Iš laukų parlekia traktorius, vilkdamas kupiną priekabą, stumia atbulas ją prie sandėlio duobės. Pakyla kėbulas, pažyra švarūs kviečiai. Didžiulė krūva grūdų.

Kaip reikalai? Javapjūtė pagaliau įsibėgėjo?

- Pats matai - visai po velnių, - sako Antanas Bartašius vyresnysis, kuris čia vadovauja visam paradui.

Jo sūnus Antanas vos spėja traktoriumi paskui kombainą. Iš pažiūros viskas atrodo gerai. Senajame Gineikių sandėlyje, kuris kažkada priklausė Kaltinėnų tarybiniam ūkiui, tebeveikia visi mechanizmai. Tiesiog ne­įtikėtina! Grūdai iš priekabos byra į duobę, darbininkui tereikia pakrapštyti kastuvu. Iš duobės sraigė kelia į sandėlį. O čia bilda sena vokiška valomoji.

- Nežiūrėk, kad sena, ji visai moderni, - sako Antanas vyresnysis.

Ilgas transporteris neša der­lių toliau į aruodus. Viename jau supilta šiek tiek žirnių.

- Argi tai derlius? - klausia šeimininkas. - Iš 16 hektarų tik tokia mygikė žirnių? O pikčiausia, kad byra visai gerai. Ir kviečiai, ir žirniai. Bet žirnius tik­riausiai reikės aparti. Neįva­žiuoja kombai­nas.

Čiupinėja­me kviečius. Minkštoki. Nieko keisto, kai tokia vasa­ra. Pasirodo, jie jau vežė grūdus į elevatorių. Tačiau pilnomis priekabomis parbildėjo atgal. Neėmė. Paaiškino, kad grūdai per drėgni net pašarui.

- Negalėjo bū­ti drėgnesni še­šių procentų, - pasakoja Antanas vyresnysis. - Dabar jau priima ir dešimties. Prasidės baudos už netesybas. Taip gerai užderėjo, o pasibaigs minusu!

Žmonėms tikrai apmaudu. Atrodo, viską padarė, kas priklausė nuo jų. Šitiek trąšų, tiek darbo įdėjo! Sandėlyje net savadarbę džiovyklą susikonstravo.

- Kaimynas turi pirktinę už 40 tūkstančių eurų. O mes susikonstravome iš visokio metalo laužo, - didžiuojasi šeimininkas. - Visa bėda, jog padarėme klaidą - džiovyklos apačioje neįtaisėme maišytuvo, drėg­ni grūdai užsikemša. Klaidą ištaisysime tik kitam derliui. Šiek tiek pasidžiovinti lei­do kaimynas. Bet jeigu jis turi džiovinti savo, tai kaip savo džiovyklą užleis mums?

Jų sandėlis, ku­rį valdo trys savininkai, yra pats seniausias. Čia veikia visi mechanizmai. Šalimais - daug vėliau pastatyti. A. Bartašius siūlo įkišti nosį ir pažiūrėti, kaip viskas ten išdraskyta. O jam pavyko išsaugoti. Kaip?

- „Mytu“ į galvą - taip ir išsaugojau, - juokiasi šeimininkas. - Na, ne visai taip, bet panašiai. Buvo karų. Aš čia šalia dirbau gaisrinėje, tai prižiūrėjau, kad niekas nieko neplėštų.

Dabar jis ūkį su visu sandėliu perleido sūnui. Po šio derliaus jis susiskaičiuos nuostolius.

Sūnus Antanas kviečių lauke budi prie traktoriaus. Trak­torius reikalingas ne tik grūdams vežti. Jeigu kombainas įkris, reikės ištempti. Laukas išraižytas giliomis provėžomis.

- Už netesybas tikrai mokėsiu baudas. Dar nežinau, kiek. Turėjau sudaręs neblogą sutartį, tikėjausi už toną pusant­ro šimto gauti. Dabar būtų gerai bent šimtas... Penkios tonos iš hektaro - lyg ir neblogai. Tačiau ne ta kategorija, pašariniams betinka. Ir taip - ne tik mums. Ne vien apie Kaltinėnus. Kai nuvažiuoju į Vi­duklės elevatorių, ten po šešias valandas eilėje palaukti tenka. Stovime, kalbamės. Visi ūkininkai didelėje bėdoje. Kas avansu pasiėmęs trąšų ir dabar yra skolingas grūdais, kas paėmęs iš banko paskolą su viltimi padengti ją iš grūdų, kas šiaip turi didelę sutartį ir laukia nemenkų baudų už netesybas...

A. Bartašiui jaunesniajam jau ir atostogos baigiasi. Jis dar ir Kaltinėnų seniūnas. Jeigu kas leis, prašysis nemokamų.

- Tiek trąšų supilta, tiek dar­bo ir meilės! O turiu garantuotą minusą. Tikrai apmaudu, - sako jis.

Rugpjūtis baigiasi, o javapjūtė tik prasidėjo. Ar taip kada nors yra pasitaikę? Bartašius vyresnysis prisimena, jog yra tokia vasara buvusi, bet jau labai seniai.

- Pamenu, dar kolūkių laikais vikšriniai traktoriai tempė lauku „Nivas“ ir patys krito. Tada ūkis parvežė iš fabriko vikšrų, dėjome juos ant kombainų. Tikra vargo vakarienė. O dabar per televizorių vis guodžia, kad tai esanti normali lietuviška vasara. Pasiutimas ima girdėti tokias nesąmones. Kokia normali vasara, jeigu miežiai varpose dygsta? 

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Užsitęsus pieno krizei, nederlingų žemių ūkininkams nelengva rasti, kuo pakeisti nuostolingą pieno ūkį. Grynaveisliai mėsiniai galvijai brangūs, o mišrūnų auginti nebeapsimoka - supirkėjai ir už juos jau moka pačią ma­žiausią kainą. Todėl šį kartą šilališkiams siūlome pas­kaityti apie tai, kokią išeitį rado Raudonėnuose (Jurbarko rajonas) gyvenanti ūkininkė Odeta Andrei. Ji įsitikinusi, kad mažame ūkelyje pats idealiausias gyvūnas yra Mangalica veislės kiaulės, kurias lengva prižiūrėti ir pigu auginti.

