Praėjusią savaitę rašiau, kad Lie­tuvos socialdemokratams belieka laukti palankių aplinkybių. Ir jos atsirado greičiau, nei buvo galima tikėtis. Generalinė prokurorė kreipėsi į Seimą dėl parlamentinės neliečiamybės panaikinimo buvu­siam generaliniam komisarui, buvusiam Premjerui ir Seimo pirmi­ninkui, Demokratų partijos įkūrėjui Sauliui Skverneliui. Tuo pat metu paaiškėjo kaltinimai buvusiam konservatorių žemės ūkio ministrui Ka­ziui Starkevičiui, o Remigijus Že­maitaitis, grįžęs iš Budapešto, aki­vaizdžiai nebegali pasigirti politine sėkme.

Kaltinimai K. Starkevičiui yra rimtas smūgis TS-LKD. Nors jis nedelsdamas sustabdė narystę partijoje ir atsisakė mandato, matyt, tikėdamasis, jog byla „slinks“ tyliai, vis tik faktas, jog į korupciją įklimpo ilgametis ir svarbus konservatorių bendruomenės narys yra šokiruojantis. Ši situacija nustelbia net šią kadenciją sparčiai Premjero karjerą užbaigusio Gintauto Palucko skandalą. Kita vertus, konservatoriai dabar gali pabrėžti, jog reagavo principingai ir greitai, o tai leidžia jiems išlaikyti tam tikrą moralinę poziciją. Svarbu ir tai, kad K. Starkevičius nepriklausė pačiam aukščiausiam partijos elitui.

Kai prieš kurį laiką buvo pranešta apie Specialiųjų tyrimų tarnybos kratas S. Skvernelio aplinkoje, situacija atrodė miglota. Pats politikas demonstravo ramybę, o jo partija laikėsi vieningai, tikėdamasi, jog įtarimai neišsivystys į rimtą krizę. Tačiau įvykiai pakrypo kita linkme – pasirodė ne tik kaltinimai, bet ir rezonansiniai epizodai, stipriai pakenkę politiko reputacijai. Netrukus išryškėjo vidinė įtampa: S. Skvernelis buvo pašalintas iš frakcijos, o jo bend­ražygis, dalyvavęs netgi prezidento rinkimuose Giedrimas Jeglinskas apskritai pasitraukė iš politikos. Jo teigimu, apsisprendimas atsisakyti Seimo nario mandato esą visiškai nesusijęs su sparčiai besirutuliojančiu korupcijos skandalu...

Dabar socialdemokratams atsirado galimybė aiškinti neva būtent S. Skvernelis buvo pagrindinė kliūtis bendradarbiavimui su demokratais. Todėl nuo šiol atsiveria galimybė įtraukti susilpnėjusią partiją į koaliciją, pasiūlant jai gerokai kuklesnį vaidmenį. Tačiau demokratų padėtis darosi vis sudėtingesnė – apklausos rodo, kad jų rinkėjai lengvai migruoja pas liberalus ar socialdemokratus.

Papildomą impulsą LSDP suteikė ir Viktoro Orbano pralaimėjimas Vengri­joje – ne dėl kokių nors ideologinių mo­tyvų, nes dabar šią Vidurio Europos valstybę valdys Europos liaudies partijų šeimai priklausanti politinė jėga, o Lietuvoje tai grupei priklauso TS-LKD,

o dėl koalicijos part­nerio „aušriečio“ siautėjimų. Remigijus Že­maitaitis, norėdamas pademonst­ruoti savo įtaką ir strateginį mąstymą, buvo tiesiog susibroliavęs su V. Orbano politine jėga, net bandė vykdyti alternatyvią užsienio politiką, ir niekas jo nepajėgė sutramdyti, nes tiesiog matematiškai reikėjo balsų. Dabar gi užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys vėl galėtų pagrįstai klausti, ar ne metas peržiūrėti politinius sprendimus.

Geopolitinė situacija taip pat išlieka įtempta. Žlugus deryboms Irane, pasaulyje naftos kainos nekrenta, o tai reikš ir ekonominius iššūkius mūsų šalies valdantiesiems. Tokiomis aplinkybėmis R. Žemaitaičiui gali būti politiškai nepatogu tapatintis su valdžia, o ir socialdemokratai vargu ar nori turėti tokį partnerį savo gretose. Koalicijoje rokiruočių gali būti.

Kita vertus, jos gali ir neįvykti. Kas galėtų sutrukdyti esminiams pokyčiams? Pirmiausia – buvę aštrūs konfliktai tarp demokratų ir socialdemokratų. Nors pagrindinis jų centras buvo S. Skvernelis, skeptiškumas išlieka visoje frakcijoje. Be to, daliai socialdemokratų elito dabartinė koalicija yra patogi, todėl jie gali nenorėti pokyčių.

Vis dėlto akivaizdu, kad per labai trumpą laiką Lietuvos politinis „kraštovaizdis“ pastebimai pasikeitė. Demokratams iškilo išlikimo klausimas, so­cial­demokratai gali jaustis stabiliau, nes jie bent jau nelinksniuojami skandalingose bylose, o didžiausi laimėtojai šiuo metu atrodo liberalai, pagaliau nusimetę ilgai juos slėgusį politinį šešėlį dėl Eligijaus Masiulio, kurį „uždengė“ kiti politikai.

Ar dėl to geriau visiems? Nebūtinai. Kur kas didesnį nerimą kelia ne politikų tarpusavio konfliktai, o geopolitiniai procesai, galintys sukelti rimtų ekonominių pasekmių. Vis dėlto išlieka viltis, kad pesimistiškiausi scenarijai neišsipildys, o susikaupę debesys pamažu išsisklaidys.

Andrius NAVICKAS

Radiatoriai rajono gyventojų namuose turėtų šilti bent iki kitos savaitės pabaigos. Tokią apytikslę šildymo sezono trukmę, diktuojamą orų prognozės, numato UAB „Šilalės šilumos tinklai” direktorius Ernestas Aušra. Sezonui pasibaigus, gyventojai turėtų lengviau atsipūsti: šiųmetis šildymas kainavo itin brangiai – nerenovuotų daugiabučių gyventojams jis atsiėjo net dvigubai daugiau nei pernai.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ nuotr.

Iš Šilalės kilusi menininkė Raimonda Grikšaitė-Seitzinger jau daugiau nei 25 metus gyvena Nyderlanduose. Čia ji su pagyrimu baigė Utrechto dailės akademiją, o šiandien yra įkūrusi nuosavą dailės studiją ir savo kūryba džiugina, kaip dažnai pavadinama Olandija, tulpių šalies meno gerbėjus.

Nominuota karališkajai tapybos premijai

Pasak R. Grikšaitės-Seitzinger, kūryba jai yra kur kas daugiau nei menas ar įgimtas talentas – tai gyvenimo būdas ir esminė žmogaus vidinio pasaulio išraiška. Kurdama ji įprasmina save, patiria kūrybinę laisvę, atskleidžia savo unikalumą ir užmezga gilesnį, prasmingesnį ryšį su kitais.

