengiant „ža­­liesiems žmogeliukams“ – propagandinės provokacijos. 

Incidentai Leipcigo – Halės oro uoste patvirtina, kad Rusija siekia pakirsti vakariečių pasitikėjimą vietine valdžia ir palikti Kyjivą be patikimo užnugario. Tik mėnesio pabaigoje Vokietija kviečia Lenkiją, Baltijos bei Skandinavijos šalis pasitarti dėl saugumo. Tuo metu gaunama Vakarų perspėjimų, jog Rusija ketina aneksuoti dalį Sakartvelo. Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija paskelbė bendrą pareiškimą, skirtą 18-osioms Rusijos įsiveržimo į Sakartvelą metinėms, kuriame perspėjo Maskvą dėl galutinio okupuotų teritorijų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje užgrobimo. Šiose po 2008 m. karo prie Rusijos prisišliejusiose respublikose, o ir pačiame Sakartvele, Maskvai dabar yra palanki valdžia...

Per savo kariuomenės kontroliuojamą Padniestrę Maskva grasina ir Moldovai. Tiesa, jos geografinė padėtis Rusijai nepatogi: šalis yra už dar neužimtos Ukrainos ir šalia NATO narės Rumunijos. Bet jos aneksavimas – tik laiko klausimas, tikina rusų „vanagai“. 

2015 m. Latvijos internetinėje erd­vėje pradėta platinti idėja apie naują „Latgalių liaudies respubliką“. Žvalgyba išsiaiškino, kad ir šios provokacijos pėdsakai vedė į Rusiją.

Pasaulyje plačiai nuskambėjo Lietuvos krašto apsaugos ministro Roberto Kauno perspėjimas, jog Rusija svarsto galimas provokacijas Baltijos regione, panaudojant „netikros vėliavos“ (pavyzdžiui, perkonstruojant kitos šalies atklydusius dronus) išpuolius prieš kritinę infrastruktūrą.

Galima tik spėlioti, kur konkrečiai šios atakos bus surengtos. Bet analitikai spėja, kad Rusija gali planuoti išpuolį kone silp­niausioje Baltijos regiono vietoje – ties Narva. Kas gi ten vyksta?

Šių metų kovą Ukrainos žiniasklaida perspėjo, jog Rusijos kanalai socialiniuose tinkluose skleidžia idėją paskelbti vadinamąją Narvos liaudies respubliką (NLR). Tai gali būti pasirengimas invazijai, panašus į 2014 m. pavasarį prasidėjusią Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Nuo kovo pradžios socialiniuose tinkluose plinta raginimai platinti skrajutes, vykdyti sabotažo veiksmus bei ginkluotis, siekiant paskelbti NLR, tokią kaip du Donbaso dariniai.

Vyresnieji prisimena 1993-iųjų liepą, kai buvo surengtas referendumas dėl nepriklausomos NLR įkūrimo. Aišku, jis pripažintas neteisėtu (net 97 proc. balsavo už autonomiją), bet Narvoje, kur iš 52 tūkst. gyventojų 90–95 proc. kalba rusiškai (tai pats rusiškiausias miestas visoje ES), dalis žmonių šios iniciatyvos neužmiršo. Jie iki šiol ištikimi rusiškai kultūrai, dainuoja rusiškas dainas, geria rusišką degtinę ir žiūri rusišką televiziją. 

Pernai kitoje Narvos upės pusėje, Ivangorode, buvo triukšmingai pažymėtas sovietinės pergalės Antrajame pasauliniame kare 80-metis. Visi garsiakalbiai ir milžiniškuose ekranuose rodomas paradas buvo nukreipti į estiškąją miesto dalį. Oratoriai šaukė apie Narvos susijungimą su didžiąja Rusija, interneto kanale Estijos žmonės buvo raginami švęsti ne Europos dieną, o bendrą rusų pergalę prieš fašizmą. Beje, statistika rodo, jog daugiau estų rusakalbių pažymėjo būtent šią sukaktį.   

Neva tarsi juokais buvo skelbiamas ir „Narvos savanorių“ dienos režimas: 9 valandą Narvos šturmas, 15 val. užimama Silamejė, po to – Kohtla Jarvė, tada vyksta prorusiško reperio Akimo Apačevo koncertas, o 22 val. šaunamas pergalės saliutas... Taip trečias pagal dydį Estijos miestas su apylinkėmis tampa atskira respublika, kuri netrukus pasiprašo į Rusijos Federacijos sudėtį. Estijos žvalgyba tai vadina koordinuota su Maskva propagandine kampanija. Tačiau kada Putinas pereitų prie tiesioginės invazijos, tik laiko klausimas. Atrodo, ant jo darbo stalo scenarijus jau guli.

