Katalikiškas kalendorius skelbia, kad prasidėjo gavėnia, gyvenimo kuprinės peržiūrėjimo laikas, pasirengimo priimti Prisikėlimo stebuklą į savo gyvenimo kelionę, kuri prasideda nuo savojo trapumo pripažinimo, veda per gundymus ir primena, jog kiekvienas esame išbandomas gyvenimo žaizdre. Kūrėjas nereikalauja būti tobulais, Jis kviečia pasitikėti ir auginti nepraeinančius turtus Am­žinybėje, o ne kliautis tuštybių mugės pažadais. Labai norėtųsi šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio skirti tam, kas nepraeina, susitelkti, tačiau yra ir kitas kalendorius – politinis – kurio nėra kaip ignoruoti, nors, deja, ten daugiau žvangesio nei veiksmų, kurie augintų pasitikėjimą.

Kas turėtų nutikti, kad liautųsi Prezidento Gitano Nausėdos ir vieno iš valdančiosios koalicijos partnerių Remigijaus Žemaitaičio politinės kumštynės? Štai ir šią savaitę pastarasis politikas smogė į skaudžiausią Prezidento vietą – lyderystę užsienio politikoje. Il­gą laiką buvome liudininkai, kaip dėl iniciatyvos užsienio politikoje kovojo G. Nausėda ir buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Regis, Seimo rinkimų rezultatai visas politines kortas sudėjo į Prezidento rankas, jo patarėjas tapo naujuoju užsienio reikalų ministru, tačiau ar galime kalbėti apie Lietuvos pozicijų stip­rėjimą tarptautinėje arenoje? Kurį laiką atrodė, kad į Lietuvos poziciją įsiklausoma, bet štai du itin svarbūs pasitarimai Europoje, o į juos mūsų niekas nekviečia. Akivaizdu, jog tokioje situacijoje žodžiai apie Prezidento tarptautinio svorio menkėjimą smogia itin skaudžiai. Tuo labiau, kad tikrai ne vien R. Žemaitaičiui keista, matant valstybės vadovą, apsvaigusį nuo šlovės, kad apie jį parašyta knyga, kai dauguma Europos politinių lyderių skuba ieškoti sprendimų dėl geopolitinės situacijos.

Kita vertus, ambicijų pertek­lius žiebia dar skaudžiau. R. Že­maitaičio susireikšminimas, įsivaizdavimas, kad jis kažką gali pasaulio politikoje ir noras nemokamai, bet prabangiai pasisvečiuoti Amerikoje, susitikti su Elonu Musku, pasimėgauti miuziklu virto politiniu farsu. Nė vienam politikui labiausiai nesinori pasijusti kvailio vietoje. Ir jau atrodė, kad, kai padovanota, bet nedeklaruota konservatorės Monikos Navickienės kelionė į Dubajų sudaužė jos politinę karjerą, visi turėjo šią pamoką išmokti, vėl užlipta ant to paties grėblio, o save antru – trečiu įtakingu valstybėje politi­ku įsivaizduojantis veikėjas lengva ranka, nors ir netiesiogiai, priima 30 tūkst. eurų pakišą, uoliai vykdo apsimetėlio nurodymus ir dergia savo šalį socialiniuose tink­luose...

Tačiau ar tikrai tik tokių „pokštų“ esame verti? Ar to tikimės iš politikų, kurie yra atsakingi už valstybę ir jos žmones? O gal tai kuriama specialiai, vengiant atsakymų į klausimus, kodėl, pavyzdžiui, viešai deklaruojant „gynybos stiprinimą“, valstybė išlaidauja Premjero Gintauto Palucko rezidencijos Turniškėse tobulinimui, kodėl Vilniaus meras Valdas Benkunskas vis dar laikosi įsikibęs nacionalinio stadiono idėjos, nors pats pripažįsta, kad ji vis labiau primena pamėklę. Ar taupyti turi visi, išskyrus tuos, kurie garsiausiai šaukia apie tai, jog valstybei reikia daugiau pinigų?

Jau kitą savaitę prasidės Seimo pavasario sesija, tada bus aiškiau, kiek politinės valios ir gebėjimų turi dabartiniai valdantieji. Gal daugiau išgirsime ir apie tai, ką galvojama daryti, sprendžiant gydytojų, slaugytojų, mokytojų trūkumą, kaip bus vykdomi pažadai tobulinti socialinę politiką. Nors neatmestina, kad ir vėl daug laiko užims santykių aiškinimasis ir ginčai, ar Seimo Pirmininkas „ims“ R. Žemaitaitį į savo pavaduotojus. Po neįvykusio „skrydžio į Niujorką“ jo santykiai su koalicijos partneriai tikrai nepagerės...

Be to, politinių intrigų dėl tolimesnio bendradarbiavimo su „Nemuno aušra“ kelia ir Ramūno Karbauskio sprendimas pasitraukti iš aktyvios politikos ir užleisti „valstiečių“ partijos pirmininko vietą europarlamentarui Aurelijui Verygai. Tai daug ką keičia, nes būtent Sauliaus Skvernelio ir R. Karbauskio priešprieša buvo svarbiausias argumentas, kodėl į valdančiąją koaliciją „valstiečiai“ nebuvo pakviesti. Dabar politinis scenarijus gali keistis, o valdančiojoje koalicijoje vietoj „Nemuno aušros“ gali atsidurti Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija. Neatsitiktinai, ko gero, R. Karbauskis išvadino R. Žemaitaitį politiniu klounu. Beje, ir Prezidentas G. Nausėda šio politiko viražus įvardija cirko numeriu...