Parsivežė iš Rumunijos

Ištekėjusi už rumuno, Odeta kelis metus gyveno užsienyje, tačiau prireikus dukrą leisti į mokyklą, grįžo į gimtąjį kraštą. Deja, Lietuva jauną šeimą sutiko nesvetingai - nei darbo, nei pajamų, o gyventi iš kažko reikia. Įsikūrę Raudonėnų kaimo pakraštyje, lietuvė ir rumunas nusprendė laikyti gyvulių. Pradžiai, kad bent turėtų ką valgyti, nusipirko porą kiaulių.

„Nesisekė mums su tomis kiaulėmis: tai kuo nors užšerdavau, tai raudonuke susirgdavo, tai nuo kojų nupuldavo. Atrodė amžina bėda, kol neatradome Mangalicų“, - neslepia moteris.

Šios veislės kiaules ji pamatė nuvykusi atostogų į vyro gimtinę. Nors visur rašoma, jog Mangalica yra vengriška veislė, Odeta tvirtina, kad kur kas seniau, net prieš 400 metų, šios kiaulės buvo auginamos Rumunijoje. Šalies provincijoje yra netgi likę turgų, kur parduodami išskirtinai tik Mangalica kiaulių mėsos produktai - lašiniai, dešros, brandinti ir vytinti kumpiai. Viename tokių turgų sutiktas šimtametis senukas jai užtikrinęs, kad jei valgysianti Mangalicų mėsą, gyvensianti ilgiau už jį.

„Kai išgirdau, kokios Mangalica kiaulės nereiklios ir pamačiau, kaip jos auginamos, nusprendžiau, kad man jų reikia. Jau trejus metus jas auginu ir labai džiaugiuosi - nežinau kitų tokių ramių, draugiškų, supratingų gyvūnų. Norėčiau, jog kuo daugiau žmonių apie jas sužinotų ir nebijotų auginti, nes jų mėsa tokia pat balta, kaip ir įprastų kiaulių, tik nepalyginami geresnė, netgi valo iš žmogaus organizmo cholesterolį“, - sako Odeta.

O.Andrei augina raudonąsias ir baltąsias Mangalicas. Lietuvoje dar yra žinomos Man­galica kregždutės - kiaulės juodomis nugaromis, o neseniai Rumunijoje išvesta nauja Mangalica veislė Bazna dar atsparesnė ir greičiau auganti. Pagrindinis Mangalica kiaulių veislės požymis - juodi snukučiai ir kojytės, todėl maži paršeliai yra ypač gražūs.

Užsigrūdinusios ir stiprios 

Prieš keletą metų iš Rumunijos parsivežusi kiaulių porelę, Odeta dabar turi jų visą būrį, nors suaugusios - tik dvi. Ūkininkė tikina, kad šios veislės kiaulės yra labai vislios, atsiveda net po 15 jauniklių. Jeigu motininei kiaulei neužtenka pieno, paršelius pamaitina kita paršinga kiaulė.

„Jos yra bandos gyvūnai, draugiškai sugyvena, vienos kitų neskriaudžia. Jei kyla pavojus, sustoja ratu ir kaip šernai gina vaikus“, - pasakoja Odeta.

Nors moteris pripažįsta, kad ne tik Mangalica kiaulių išvaizda bei gyvenimo būdas panašus į šernų, net ir jų paršeliai gimsta dryžuoti, bet išgirdusi šias kiaules vadinant šernais, Odeta supyksta. Pasak jos, yra vienas, tačiau esminis skirtumas - šių kiaulių mėsa nėra juoda, kaip šernų, vizualiai ji niekuo nesiskiria nuo lietuviams įprastos kiaulienos.  

Bet labiausiai O.Andrei džiau­giasi, kad jos gyvūnų jokios ligos nepuola, todėl nė karto per trejus metus neprireikė kviesti veterinaro. Moteris įsitikinusi, jog ir kiaulių maras Mangalica veislės kiaulėms neturėtų būti mirtinas, nes jos yra užsigrūdinusios bei stiprios.

Geriausia Mangalica kiaules būtų auginti lauko diendaržiuose, tačiau dėl kiaulių maro keliamos grėsmės dabar tai yra uždrausta. Ūkininkė tikina turėjusi įvykdyti visus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos keliamus reikalavimus - aptverti tvartus dvigubomis tvoromis, įrengti dušus. Tačiau sunkiausia jai nešerti kiaulių žole, nes būtent žolės joms labiausiai ir reikia.

Todėl Odeta savo augintines šeria viskuo, kas užauga darže bei sode. Runkeliais, žaliomis bulvėmis, bulvių virkš­čiomis, morkų lapais, obuoliais, rudenį į gardus suverčia sode sugrėbtus lapus, žiemą iš laukų parsiveža ūkininkų palikto suplėkusio šieno, išversto šienainio, šiaudų. Rudenį surenka į maišus ir palieka sušalti krituolius obuolius - sausį ar vasarį, kai nieko žalio nėra, jie Mangalicoms yra tarsi saldainiai.

Bandė kiaules šerti ir kukurūzais, taip, kaip matė Rumunijoje. Rumunai augina kukurūzus, pjauna juos dalgiu ir žalią masę verčia į kiaulių gardus. Tačiau netrukus tokios praktikos moteris atsisakė - pastebėjo, jog kukurūzais penėtų kiaulių mėsa yra gerokai riebesnė. O juk riebalų dabar niekas nenori.

Tai, kad Mangalica veislės kiaulių paršeliams nereikia pieno, dabar žino net Ode­tos močiutė. Bulvių taip pat niekas neplauna ir neverda - kiaulė pati sukramto savo vaikams šakniavaisius. Mai­tinan­čioms paršavedėms Ode­ta duo­da miltų, o atsigerti - vandens.

