27 metai Lietuvoje, lygiai tiek pat – Londone. Taip savo gyvenimo kelią pristato jau trečią dešimtmetį Londono lietuvių sielovada besirūpinantis dvasininkas Petras Tverijonas. Iš Šilalės kilusiam kunigui puikiai pažįstami čia įsi­kūrusių tautiečių džiaugsmai bei rūpesčiai – kasmet tenka sutuokti dešimtis porų, krikštyti kūdikius, būti šalia atsisveikinimo su šiuo pasauliu akimirką. Tai neįkainojamos patirtys, sugulančios į gyvą, kintantį šių laikų lietuvių migracijos paveikslą. Jis praturtintas ir asmenine istorija – nuo pirmųjų metų megapolyje, kuriame teko įsigyventi, beveik nemokant ang­lų kalbos, iki šiandien patiriamo džiaugsmo, atsiradus galimybei pabendrauti žemaitiškai. 

Londono parapija traukiasi, bet tai natūralu

Beveik tris dešimtmečius Londone gyvenantis kun. P. Tverijonas bent keletą kartų per metus parvyksta į Lietuvą. Šią liepą čia jis praleido dvi intensyvių atostogų savaites. Laiko pokalbiui su „Šilalės artojo” laikraščiu dvasininkas rado Vilniuje. Sostinėje gyvena dalis jo giminės – du sūnėnai, dvi dukterėčios, tad visus rūpi aplankyti. Dar su vienu sūnėnu susitikimas laukė Šilalėje. 

Pačioje atostogų pradžioje kun. P. Tverijonas lankėsi gimtuosiuose kraštuose, liepos 19-ąją dalyvavo svarbiose iškilmėse Padvarninkuose (Žadeikių sen.) – kaimo gyventojai rinkosi prie kapinaičių koplytėlės, minėdami jos pašventinimo 20-ąsias metines, bei prie naujai atstatyto kryžiaus, tad šiose vietos bendruomenei svarbiose iškilmėse kartu su  kun. Edgaru Petkevičiumi aukojo Šv. Mišias, dalijosi prisiminimais. Simboliška – šią koplytėlę jis šventino ir prieš du dešimtmečius. 

Pokalbį pradedame nuo to, kas yra pašaukimas, bet tuo pačiu ir darbas – dvasinis vadovavimas išskirtinei lietuvių parapijai.  

Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapija priklauso vietinei Vestminsterio vyskupijai, o pats klebonas – Telšių vyskupijos dvasininkas, išleistas dirbti sielovados darbą į geografiškai tolimą kraštą. Parapija jo klebonavimo laikotarpiu stipriai keitėsi. Iš pradžių Londone buvo mažai tautiečių, bet jų sparčiai daugėjo – per metus santuokai tekdavo ruošti iki 250 sužadėtinių porų, išvykdavusių tuoktis į Lietuvą. 

„Breksitas” viską pakeitė. Nuo 2020-ųjų, kai buvo pasirašyti paskutiniai susitarimai, Angliją kasmet palieka apie 7 tūkst. lietuvių. Dabar sekmadienio Mišiose sulaukiame maždaug pustrečio šimto tautiečių, sužadėtinių porų sumažėjo dešimt kartų”, – apie didžiulius pokyčius, neišvengiamai palietusius ir lietuvių bažnyčią, kalba kun. P. Tverijonas. 

Anot jo, dabartinė Didžioji Britanija – visiškai kitokia, nei šalis, į kurią lietuviai veržėsi net tada, kai tam nebuvo legalių galimybių. Iki 2010-ųjų gyvenimas čia išties buvo labai geras. Po 2008-2009 m. finansinės griūties, kai valstybė turėjo išmokėti bankams visų metų šalies biudžeto dydžio sumą, kreivė pradėjo leistis žemyn. Vėliau „breksitas”, kovido pandemija tą tendenciją tik sustiprino – pragyvenimas į ankstesnį lygį negrįžo ir iki šiol prastėja. 

„Pasikeitusi ekonominė šalies situacija – tik viena iš emigracijos mažėjimo priežasčių. Visos kitos susiveda į natūralius gyvenimo svetur procesus. Atvykę su tam tikrais lūkesčiais, po kurio laiko žmonės įvertina, ką jie gali svetimoje šalyje, o ko ne, dažnai paaiškėja, kad namuose tų galimybių vis dėlto daugiau. Sugrįžti verčia ir nostalgija”, – sako dvasininkas.  

Tačiau dėl besitraukiančio tikinčiųjų skaičiaus klebonas sako neišgyvenantis. Anot jo, užsienio šalyse įsikūrusios tautinės parapijos nuolat patiria bangavimus. Bendruomenes mažina ne tik grįžtančiųjų srautai, bet ir stebėtinai spartūs integracijos, asimiliacijos procesai. Lieka tik skėsčioti rankomis, girdint tėvus su savo atžalomis bendraujančius 

angliškai, klausantis istorijų, jog parvykę atostogų į Lietuvą anūkai nesusišneka su seneliais.

„Tikrai per greitai, bet ką padarysi... Bažnyčioje pagrindinė kalba tebėra lietuvių, tačiau dalį medžiagos, pavyzdžiui, jaunuoliams, tenka pateikti ir angliškai. Būna prob­lemų ir su Pirmajai komunijai besiruošiančiais vaikais”, – apgailestauja kunigas, pabrėždamas, kad malda lietuviškai padeda išsaugoti tapatybę. 

Anglų kalba šalia gimtosios Šv. Kazimiero parapijoje skambėjo ir anksčiau. Pradėjęs tarnystę, kun. P. Tverijonas dar spėjo susipažinti su senaisiais Londono emigrantais. Dvi jo parapijietės lietuvės 100 metų jubiliejaus proga, pagal tos šalies tradicijas, buvo apdovanotos karališkuoju dėmesiu – sulaukė karaliaus ranka rašyto sveikinimo. Šiandien ši karta jau iškeliavusi, ją parapijoje pakeitė dabartiniais laikais emigravę lietuviai. 

„Pirmaisiais mano metais Londone į vakarines Šv. Mišias susirinkdavo pilna bažnyčia – net 80 proc. vyrų ir tik 20 proc. moterų. 1996 m. įvestas bevizis režimas, tas laikas buvo sudėtingas, pilnas įvairiausių įtampų – žmonės ieškodavo bet kokių kelių, atvykdavo kaip turistai ir pasilikdavo nelegaliai, dirbo ir gyveno negalėdami atsivežti šeimų. Situacija ėmė keistis, žmonės ėmė važiuoti šeimomis, kai 2001-aisiais atsirado galimybė dirbti pagal patentą. Nuo 2004 m. kilo ypač didelė banga, dauguma emigravo dėl ekonominių problemų. Ta tendencija laikėsi maždaug iki 2016-ųjų, bet srautai jau nebuvo tokie dideli. Po kovido, kaip žinia, prasidėjo atgaliniai procesai”, – pastaruosius emigracijos dešimtmečius apžvelgia pašnekovas. 

Šiandien tautiečiams pinigai jau nebėra esminius pasirinkimus diktuojantis sprendimas. Jie atsisako vis dar didesnių Didžiosios Britanijos nei Lietuvos algų ir renkasi gyvenimo kokybę tėvynėje – švaresnį orą, greitai įveikiamus atstumus, ryšius su artimaisiais. 

