Yra daugybė kelių, sugrąžinančių žmones į savo kraštą. Dažnai čia par­veda vaikystės vietų ilgesys, noras bendrauti su artimesniais ar tolimes­niais giminaičiais, bet būna ir kitokių aplinkybių, kai po daugelio metų į gimtąsias vietas grįžta prisiminimas apie kažkada iš čia išėjusius. Tokį prisiminimą apie savo senelio brolį, kunigą Stanislovą Bartkų į Upynos kraštą iš toli­mo Alpių kalnų miestelio šį rugpjūtį parvežė ūkininkė, poetė Dalia Petke­vi­čienė. 

Rugpjūčio 17 d. Italijos Montalto Ligure miestelio gyventojai minėjo 80-ąsias kun. S. Bartkaus žūties metines. 1944-ųjų va­sarą Šv. Jurgio bažnyčios kunigą, va­do­­vavusį didžiulei našlaičių prieglaudai, nukankino Italijos ir Vokietijos nacistai. Šiame krašte lietuvis prilyginamas kone šventajam, nes, paaukodamas sa­vo gyvybę, išgelbėjo kelių dešimčių tėvus praradusių vaikų gyvybes. Kun. S. Bart­kaus atminimą Montalto Ligure mies­telio gyventojai mini nuo pat Ant­rojo pasaulinio karo pabaigos, jo pavardė yra iškalta kare žuvusiems kunigams atminti skirto memorialo centre.  

Pavasarį Upynos krašte pasklido žinia, jog italai ieško kun. S. Bartkaus artimųjų. Montalto Ligure miestelio me­rijoje apie šį lietuvį buvo žinoma tik tiek, kad jis gimė Kliukių kaime ir, tikėtina, esąs lenkas. Pasak D. Petkevičienės, Lietuvoje paieškos prasidėjo tada, kai į kalnų miestelį atvyko gyventi lietuvis Lukas Baltrūnas, iškart supratęs, kokios tautybės kunigas palaidotas bend­rame kape. Surasti artimuosius, kurių paieškas italai pradėjo nuo Telšių vyskupijos kurijos, padėjo Upynos muziejuje dirbanti Regina Mickuvienė – buvusi istorijos mokytoja nusprendė, jog reikia klausinėti buvusių mokinių.

„Kai Regina paskambino ir paklausė, ar mūsų giminėje nebuvo kunigo, iškart atsiminiau močiutės skrynioje saugotą nuotrauką. Man, mėgusiai apžiūrinėti šeimos relikvijas, ji liepdavo tos nuot­raukos neliesti. Bet žinojau, jog joje bu­vo senelio Antano brolis, kurį Italijoje nušovė besimeldžiantį. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip galima nušauti besimeldžiantį žmogų“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Dalia. 

D. Petkevičienė sužinojo, kad tarp Var­sėdžių ir Upynos buvusiame Kliukių kaime, dabar ši vietovė vadinama Pa­iekvedžiu, kažkada stovėjo sody­ba, ku­rioje jos prosenelių šeima augi­no aštuonis vaikus. Stanislovas mokėsi Vytogalos pradinėje mokykloje, paskui išvyko į Kražių gimnaziją. Ten jį pastebėjo Kristaus karaliaus ordino misionieriai. Kartu su kitais trim jaunuoliais S. Bartkus išvyko mokytis į užsienį. Dalios giminaičiai savo šeimos albume rado  16-mečio Stanislovo nuot­rauką, iš Elburno (Vokietija) siųstą Dalios seneliui Antanui. 

D. Petkevičienės šeimą ir jos pusseserę Reginą Montalto Ligure meras pakvietė į kunigo 80-ųjų žūties metinių paminėjimo iškilmes. Nuvykusios į kalnų miestelį, kuriame gyvena apie 400 žmonių, šilališkės išgirdo, kad Antrojo pasaulinio karo metais Alpių kalnuose buvo daugybė partizanų grupuočių, o Italijos bei Vokietijos nacistai žiauriai baudė visus, kuriuos įtardavo jiems padedant. Montalto Ligure miestelio apylinkėse 1944-ųjų rugpjūtį jie nušovė kelis ūkininkus, vieną dieną pasirodė ir našlaičių prieglaudoje. 