Portalas Euronews.com perspėja: į galimą karinę eskalaciją Rusijos ir Estijos pasienyje gali būti įtraukta ir Lietuva, kur nuo Narvos vos 400 km nutolusioje Pabradėje jau pradėta dislokuoti 45-oji vokiečių brigada. Ji bus panaudota kaip NATO sulaikymo priemonė, tačiau kol tarp Berlyno ir Briuselio būtų suderintas galutinis sprendimas, nutekėtų daug vandens...

Tą patį kovo mėnesį Lietuvoje lyg tyčia atsirado ir dar vienas interneto kanalas – viename socialiniame tinkle sukurta paskyra „Klaipėdos liaudies respublika“. Ji skatina visiškai antivalstybinę idėją, panašią į NLR bei provokacijas Ukrainoje 2014 m. Nežinia, ar ji dabar egzistuoja, ar tik pritilusi, bet ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas. Dar neseniai joje buvo apstu trispalvių vėliavų, apverstų aukštyn. Toks spalvų išdėstymas reiškia nepasitenkinimą valdžia ar valstybės vykdoma politika. Buvo sukurtas ir herbas, susidedantis iš Klaipėdos herbo ir dvigalvio Rusijos erelio. 

O dar 2015 m. pradžioje kitame socialiniame tinkle buvo sukurta paskyra „Vilniaus liaudies respublika“, kurioje buvo bandoma imituoti separatistinio judėjimo veiklą Pietryčių Lietuvoje...

Česlovas IŠKAUSKAS

Lietuvos daržovių ir vaisių augintojai sulaukė puikios progos užsitikrinti solidžią finansinę pagalbą ir sustip­rinti savo pozicijas rinkoje. Visą rugsėjį bus renkamos paraiškos pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano sektorinę interven­cinę priemonę „Parama gamintojų organizacijoms vai­sių ir daržovių sektoriuje“. Ši Europos Sąjungos ir valstybės parama padeda ūkininkams burtis, modernizuoti ūkius ir drąsiau konkuruoti rinkoje. 

Parama – pripažintoms gamintojų organizacijoms

Šiuolaikiniam ūkininkavimui nebeužtenka vien derlingos žemės ir palankių orų – tam reikalingos tvirtos organizacinės struktūros, pažangios technologijos bei didesnė derybinė galia maisto tiekimo grandinėje. Europos Sąjunga puikiai supranta šiuos poreikius, todėl tikslinę paramą skiria per pripažintas gamintojų organizacijas, skatindama tvarų augimą, inovacijas bei atsparumą klimato kaitai.

Norėdami gauti šią paramą, pareiškėjai privalo atitikti nustatytus kriterijus. Gauti finansavimą gali tik oficialiai pripažintos vaisių ir daržovių gamintojų organizacijos. Tai gali būti kooperatyvai, asociacijos ar žemės ūkio bendrovės, vienijančios bent penkis narius, kurių metinė apyvarta siekia ne mažiau kaip 300 tūkst. eurų.

Parama pripažintoms vaisių ir daržovių gamintojų organizacijoms skiriama įgy­vendinti patvirtintas 3–7 me­tų veiksmų programas, kurios padeda stiprinti rinkos pozicijas, investuoti į gamybą bei skatinti pardavimus. Finansavimas teikiamas negrąžintina subsidija per Nacionalinę mokėjimo agentūrą. Paramos intensyvumas gali siekti iki 50–60 proc. tinkamų išlaidų, o tam tikroms veikloms – iki 80–100 proc. 

Nepriklausomai nuo projekto apimties, parama negali viršyti 4,1 proc. organizacijos parduodamos produkcijos vertės. Šis procentas tam tikrais atvejais gali išaugti iki 4,6, jeigu viršijanti suma naudojama krizėms valdyti ar prevencijai. 

Remiama veikla apima didelį sričių spektrą, pradedant gamybiniais statiniais bei įranga ir baigiant rinkodara bei aplinkosauga: 

• Investicijoms: statiniams ir įrangai įsigyti, gamybai planuoti, kokybei gerinti bei moksliniams tyrimams.

