Kaip ir kasmet, vasario pa­baiga atneša didžiausią šventę mylintiems lite­ra­tū­­rą: Vilniaus knygų mugė ža­da įspūdingą literatūros fiestą su Lietuvos ir už­sie­nio autoriais, o ką tik pa­skelbtas kūrybiškiausių lietuvių autorių knygų dvy­liktukas sufleruoja, ko dai­rytis leidyklų stenduose. 

Šiandien paskutinė proga Šilalės kultūros centro fojė pamatyti vykstančią vaikų pieši­nių parodą „Dovanoti gera!“, kurią remia Nacionalinis transplantacijos biuras su Klaipėdos universiteto ligoninės Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centru. Darbai parodai buvo atrinkti iš dau­giau nei 300 5–10 klasių mokinių piešinių, kuriuose jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos dalinosi savo donorystės vizija – piešė su ja susijusius žmones, simbolinį organų ir audinių dovanojimo aktą, praradi­mo skausmą ir suteiktą viltį gyventi.

Jau 25 kartą kviečia tarptautinė Vilniaus knygų mugė, šiemet pasitiksianti su tema „Kukutis eina į mugę“. Į šiųmetinę mugę atvyks daug užsienio sve­čių, tarp kurių Nobelio lite­ra­tūros premijos laurea­tė Svet­lana Aleksijevič, norvegų rašy­tojas, romano „Plauk su skęstančiais“ autorius Larsʼas Myt­tingʼas, ukrainiečių rašytoja Tania Pjankova ir kt. Knygų mu­gė vyks vasario 27–kovo 2 d. Lie­tuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslinin­kai išrinko kūrybiškiausių 2024-aisiais išleistų lietuvių autorių knygų 12-ą. Į jį pateko Kotrynos Zylės pirmasis romanas suaugusiesiems „Mylimi kaulai“, skulptoriaus Mykolo Saukos romanas „Kambarys“ ir kt. 

Praėjusią savaitę už nuopelnus kultūrai bei menui paskirta 12 Vyriausybės kultūros ir meno premijų. Jos įteiktos vertėjai I. Aleksaitei, menininkų duetui N. Černiauskaitei ir U.  Gel­gudai, dailės istorikei E. Grigoravičienei, knygų leidėjai G. Kadžiulytei, aktorei V. Mockevičiūtei, kompozitorei L. Narvilaitei, literatūrologei J. Sprindytei, aktoriui E. Stancikui, dirigentui M. Staškui, teatro ir kino dailininkei S. Šimkūnaitei, vitražistei D. O. Truskaitei, teatrologei R. Vasinauskaitei. 

Tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga 17 kartą surengtas Gražiausių įmonių pavadinimų konkursas, jo nugalėtojais tapo įmonės, pasivadinusios „Kanda žandą“, „Kreiva lentyna“, „Mažasis nuotykis“, „Mes jau čia“, „Molis marguolis“, „Saldžių sap­nų“, „Lengvai lengvai“, „Noksta“, „Pabirusios raidelės“, „Raktulis“, „Trepsius“, „Smėlis batuose“ ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Apie tai, kokiomis nuotaikomis charkiviečiai pasitinka ketvirtus karo metus, nusprendžiau praeivių gatvėje paklausinėti pasiėmęs ryškų mikrofoną, mat vietiniai bijo atvirauti dėl įsivyravusio nepatiklumo, dėl draudimo viešinti strateginius objektus, žuvusių bei sužeistų karių skaičių. Prisistačius, kad esu karinę akreditaciją turintis lietuvis ir darau įrašą neklausdamas pavardės bei nefotografuodamas pašnekovo, atsiranda gerokai didesnė tikimybė, kad išgirsiu tikrą nuomonę.

Ketvirtus karo metus Ukraina pasitinka traukdamasi mūšio lauke ir prarasdama vis daugiau teritorijų, tautoje mažėjant vienybės, o pasauliui ginčijantis dėl JAV pradėtų keistų „taikos derybų“. Apie karo eigą objektyvų vaizdą susidaryti nėra lengva, nes Kyjivas ir Maskva apie mūšius dažnai specialiai skleidžia melagingą informaciją, siekdamos suklaidinti priešininką. 

„Tai, kad JAV tariasi su Rusija, ignoruodama mus, yra labai skaudu ir neteisinga. Tiek laiko buvo kalbama, kad giname ne vien savo šalį, bet ir visą Europos bei pasaulio demokratiją nuo autokratinės Rusijos, bet dabar paaiškėjo, jog mūsų tikrai nepriims į NATO, o Trumpui Maskva yra svarbesnė už Kyjivą“, – pareiškė 38 metų Ženia.

Jis iš prakalbintų keliolikos praeivių buvo vienintelis, sakęs, kad Ukraina turi nesutikti pasirašyti jokios taikos sutarties, jeigu nebus grąžintos Kremliaus užimtos žemės. Santechniku dirbantis Ženia per karą prarado šeimą, žmona su dukra pabėgo į Vokietiją, ten susirado kitą partnerį. Vyriškis į savo butą priėmė gyventi tetą, nes šios namas sudegė per priešo apšaudymą Kupianske. 

„Esu piktas ant Putino, ant Vakarų, jog delsė su ginkluote, o dabar nori mus išduoti – priversti pasirašyti taiką, atiduodant penktadalį teritorijos užpuolikui. Esu piktas ant prezidento Volodymyro Zelenskio, jog neištesėjo pažadų suvaldyti korupciją, todėl iš kariuomenės išsisuka turčiai ir politikų vaikai, o seniai ir invalidai yra verčiami kariauti. Aš turiu įgimtą regos ligą, seniai esu atleistas nuo tarnybos, tačiau dabar kviečia į karinį komisariatą, nors viena akimi beveik nieko nematau. Kasdien bend­rauju su žmonėmis, tad galiu tvirtinti, jog dauguma Charkive pasilikusių žmonių yra vargetos arba pensininkai. Jie vos suduria galą su galu ir labiausiai trokšta karo pabaigos, nes Rusija už 30 km, o baimė dėl kasdienių apšaudymų visus pavertė ligoniais“, – dėstė Ženia.

„Fronte žuvo pusbrolis ir geriausias draugas, esu studentas, bet bijau, kad gali tekti kariauti, jei nebus susitarta dėl taikos. Į D.Trumpą dedu dideles viltis, noriu, kad karas greičiau pasibaigtų. Teritorija nėra pats svarbiausias dalykas, pirmoje vietoje turi būti žmonių gyvybė. Be užimtų teritorijų pragyvensim, esam didelė valstybė, tad su taikos planu reikia sutikti kuo greičiau, kad nebežūtų kariai. Pritariu dėl Ukrainos stojimo į ES, bet ne į NATO, nes tai yra karinė organizacija, tai reikštų tolesnį karo eskalavimą“, – įsitikinęs 26-erių Romanas. 

Inžinieriumi prisistatęs 63 me­tų Vadimas sakė, kad irgi viliasi, jog karas baigsis per artimiausius 3–4 mėnesius, nes, anot jo, D. Trumpas to siekia, o neva Rusija „tam neprieštarauja“. 

