Rudens lygiadienis ir Baltų vienybės diena nu­švis ne tik tradiciniais piliakalnių laužais, bet ir turtinga rugsėjo 22-osios programa. Nuo archajiškų susibūrimų gamtoje iki išskirtinio kino ar knygų pristatymų – šiandien bus išties nepaprasta išsirinkti, kur dalyvauti. Jaukiai ir prasmingai pradėti astronominį rudenį kvies ir likusios dienos.

Ant Medvėgalio piliakalnio šiandien vakare kviečiama susiburti į vienybės ratą ir įsilieti į tradicinę visos Lietuvos laužų sąšauką. Bus uždegama simbolinė ugnis, skambės intuityviosios muzikos kūrėjo Žydrūno Stumb­ros muzika, vyks gongų ir archajiškų garsų keturių stichijų sesiją „Sutemos“, bus galima pabendrauti vaišinantis šiltu šiupiniu bei arbata. 

Baltų vienybės diena bus švenčiama ir ant Rubinavo, dar vadinamo Šarūnkalniu, piliakalnio. Čia taip pat 19 val. bendrai dainai bei šokiui kviečia Šilalės kultūros cent­ro liaudiškos muzikos kapela „Šilojus“, vokalinis ansamblis „Kuplė“ ir Šilalės bočių bend­rija. 

Prie rugsėjo 22-osios laužų sąšaukos jungiasi ir Kvėdarna, o ant Padievaičio piliakalnio susiburti kviečiama 19.30 val. 

2026-ieji – Kanklių metai, tad rugsėjo 24 d. Šilalės kultūros centre vyks kankliavimo pamoka, į kurią kviečiami visi, norintys atrasti gyvą ryšį su šiuo tradiciniu instrumentu (registruotis tel. (+370-617) 4-11-15). 

Tos pačios dienos vakarą Šilalės kultūros centras suburs kino mylėtojus – 20 val. lauko erdvėje bus rodomas legendinis režisieriaus Raimondo Banionio filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. Ypatingai kviečiami senjorai bei asmenys su negalia – renginys organizuojamas įgyvendinant specialų sociokultūrinės integracijos projektą. 

Vyksta Europos paveldo dienos, kurių tema – „Kultūros paveldas: saugok, puoselėk, atgaivink“. Tad Stasio Girėno gimtinėje, Vytogaloje, rugsėjo 25 d., 10 val., vyks ekskursija, kurios metu lankytojai susipažins su muziejus ekspozicija, pasakojančia, kas atvedė būsimąjį lakūną iki istorinio skrydžio per Atlantą, o liaudiški žaidimai leis ne tik išgirsti apie krašto tradicijas, bet ir patiems jas išbandyti (registracija tel. (+370-691) 8-83-49 arba Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.).

Kotryna PETRAITYTĖ

Vilniaus Rotušėje Nacionalinio kraujo centro (NKC) su­rengtoje Garbės kraujo donorų apdovanojimų ceremonijoje pagerbta Šilalės sveikatos centro biuro administravimo specialistė Birutė Kondratenkienė, kuriai už daugiau kaip 40 kartų neatlygintinai paaukotą kraują suteiktas Garbės donoro vardas.

Daiva BARTKIENĖ

Nacionalinio kraujo centro nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Šilalės miesto vietos veiklos grupės (VVG) strategija dar 2023-iaisiais buvo patvirtinta kartu su daugiau kaip milijono eurų Europos Sąjungos paramos krepšeliu. Praėjo beveik treji metai, tačiau dalies projektų rezul­tatai dar tik bus matuojami. Vienas jų – „Verslo gilė“, kuriam įgyvendinti skirta daugiau nei 247 tūkst. 683 eurai. Iš šios sumos apie 210,5 tūkst. Eur sudaro Europos Sąjungos lėšos, Šilalės savivaldybės indėlis yra per 37 tūkst. Eur. Projektas pagaliau pradeda veikti, o kartu prasideda ir svar­biausias etapas – paaiškės, ar už solidžią sumą suplanuotos veiklos iš tiesų paskatins jaunų Šilalės gyventojų verslumą, padės atsirasti naujiems verslams ir pateisins į projektą investuotas viešąsias lėšas. 

„Šilalės artojas“ jau rašė, jog projektą „Verslo gilė“, kuriuo numatyta skatinti Šilalės miesto gyventojų verslumą ir užimtumą, Šilalėje administruoja ir įgyvendina klaipėdiškio renginių vedėjo Remigijaus Žiogo vadovaujama UAB „TKP“ – gyventojų kompetencijų stiprinimui, sudarant sąlygas pradėti ir vystyti verslą, VVG įmonei skyrė beveik 211 tūkst. Eur. Už šią sumą yra numatyta surengti TV laidų pobūdžio mokymus daugiau nei pusšimčiui asmenų, o 20 iš jų suteikti pagalbą verslo pradžiai. 

Praėjusią savaitę restorane „Meldai“ projektas „Verslo gilė“ jau buvo pristatytas visuomenei – pasak jo vykdytojų, jis skirtas Šilalės mieste veikiantiems jauno verslo subjektams ir darbingo amžiaus žmonėms, planuojantiems pradėti verslą. Dalyvauti jame gali individualią veiklą ar verslo liudijimą turintys gyventojai, taip pat juridiniai asmenys – mažosios bendrijos, asociacijos ar uždarosios akcinės bendrovės. Pagrindinė sąlyga – verslo būstinė turi būti įregistruota Šilalės mieste, nors pati veikla gali būti vykdoma visoje Lietuvoje.