„Po savaitės paršeliai jau eina pažiūrėti, ką ėdą jų motina, o po dviejų ir patys kartu su jomis lapnoja. Jei šertume taip, kaip šeriamos įprastos mums kiaulės, Mangalica užaugtų per 4-5 mėnesius, bet ir ėsdamos daržo atliekas, nedaug teatsilieka“, - tvirtina ūkininkė.

Parduoda rūkytus gaminius

Nors Rumunijoje sužinojo, kad šios kiaulės gali užaugti iki 400 kilogramų, o jų lašiniai siekti gerą sprindį, O.And­rei tokių didelių neaugina. Pjauna jas po 5-6 mėnesių, rūko lašinius ir dešras bei parduoda juos giminaičiams, draugams, pažįstamiems. Dar gerokai prieš skerdžiant kiau­lę, pasak Odetos, pasipila užsakymai, kai kurie išsiveža iškart kelias dešimtis kilogramų rūkytų gaminių.

Moteris tikina, kad teigiantys, jog tai yra lašininės kiaulės, labai klysta - jų mėsa yra labai brandi,  joje daug vandens, todėl gerokai skanesnė už įprastą mums kiaulieną.

„Aš ir kotletus kepu, ir troškinu. O lašiniai tikrų tikriausia prasme burnoje tirpsta - yra visiškai netąsūs, kepinami ar lydomi gražiai išsileidžia. Kas paragauja Mangalica mėsos, įprastos kiaulienos nebenori“, - patirtimi dalijasi ūkininkė.

Dėl ypač vertingų mėsos savybių, Odetos teigimu, šios veislės paršeliai yra gerokai brangesni: už kiaulaitę prašoma 100-120 eurų, kuiliukas kainuoja 90-100 Eur. Tačiau O.Andrei įsitikinusi, jog pirkti verta - vien jau dėl to, kad šitas kiaules užauginti kur kas pigiau nei įprastas.

„Kol išgrėbstai sodą, nuravi ir rudenį nuvalai daržą, kiaulė ir užauga. Jokių grūdų ar kokių kitų priedų jai nereikia. Apie kombinuotuosius pašarus net nekalbu“, - sako ūkininkė.

Odeta mano, jog tokias kiau­les gali auginti visi - net ir tie, kurie prie namų neturi nė gabalėlio žemės. 

Mangalica kiaulės netrukdo ūkininkės šeimai džiaugtis gyvenimu, nes jų nereikia šerti nustatytomis valandomis. pavertus garde maišą žolės ar obuolių, įpylus vandens, galima ramiai ilgesniam laikui išvykti iš namų. Net jei jos pasileistų iš gardo, toli nenueitų - paskainiotų lapų darže ir vakare sugrįžtų į užtvarą. O jeigu nepatektų ten, iš kur išėjo, tiesiog sugultų ša­lia - ne be reikalo, pasak Odetos, sakoma, jog šitos kiaulės gerai įsimena kelią namo.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Ona ir Gediminas Sungailai ūkininkauja Naujajame Obelyne. Ona – buvusi šilališkė, Gediminas – iš Vytogalos. Ne vienerius metus sutuoktiniai praleido Kaune. Mo­teris dirbo technologe vienoje iš siuvimo įmonių, Gedimi­nas - lėktuvų techniku-inžinieriumi. Jo profesijos žmo­nės dar gana jauni išleidžiami į užtarnautą poilsį, tad Ona anksti tapo senjoro žmona. Ne tik Gediminui mies­te pritrūko veiklos, bet ir Ona ėmė svarstyti, kaip įgytą išsilavinimą susieti su potraukiu savam kraštui. Ir ne veltui sakoma, jog kas ieško, tas ir randa...

Pradžia - šilauogės 

Prieš gerą dešimtmetį buvo pats privačių pensijų fondų steigimosi pikas. Ir iki šiol daugelis esame įsitikinę, kad tai yra vienas iš šaltinių prisidėti prie kuklios „Sodros“ mokamos pensijos.

„Mūsų ši akcija nesužavė­jo, ir jau tuomet pradėjome sukti galvas, iš ko gyvensi­me, kai sulauksime pensijos. Uoginin­kystės ūkio kūrimo iniciatorius buvo Gediminas. Tai sumanėme, dar tebegyvendami Kaune“, - gero dešimtmečio istoriją prisimena Ona.

Pirmuosius šilauogių krūmelius Sungailai pasodino prieš 11 metų. Tiesa, prieš tai reikėjo atitinkamai paruošti dirvą, įrengti laistymo sistemą. O tai nemažai kainuoja. Pačių aukščiausių kainų metu Sungailai pardavė butą Kaune ir atsikėlė į Onos senelių sodybą Obelyne. Tuomet iš Šiaurės Amerikos kilusios bei Vakarų Europoje jau paplitusios šilauogės lietuviams buvo dar mažai žinomos.

„Pirmieji pirkėjai buvo kauniečiai, pradžioje kasdien par­duodavome tik iki 20 kilogramų uogų. Klaipėdiečiai jų nepriėmė dar keletą metų. O dabar kiekvieną dieną prekiaujame Klaipėdos, Kauno, Panevėžio turguose. Uogas parduodame urmu. Tiesa, užsakovų poreikio iki galo patenkinti galbūt ir nepajėgiame, uogų niekada nelieka“, - sako O.Sungailienė.

Šilauogės kažkada ne tik miestiečiams atrodė neįprastai. Kaimo žmonės stebėjosi, jog gana derlingą, geroje vietoje esančią žemę Sungailai skyrė ne javams ar karvių bandai ganyti, o prisodino nematytų krūmelių, kuriuos dar ir aukšta tvora aptvėrė.