„Jei užsispirs mūsų prezidentas ir jį palaikys ES šalys, derybos gali įstrigti arba sužlugti. Turim pamiršti planus dėl stojimo į NATO, nes Rusija padarys viską, kad to neleistų. Iš pat pradžių man buvo aišku, jog šansų laimėti neturim, pas juos daugiau karių, daugiau šaudmenų, o ir atominis ginklas, kurio baiminasi net Vakarai. Jei karas užsitęs kaip Donbase, Charkivas liks pustuštis ir degraduos, nes iš čia išsikels įmonės, universitetai. Norim taikos, pavargom nuo karo“, – kalbėjo Vadimas.

„Labai nenoriu palikti okupan­tams jų užgrobtas žemes, tačiau spėju, kad jų neatgausim. Užsienio šalys dėl Ukrainos nesiaukos, nesijungs kariauti, o mū­sų vyrai nebenori į frontą, slapstosi. Esu pensininkė, buvusi pedagogė, po kiekvieno pranešimo apie kritusį auk­lėtinį nemiegu, geriu vaistus ir meldžiu taikos. Nebenoriu mirčių, nebenorių pavojaus sirenų“, – prisipažino Oksana.

Esu tikras, kad pakalbinęs žmones Kyjivo ir ypač Vakarų Ukrainos miestų gatvėse būčiau išgirdęs kiek kitokius atsakymus nei Charkive. Didžiausiame Rytų Ukrainos mieste net ir po trijų karo metų vis dar dominuoja rusų kalba, o gyventojai informacijos neretai semiasi tik Mask­vos administruojamuose socialiniuose tinklapiuose. Tuo įsitikinau, gatvėje prakalbinęs

80-metę Olią. Buhaltere dirbusi pensininkė pareiškė netikinti, kad D. Trumpas rimtai siekia taikos, nes, anot pensininkės, JAV pati ir sukėlė karą Ukrainoje, pati iš to neva ir pelnosi. Senolė tvirtino, jog Krymas ir Donbasas nuo amžių buvusios Rusijos žemės, o Ukrainai nereikia stoti nei į ES, nei į NATO. 

„Geriausia buvo tarybiniais laikais – butus gavom, mokesčiai maži, maistas pigus, medicina nemokama. Jei Ukraina būtų likusi su Rusija, gyventume dabar ir geriau, ir taikoje“, – postringavo senolė. 

Žinoma, ir Charkive galima sutikti visiškai kitaip manančių žmonių, tačiau dabartinės gyventojų nuotaikos labai skiriasi nuo vyravusių karo pradžioje. Kai prieš metus ar du pašnekovų užklausdavau, ar nereikėtų Ukrainai sekti Suomijos pavyzdžiu ir atiduoti dalį žemių Rusijai mainais į taiką, dauguma į mane pažiūrėdavo kaip į provokatorių ar net Mask­vos agentą. Dabar daugelis jau patys teigia, jog neva tokia taktika būtų priimtina karui užbaigti. 

Iš Lipcių fronto zonos grįžęs Kolia kovoja viename padalinyje su dviem savanoriais kariais lietuviais. Vaikino paklausiau, ar tiki greita karo pabaiga ir ką mano apie D. Trumpo pareiškimą, kad karą pradėjo V. Ze­lenskis. Pasak kario, jis yra išgyvenęs kelis sužeidimus, matęs draugų žūtis ir jaučiasi labai pavargęs, trokšta taikos ir nori grįžti namo, bet tuo pačiu jis yra pasiryžęs kariauti toliau.

„Nekvaršinu galvos dėl politikų sapalionių, nes turiu ruoštis naujam mūšiui, man svarbiausia yra nepraleisti priešo ir išlikti gyvam, visa kita fronte yra mažiau reikšminga“, – sakė vaikinas ir prašė padėkoti Lietuvai už nuolatinę paramą jų brigadai.

Vis labiau realu, kad Ukraina po šio karo praras penktadalį teritorijos su daugybe užminuotų žemių, sugriautų namų, žuvusių bei suluošintų žmonių. Be to, iš šalies yra išvykę apie 8 milijonus gyventojų, dauguma jų greičiausiai į tėvynę nebegrįš. Šaliai bus daug darbo, atstatant ūkį, nuginkluojant visuomenę, įveikiant korupciją, tačiau jos žmonės vis tiek tiki, kad gyvens laisvi ir nepavaldūs Mask­vai.

Kolia prie kelio, vedančio į Lipcių frontą, parodė pernai ant tvoros išpaišytą žodį „Gara“. 

„Tai jūsų tautiečio Tado Tumo įamžinimas, jis žuvo pernai, vasario 23 d., netoli Bachmuto“, – priminė ukrainiečių karys. 

T. Tumas buvo aistringas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo fanas, dėl aukšto ūgio draugų vadinamas Milžinu. Nuvykęs į Ukrainą savo šaukiniu jis pasirinko žodį „Gara“ – lietuviškai tai reiškia kalnas... 

Šis grafiti užrašas mūsų tautiečiui atminti puikuojasi ant mūro sienos šalia kitų piešinių, skirtų pagerbti karius bei karinius dalinius. Už jos – sudegę garažai bei namai su skylėmis vietoj langų, nes jie išbyrėjo per priešo bombardavimus...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Patvirtinti atnaujinti Valdymo reikalavimai ne tik nesukuria žemės ūkio subjektams naujų prievolių, bet ir supaprastina jų įgyvendinimą bei mažina administracinę naštą, atsiranda daugiau lankstumo. 

Tręšiantiems TIK mėšlu ir (ar) srutomis arba tręšiamaisiais produktais (azoto trąšo­mis) tręšimo planas NĖRA PRIVALOMAS. Anksčiau tręšiantiems mėšlu toks planas buvo privalomas. Po šio keitimo tręšimo planas privalomas tik tada jeigu tręšiama kompleksiškai, t.y. ir mėšlu, ir (ar) srutomis, ir azoto turinčiomis trąšomis. Kitaip tariant, tręšimo planas reikalingas tik šiais trim išskirtiniais atvejais, t.y. kai tas pats laukas: 

•tręšiamas mėšlu ir azoto turinčiomis trąšomis;

•tręšiamas srutomis ir azoto turinčiomis trąšomis;

•tręšiamas mėšlu ir srutomis bei azoto turinčiomis trąšomis.

Iki tręšimo sezono bus pakeistas šiuo metu derinamas Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, kuriame bus grąžintas iki 30 ha plotas, kuriam tręšimo planas bus neprivalomas. Tręšimo planas bus reikalingas, kaip ir anksčiau, tik tada, kai bus tręšiama 30 ha ir didesnis plotas ir TIK tuo atveju, kai bus tręšiama kompleksiškai: mėšlu ir (ar) srutomis, ir azoto trąšomis. Tokiu atveju tręšimo planas privalomai turės būti rengiamas tręšiamiems laukams, o ne visam ūkiui. Jeigu ūkis atskirus laukus tręš išskirtinai tik mėšlu (srutomis), o kitus – išskirtinai tik mineralinėmis trąšomis, tręšimo planas nebus privalomas.