Menininkės darbuose dažnai atsikartoja simboliniai motyvai – angelai, motinos, deivės bei moters kūrėjos įvaizdžiai, atspindintys dvasinę, emocinę ir kūrybinę žmogaus dimensiją.

„Žmogus bei jo siela yra ir atspirties taškas, ir pagrindinis motyvas mano kūryboje. Mane domina vidinis pasau­lis – atviras, bet taip pat ir pilnas pas­lapties, kuriame atsiveria būsena, leidžianti tyrinėti santykį su pačia savimi ir aplinka. Klausiu: ar pasaulis, kurį matome, yra ir tas pasaulis, kurį atpažįstame savyje? Kur veda mano pačios vaizduotė ir intuicija? Tapyba man – tarsi dienoraštis kita forma, būdas išgirsti savo sielos poreikių balsą. Tai – apie pusiausvyrą santykiuose, darną su savimi bei aplinka, gebėjimą kasdienybėje įžvelgti skirtingas spalvas ir kiekviename sutiktame žmoguje atrasti jo unikalų pasau­lį“, – sako R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja juokauja, kad yra amžina studentė: Lietuvoje ji baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją, vėliau Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą, o paskui, vedama meilės, išvyko į Olandiją ir, ūgtelėjus pirmajai dukrai bei padrąsinta vyro, įstojo į Utrechto dailės akademiją, kurią baigė cum laude diplomu (su pagyrimu).

„Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo etapų. Akademijoje mane sužavėjo laisvumas visose srityse: saviraiškoje, žodyje, matyme. Teko ir pačiai paplušėti, siekiant išsilaisvinti iš tuometinio klasikinio supratimo piešti „gražiai, teisingai ir niūriai“, kuris susiformavo lietuviškoje terpėje. Po kurio laiko atradau savyje naują spalvų paletę ir ekspresiją. Atsirado kitoks fizinis kontaktas su didele drobe. Pradėjau tapyti abstraktaus stiliaus paveikslus. Ypač patraukė vokiečių ekspresionizmas dailėje“, – teigia menininkė. 

Prieš keletą metų moteris gavo ir regresijos terapeutės diplomą Tasso institute. Ši sritis traukė, kadangi domino vidinis žmogaus pasaulis. Tiesa, menininkė ne tik gilino žinias mokydamasi skirtingų dalykų, bet ir surengė ne vieną savo darbų parodą.

„Parodų buvo įvairių, sunku išskirti kurią nors vieną. Dažniausiai tai yra emocinis momentas man pačiai. Matau, kaip paveikslai, kūryba žiūrovui gali suteikti terapinę erdvę, būdą susimąstyti ir apmąstyti. Kai kuriems pa­­roda tampa įkvėpimu veiksmui, galimybe pasisemti naujų idėjų“, – dalijasi patirtimi R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja buvo nominuota prestižinei Nyderlandų karalienės Beatrix karališkajai tapybos premijai. Ši išskirtinė nominacija menininkei suteikė ne tik pripažinimą, bet ir unikalią galimybę susitikti su pačia karaliene. Pasak kūrėjos, šis įvertinimas tapo svarbiu vidiniu patvirtinimu – įrodymu sau, jog ji yra savo kelyje ir gali drąsiai kurti. 

Pasiilgsta gyvo kontakto su artimaisiais

Olandijoje menininkė su vyru George augina dukras Juliją ir Noa Salomėją. Jos abi gimė Nyderlanduose. 

„Mano vyras pustrečių metų gyveno ir dirbo Lietuvoje. Jis yra puikiai susipažinęs su lietuvišku mentalitetu, tradicijomis bei papročiais. Nuo pat pradžių buvo savaime suprantama, kad dukros augs dvikalbėje šeimoje ir dažnai lankysis Lietuvoje pas pačius mieliausius senelius Kvesčių kaime, pas kitus giminaičius, išsibarsčiusius ne tik po Žemaitiją“, – pasakoja Raimonda. 

Ji įsitikinusi, jog vaikai, augantys šeimose, kuriose tėvai yra skirtingų tautybių, ir matydami skirtingas jų patirtis bei požiūrius, savaime sparčiau mokosi supratingumo, empatijos, pagarbos kitiems žmonėms, jų kultūrai. Anot Raimondos, jie yra lankstesni, lengviau prisitaiko naujose situacijose ar aplinkoje. 

O ko menininkė pasiilgsta gyvendama užsienyje?

„Nors visas didžiąsias šventes dažniausiai švenčiame visi kartu Lietuvoje, vienareikšmiškai pasiilgstu gyvo kontakto su artimaisiais. Olandijoje galiu gyventi be lietuviškos duonos, cepelinų ar šaltibarščių, nes vis tiek skaniausi jie būna gimtajame krašte, susėdus visiems prie bendro stalo“, – juokiasi iš Šilalės kilusi kūrėja. 

Tačiau, pasak jos, nesvarbu, kur gyventum, viską reikia kurti pačiam – puoselėti santykius, šeimą, vertybes, veiklą ir svajones. Raimonda dažnai keliauja po įvairias šalis, yra susipažinusi su įvairiomis kultūromis, o štai Olandiją apibūdina ne tik tulpių, kanalų ir dviračių kraštu, bet ir pastebi, jog tai yra labai judri šalis, kurioje vyrauja tarptautinė visuomenė, gyvena daug emig­rantų. 

„Kiekvienas žemės metras čia yra aukso vertės. Patys olandai yra atviri, komunikabilūs, mokantys nubrėžti ribas, tiesūs, o gal tiksliau juos būtų galima pavadinti net kiek tiesmukais ir labai vertinančiais punktualumą. Tiesa, yra ir kitų savybių, kurios mums gali pasirodyti neįprastos – tarkime, net puodeliui kavos, draugiškiems susitikimams reikalingas išankstinis susitarimas“, – sako 25-erius metus Olandijoje gyvenanti Raimonda.

Ji taip pat išskiria, kad, lyginat su lietuvišku vaišingumu, lietuviams olandai gali pasirodyti šiek tiek šykštūs. Ypač tai jaučiama švenčiant gimtadienius. 

„Kai visi susėda ratu, gauna po vieną gabalėlį torto, užkandžiai, kaip ir gėrimai atnešami, jais pavaišinama, o kas lieka, tuoj nukeliauja atgal į virtuvę. Toks jų pragmatizmas yra susijęs su kalvinizmu, kurio viena iš idėjų yra drausmingas gyvenimas – dorovė, kuklumas, atsidavimas darbui.

Reikia nepamiršti ir to, kad olandai nuo seno daug keliavo ir buvo pirkliai, galbūt dėl to šioje šalyje vaikai nuo mažumės yra mokomi finansinio raštingumo, o išėję į vidurinę mokyklą pradeda teisėtai dirbti po keletą valandų per savaitę“ , – teigia R. Grikšaitė-Seitzinger.

Ir, pasak menininkės, olandai labai mėgaujasi gyvenimu, savanoriauja, yra optimistiški ir vertina kultūrą. 