Ar katalikiškas kalendorius galėtų paveikti politikus, susirūpinusius vien tik savo įvaizdžiu? Vargu – bent jau kol nuoširdus rūpestis tais, kuriems šiandien labiausiai reikia pagalbos, drąsa priimti nepatogius, bet būtinus sprendimus, pavyzdžiui, viešųjų paslaugų, skurdo mažinimo srityje yra sunkiai įsivaizduojamas. Lygiai taip pat nematyti, kad būtų rengiama kompleksinė strategija, kaip stiprinti Lietuvos regionus. Buvusi valdžia pagrįstai buvo kritikuojama už tai, jog jai trūksta aiškios regionų stiprinimo politikos. Tačiau ar dabar jau matome pokyčių kryptį?

Dienos ir toliau ilgėja. Žiema jau ir simboliškai išvaryta, pavasaris vis labiau įsidrąsina. Visa laimė, kad visa tai nepriklauso nuo jokių politikų ir jų sprendimų.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Visuomenėje kylant nerimui dėl galimai išaugusios grėsmės, Lietuvos kariuomenė skelbia, kad nors Rusija ją kelia, tačiau pajėgumų perdislokavimo arčiau Lietuvos sienų nėra fiksuojama. Pasak Lietuvos ka­riuomenės, šiuo metu mūsų šaliai negresia priešiškos vals­ty­bės užpuolimas. Vis dėlto, atsakydama į dažniausiai gyventojų užduodamus klausimus, kariuomenė pa­žymi – ruoštis gynybai reikia. Pa­teikiame Lietuvos kariuomenės atsakymus į pagrindinius gyventojams kylančius klausimus. 

–  Ar priešas jau yra už vartų, tik viskas slepiama? 

 – Nėra. Tam, kad įvyktų puolimas prieš Lietuvą, turi egzistuoti dvi sąlygos: pirma, prie Lietuvos sienų turi būti išdėstytos priešo pajėgos, antra, turi būti žinomas ketinimas jas panaudoti. Šiuo metu kariuomenės žvalgyba stebi Rusijos veiksmus Ukrainoje ir požymių, jog pajėgumai būtų perdislokuojami arčiau Lietuvos, nėra. Situacija Baltarusijoje išlieka nepakitusi: intensyvus, bet stabilus karinis rengimas. Todėl nė viena iš ankščiau paminėtų sąlygų nėra išpildyta. 

– Ar Rusija kelia grėsmę, ar ji yra išaugusi?

– Vienareikšmiškai kelia, tačiau primename, kad niekuomet kitaip ir nebuvo. Rusijos keliama grėsmė Lietuvai yra konstanta nuo maždaug XV a., kuomet įvyko pirmasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos karas, su kuria tiesiog turime išmokti gyventi. Karinių pajėgumų šiuo metu Rusija turi daugiau nei turėjo 2022-aisiais, stebimas gink­luotųjų pajėgų augimas, bet naujai kuriami kariniai vienetai nėra kaip nors dislokuojami mums tiesioginę grėsmę keliančiose vietovėse. 

 – Ar JAV atitrauks savo karius iš Lietuvos? 

– JAV Lietuvoje yra dislokavusi du batalionus ir šiandien, kaip ir vakar, jie treniruojasi patys ir kartu su Lietuvos kariais, paprastai su pėstininkų brigada „Žemaitija”. Nauja JAV karių rotacija atvyko prieš kelias savaites. Kiekvienos šalies pajėgumų dislokavimas užsienyje yra tos šalies nacionalinis sprendimas.

Kalbant apie užsienio kontingentus, šiandien Lietuvoje turime kelis tūkstančius sąjungininkų karių, o didžioji da­lis jų – Vokietijos vadovaujama NATO daugianacionalinė kovinė grupė. Tuomet apie 1000 JAV karių, taip pat po truputį, bet nepertraukiamai plečiasi Vokietijos 45-osios brigados „Lietuva” karių skaičius, nuo 2004-ųjų Lietuvoje dislokuota NATO oro policijos misija, taip pat beveik nepertraukiamai per įvairias pratybas Lietuvoje sukasi sąjungininkų sausumos vienetai, laivai, bombonešiai.

– Ką veikia Lietuvos kariuomenė, kai aplink jaučiasi tokia įtampa?

– Trys pagrindiniai dalykai, ką mes darome be kasdieninių pratybų, yra: pirma, kuriame nuosavą diviziją. Planas – 20 tūkst. karių, operuojančių tankais, pėstininkų kovos mašinomis, oro gynybos, inžinerijos priemonėmis, integruotais dronais ir kitais pajėgumais. Divizija yra mūsų galimybė neužsisėdėti apkasuose ir daužyti priešą taip, kaip jį ir priklauso daužyti. Antra, stipriname žvalgybos pajėgumus. Toli matanti žvalgyba leidžia laiku pasiruošti ir reikiamoje vietoje pastatyti reikiamus priešnuodžius. Trečia, dieną naktį ruošiamės perėjimui prie visuotinio šaukimo, kur svarbiausia mū­sų užduotis – užtikrinti gali­my­bes tarnauti visiems norintiems bei galintiems, nes po 2022-ųjų norinčių tarnauti kariuomenėje netrūksta, tik vietų skaičius kariuomenėje ribotas. 

Čia reikia pasakyti, kad sąžininga, jog saugumas turi savo kainą. Šarvuotų durų į butus nemokamai irgi niekas neįstato, tačiau apie jas pagalvojame prieš pirkdami brangius daiktus, nes pasaulis yra toks, koks yra, ir pasitaiko ne tik gerų žmonių. Norint pasistatyti kareivines ir įsigyti gink­lų, reikia susimokėti. Bet mokėti pinigais dabar, yra geriau nei vėliau mokėti gyvybėmis. 

– Baisu, kad mus gali užpulti...