Atsiranda laisvumas ir pildant mineralinių (neorganinių) ir organinių trąšų žurnalus. Žurnalą bus galima pildyti Žemės ūkio duomenų cent­ro PPIS (https://paseliai.vic.lt) arba popierinėje, arba elektroninėje formoje. Duomenys popierinėje ar elektroninėje formoje gali būti pateikiami lauko arba valdos lygmeniu. 

Visais atvejais žurnalų pildymas PPIS elektroninėje aplinkoje mažina patikrų kiekį ūkiuo­se, ką visada žemdirbiai ir akcentuoja.

Taip pat svarbu žinoti, jog pareiškėjai, dalyvaujantys Lie­tu­vos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano ekologinėse sistemose, pagal kurias draudžiama naudoti mineralines ir (ar) organines trąšas, žurnalus privalės pildyti bendra, anksčiau išdėstyta, tvarka (papildomų žurnalų pildyti nereikės).

Sigito Strazdausko nuotr.

Ar kada nors svajojai parašyti pjesę, kurią galėtų išgirsti kiti? Tavęs laukia unikali galimybė! Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras kviečia 6–12 klasių mokinius dalyvauti pjesių konkurse „Teatrakcija 2025". Tai puiki proga išbandyti save dramaturgijoje, atskleisti kūrybiškumą ir išgirsti kaip tavo istorija atgyja scenoje. Nugalėtojų laukia piniginiai prizai ir unikali galimybė išgirsti savo pjesės skaitymus!

„Talentui reikia skatintojų, genijui – tik laisvės", – yra pasakęs Johann Wolfgang von Goethe. Ši mintis puikiai atspindi, kodėl svarbu suteikti galimybes ir palaikymą jauniesiems kūrėjams. Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro rengiamas konkursas „Teatrakcija 2025" siekia padėti jaunimui atrasti ir išbandyti savo kūrybines jėgas, ugdyti ne tik literatūrinius, bet ir dramaturginius gebėjimus. Tai puiki galimybė lavinti kalbos kultūrą, kūrybiškumą ir pasiruošti tapti tikrais scenaristais.

Pjesė – tai draminis literatūros kūrinys, dažniausiai skirtas teatro pastatymams, kurio pagrindinis dėmesys skiriamas veikėjų dialogams ar monologams. Žanrų įvairovė neribojama – laukiamos komedijos, dramos, tragedijos, melodramos, pasakos ir daug daugiau. Kiekvienas kūrinys yra unikalus ir atspindi autoriaus pasaulį, todėl kviečiame jaunuosius dramaturgus išlaisvinti savo vaizduotę ir kūrybiškumą!

Pjesės konkursui turi būti pateiktos lietuvių kalba. Jei kūrinys parašytas kita kalba, būtina pridėti vertimą į lietuvių kalbą. Nėra svarbu, kada buvo sukurta pjesė – galima pateikti ir jau anksčiau rašytus, ir specialiai konkursui sukurtus kūrinius, tačiau kūrinys turi būti nepublikuotas ir neteiktas kitam konkursui.

Konkurse kviečiami dalyvauti 6–12 klasių mokiniai iš Klaipėdos miesto ir visos Lietuvos. Kūriniai bus skirstomi į dvi kategorijas: 6–9 ir 10–12 klasių mokinių sukurtos pjesės. Vertinimo komisija, vertindama kūrinius, atsižvelgs į dramaturgines savybes, žanro atitikimą, jaunimui aktualias temas, idėjos išsamumą, kūrybiškumą ir meninį įspūdį.

Baigiamieji renginiai, kuriuose bus skaitomos geriausios pjesės, įvyks 2025 m. gegužės 16 ir 23 dienomis. Kūriniai, kurių apimtis ne mažesnė nei 4 lapai, priimami iki 2025 m. balandžio 18 d. 16.00 val. el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Papildoma informacija:  Tel. +370 656 95648, el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba interneto svetainėje www.kkljc.lt

Lietuvoje populiarėja nauja „mada” – politikų ir teismuo­se ne­ma­lonumų turinčių pi­lie­čių laiškai JAV prezidentui Do­naldui Trumpui ar jo kabineto na­riams. Pir­miausia išgirdome, kad bent keli riaušių prie Seimo bylos dalyviai, susidūrę su teismo nuosprendžio našta, nusprendė pagalbos kreip­tis į JAV prezidentą – prašoma, kad jis įsikištų į Lietuvos vidaus reikalus ir išvaduotų „politinius kali­nius”... 

Laišką JAV prezidentui turi pristatyti europarlamentaras Petras Gražulis, kuris prieš kurį laiką išsakė svajonę, kad Lietuva galėtų tapti viena iš JAV valstijų. Kaip tai dera su pagarba Lietuvos valstybingumui? Buvusi valdžia buvo kaltinama, kad „parsidavė amerikonams”, bet kaip vertinti dabartinius laiškus? Kitas dalykas – kad ir kaip galingai šiandien atrodo D. Trumpo pertvarkos, labai tikėtina, jog kitą kadenciją JAV turės visai kitokių pažiūrų prezidentą. Tai gal tada P. Gražuliui iš karto geriau prašyti, kad D. Trumpas taptų Lietuvos karaliumi Donaldu I? 

Makabriška? Tikrai taip. Galėtume nekreipti dėmesio į eilinę Petro inicia­tyvą, jei staiga nebūtų pasirodęs dar vienas laiškas JAV prezidento administ­racijai. Šį sykį JAV Vyriausybės efektyvumo departamentui vadovaujančiam milijardieriui Elonui Muskui jį parašė „Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Jis paprašė duomenų, ar tarptautinės plėtros agentūros lėšomis finansuotos Lietuvoje veikiančios organizacijos galėjo daryti įtaką vidiniams politiniams procesams, ir pakvietė E. Muską pasikalbėti akis į akį bei paaiškinti, ką ir kaip reikia daryti. Belieka džiaugtis, jog parlamentaras, prisiekęs Seime ginti Lietuvos valstybę ir jos teritorinį vientisumą, nepakartojo P. Gražulio minties, nes tai būtų geras glėbys malkų dar vienos apkaltos laužui.

Mūsų šalies himne yra žodžiai „vienybė težydi”. Regis, jie turėtų įkvėpti ir parlamentarus pirmiausia pokalbio akis į akį siekti ne su kitos šalies, o su savo valstybės prezidentu. Tačiau kol kas politikai daug kalba vienas apie kitą, bet ne vienas su kitu...

Kita vertus, gal reikėtų pasidžiaug­ti, kad žmonės sugeba parašyti ilgus ir palyginti rišlius politinius laiškus, nes, kaip parodė tarptautinis (EBPO) tyrimas, Lie­tuvoje net keturiems iš dešimties suaugusių gyventojų itin sunkiai sekasi atlikti elementarius arit­metinius veiksmus, rišliai formuluoti sakinius, daug žmonių turi rimtų problemų, suprasdami tekstą. Net ir neilgą. Jau nekalbant apie solidžios apimties straipsnį, kuriam suvokti reikia ne tik elementariausių įgūdžių, bet ir dalykinių žinių, gebėjimo ilgiau sutelkti dėmesį. Tyrimų duomenimis, beveik pusė Lie­tuvos gyventojų itin sunkiai sugeba atrasti sprendimą, susidū­rę su paprastomis problemomis, kai reikia įvertinti situaciją, apsvarstyti alternatyvas ir pasirinkti geriausią išeitį.