Italai pasakojo, jog kun. S. Bartkus ir kartu su juo tarnavęs vikaras Bielinis labai stengėsi apsaugoti nuo mirties vaikus, kuriuos nacistai buvo suvarę ir uždarę Šv. Jurgio bažnyčioje. Vos 5–6 metų našlaičiai matė, kaip žiauriai buvo kankinamas jų globėjas – jį daužė šautuvo buožėmis, mušė ir spardė, o galiausiai subadė durklu ir nuritino nuo kalno. Viena šią tragediją menanti moteris dar yra gyva ir gyvena Aust­ralijoje.

Dalia stebisi, kad mažo Italijos miestelio žmonės iki šiol saugo lietuvio kunigo atminimą. Netgi yra išleista apie jį pasakojanti knyga, sukurtas filmas, netoli miestelio bažnyčios įrengtas atminimo memorialas. Į susitikimą su kunigo artimaisiais iš Lietuvos atvykę Montalto Ligure mero tėvai irgi tikino pažinoję kunigą, iki šiol saugo jo nuotrauką.

„Italai domisi galimybėmis paskelbti kun. S. Bartkų kankiniu bei palaimintuoju, nors tai yra ilga ir labai sudėtinga procedūra“, – pasakoja Dalia. 

Italijoje ant senelio brolio kapo D. Petkevičienė išbėrė pačios siūtame lininiame maišelyje atvežtos gimtosios sodybos žemių, padėjo tautine juostele perrištą rugių puokštę, o kunigo atminimą saugančio kalnų miestelio bažnyčiai padovanojo lietuviško rūpintojėlio skulptūrėlę. O pati iš kelionės grįžo su dideliu rūpesčiu – upyniškė įsipareigojo iš italų kalbos išversti ir Lietuvoje išleisti knygą apie tolimame Alpių kalnų miestelyje didvyriu tapusį savo senelio brolį...

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. pašnekovės

Kreiviai – kaimas tarp Akmenos upės ir Ringių miško, kurį geriausia pasiekti riedant senuoju Pūtvės – Pagramančio keliu. Šiemet, minint Europos kultūros paveldo dienas, Kreiviuose atnaujinta senųjų kapinaičių koplytėlė.

Prieškariu Kreiviuose (nuo 1922 m.) veikė mokyklėlė, laukai iki paskutinės ežios buvo pasidalyti tarp 28 sodybų, kuriose gyveno 127 žmonės. Vėliau Kreiviai ištuštėjo, užsida­rė mokykla, sunyko ir prie upės stūksojęs galingas vandens malūnas.

Prieš karą, nepriklausomoje Lietuvoje, buvo paprotys gegužės ir birželio vakarais rinktis į senus kaimo kapelius, prie koplyčių ar kryžių bendrai maldai. Bet šią tradiciją tuometinė valdžia ėmė drausti, nebelankomi kapai buvo apleisti, ėmė nykti medinės tvorelės, kryžiai. 

„Kreiviai buvo labai įdomus kaimas – galima sakyti, viena il­ga, maždaug pusketvirto kilomet­ro tankiai apgyvendinta gatvė. Deja, šiandien likusios gal penkios sodybos su panašiai tiek pat gyventojų“, – koplytėlės šven­tinimo ceremonijos metu sa­kė Pagramančio regioninio par­­ko kultūrologė Lina Masiulytė.

Šilalės savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyriausiasis specialistas Rytis Aušra pastebėjo, jog Kreivių kaimo kapinaitės yra labai senos.