Pasak projekto vykdytojų, didžiausias dėmesys bus skiriamas praktikai – dalyviai ne tik klausysis teorinių paskaitų, bet ir dirbs su savo verslo idėjomis, analizuos kintančią rinką, rengs verslo modelius, planuos išteklius, kurs savo verslo idėjos reklamą bei pristatys pasiektus rezultatus ekspertams. 

Pristatydama „Verslo gilės“ programą, projekto koordinatorė Toma Milerytė pabrėžė, kad atrinktam verslui yra numatyta daugiau kaip 10 tūkst. Eur vertės pagalba. Tačiau ji nebus išmokama pinigais – 20 jauno verslo subjektų bus suteiktos veiklos pradžiai reikalingos paslaugos ir priemonės: naujas kompiuteris, maždaug 1500 Eur vertės buhalterinės apskaitos paslaugos ir 2000 Eur įkainota reklama. 

Projekto organizatoriai pabrėžia, jog suteikiama parama nėra paskola, jos gavėjams nereikės grąžinti. Be to, pagalba gali būti skirta visiems, turintiems verslo idėją bei norintiems ją išbandyti. Tačiau verslas negali būti įregistruotas anksčiau kaip 3 metai.

UAB „TKP“ vadovo R. Žiogo teigimu, šiuo metu yra užsiregistravę apie 40 dalyvių, po viešo pristatymo susidomėjo dar keliolika. 

„Mes nežinome, kaip viskas vystysis ir kokią įtaką šis projektas turės kiekvienam konk­rečiam asmeniui. Bet tiki­mės, jog bent keliems tai iš tik­rųjų taps tramplinu ir naujo etapo pradžia. Tiesiog sudalyvausite, įgysite patirties ir eisite toliau“, – kvietė jis šilališkius, galbūt turinčius idėjų, bet nesiryžtančius jų įgyvendinti, prisijungti prie projekto. 

Dabar dalyvių laukia mokymai, verslo idėjų ir veiklos pristatymai bei atranka. Pasak projekto vadovo R. Žiogo, atrenkant dalyvius, bus atsižvelgiama į idėjos originalumą, aktualumą bei galimą kuriamą naudą.

Projekto organizatoriai neslepia, kad tikslas nėra vien tik padidinti naujų įmonių skaičių. Daug svarbiau – paskatinti Šilalės gyventojus imtis verslo, suteikti jiems praktinių žinių ir sudaryti sąlygas išbandyti savo idėjas.

„Verslo gilės“ įgyvendinimo metu bus rengiamos televizi­jos laidos, kuriose bus pristatomos verslo idėjos, kalbinami specia­listai ir verslininkai, aptariami praktiniai verslo pradžios bei vystymo klausimai. Kadangi laidos bus rodomos per „Delfi“ televiziją, veiklos bus pasiekiamos ne tik tiesioginiams dalyviams.

Pirmojo šio projekto pristatymo metu savo patirtimi dalijęsis klaipėdiškis verslininkas, „Dino“ parko šalia „Radailių dvaro“, botanikos ir miniatiūrų parko „Babilono sodai“ įkūrėjas Andrius Aušra pabrėžė, kad verslo pradžia ne visada baigiasi sėkme, todėl svarbu gebėti įvertinti klaidas, keisti veik­los kryptį ir prireikus atsisakyti nepasiteisinusios idėjos. Jo teigimu, prieš pradedant verslą būtina ne tik turėti sumanymą, bet ir skaičiuoti, vertinti jo perspektyvas bei ieškoti rinkoje veikiančių sprendimų. Tačiau jis ne kartą akcentavo, jog pradžioje labiausiai reikia ne tik priemonių, bet žinių ir palaikymo.

„Pradėkite daryti. Pradėkite mažais žingsneliais. Nereikia iš karto statyti kažką milžiniško. Pradžiai viską galima padaryti paprastai, o ši projekto komanda jums padės“, – skatino verslininkas.

Be to, vakaro metu ne kartą kartota mintis, jog miesto dydis neturėtų riboti žmogaus verslo idėjos masto.

Šilalės rajono meras Tadas Bartkus taip pat ragino projekto rezultatų nevertinti vien naujų įmonių skaičiumi. Pasak jo, net ir vienas ar du verslai, atsiradę įgyvendinant projektą, galėtų būti reikšmingas rezultatas Šilalės rajonui.

Tačiau ar projektas ir jam įgyvendinti numatyta investicija iš tikrųjų padės atsirasti naujiems verslams ir kiek idėjų iš tiesų virs veikiančiu verslu, paaiškės ne anksčiau kaip po metų.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Šią savaitę porą dienų Šilalėje vykusioje „Rudenėlio mugėje“ prekyba prasidėjo gerokai anksčiau, nei aikštelėje pasirodė pirmieji pirkėjai. Kai kuriems prekybininkams teko keltis gerokai prieš aušrą, o mugei įsibėgėjus prisiėjo prisiminti ir žemaičių pirkėjų įprotį derėtis dėl kainos. Tokios derybos, pasak prekybininkų, Že­maitijoje yra kone neatsiejama prekybos dalis, nors patys pirkėjai dėl to sutaria ne visada.

Ankstyvą antradienio rytą Dariaus ir Girėno gatvės automobilių aikštelėje vyko inten­syvus pasiruošimas mugei – kol lankytojai dar tik ruošėsi į ją užsukti, prekybininkai jau statėsi palapines, dėliojo prekes, lentynas ir kitą įrangą.

Iš Kaltinėnų atvykusiai Violetai šis rytas prasidėjo 4 val. Tačiau, pasak moters, atsikelti anksti – dar ne viskas.

„Anksti reikia keltis, reikia važiuoti, reikia pasiruošti. Vien pasiruošimas viskam kone pustrečios valandos užtruko“, – teigia Violeta.