Gal tyrėjai pernelyg pakėlė kartelę ir reikalauja, kad visi būtume intelektualai ar ekspertai? Lyg ir ne. Todėl labiausiai neramu dėl palyginimo su kitomis valstybėmis, nes esame arčiau  „dugno”, o raštingu­mo įgūdžiai turi tendenciją prastėti.

Priežastys, be abejo, komp­leksinės. Technologijos, kurios vis labiau įsigali mūsų gyvenimuose, turi savo šešėlinę pusę, o „mąstymo ramentai” neišvengiamai veda prie suglebusio mąstymo. Taip pat prisideda ir tai, jog viešoji erdvė jau seniai yra užkariauta pramo­gų, kurios leidžia „išjungti” sme­genis...

Aišku, galima sakyti, kad tokia situacija yra palanki tiems politikams, kurie sugeba primityviai, bet įtaigiai perduoti savo žinią, kurie apeliuoja į jausmus, bet ne į protą. Tačiau kalbant apie kiek ilgesnio laikotarpio perspektyvą, labai rizikuojame būti paprasčiausiu  „resursu” kitoms valstybėms, kurios turi didesnį imunitetą raštingumo degradacijai, nes dabartiniais informacijos laikais tai itin svarbu.

Minėtas tarptautinis tyrimas apžvelgė suaugusių žmonių situaciją. Tad nederėtų viską suvesti vien į formalų švietimą. Mano galva, pernelyg nuvertinama tradicinių žiniasklaidos priemonių reikšmė. Deja, švietėjiškas, ugdantis, net ir informuojantis spaudos, televizijos laidų turinys jau seniai „pralaimi” pramogoms. Yra tikinančių, kad neva internete gali atrasti viską, ko reikia supratimui puoselėti. Tačiau toks požiūris tik dar labiau didina informacinę atskirtį. O tie valdininkai ir politikai, kurie nesupranta, jog toli gražu ne kiekvienas (ypatingai – vyresnio amžiaus) žmogus gali ir nori turėti elektroninę bankininkystę ar virtualų parašą, gyvena savo kompiuterio pasaulyje. 

Labai daug žalos visuomenės raštingumui ir santykiui su tekstais duoda popierinės spaudos nykimas. Popierinis laikraštis ar žurnalas turi savo vidinę hierarchiją, kurią kuria redaktoriaus darbas, tokia spauda skatina kitokio skaitymo įgūdžius. Deja, politinės valdžios keičiasi, bet supratimo, kad tai, kas atrodo pigiau ir esą ekonomiškai veiksmingiau trumpoje perspektyvoje, bet ateityje gali turėti labai apgailėtinų ilgalaikių padarinių, taip ir neatsiranda.

Beje, būtų labai įdomu ir svarbu atlikti tyrimą, kokia situacija dėl intelektualinio, emo­cinio, finansinio ir kitokio raštingumo yra politikoje ir valstybės tarnyboje. Ko gero, kiek­vienas esame susidūręs su labai keistais ar net sveiką protą pametusiais biurokratijos atvejais, beprotiškais politikų sprendimais. Ir nors norisi tikėti, jog kartais tai tėra klaidos, kurių neišvengia nė vienas, kuris dirba, vis tik kyla abejonių, jog tai gali būti ir save bei viską aplink griaunanti sistema.

Galima sakyti, kad tai tėra smulkmenos – daug svarbiau, kaip, tarkime, ruošiama mokesčių reforma, kas daroma, kad nebūtų eilių ir nereikėtų beprotiškai ilgai laukti gydytojo pagalbos, ko imtis, kad tokiu tempu neaugtų kainos ir pan. Tačiau tie, kuriems yra patikėti valstybės valdymo svertai, apie tai mįslingai tyli. Bet užtat garsiai ginčijasi, kas, kaip ir ką suprato...

Nors daugumai Lietuvos žmonių labiausiai rūpi ne „kas kaltas”, bet „ką daryti”. Todėl akivaizdu, jog kiekvienas pats privalome rūpintis savo raštingumu ir galvoti savo galva, ugdyti kantrybę ir sugebėjimus spręsti problemas. Nes manymas, jog kažkas ateis ir viską už mus padarys, yra tik iliuzija ir melas. Kaip ir žmonių „maustymas”, žadant, kad visos problemos išsispręs, parašius laišką D. Trumpui. Gal tai ir pritrauks trumpalaikio dėmesio, bet esmės nepakeis.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Praėjusią savaitę į Šilalės Dariaus ir Girėno progimnaziją su švyturėliais vėl skubėjo Greitosios medicinos pagalbos medikai. Į ligoninę padieniui buvo išvežti du šeštokai, abu juos sumušė bendraklasis, kurio progimnazijos administracija pripažįsta niekaip negalinti suvaldyti. Tuo tarpu mokyklos bendruomenė, pirmadienį susitikusi su rajono meru Tadu Bartkumi, tikisi, kad gal jis privers progimnazijos vadovus prisiimti atsakomybę dėl vaikų muštynių. Deja, tėvai išgirdo, kad negalima kaltinti mokyklos, nes neva „taip yra visur“. Ir nors meras žadėjo, jog savivaldybė sukvies visas institucijas ieškoti išeities, nukentėjusių vaikų tėvai iš susirinkimo išėjo apimti nevilties.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15

Užimtumo tarnyba paskelbė naujausius nedarbo duomenis. Nedarbo lygis šalyje didėja trečias mėnuo iš eilės, o Šilalėje nedarbas pradėjo augti rugsėjį ir iki sausio pabaigos pakilo nuo 7,5 proc. iki 8,9 proc. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15

Gvalduose gyvenančiam Petrui Bieliauskiui vasario 18-ąją sukako lygiai 100 me­tų. Toks jubiliejus – iš­skirtinė šventė ne tik pa­čiam jubilia­tui, bet ir visai jo šeimai, artimiesiems bei bendruomenei. Todėl nieko keisto, kad šią savaitę į žvalaus sukak­tuvininko namus plūdo svei­kintojai, kuriuos jis pasitiko ne tik su dainomis, bet ir pagriežė lūpine armonikėle. 

Sutikime, jog retas žmogus sulaukia tokio garbingo amžiaus, tačiau 100-metį minintis Petras yra tikras pavyzdys, kad amžius – ne našta, o tik skaičius. Nepaisant metų, jis vis dar išlaiko gu­vų protą ir palyginti šviesią atmintį, o jo kasdienybė tebėra ku­pina paprasto, kasdieniško džiaugsmo, kad sveikata vis dar leidžia, anot jo paties, džiaugtis saule.

Šimtamečio namuose „Šilalės artojas“ lankėsi jo sukakties išvakarėse – pasveikinti P. Bieliauskio specialiai iš Vilniaus atskubėjo aktorių pora Šarūnas Gedvilas ir Virginija Kuklytė. Jiedu su P. Bieliauskiu susipažino praėjusią vasarą, įgyvendindami socialinį projektą „Akyse – gyvenimas“, kurio metu lankė senjorus gimtajame Šarūno krašte, Kvėdarnos seniūnijos kaimuose.