Tačiau lietuvių bendruomenės toje šalyje tebėra gausios. Kun. P. Tverijonas, pasidalindamas kartu su Londono parapijoje dirbančiu kun. Petru Gucevičiumi, dvasinius patarnavimus teikia Piterbore, Mančesteryje, Bostone ir kituose „lietuviškuose” miestuose. 

1912 m. centrinėje Londono dalyje lietuvių pastatytoje bažnyčioje – 220 sėdimų vietų. Per sekmadienio Šv. Mišias jos vis dar būna užimtos, per šventes daliai tenka melstis stovint. Tikinčiųjų aukos leidžia parapijai surinkti metinį 100–120 tūkst. svarų biudžetą. Jokių kitų „injekcijų” ji neturi. 

Sportuojantis, bet „netgi labai tipiškas” kunigas

„Žemaičiams niekada nebūna greitai”, – juokiasi dvasininkas, prisimindamas tarnystės Londone pradžią. 

Pasak jo, apsiprasti svetur, įsigyventi naujoje aplinkoje prireikė laiko. Paskyrimas į lietuvių parapiją užsienyje buvo gana netikėtas. Baigęs Telšių kunigų seminariją, kun. P. Tverijonas ketverius metus dirbo vikaru Mažeikiuose, aptarnavo Pikelių, Leckavos tikinčiuosius. Iš čia, mažų provincijos parapijų, – šuolis į milijoninį Londoną, tautų, kultūrų katilą, atveriantį pačias įvairiausias galimybes, bet ir pribloškiantį ta įvairove. 

„Prireikė ketverių metų, kol pavadinau Londoną savu miestu. Kas buvo sunkiausia? Ko gero, būti toli nuo draugų. Kamavo ir nostalgija Lietuvai. Jau savaitę prieš grįžtant namo apimdavo toks keistas jausmas, tarsi jaudulys, nekantrumas, kad tik greičiau”, – prisimena dvasininkas. 

Pratintis prie naujos šalies jam teko panašiai kaip daugeliui kitų emigrantų. Labai trūko anglų kalbos, teturėjo jos pagrindus. Tad, ilgai nelaukęs, užsirašė į kalbos kursus, po metų išlaikė egzaminus. Kalbinis pasirengimas leido toliau plėsti akiratį, gilinti teologines žinias. 2003-iaisiais kun. P. Tverijonas Midlesekso universiteto Misijų institute įgijo magistro diplomą. 

Tačiau ir dabar vis dar grįžimas į Lietuvą, nors ir nebekeliantis ankstesnio jaudulio, dvasininkui kaskart tampa svarbiu įvykiu.  

„Šis mano vizitas – jau trečias šiais metais. Kovą lankiau tėvelius, gegužę buvau atsivežęs svečių –

du kunigus indus, slovaką, veng­rą bei rumuną. Parodžiau jiems Vilnių, Rumšiškes, Kryžių kalną, Telšius, Platelius, Nidą, Palangą. Ypatingą įspūdį jiems paliko Dievo gailestingumo šventovė Vilniuje, čia saugomas garsusis Jėzaus paveikslas. Sužavėjo ir Rumšiškių muziejus, išsidėstęs didžiuliame plote”, – sako kun. P. Tverijonas, šįmet į Lietuvą dar grįšiantis. 

Kelios pastarųjų atostogų dienos buvo paskirtos baidarių žygiui Siesarties upe. Tai vienas iš aktyvaus laisvalaikio pomėgių, dėl kurių buvęs šilališkis neretai pavadinamas netipišku kunigu. Nusivilkęs sutaną jis keliskart per savaitę keliauja į sporto klubą ar išsiruošia pabėgioti, išvyksta paslidinėti į kalnus. Gyvenant Londone patogu nusigauti iki vandens sportams tinkamų vietų – gaudant potvynius ir atoslūgius valdyti jėgos aitvarus. Vis tik labiausiai užsiimti šiuo sportu patinka Lietuvoje, Svencelėje, prie Kuršių marių. 

„Baidarėmis šįkart plaukėme septyni Žemaitijos kunigai. Ir visi esame netgi labai tipiški. Tačiau pirmas dalykas – Evangelija, toliau – santykis su žmonėmis, žmogiškosios vertybės. Bet svarbu ir laisvalaikis, atostogos, poilsis. Planuojame prieš pusę metų, deriname, jog visiems tiktų. Reikia iškovoti tą laiką sau, kitaip nieko nebus. Jeigu normaliai dirbi, reikia ir pailsėti, ir į rekolekcijas nuvažiuoti. Sklando legendos, kad kunigai neatostogauja, kad jiems nereikia poilsio. Bet tai netiesa”, – šypsosi pašnekovas. 

Sportiniams pomėgiams laiko ir vietos jis randa ir Šilalėje. Sparčiu žingsniu apeiti tvenkinį ir pušyną – penki ar šeši kilometrai, kurie leidžia ne tik pajudėti, bet ir atgauti jėgas. Švari gamta, vasaros kvapai, sugrąžinantys į vaikystę, ir puikiai pažįstama aplinka apgaubia jaukumu bei ramybe. 

Atvykęs aplankyti tėvelių, kun. P. Tverijonas aukoja Šv. Mišias Šilalės bažnyčioje. Tai jo vaikystės bažnyčia, kurioje pažįstamas kiek­vienas kampelis, primenantis svarbiausius gyvenimo etapus, sugrąžinantis į brangius prisiminimus.

Ne mažiau džiugina ir sugrįžimas prie žemaičių kalbos. Su tėvais dvasininkas bendrauja tik žemaitiškai. Smagu vėl pasinerti į gimtąsias intonacijas, žodyną, kuris niekada nepasimiršta ir, regis, kaip joks kitas leidžia tiksliai perteikti kalbos niuansus bei minties vingius.

„Londonas yra mano namai, Lietuva yra mano tėvynė, Šilalė – mano tėviškė. Lietuvoje gyvenau 27 metus, dvejus buvau sovietinėje kariuomenėje ir jau 27 metai, kai esu Londone. Pusę savo gyvenimo esu čia, nebūčiau ištvėręs, jei būtų ne namai. Bet ateis laikas, ir sugrįšiu, tik nežinau kur, greičiausiai į Žemaitiją, Telšių vyskupiją, ten, kur būsiu reikalingas. Kol kas yra ką veikti šioje parapijoje – prasideda remontai, reikia atnaujinti bažnyčią pagal šiuolaikinius reikalavimus, turiu čia daug darbų”, – tikina kun. P. Tverijonas. 

Jūratė KIELĖ

AUTORĖS ir pašnekovo asmeninio archyvo bei Telšių vyskupijos nuotr.

Ukrainą jau pasiekė Vakarų vals­tybių pažadėta oro gynybos rake­tų siunta, tačiau jos kiekis tebėra ribotas. Tuo naudodamasi Rusija nesiliauja rengusi atakų – Kyjivas beveik kasnakt apšaudomas balistinėmis raketomis, gyventojai gelbstisi metro stotyse, namų rūsiuose įrengtose slėptuvėse, o neretai vonios kambariuose ar daugiabučių laiptinėse. Dar sun­kesnė padėtis pasienyje su Rusija esančiuose miestuose ir pafrontės gyvenvietėse, kurias okupantai nuolat terorizuoja raketomis, dro­nais ir artilerijos sviediniais.