Prekybininkė Birutė taip pat pabrėžia, jog mugės lankytojai mato tik galutinį rezultatą – tvarkingai išdėliotas prekes ir prie prekystalio stovintį pardavėją. Didelė dalis pasiruošimo lieka „už kadro“.

„Mūsų diena prasideda šeštą ryte. Užtrunka, kol susistatom palapines, kol lentyną, visą įrangą susitvarkom“, – šypsosi Birutė.

Panevėžio rajone veikiančios kepyklėlės darbuotoja Inga tokiose į didesnius ar mažesnius miestus keliaujančiose mugėse dirba jau šešerius metus. Kadangi prekyba vyksta visoje Lietuvoje, todėl ankstyvas kėlimasis prekybos dienomis tapo įprasta rutina.

„Jau pripratau“, – tikina Inga.

Kai prekybos vietos paruoštos, prasideda ne mažiau svarbi mugės dalis – bendravimas su pirkėjais. O kartu ir derybos. Violeta pastebi, jog žmonių įpročiai skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi.

„Tarkime, nuvažiavus į Suvalkijos kraštą, niekas ten niekada nesidera. O štai žemaitis derasi iki negalėjimo“, – juokiasi ji.

Anot Birutės, toks bend­ravimas su pirkėjais turi savotiško žavesio, o jei kuriam pavyksta nusiderėti, tai ir nuotaika pasitaiso. 

„Visiems reikia, visi nori, kai kurie net sako, jog geresnė diena, kai nusideri“, – tikina prekeivė.

Nieko blogo derybose neįžvelgia ir prekiautojai mėsos gaminiais Raimonda bei Edgaras, kurie į tokį pirkėjų norą žvelgia praktiškai: jei žmonės perka, prekybininkai ir toliau važiuos į muges.

„Reikia derėtis. Privaloma“, – neabejoja jie.

Mugė daugeliui pirkėjų – ne tik vieta, kur galima rasti įdomesnių ar kasdienybėje rečiau perkamų prekių. Žmonės čia ateina ir pabend­rauti, pasižvalgyti, pasitarti. Todėl prie prekystalių netrūksta nei klausimų, nei pokalbių.

Tiesa, prekybininkų kvie­timas derėtis vilioja ne visus, o kai kurie mugėje kalbinti šilališkiai juokavo, kad nemokėtų to daryti. 

„Labai nemėgstu derėtis, nes žmonės dirba, jie turi užsidirbti“, – teigia Regina.

Šilališkė Zofija pripažino ne­dažnai apsilankanti tokiose prekybos vietose. Jos teigimu, mugėse kainos neretai būna didesnės nei parduotuvėse, o ir nusiderėti ne visada pavyksta.

Jai pritaria ir Loreta, kuri tikina dėl kainos taip pat nesideranti, jei reikia kokio daikto, perka už tiek, kiek prašoma.

Vis dėlto prekybininkai neslepia, jog prekyba mugėse nebėra tokia pat kaip anksčiau – kai kurie pastebi, jog kasmet žmonės perka vis mažiau, nes kainos kyla. 

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Pandemijos laikotarpiu pamėgę nuotolinį darbą iš namų, kai kurie darbuotojai ir dabar norėtų bent kelias dienas per savaitę nebūti įstaigoje, kur visada jautiesi lyg po valdžios didinamuoju stiklu. Tai ypač aktualu, kai į darbovietę reikia važiuoti ne vieną dešimtį kilometrų. Tačiau Šilalės rajono savi­valdybėje penkerius metus po dvi dienas per savaitę iš namų dirbusiam inžinieriui tokia galimybė nuo rugsėjo nebesuteikta. Ant prašymo ir toliau dirbti tokiu pat grafiku jis sulaukė admi­nistracijos direktoriaus rezoliucijos „Neleidžiu“. Specialistui kilo klausimas, pagal kokius kriterijus vieniems savivaldybės administracijos darbuotojams leidžiama dirbti nuotoliu, o kitiems – ne.

Daiva BARTKIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 70

Vaikystėje mėgau pasaką apie auksinę žuvelę, kurią sugauna geraširdis, bet žmonos prisibijantis senolis. Dabar valdžioje esan­tys politikai elgiasi taip, tarsi ir jiems bū­tų pavykę tokią žuvelę pagauti. Tačiau ne­pamirškime, jog ši pasaka nėra sėkmingo valstybės valdymo pradžiamokslis. Grei­čiau – perspėjimas, kad godumas, ambicijos ir noras pasiekti gerovę be pastangų galiausiai gali nuvesti tik prie bankroto.

Daugybę kartų, analizuodamas politinius pažadus ir programas, pabrėžiau, jog egzistuoja negailestingas valstybės pinigų tvermės dėsnis: jei kažkam išleidžiama daugiau, kitiems poreikiams lieka mažiau.

Atrodo, skirtingos politinės jėgos, dėliodamos prioritetus, turėtų konkuruoti programomis ir siūlyti, kaip su ribotomis finansinėmis galimybėmis veiksmingiausiai prisidėti prie bendrojo gėrio. Tačiau politikai dalyti pažadus mėgsta gerokai labiau, nei galvoti, kaip juos įgyvendinti. Todėl, kaip prieš savaitę rašiau, nors ir galima džiaugtis planais diegti naujas slaugos bei socia­linės priežiūros paslaugas, turime nepamiršti, kad joms reikalingos solidžios investicijos. Be to, pinigų reikia ir tam, jog mokytojų, gydytojų, slaugytojų bei pareigūnų trūkumas netaptų katastrofiškas.

Po kiekvieno incidento, kai dronai kerta mūsų oro erdvę, pasipila valstybės vadovų pažadai apie investicijas į civilinę saugą bei antidroninių pajėgų kūrimą. Po praūžusio uraganinio vėjo teko pripažinti, kad šalies elektros tiekimo sistema nėra pakankamai atspari kataklizmams, todėl ir vėl reikia naujų, didelių investicijų. Poreikių sąrašą galima tęsti.