„Esu kilęs iš Grimzdų, tad Kvėdarnos kraštas ir jo žmonės man kelia ypatingus sentimentus. Kai sužinojome, kad Petras netrukus pasitiks tokį įspūdingą jubiliejų, negalėjome jo praleisti, privalėjome atvykti dar kartą ir pasveikinti“, – sakė Š. Gedvilas.

Aktoriai P. Bieliauskiui įteikė ne tik įspūdingą trispalvę tulpių puokštę, didžiulį šokoladinį medalį, bet ir dvi Lietuvos vėliavas – Vyčio bei Trispalvę. 

„Kadangi šis garbingas gimtadienis beveik sutampa su Lietuvos, be to, žinau, jog buvote šių kraštų kovotojas už Lietuvos laisvę, būtent todėl ir nusprendėme įteikti simbolinių dovanų“, – priklaupęs prieš jubiliatą, kalbėjo Šarūnas, linkėdamas jam dar daug laimingų, sveikų ir džiaugsmingų akimirkų.

„Su didžiausiu džiaugsmu ir pagarba sveikiname Petrą, švenčiantį nuostabų jubiliejų. Tai ne tik ilgo ir prasmingo gyvenimo šventė, bet ir didžiulio pasiaukojimo, ir kovos už laisvę įvertinimas. Šito žmogaus gyvenimo kelias – tai tarsi paminklas kovai už Tėvynės laisvę ir vertybes, kurias šiandien ypatingai vertiname, o jo stiprybė, išmintis ir pasiaukojimas yra pavyzdys mums visiems“, – sakė aktoriai Š. Gedvilas ir V. Kuklytė. 

Jie tikino kaip dovaną priimantys galimybę atlikti 100-mečiui kraštiečiui teatralizuotą programą.

Šio susitikimo metu Šarūnas prisiminė ir pernai vasarą jubiliatui duotą pažadą – išmokti bent vieną melodiją pagroti lūpine armonikėle, kuria Petras virtuoziškai griežia iki šiol. Aktorius sa­vo pažadą įvykdė, tad netrukus kambaryje pasigirdo partizanų dainos melodija, kurią kartu vinguriavo dvi kartos –

Petras čiupo po ranka laikomą savąjį instrumentą ir prisijungė prie Šarūno. 

„Buvau neeilinis laisvės kovotojas, vadovavau šių apylinkių partizanų būriui. Nebuvau baisiai dikts, bet vikrumu nesiskundžiau. Kai ateidavo stribai, o eidavo jie būriais, po 10–15, labai norėdavosi juos sumušti, šiknas išspardyti. Būčiau įstengęs su jais susidoroti, nes dauguma jų būdavo mažiukai, snarglini nupiepėliai. Bet reikėjo tvardytis, vadovautis šaltu protu ir gebėti kalbėti. Visa tai aš mokėjau, gal todėl ir iš areštinių išeidavau. O tardė mane daug kartų, teko pabuvoti ir Tauragės, ir Skaud­vilės enkavedistų būstinėse. Bet visada, kiek atsimenu, buvau tikras lietuvininkas, mokėjau labai daug lietuviškų dainų, su jomis ir keliauju visus tuos 100 metų. Nuo gimimo mylėjau muziką, tą man įskiepijo mama, kaimo muzikantė“, – prieš užtraukdamas vis naują dainą, guviai pasakojo jubiliatas.

Ir, spėriai atsistojęs, iš visos širdies užtraukė „Lietuva brangi“...

Anot P. Bieliauskio, gyvenimas nelepino, visko jame buvo, bet jis manantis, jog galbūt dalies negandų būtų pavykę išvengti, jeigu ne skundikai kaimynai, kuriuos jis mena iki šiol. Jubiliato gyvenimo palydovė Danutė priminė, kad vyras, kaip ir visi partizanai, turėjo slapyvardį, miškuose buvo šaukiamas „kumpuoju beržu“.

„Pats aš daug ko nebeprisimenu, ir iš dainų žodis kitas kartais iškrenta. Per tą 100 metų daug visko buvo, daug patyriau ir mačiau, greit išeisiu ten, kur nė vienas mūsų nežino, ką ten atrasime“, – žvelgdamas į sveikintojus graudinosi 100-metis.

Paklaustas, ko palinkėtų kitiems Gvaldų kaimo gyventojams, savo artimiesiems, vyras pirmiausia įvardijo meilę ir tikėjimą.

„Visą gyvenimą buvau labai religingas, tad ir kitiems patariu nepaliauti tikėti, melstis, mylėti Dievą, mylėti gyvenimą ir kaimynus“, – linkėjo senolis. 

Su Danute, su kuria susiėjo abu tapę našliais, jiedu susituokė Pajūralio bažnyčioje prieš tris dešimtmečius. Kitaip, anot Petro, bendro gyvenimo su svetima moterimi jis nė negalėjo įsivaizduoti. Pirmojoje santuokoje P. Bieliauskis su žmona susilaukė sūnaus bei dukros, kurie dovanojo keturis anūkus ir tris proanūkius. Sūnaus šeima gyvena Jonavoje, dukra įsikūrusi Traksėdyje.

Groti ir dainuoti, pasak Petro, jis išmokęs savarankiškai, anksčiau, kol pirštai buvę miklūs, puikiausiai grojęs dar ir bandonija – buvęs pašauktas kaimo muzikantas tiek vestuvėse, krikštynose ar jubiliejuose, tiek nepamainomas giedotojas laidotuvėse. Vėliau, matydamas, kad didesni instrumentai jo nebeklauso, ėmėsi lūpinės armonikėlės ir ja kuo puikiausiai griežia iki šiol. Nusistebėjus, iš kur tiek sveikatos, noro dainuoti ir muzikuoti, 100-metis guviai prisipažino, jog dar visai neseniai pats ir mašiną vairavo. 

„Vairo ilgai nepaleidau – sykiu su Danute sekmadieniais vykdavome į bažnyčią Judrėnuose arba Pajūralyje“, – su šypsena pasakojo ilgaamžis.

Bet, pasak jo, patys geriausi gyvenimo metai ir pats laimingiausias buvęs 40–50 metų: „Buvau stiprios sveikatos, netrūko visokios veiklos“... 

Dabar jis su aplankančiais dalijasi gyvenimiškais patarimais, per ilgus gyvenimo metus sukaupta patirtimi ir pabrėžia, kad svarbiausia yra santykiai su žmonėmis. 

„Būk geras kitiems, ir gerumas sugrįš“, – tokia išskirtinio jubiliejaus sulaukusio P. Bieliauskio gyvenimo filosofija.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Neaptarinėsime, kas ką gerai ar blogai „sakė – pasakė“ Miuncheno saugumo konferencijos metu. Jūs ir taip jau pavargę nuo nuomonių bei pozicijų krušos, kurią nemigo naktimis kurpė gausybė politikų, analitikų bei nuomonės formuotojų, skrebendami kuo skambesnę įžvalgą ar regzdami kuo riestesnį kalambūrą. Ir visa tai tik dėl to, kad beveik absoliuti jų dauguma nori tik vieno – trūks plyš susižvejoti jūsų dėmesį. Būsime, kaip visada, lakoniški ir sveikai ciniški: šiame pasisakymų chaose turime matyti realybę, tai, kas vyksta iš tikrųjų, padaryti tei­singas išvadas, prognozuoti tolesnius įvykius ir turėti aiškų veiksmų planą.