„Mūsų krašto kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas rado duomenų, kad jose buvo laidojama maro metais ir kiek vėliau. Dabar kapų zona yra lygi kalvelė, kapavietės jau sunykusios, likęs tik vienas medinis kryžius. Senųjų kapinaičių vietą aiškiausiai žymi mūrinė koplytėlė. Jos pamatuose įrašyta pastatymo data – 1960 m. Anuo­met koplyčios viduje stovėjo nežinomo meistro išskaptuotos medinės Marijos Maloningosios bei Šventosios Barboros skulptūrėlės. Deja, 1976 m. jos dingo ir nebuvo surastos. Tad iki šiol koplytėlė buvo tuščia, vietos gyventojai pavogtų skulptūrų vietoje statė paveikslėlius, puošė gėlėmis ir t.t.“, – pasakojo R. Aušra.

Pagramančio regioninis parkas, kurio teritorijoje atsidūrė Kreivių kaimas, ėmėsi iniciatyvos atnaujinti dar vieną beveik išnykusio kaimo koplytėlę (pernai buvo atkurta Pūtvės koplyčia). Atgimė ne tik pati kop­lytėlė, bet sukurta ir nauja Mer­gelės Marijos Maloningosios skulptūra, kurios autorius – tau­todailininkas Nerijus Al­šaus­kas iš Gudlaukio. 

O rugsėjo 7-ąją į Kreivius suėję apylinkių gyventojai tarsi pratęsė senąją kaimo tradiciją – bendrai maldai susirinkusiuosius pakvietė Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas kan. Vytautas Petrauskas. 

Senoji koplytėlė naujumu nu­švito ir Šilalės kaimiškosios seniūnijos pastangomis – seniūnijos lėšomis buvo pakeistas stogas, langai, vidaus bei išorės apdaila, atnaujintas ir vienintelis kapinaičių kryžius.

„Įtraukiau Kreivių kapinių at­naujinimo darbų kaštus į biu­džetą. Deja, lėšų nebuvo skirta, bet pažadą įvykdėme. Dar planuojame kapinaites aptverti – reikės apie 70 metrų tvoros. Tikiuosi, jog kitų metų biudže­te tam pinigų bus surasta“, – sakė Ši­la­lės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Aloy­zas Vaičiulis.

Savivaldybės tarybos narė Rai­mundė Gečienė prisiminė vaikystę ir tai, kaip Kreivių kapinaitės sovietmečiu sunyko. 

„Kapinės – sakrali vieta. Negalima leisti, kad ji būtų neaptverta. Nesvarbu, jog nebeišliko šeimų kapaviečių, kryžių, vis tiek senieji Kreivių gyventojai tebesiilsi čia, po mūsų kojomis. Be to, dar yra gyvų žmonių, kurie čia laidojo savo vaikus“, – kalbėjo buvusi Kreivių gyventoja.

Iš šios vietovės kilęs ir „Bočių“ choro vadovas Stasys Genys, patikinęs, jog muzika jo gyvenime atsirado būtent dėl Kreivių kaimo muzikantų. 

Kreivių kaimą šiuo metu garsina legendomis apipintas piliakalnis, upė Akmena, dvejos kapinaitės, laisvės kovotojų paminklas, pakelėje rymantys kryžiai ir koplytėlė. Ir galbūt šis gražus renginys taps pirmu žingsniu, paskatinsiančiu buvusių kreiviškių palikuonis susirinkti draugėn bent kartą metuose. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pagaliau po 12 valandų trukusio skrydžio iš Stambulo lėktuvo ratai dunksteli Pekino oro uoste, Kinijos sostinėje, turinčioje apie 22 mln. gy­ventojų. Pabandykim įsivaizduoti aštuonias Lietuvas, sutalpintas vie­na­me mieste. Ir tai dar nėra didžiausias Kinijos miestas. Viso labo tik trečias...