Susidūrusios su sudėtingais iššūkiais, skolinasi visos valstybės, ne tik Lietuva, nes pinigų reikia jau dabar. Spėju, dauguma pritartume, jog politikai geriau pasiskolintų kuriai nors skaudžiai problemai spręsti, nei skėsčiotų rankomis ir sakytų nieko negalintys padaryti. Tik bėda ta, kad kreditoriai, skirtingai nei auksinė žuvelė, pinigų nedovanoja ir dar nustato nemažas palūkanas.

Rugsėjo pradžioje buvo paskelbta, jog kitais metais vien skolos aptarnavimui, t. y. palūkanoms, turėsime išleisti daugiau nei milijardą eurų. Kuriame planus apie gimstamumo didinimą ir kartu ruošiame „dovanėlę“ būsimoms kartoms – dešimtis milijardų eurų skolos?

Kai dabartinė Vyriausybė pasirašė koalicijos sutartį, kurioje buvo daug ambicingų, tačiau realiomis lėšomis nepadengtų pažadų, kalbėta esą „leiskime politikams svajoti“. Buvo žadamos kūrybiškos priemonės, kaip papildyti valstybės biudžetą. Tačiau ar kuri nors valdžia nori priimti nepopuliarius sprendimus? Ar turi drąsos pripažinti, jog šiuo metu nėra galimybės pamaloninti žmones naujomis lengvatomis, ypač, kai sparčiai artėja rinkimų laikotarpis?

Todėl iškilmingai skelbiamas paramos šeimai paketas. Jam planuojama skirti 800 mln. eurų – mažiau, nei kasmet kainuoja valstybės skolos aptarnavimas. Kita vertus, tai lėšos, kurių labai trūksta sveikatos apsaugos sistemai, kartu ir slaugai, švietimui bei skurdo mažinimui.

Ydinga praktika, kai pinigai pavėžėjimui, socialinei atskirčiai ar įvairioms prevencijos programoms skiriami vieneriems metams, o vėliau jos „pamirštamos“, nes kuriamos naujos strategijos. Teoriškai nauji pažadai skamba viltingai, tačiau realiame gyvenime reikalingas konkretus ir tvarus finansavimas, o ne skambios deklaracijos, surašytos viešųjų ryšių specialistų ar dirbtinio intelekto.

Iškilmingai pristatytas šeimos paramos paketas primena dar vieną „auksinės žuvelės dovaną“: dosnesnės išmokos gimus vaikui, palankesnė vaiko priežiūros atostogų tvarka, naikinami apribojimai paramai toms moterims, kurios gaudavo didelius atlyginimus, numatoma didesnė parama ruošiant vaikus mokslo metams... Ar kas nors gali prieštarauti tokiems siūlymams? Bet esminis dalykas – ar mes, kaip valstybė, tikrai visa tai galime sau leisti?

Dažnai girdžiu sakant: tegu valdžia susimažina administracines išlaidas ir pinigų atsiras. Sutinku. Deja, valdžia netampa taupesnė – kai lėšų pritrūksta, paprasčiausiai nustoja jas skirti kai kurioms gyvybiškai svarbioms programoms. Todėl kai skelbiami įvairiausi paramos paketai, juos įvertinti būtų leng­viau, jei būtų sąžiningai pasakyta, jog čia perkeliamos lėšos, pavyzdžiui, iš kelių tiesimo ar Valstybinės ligonių kasos.

Tarkime, man labiausiai abejotina iniciatyva – nemokamai maitinti visus moksleivius, o ne tik tuos, kurie auga nepasiturinčiose šeimose ir kuriems reikalinga socialinė pagalba. Suprantu, kad tai galbūt leistų visiems vaikams jaustis lygesniems. Tačiau ar tik­rai tam turėtume skirti keliasdešimt milijonų eurų per metus? Ir ar tai gali turėti kokį nors ryšį su gimstamumo skatinimu? Be to, vargu ar pagalvota ir apie maisto švaistymo problemą, kai valstybė skirs maistą ir tiems vaikams, kurie sočiai pavalgo namuose ar yra pakankamai išrankūs.

Žinoma, jei tik turime galimybę, maitinkime visus. Tačiau atsakykime sau į klausimą, ar moksleivių maitinimas iš tiesų yra prioritetas, kalbant apie šiandienos mokyklas? Jei reikėtų rinktis, kam skirti lėšas – nemokamam maitinimui ar moksleivių pavėžėjimui, mokytojų pritraukimui, neformaliajam ugdymui – ką pasirinktume?

Šeima yra svarbu. Stiprinti šeimas yra išmintinga. Bet pasaka apie auksinę žuvelę moko, kad kai kliaujamės mistiniu pinigų šaltiniu, tai gali susukti galvą ir galiausiai galime likti net be to, ką realiai buvo įmanoma pasiekti.

Artėjant savivaldos rinkimams sulauksime ir naujų valdžios „dosnumo“ bangų. Tačiau finansų tvermės dėsnis negailestingas. Kuriam laikui gal ir galima apsimesti, jog pavyko jį „pergudrauti“, bet galiausiai galima likti net ir be geldos...

Andrius NAVICKAS

Spalio 2 d., 18.30 val. ir spalio 3 d., 17 val., – „TĖVAS“. Rež. Mara Kimelė.

Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti?

Bilietai:
2 d. – https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=a1c8b3a4-68e3-4766-822e-88a12ab600e1
3 d. – https://kdt.lt/renginiai/tevas/?first=a1c8b3b5-c58c-420d-89f1-962ae41814dd

Spalio 4 d., 17 val., – „STORAS SĄSIUVINIS“. Rež. Jokūbas Brazys.