Geopolitiniai postūmiai

JAV viceprezidentas James David Vansas, užsilipęs ant Europos stalo, beje, su švariais batais, mokė senojo kontinento valdininkus ir prezidentus, kaip gyventi. Auklėjo tariamai nepavykusias demokratijas, kritikavo anuliuotus Rumunijos rinkimų rezultatus, nurodydamas, jog Europos grėsmė esą visai ne Kinija, ne Rusija, o ji pati sau yra didžiausias pavojus, su Europos viduje besislepiančiu puviniu. Su kai kuriais jo teiginiais galbūt galima sutikti, tačiau kalbėti apie grėsmes, kurių nekelia Europai Rusija, kai teroristinė šalis nuo žemės paviršiaus šluoja ištisus miestus, žudo tūkstančius gyventojų, yra jau ne primityvu, o tiesiog spyris į Europos vartus iš Putino žaidimų aikštelės.

Tikras ar apsimestinis prob­lemų, kurias sukeltų prorusiškų jėgų atėjimas į valdžią Rumunijoje, nematymas, stebint, kaip akivaizdžiai paramą Ukrainai stabdo kremliniai Vengrijos ir Slovakijos politikai bei Vokietijos AFD, yra tiesioginis kenkimas Europos saugumo interesams. Net jei Vašingtonas taip elgiasi dėl (ne)tyčinio savanaudiškumo, šis politikos vektorius visiškai sutampa su Kremliaus tikslais. Taip, Europa turi gausybę bėdų, tiek pat jų, jei ne daugiau, turi ir Jungtinės Valstijos. Nurodinėjimas ir tiesioginis kišimasis į rinkimų procesus senajame kontinente dvelkia nauja jėgos pozicija, kurią Europai primeta Vašingtonas. Mokyti Europą įsiklausyti į rinkėjus ir jų nebijoti, niekaip nesiderina su paties Donaldo Trumpo raginimu šturmuoti Kapitolijų, kuomet pralaimėjusiajam anąkart nepatiko rinkimų rezultatai. Gal ten kažkas pamiršo, bet Vašingtonui labai nepatiko, kai į JAV prezidento rinkimus kišosi Rusija. Dabar nieko baisaus, kai tą patį Rusija daro Europoje?

Tokio jėgos pozicijos demonstravimo fone skambutis Putinui, pavadinant jį stipriu vyru, pakviečiant Rusiją ateityje vėl prisijungti prie didžiųjų pasaulio valstybių septyneto (G7) nebeatrodo nei kaip derybinė verslininko, nei kaip supergaliai atstovaujančio lyderio diplomatija. Vašingtono įtūpstas Kremliui pranoko visus Putino lūkesčius, ir net neabejojame, jog tą dieną Mask­voje liejosi vodkos ir šampano upės. Girtas vladyka – fiureris iš tos laimės įsakė trinktelėti į Černobylio atominę elekt­rinę, kad tie europiečiai galutinai „obosralis“ (apsišiktų).

Tačiau net aštriai kritikuojant šiandieninės Vašingtono administ­ra­cijos politiką, retoriką, vadinant „Ukrainos išdavimu“, derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog JAV politika iš esmės nepasikeitė nuo Džo Baideno prezidentavimo. Ir pastarojo kadencijos metu buvo akcentuojama, jog JAV prioritetas yra Kinija, Ukrainai nebuvo suteikiama jokių apčiuopiamų vilčių dėl narystės NATO, kelis kartus užsiminta apie naujų sienų formavimą, trūko paramos, „lendlyzas“ numirė nepradėtas. Pusei metų parama buvo visiškai sustabdyta, tačiau pasisakymuose skambėjo sena plokštelė „viskas pergalei“, „tiek, kiek reikės“ ir kitos užkalbėjimo murmelės.

Ir jei derybos tarp Maskvos ir Vašingtono, tiksliau – valstybių žvalgybos tarnybų vadovų prieš karą ir jo metu vyko slaptai, tai dabar dviprasmybės tarp eilučių ištrauktos į viešumą ir tėkštos ant stalo: Maskvos bei Vašingtono bendravimas tapo akivaizdžiai matomu faktu. Tai, kas buvo ne itin slėpta, apie ką mes ne kartą rašėme, tapo vieša.

Prisiminus JAV ir Rusijos atstovų susitikimus prieš pilno masto Rusijos invaziją į Ukrainą bei Lavrovo grasinimus neviešinti susitikimų pokalbių turinio, kyla natūralus klausimas, apie ką ir dėl ko buvo slaptai tariamasi ir galimai susitarta, kodėl Vašingtonas šantažuojamas neviešinti susitarimo detalių. Viešumo baimė intensyviai dvokia Molotovo – Ribentropo susitarimų gaižu.

Tačiau kad ir kaip ieškotume apokaliptinių ženklų, lemiančių Rusijos pergalę ir Vakarų subyrėjimą, apsižodžiavimai dar nieko nereiškia. Iš esmės JAV politikoje niekas nepasikeitė, o J. D.Vanso šaltas dušas Europos šalių lyderiams, įskaitant ir mus, lietuvius, labai sveikas. Europos Sąjungos ekonomika neatsilieka nuo JAV ir Kinijos, mes esame didžiausia rinka pasaulyje, todėl esame konkurentai, kuriuos reikia skaldyti, valdyti ir pasidalinti. „Orbaniškų“ demok­ratijų ir AFD palaikymas būtent tai ir atspindi.

Šiuo aspektu Vašingtono „nusisukimas“ nuo Europos gynybos reikalų labai naudingas pačiai Europai. Kiek gali stipriausia pasaulio ekonomi­ka verkšlenti, jog jai trūksta lėšų gynybai ir kliautis nenugalimąja JAV? Ir kodėl amerikiečiai privalo mus ginti? Kodėl JAV privalo saugoti dar ir Taivano nepriklausomybę bei spręsti Gazos ruožo problemas, o mes, europiečiai, galime būti tik pasyvūs šių įvykių stebėtojai ir komentuotojai?

Jei neturime pajėgumų padėti JAV Artimuosiuose Rytuose, tai bent jau suraskime galimybę apsiginti nuo šalies, kurios ekonomika atsilieka nuo Prancūzijos ekonomikos. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra visiškai teisus, teigdamas, jog Europai metas kurti savo gink­luotąsias pajėgas. Ir tą reikia daryti nedelsiant. Gal JAV dušas išjudins prie gero savaitgalinio vyno su vaizdu į kalnus ir jūrą pripratusius valdininkus ir pastarieji ims judinti pasturgalius, o Lietuva imsis lyderystės, rodydama pavyzdį, kaip reikia atremti hibridines, riboto masto karines grėsmes kartu su kaimynais lenkais, suomiais, estais ir latviais?