Nors sakoma, kad šilauogės yra nereiklūs augalai, vien tik iškasti duobę bei pasodinti neužtenka. Joms būtinas tinkamo rūgštingumo dirvožemis. Tad Sungailai į duobes pylė medienos pjuvenų, durpių. Šitoks kruopštumas jau seniai atsipirko gausiu derliumi. Šiuo metu šilauogynas užima apie keturis hektarus, juose dera septynių rūšių skirtingos brandos uogos. Jos skinamos nuo liepos vidurio iki kone pirmųjų šalnų. Geriausiu metu kasdien priskinama apie pusė tonos uogų, vienas skynėjas surenka 40-60 kilogramų. Tad nesunku suskaičiuoti, kiek darbininkų reikia, kai ateina uogų sirpimo metas.

„Vasarą žmonių rasti bepigu - daug aplinkinių paauglių pas mus darbuojasi. Kai kurie pradeda dar visai vaikai ir dirba net iki mokyklos baigimo. Turime ir keletą suaugusiųjų“, - pasakoja šeiminin­kė.

Sungailai pripažįsta, jog pavieniams žmonėms pasiskinti uogų neleidžia: jie tai daro gana atmestinai, tad prie tų krūmelių tenka grįžti dar kartą. 

Avietes išstūmė braškės

Prieš trejus metus greta šilauogyno ūkininkai pasodino apie hektarą braškių. Dabar čia auga penkių veislių skirtingo sirpimo periodo uogos. Paskutiniąsias Sungailai pardavė prieš porą savaičių. Joms nuskinti, esant palankiam orui, nuo popietės iki vakaro užtenka 4-5 žmonių. Apie penktą valandą ryto uogos jau būna pas Klaipėdos supirkėjus.

Dar visai neseniai ūkininkai augino ir aviečių. Tačiau reikėjo pasirinkti: šilauogės ar avietės, nes visiškai sutampa uogų skynimo laikas. Be to, avietės yra jautresnės transportavimui, labiau suvargsta lietingą vasarą.

Smidrai - dar naujiena

Šie augalai mūsų šeimininkių virtuvėje dar mažai žinomi. Mes, žemaičiai, smidrus vadiname šparagais. Taip, tais pačiais šparagais, kurių galima rasti senesniuose darželiuose. Ir nė į galvą nešauna, jog pavasarį, verdant, kepant ar troškinant jų ūglius, galima pasigaminti gardžių, vitaminais bei mikroelementais turtingų patiekalų.

„Šiemet smidrų pardavėme visai nedaug, nes leidžiame augalams sutvirtėti, kad pavasarį kiekvie­nas krūmelis subrandintų po 20-30 ūglių. Priprati­nome pirkėjus prie ši­lauogių, pri­­­pras ir prie smid­­­rų“, - šypsosi Ona.

Anot jos, šie augalai nėra labai reiklūs nei dirvožemiui, nei nepastoviam klimatui, o drėgmę pakenčia kur kas geriau nei uogos.

Kam Sungailams reikėjo smid­­rų, jei ir uogynuose darbo yra sočiai?

„Pritrūksta jo pa­vasarį“, - nusi­juokia Gediminas.

Na, gal šeimininkas ir perdeda, skųsdamasis darbo stygiumi - juk ūkininkai sėja ir javų, o šiemet - dar ir grikių.

„Manau, gražaus derliaus iš jų turėtume prikulti. Tik tegul nustoja lyti“, - į dangų žvilgteli vyras.

Dar keletas hektarų užsėta javais: pasak Gedimino, grūdus parduos, o šiaudai liks braškėms mulčiuoti.

Kuomet dauguma ūkininkų skundžiasi, jog žemės ūkis yra nuostolingas, Sungailai su tuo sutikti nelinkę. Tik, anot jų, reikia imtis netradicinės šakos. Beje, Sungailai viena iš gero derliaus prielaidų laiko tinkamą sodinukų pasirinkimą. Jie stengiasi nepraleisti įvairių Europoje rengiamų parodų, tariasi su patyrusiais sodinukų augintojais. Jų aplankytas ne vienas ūkis Vokietijoje, Lenkijoje ar Olandijoje.

Ko gero, Sungailų ūkyje samdomi žmonės uždirba neblogai, jei prisikviesti jų nėra labai sunku. O pastaraisiais metais priimti įstatymai liberalizavo ūkininkų atsiskaitymą pagal paslaugų kvitus.

„Tai ženkliai palengvino apskaitos vedimą: atėjo žmogus į darbą, užregistravai, mė­nesio pabaigoje sumokėjai sveikatos draudimo mokestį, ir ramus“, – sako Ona.

Sungailų ūkyje darbuojasi ir Onos dukterėčia Enrika iš Šilalės. Jai, dar vos paauglei, patikėtos gana atsakingos pa­reigos – į plastikinius indelius fasuoti uogas. Tiesa, darbas yra visai nesunkus, nes uogos sveriamos kompiuteriu, į indelius supilamos kompiuterizuota įranga. Tereikia tik pakišti po konvejeriu ir uždengus patraukti indelius. Šeimininkai stebi, kad į juos nepakliūtų neprisirpusių ar persirpusių, sužalotų uogų. Šią įrangą Sungailai parsigabeno iš Vokietijos. Beje, Ge­diminas dar sumontavo ventiliatorių, jei po lietaus nuskintos uogos būtų drėgnos.

Žemei dirbti, javams kulti, tarpueiliams prižiūrėti ūkininkai taip pat turi visą reikalingą techniką.

„Kai ką teko patobulinti, pritaikyti mūsų ūkio sąlygoms. Jei sugebėjau dirbti inžinieriumi prie lėktuvų, tai čia technika ne tokia sudėtinga“, - šypsosi Gediminas.

Jau seniai Sungailai apsisprendė, kad ūkį vystys uogininkystės kryptimi, bet dėl įnoringų vasarų ties viena uoga neapsistojo. Tad vienų derliaus stygių kompensuoja kitos. Sakoma, jog kas neieško, nerizikuoja, tas ir šampano negeria. Apie šampaną Sungailai neprasitarė, tačiau užtikrino, kad Lietuvos žemės ūkio suklestėjimas priklauso tik nuo pačių žemdirbių mąstymo ir darbo.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Į Aukštuomenės kroniką vėl užsuko mūsų bičiulis ir bendravardis Alius. Jis buvo šiek tiek susijaudinęs ir įdegęs nuo saulės.