Įprastą dvynių Luko ir Klauso gyvenimą su mama dideliame mieste nutraukia prasidėjęs karas. Mama brolius iš miesto atveža į saugesnę vietą – senelės namus šalies provincijoje. Bet ir čia nėra saugu. Tiek siaubinga karo metų aplinka, tiek ir pati senelė primygtinai rodo – gyvenimas pasikeitė ir teks arba žūti, arba išmokti gyventi žiauriame bei negailestingame pasaulyje.

Bilietai:
4 d. – https://kdt.lt/renginiai/storas-sasiuvinis/?first=a1c8b467-5ac9-48b0-ad60-528f9190c159
Spalio 6 d., 10 ir 11.30 val., spalio 27 d., 10 ir 11.30 val., spalio 29 d., 10 ir 11.30 val., – „VANDENYNAS“. Rež. Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė.
Spektaklis skirtas 6–18 mėnesių vaikams ir jų tėvams. Dangumi plaukiantys didžiuliai debesų kupolai, veržlios upės ar nesulaikomi lietaus lašai – visa tai prasideda sunkiai aprėpiamo pasaulinio vandenyno gelmėse ir galiausiai vėl į jas grįžta. Į visos gyvybės ištakas.

Bilietai:
6 d. 10:00 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a2251bbc-f7bb-4022-8ef5-9a016d27085b
6 d. 11:30 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a2251bda-876a-43b9-b585-32eba67eb575
27 d. 10:00 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a1c8aa7a-1919-4871-a4c8-ca212271cc2e
27 d. 11:30 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a1c8aa9f-b2b1-4288-a50c-5e68beafd78d
29 d. 10:00 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a1c8aa7a-2ecf-4a4c-9910-e8909285979d
29 d. 11:30 val. – https://kdt.lt/renginiai/vandenynas/?first=a1c8aa9f-c566-4ef2-a7ee-98f04a14c998

Spalio 7 d. ir 20 d., 18.30 val., – „KĖDĖ IŠ KOMEDIJŲ NAMO“. Spektaklis-ekskursija. Idėjos autorius ir režisierius Liudas Vyšniauskas.

„Kėdė iš Komedijų namo“ – patyriminė ekskursija, kuri praturtins jūsų istorines žinias apie laikmetį, žmones, miestą ir teatrą. Spektaklio-ekskursijos sumanytojai siekė sukurti įdomią ir įtraukiančią kelionę į teatrą, kuriame kūrė, dirbo, lankėsi garsenybės, politikai, pirkliai, verslininkai, darbininkai, spekuliantai. Visi jie čia prisėsdavo ant kėdžių – stebėti arba stebinti, todėl būtent teatro kėdės geriausiai ir atsimena, kas čia buvo.

Bilietai:
7 d. – https://kdt.lt/renginiai/spektaklis-ekskursija-kede-is-komediju-namo/?first=a2251c4c-b4a2-4cb3-b701-b326abe6557f
20 d. – https://kdt.lt/renginiai/spektaklis-ekskursija-kede-is-komediju-namo/?first=a1c8b139-449c-45fa-8d95-fadda974be7c
Spalio 9 d., 18.30 val., – „MILENA“. Rež. Laura Kutkaitė.

Spektaklis „Milena“ nepretenduoja rekonstruoti Milenos ir Kafkos ryšio ar pristatyti dokumentinį Milenos portretą – jis siekia šį ryšį permąstyti atliekant savotišką teatrinę fragmentų „redakciją“. Šešios aktorės scenoje – kiekviena jų ir Milena, ir Kafka, ir jos pačios, bandančios kalbėtis su Milena, ir redaktorės, dėliojančios sceninio laiško chronologiją.

Bilietai:
9 d. – https://kdt.lt/renginiai/milena/?first=a2252002-7992-4bec-a6fc-f58d751a07ff
Spalio 11 d., 17 val., – „KALĖS VAIKAI“. Rež. Eimuntas Nekrošius.

Romane susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis – vokiečių kolonizacija, karai su rusais, lenkinimas, pirmieji šviesuoliai: Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Antanas Strazdas – tamsios liaudies švietėjai ir ganytojai; pasakos, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai; dar senesni – matriarchato bendruomenės – mitų atgarsiai; Šventojo rašto nuotrupos ir postulatai.

Bilietai:
11 d. – https://kdt.lt/renginiai/kales-vaikai/?first=a225204f-2b0a-44c4-9a5d-e126072b0f44
Spalio 17–18 d., 17 val., – „TARP LENOS KOJŲ, ARBA „ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS MIRTIS“ PAGAL MIKELANDŽELĄ KARAVADŽĄ“. Rež. Agata Duda-Gracz.

Spektaklis nebus pasakojimas apie dailininko gyvenimą. Susitelksime ties svarbiausiu Caravaggio gyvenimo momentu – kai jis sutinka savo meilę, mirtį, geidulį, nusikaltimą, ambicijas, godumą, kvailumą ir šventumą. Visa tai nutinka per vieną naktį. Dėl to visas spektaklio veiksmas vyksta vienoje galvoje, iš vieno požiūrio taško. Scenos, kurias pamatys žiūrovas, bus labai realistiškos, bet atrodys kaip vizijos. Tai bus tiesioginės Caravaggio paveikslų citatos.