– Įsitikinimai tampa tikrove. Arba atvirkščiai – tikrovė paprastai yra mūsų pačių susi­kurti įsitikinimai. Tai – garsi strateginės komunikacijos citata ir sena kaip pasaulis tiesa, jog meistriškiausiai laimėtas karas yra tas, kurio net nereikėjo kariauti, o tik priversti priešininką bijoti ir priimti baimės padiktuotus sprendimus. Rusija tai daro nuolat, šiandien aplinkybės ypatingai yra palankios bauginimą stip­rinti. Tad bijoti yra normalu, baimė – sveiko žmogaus požymis, tačiau baimė neturi vadovauti. To visuomet mokomi ir kariai, kartais einantys į mūšį prieš 4–5 kartus stipresnį priešininką: bijoti galima, tačiau mūšio planas yra parengiamas remiantis matematika ir karo principais. 

– Tai ką daryti?

– Ruoštis. Kariai turi ginkluotis ir treniruotis atlikti savo užduotis, ne kariai – irgi. Kiekvienas mes, nuo dainininko iki moksleivio, atliekame svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime, ir jei tą vaidmenį atliekame, nepriklausomai nuo to, kad bijome, – sukuriame pačią tikriausią visuotinę gynybą, apie kurią dabar taip dažnai kalbama. Visuotinė gynyba nereiškia, jog kiekvienas ruošiasi šaudyti. Ji reiškia, kad mokantys šaudyti ruošiasi šaudyti, nemokantys, bet galintys šaudyti, mokosi ir, esant reika­lui, būna pasirengę pakeisti šaudančius, nemokantys ir negalintys šaudyti daro tą darbą, kurį ir šiaip daro bei geriausiai moka ir yra pasirengę jį atlikti bet kokiomis aplinkybėmis. Visa tai yra visuotinė gynyba ir neįveikiama tvirtovė. Tą puikiai supranta ir priešas, iš paskutiniųjų mėgindamas kalti pleištus į mūsų smegenis ir priversti priimti baimės padiktuotus sprendimus. Štai šitam turime prisiversti būti atsparūs. 

Įkvėpkime oro ir ramiai ruoš­kimės visuotinei gynybai – tai yra mūsų kelias į taiką. Kai pats sau padedi ir Dievas padeda. Bet durniui kelio nebeduodam. 

Lietuvos kariuomenės inform.

Balandžio 5 d. Karolio Szymanowskio „Karalius Rodžeris“, dažniausiai pasaulio scenose statoma lenkų opera, bus rodoma Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tai Romualdo Wiczos-Pokojskio režisuotas Gdansko Baltijos operos spektaklis, kurio premjera įvyko 2022 m. spalio 1 d. Gdansko Baltijos operoje (Opera Bałtycka). Operoje pasakojama apie pasaulio irimą dėl atvykėlio – iš pažiūros nepavojingo Piemens, kuris traukia minias. Jo žavesiui pasiduoda ir pagrindinio veikėjo Rodžerio žmona Roksana. Kiekvienas iš trijų veiksmų grindžiamas ta pačia schema: laukimas, atvykimas, išvykimas.

„Idėja sukurti operą Szymanowskiui ir Iwaszkiewicziui kilo Jelizavetgrade ir Odesoje Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, netrukus po Spalio revoliucijos. Kodėl šiandien, praėjus šimtmečiui nuo anų įvykių, statomas „Karalius Rodžeris“? Kaip ir anuomet, taip ir šiandien karas vardan idėjų ir įsitikinimų reikalauja daugybės aukų, būtent toje pačioje vietoje – Ukrainoje“, – sako Romuald Wicza-Pokojski.

„Poetinėje „Karaliaus Rodžerio“ simbolikoje statytojai ieškojo šiuolaikinių ir laikui nepavaldžių temų ir vertybių. Operoje be užuolankų pasakojama apie viso to, kas yra laikina, iliuziškumą. Tačiau dėmesys sutelkiamas į žmogaus „tyrą širdį“. Mes budime prie mirštančio karaliaus. Pas jį, ištiktą karštligės, atvyksta gerasis Piemuo. Realus ir iliuzinis pasauliai susipina. Piemuo padeda Rodžeriui įžvelgti žmogaus prigimties esmę“, – aiškina režisierius.

Baltijos operos pastatyme ypač vertėtų atkreipti dėmesį į jaunųjų statytojų vardus: iš Ukrainos kilusį jaunosios kartos dirigentą Yaroslavą Shemetą, labai gerbiamą Lenkijos muzikos pasaulyje, ir Magdaleną Brozdą, kuriai bendradarbiavimas su Baltijos opera yra debiutas teatre. Ši jauna lenkų dizainerė gyvena ir dirba Ženevoje (ten baigė mokslus Meno ir dizaino universitete), yra laimėjusi prestižinį tarptautinį apdovanojimą „H&M Design Award 2015“.

Tarp atlikėjų irgi yra dėmesio vertų vardų. Roksanos vaidmenį atliks pripažinta ir daugelį apdovanojimų pelniusi solistė Olga Pasiecznik. Karaliaus Rodžerio partiją dainuos puikus lenkų baritonas Leszek Skrla, o Piemens vaidmenį atliks tenoras Andrzej Lampert, universalus atlikėjas, puikiai atliekantis ne tik klasikinę, bet ir populiariąją muziką. Edrisi, karaliui patariantį išminčių, vaidins Ryszard Minkiewicz, kuris prieš daugelį metų ne kartą yra pasirodęs kaip Piemuo svarbiausiuose pastatymuose pasaulyje.

Gdansko Baltijos operos inform. 