- Išėjo nepatogumas, - prisipažino. - Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų per spaudą...

- Kas nutiko? - susidomėjome. Kaip tik rengėme naują Aukštuomenės kroniką. Bet aukštuomenė atostogavo, kabinetai tuštėjo - visi išvažiavo ilsėtis į užsienius arba nusipirkti pigesnės mėsos, tai daugiau naujienų kaip ir nebuvo.

- Taigi praėjusią savaitę mudu su Algirdu nulėkėme pailsėti į Palangą. Algirdas baisiai dejavo, kad Lietuvoje viskas brangu. Jis yra buvęs ten ir ten, ir visur buvę pigu. Pamatęs lietuviškas kainas, Algirdas baisiai nustebo. Juk, prieš įvedant eurą, jis pats ne sykį sakė, jog kainos nė kiek nekils. Ir kartą vos nekirto lažybų, kad kainos tikrai nekils. Dabar žiūri - jos pakilo! Žmogus negalėjo patikėti savo akimis. Ir tada jį ištiko nušvitimas: štai dėl ko lietuviai lekia iš savo šalies – nori užsidirbti daugiau pinigų. Pagalvokime, kiek laiko reikėjo, jog tai suprastų. Tiesa, atrodo, ankstyvą pavasarį, kai Algirdas taip pat buvo Palangoje, panašios mintys jam jau sukosi galvoje, nes tada, išvydęs kainas, jis, regis, taip susijaudino, kad sustojo po draudžiamu ženklu, o toks kvailys ėmė ir nufilmavo. Stovėjo po tuo ženklu jis neilgai, minutę kitą, kol su žmona susikrovė daiktus. Bet kilo triukšmas didžiausias, internete paleistas filmukas, jog gerbiamo Algirdo mašina stovi po ženklu SUSTOTI DRAUDŽIAMA. Tarsi būtų nuo to apsivertusi žemė!

- Buvo papuolęs Algirdas? - pašokome nuo savo kėdžių ir iš džiaugsmo suplojome delnais. - Būtinai reikia rašyti!

Buvo aišku, jog Algirdas - tai tas iš opozicijos, kur amžinai varo ant garbingos rajono valdžios ir dar sapnuoja kažkokią korupciją. Niekada čia nebuvo jokios korupcijos, net žodžio to nežinojome, kol jis nepradėjo kibti dėl niekų. Ir štai, pagaliau didžiajam teisybės apaštalui patys piliečiai prispaudė uodegą!

- Taip, Algirdas, - advokatavo Alius. - Manau, nereikėtų to prisiminti.

- Kaip nereikėtų, Aliau, kaip nereikėtų? - sakėme mes principingai. - Įstatymai rašomi ne tik mums, paprastiems piliečiams, bet ir valdžiai. O tie, kurie iš kitų reikalauja tvarkos, pirmiausia patys turi laikytis įstatymų. Tai kur tas Meiženis, tarybos narys, pakliuvo?

- Koks Meiženis? - Alius pastatė akis.

- Na, pats sakei: buvot su Algirdu bene kelis sykius šiemet nulėkę į Palangą, Algirdo kišenei kainos pasirodžiusios per aukštos, tai jis pasistatęs ne ten mašiną...

- Tai Butkevičius pasistatė!

- Kas? - išgirdę pavardę, nejučiomis pritūpėme.

- Matot, čia toks sutapimas, - ėmė porinti Alius. - Ir Algirdas Butkevičius su pačia, ir aš su sugyventine vienu metu buvome Palangoje. Tik aš niekam nesiguodžiau, jog mano kišenei Palanga yra per brangi. Prieš tai mes su sugyventine buvome Lenkijoje, prisipirkome mėsos, dešrų, daržovių ir sūrių, o atvažiavę į Palangą, nė kojos nekėlėme į jokią kavinę. Įsikūrėme malkinėje pas tokią bobulę, ji leido kieme užsikurti portatyvinę dujinikę ir prasivirti daržovių sriubos su spirgais. Algirdas turi valdišką mašiną, nuo Vilniaus iki Suvalkų – visai netoli, rodos, bet kada galėtų palėkti ir apsipirkti. Jeigu tingi pats, tai juk turi kelis apsauginius, galėtų pasiųsti tuos, įdavęs raštelį, ko ir kiek... Bet jis žmogus nepraktiškas. Pirktų Lenkijoje - galėtų nesukti galvos dėl lietuviškų kainų. O jei Palanga per brangi premjero kišenei, galėtų ilsėtis Latvijoje, Lenkijoje, Turkijoje, kur atostogauja visi gudresni lietuviai. Girdėjau, kas važiuoja į Liepoją ar Ventspilį, gali įveikti lat­viškas kainas ir su savimi nesivežti pigesnio lenkiško maisto. Jeigu reikalai ir toliau šitaip dėliosis, gali taip atsitikti, kad Lietuvoje poilsiauti bei dirbti liks tik premjeras ir aš...

Pasibaisėję klausėmės Aliaus kalbų ir negalėjome suprasti, į kokią lanką jis suka. Ne per seniausiai netyčia jis buvo pataikęs į konservatorių sąskrydį Šventojoje, tai nieko keisto, jog dabar Palangoje ėjo viena gatve su gerbiamu Algirdu ir skaitė kur nors jo interviu apie lietuviškas kainas. Bet jeigu jis nori prakišti į spaudą savo niekingą nuotrauką?

- Aliau, nieko nebus! - įspėjome. - Jeigu kažkada padarei kokią negerą nuotrauką, geriau sudegink. Premjeras tau ne piemuo, kurį gali bausti kiekvienas policininkas. Ir jeigu truputį nusižengė, tai didelio čia daikto? Pirmiau pasižiūrėkime į save: ar patys laikomės visų taisyklių ir tų kvailų įstatymų, ar niekada nepažeidėme draudžiamo ženk­lo, ar kaip kitaip nenusikaltome valstybei ir tautai?