Rikšomis per Hutongą

Kol Lietuvoje artimieji sapnuoja vidurnakčio sapnus, mes jau ritamės iš lovų. Dienotvarkė numatyta intensyvi, tad pasivoliojimui laiko nėra. Dešim­ties eismo juostų gatvėmis braunamės į senąją Pekino dalį Hutongą. Vietiniai šį sostinės rajoną vadina tikruoju Pekinu. Pažintis su senamiesčiu numatyta rikšų traukiamais vežimėliais, kas man pasirodė labai atgrasu. Po patirties Indijoje, kai mus, dvi lietuviško įmitimo moteriškes traukė perkaręs žmogelis, pažadėjau, kad niekada daugiau tokia transporto priemone nesinaudosiu. Bet šie rikšos buvo kitokie, it dviračiai su priekabėlėmis...

Rikšos vežimėlis darda pro senus vienaukščius namukus su uždarais kiemais, padabintais popieriniais žibintais, pro medžių pavėsyje sėdinčius senukus, geriančius arbatą ar žaidžiančius kažkokius stalo žaidimus, pro moteris, tiesiog gatvėje gaminančias maistą ir tarsi lenktyniaujančias, kurio kvapai labiau vilioja, pro vaikus, sekančius turistų rikšas... Keistokai atrodė tarp dangoraižių Hutongas su siauromis, kreivomis gatvelėmis. Pasirodo, tokios jos ne dėl planuotojų neišmanymo, o kad piktas dvasias paklaidintų. Tačiau ateities turistai vargu ar tik­rąjį Hutongą bepamatys – jis dabar išgyvena mūsų did­miesčių senųjų kvartalų likimą, t. y., kai nebeišeina su namuko savininku susitarti, šis ima ir sudega...

Savitos Hutongo šventyklėlės. Kadaise jų čia daug būta, bet dauguma jų sunaikintos per Kultūrinę revoliuciją. Liko kompleksėliai tokie kaip XV a. Fajuano Mahajanos budistų šventykla ar Niučie mečetė... 

Tarp žemės ir dangaus

Rikšos atbogina iki Dangaus (Tiantan) šventyklos, skirtos dangaus garbinimui. Tai labai sena ir tiesiog milžiniška šventykla. Net ne šventyk-

la, o visas jos kompleksas. Ją dar 1420 m. pastatė Kinijos imperatorius Mingas III. Šventyk­los architektūra ir planavimas ilgą laiką stip­riai veikė Tolimųjų Rytų architektūros vystymąsi. Visa kompozicija ir kiek­vienas statinys atskirai ar tik atskiras jo elementas simbolizuoja ryšį tarp Žemės ir Dangaus. Be abejo, tarpininkas tarp šių dviejų pasaulių visada buvo imperatorius. Dangaus šventykla 1998 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Labai įspūdinga ir pati šventyklos vieta – ji įsikūrusi didžiuliame parke, kuris šiandien prieinamas ir paprastiems mirtingiesiems. 

Dangiškosios ramybės aikštė labiau žinoma kaip Tiananmenio. Jos plotas yra 440 tūkst. kv. metrų, vienu metu joje gali tilpti milijonas žmonių. Pagal dydį ši aikštė yra trečia pasaulyje, pagal paskirtį ji yra žmonių susibūrimo vieta, apie ją yra įsikūrusios svarbios valstybinės įstaigos, net Uždraustasis miestas, kultūros rūmai, muziejai ir kt. 

Tiananmenio aikštė turi labai liūdną istoriją. 1989-aisiais joje įvyko žiaurus susidorojimas su taikiais protestuotojais. Tada mieste buvo įvesta karinė padėtis. Bet apie šį įvykį Kinijos valdžia nelinkusi net šiandien kalbėti, o tiems, kas tai primena, atšauna, kad tai – jų vidaus reikalas.