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.

Šilalės kultūros cent­re nu­skambėjo Lietuvos vokalinių ansamblių šven­tė-konkursas „Šilų aidai“, išskirtinis renginys, gy­vuo­jantis net 48-erius metus. Tai šventė, kuri kas antri metai suburia visų Lie­tu­vos regionų vokalinius an­samb­lius. „Šilų aidai“, 1978 m. prasidėję kaip Žemaitijos vokalinių ansamblių sambū­ris, iš­augo ir išsiplėtė į visos šalies vokalinių ansamb­lių kon­kursą. 

„Šilų aidai“ išsiskiria savo senomis tradicijomis ir kultūrine verte, prisideda prie grupinio dainavimo tradicijos puoselėjimo, lietuvių liaudies dainų populiarinimo bei lietuvių kompozitorių kūrybos sklaidos.  

Konkurse dalyviai varžosi keturiose kategorijose: kaimų ir miestelių bei miestų ir rajono centrų dviejų kategorijų ansambliai. Vertinimo komisija nustato geriausius kiekvienoje kategorijoje, kurie apdovanojami diplomais ir prizais. Taip pat yra skiriamas specialus prizas kolektyvui, geriausiai atlikusiam liaudies dainą, ir paskelbiamas absoliučiai geriausias kolektyvas, pagrindinio prizo laimėtojas.

Šiais metais konkurse dalyvavo 32 kolektyvai iš visos Lietuvos. III laipsnio diplomais buvo apdovanoti Kretingos rajono kultūros centro Jokūbavo skyriaus moterų tercetas „Aidija“ ir moterų ansamblis „Baltos ievos“ (vad. Rita Valiukienė), Šiluvos (Raseinių r.) bardų grupė (vad. Saulius Beniulis), Pajūrio laisvalaikio salės mišrus tercetas „Trelė“ (vad. Soneta Būdvytienė), Ginkūnų kultūros centro (Šiaulių r.) moterų vokalinis ansamblis „Rasa“ (vad. Birutė Andriukaitienė), Šakių r. Kudirkos Naumiesčio padalinio mišrus tercetas „Momentas“ (vad. Aušra Ubartaitė) bei Joniškio kultūros centro vokalinis ansamblis „Harmonija“ (vad. Ingrida Ručinskienė).

II laipsnio diplomai įteikti Pagramančio (Tauragės r.) kultūros namų moterų vokaliniam tercetui „Akimirka“ (vad. Rasa Jakienė), Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) kultūros centro Alsėdžių skyriaus mišriam vokaliniam ansamb­liui „Alsėda“ (vad. Kristina Mikalauskaitė-Gricė), Kretingos r. Kūlupėnų moterų vokaliniam ansambliui „Elegija“ (vad. Marius Butkevičius), Šiluvos „Harmonijai“ (vad. S. Beniulis) bei Pasvalio kultūros centro Joniškėlio skyriaus ansambliui „Kvinta“ (vad. Jolanta Giedraitienė).

I laipsnio diplomus pelnė Šiaulių r. Bridų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Gegužė“ (vad. Rūta Stanislava Balsė), Joniškio kultūros centro duetas „InRe“ (vad. I. Ručinskienė), Šilalės kultūros centro merginų kvartetas „Petkutės“ (vad. Laima Petkuvienė) bei Šakių r. kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Gaudenė“ (vad. Ramunė Valaitienė).

Už geriausiai atliktą lietuvių liaudies dainą specialus Šilalės savivaldybės prizas ir diplomas buvo įteiktas Pajūrio laisvalaikio salės mišriam tercetui „Trelė“ (vad. S. Būdvytienė), o nugalėtojo diplomas atiteko Šiaulių r. Kuršėnų kultūros centro vokalinei grupei „Melomanai“ (vad. Nerilė Bernotienė).

Vertinimo komisiją sudarė kvalifikuo­ti ir autoritetingi muzikos profesiona­lai, vadovaujami KTU akademinio choro-meno vadovės ir dirigentės, A. Kačanausko muzikos mokyklos mokytojos ekspertės, Lietuvos chorų sąjungos tarybos narės, Kauno chorų sąjungos pirmininkės Danguolės Beinarytės. 

Šilalės kultūros centro inform. ir nuotr.

„Mes sotūs, laimingi, gražiai aprengti, todėl kad gyvenam tarybų šaly“, – silpnai sudainavome ketvirtoje klasėje, sustatyti prie lentos. Garsiau! Kelis kartus iš naujo ir vėl iš naujo. Kol pagaliau užbaubėme kaip reikiant. Tiko...

Nei laimingi, nei gražiai aprengti 1949-ųjų rugsėjo 1 d. atėjome į 4 klasę. Vaikai iš visų kaimų žingsniavome po 5–7 kilometrus per lietų, darganas ir sniegą. Niekas į mokyklą neveždavo, dviračių neturėjome, jokių telefonų, televizorių nebuvo. Namuose palubėje kabojo žibalinė lempa, virtuvėje spragsėjo malkomis kūrenama krosnis. Laikrodis ant sienos būtų buvusi didžiulė prabanga. Kaip ir vandentiekis ar kanalizacija. Krautuvėse trūko visų būtiniausių prekių: maisto, drabužių, avalynės. Knygoms nešti tėvai iš faneros sukaldavo dėžutę, nudažydavo kuo papuolė, tie dažai, einant per sniegą, palikdavo ant jo spalvotą žymę...

Pietums tėvai įdėdavo virtų bulvių ar tarkuotų blynų. Valgyklos nebuvo.

Mums, vaikams, įdomiausia buvo, kai pirmoje klasėje 1946 m. radome ir 12–14 m. paauglius, niekada nelankiusius jokių mokslų. Su tais „pirmokais“ mokytojai turėjo daug vargo – nepratę prie tvarkos ir drausmės, jie tankiai klūpėdavo ant žirnių, o kai juos suvalgydavo – ant žvyro... 

Tie 14-mečiai pirmokai pertraukų metu ir dūmą užtraukdavo.

– Kodėl toks mažas jau rūkai?

– Prieš tris metus buvau metęs, o dabar vėl patraukė...

To „pirmoko“ ketvirtoje klasėje jau nebebuvo, kažkur įsidarbino, o po metų (kai turėjo būti penktokas) išėjo į kariuomenę.

Nežinau kodėl, bet kai buvau 7-oje klasėje, jis man parašė laišką. Gyrėsi, jog metė rūkyti, o armijoje saugo kažin kokią daržinę. Turintis PPŠ automatą, dvi valandas vaikštantis aplink tą daržinę, antrą dieną skutantis bulves virtuvėje, trečią – ilsisi. Su tokiu mokslu nieko daugiau ir negalėjo gauti...

1957 m. baigėme vidurinę mokyk­lą Kvėdarnoje. Su ketvirta abiturientų laida: nuotraukoje šalia manęs priekyje, iš kairės Eugenijus Palekas, vėliau tapęs Tauragės ligoninės vyr. gydytoju-chirurgu, toliau – Algis Petkus, Šilutės ligoninės vyr. gydytojas, už manęs ir E. Paleko – šilališkis Steponas Norbutas, buvęs rajono meras.