- Aš taip ir sakau! - sušuko Alius. - Aš, valdžios patrio­tas, noriu apginti premjerą! Juk mes, nuodėmingi piliečiai, nė kiek ne šventesni už jį. Štai aš, Alius Šakinis, su juo buvau vienoje Palangoje, ėjau tuo pačiu bulvaru, važiavau ta pačia gatve ir pažeidžiau draudžiamą ženklą toje pačioje vietoje. Kur buvo netyčia sustojęs premjeras, buvome sustoję ir mes, nes parūpo užmesti akį, kas tai per viešbutis ir kiek jis kainuoja. Kai užmetėme akį ir grįžome atgal, mūsų jau laukė patrulis.

Tai pasakęs, Alius ėmė neršti po kišenes.

- Štai, turiu įrodymą, - iš kišenės ištraukė kažkokį popierių. - Padariau tą patį, ką ir mūsų premjeras!

Jis padėjo ant stalo žalsvą lapą. Tai buvo administracinės teisės pažeidimo protokolas.

- Tai mudu su gerbiamu Algirdu, - didžiavosi Alius. - Beveik tą pačią dieną. Man pylė už tai beveik šimtą eurų. Įdomu, kiek davė jam?

- Aliau, baik, - numojome ranka. - Bene mūsų reikalas?

- Taigi. Pasimovė žmogus ant lietuviškų kainų ir dar tas ženklas. Gaila.

Alius dar mindžiukavo prie durų.

- Jeigu jam tikrai problema su pinigais, o rudenį prakištų rinkimus... - murmėjo Alius, jau laikydamas durų rankeną. - Mano sugyventinė buvo Škotijoje, skynė braškes. Ten visai neblogai moka - turėjome už ką nuvažiuoti į Palangą. Taigi jeigu kas, ji pažįsta tą ūkininką, jam reikia darbininkų... Ji galėtų rekomenduoti.

- Aliau, Aliau! - sušukome choru. - To jau per daug!

Alius ŠAKINIS

Skaidrus kaip liberalas, blaivus kaip konservatorius. Tai mūsų bičiulis Alius šlapiu rankšluosčiu aprišta galva. Dešimt metų negėręs net alaus ir dvidešimt metų neragavęs tauriųjų gėrimų, tokių kaip šampanas ir samagonas, jis vakar vos gyvas grįžo kažkur iš pajūrio ir taip atsiduso, kad nuo alkoholio kvapo septynios musės krito negyvos, o aštuntoji girta atsitrenkė į šaldytuvą, kur blaivininkas Alius ieškojo gaivos.

- Aliau, kas atsitiko? - paklausėme išsigandę.

- Naujas blaivybės etapas, - prisipažino jis. - Susidėjau su konservatoriais.

Anksčiau jis buvo susidėjęs su revizore Brone, bet ta paėmė kyšį ir susidėjo su liberalais iš gretimo aštuonbučio. Alius dar dėjosi su gatvės kaimynais bendram kanalizacijos įvadui, bet kad dėtųsi su konservatoriais... Tai buvo visai netikėta.

Tada jis pradėjo savo partinę istoriją:

- Šventojoje šeštadienį buvo žmonių, ėjau tenai, kur ėjo visi. Ten buvo parašyta ALUS, KI­BINAS, MĖSAINIS ir ČEBU­RE­KAS, viskas po eurą penkiasdešimt. Dar buvo kavos už eurą. Pradėjau nuo čebureko ir nuo kavos - prie tokio stalo buvo laisvos vietos. Nuvažiavau į Šventąją be didelio reikalo, tik šiaip, paslampinėti, o čia matau tokie draugiški žmonės ir kibinai neblogi. Kažkas pasiūlė išgerti už blaivią Lietuvą, o toks vyrukas iš dešinės pamerkė akį ir šliukštelėjo man į kavutę. Girdi, anūkas Gabrielius neleidžia, bet jei nematys, tai ir bėdos nebus. Aš pasakiau, kad 20 metų NE, o jis: „Mes čia visi už blaivybę“. Po to išgėrėme už blaivią ir dorą tautą, trečią puodelį - už jaunimo blaivybę. Kava vis buvo su laipsniais, ir mane apėmė šitoks gerumas, tokia šiluma, jog pakilau nuo stalo ir nupirkau visiems alaus už 30 eurų. Tokios geros kompanijos nemačiau nuo tų laikų, kai dirbau kroviku spirito bazėje...

O kai pabudau rytą, smėlio jau buvo pribirę ne tik į batus, bet ir į piniginę. Šaltos bangos plakė į krantą, o kuopos dejavo nuo pagirių. Tada supratau, koks sunkus ir koks skausmingas yra konservatorių darbas. O kas kitas kovos už blaivybę? Kas, jeigu ne mes, jeigu ne konservatorių sąskrydyje?

- Aliau, iš kur tu ištraukei, jog tai konservatoriai? - išsigandome tokių jo kalbų. - Nuvažiavai į Šventąją, pragėrei algą velniai žino su kuo, sulaužei blaivybės įžadus, o dabar varai ant gerbiamų konservatorių?

- Nieko aš nesulaužiau, - gynėsi Alius. - Aš pakilau į naują pakopą. Žinot, už ką mes gėrėme? Mes gėrėme labai konkrečiai. Tarkime, už tai, kad būtų apribotas alkoholio pardavimas, kad sekmadieniais jis būtų parduodamas tik iki 15 valandos, kad kiekvienais metais alkoholio akcizai būtų didinami po 20 procentų.

„Alkoholį - tik specialiose parduotuvėse!“ - pasiūliau aš, ir visas stalas norėjo su manimi susidaužti. Paskui atsistoję, kurie dar galėjome stovėti, gėrėme už konservatorių viziją, jog 2018 metais alkoholis būtų parduodamas tik nuo 10 iki 21 valandos.