Pabrėžiame, jog ministrų susitikimų, protokolų bei fotografijų publikai nepakanka. Nepakanka ir gynybos planų. Reikia turėti rankose geležis, žmones, resursus, patikrinti, kaip visa tai veikia ant žemės. Kitaip tariant, turime liautis malti liežuviais ir pradėti veikti.

Rusija mūsų pezėjimo nebijo. Ir nepaiso. Kremlius supranta tik ugnies ir geležies kalbą.

Lūžio taškai 

Ukrainos prezidentas perspėjo, kad Rusija ketina Baltarusijoje surengti pratybas, kuriose gali dalyvauti iki 150 tūkst. karių. V. Zelenskio teigimu, po panašių pratybų įvyko invazija į Ukrainą. Savalaikis perspėjimas, tačiau visgi esame tikri, jog Rusija praty­bų metu gali tik mėginti repetuoti riboto masto karinio konflikto scenarijų. Atitraukti tokiems pajėgumams pirmiau­sia reikia paliaubų fronto linijoje. NATO vienybė ir sąveika šiuo metu yra stipri, Aljanso žval­gyba akylai stebi, kas vyksta, o jo analitikai dėlioja visus įmanomus scenarijus.

Skaičiuojama, kad Rusija šiuo metu pagamina apie 250 tūkst. artilerijos amunicijos vienetų per mėnesį arba apie 3 mln. per metus. JAV ir Europa gali kasmet pagaminti apie 1,2 mln. šaudmenų ir išsiųsti juos į Uk­rainą.

„Rystad Energy“ teigimu, 2024 m. į Europos uostus atkeliavo 17,8 mln. tonų suskystintų rusiškų dujų, sumušant visų laikų rekordus. Tad nors Briuselis purkštauja prieš JAV energetinių resursų dominavimą Europos rinkoje, derėtų rinktis mažesnį blogį ir pirkti dujas iš sąjungininkų, o ne iš tiesioginių priešų.

Ukrainos prezidentas pasiū­lė JAV specialiajam pasiuntiniui Ukrainoje Keitui Kelogui vykti kartu su juo į fronto liniją, kad jis savo akimis išvystų, kaip iš tiesų atrodo karas. Šia proga prisiminsime dokumentinius kadrus, kuriuos po „Hamas“ išpuolio Izraelyje rodė šalies ambasada. Tai buvo vaizdai, kurie dėl savo turinio, kraujo ir smurto nebuvo paviešinti plačiajai visuomenei, o juos stebėję politikai alpo salėse. Sutikite, kad matyti, kaip kastuvu gyvam vyrui mėginama nukirsti galvą, kaip vaikų akivaizdoje žudomi tėvai, o po to sušaudomi, nėra paprasta. Būtų labai sveika panašaus pobūdžio juostą sukurti ir apie maskovijos barbarų atliekamus kūnų mėsinėjimus, galvų pjaustymus ir tuštinimąsi ant bažnyčių altorių. Gal tokius vaizdus matydami atsakingi pareigūnai už Atlanto apie grėsmes iš Rusijos ar jų nebuvimą kalbėtų kitaip...

Nežinomi bepiločiai orlaiviai įsiskverbė į Vokietijos karinės bazės oro erdvę, kurioje Ukrainos kariai treniruojasi dirbti su „Patriot“ sistemomis. Teigiama, jog nuo sausio 9 iki 29 d. neatpažinti dronai pakartotinai įskriejo į oro erd­vę virš Luftwaffe objekto Šve­zinge. Nepaisant elektroninių atsakomųjų priemonių, įskaitant trukdytuvus, Bundesvero pajėgoms nepavyko dronų nei numušti, nei aptikti jų operatorių. Įtariama, kad tai – Rusijos specialiųjų tarnybų žvalgybinė operacija.

Vokietijos užsienio reikalų ministerija informavo, jog Rusija aktyviai kišosi į Europos Parlamento rinkimus. Užfiksuota 50 tūkst. netikrų profilių platformoje X, paskelbtas milijonas melagingų pranešimų.

Europa vis garsiau ir drąsiau kalba apie ginkluotųjų pajėgų dislokavimą Ukrainoje, taikos palaikymo misijoje. Buvęs Jungtinės Karalys­tės (JK) kariuomenės vadas Lordas Danatas pareiškė, jog tokiai misijai prireiktų iki 40 tūkst. JK karių, tačiau kariuomenė yra „taip išsekusi“, kad negalėtų vadovauti jokiai būsimai taikos palaikymo misijai Ukrainoje. Štai

toks realus atsakymas po skambių politikų pasisakymų apie tai, kad Didžioji Britanija „atliks savo vaid­menį“, užtikrinant Ukrainos saugumą.

Buvęs NATO vadovas Jensas Stoltenbergas yra sakęs, jog JK ir Prancūzija turėtų vadovauti iki 100 tūkst. karių pajėgoms, kurios būtų ilgalaikės taikos palaikymo misijos dalis, jei Rusijos karas su Ukraina baigtųsi.

„Šiuo metu mūsų kariuomenė yra tokia nuskurdusi tiek skaičiumi, tiek pajėgumais bei įranga, kad tai būtų labai nepatogu“, – sakė L. Danatas BBC radijui.

Tokia realybė. Ir tai yra akivaizdus sig­nalas, kaip skiriasi realybė nuo iš politikų burnų tyškančių panegirikos purslų. Pezalai apie misijas ir pagalbas, aidint susižavėjusių kiškučių aplodismentams yra iliuzija, kuri ištirpsta kaip snaigė ant šilto delno. Būkime atviri: nei JK, nei Vokietija, nei Prancūzija, nei kitos Vakarų Europos šalys iki šiol nesiruošė karui, ir labai abejotina, ar planuoja tą dabar. Dar tik kalbama, jog galbūt jau ateina metas ruoštis.

Tačiau niekas nenori suvokti realios padėties, nes niekas nenori nustoti gyventi iliuzijomis. Nustoti mėgautis aplodismentais ir kvailais pritarėjų aikčiojimais. Nustoti kalbėti miniai ir antraštėms. Nustoti spoksoti į bevertes, spalvotas, nieko bendro su realybe neturinčias prezentacijas. Būtina pasistengti išgirsti labai labai nemalonią realybę iš kariškių lūpų ir prisiimti atsakomybę. Pradėti skaičiuoti amuniciją, techniką, žmones, logistinius resursus bei rea­lius pajėgumus. Pačiupinėti ranka tai, apie ką žinoma tik iš paveikslėlių.

Tik tokiu atveju sprendimų priėmėjai bus įgalūs suvokti realias galimybes. Galimybes priešintis.

Mūšio linija 

JAV prezidento D. Trumpo spe­cialusis pasiuntinys K. Kelogas pareiškė, jog Rusija turės padaryti teritorinių nuolaidų, sumažinti savo ginkluotąsias pajėgas ir ateityje atsisakyti jas naudoti. Tokie pareiškimai galėtų skambėti kur nors cirke, nes Rusija nei ketina sumažinti, nei sumažins savo ordą. Ir nors buriama iš tirščių apie paliaubų paskelbimą iki vasario 24 d., minima ir kita data – mistinė gegužės 9-oji, kalbama apie kažkokias 180 dienų taikai pasiekti, bet visa tai – tik vėjai ant žodžių malūno. Fašistinė Rusija nesustos. Ją galima sustabdyti tik jėga paremtais ultimatumais. Norime ar ne, šiandien tą gali padaryti tik JAV.