Prisimenu visus „sočius ir laimingus“ to meto vaikus ir nors retai užklystu dabar į buvusią savo klasę, žinau, kad tie suolai, lenta ir sienos pilni mūsų balsų. Paimu kreidą, prieinu prie lentos ir atsisveikinimui užrašau:

Tie suolai ir sienos mano balsą girdi,

Nors ir kalbėčiau pats su savim:

Renkuos tave, jaunystės suolo drauge,

Ir tą pavasarį su šiltu lietumi...

Eugenijus IVANAUSKAS

AUTORIAUS archyvo nuotr.

Metų knygos rinkimai – ilgametes tradicijas puoselėjanti kasmetė kultūrinė akcija, kviečianti skaitytojus atrasti ir įvertinti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Tapusi simboliniu skaitymo kultūros barometru, ši iniciatyva skatina dialogą tarp skaitytojų, autorių ir literatūros ekspertų bei siekia didinti vertingų lietuviškų knygų (taip pat ir lietuvių kalba užsienyje išleistų leidinių) sklaidą.

Iki Metų knygos rinkimų pabaigos liko vos viena savaitė – skaitytojai raginami nedelsti ir internetu atiduoti savo balsą už labiausiai įsiminusias šiuolaikinės lietuvių literatūros knygas iki balandžio 23 d., 23.59 val.

Nugalėtojai bus paskelbti iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje Valdovų rūmuose gegužės 7-ąją  –  Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Renginį nuo 19 val. tiesiogiai transliuos LRT PLIUS kanalas.

Susipažinkite su vertingiausių knygų penketukais

Nors šiandien bibliotekų ir knygynų lentynos mirga nuo leidinių gausos, lietuvių autorių kūriniams išsiskirti šioje spalvingoje literatūrinėje įvairovėje nėra paprasta. Todėl svarbų vaidmenį čia atlieka akcija „Metų knygos rinkimai 2025“, tapusi patikimu orientyru ne tik skaitytojams, bet ir kūrėjams.

Šiemet trys literatūros ekspertų komisijos, vertinusios kūrinius penkiose kategorijose – vaikų, paauglių, negrožinės literatūros, prozos ir poezijos – perskaitė daugiau nei 800 knygų ir iš jų kiekvienoje kategorijoje atrinko po penkis ryškiausius, vertingiausius leidinius. Šie kūriniai išrinkti iš vasario pradžioje visuomenei pristatytų ilgųjų sąrašų, su kuriais susipažinti galima čia.

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2025“ knygos nominantės:

KNYGOS VAIKAMS

1. Šarūnė Baltrušaitienė, iliustravo Viktorija Ežiukas, „Slaptas Spirgutės noras“. „Alma littera“

2. Sigita Mikšaitė, iliustravo Reda Tomingas, „Istorija vizgina uodegą“. Lietuvos nacionalinis muziejus

3. Aušrinė Tilindė, iliustravo Greta Alice, „Po šimts pypkių, seneli!“. „Alma littera“

4. Neringa Vaitkutė, iliustravo Reda Tomingas, „Odilės pasaka“. „Aukso žuvys“

5. Jurga Vilė, iliustravo Kornelija Žalpytė, „Džuljeta ir kino kaukai“. Vaizdų kultūros studija, „Skalvijos“ kino centras 

KNYGOS PAAUGLIAMS

1. Viktorija Butautis, „Magnetinė sala“. BALTO leidybos namai

2. Gerda Jord, „Karalius nakvos Merkinėje“. „Aukso žuvys“

3. Justina Kapeckaitė, „Sono Electrum“. „Alma littera“

4. Laurynas Peluritis, iliustravo Živilė Žvėrūna, „Profesorius S. ir Vilniaus Baziliskas“. Phi knygos

5. Goda Raibytė-Aleksa, iliustravo Julija Račiūnaitė, „Aurora ir gyvybės paieškos tarp žvaigždžių“. „Raštinė“

POEZIJOS KNYGOS

1. Gintaras Bleizgys, „Šešėlių upė“. „Slinktys“

2. Gintaras Grajauskas, „Vandens skonis“. „Baziliskas“

3. Giedrė Kazlauskaitė, „Marialė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

4. Mindaugas Kvietkauskas, „Gruntiniai vandenys“. „Odilė“

5. Rimvydas Stankevičius, „Kartais sninga juodai“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

PROZOS KNYGOS

1. Marijus Gailius, Augustė Gilytė. „Romanas apie tai, kaip galėjo būti“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

2. Akvilė Kavaliauskaitė, „Jausmai“. BALTO leidybos namai

3. Vytautas V. Landsbergis, „Bevardžio sagos“. „Dominicus Lituanus“

4. Indrė Motiejūnaitė, „Mūsų miestelis“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

5. Lina Simutytė, „Raudonasis albumas“. „Tyto alba“

NEGROŽINĖS KNYGOS

1. Sudarytoja Danguolė Gervytė, „Adutė“. „Artuma“

2. Marius Ėmužis, „Šeimininkas ir jo dvariškiai“. „Aukso žuvys“

3. Sudarytoja Giedrė Šmitienė, „Janinos Degutytės laiškynas“, 3 tomai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

4. Artūras Svarauskas, „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“. Lietuvos istorijos institutas

5. Viktorija Vitkauskaitė, „Namai ir likimai“. „Tyto alba“

Išskirtinė galimybė susipažinti su nominuotomis knygomis

Kad pažintis su gausiu nominuotų knygų skaičiumi būtų patogesnė, šiemet akcija „Metų knygos rinkimai 2025“ pristatė reikšmingą naujovę – interaktyvias skaitymo erdves Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos apskričių bibliotekose ambasadorėse. Jei dar nespėjote atrasti šių metų nominančių, tai galite padaryti būtent čia – iki balandžio 23 dienos bibliotekose įrengtuose specialiuose atrinktos šiuolaikinės lietuvių literatūros stenduose.

Šie stendai lankytojus kviečia ne tik pažinti, skaityti, pavartyti, bet ir aktyviai įsitraukti į rinkimus – nuskenavus pateiktą QR kodą, už labiausiai patikusias knygas galima patogiai balsuoti telefonu. Pasibaigus akcijai, nominuotų knygų rinkiniai liks bibliotekoms, todėl skaitytojai ir toliau galės lengvai pasiekti vertingiausią 2025 metų lietuvių literatūrą.

Balsai, kuriantys literatūros ateitį

Aktyvus skaitytojų įsitraukimas į ilgiausią istoriją turinčią kultūrinę akciją – svarbus pilietinis procesas, prisidedantis prie gyvos, augančios skaitymo kultūros puoselėjimo Lietuvoje. Rinkdami Metų knygas skaitytojai ne tik palaiko autorius, bet ir stiprina visuomenės ryšį su literatūra, skatina kultūrines diskusijas bei atranda naujus, dar nepažintus balsus. Taip pat balsavimas atskleidžia, kokios knygos iš tiesų gyvena žmonių rankose, bibliotekose, pokalbiuose ir mintyse.