„Šalin sovietinį alkoholizmą!“ - sušukau įsikarščiavęs, o mano kovos draugai susižavėję klausė, iš kokio aš skyriaus. Supratę, kad iš Šilalės, jie pasiteiravo, kaip mūsų pirmininkas, ar daug pakelia. Aš atsakiau: „Kiek reikės, tiek pakelsime! Dėl blaivybės, dėl blaivios Lietuvos!..“

Tai pasakęs, Alius pašoko nuo sofos, iškilmingai žengė per trobą, tačiau susiūbavo, susiėmė už galvos ir sudejavęs krito ant fotelio. Buvo matyti, kad jis tikrai papunkčiui gėrė už visą blaivybės programą.

Padavėme jam stiklinę šalto vandens.

- Aliau, tikrai eini į konservatorius? - paklausėme išsi­gandę. Jautėme - žūva jis. Bu­vo žmogus kaip žmogus, o dabar - partijos kamščiatraukys?

Alius žiūrėjo į mus ir skausmingai tylėjo.

- Būtų gerai, bet... - tarė sunkiai galvodamas.

- Aliau, Aliau! - raginome mes. - Sakyk!..

- Kovoti galėčiau, bet pagirioti - ne! Galėčiau per naktį kelti taures už blaivybę, kartu su eiliniais bei vadovybe naikinti alkoholį, tačiau kitą dieną kentėti tokias kančias - ne man.

- Valio! - sušukome choru. - Alius - nebe partinis!

Kartu su mumis buvo apylinkės daktaras, jis taip ir užrašė į Aliaus kortelę: „Kon­ser­vatoriaus darbas - ne Aliaus sveikatai“.

Alius ŠAKINIS

Anksčiau Alius buvo šiaip sau žmogelis, o dabar - visa galva aukštesnis pats už save. Dabar jis - kaip ir aukštuomenė. Kaip ir visi verslo magnatai, jis turi komercinės paskirties pastatų ir moka nekilnojamojo turto mokestį. Jeigu tiksliau - turi tik vieną. O jei visai tiksliai - nėra nė to.

Jis netgi mėgino įrodyti, žeg­nojosi, mušėsi į krūtinę, prisiekinėjo visais Seimo nariais, kad tikrai neturi tokių pastatų!

- O sandėlis? - inspektorė parodė pirštu į popierių.

- Neturiu jokio sandėlio!

- Kam jį naudojate? Laiko­te grūdus? Verčiatės žemės ūkiu?

- Ne, nelaikau grūdų, nenaudoju jo žemės ūkiui! - dievagojosi Alius. - Aš neturiu sandėlio!

- Gaila, jog nenaudojate žemės ūkiui, - atsiduso inspektorė.

Ji jau pavargo aiškinti, kad Alius tikrai turi sandėlį. Tai rodo Registrų centro dokumentai. Jeigu būtų supylęs grūdus ar saugotų kitą žemės ūkio produkciją, nuo mokesčio būtų atleistas. O dabar Alius privalo deklaruoti savo turtus ir sumokėti mokestį.

Alius nulėkė į Registrą.

- Iš kur atsirado sandėlis? - paklausė tenai.

- Paveldėjote, - atsakė Re­gist­rų centre. - Pažiūrėkite į sa­vo bylą. Joje surašyti visi pas­tatai: gyvenamasis namas, tvartas, malkinė, daržinė, sandėlis...

- Koks sandėlis? - pasibaisėjo Alius. - Kas ten pastatė sandėlį?

- Aš nežinau, - atsakė Re­gistrų centro darbuotoja. - Jūsų byla daryta seniai, sandėlio gali ir nebebūti...

Alius atsisėdo, giliai susimąstė. Ar buvo jo tėvų namuose kokie nors sandėliai? Ne, niekada! Tiesa, už daržinės galo kažkada kėpsojo tokia karaputkė, tenai tėvas raugindavo kopūstus. Va­dindavo sandėliuku.

- Ne sandėliukas, o sandėlis, - pataisė centro darbuotoja. - Dokumentuose niekas nerašo: trobikė, tvartukas ar sandėliukas. Būna troba, tvar­tas ir sandėlis.

- Tada išbraukite. Tos ka­ra­putkės seniai nebėra. Nu­griuvo dar Brežnevui esant gyvam...

- Kaip mes išbrauksime? Reikia naujos inventorizacijos. Užsisakykite.

- Kiek tai kainuos?

- Pastatų daug. Apie du šimtus.

- Du šimtus?!

Tokių pinigų Alius seniai nebuvo matęs. Aną savaitę pardavė bulių, bet gavo šimtą devyniasdešimt devynis.

- Tai gal pigiau būtų sumokėti mokestį? - patarė jam Registrų centre. - Jeigu sandėlis nedidelis, daug nepriskaičiuos. Vieną kitą eurą atrasite.

- Tikrai! - apsidžiaugė Alius. - Parduosiu du kibirus pieno, gausiu kelis eurus ir sumokėsiu!

Neseniai Alius jau buvo pardavęs du kibirus pieno, bet užsuko į kaimo krautuvės barą, nusipirko bokaliuką alaus ir vienu mauku praūžė visą savaitės uždarbį.

- Parduosiu dar kelis kibirus, dar sutaupysiu! - pasižadėjo Alius. - Sumokėsiu iki paskutinio cento, sąžiningai atsiskaitysiu.  Juk ne banditui kokiam - biudžetui!

- Jūs gi turtingas - turite sandėlį, - nusijuokė centro darbuotoja.

Alius galantiškai jai nusilenkė ir padavė mažą šokoladuką, kurį kažkada buvo gavęs kartu su reklama. Dabar jam, aukštuomenės žmogui, reikia ugdytis naujas manieras.