Ukrainą sukrėtė dar vienas okupantų nusikaltimas Černihive. Dronas smogė maisto prekių parduotuvei „ATB“, per ataką žuvo devynmetė mergaitė ir 23-ejų studentė, dar 25 pirkėjai bei darbuotojai buvo sužeisti. Tyrėjams nustačius, kad naudotas „Geran“ tipo dronas buvo aprūpintas vaizdo kamera, nebeliko abejonių, jog parduotuvė ir joje buvę civiliai buvo pasirinkti tyčia, siekiant juos nužudyti ir pasėti paniką. Panašų nusikaltimą okupantai įvykdė ir Zaporižėje, kur dronas smogė į autobusų stotelę – trys žmonės žuvo, šeši buvo sunkiai sužeisti.

Nors okupantų žiaurumas ukrainiečių jau seniai nebestebina, visuomenėje didžiulį pasipiktinimą sukėlė ir nusikalstamai aplaidus pačių tautiečių elgesys, prisidėjęs prie kraupios tragedijos Kapitanivkos kaime, netoli Kyjivo. Nelaimė įvyko okupantų raketai smogus sportinės šaudyklos teritorijoje surengtai karinės technikos parodai. Per išpuolį žuvo dešimt lankytojų, daugiau kaip šimtas buvo sužeisti. Tačiau, kaip pripažįstama, tragedijos mastą buvo galima gerokai sumažinti, o gal net visai jos išvengti, jei renginio organizatoriai būtų laikęsi visų privalomų saugumo reikalavimų.

Vėliau paaiškėjo, jog renginio teritorijoje buvo įrengta tik nedidelė slėptuvė, talpinusi vos keliolika žmonių. Ji stovėjo teritorijos pakraštyje, todėl dauguma lankytojų neturėjo galimybės laiku pasislėpti. Parodoje taip pat nebudėjo medikai, o netvarkingai sustatyti automobiliai trukdė greitosios medicinos pagalbos ekipažams operatyviai pasiekti nelaimės vietą. Kyjivo merija užpraėjusį šeštadienį paskelbė gedulo diena, o prezidentas Volodymyras Zelenskis nurodė atsakomybėn patraukti renginio organizatorius, kurie neužtikrino dalyvių saugumo. Visuomenė stebisi, kad panašios tragedijos kartojasi jau penktus karo metus, tačiau dėl aplaidumo atsakingi asmenys taip ir nesulaukia griežtų bausmių.

Kol kas neaišku, ar apie planuojamą parodą okupantams pranešė Maskvai dirbantis išdavikas, ar informaciją surinko Rusijos žvalgyba. Apie būsimą karinės technikos naujovių parodą organizatoriai specializuotame leidinyje paskelbė prieš savaitę, tačiau nenurodė nei jos vietos, nei tikslaus laiko. Ši informacija buvo perduota tik iš anksto užsiregistravusiems dalyviams, likus parai iki renginio pradžios. Dauguma eksponatų buvo išdėstyti po atviru dangumi, kad lankytojai galėtų stebėti jų veikimą ir galimybes.

Liudininkų teigimu, dar didesnio aukų skaičiaus pavyko išvengti todėl, jog į parodą atvykę kariškiai buvo apmokyti teikti pirmąją pagalbą ir su savimi turėjo individualias medicinines vaistinėles. Taip pat paaiškėjo, kad panašios karinės technikos naujovių parodos įvairiose Ukrainos vietose rengiamos net kelis kartus per mėnesį, nes karo sąlygomis naudojama technika ir technologijos sparčiai kinta.

Kadangi Ukrainos įstatymai draudžia viešinti žuvusių ir sužeistų karių skaičių, neabejojama, jog tarp aukų buvo ne tik civiliai, todėl tikrasis tragedijos mastas gali būti gerokai didesnis nei skelbiama oficialiai.

Beje, Rusija ne pirmą kartą taikosi į tokio pobūdžio renginius. 2023 m. liepos 19 d. Černihivo dramos teatre buvo surengta viešai reklamuota dronų paroda. Į ją pataikiusi raketa pražudė septynis žmones, sužeidė 214 civilių ir kariškių, taip pat apgadino 66 gyvenamuosius namus.

Nebuvo pasimokyta ir iš ankstesnių atakų prieš poligonuose rengtas karių apdovanojimo ceremonijas. Pirmoji tokia tragedija įvyko 2022 m. lapkričio 3 d. Zaporižės regione. Pafrontėje 128-osios brigados vadams išrikiavus karius apdovanojimų ceremonijai, atskriejusi priešo raketa pražudė daugiau kaip 20 ir sužeidė per 50 karių. Tačiau ir ši nelaimė netapo rimtu perspėjimu – vėliau mažiausiai dar dvi panašios ceremonijos baigėsi tragedijomis. Abi jos įvyko 2025 m. Balandžio 13 d. Sumuose raketos smūgis nusinešė 35 gyvybes, dar 145 kariai buvo sužeisti. Lapkričio 1 d. Dnipro regione, kariams išsirikiavus apdovanojimams, žuvo 19, sužeisti buvo 36 kovotojai.

Pastarosios tragedijos vietoje lankiausi praėjus vos kelioms valandoms po raketos smūgio. Žuvusiųjų ir sužeistųjų jau nebebuvo, tačiau buvo matyti smūgio padariniai, o apie įvykius pasakojo sprogimo liudininkai. Vietos gyventojai nesuprato, kodėl buvo atakuota jų gyvenvietė, tačiau pripažino, kad prieš bombardavimą joje buvo neįprastai daug atvykusių kariškių. Patys kariai spėjo, jog informaciją apie jų susitelkimą priešui perdavė išdavikas, tačiau teisėsaugai jo nustatyti taip ir nepavyko.

2024 m. Poltavoje lankiausi praėjus vos kelioms valandoms po raketų atakos prieš Ryšių institutą. Tuomet žuvo 59, dar 349 naujai mobilizuoti kariai buvo sužeisti. Prie šios tragedijos iš dalies prisidėjo ir vietos karinė valdžia, miesto interneto svetainėje kvietusi jaunuolius tapti dronų operatoriais bei dalyvauti mokymuose Ryšių institute. Taip Rusija sužinojo, jog šiame institute rengiami ne tik ryšių specialistai, bet ir vyksta mobilizuotų karių mokymai. Raketos smogė tuo metu, kai naujokai buvo išrikiuoti instituto kieme apžiūrai...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Tarptautinis festivalis „Tauragė Jazz“ šiemet kviečia į išskirtinį susitikimą – rugpjūčio 5 dieną Tauragės džiazo festivalyje pasirodys pianistė ir kompozitorė japonė Keiko Borjeson.

Koncertas vyks Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje. 

„Keiko dažnai vadinama savotišku priešnuodžiu blogoms naujienoms. Ir ne be reikalo – jos muzika kupina šviesos, lengvumo ir nuoširdumo, o kiekvienas kūrinys pasakoja savitą, nuotaikingą istoriją“, – teigia festivalio organizatoriai. Pasak jų, šios atlikėjos pasirodymas – tai ne tik koncertas, bet ir emocinė patirtis, leidžianti atsitraukti nuo kasdienybės ir pasinerti į gyvą, improvizacijos kupiną muzikos pasaulį.

Tokijuje gimusi Keiko Borjeson muzikinį kelią pradėjo itin anksti – pianinu ji groti pradėjo vos trejų, o jau penkerių pirmą kartą pasirodė televizijoje. Per savo karjerą ji tapo nuolatine tarptautinių džiazo festivalių viešnia ir koncertavo įvairiose pasaulio šalyse – nuo Europos iki Azijos bei Afrikos.