Karol Szymanowski „Karalius Rodžeris“

libreto autoriai: Karol Szymanowski ir Jarosław Iwaszkiewicz

muzikinis vadovas Yaroslav Shemet

režisierius Romuald Wicza-Pokojski

scenografijos autorė Hanna Wójcikowska-Szymczak

kostiumų dailininkė Magdalena Brozda

Atlikėjai:

Karalius Rodžeris – Leszek Skrla

Roksana – Olga Pasiecznik

Edrisi – Ryszard Minkiewicz

Piemuo – Andrzej Lampert

Arkivyskupas – Szymon Kobyliński

Diakonė – Karolina Sikora

Baltijos operos orkestras, choras ir baletas bei Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos vaikų choras

Bilietai parduodami teatro kasose ir tinklalapyje: KARALIUS RODŽERIS - Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras

Šis renginys vyks bendradarbiaujant dviem teatrams pagal programą „Įkvepianti kultūra“, kuria siekiama populiarinti įdomiausius lenkų kultūros reiškinius užsienyje.

Partneriai: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ir Lenkijos institutas Vilniuje

Finansuojama Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos lėšomis pagal programą „Įkvepianti kultūra“.

Renginį globoja Lenkijos Respublikos ministras Europos Sąjungos reikalams 2025 m. Lenkijai pirmininkaujant ES Tarybai.

Užgavėnės – išskirtinė metų šventė: ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas.
Nuo pat ryto antradienį (kovo 4 d.) Užgavėnių persirengėliai važinėjo Šilalės gatvėmis ir kvietė visus švęsti prie Šilalės kultūros centro. O jau vakarop susirinkusiuosius linksmino Lašininio ir Kanapinio kautynės dėl valdžios, vyko gražiausios ir baisiausios kaukės rinkimai, Morės kasų pynimo, puodynių daužymo ir galynėjimosi su maišais rungtys. Nuotaiką kėlė Užgavėnių persirengėlių būrys: Šilalės visuomenės sveikatos biuro senjorų grupė,  vaikų grupė ,,Salto“, Kultūros centro „Šokio teatras” (vad. Aušra Danisevičienė), liaudiškos muzikos kapela „Šilojus“, (vad. Aivaras Šimkus), folkloro ansamblis „Gers smuoks“ (vad. Ilona Raudonienė), Alvydas Juodviršis, Šilalės kultūros centro vokalinis ansamblis ,,Kuplė“ (vad. Laima Saročkienė). Visi smagiai trypė budindami žemę, šoko, vaišinosi blynais ir arbata. Šventė baigėsi Morę – visų blogybių ir žiemos pabaigos simbolį – išnešus skandinti.
Už pagalbą nuoširdžiai dėkojame Šilalės miesto seniūnijai ir seniūnei Eglei Straukienei, kavinėms ,,Pupa“, ,,Rasuolė“, ,,Provincija“ ir ,,Ugnija“ už labai skanius blynus.
Ačiū informaciniams rėmėjams laikraščiui „Šilalės artojas“ ir ,,Šilalės naujienoms“.

Ilona RAUDONIENĖ,

scenos režisierė (etnografijai)

Šilalės kultūros centro nuotr.

Gegužės 23, 24 ir 29 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pristatys pirmą kartą Lietuvoje statomą Johanno Strausso jaun. operetę „Tūkstantis ir viena naktis“. Tai dviejų veiksmų rytietiška pasaka su prologu, kuriai libretą parašė Leo Steinas ir Karlas Lindau, o muziką iš J. Strausso jaun. operetės „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“ jau po kompozitoriaus mirties perdėliojo ir redagavo dirigentas ir operečių kompozitorius Ernstas Reitereris.

Tarptautinėje spektaklio kūrybinėje komandoje dirba muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonardas Charlas Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.

Kuo ypatinga ši operetė ir kokį išskirtinį reginį išvys Lietuvos publika, pasakoja režisierius ir choreografas L. Ch. Prinsloo.

– Kuo ypatinga jūsų Klaipėdoje statoma Johanno Strausso jaun. operetė „Tūkstantis ir viena naktis“?

– Johannas Straussas jaunesnysis (1825–1899), dažnai vadinamas „Vienos valso karaliumi“, laikomas vienu iš svarbiausių operetės žanro kūrėjų, ypač Vokietijoje ir Austrijoje. Jis padarė didžiulę įtaką operetės raidai, nors operetes pradėjo kurti vėliau nei Paryžiuje gyvenęs jo amžininkas Jacques’as Offenbachas. Kitas įtakingas austriškosios operetės kūrėjas buvo Franzas von Suppé, jo operetės taip pat sulaukė didelio populiarumo. Tačiau Strausso muzika, nors atrodo itin nesudėtinga, visų pirma pakeri savo grožiu, gaivumu, nesenstančiu skambesiu!

Paradoksalu, bet jau po kompozitoriaus mirties 1906 metais pirmąkart pastatyta operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ iš tiesų yra viena pirmųjų J. Strausso sukurtų operečių su visiškai nauju libretu. Originalus šios operetės pavadinimas buvo „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“ (1871). Pavadinimas vėliau buvo ne kartą koreguojamas, o libretas perrašinėjamas tiek daug kartų ir dėl to siužetinė linija tapo tokia paini, nelogiška, pilna prieštaravimų, jog šiandien ši operetė juokais net pavadinama „Indigo ir keturiasdešimt libretistų“.

Mačiau daugybę šios operetės versijų, kiekviena pasakoja vis kitokią istoriją. Vienur ji politizuota, kitur nukelianti į senovę. Atkurdamas šią istoriją Klaipėdos scenoje mėginau apčiuopti jos esmę – tai pasaka. Tad mūsų interpretacijoje „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai fantastinė operetė, kurios veiksmas vyksta išgalvotoje Rytų šalyje, tačiau jos siužetas neturi nieko bendra su tuo pačiu pavadinimu žinomomis arabų pasakomis. Spektaklis bus itin vizualus, jame derės įvairių epochų stiliai.

Operetėje skamba nuostabūs, lengvai atpažįstami J. Strausso valsai ir polkos. Veikiausiai dėl jo muzikos grožio ir paprastumo ši operetė išlieka nepaprastai populiari ir dažnai statoma.

– Net jei skamba paprastai, turbūt dar nereiškia, kad buvo lengva sukurti?