Iki „Metų knygos rinkimų 2025“ finišo tiesiosios liko nebedaug – skaitytojai kviečiami susipažinti, rinkti, skaityti ir švęsti geriausius bei vertingiausias metų kūrinius!

Akcija Metų knygos rinkimai yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Akciją Metų knygos rinkimai organizuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Akcijos rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Akcijos partneris – Lietuvos leidėjų asociacija

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dėmesį nuolat blaško ekranai ir informacijos perteklius, skaitymas tampa ne tik svarbiu įgūdžiu, bet ir galimybe sustoti, susikaupti ir pažinti save. Vis dažniau keliant klausimą, kaip sudominti vaikus ir jaunimą knygomis, atsiranda iniciatyvų, kviečiančių į skaitymą pažvelgti kitaip – be spaudimo, be privalomų sąrašų ar atsiskaitymų, o su laisve rinktis.  

Viena tokių iniciatyvų – Skaitymo valandėlė, kurią mokyklose kviečia puoselėti naujoji skaitymo ambasadorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Tokia valandėlė skirta vaikams ir jaunimui atrasti skaitymo džiaugsmą kaip natūralų, kasdienį, vidinį pasaulį praturtinantį procesą.  

Skaitymo valandėlė: nuo idėjos iki judėjimo  

Paklausta, kaip kilo Skaitymo valandėlės idėja, ambasadorė prisimena pirmuosius įkvėpimo šaltinius – apie skaitymo pamoką išgirdo konferencijoje. Būtent tada kilo mintis ieškoti būdų, kaip skaitymą paversti ne prievole, o malonumu.  

„Pirmą kartą apie skaitymo pamoką išgirdau konferencijoje, kurioje kolegos iš Suomijos pasakojo apie savo švietimo sistemą. Skaitymo pamokos tikslas nėra supažindinti vaikus su literatūra – svarbiausia, kad jie išmoktų skaityti ir pamėgtų šį procesą. Kiekvienas vaikas vertinamas individualiai, nes jų gebėjimai skiriasi: vieni į mokyklą ateina jau mokėdami skaityti, kiti dar nė nepažįsta raidžių. Tad negalima tikėtis vienodų rezultatų iš visų, nes tai gali kelti vaikams stresą. Natūralu, kad esame skirtingi ir mokomės savu tempu. Vėliau šios pamokos padeda vaikams atrasti skaitymo džiaugsmą ir juo mėgautis“, – pasakoja Skaitymo ambasadorė.  

Ši švietėjiška idėja greitai virto realiais veiksmais – Lietuvos mokyklos buvo pakviestos skirti bent vieną pamoką laisvam skaitymui. Pirmieji iniciatyvos rezultatai pranoko visus lūkesčius.  

„Mintis, kad galima bent kartą per metus skirti tik skaitymui, man atrodė labai tinkama ir vaikams, ir paaugliams, tad dar dirbdama viešojoje įstaigoje „Laikas skaityti“ pakviečiau Lietuvos mokyklas leisti vaikams bent vieną pamoką skaityti tai, kas jiems patinka: atsinešti savo knygą, pasiūlyti draugams, kurie galbūt nežino, ką išsirinkti. Paprašiau atsiųsti nuotraukų ir jų buvo tiek daug, kad neatlaikė pašto dėžutė. Vaikai skaitė stadionuose, aktų salėse, klasėse, parkuose. Tai veikė! Žinau, kad yra mokyklų, kurios tai praktikuoja nuolat ir tikrai džiaugiasi, kad vaikai skaito mieliau“, – teigiamais iniciatyvos rezultatais dalinasi R. Elijošaitytė-Kaikarė.  

Ambasadorė siekia Skaitymo valandėlę paversti ne vienkartine iniciatyva, o prasminga, į vaikų ugdymą integruota šalies mokyklų kultūra, vykstančia reguliariai – bent kartą per mėnesį ar net kiekvieną savaitę. Toks nuoseklumas svarbus formuojant natūralų skaitymo įprotį, kurį nuolat praktikuodami vaikai gali atrasti savo skaitymo ritmą, ugdyti dėmesio koncentraciją ir patirti tikrą skaitymo džiaugsmą.  

Jeigu vaikams sunku rasti tokią valandą kartą per savaitę, tai galima daryti literatūrinių švenčių progomis – Tarptautinę vaikų knygos dieną (balandžio 2-ąją), Pasaulinę knygos dieną (balandžio 23-iąją) arba Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną (gegužės 7-ąją), kai visoje Lietuvoje vyksta akcija „Lietuva skaito“.  

Svarbu pabrėžti, kad ši iniciatyva siekia burti mokyklų bendruomenę, kurioje pedagogai galėtų dalintis gerąja patirtimi, įkvėpti vieni kitus ir kartu auginti skaitymo kultūrą. Mokyklos, jau įgyvendinančios Skaitymo valandėles, kviečiamos jungtis į bendrą tinklą, o ateityje planuojama organizuoti renginius ar konferencijas, skirtas aptarti šioms ir panašioms ugdymo iniciatyvoms.  

Skaitymas – be spaudimo ir atsiskaitymų  

Nors Skaitymo valandėlė – svarbus švietimo žingsnis, ne mažiau reikšmingas ir kasdienis skaitymas – vaikai ir jaunimas skatinami rasti bent 15 minučių per dieną asmeniniam skaitymui, kuris padeda formuoti tvarų įprotį ir stiprina ryšį su tekstu.  

Ambasadorė akcentuoja, kad toks skaitymas neturėtų būti siejamas su akademinio atsiskaitymo mechanizmais. „Tikslas – suteikti vaikams ir jaunimui galimybę skaityti tai, kas jiems patinka, kad tą valandą tiesiog susikauptų prie patinkančio skaitomo teksto“, – teigia iniciatyvos autorė.  

Rūta įsitikinusi, kad paprastumas yra didžiausia šios idėjos stiprybė: „Labai dažnai geros priemonės yra pačios paprasčiausios. Juk skaityti mėgstamą knygą – taip lengva.“  

Kaip prisijungti prie skaitymo valandėlių iniciatyvos  

Skaitymo ambasadorė kviečia mokyklas jungtis prie Skaitymo valandėlių iniciatyvos bent 15 minučių per dieną skiriant asmeniniam skaitymui. Daugiau informacijos apie tai, kas yra skaitymo valandėlės ir kokiu dažnumu bei kada rekomenduojama jas organizuoti, rasite čia.  

Kviečiame fiksuoti savo valandėles nuotraukose ar įrašuose ir atsiųsti skaitymo akimirkas adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Taip pat raginame savo įspūdžiais dalintis socialiniuose tinkluose su grotažyme #skaitymovalandėlė.  

Komunikacinė kampanija „Skaitymo ambasadorius“ yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Iniciatyvą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.  