Atlikėja yra pelniusi reikšmingus džiazo apdovanojimus, tarp jų – „Jazz Audio Prize“ ir „Jazz Critics“ įvertinimus už savo įrašus. Jos muzika apibūdinama kaip elegantiškas, ritmingas džiazas su ryškiu bebop’o prieskoniu, kuriame dera techninis meistriškumas ir savitas kūrybinis braižas.

Ne mažiau svarbi ir Keiko filosofija – ji improvizuoja ne tik scenoje, bet ir gyvenime. „Visas gyvenimas yra improvizacija. Nėra laiko repeticijoms“, – sako atlikėja, kurios kūryboje spontaniškumas tampa viena pagrindinių vertybių.

Festivalyje „Tauragė Jazz“ Keiko Borjeson pasirodys kartu su žinomais Lietuvos džiazo muzikantais – saksofonininku Laimonu Urbiku ir būgnininku Edmundu Federavičiumi. Šis tarptautinis muzikantų susitikimas žada išskirtinę muzikinę patirtį, kurioje susipins skirtingos kultūros, improvizacija ir gyvas džiazo pulsas.

Rugpjūčio 5-osios vakaras Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje taps dar vienu įrodymu, kad „Tauragė Jazz“ – tai festivalis, kuriame muzika ne tik skamba, bet ir jungia miestą, žmones bei pasaulį. Tai – graži Lietuvos ir Japonijos draugystė, atsiskleidžianti per muziką.

Rugpjūčio 5 d. / 19.00 / trečiadienis
Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčia
Pigesnius išankstinius bilietus platina https://kakava.lt/renginys/keiko-borjeson-i-taurage-jazz/12524/26282

Artėjant renginiui bilietais brangs.

Renginio dieną bilietai parduodami 1 val. prieš koncertą.

Video anonsas: https://www.facebook.com/reel/1679519333319579

Renginys Facebook: https://www.facebook.com/events/1710166876655149

Keiko vaizdo klipas: https://youtu.be/xSLIwja00V4?si=vq1wEJUnjQfqq-RY

Henri Herbert (JAV - Jungtinė Karalystė - Nyderlandai) – tikra rokenrolo stichija, grįžtanti į sceną su triguba jėga. Po įspūdingų solo pasirodymų, pavergusiais publiką visame pasaulyje, šįkart jis į Tauragę atvyksta su grupe „The Fury“ – muzikantais, grojusiais kartu su Bob Dylan ir kitomis ryškiausiomis scenos legendomis.

Tai reiškia viena – Ray Charles, Elvis Presley ar Jimi Hendrix kūriniai čia neskambės kaip nostalgija. Jie virs aukštos įtampos, gyvos energijos kupinu šou, kuriame susilieja džiazas, bliuzas ir rokenrolas.

Henri Herbert laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinių bliuzo ir boogie-woogie pianistų pasaulyje. Jo grojimas išsiskiria ne tik virtuoziška technika, bet ir beveik fizine, gaivališka energija. Per savo karjerą jis bendradarbiavo su legendiniu „The Rolling Stones“ klavišininku Chucku Leavellu, koncertavo nuo Monako karališkųjų rūmų iki garsiojo David Letterman šou, o jo kūrybiniai keliai susikirto su tokiomis žvaigždėmis kaip Bryan Adams.

Jo spontaniški pasirodymai viešose erdvėse internete sulaukė daugiau nei 74 milijonų peržiūrų, tačiau pats atlikėjas pabrėžia gyvo ryšio su publika svarbą.

„Rokenrolo esmė – laukinė dvasia ir bendrumo jausmas. Pažadu – patirsite abu“, – sako Henri Herbert.

• „Tauragė Jazz“ scenoje šią energiją sustiprins „The Fury“ muzikantai:
• Henri Herbert (fortepijonas, vokalas) - JAV / Jungtinė Karalystė
• Jerry Pentecost (mušamieji) - JAV
• Josh Williams (bosinė gitara) - JAV
• Dusty Ciggaar (gitara) - Nyderlandai

Belieka tik atvykti ir tuo įsitikinti – tai koncertas, kuriame muzika ne grojama, o įsiplieskia.

Rugpjūčio 6 d. / 19.00 / ketvirtadienis

Pilies kiemelis
Pigesnius išankstinius bilietus platina https://kakava.lt/renginys/henri-herbert-the-fury-rokenrolo-dnr-i-taurage-jazz/12523/26281

Artėjant renginiui bilietais brangs.

Renginio dieną bilietai parduodami 1 val. prieš koncertą.

Video anonsas: https://www.facebook.com/reel/1451322027149953

Renginys Facebook: https://www.facebook.com/events/1697908851449611

Henri Herbert vaizdo klipai:

• https://youtu.be/kHWIz8g7trc?si=nLVLHe3rcoxfSVDk
• https://youtu.be/avgrvfThhaM?si=4cV4LleOI4IWNI0-

Tarptautinis Bijotų dvaro festivalis šių metų programą užbaigs išskirtiniu koncertu sakralioje erdvėje. Rugpjūčio 9 d. (sekmadienį) 13.30 val., po Sumos Šv. Mišių, Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje koncertuos vienas ryškiausių Lietuvos operos solistų – baritonas Eugenijus Chrebtovas. Solistui akompanuos pianistė ir koncertmeisterė Audronė Juozauskaitė. Įėjimas į koncertą – laisvas.

Ukrainoje, Donetsko srityje, gimęs Eugenijus Chrebtovas muzikos studijas tęsė Lietuvoje – stažavosi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijoje pas profesorius Virgilijų Noreiką ir Vladimirą Viržonį, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė magistro dainavimo studijas. Per savo kūrybinį kelią jis pelnė ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose ir Lietuvos vokalistų konkursuose, tarp jų – pirmąją vietą tarptautiniame Tito Kuziko konkurse.

E. Chrebtovas yra sukūręs dešimtis vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bei Estijos nacionalinėje operoje. Jo repertuare – pagrindiniai vaidmenys W. A. Mozarto, G. Verdi, G. Puccini, G. Donizetti, P. Čaikovskio ir kitų pasaulio kompozitorių operose. Šiuo metu dainininkas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atlieka ryškius vaidmenis operose „Nabucco“, „Madama Butterfly“, „L'elisir d'amore“ ir „I Lituani“, o jo koncertinė veikla apima pasirodymus Lietuvoje ir užsienyje.

Koncerte Girdiškėje solistui akompanuos pianistė Audronė Juozauskaitė – ilgametė koncertmeisterė, kamerinės muzikos atlikėja ir meno vadybininkė, daugelį metų bendradarbiaujanti su žymiausiais Lietuvos operos solistais bei aktyviai koncertuojanti Lietuvoje ir už jos ribų.

Baigiamasis Bijotų dvaro festivalio koncertas kvies klausytojus patirti profesionalios vokalinės muzikos grožį išskirtinėje Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčios aplinkoje. Festivalio organizatoriai tikisi, kad šis koncertas taps prasmingu viso festivalio finaliniu akordu, sujungiančiu sakralią erdvę, klasikinę muziką ir bendrystę.

Rugpjūčio 9 d. (sekmadienis), 13.30 val. (po Sumos Šv. Mišių)

Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia

Eugenijus Chrebtovas

Akomponuoja Audronė Juozauskaitė

Įėjimas laisvas

Tarp permainingų pajūrio lietaus debesų ir saulės pragiedrulių – besitęsianti Palangos vasaros skaityklos kultūrinė programa, kviečianti sulėtėti, pasislėpti nuo vėjo ar kaitros ir patirti literatūrą kitomis formomis. Rugpjūčio 7-ąją Palangos vasaros skaitykla kviečia į vienos dienos literatūros festivalį „Banguojančios istorijos“, kuriame pasakojimai, garsai ir kūryba banguos kartu su jūra ir poilsiautojais.