– Kartą, kai dar buvau studentas ir mokiausi muzikos, savo kompozicijos profesoriui išdidžiai pasakiau, kad Strausso valsai labai jau paprasti... Profesorius pasiūlė: ogi sėsk ir parašyk valsą Strausso stiliumi. Bandžiau, bet nepavyko...

– Apie ką ši operetė?

– Trumpai atpasakosiu jums „Tūkstančio ir vienos nakties“ siužetą. Sultonas Suleimanas grįžta į savo rūmus iš ilgos kelionės po Europą. Keliaudamas svečiose šalyse jis aplankė daug skirtingų kultūrų, susipažino su naujovėmis ir nusprendė, kad ir jo šalis turi tapti civilizuota.

Pirmame operetės paveiksle išvystame haremo damas. Jos nuobodžiauja, nežino ko imtis, nes jų vyras, sultonas Suleimanas, išvykęs, ir nežinia, kada sugrįš. Staiga hareme pasirodo sultono asmeninis sekretorius Edinas (nors tai prieštarauja islamo taisyklėms, draudžiančioms svetimam vyrui įžengti į haremą). Jis praneša, kad jų laukia dideli pokyčiai, o visų pirma – poligamiją netrukus pakeis monogamija! Edinas iš Vienos parsivežė jauną žmoną, kuri sultono hareme sukelia nemažą sumaištį savo pasakojimu apie Europoje moterų turimas teises ir laisves. Ten klesti monogamija: vyrai kuria šeimą tik su viena moterimi, tačiau abu turi romantiškų nuklydimų į šoną... Tada aplankyti savo haremo ateina iš kelionės grįžęs Suleimanas. Jo teigimu, Europos kultūroje svarbiausia tai, jog čia vyrauja visiška pasaulėžiūros ir mąstymo laisvė.

Dar prieš iškeliaudamas sultonas lankėsi Geltonuosiuose kalnuose (tokių kalnų iš tiesų nėra – dar vienas neatitikimas realybei). Čia jis įsimylėjo jauną merginą Leilą – burtininko Ormuzio dukterėčią. Sultono meilė jai neišblėso net per metus trukusią kelionę po Europą. Tačiau ji sutiktų tapti sultono žmona tik tuo atveju, jeigu jis atsisakytų visų kitų savo žmonų. Tam priešinasi didysis viziris ir haremo damos, todėl sultonas sumano surengti tariamą sukilimą. Mąstydamas, ką jam daryti, sultonas užmiega ir sapnuoja sapną: Leila tariamai ištekėjusi už žvejo Mosu, panašaus į Suleimaną lyg du vandens lašai. Suleimanas savaitei paskiria Mosu sultonu, kad pats galėtų netrukdomas džiaugtis Leilos draugija žvejo trobelėje. Galiausiai visa tai pasirodo grynas prasimanymas ir sultonas Suleimanas pagaliau gali viešai vesti savo mylimąją Leilą.

Alternatyvioji sapno tikrovė sultonui parodė, kad noras pakeisti nusistovėjusias tradicijas nėra toks lengvai įgyvendinamas, kad demokratija jo šalyje gali ir neveikti – pokytis vardan pokyčio neveikia.

– Tad koks šios istorijos moralas?

– Moralas galėtų būti toks: meilė vienam asmeniui yra tik viena iš galimybių siekiant asmeninės laimės. Suleimano norai neatitinka jo šalies normų ir įstatymų, o sapnas arba alternatyvi tikrovė parodo, kas galėtų nutikti, jei jis pasiduotų savo norams. Kuri kultūra geresnė – europietiška ar rytietiška? Ar galima staiga pakeisti per daugelį metų nusistovėjusias normas, tradicijas, ar jas apskritai būtina keisti? Šie pokyčiai veda į tai, kad norime visus suvienodinti, bet tai neįmanoma ir vargu ar reikalinga. Kiekviena tauta laimingai gyvena su savo tradicijomis ir tuo yra unikali.

Mano keliamas klausimas: ar mūsų tikrovė geresnė už kitos kultūros tikrovę? Kas galėtų į jį atsakyti? Manau, kad tik pažindami kitas kultūras suvokiame savo pačių unikalumą.

– Kiek solistų ar veikėjų dalyvauja šioje operetėje?

– Operetės veikėjai yra sultonas Suleimanas (tam pačiam solistui tenka įkūnyti ir žveją Mosu), vyriausiasis ceremonmeisteris ir sultono asmeninis sekretorius Edinas, jaunoji Edino žmona, vienietė Valė, burtininkas Ormuzis, Ormuzio dukterėčia Leila, haremo damos Neruda, Zoraida, Zaira, Zuleima, Fatmė ir Anahar, didysis viziris Machmudas Nerinas, imperijos didžiūnas Kaimakamas ir dar daug kitų dainuojamų ir nebylių imperijos didžiūnų, odaliskų, tarnų ir vergų vaidmenų, kuriuos atliks choro ir baleto artistai. Šių metų pradžioje teatre įvyko solistų atranka, bemaž visi sprendimai dėl vaidmenų atlikėjų jau priimti, bet galutinai turėtų spręsti pastatymo muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė.

Tuo tarpu mano vaidmuo šiame pastatyme neapsiriboja vien režisūra. Kursiu ir choreografiją, nes operetėje yra daug judesio ir šokio, ypač sultono sapno scenose. Vienas iš įspūdingiausių choreografinių numerių šioje operetėje bus sultono mylimosios Leilos šokis.

– Ar tai bus pirmas jūsų darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Pirmas. Esu maloniai nustebintas čia sutiktos komandos profesionalumo, ypač daug žadantis buvo susitikimas su dirigente Adrija Čepaite ir kostiumų dailininke Agne Kuzmickaite. Aš atvykau su savo idėjomis, o dabar jungiame ir deriname idėjas su kitais kūrybinės komandos nariais.