„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti. Šis kūrinys mane palietė giliausiai. Ir lietuviškas dainos vertimas man labai patinka“, – apie miuziklo „Mamma Mia!“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pasakoja solistė Sandra Lebrikaitė, kuriai kartu su soliste Judita Butkyte teko pagrindinis Sofijos vaidmuo. Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera - jau gegužės 8, 9, 15 ir 16 dienomis.

2025 metų lapkričio mėnesį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko atviros „Mamma Mia!“ perklausos miuziklo vaidmenų atlikėjams atrinkti. Kaip prisimeni tą dieną?

Iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiavau pavėlavusi – oro sąlygos tą dieną buvo tragiškos, lijo ir snigo. Kadangi vėlavau, turėjau palaukti, kol pasirodys visi kiti dalyviai, tad dainavau pati paskutinė. Į perklausą atėjau su lengvumu: tiesiog padainavau taip, kaip man atrodė, kokia turėtų būti Sofija. Atsimenu, važiuodama namo draugei telefonu sakiau: „Nežinau, kaip pasirodžiau – tiesiog buvau savimi“.

Mane labai džiugina, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi daug atvirų perklausų – atlikėjams tai puiki galimybė prisijungti prie įdomių pastatymų, o teatrui – atrasti naujus talentus.

Įdomu, kad  dar prieš perklausas savo 35-ojo gimtadienio proga paruošei ABBA dainų koncertinę programą „ABBA is Calling“. Turbūt būtų galima teigti, kad Sofijos vaidmeniui ėmei ruoštis gerokai anksčiau nei prasidėjo miuziklo repeticijos?

Čia – likimas! Kai su vyru grįžome iš Afrikos, kur praleidome metus, pajutau norą kažką nuveikti su ABBA kūryba. Su komanda parengėme muzikinę programą, kurioje ABBA dainos akompanuojant džiazo trio buvo transformuotos į, pavyzdžiui, baroko ariją ar retro stiliaus tercetą. Norėjau parodyti, kad ši muzika yra universali – jos melodijas, tekstus galima įvilkti į bet kokį popierėlį ir vis tiek bus skanu klausytis.

Spalio 26-ąją sudainavusi šią programą Kotrynos bažnyčioje, netrukus pamačiau skelbimą apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiamas „Mamma Mia!“ perklausas. Neslėpsiu, dvejonių buvo – svarsčiau, ar nesu per sena dainuoti Sofiją. Bet teatras yra teatras: čia įmanoma ir pajauninti, ir pasendinti. Pagalvojau: „Reikia bandyti. Du kūrinius jau moku, išmoksiu trečią ir važiuoju!“. Be to, gavau gal šešias draugų žinutes su raginimais dalyvauti. Pati visata man siuntė ženklus – privalėjau tai padaryti.

Koncertinėje ABBA programoje Vitalijaus Neugasimovo aranžuotas dainas atlikai įvairiais stiliais: kaip barokinę ariją, miuziklo baladę, žydiškais motyvais. Ar kituose žanruose gerai žinomi popmuzikos hitai tau atsiskleidė naujai?

Visiškai. Vien pažiūrėjus „Mamma Mia!“ filmą šios dainos man atsiskleidė kitomis spalvomis. ABBA muzika visiems asocijuojasi su disko stiliumi, tačiau sulėtinus tempą ir pasirinkus akustinę aranžuotę, galima išgirsti visiškai kitą kūrinio prasmę. Kai lieka tik fortepijonas, balsas ir tekstas, man net šiurpai eina per kūną. ABBA yra genijai – jų tekstai ir melodijos be galo stiprūs.

Šioje muzikoje girdžiu daugybę sluoksnių. ABBA nariai kūrė, kas buvo populiaru ir klausoma tuo metu, ir galbūt patys iki galo nesuvokė savo dainų universalumo ir vertės. Pavyzdžiui, daina „The Winner Takes It All“ man yra šedevrų šedevras. Tai – vienas iš sudėtingesnių kūrinių, kokį man gyvenime yra tekę dainuoti.

Lietuviškame „Mamma Mia!“ pastatyme atlieki Sofijos Šeridan vaidmenį. Ar ji tau kuo nors artima? Ar randi joje savęs?

Su ja jaučiu stiprų ryšį. Mane irgi mama augino viena, tėvai gana anksti išsiskyrė. Aš, aišku, žinojau, kas yra mano tėvas, bet mačiau, ką reiškia vienai auginti du vaikus. Tai nėra lengviausias gyvenimo kelias. Doną įsivaizduoju ir matau taip, kaip matydavau savo mamą. Beje, „Mamma Mia!“ filme Sofijos vaidmenį kūrusi aktorė Amanda Seyfried nepaprastai panaši į mano sesę – tie plaukai ir didžiulės akys.

Gavusi naują vaidmenį visada stengiuosi jį prisijaukinti, surasti, kuo esame panašūs. Su Sofija bendrumų randu ir kurdama šį vaidmenį panaudoju savo patirtį. Aš buvau tokia pati naivi kaip ji. Jaunystėje niekada negalvoji, kad tave kažkas gali nuskriausti. Dabar man yra 35 metai ir jei manęs kas nors paklaustų, ar norėčiau grįžti penkiolika metų atgal – tai nenorėčiau, nei akimirkai, niekada. Kad įkūnyčiau tokį Sofijos šviesumą, lengvumą, turiu tarsi nusiimti visą savo patirtį, skaudžius išgyvenimus – tai, kas mane ir suformavo. Nėra taip paprasta vėl viską matyti tomis pačiomis naiviomis akimis. Ieškau, kaip tą jos lengvumą ir žaismę parodyti išvengiant paviršutiniškumo.

Sofija yra laisvės vaikas, ji užaugo saugioje aplinkoje, saloje, bet tuo pačiu turi daug jautrių išgyvenimų. Ji mano, kad negali būti savimi, negali savęs iki galo suprasti, kol nesurado tėvo. Mano mylimiausias kūrinys – daina, kuria Sofija kreipiasi į vieną iš tėčių, klausdama, ar jis yra jos tėvas. Ryšio paieška su nepažįstamu vyru, ta vaikiška viltis ir ta akimirka, kai ji negauna trokštamos tiesos, yra be galo jautrūs momentai.

Miuziklo „Mamma Mia!“ režisierius yra Leonardas Prinsloo. Kaip vertini jo darbą, kaip apskritai jautiesi repeticijose?

Repeticijose jaučiuosi be galo laiminga ir galvoju: „Kaip gerai, kad čia esu“. Supratau, kad teatras ir miuziklai yra mano sielos dalykas. Čia viską užmirštu, neskaičiuoju valandų – tiesiog persikeliu į kitą pasaulėlį. Kiekvieną repeticiją nusifilmuoju, o grįžusi namo vietoje „Netflix“ serialų žiūriu ir analizuoju savo įrašus.