Bilietai:
17 d. – https://kdt.lt/renginiai/tarp-lenos-koju-arba-svenciausiosios-mergeles-marijos-mirtis-pagal-mikelandzela-karavadza/?first=a1c8b4a5-ce5c-44ad-9858-3f14abaeece6
18 d. – https://kdt.lt/renginiai/tarp-lenos-koju-arba-svenciausiosios-mergeles-marijos-mirtis-pagal-mikelandzela-karavadza/?first=a1c8b4a5-dc8f-4211-b48c-c49080a2363e

Spalio 22 d., 18.30 val., – „BILDUKAS“. Idėjos autoriai ir režisieriai: Karolis Maiskis, Samanta Pinaitytė.

Ši istorija apie dviejų netvarkos mylėtojų susitikimą, jų patiriamus magija ir stebuklais nuspalvintus nuotykius bei užsimezgančią draugystę.

„Bildukas“ spektaklis visai šeimai, kuris ne tik ragins mažuosius žiūrovus išmokti linksmai tvarkytis, bet kvies ir jų tėvelius atsigręžti vienas į kitą, ieškoti tarpusavio supratimo bei naujų tvarkymosi formų.

Bilietai:
22 d. – https://kdt.lt/renginiai/bildukas/?first=a1c8b527-a453-4549-9772-a69074b2e7bev
Spalio 23 d., 18.30 val. ir 24 d., 17 val., – „REQUIEM“. Rež. Dmitry Krymov.
D. Krymovo kuriamas requiem skamba visiems. Tai paguodos muzika – apraudanti pasaulio tragediją, pripažįstanti slegiančią neviltį, bet paliekanti ir vilties. O visa ateities viltis telpa vaikystės nekaltybėje. Didysis klausimas kiekvienam – kaip ją išsaugoti?

Bilietai:
23 d. – https://kdt.lt/renginiai/requiem/?first=a1c8b5ab-a287-465f-88bb-8a583250983b
24 d. – https://kdt.lt/renginiai/requiem/?first=a1c8b5bb-d896-462d-afb5-e585b2047c88

Spalio 25 d., 17 val., – „ELZĖS ŽEMĖ“. Rež. Povilas Gaidys.

 „Elzės žemė“ – tai tikra istorija, kurią autorei papasakojo jos močiutė. Visi pjesės herojai turi savo prototipus. Tai jaudinantis pasakojimas apie žmonių gyvenimą ir santykius nedideliame Sibiro kaime. Pjesės herojė Elzė – Rusijos vokietė, patyrusi nelengvą gyvenimą karo ir pokario metais, bet sulaukusi 76-erių pirmą kartą įsimyli. Jos išrinktasis Vasilijus – šviesus žmogus, geografijos mokytojas, pusę savo amžiaus mokiniams pasakojęs apie jūras ir kalnus, bet pats taip niekada jų ir nematęs. Dabar jie turi vienas kitą ir svajoja kartu keliauti po pasaulį, deja, viskas klostosi ne taip paprastai... Tai septyniasdešimtmečių Romeo ir Džiuljetos istorija, atrodytų neįtikėtina, bet reali.

Bilietai:
25 d. – https://kdt.lt/renginiai/elzes-zeme/?first=a1c8ac3f-70b0-4f01-8c1c-b1a47e065db7
Spalio 29 d., 18.30 val., – „NAUJASIS NUOMININKAS“. Rež. Žilvinas Vingelis.

Spektaklis „Naujasis nuomininkas“ pagal rumunų ir prancūzų dramaturgo, vieno žymiausių XX a. prancūzų avangardo menininkų Eugène’o Ionesco kūrinį „Naujasis nuomininkas“ nagrinėja daiktų valdžią prieš žmogų – objektų fašizmą, įsigalintį su mūsų pačių sutikimu. Amžininkų „daiktų pjese“ vadintas kūrinys atskleidžia, kaip daiktai ima reguliuoti mūsų kasdienybę, atima iš mūsų iniciatyvą, nustato naujas elgesio taisykles ir tuo pat metu išlieka mįslingais asmeninės atminties saugotojais.

Bilietai:
29 d. – https://kdt.lt/renginiai/naujasis-nuomininkas/?first=a1ed46b9-14a2-4acd-92aa-db6b001a33e4

Spalio 30 d., 18.30 val., – „SUGRĮŽIMAS“. Rež. Naubertas Jasinskas.

Spektaklis „Sugrįžimas“ ؘ– tai šiuolaikinis gotikinis pasakojimas apie Maiklą ir Claire, besiskiriančius jaunus sutuoktinius ir jų neįtikimą, įprastą pasaulio tvarką griaunančią sugrįžimo vienas pas kitą istoriją. Claire dirba televizijoje ir siekia karjeros Paryžiuje, o Maiklas nesėkmingai bando derinti darbą Marselyje ir žmonos ambicijas įsikurti sostinėje, bet jų santykiams tašką padeda Maiklo romanas su Sesile Lambal – vos pilnametystės sulaukusia mergina, su kuria jis palaiko lengvabūdiškus santykius ir po skyrybų. Netikėtai viename iš eiliniais tapusių vakarėlių Maiklas miršta ir tapęs šmėkla seka savo kūną kelionėje po fantastiškus mirties biurokratijos ir atsitiktinumų labirintus, iki jie nuveda jį pas jo buvusią žmoną.

Bilietai:
30 d. – https://kdt.lt/renginiai/sugrizimas-1-174/?first=a1c8b5fb-1e8a-4770-9912-914d6c13bde7

Daugiau informacijos www.kdt.lt

Šiandienos pasaulyje be puslaidininkinių mikroprocesorių (lustų) sunku įsivaizduoti daugumą pramonės šakų. Lustai reikalingi automobilių, medicinos, gynybos ir kitose pramonėse. Vien mobilusis telefonas turi apie 160 skirtingų lustų, o hibridinis elektromobilis – net iki 3500.