Šis vienintelis Lietuvos pajūryje išlikęs medinio modernizmo paviljonas-skaitykla, švenčianti 60-metį, yra neatsiejama pajūrio kultūrinio gyvenimo dalis. Į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo Palangos vasaros skaityklą žmonės ateina su vaikais, augintiniais, knygomis ir dviračiais, o lietingomis dienomis – su skėčiais ir noru atrasti istorijas, kurios šildo.

„Nacionalinė biblioteka padeda žmonėms atrasti istorijas ir patirtis, įkvepiančias domėtis, mąstyti kritiškai ir kurti. Mums svarbu, kad literatūra būtų prieinama visiems ir visur, nes skaitymas yra vienas iš stipriausių būdų augti ir išlikti atspariam kaip žmogui ir kaip bendruomenei“, – sakė Aušrinė Žilinskienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė.

Kiekvienas ras savo istoriją – nuo komiksų iki poezijos ir muzikos

Komiksų dirbtuvės visiems. Ryte skaitykloje būriuosis komiksų gerbėjai – nuo penkiamečių iki suaugusiųjų. Menininkė Viktorija Ežiukas kvies kurti savo herojus, piešti jų istorijas ir pasigaminti mažas komiksų knygeles.

Literatūrinė improvizacija. Po pietų mėgstantys skaityti ar knygą svajojantys parašyti paaugliai susitiks edukacijoje „Literatūrinės improvizacijos“. Dalyviai galės įsitraukti į diskusijas apie tai, kodėl skaitome (o kartais – kodėl neskaitome), dalytis mėgstamais autoriais ir netgi patys tapti rašytojais ir pasakotojais kurdami improvizuotus etiudus.

Radijo teatras. Popietę pajūryje pratęs radijo teatro spektaklio „Įvaikinti“ perklausa. Skaityklos svečiai susitiks ir su aktoriais Gabija Urniežiūte ir Ainiu Storpirščiu, padėsiančiais sujungti garsą, vaizduotę ir kūrybą. Lankytojai galės ne tik klausytis, bet ir kurti – teptukais, akvarele ir pajūrio vaizdais, tapsiančiais spektaklio dalimi.

Pjesės autorius A. Jurašius, režisierius J. Javaitis, garso režisierė S. Jadevičienė. Renginio partneriai: LRT, lietuvoskameros.lt.  Daugiau garso spektaklių klausykite LRT radijo teatre.

Poezijos vakaras. Vakarėjant skaitykloje svečiuosis poetas Gintaras Grajauskas. Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei „Metų knygos rinkimų 2025“ poezijos literatūros kategorijos  laureatas žada sąmojingą pokalbį apie literatūrą, kūrybą ir kasdienybę, lydimą skaitomos poezijos, (o galbūt – ir muzikos).

Vakarinis solo stand-up. Komiko Domo Raibio pasirodyme „Nedarbo kalendorius“ juokingos ir kiekvienam atpažįstamos istorijos apie keisčiausias darbo patirtis – nuo televizijos iki paštininko ar dramaturgo.

Dariaus Žvirblio koncertas. Festivalį vainikuosianti muzika virs poetišku vakaro pasakojimu apie žmogaus vidinį pasaulį ir kasdienybės paradoksus.

„Banguojančios istorijos“ – tai diena, kai literatūra pajūryje tampa gyvu patyrimu: laisvu, kūrybišku ir prieinamu visiems. Daugiau informacijos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainėje.

Festivalis tęsia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos misiją ir įgyvendina nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano kryptis, kuriomis siekiama kurti skaitymui palankią aplinką Lietuvoje.

Pastaruoju metu susidaro įs­pū­dis, kad politinės atsakomybės ir kompetencijos standartai Lietuvoje vis labiau blanksta. Vyriausybėje matome partijas pakeitusius po­litikus, Seime – teisinių proble­mų turinčius parlamentarus, o vie­šąsias diskusijas lydi klausimai dėl kai kurių aukštų pareigūnų akademinės reputacijos. Visa tai kelia abejonių, kokiais kriterijais šiandien vadovaujamasi, skiriant žmones į svarbiausius valstybės postus. Kartais atrodo, jog politi­nis lojalumas tampa gerokai svarbesnis nei profesionalumas ar nepriekaištinga reputacija.

Jau dvejus metus kartojamas šūkis „Valstybė, kuri veikia“. Tačiau vien tai, kad sistema funkcionuoja, dar nereiškia, jog ji veikia kokybiškai, patikimai ir atsakingai. Mechanizmas gali judėti, triukšmauti ar burzgti, bet nuo to savaime netampa efektyvus. Valstybei neužtenka vien užpildyti visas valdžios kėdes – kur kas svarbiau, kas jose sėdi ir kokiais principais vadovaujasi.

Diskusijų kelia ir aukščiausių valstybės vadovų pasirinkimas negyventi oficialiose rezidencijose. Mano įsitikinimu, reprezentacinės rezidencijos nėra vien tarnybinis būstas. Jos skirtos priimti užsienio svečius, rengti diplomatinius susitikimus bei užtikrinti aukščiausių valstybės pareigūnų saugumą. Todėl sprendimas likti privačiuose namuose valstybei gali reikšti papildomas išlaidas ir sudėtingesnį saugumo garantą.

Tai akivaizdu kalbant tiek apie Prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris ir antrąją kadenciją pasirinko gyventi savo namuose, tiek apie Ministrą Pirmininką Mindaugą Sinkevičių, nusprendusį reziduoti Jonavoje. Tokie sprendimai reiškia papildomą krūvį Vadovybės apsaugos tarnybai ir didesnes valstybės išlaidas. Be to, sunku paneigti, kad Premjerui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra daugiau kaip šimtas kilometrų nuo darbo vietos, gali būti sudėtingiau operatyviai reaguoti į netikėtas krizes ar skubius valstybės valdymo klausimus.

Įvairių minčių kyla ir dėl minist­rų komandos formavimo. Nors yra ir sveikintinų sprendimų. Pavyzdžiui, Dariaus Kuolio apsisprendimas tapti patarėju kultūros klausimais atrodo logiškas pasirinkimas. Ilgametis kultūros veikėjas ir buvęs politinės partijos vadovas dabar turės galimybę parodyti, kad geba ne tik kritikuoti, bet ir prisidėti prie kultūros politikos formavimo.

Vis dėlto dalis kitų paskyrimų primena sunkiai paaiškinamas politines rokiruotes. Užsienio reikalų viceministras tampa finansų ministru, vidaus reikalų ministras skiriamas Aplinkos ministerijos kancleriu. Tokie sprendimai neišvengiamai verčia klausti, ar tikrai pareigos skirstomos pirmiausia pagal kompetenciją.

Štai Užsienio reikalų viceministrės pareigas turėjusi palikti Audra Plepytė, autoritetinga buvusi Lietuvos ambasadorė Jungtinėse Amerikos Valstijose, viešai buvo siejama su sprendimu, kuris, kaip skelbta viešojoje erdvėje, galėjo būti nulemtas ne profesinių rezultatų, o politinės priklausomybės. Jei politinės pa­reigos iš tiesų tampa pirmiausia partinės priklausomybės, o ne kompetencijos klausimu, kyla pagrįstų abejonių dėl valstybės tarnybos profesionalumo principų.