• Rinkodarai skatinti: produktų pristatymams ir degustacijoms parduotuvėse, bend­radarbiavimui su prekybos tink­lais. Taip pat prekės ženk­lams populiarinti, dalyvauti parodose bei mugėse, rinkodaros strategijoms rengti ir naujoms produktų linijoms kurti.

• Kokybei ir atsekamumui: vidaus kokybės sistemoms kur­ti, produktams sertifikuoti, auditams bei programinei įrangai, užtikrinančiai produkcijos kelią nuo lauko iki stalo.

• Krizėms valdyti: produkcijai pašalinti iš rinkos, kai ji nemokamai perduodama ligoninėms, vaikų globos namams ar kitoms įstaigoms.

Svarbu paminėti, kad į kiek­vieną programą turi būti integ­ruoti tvarumo principai: ne mažiau kaip 15 proc. išlaidų privaloma skirti klimato kaitai švelninti ir aplinką tausojantiems metodams, bent 2 proc. – inovacijoms ir mokslo tyrimams diegti, o administ­racinės išlaidos griežtai ribojamos iki 4 proc.

Iš pavienių žaidėjų tapo stipria jėga 

Lietuvoje šios paramos galimybėmis kol kas pasinaudojo tik viena daržovių augintojų organizacija – žemės ūkio kooperatyvas „Agrolit“. Prieš 15 metų įkurtas kooperatyvas vienija 2 uždarąsias akcines bendroves ir 6 ūkininkus.

Šiandien „Agrolit“ valdo apie 27,39 hektaro šiltnamių plotą ir per sezoną užaugina bei parduoda apie 8 tūkst. tonų daržovių. Didžioji dalis produkcijos keliauja į Lietuvos prekybos tinklus, o dalis eksportuojama į Latviją ir Estiją.

Kooperatyvo kelias iki oficialaus pripažinimo užtruko –  jis tik 2017 metais oficialiai tapo pripažinta vaisių ir daržovių gamintojų organizacija. Pasak kooperatyvo vadovo Viliaus Jundulo, šis statusas kooperatyvui tapo dideliu lūžiu: „Tai, kad tapome pripažinta gamintojų organizacija, leido mums iš pavienių žaidėjų tapti stipria jėga. Galimybė planuoti ilgalaikes veiklas su finansine parama iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į modernizavimą.“

Tapęs pripažinta organizacija, vieną trejų metų veiksmų programą kooperatyvas įgyvendino 2019–2022 m., kitą tokios pačios trukmės veik­los programą – 2023–2025 m.,

sėkmingai pasiekdami pag­rindinius įgyvendinimo ro­dik­­lius.

Pajutęs sėkmės skonį, „Agrolit“ šiemet pradėjo vykdyti naują 3 metų veiksmų prog­ramą pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano sektorinę intervencinę priemonę „Parama gamintojų organizacijoms vaisių ir daržovių sektoriuje“, užtikrinančią nepertraukiamą novatoriškų daržovių auginimo metodų, tvarios aplinkosaugos praktikos ir pažangių rinkodaros strategijų integravimą. Kooperatyvas taip pat sustiprino savo derybines galias su prekybos tinklais bei užmezgė glaudesnį bendradarbiavimą su mokslo ir finansų institucijomis.

V. Jundulas akcentuoja, kad parama suteikia realią galimybę judėti į priekį. „Šis paramos mechanizmas leidžia mums kasmet iki 8,2 proc. nuo apyvartos investuoti į produkcijos paruošimą, laikymą bei pristatymą pirkėjui. Kai paramos intensyvumas siekia iki 50 proc., atsiveria durys technologijoms, kurių vieni niekaip neįpirktume“, – sako vadovas.

Juokaujama, jog ledų pardavėjai akis į dangų kelia ne rečiau nei ūkininkai. Saulėtomis dienomis jų verslas sukasi kaip pašėlęs, orams apniukus viskas sustoja. Šilalės kavinukių ledų apyvarta svyruoja nuo dešimčių porcijų per dieną iki visiško abejingumo jiems. Dar la­­biau orų įtaką savo verslui jaučia šio produkto tiekėjai. Mažąsias rajono parduotuves ledais aprūpinantis Donatas Racius nejunta rekordinių, anot klimatologų, šios vasaros karščių. 

„Nebuvo karšta”, – tvirtina jis, prisimindamas ankstesnes vasaras, kai ledų poreikis buvo didelis ir nuolatinis.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59