Lustai taip pat  yra pagrindas milžiniškų duomenų cent­rų, reikalingų dirbtiniam intelektui (DI). Jau dabar puslaidininkiai yra treti pasaulyje pagal prekybos apimtis, po naftos ir transporto priemonių, ir numatoma, kad pajamos šiame sektoriuje 2030 metais pasieks 1,6 trln. USD. DI revoliucija dar labiau spartina technologinę pažangą. Nespėjusiems į traukinį gresia pavojingas atsilikimas. Šalys ar žemynai, nesugebėję išsikovoti deramos vietos lustų, o kartu ir DI vertės grandinėse, taps priklausomi. Europa, Lietuvos pavyzdžiu, ryžtingai žengia energetinės nepriklausomybės keliu, tačiau bręsta naujos priklausomybės formos: nuo technologijų ir joms reikalingų žaliavų. Puslaidininkiniai mikroprocesoriai yra viena iš kertinių technologijų, mat jie yra bet kokių kitų įrenginių smegenys. Be šių „smegenų“ europiečiai bus pasmerkti likti tik savo likimo nesprendžiančia vartotojų rinka.

Dar 2022 m. pateiktas Europos lustų aktas buvo ES atsakas į kritinį pažeidžiamumą pasaulinėje puslaidininkių vertės kūrimo grandinėje, kurį ypač atskleidė COVID 19 pandemijos sukelti tiekimo sutrikimai. Reikėjo nedelsiant spręsti struktūrines priklausomybes ir remti mokslinius tyrimus ir užkūrinėti pramonę. Šiuo teisės aktu pasiekta reikšmingų rezultatų: įsteigti kompetencijos cent­rai, ankstyvojo kūrimo etapo platforma ir kitos infrastruktūros, sukurtas koordinacijos ir reakcijos į krizes mechanizmas, investicijoms į esamus gamybos pajėgumus sutelkta virš 52 mlrd. EUR viešų ir privačių lėšų. ES tvirtai jaučiasi kai kuriose nišose, kaip, visų pirma, gamybos įranga (pasaulyje dominuojančios ASML „lustų kepimo“ litografinės mašinos), fotonika, mik­rovaldikliai, jutikliai ir pan. Nepaisant šios pažangos yra akivaizdžių pajėgumų spragų, ypač gamybos ir dizaino srityse.  ES pagamina mažiau nei 10 proc. pasaulio lustų, o kalbant apie pažangiausius (mažesnius nei 5 nm), apskritai beveik visiškai priklauso nuo JAV ir Azijos gamintojų. 

Todėl ES svarstome atnaujintą, dar ambicingesnį Lustų aktą 2.0. Džiaugiuosi galėdamas tiesiogiai prisidėti prie šios teisėkūros kaip pranešėjas nuo Europos Parlamento Vidaus rinkos komiteto. Šia teisėkūra siekiama spręsti dvi pagrindines problemas: a) priklausomybę nuo trečiųjų valstybių puslaidininkių projektavimo ir gamybos; b) nepakankamus pasirengimo krizėms pajėgumus. Pag­rindinis centrinis ES finansavimas šiems tikslams jau dabar teikiamas per šimtamilijardines „Europos horizonto“ ir „Skaitmeninės Europos“ programas, veikiančias pagal dabartinę daugiametę finansinę programą (2021–2027 m.).

Nuo 2028 m., įsigaliojus naujai daugiametei finansinei programai, šią paramą tikėtina papildys ir Europos konkurencingumo fondas. 

Skirtingai nuo pirmojo Lustų akto, kuris koncentravosi į pasiūlą, Lustų aktas 2.0 daugiau dėmesio skiria paklausos sukūrimui. Užtikrinant vietos paklausą, lengviau stip­rinti ir vietos puslaidininkių pasiūlą. Tai prisideda prie didesnio pramonės atsparumo, trumpesnių ir saugesnių tiekimo grandinių ir didesnio strateginio savarankiškumo.

Galimybės Lietuvai: mokslas, gamyba ir paklausa

Lietuva turi išvystytą mokslinių tyrimų ir pramonės bazę puslaidininkių ekosistemos nišose. Pavyzdžiu galėtų būti „Teltonika“, gaminanti aukštųjų technologijų įrangą bei investuojanti į pačių lustų gamybą. Pasinaudojant ES finansavimu mūsų šalyje, būtina vystyti tiek mokslinius tyrimus, tiek ir pramoninę projektavimo bei gamybos bazę. Ne mažiau perspektyvi yra paklausos sritis. Stipri mūsų aukštųjų technologijų pramonė ir sparčiai besivystanti gynybos pramonė prisideda prie paklausos ES viduje. Tai antrasis galimybių langas Lietuvai – pasinaudoti ES puslaidininkių vajumi, kai ne tik pačių lustų pramonė, bet ir pramonė, sukurianti lustų paklausą, tampa prioritetine.

Lietuvoje reikia kurti puslaidininkių kompetencijos regioną

Norėdami geriau išnaudoti ES siūlomas paramos priemones, turime šalyje sukurti bent vieną puslaidininkių kompetencijos regioną (PKR). Lustų aktas 2.0 numato šią naują iniciatyvą. Re­gionai, turintys infrastruktūrą, mokslinį ir gamybinį potencialą bei pristatę viziją EK, galės būti paskelbti PKR. Paraišką turi paruošti vietos valdžia, o ją paremti – nacionalinė. Svarbus aspektas –

puslaidininkių regiono investicijų planas, kuriame turi būti: strateginė vizija (dabartinė regiono pramonė ir puslaidininkių ekosistema; esami gamybos, tyrimų ar testavimo įrenginiai ir t.t.),  infra-

struktūros prieinamumas (pa­tikima ir švari energija, transporto infrastruktūra) ir parama inovacijoms ir moksliniams tyrimams. Įvertinusi paraiškas, EK galės suteikti PKR ženklą, kas investuotojams signalizuos apie perspektyvią puslaidininkių ekosistemą. Lietuvą tai pristatytų pasaulyje kaip patikimą vertės grandinių dalį. Manau, sutelkę nacionalinės, vietinės valdžios bei mokslo ir verslo iniciatyvą, galėtume sėkmingai pretenduoti į PKR statusą kažkuriam, o gal ir keliems savo regionams.