O kol Vakaruose aktyviai pliurpiama apie taiką ir iškasenas, driskiai dar intensyviau griauna Ukrainą ir veržiasi pirmyn. 

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Balandžio 5-ąją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pirmą kartą Lietuvoje bus parodytas lenkų kompozitoriaus modernisto Karolio Szymanowskio (1882–1937) žymiausias sceninis veikalas – opera „Karalius Rodžeris“ (1918–1924). Ją Klaipėdoje atliks Gdansko Baltijos operos (Opera Bałtycka) teatro solistai, choras, baleto šokėjai ir simfoninis orkestras, diriguojamas šio teatro muzikos vadovo, jauno ukrainiečių dirigento Yaroslavo Shemeto.

Karoliui Szymanowskiui atrodė, kad kūryba teatrui – tai sritis, galinti užtikrinti nuolatines pajamas. Vis dėlto du sceniniai veikalai, kurių jis ėmėsi XX a. pirmąjį dešimtmetį, patyrė nesėkmę. Ir tik „Karalius Rodžeris“, – opera, kurta nesitikint pralobti, o labiau iš vidinio poreikio, – sulaukė sėkmės. Tiesa, platesnį pripažinimą ji pelnė tik po daugelio metų.

1911 metais 29-erių K. Szymanowskis išvyko į Siciliją. Jis užaugo senosios Abiejų Tautų Respublikos paribyje, kur maišėsi lenkų, ukrainiečių, rusėnų, rusų ir žydų kultūrinės bei religinės tradicijos, todėl puikiai suprato sudėtingą, įvairiatautę viduramžių Sicilijos istoriją. XIII amžiuje čia sugyveno krikščioniškosios Bizantijos, arabų pasaulio ir Antikos kultūros, o normanų kilmės Sicilijos karalius Rodžeris II istorijoje žinomas kaip iškilus politikas, vertinęs mokslo ir meno vaidmenį. Tačiau ne tik istorija įkvėpė kompozitorių. Anuomet jis ryžosi tam, ką dabar pavadintume atsiskleidimu (angl. coming out) – priėmė ir viešai pripažino savo netipinį seksualumą.

„Sicilietiška drama“ vadinamos operos sumanymas brendo ilgai. Tik 1918 metais pokalbiuose su tolimu giminaičiu Jarosławu Iwaszkiewicziumi, vėliau tapusiu rašytoju, ėmė ryškėti eskizas, iš pradžių pavadintas „Piemeniu“. J. Iwaszkiewiczius sukūrė tekstą, kuris daugmaž atitiko pagaliau sukurtos operos pirmojo ir trečiojo veiksmų struktūrą. Tačiau galutinį pavidalą „Karaliaus Rodžerio“ libretui vėlesniais metais suteikė pats kompozitorius.

Pirmieji eskizai fortepijonui buvo parašyti 1920 metais, o klavyro instrumentuotė baigta po ketverių metų. Premjera Varšuvos Didžiajame operos teatre įvyko 1926 m. birželio 19 d. Joje Roksanos vaidmenį atliko kompozitoriaus sesuo, puiki dainininkė Stanisława Korwin-Szymanowska. Premjera buvo sėkminga, nors recenzentų pagyros – gana šykščios.

„Karalius Rodžeris“ nėra istorinės tematikos kūrinys, nors praeities realijos išsamiai išdėstytos libreto didaskalijose – autoriaus nuorodose operos statytojams. Nuo pat pirmojo pastatymo buvo pabrėžiama didžiulė muzikinė operos vertė, sykiu teigiama, kad jos forma nėra iki galo apibrėžta, svyruojanti tarp operos, muzikinės dramos ir oratorijos. Teigiama, kad operoje nesugebėta rasti tinkamo santykio tarp simbolizmo ir istorinio realizmo, krikščionybės ir pagonybės ir galiausiai perteikti universalias dilemas, su kuriomis žmogus susiduria beveik kiekvienoje epochoje. Esą operai, kurios personažai pirmiausia yra idėjų ir pažiūrų reiškėjai, nepavyko suteikti tinkamo sceninio pavidalo. Pirmieji operos statytojai daugiausia dėmesio skyrė bizantiškai „Karaliaus Rodžerio“ aplinkai atkurti, kas stiprino kūrinio monumentalumą.

Požiūris į „Karalių Rodžerį“ ėmė esmingiau keistis tik XX amžiaus pabaigoje, kai garsinti operą ėmėsi keli puikūs dirigentai. Charles’as Dutoit pristatė koncertinę „Karaliaus Rodžerio“ versiją Niujorke, Monrealyje, Paryžiuje ir Tokijuje, o Simonas Rattle’as įrašė šią operą EMI studijoje ir 1998 metais atliko Zalcburgo festivalyje.

Sėkminga „Karaliaus Rodžerio“ teatrinė karjera prasidėjo XXI amžiuje lenkų (ir ne tik) režisierių dėka. Krzysztofas Warlikowskis pristatė šios premjeras Paryžiaus Bastilijos operoje ir Madrido Karališkajame operos teatre. Mariuszas Trelińskis – Varšuvos ir Vroclavo nacionaliniuose operos teatruose, Edinburgo ir Stokholmo festivaliuose, o Michałas Znanieckis – Krokuvoje ir Bilbao. Britas Davidas Pountney režisavo „Karalių Rodžerį“ Brėgenco festivalyje ir Barselonos „Liceu“ operos teatre. Savąją „Karaliaus Rodžerio“ versiją Londono karališkojoje operoje pastatė Kasperas Holtenas. Per pastarąjį dešimtmetį spektaklis taip pat buvo rodomas Niurnberge, Melburne, Sidnėjuje, Berne, Frankfurte ir Čikagoje.

Interpretuodami K. Szymanowskio „Karalių Rodžerį“, šiuolaikiniai statytojai dažniausiai vaizduoja pagrindinį herojų kaip valdovą, išgyvenantį tikėjimo krizę, o paslaptingasis Piemuo tampa tarsi antruoju, Kitu Rodžerio „aš“. Atskleidžiama niūrioji Rodžerio pusė, tad spektaklis tampa pasakojimu apie jo vidinius išgyvenimus, jo dvejones, turinčias ir diskretiškai reiškiamą homoseksualumo potekstę, atspindinčią paties kompozitoriaus likimą. „Karalius Rodžeris“ taip pat kartais virsta šeimos drama, nes nusistovėjusią tvarką ir laimę sugriauna atvykęs Piemuo, kuris sužavi ir vyrą, ir žmoną. „Karaliuje Rodžeryje“ taip pat galima įžvelgti šiuolaikinės valdžios pasaulį – ne hierarchizuotą kaip viduramžiais, bet ir ne mažiau autoritarinį. Jame Piemuo tampa individo maišto simboliu. Dar daugiau netikėtų kontekstų Gdansko Baltijos operos pastatyme atrado režisierius Romualdas Wicza-Pokojskis.

Jacek Marczyński