Uždraustasis miestas

Tai yra didžiausias rūmų kompleksas visame pasaulyje ir reikšmingiausias Kinijos dinastinės praeities simbolis, paprasčiau sakant, kadaise buvę imperatorių rūmai, Mingų ir Čingų dinastijų rezidencija. Apie šią vietą sakoma, jog tai yra Pekino širdis, kur susitinka Žemė ir Dangus, kur surenkami vėjai ir lietūs, kur egzistuoja in ir jang harmonija. Kadangi čia gyveno imperatorius, tai buvo tarsi viso pasaulio centras, nes juk būtent imperatoriui, tarpininkui tarp Žemės ir Dangaus, reikėjo vienyti ir valdyti tautą. Uždraustasis miestas 1987 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Kyla klausimas, kodėl Uždraustasis? Todėl, jog miestas buvo skirtas tik imperatoriaus šeimai bei jo dvariškiams, o paprastiems žmonėms net jo vardą tarti buvo uždrausta. Manoma, kad rūmuose, kuriuose galėjo būti apie 10 tūkst. kambarių, per daugiau nei penkis amžius rezidavo aukščiausia Kinijos valdžia – nuo XV a. pradžios iki pat 1912-ųjų. Per visą šį laiką Uždraustajame mieste spėjo pagyventi 24 imperatoriai su savo šeimomis ir tarnais. Tvirtovės statyba truko beveik 20 metų. Net iš atokiausių Kinijos provincijų buvo vežami didžiuliai kiekiai medžio ir kitų statybinių medžiagų. Miesto pastatus projektavo geriausi Kinijos architektai, kurie tvirtovę juosiančią raudoną sieną suprojektavo taip, kad ji plonėtų į viršų ir ją perlipti būtų praktiškai neįmanoma.

Apjuostas aukštesne nei 10 metrų siena, 50 metrų pločio vandens pilnu grioviu Uždraustasis miestas yra laikomas įspūdingiausiu Kinijos imperijos biurokratinės architektūros pavyzdžiu. Dabar čia įsikūręs Meno muziejus. Ant įėjimo į Uždraustąjį miestą vartų kabo milžiniškas šalies diktatoriaus Mao Dzedungo portretas. Visam miestui apeiti net visos dienos per maža: paviljonai, šventyk­los, bibliotekos, parkai... 

Įsivaizduojama Europa 

Yra Pekine ir bažnyčių. Bene gražiausia – Atpirkėjo katedra. Buvome bepasijuntą it Europoje, bet... Paveiksluose vaizduojami Jėzus su Marija – mongoloidai, apsirengę Kinijos imperatorių drabužiais. Įdomu tai, jog oficiali Kinijos patriotinė katalikų bažnyčia pavaldi ne Vatikanui, o valdžiai, ji negali kritikuoti abortų ar kontracepcijos, būtinų vieno vaiko politikai. Todėl, kaip išgirdome, didžioji dalis krikščionių renkasi maldą nelegaliose „namų bažnytėlėse”, kurių skaičiaus niekas nežino. Girdėjome netgi tokį spėjimą, kad neva Kinijoje sekmadieniais krikščioniškas mišias lanko daugiau žmonių, nei visoje Europos Sąjungoje.

Keista tai, kad Kinijoje vienas ir tas pats žmogus gali laikytis skirtingų apeigų: budizmo, taoizmo, konfucianizmo. Riba tarp religijos ir filosofijos dažnai ginčijama. Bet oficialiai dauguma šios šalies gyventojų yra ateistai.

Visai netyčia atsitrenkėme į Konfucijaus šventyklą. Tai ir buvęs universitetas, kuriame valstybės tarnybos siekę visų provincijų kinai imperijos laikais privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Buvo truputį po devynių, ėjau su ketverių metų dukrele Olesia į parduotuvę, staiga kurtinantis sprogimas, net pritūpiau iš išgąsčio, po to griebiau dukrą ir parkritau su ja ant žemės. Tada pasigirdo antras toks pat žemę drebinantis sprogimas, mažoji persigandusi ėmė verkti, švel­niai ją užguliau, kad apsaugočiau nuo skeveldrų. Aplinkui suskambo ant žemės krentančių langų duženos, ėmė su­tar­tinai kaukti mašinų signalizacijos, o už mūrinės tvoros pasirodė juodų dūmų de­besis ir pasigirdo pagalbos šauks­mai”, – pasakojo Poltavos gyventoja Nata­li­ja Jaroš. 