Seime vis dar netyla ginčas dėl Kultūros komiteto pirmininko posto. Kęstutis Vilkauskas atsisako užleisti pareigas buvusiai kultūros ministrei, argumentuodamas paprastai: jei jo darbas buvo vertinamas gerai, kodėl jis turi trauktis? Kita vertus, ar logiška komitetui vadovauti skirti politikę, kuriai nebeatsirado vietos naujojoje Vyriausybėje? 

Valdančioji dauguma į kritiką dažniausiai atsako, kad dar nespėjo parodyti rezultatų ir neva yra puolama dėl smulkmenų. Iš tiesų galutinius vertinimus pateiks laikas. Gali būti, jog Ministras Pirmininkas ir jo komanda įrodys savo kompetenciją darbais, o šiandien keliami klausimai neteks pagrindo. Tačiau demokratinėje valstybėje visiškai natūralu domėtis, kokiais kriterijais pasirenkami žmonės aukščiausioms pareigoms.

Asmeninės savybės ar pomėgiai gali būti įdomūs visuomenei, tačiau jie nepakeičia profesinės kompetencijos. Todėl visuomenė pagrįstai tikisi, kad ministrai bus vertinami pirmiausia pagal gebėjimą vadovauti savo sričiai. Lygiai taip pat viešojoje erdvėje kilusios diskusijos dėl kai kurių aukštų pareigūnų akademinės veiklos neišvengiamai daro įtaką pasitikėjimui jais. Net jei teisiniai ar akademiniai vertinimai dar nėra galutiniai, tokios abejonės politikams kelia papildomą atsakomybę pagrįsti savo autoritetą darbais.

Įvairūs niuansai lydi ne tik valdančiąją daugumą. Tarkime, neaiški išlieka ir Remigijaus Žemaitaičio politinė strategija. Viešojoje erd­vėje svarstoma, ar jis dar kartą nesirinks pasitraukimo iš Seimo scenarijaus, kuris leistų išvengti apkaltos pasekmių. Pagal galiojančią tvarką savanoriškas atsistatydinimas nesukelia tokių teisinių apribojimų kaip pašalinimas apkaltos būdu. Tačiau rinkėjams svarbiausia turėtų būti ne formalios politinės procedūros, o pasitikėjimas. Dabar gi vis dar išnaudojamas nuolatinis „sistemos aukos“ naratyvas, kuriuo daug gyventojų aklai pasikliauja.

Diskusijų kelia ir buvusio Seimo Pirmininko Sauliaus Skvernelio situacija. Jam teismo sprendimu taikomos procesinės priežiūros priemonės, pats politikas tvirtina tapęs politinio susidorojimo auka, vis dėlto, kol vyksta teisminis procesas ir nėra galutinio sprendimo, mano nuomone, būtų atsakinga susilaikyti nuo aktyvios politinės veiklos. Tuo labiau, jog viešosios diskusijos dažniau sukasi apie S. Skverneliui taikomas priemones nei apie jo siūlomus teisėkūros sprendimus. O tai irgi neabejotinai menkina pasitikėjimą politikais.

Ar tikrai politiniai standartai turi būti tokie, kokius matome šiandien? Ar normalu, kad visuomenė vis dažniau abejoja politikų kompetencija ir reputacija? O gal atėjo metas gerokai aukščiau pakelti politinės atsakomybės kartelę, kad žodis „politika“ žmonėms vėl reikštų tarnystę valstybei, o ne nuolatinį skandalų ir kompromisų lauką?

Andrius NAVICKAS

Šilalė mini 493-iąjį gimtadienį. Per beveik penkis šimtmečius miestas išgyveno augimo ir klestėjimo laikotarpius, karus, gaisrus ir istorinius lūžius. Čia kūrė bei gyveno iškilūs žmonės, o daugelis miesto vietų iki šiol saugo reikšmingus praeities ženklus. Gimtadienio proga kviečiame dar kartą atsigręžti į Šilalės istoriją – prisiminti svarbiausius jos raidos etapus, kultūros paveldą ir mažiau žinomus, tačiau išskirtinius faktus, atskleidžiančius miesto savitumą. 

Nepriklausomybės ir Jono Basanavičiaus gatvių sankryžoje augantis Nepriklausomybės ąžuolas lygiai prieš 20 metų buvo paskelbtas gamtos paveldo objektu.

Šiuo metu jis, kaip ir dar 11 išskirtinių šalies medžių, pretenduoja į Lietuvos medžio vardą ir dalyvauja šių metų Medžių varžytuvėse.

Šilalės vardas kilo nuo kadaise čia gausiai augusių šilų, miškų ir pušynų, todėl miesto pavadinimas tiesiogiai atspindi vietovės gamtinę aplinką.

Šilalė kaip atskira gyvenvietė buvo vadinama Šilų Daržu ir Šilo Gardu. Po kurio laiko tapo Šilaukio kaimu. Istoriniuose šaltiniuose dar minima kaip Garduva ir Szylovka.

Miestas per beveik pusę tūkstantmečio metų buvo sutelktas trijų giminių rankose: Orvydai Šilalę valdė net 200 metų, vėliau apie 175 metus šeimininkavo Pilsudskiai, pas­kutinis Šilalės šeimininkas buvo Motiejus Račinskas, nusipirkęs dvarą apie 1885-uosius.

Šilalė savo metus skaičiuoja nuo 1533 m., kai dvarininkai Orvydai pastatė bažnyčią. Beje, manoma, jog dabartinė bažnyčia – penktoji.

Šilalės istorijoje būta laikų, kai po karų, bado ir maro mieste buvo likusios vos 20 sodybų, o XIX a. kilę didžiuliai gaisrai sunaikino šimtus pastatų.

Atminties aikštė – viena istoriškai svarbiausių vietų mieste: čia stovėjo pirmoji Šilalės bažnyčia, buvo senosios kapinės, čia vyko pirmasis Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas su pirmą kartą viešai iškelta Lietuvos trispalve, o šiandien čia įamžintas 180 Šilalės rajone žuvusių Lietuvos partizanų atminimas.

Šilalę jungia 14 seniūnijų ir per 400 gyvenviečių. Mieste gyvena maždaug kas ketvirtas rajono gyventojas.

Tai yra vienas mažesnių miestų Lietuvoje, kuris pagal gyventojų skaičių užima apie 52-54 vietą iš 103 šalies miestų. 

Nors šiandien apie 99 proc. Šilalės gyventojų yra lietuviai ir miestas laikomas vienu lietuviškiausių šalyje, iki Antrojo pasaulinio karo didžiąją jo gyventojų dalį – apie 80 proc. – sudarė žydų bendruomenė.

Šilalės herbe pavaizduoti stilizuoti ąžuolo lapai primena, kodėl mūsų kraštas vadinamas ąžuolų kraštu. Pirmąjį herbą 1968 m. sukūrė Arūnas Tarabilda.

Šilalės mieste stovintis „Laisvės šauklys“ yra pirmasis Kovo 11-ajai skirtas paminklas Lietuvoje. Jį supa saugomų paminklinių medžių grupė – 13 ąžuolų ir 1 liepa. Medžiai pasodinti siekiant paminėti Laisvės gynėjų dieną, kuomet žuvo 13 vyrų ir 1 moteris.

Viename iš prie Šilalės miesto tvenkinio stovinčių senųjų namų lange išlikusi 1860 m. data leidžia spręsti, jog šis pastatas gali būti vienas seniausių mieste ir pastatytas beveik 50 metų anksčiau nei dabartinė Šilalės bažnyčia.