Operetė bus vizuali, tad prireiks daug techninių sprendimų, specialaus apšvietimo. Apžiūrėjau naują teatro pastatą, ypač salę „Jūra“, kuri turi daug techninių galimybių. Mane sužavėjo scenos apšvietimo teikiamos galimybės: čia gali išgauti įvairiausius šviesų atspalvius, kokių tik reikia tavo sumanymams įgyvendinti. Tai labai modernus teatras, kokį labai norėtume turėti ir Austrijoje.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

* * *

Leonard Charl Prinsloo

Vizitinė kortelė

Leonardas Prinsloo – Pietų Afrikos Respublikoje gimęs ir šiuo metu Vienoje įsikūręs teatro režisierius, choreografas, pedagogas. Po muzikos ir baleto studijų Pretorijos ir Witwatersrando (Johanesburgas) universitetuose pradėjo šokėjo karjerą PACT baleto trupėje Johanesburge, Italijos ir Vokietijos baleto trupėse. Vėliau ėmėsi choreografijos ir operos režisūros, dirbo spektaklių vadovu, choreografu ir režisieriumi Kelno ir Augsburgo valstybiniuose operos teatruose (Vokietija). 1993 m. pradėjo dirbti Vienos valstybinėje operoje (Austrija) režisieriaus asistentu. Nuo 2017 m. dirba reziduojančiu režisieriumi Badeno operos teatre (Austrija). Kaip laisvai samdomas režisierius ir choreografas dažnai kviečiamas statyti operas, operetes, miuziklus bei šiuolaikinio muzikinio teatro spektaklius Europos, Pietų Afrikos ir Azijos teatruose. Menininkas taip pat dažnai bendradarbiauja su muzikos ir operetės festivaliais, tokiais kaip Leháro festivalis Bad Išlyje, „Seefestspiele Mörbisch“ (Austrija) ar Daegu festivalis Pietų Korėjoje. Jo kūrybiniame bagaže – daugiau kaip 60 operų, operečių, miuziklų, šokio spektaklių. Šalia klasikinių operų bei operečių jis mielai imasi ir šiuolaikinių veikalų, kurių pasaulinės premjeros įvyko Vienoje, Lince ir Klagenfurte (Austrija).

L. Prinsloo dėsto privačiame Vienos muzikos ir menų universitete (MUK) bei Vienos muzikos ir scenos menų universitete (MDW), stato spektaklius su šių aukštųjų mokyklų auklėtiniais. 2014 m. drauge su operos solistais ir kitais menininkais įkūrė kompaniją „+Opera“, kuri rūpinasi jaunųjų operos menininkų karjeros galimybėmis ir auditorijų plėtra. Tarp naujausių režisieriaus darbų – Maury Yestono miuziklo „Titanikas“ premjera Badeno teatre 2024 m. vasarį ir Johanno Strausso II operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2025 m. gegužę.

Pinigų tiek pat, galimybių dirbti – mažiau nei pernai. To­kią Užimtumo didinimo programą šiemet parengė Ši­lalės savivaldybės administracija, beveik trečdalį ilgalaikių be­darbių ir kitų motyvacijos dirbti neturinčių žmo­nių aktyvi­nimui skirtų lėšų suplanavusi atvejo vadybininkui išlaikyti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojas“ Nr. 18

Bjaurus kartėlio jausmas po skan­dalo Baltųjų rūmų Ovaliaja­me ka­­binete pamažu blėsta ir už­lei­džia vietą blaivesnei analizei bei prog­nozėms. Bet Mauras savo dar­bą atliko: Amerika daugelio akyse pra­randa pasitikėjimą kaip neribotų gali­mybių šalis, kaip demokratinių ver­tybių gynėja visame pasaulyje. Kas gi pasidarė?

Posakis „Mauras savo darbą atliko, Mauras gali eiti“ kilęs viduramžiais, kai barbarai iš Mauritanijos ir Maroko siaubė Pirėnus ir primetė Europai savo kultūrą. Amerikoje jis buvo prisimintas visai neseniai, kai 2021-ųjų sausį JAV ėmė siautėti kairuoliškas anarchistinis „Antifa“ frontas, protestavęs ne tik prieš Joe Bideno inauguraciją, bet dėl akių pasisakęs ir prieš Donaldo Trumpo pozicijas. Pasirodo, „Antifa“ neomarksistai prisidėjo prie gatvių riaušių ir D. Trumpo paskatinto Kapitolijaus šturmo tų metų sausio 6 d...

Nebaudžiamumas paskatino D. Trum­pą ir jo komandą patekti į 47-ojo JAV prezidento postą. Dabar jis savo kaltintojus ir teisėjus mėto iš darbo. Paskelbęs iš esmės nacistinį šūkį „Amerika bus vėl didi!“ D. Trumpas nukopijavo ne tik Hit­lerio ideologijos lozungą, bet ir Putino dar 2000 m. paskelbtą tikslą – atkurti didžią Sovietų sąjungos galybę. 

Bet grįžkime prie kasdienybės. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio linčas Ovaliajame kabinete, kuris dėl sa­vo formos, kaip ir „apskritas stalas“ paprastai yra laikomas santarvės, taikių derybų ir rimties vieta, parodė, jog kairuoliška „Antifa“ smarvė iš Baltųjų rūmų neišsivadėjusi. Lupti silpnesnį, primesti jam savo valią ir tuo puikuotis visam pasauliui didžiulių žiniasklaidos pajėgų pagalba vėl „atėjo į madą“. 

Kad D. Trumpo komanda pasirinko bū­tent tokį svarbaus dokumento pasira­šymo būdą, buvo aišku jau prie įėjimo į Baltuosius rūmus: D. Trumpas dygiai pasišaipė iš V. Zelenskio aprangos, ame­rikonišku stiliumi bedęs pirštu į atvykusį svečią. O viduje prasidėjo moralinė jo egzekucija.