Man labai patinka dirbti su šiuo režisieriumi – jis turi savo matymą, tačiau išlieka lankstus. Su juo jaučiu kūrybinę laisvę. Jei jis pastebi, kad aktorius su siūlomu sprendimu jaučiasi nepatogiai, nemato logikos ar neranda tinkamo priėjimo prie vaidmens, jis nebijo keisti savo sumanymų. Dirbdama su juo jaučiuosi lygiavertė kūrybinio proceso dalis, o taip teatre būna tikrai ne visada. Kartais atlikėjas jaučiasi kaip įrankis – negali išreikšti net dvejonės. Tačiau šįkart jaučiu, kad šį pastatymą iš tikrųjų kuriame kartu.

Nors didžiausi uždarbiai yra privačiuose renginiuose ar koncertuose, kur dainuoju viena kaip solistė, būtent teatre jaučiuosi esanti ten, kur ir turiu būti. Kadangi gyvenime turėjau etapų be teatro, tai kiekvieną repeteciją vertinu kaip dovaną. Labai tai branginu, nes iki šio etapo ėjau ne vienerius metus. 

Muzikiniame teatre įprasta, kad vieną vaidmenį ruošia du arba trys atlikėjai. Sofijos vaidmenį spektaklyje kartu su tavimi kuria ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Judita Butkytė. Ar ruošdami tą patį vaidmenį artistai jaučiasi kaip viena komanda, ar visgi išlieka kūrybinė konkurencija?

Manau, kad čia negali būti konkurencijos. Mes viena kitą palaikome. Man labai įdomu stebėti, kaip Judita dirba – mokausi iš jos, nes ji turi sukaupusi didžiulę patirtį. Kartais stebiu ją ir galvoju: „O dieve, kaip ji čia gerai sugalvojo!“. Mes abi bandome surasti, kokia iš tiesų yra Sofija. Tai yra komandinis darbas. Bet du atlikėjai niekada nesukurs identiško vaidmens, nes kiekvienas jį mato skirtingai. Net ir tą patį judesį atlikdamos mes atrodome skirtingai, todėl kiekviena įnešame į Sofijos personažą unikalių spalvų.

Scenoje dainuoji jau dešimtmetį. Nemažai vaidmenų esi sukūrusi Panevėžio muzikiniame teatre, keletą epizodinių partijų atlikai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O koks buvo tavo pirmasis vaidmuo?

Pirmasis mano vaidmuo ir kartu pats sunkiausias buvo Agota, muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“ režisuotoje Nerijaus Petroko. Šio personažo charakteris labiausiai priešingas mano pačios prigimčiai – suvaidinti tą naivų nesuvokimą buvo gana sunku. Tačiau šis pastatymas man suteikė galimybę vaidinti scenoje su partneriu Deividu Norvilu. Iš jo daug išmokau, jis labai kolegiškas – čia buvo mano didžiausia mokykla. O lūžis scenoje įvyko gavus pagrindinį Marijos vaidmenį miuzikle „Muzikos garsai“. Būtent Marija man tapo raktu, kuris padėjo įveikti didelių vaidmenų baimę. Iki tol nuolat abejodavau savimi – svarstydavau, ar sugebėsiu, jaučiau milžinišką atsakomybę prieš publiką.

Esi profesionali operos dainininkė, tačiau vienu žanru neapsiriboji. Ar pati save pozicionuoji kaip operos dainininkę?

Esu baigusi klasikinį dainavimą, todėl ilgą laiką daugiausia dainuodavau operetėse ar mažesnės apimties operų pastatymuose. Tačiau paskutiniu metu aš save vadinu tiesiog soliste, nes mano repertuaras yra platus. Atlieku įvairią muziką – solo partijas miuzikluose, dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius bei sudėtingesnę popmuziką. Jaučiu didžiulę pagarbą operos solisto profesijai. Tai yra gyvenimo būdas ir man kartais atrodo, kad nesu verta vadintis operos soliste, nes negyvenu vien tik šiuo žanru. Operai reikia pasišventimo. Kad išlaikytum balsą nepriekaištingos formos, reikia didžiulės disciplinos ir daugybės darbo valandų.

Jautiesi universali atlikėja?

Visada tokia buvau. Baigusi studijas, nuoširdžiai tikėjau, kad mano kelias – operos ir operetės scena. Tačiau pats gyvenimas mane pasuko miuziklo link, o aš tam per daug ir nesipriešinau. Dar studijų laikais man visada sakydavo, kad skambu ne visai klasiškai, o kai dainuoju popmuziką, žmonės sako: „O, kaip girdisi klasika!“. Visada jaučiau, kad esu tam tikras tarpinis variantas. Man labai artima vintažinė, džiazinė dainavimo maniera – mano balsas ir atlikimo stilius primena senesnius laikus. Kai studijavau, miuziklai Lietuvoje dar nebuvo populiarūs, jie pradėjo populiarėti per pastarąjį dešimtmetį. Ir būtent miuziklas tapo ta vieta, kur jaučiuosi savimi ir galiu suderinti šias abi puses. Žinoma, nenoriu apleisti ir klasikinio dainavimo – vis dar tobulinuosi ir šiame žanre, nes tai yra mano pamatas ir bazė.

Lietuvoje neturime miuziklų tradicijos, tačiau tiek žiūrovai, tiek atlikėjai šio žanro ilgisi ir nori daugiau pastatymų. Kaip pati vertini dabartinę situaciją?

Tiesą sakant, mums dar toli iki pasaulinio lygio miuziklo standartų, kuriais gyvena Niujorkas ar Londonas, nes neturime miuziklo mokyklos. Vakaruose miuziklo atlikėjų specifika visai kitokia: jie privalo būti vienodai stiprūs šokėjai, aktoriai ir dainininkai. Šiame žanre tiek vaidyba, tiek judesys, tiek dainavimas turi savo taisykles, stilistiką.

Manau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reiktų sukurti miuziklo studijų programą, į kurią būtų kviečiami dėstyti užsienio pedagogai. Taip užaugtų nauja karta, kuri pakeltų šį žanrą į kitą lygmenį. Žinoma, puikiai dainuojančių miuziklo atlikėjų turime ir dabar. Net ir nebaigę specializuotų studijų, jie individualiai dirba su mokytojais ir savarankiškai perpranta stiliaus specifiką. Be to, atlikėjui sėkmę šiame žanre labai dažnai lemia tiesiog prigimtis.

Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera įvyko 1999 metais „Prince Edward Theatre“ Londone. Nuo to laiko sumanymo autorė ir prodiuserė Judy Craymer prodiusavo jau 50 šio miuziklo pastatymų 16 skirtingų kalbų daugiau nei 450 miestų visame pasaulyje. Kaip manai, kur slypi šio miuziklo fenomenalumas? Kodėl žiūrovai jį taip myli?