Šiemet Šilalės evangelikų liuteronų bendruomenė mini net tris svarbias sukaktis – 220 metų nuo pirmosios bažnyčios pastatymo, 35-erius nuo dabartinės bažnyčios pašventinimo ir 20 m. nuo kunigo Jono Tartilavičiaus-Batakiečio vardo suteikimo bažnyčiai.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia slepia ne vieną įdomybę: 60 metrų aukščio bokštą, 7 išorines duris, 16 unikalių vitražų ir daugiau nei šimt­metį skaičiuojančius vargonus.

Pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas Laurynas Ivinskis buvo pakrikštytas Šilalės bažnyčioje.

Šilalės garbės piliečio vardas nuo 2008 m. suteiktas 14 iškilių kraštui nusipelniusių žmonių: Jurgiui Kairiui, Bernd Mahnke, Pet­rui Bielskiui, Jonui Biržiškiui, Albinui Kentrai, Pranui Šerpyčiui, Zigmantui Balčyčiui, Ramūnui Navardauskui, Teresei Ūksienei, Konrad Bastian, Petrui Linkevičiui, Kaziui Misiui, Daliai Grinkevičiūtei ir Stasiui Skrodeniui.

Šilalėje gyveno ir dirbo žymus kraštotyrininkas ir rajono tyrinėtojas Vladas Statkevičius, kurio 115-osios gimimo metinės minimos šiemet – jo vardu mieste pavadinti muziejus ir gatvė.

Akmenimis grįsti miestelio gatves imta tik 1925 m. Nors akmeninis grindinys iki mūsų dienų neišliko, šiandien Šilalės mieste turime per 60 gatvių.

Moterų vardais pavadintos vos dvi miesto gatvės – Birutės g. ir Žemaitės g. Tuo tarpu vyriškais vardais Šilalėje pavadintos 18 gatvių, dalis jų – su kraštiečių pavardėmis, pavyzdžiui, A. Rubšio, A. Stulginskio, S. Biržiškio, V. Jurgučio, K. Jauniaus ir kt.

Vasario 16-osios gatvė – viena seniausių mieste. Kadaise ji buvo vadinama Vaistinės g., joje veikė Simono Gaudėšiaus vaistinė, vėliau buvo siūlymų gatvę pavadinti šio iškilaus vaistininko vardu.

Vasario 16-osios gatvėje stovi išskirtinis namas – vienintelis valstybės saugomas kultūros paveldo pastatas Šilalėje, kuris nuo pat pradžių buvo pastatytas kaip pradinė, tuomet vadinta liaudies, mokykla.

Šilalės vardu pavadintų gat­vių yra Kvėdarnoje, Laukuvoje, Žadeikiuose, Degliškės ir Dvarviečių gyvenvietėse. Šilalės gatvę galima rasti Tauragės mieste, Papušynės ir Pilsūdų kaimuose (Tauragės r.), Mosėdyje (Skuodo r.) bei Kaune.

1930 m. pradėjus elektrifikuoti Šilalę, gatves ir namus apšvietė elektra, kurią gamino prie Rubinavo malūno įrengta elektrinė, o jos generatorių suko Lokystos upės vanduo.

Šilalę skalauja dvi upės – Lokysta ir Ašutis, o per jas įrengti devyni pėsčiųjų, dviratininkų ir automobilių tiltai bei lieptai.

Šilalės miesto kapinės įkurtos XVIII a. pab., dabar yra suskirstytos į 19 kvartalų, šiandien jose yra suskait­meninta 8670 kapaviečių.

Šilalės miesto patriarchu ir tėvu yra vadinamas Simonas Gaudėšius, kuris ne tik turėjo vaistinę, bet ir įsteigė dabartinę miesto gimnaziją, įkūrė ugniagesių gelbėtojų draugiją, savo lėšomis pastatė gaisrinę su sale renginiams. 

Šilalėje galima atrasti net 20 giliukų skulptūrėlių, pirmoji jų atsirado ant Šilalės viešosios bibliotekos pasta­to, kuris iki šiol išlieka vieninteliu mieste, turinčiu net dvi dailininko Andriaus Zaikausko sukurtas giliukų skulptūrėles.

Minint Šilalės meno mokyk­los 50-ąsias veiklos metines, prie įstaigos atidengta kinetinė skulptūra, vaizduojanti tris styginius muzikos instrumentus – smuiką, gitarą ir violončelę.

Šilalės vardą garsina supertraleris (pramoninės žvejybos laivas), Skuodo rajone esantis Šilalės kaimas saugo penktą pagal dydį Lietuvos riedulį – Šilalės kūlį.

Lietuvoje yra tik du rajonų centrai, kurių pavadinimuose yra skiemenys, sutampantys su natų pavadinimais. Vienas jų yra Kaišiadorys (DO), kitas – Šilalė (LA).

Rima NORVILIENĖ, 

iniciatyvos „Negirdėti faktai apie Šilalę“ įkūrėja 

AUTORĖS ir archyvų nuotr.

1991-ieji. Liepos 31-oji. Tąnakt, saugodami nepriklausomybę at­­kū­ru­sios valstybės sie­ną, buvo nužudyti sep­tyni Lietuvos pa­rei­gū­nai. Šau­ta ir į aštuntąjį – jauną muitininką Tomą Šerną. Jis liko gyvas – vienintelis sovietų omo­nininkų išpuolio Me­dininkų pasienio pos­te liudininkas. Šiandien, kaip ir kasmet, ši da­ta minima Medininkų memoriale ir Antakalnio kapi­nėse, žiniasklaidoje pasirodo archyvinės nuotraukos, jau tapusios is­to­rinėmis, vadovė­li­nė­mis. Ta­čiau kokia šian­dien yra gyvoji šios atminties vertė – ta tikroji, ne pro­ginė? 

„Nežinau, ar daugeliui Lietuvos žmonių 1991-ųjų liepos 31-oji kažką reiškia“, – ramiai svarsto T. Šernas, sutikęs šia išskirtine istorine tema pasikalbėti su „Šilalės artojo” laikraščiu.

Kalbėdamas apie tą naktį jis nesureikšmina savo išgyvenimo istorijos. Prisiminimai išlikę fragmentiški: paryčio tamsa, užpuolimas, trumpas sąmonės sugrįžimas ryto šviesoje. Daug aiškiau išliko tai, kas lydėjo vėliau: pastangos iš naujo atrasti gyvenimo kryptį, nepasiduoti neapykantai ir suprasti, kad laisvė nėra vien istorinė pergalė.

Šiandien T. Šernas į Medininkų įvykius žvelgia ne tik kaip buvęs pareigūnas, bet ir kaip kunigas, žmogus, kuriam svarbūs atsakomybės, tikėjimo ir santykio su kitu žmogumi klausimai. Kalbėdamas apie laisvę, valstybę bei dabarties iššūkius, jis primena: laisvė nėra kartą pasiektas tikslas – ją kiekvieną dieną iš naujo kuria žmonių sprendimai ir atsakomybė. 

Šis požiūris neatsiejamas ir nuo pasirinkimo, kurį jis padarė prieš 35-erius metus. T. Šernas sako, jog anuomet tarnystė valstybei jam pirmiausia reiškė tarnystę svajonei: „Ta svajonė buvo politiškai nepriklausoma Lietuva“. 