Apžvalgininkai sutaria, kad spaudimas V. Zelenskiui buvo surežisuotas iš anksto, o parengtas susitarimas dėl Ukrainos retųjų metalų eksploatavimo buvo tik priemonė įvilioti svečius iš Kyjivo į parodomąjį šou. JAV žinojo, jog 500 mlrd. dolerių vertės iškasenų atgauti nepavyks, nes jos neguli supiltos į konteinerius ar maišuose, o slypi žemėje įvairiuose gyliuose. D. Trumpui tokia ketverių metų perspektyva, kai jo Baltuosiuose rūmuose jau nebus, nežavi, todėl dokumentas jam buvo tik popiergalis tam tikrai vietai nusišluostyti...

Beje, jis jau gulėjo pasirašymui ant stalo gretimame kabinete, parašus turėjo sudėti ne prezidentai, o kitų tarnybų vadovai. Vadinasi, D. Trumpui ir viceprezidentui J. D. Vance‘ui – jokios atsakomybės... Ukrainos atstovai, pasišalinę į kitas patalpas, dar bandė atgaivinti ceremoni­ją, tačiau D. Trumpas pavedė ukrainiečius išprašyti iš Baltųjų rūmų. Šeimininkas net nepalydėjo V. Zelenskio iki limuzino...

Žinoma, visa tai tik detalės. Naujoji JAV administracija perėmė putinišką chamiško valdymo stilių, tarsi norėdama jam įtikti ir patikti. Tas stilius labai panašus į kalėjimo „vierchų“ papročius: garbinti jėgą, daužyti silpnesnius, draugauti tik su sau lygiais.

Kas dabar? V. Zelenskis, prispaustas ir nejaukiai atrodęs pas D. Trumpą, išlaikė dvasinę savitvardą ir per interviu respublikoniškai „Fox News“ televizijai vietoj pykčio ar nuoskaudų dėkojo Amerikos prezidentui bei žmonėms, sakė toliau reikšiąs ne savo, o ukrainiečių valią. 

Sekmadienio vakare Londone jis viešėjo pas Didžiosios Britanijos karalių Karolį III jo kvietimu (anksčiau toks kvietimas laišku buvo perduotas D. Trumpui, bet šio prie Temzės nelaukiama), o popietę Londone susirinko 11 Europos Sąjungos šalių, Turkijos, Kanados bei Jungtinės Karalystės atstovai bei lyderiai. Baltijos bei kitų šalių vadovai bendravo nuotoliniu būdu. Prieš tai V. Zelenskis susitiko su premjeru Keiru Starmeriu, buvo pasirašytas susitarimas dėl 2,8 mlrd. dolerių vertės paskolų „Ukrainos teritoriniam vientisumui užtikrinti“. 

Pasibaigus maždaug dvi valandas užsitęsusiam susitikimui, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen žurnalistams sakė, jog nutarta „skubiai apgink­luoti Europą, suteikti Ukrainai „visapusiškų saugumo garantijų“, o dėl JAV ir Rusijos pozicijos pabrėžė, kad ne­galima įsiveržti ir tyčiotis iš savo kaimyno ar jėga keisti sienų“. Bus parengtas Europos saugumo planas, kurį Europos Komisija pateiks Europos vadovų tarybai kovo 6 d. 

Aišku, kad ES užduotis kompensuoti JAV paramą Ukrainai nėra minkštas riešutėlis. Nuo 2021 m. šiai šaliai ES skyrė 135 mlrd. eurų, iš jų 48,7 mlrd. – karinės paramos. Dabar reikia susitarti dėl visos naštos perėmimo. Niekas nesako, jog tai lengva. Lietuva jau pareiškė pasiryžusi prisidėti prie šios paramos.

Tačiau kaip dabar elgtis V. Zelenskiui? Daugelis politikų ragina jį, nuslūgus emo­cijoms ir pasitraukus kartėliui, tęsti derybas su Vašingtonu, kurio būsimas dialogas ir su Kyjivu ir net su Maskva įgavo niūresnių bei nenuspėjamų spalvų.  

Kyjivas jau pademonstravo, kad, nepaisant karo ir okupacijos, yra lygiavertis žaidėjas tarptautiniame ringe, o V. Ze­lenskis – vertas Nobelio taikos premijos. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Paskutiniuose dviejuose žurnalo „Lietuvos bajoras“ numeriuose (Nr. 29 ir Nr. 30) iš­spausdintas straipsnis „Senoji Žemaitijos bajorų Druktenių giminė“. Taip bekeliaujant vienos giminės pėdsakais išsiaiškinome, jog dabar Drukteniai gyvena ne tik Lietuvoje – jų galima rasti įvairiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijose ir net ki­tuose kraštuose ar žemynuose.

Druktenių arba Druk­teinių vardas kilęs nuo žodžio „drūktas“, lietuviškai reiškiančio drūtas, žemaitiškai storas, o prūsiškai – tvirtas, stiprus, kresnas. Druktenių tėvonija galima vadinti dabartinį Šilalės kraštą, anksčiau buvusius Pajūrio, Karšuvos ir Šiauduvos valsčius. Tarp svarbesnių vietovių pirmiausia paminėtina Druktenių akalica (bajorkaimis) prie Palokysčio, šalia dabartinės Kaunas – Klaipėda autostrados, Siaurakampio (dar vadintas Kirnėmis) dvaras prie Džiaugėnų, Šarkai (anksčiau vadinti ir Šarkiai), esantys šiauriau Džiaugėnų ir Rubinavo piliakalnio bei Paragaudis, Baubliai, Virkės, Skobučiai, Pienauja, Lembai prie Laukuvos, Šiauduvos, Kvėdarnos ar Kaltinėnų. Sovietų okupacijos metais buvęs Drukteinių kaimas Padievyčio apylinkėje po melioracijų 1984 m. buvo panaikintas. 