Paulius SAUDARGAS

Europos Parlamento narys

Europos Parlamentas priėmė labai svarbias rekomendacijas, kuriomis siekiama iš esmės pakeisti požiūrį į globą ir priežiūrą Europos Sąjungoje. Pabrėžiama būtinybė sukurti visuomenę, kurioje vaikų, ligonių, neįgaliųjų ar pagyvenusių asmenų priežiūra nebūtų vien tik moterų pečius slegianti našta, o neformalūs globėjai gautų realias socialines bei finansines garantijas. 

Apie tai – pokalbis su Europos Parlamento nare, social­demokrate Vilija BLINKEVIČIŪTE.

– Gerbiama Vilija, patvirtintos ambicingas rekomendacijos valstybėms narėms dėl priežiūros ir globos. Kodėl būtent dabar prireikė tokio griežto signalo?

– Ši problema jau dešimtmečius yra tarsi „dramblys kambaryje“, kurio daugelis politikų tiesiog nenori pastebėti. Pandemija ir po jos sekę ekonominiai sukrėtimai galutinai apnuogino tiesą – mūsų visuomenės ir ekonomikos tiesiog sugriūtų, jei ne milžiniškas, dažniausiai visiškai nematomas ir neapmokamas neformalių globėjų darbas. Europos Sąjungoje net apie 80 proc. visos priežiūros namuose atlieka būtent neformalūs globėjai – artimieji, šeimos nariai. Ir kas jie tokie? Didžioji dauguma – moterys. Tai – neteisinga. Šios rekomendacijos yra aiškus reikalavimas keisti požiūrį: globa turi būti pripažinta esmine visuomenės vertybe, o ne privačiu moters rūpesčiu.

– Labai aiškiai išskiriama neformali globa – kai žmonės namuose prižiūri sergančius tėvus, vaikus, sutuoktinius. Ką siūlo Europos Parlamentas?

– Svarbiausia žinutė – neformali priežiūra negali reikšti žmogaus nustūmimo į visišką skurdą. Šiandien realybė žiauri: moteris, apsisprendusi ar priversta likti namuose ir slaugyti artimąjį, praranda darbą, pajamas, o vėliau – ir teisę į padorią pensiją.

Primygtinai reikalaujame, kad neformaliems globėjams būtų užtikrintos realios socialinės garantijos. Laikas, praleistas slaugant artimąjį, privalo būti įskaičiuojamas į darbo stažą, o valsty­bė – padengti socialinio draudimo įmokas. Būtinos lanksčios darbo sąlygos ir specialios priežiūros atostogos. Žmogus neturi rinktis tarp duonos kąsnio ir savo artimojo orumo.

– Raginama skatinti vyrus prisiimti lygią priežiūros dalį. Kaip tai pasiekti?

– Vien tik gražiomis kalbomis to nepadarysime – reikia finansinių ir kultūrinių paskatų. Tradicinis požiūris, kad „moteris privalo sėdėti prie ligonio ar vaiko lovos, o vyras – uždirbti pinigus“, vis dar gajus.

Kai valstybės užtikrins, kad vaiko priežiūros ar slaugos atostogos vyrams bus finansiškai patrauklios ir neneš šeimai nuostolių, vyrai kur kas drąsiau imsis šių pareigų. Be to, turime skatinti vyrus rinktis ir formalios priežiūros profesijas – slaugytojų, vaikų darželių auklėtojų. Kai matysime daugiau vyrų šiuose sektoriuose, pasikeis ir bendras visuomenės požiūris.

– Nemenka dalis slaugytojų, socialinių darbuotojų susiduria su milžinišku pervargimu, mažais atlyginimais. Kokie EP siūlomi sprendimai?

– Tai didžiulė piktžaizdė. Šiame sektoriuje net apie 88 proc. darbuotojų Europoje yra moterys, o atlyginimai čia – vieni mažiausių. Tai klasikinė sisteminė diskriminacija. Mes negalime reikalauti kokybiškų paslaugų mūsų senjorams ar ligoniams, jei tie žmonės, kurie juos prižiūri, patys vos suduria galą su galu ir emociškai perdega.

Būtina iš esmės gerinti šių darbuotojų darbo sąlygas, užtikrinti teisingą atlyginimą. Investicijos į priežiūros sektorių turi būti traktuojamos ne kaip nuostolis, o kaip investicija į ateities darbo vietas ir visuomenės sveikatą.

– Lietuvos valdantieji neseniai pristatė beveik 770 mln. eurų „šeimos paketą“. Kaip vertinate šiuos pasiūlymus?

– Teigiamai. Stiprėja supratimas, kad investuoti į šeimas ir vaikus yra būtina. Pavyzdžiui, vaiko priežiūros išmokų kėlimas, ligos išmokos didinimas. Vaikus prižiūrintys ar artimuosius slaugantys žmonės būtų draudžiami pensijų socialiniu draudimu nuo vidutinio darbo užmokesčio, o ne minimalios algos. Siūloma didinti  Vaiko priežiūros ir užimtumo krepšelį. Lėšas būtų galima naudoti auklių paslaugoms, pailgintos dienos grupėms, stovykloms ir panašiai. Visa tai siejasi su jau minėta Europos Parlamento rezoliucija.

Rimantas KAZLAUSKAS

www.blinkeviciute.eu