– 1991-ųjų liepos 31-osios rytas tapo vienu skaudžiausių ir lemtingiausių Nepri­klausomybę atkūrusios Lie­tuvos istorijoje. Daliai žmo­nių jis iki šiol išlikęs atmintyje kaip diena, kai buvo išbandytas valstybės ryžtas ginti savo sienas, taigi – laisvę. O ką, praėjus 35 metams, iš tos dienos ryškiausiai prisimenate Jūs – ne tik kaip pareigūnas, bet ir kaip žmogus?

– Tikrai daugelis piliečių žino tų pačių metų Sausio 13-ąją, šis mūsų istorijos faktas yra aprašytas mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Tačiau nedaug jaunų žmonių gali prisiminti, su kokiais įvykiais yra susijęs Medininkų vietovės pavadinimas. Nežinau, kiek Lietuvos žmonių 1991-ųjų liepos 31-oji kažką reiškia.

Praėjus 35 metams tą dieną prisimenu gana fragmentiškai. Naujoji liepos 31-osios para prasidėjo naktį, prisimenu paryčio tamsoje įvykusį posto užpuolimą. Po to trumpam atgavau sąmonę ant neštuvų išneštas į ryto saulę. Tiek turiu asmeninių tos dienos prisiminimų.

– Prieš tą dieną buvo kita istorija – jauno žmogaus apsisprendimas. Lietuvai at­­kū­rus Nepriklausomybę, ta­po­te Sąjūdžio savanoriu, ne­trukus pradėjote dirbti ku­riamoje Lietuvos muitinėje. Ką anuomet Jums tai reiškė? Kodėl atrodė svarbu būti būtent ten?

– Vertinant iš 35-erių atstumo ir suvokimo, tai atrodo kaip tarnystė valstybei. Verta prisiminti, jog mūsų valstybės tarptautiniu lygiu dar nebuvo. Daugelis šalių į mus žvelgė kaip į maištaujančią provinciją didelės valstybės pakraštyje. Norėčiau pastebėti, jog greičiau tai buvo tarnystė svajonei. Ta svajonė buvo politiškai nepriklausoma Lietuva. Be abejo, žinojome, kad laisvės be savo valstybės nebus.

Kodėl atrodė svarbu būti būtent ten? Į šį klausimą atsakyčiau kitu klausimu: kodėl daug žmonių, susikabinę rankomis, dalyvavo Baltijos kelyje? Kodėl jiems, šimtams tūkstančių, atrodė svarbu būti būtent ten, toje susikibusių žmonių grandinėje? Ką jie demonstravo? Tie žmonės parodė, kad tikrai norėjo laisvos Lietuvos. 

Kadangi valstybės be sienų ir be muitų nebūna, kažkam reikėjo kurti regimą valstybinę sieną ir muitinę. Tai taip pat buvo politinės demonstracijos forma. Į mūsų pasienių postų demonstravimą atsakė Lietuvos nepriklausomybės priešininkai. Jų atsaką taip pat galima pavadinti demonst­ra­vimu. Jie pademonstravo savo požiūrį į Lietuvą ir jos laisvę. Šioje situacijoje yra tik trys išeitys: už laisvę, prieš ir būti be nuomonės. Aš pasirinkau būti už laisvę.

– Po sužeidimo teko iš naujo mokytis gyventi. Koks buvo sunkiausias išbandymas – fizinis skausmas, prarastos galimybės ar vidinė kova su savimi?

 – Sunkiausiai mums sekasi vidinė kova su savimi. Be abejo, prarastos galimybės nepadeda turimai žmogaus savimonei ir savivertei. Būtina surasti kitokią savimonę.

– Jūs ne kartą esate sakęs, kad neapykanta žmogų griauna. Kaip pavyko nepasiduoti kerštui po to, ką teko išgyventi? Ar tai buvo sąmoningas sprendimas, ar ilgas kelias?

– Esu sąmoningai nusprendęs nelikti toje praeityje. Tačiau žmogus nėra tik sąmoninga būtybė. Daug ką mes padarome automatiškai, iš inercijos, pagal savo emocijas. Neapykantos ir keršto atsisakymas nėra tik graži deklaracija – tai ilgas kelias. Galiu sakyti, jog atleidau žudikams, man gaila jų piktos kvailybės, bet nežinau, ar praktiškai galiu jiems palinkėti visko geriausio.

Norisi teisingumo išsipildymo. Turbūt didžiausias „kerštas” būtų, jeigu mūsų laisvės priešai pasikeistų į taikingesnius žmones. Tai ilgas kelias, bet tokiame „keršte” galėtume ir turėtume dalyvauti visi.

– Per 35 metus pasikeitė Lietuva, pasikeitė ir žmonės. Ar, Jūsų manymu, pasikeitė ir mūsų supratimas, ką reiškia laisvė? 

– Prieš 35 metus Lietuva nelengvai gavo politinę nepriklausomybę ir tapo laisva. Tačiau būtų klaidinga įsivaizduoti, jog laisvė yra pasiekta būsena. 

Lietuvių kino režisierius Vytautas Žalakevičius 1972 m. sukūrė filmą „Tas saldus žodis laisvė”. Tai labai taiklus pavadinimas. Kiekvienas nori kažko, ką galėtų pavadinti laisve. Vienas nori sveikatos, kitas pinigų, trečias – išeiti iš kalėjimo ar iš ligoninės... Laisvė yra sutartinis terminas. 

Laisve galima pavadinti tik sąmoningai pasirinktą gyvenimo kryptį. Mūsų kasdieninė laisvė yra mūsų pačių mąstymo bei gyvenimo kryptis, mūsų mąstymas yra mūsų tikėjimo išraiška. 

Šv. Rašte yra pasakyta „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį.” Tai įsakymai atsakomybei ir tikrieji žmogaus laisvės ištakos bei atsakomybės kontūrai. Be šios atsakomybės meilei neturėsime laisvės, tik chaotišką ir barbarišką gyvenimą.

– Žvelgdamas į šiandienos geopolitinę situaciją – Rusijos karą prieš Ukrainą, nuolatines grėsmes Europoje ir pasaulyje – ar matote paralelių su 1991-aisiais? Kokių pamokų Lietuva neturėtų pamiršti? 

– Istorija mums parodo, kas buvo anksčiau, bet retai pamoko, kaip bus ateityje. Manau, jog mums reikia turėti labai aiškų suvokimą, šalia kokių šalių ir visuomenių mes gyvename. Kaip, pavyzdžiui, Rusijos visuomenė suvokia istoriją ir savo misiją? Mums nereikėtų turėti iliuzijų ir klaidingų lūkesčių, bet ramiai gyventi savo gyvenimą, nuolat išlaikyti laisvės kryptį, gerinant švietimą, ekonomiką ir saugumą.

– Jeigu šiandien galėtumėte palikti vieną mintį Lietuvai Medininkų žudynių 35-ųjų metinių proga – ne apie praeitį, o apie ateitį, – kokia ji būtų?

– Laisvė nėra gražus žodis, ji yra labai praktiška gyvenimo kryptis. Tavo laisvė yra tavo dabartinė pastanga. Kokia gali būti ateitis be šiandienos laisvės?

– Norisi paklausti ne apie praeitį, o apie dabartį: kaip šiandien atrodo Jūsų kasdienybė?

– Esu antrasis kunigas Vilniaus evangelikų reformatų parapijoje. Mėgstu būti gamtoje, kai orai leidžia. Planuoju ir svajoju apie galimas artimas ar tolimesnes keliones. 

Jūratė KIELĖ