Į LDK kariuomenę tarp turėjusių atvykti XVI-XVII a. iš Pajūrio valsčiaus įrašyti Jonas ir Sebastijonas Drukteiniai su kazokiškai parengtais žirgais, Adomas su petihorcų (tada taip vadinta lengvoji kavalerija pagal atbėgusių į LDK čerkesų pavyzdį) žirgu ir „dalyviais“, o Jurgis už tėvą Matą su vežimu. Iš to meto mokesčių tarifų surašymo matyti, kad iš 14 Druktenių šeimų net 11 gyveno Pajūrio valsčiuje, po vieną Šiauduvos ir Karšuvos (Andrejaičiuose) valsčiuose.

LDK teismų knygų aprašymuose Drukteiniai paminimi dažnai – tai gauna kraitį, tai paveldi, perka – parduoda, bylinėjasi... Pavyzdžiui, galima rasti 1617 m. Baltramiejaus Pil­su­dskio pakvitavimą A. Drukteiniui už Lembo dvaro žemes ar Žemaičių žemės teismo 1668 m. vykdomąjį dokumentą Jonui Orvydui dėl skolos grąžinimo Juozapui Drukteniui Pajūrio valsčiuje. 1631 m. vyko A. Drukteinio byla su Žemaitijos vyskupu Merkeliu Geiša dėl šio valstiečių, gyvenančių Lembo žemėje, nuolatinių puldinėjimų. 

Yra ir žemės pardavimo dokumentai: 1625 m. A. Drukteinis iš Zigmanto ir Daratos Šimkevičių nupirko du rėžius, vadinamus Karkločiu ir Meižiškėmis, Juozapas ir Elžbieta Paragaudžio dvarelyje 1672 m. pardavė du valstiečius su žeme už Ragaudos upės. Įdomus 1731 m. gegužės 10 d. sudarytas Danieliaus Norvilo testamentas, kuriame nurodoma palaidoti jį prie Šilalės bažnyčios, o Džiaugėnų dvaro valdymas užrašomas žmonai Magdalenai bei duk­rai Marijonai su vyru Mikalojumi Drukteniu. Ir dar daugybė kitų bylų.

Įvairiuose herbynuose galima rasti informacijos, jog įvairios Druktenių šakos buvo 3 herbų turėtojai: Sušinskio, Rožės ir Vieniavos. Plačiausios Sušinskio herbo giminės pradininku genealoginiuose tyrimuose nurodomas Adomas, kuris buvo vedęs didikų Burbų duk­rą Jadvygą ir gavęs pusę Paragaudžio dvaro prie Kvėdarnos. Nors ankstyvuoju laikotarpiu dar kai kurie iš Druktenių buvo įgiję dvarų, turto, bet tarp aukšto statuso valstybės tarnybininkų ar elitinių giminių nepateko.

XIX a. pabaigoje Kauno gubernijos žemvaldžių abėcėliniame sąraše dabartinio Šilalės rajono ribose nurodytas tik Dominykas, sūnus Jurgio, Šarkiuose (Raseinių apskrities Konstantinovo, t.y. Kvėdarnos) valsčiuje valdęs 28 dešimtines (apie 30,5 ha) žemės. 1868 m. jis už tuo metu ten pat valdomas 15 dešimtinių nuo 31,65 rublių pajamų turėjo mokėti 6,805 rublių mokestį Šiaurės Vakarų krašto sutvarkymo išlaidoms, t.y. vietinės carinės valdžios išlaikymui.

„Šilalės artojo“ laikraštyje jau buvo rašyta apie Simoną ir Pauliną Drukteinius, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu nukentėjusiais dėl savo vaikų mokymo Norvainiuose iš lietuviškų elementorių. Norėtųsi paminėti dar pora atvejų, susijusių su Šilale.

Per 1866 m. šv. Kalėdas Romoje mirė bernardinas tėvas Vladislovas (Andrius Mykolas Drukteinis). Prie jo karsto, anot senųjų dokumentų, „visa Roma bėgo tarsi degdama, šaukdama viena kitai: Um Santo Polacco è morto“ (lotyniš­kai – lenkų šventasis mirė). Vladislovo kūnas buvo lygus ir baltas, tik atsivėrė viena vena, iš kurios išbėgo šviežias kraujas. Bažnyčioje jis buvo laikomas 7 dienas, popiežiaus Pijaus IX įsakymu palaidotas metaliniame karste prie vietos bernardinų bažnyčios Didžiojo altoriaus. Teigiama, jog

A. M. Drukteinis gimė 1796 m. Balsiuose, kunigavo prie Vilniaus, po 1831 m. sukilimo pabėgęs ir nuo 1845 m. buvęs Italijoje. Yra duomenų, kad kitas kunigas Pranas Drukteinis 1891 m. atnaujinęs Vyžuonų bažnyčią Aukštaitijoje ir didžiojo altoriaus lauko sienoje įmūrijęs simbolinį žaltį – akmeninę žalčio Vyžo galvą su švedų patrankos sviediniu, vėliau jis fundavęs ir Šilalės bažnyčios didįjį varpą.

Na ir literatūrinis herojus – senas Biržų Lauko dvaro ekonomas Drukteinis, I. Chodzkos „Lietuvos vaizdų“ personažas, pasakojantis padavimus apie žemaičių ir lietuvių kovas su kryžiuočiais, senuosius lobius. Įdomiausia, jog XIX a. pabaigoje Šilalės parapijos Biržų Lauke Drukteiniai gyveno iš tikrųjų...

Virgilijus LUKOŠIUS,

istorijos ir kultūros žurnalo „Lietuvos bajoras“ bendraautorius

Algimanto AMBROZOS nuotr.