Žmonės tiesiog nori pasiklausyti šitos muzikos. ABBA dainos spinduliuoja pozityvumu ir kelia pačias geriausias emocijas. Net ir apie skaudžius gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, išsiskyrimą, čia dainuojama su šviesumu, lengvumu. Atrodo, sudainuoji – ir paleidi tą skaudžią akimirką. Šiame sudėtingame ir tikrai nelengvame gyvenime visi esame pasiilgę kažko gražaus, manau, būtent todėl ši muzika mus taip stipriai traukia.  O tai, kad „Mamma Mia!“ turėsime Lietuvoje yra įspūdinga – tai tikrai didelis įvykis. Labai džiaugiuosi, kad tapau šio proceso dalimi ir galiu kurti šiame gražiame teatre. Jaučiu didelį pasididžiavimą ir visiems sakau: atvažiuokite į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą – jūs neįsivaizduojate, kaip čia gražu.

Tekstą parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė

Verslo idėjos gimsta ne tik didmiesčiuose – jos auga visoje Lietuvoje. Būtent todėl naujienų portalas Lrytas pirmą kartą savo ilgametį projektą „Verslo genas“ perkelia į regioną ir kviečia smulkiojo bei vidutinio verslo bendruomenę susitikti Tauragėje, kur vyks praktinė konferencija ir paroda „Verslo genas“: kryptis – Tauragė“.

Konferencija suburs verslo kūrėjus, ekspertus ir sprendimų priėmėjus bendram tikslui – dalintis patirtimi, stiprinti ryšius ir ieškoti realių sprendimų šiandieniniams verslo iššūkiams. Bus nagrinėjamos aktualiausios temos: verslo augimo strategijos, finansų valdymas, inovacijų diegimas ir tvarumo užtikrinimas, o savo įžvalgomis dalinsis įvairių sričių profesionalai ir praktikai.

„Organizuodami „Verslo geną“ jau dešimt metų matome, kiek daug stiprių, inovatyvių ir augančių verslų kuriasi visoje Lietuvoje – ne tik didžiuosiuose miestuose. Todėl šiemet sąmoningai žengiame žingsnį arčiau žmonių ir pirmą kartą konferenciją rengiame regione – Tauragėje. Tai ne tik simbolinis pokytis, bet ir aiški mūsų, kaip žiniasklaidos, pozicija: matyti, girdėti ir atliepti visos Lietuvos verslo bendruomenę.

Regionai šiandien yra gyvybiškai svarbi šalies ekonomikos dalis – čia gimsta drąsios idėjos, kuriami tvarūs verslai ir stiprinamos bendruomenės. Tikime, kad mūsų atsakomybė yra ne tik pasakoti sėkmės istorijas, bet ir kurti platformas, kuriose jos galėtų atsirasti – skatinti dialogą, dalijimąsi patirtimi ir realių sprendimų paiešką. Jubiliejiniai apdovanojimai „Verslo genas“ yra proga ne tik įvertinti pasiekimus, bet ir pažvelgti į ateitį – kokį verslą kuriame, kokias vertybes stipriname ir kokią Lietuvą norime matyti rytoj“, – sako Lrytas verslo vystymo vadovė, projekto „Verslo genas“ vadovė Greta Ališauskaitė-Bagušauskienė.

Kas laukia konferencijos dalyvių:

– daugiau nei 60 pranešėjų;

– per 15 pranešimų ir diskusijų;

– 1000 dalyvių;

– daugiau nei 10 stendų su specialiais partnerių pasiūlymais;

– verslo kontaktų mezgimo galimybės su verslo, politikos, mokslo, žiniasklaidos ir visuomenės atstovais.

Visos konferencijos metu vyks paroda, kurioje bus pristatomi verslui skirti sprendimai, įrankiai ir partnerių pasiūlymai. Dalyviai taip pat galės išbandyti bandomuosius važiavimus, kuriuos pristatys JMA centras – oficialus „Subaru“ atstovas Lietuvoje bei „Tesla“. Susipažinkite su konferencijos programa ir pranešėjais šiame puslapyje.

„Verslo genas“ – jau dešimtmetį vystomas portalo Lrytas projektas, vienijantis verslininkus, kūrėjus ir iniciatyvius žmones, kuriančius pokytį Lietuvoje. Renginys ne tik suteikia žinių, bet ir įkvepia veikti – kartais viena idėja, išgirsta istorija ar naujas kontaktas gali tapti svarbiu lūžio tašku versle.

Tauragės rajono savivaldybės meras Dovydas Kaminskas pabrėžia regionų svarbą šalies ekonomikai ir džiaugiasi, kad toks konferencija „Verslo genas“ vyks būtent Tauragėje: „Mums yra ne tik įvertinimas, bet ir aiškus signalas, kad regionai šiandien yra svarbi Lietuvos ekonomikos augimo dalis. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie šio renginio įgyvendinimo Tauragėje, tikime, kad stipri valstybė kuriama ne vien didmiesčiuose – ji auga regionuose, kur gimsta drąsios idėjos, kuriamos darbo vietos ir stiprinamos bendruomenės.

Tauragė šiandien yra augantis, ambicingas ir atviras verslui regionas. Per pastaruosius metus matome nuoseklų verslo aplinkos gerėjimą, didėjantį investuotojų pasitikėjimą, stiprėjančias vietos įmones. Mums svarbu ne tik pritraukti naujus verslus, bet ir auginti jau veikiančius – ypač smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris yra mūsų ekonomikos pagrindas.

„Verslo genas“ vertė slypi ne tik apdovanojimuose. Tai platforma, kuri suteikia matomumą regionų verslams, skatina dalintis gerosiomis praktikomis, įkvepia pradedančiuosius ir parodo, kad sėkmės istorijos gimsta visoje Lietuvoje – taip pat ir Tauragėje. Tokie renginiai stiprina verslumo kultūrą, skatina inovacijas ir tvarumą, o kartu kuria bendruomeniškumo jausmą tarp verslo, valdžios ir visuomenės.“

Konferencijos pabaigoje vyks jubiliejinė „Verslo genas“ apdovanojimų ceremonija, kurios metu bus pagerbti 8 nominacijų laureatai bei specialios „Žmogus, kuris šviečia“ nominacijos nugalėtojas.

Lrytas kviečia nepaleisti galimybės tobulinti savo verslą ir dalyvauti smulkiam bei vidutiniam verslui skirtame renginyje. Įkvepiantis pavyzdys, išgirsta pamoka ar laiku ir vietoje sutiktas žmogus gali pakeisti ateitį. Konferencija nemokama, tačiau vietų skaičius ribotas ir registracija būtina, bilietus rasite šiame puslapyje.

Konferencija „Verslo genas“ vyks 2026 m. gegužės 22 d. Tauragėje, „Tauragės Bendruomenių namuose“.

Pagrindiniai renginio partneriai – Tauragės rajono savivaldybė ir LKU kredito unijų grupė. Partneriai: Ekonomikos ir inovacijų ministerija, „Tele2“, Inovacijų agentūra, Finansų ministerija, įmonių grupė „ICM Group“, „Aconitum“, „Tesla“, „Žaliųjų finansų institutas“, „Tarptautinio transporto ir logistikos aljansas“, „AJ Produktai“, JMA centras – oficialus „Subaru“ atstovas Lietuvoje, „Norsan“, Kauno technologijų universitetas, prekybos centras internete Pigu.lt ir kiti.