Alius ŠAKINIS

Paprastai Šilalės savivaldybės tarybos nariai posėdžiauja paskutinį mėnesio ketvirtadienį. Tačiau vakar politikai rinkosi tik į komitetų posėdžius, o tarybos posėdis šaukiamas ateinantį antradienį. Pasirodo, įprastą darbo ritmą sujaukė mero Jono Gudausko atostogos. Kaip skelbiama savivaldybės interneto svetainėje, rajono vadovas poilsiauja nuo gegužės 20 d. Į darbą jis grįš pirmadienį. Ir neabejotinai pailsėjęs, įdegęs bei pasisėmęs naujų įspūdžių - atostogas su šeima meras leidžia Gran Kanarijoje (Gran Kanarija yra trečia pagal dydį sala Ispanijai priklausančiame Kanarų salyne).

„Šilalės artojo“ inform.

„Facebook“ nuotr.

Kada tik užeinu pas savo bičiulį Alių, jis sėdi prie kompiuterio ir vis žiūri seną reklaminį liberalų filmuką. Tame filmuke parašyta „Korupcija“, bet prieina Masiulis, duoda kūju, ir korupcija byra į šipulius. „O korupciją nušluosime su trenksmu!“ - tvirtai garantuoja.

Filmukas pasibaigia, tačiau Alius ir vėl jį įsijungia. Ir vėl korupcija byra į šipulius. Dar prieina Šimašius ir sako: „Pa­skambink man, ir pasakysiu - kaip“. Bet Alius jau žino pats.

- Balsuosiu už liberalus, ir bus gerai! - pareiškia garsiai ir dar sykį įsijungia tą patį vaizdelį.

- Aliau, ar pablūdai? - sakėme jam visi. - Masiulis jau degė, 100 ar net dvigubai tiek tūkstančių jo kišenėje rado!

- Na tai kas? - stebisi Alius.

- Kaip tai kas? Korupcija! Ši­tokie pinigai! O tu dabar bal­suosi už korupciją?

- Ne, mes ją sunaikinsime. Balsuosiu už liberalus, o jie sunaikins korupciją.

- Aliau, kyšis jau paimtas, kovotojai jau nupirkti! Ar tu žinai, kad liberalai, kaip visur skelbiama, gavo 100 tūkstančių eurų kyšį? Ar tu supranti, ką šneki?

- Tai jūs nežinote, ką šnekate! - įsižeidė Alius. - Manot, korupcija - veršis, plikomis ran­komis ją sulaikysi? Aš jau bandžiau kovoti, skundžiau matininką, jog tas pusę hektaro kaimynei nusuko, tačiau man pasakė: eik ir bylinėkis. Už kokias utėles? Va, patekčiau į Seimą, išleisčiau įstatymą, išgaudyčiau parazitus! Bet kas tave, ubagą, rinks? Kas tuščias kišenes reklamuos? O liberalai pinigo turi, šimtas tūkstančių tau ne pelės uodega. Su tokiais pinigais ir į Seimą, ir į Vyriausybę gali prasimušti. Va tada jie ir sudaužys korupciją!

- Durnas, ar ką? - stebėjomės mes.

- Jūs patys durni! - įsižeidė Alius. - Štai, pažiūrėkite!

Jis vėl įjungė filmuką. Vėl pasirodė Masiulis.

- Negi nematote?

Masiulis vėl užsimojo kūju. Bac!.. Korupcija biro į šipulius.

- Taigi tikrai! - nusistebėjome mes...

Alius ŠAKINIS

Į kraštą atėjo sunkūs ir nelengvi laikai. Susigadino karvės - jos ėmė duoti tokį pigų pieną, kad jis pasidarė pigesnis už vandenį. Vištos dėjo nieko vertus kiaušinius, o nupenėto buliaus nebegalėjai išmainyti į katiną.

Ir tada pasiuntė Šilalė į sostinę patį gudriausią, seną konservatorių partnerį social­de­mokratą Albiną Ežerskį.

- Pasakyk Vilniaus aukštuomenei, kad prastuomenei galas, - prisakė žmonės Albi­nui. - Nupenėti buliai pavirto į ožius, o pardavę pieną nebenuperkam vandens!

- Kovosiu už jus! - pažadėjo Albinas, nuvažiavo į sostinę ir įsitaisė į viceministrus.

Vos tik Albinas tapo aukštuomene, pagerėjo prastuomenės žemė. Anksčiau už prastą žemę žmonės gaudavo priemoką, dabar atėjo žinia, kad jų krašto žemė gera. 

- Ką mums daryti? - susirinkę ėmė svarstyti kaimiečiai. - Eiti prie Seimo, prie Vyriausybės ar po velnių? 

Tada atsivėrė dangus, ir pasigirdo žodis, panašus į mesijo Viktoro balsą: 

- Jums niekur nereikia eiti! Žemės ūkio ministrės patarėju būti atėjo pas mus Damulio sūnus Dovydas, jis sutvarkys reikalą. Žemės ūkis bus išgelbėtas! 

- Kokio Damulio? - klausė žmonės. - To liberalcentristo? 

- Ne, jau nebe! - atsakė aukštybių balsas. - Nebe­liberal­cent­ristas! 

- Tai gal iš tų Damulių pilietinių demokratų? 

- Ne, jau ne pilietinių! 

- Tai gal iš tų pamaldžių krikščionių partijos? 

- Jau ir ne iš krikščionių!.. 

- Tai iš kokių jis Damulių? 

- Iš Damulių darbininkų! Tai visų partijų veterano, da­bar - darbininko Antano sūnus atėjo į miestą pakelti kaimo. Nuo šiol jis patarinėja žemės ūkio ministrei, kaip jus išgelbėti. Vienas Albinas to negalėjo, dabar jie abu su Dovydu! 

Suprato žmonės: grįžta geri laikai. Dabar jie pieno upėmis plauks, iš sūrių statys namus, o dešromis parems griūvančius tvartus. 

- O kas bus su Darbo partija? - susirūpino žmonės. - Ta irgi suklestės? 

- Su Darbo partija atsitiks taip pat, kaip su tomis, kur Do­vydo tėvas Antanas jau buvo! - atsakė aukštybių balsas. - Jos, ko gero, laukia toks pat likimas. 

- O, tai gerai! - apsidžiaugė žmonės. - Dar viena mažiau!..

Alius ŠAKINIS