Netrukus moteriai paskambino išsigandęs sutuoktinis Aleksandras, kuris atbėgęs jas drebančias parsivedė namo. Šeima kartu su merginos tėvais gyvena name, esančiame vos 30 metrų nuo mūrinės tvoros, juosiančios Poltavos karinį ryšių institutą.

Per 15 sekundžių atskridusios dvi raketos „Iskander” sukėlė vieną didžiausių tragedijų šiame kare – per sprogimą žuvo 55, sužeisti buvo 329 asmenys. Daugybė jų liko be rankų ar kojų, trisdešimties padėtis tebėra kritinė.

Kodėl Maskva savo taikiniu pasirinko 150 kilometrų nuo Rusijos sienos esantį miestą ir kodėl būtent šį institutą, žino vien Kremliaus vadovai. Kadangi žurnalistai į instituto teritoriją nebuvo įleisti, Poltavoje pasklido gandai, jog aukų yra daugiau nei pranešama, tačiau tai paneigė tiek medikai, tiek morgų atstovai. Nors įtarimų, kad dėl tragedijos iš dalies yra kalti ir vietos kariškiai, išsklaidyti nepavyko. Paaiškėjo, jog institute į paskaitas rinkosi ne tik studentai, bet ir į karą mobilizuoti vyrai, kuriems čia buvo rengiami apmokymai. Be to, prieš dvi savaites karinė miesto administracija išplatino skelbimą, kuriame miestiečius ragino tapti institute formuojamo skraidyk­lių operatorių dalinio nariais. Tai esą galėjo tapti akivaizdžiu įrodymu Kremliui, kad institutas iš dalies yra paverstas fronto karių ruošimo centru, mat po sprogimų Maskva gyrėsi, jog sunaikino Ukrainos karių bazę.

Įtariama, kad aukų skaičių padidino ir tai, jog mobilizuoti kariai tuo momentu kieme buvo sutelkti į vieną būrį rytinei rikiuotei. Taip tvirtina gar­sus ka­ro žurnalistas Jurijus Butusovas, priminęs, kad nors Rusija jau kelis kartus kitose vietose pražudė išrikiuotus karius, tačiau karininkai ir toliau daro tą pačią nusikalstamą klaidą. 

Tokį kaltinimą atsakingi vietos karininkai paneigė, tačiau Ukrainos parlamento Gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Maryana Bezuh­la pareiškė, jog bus tiriami įtarimai dėl galimo aplaidumo minėtame institute.

Man Poltavoje tą dieną pavyko prakalbinti du tragediją išgyvenusius vaikinus. Abu patvirtino, kad kiemas buvo nuklotas žuvusiųjų bei sužeistųjų kūnais. Mobilizuotas 25-erių Maksimas pasakojo, kad trečią savaitę buvo apmokymuose institute, o pasigirdus oro pavojaus sirenai, laiptais leidosi iš penkto aukšto į slėptuvę rūsyje. Tačiau nespėjo, nes vienas po kito nugriaudėjo du sprogimai. Oro bangą jį bloškė į sieną ir parvertė ant laiptų. Nuo dūmų ir dulkių esą buvo taip tamsu, jog nieko nesimatė net įjungus žibintuvėlį. Aplink girdėjosi dejonės ir pagalbos šauksmai, tačiau vėl pasigirdus oro pavojaus sirenai, vadas sušuko bėgti į lauką, nes baiminosi, kad atskridus raketai, pastatas sugrius.

„Žuvo nemažai ir viduje, nes įgriuvę perdengimai sutraiškė dalį buvusiųjų rūsyje, tačiau tai, ką pamačiau lauke, buvo siaubinga. Aplink pilna negyvų, mėtosi kūnų dalys, aidi pagalbos šauksmai. Priklaupiau prie kelių arčiausiai buvusių žmonių, tačiau neužčiuopiau pulso ir suvokiau, jog padėti negaliu. Netrukus vėl pasigirdo oro pavojaus sirena, buvo liepta bėgti kuo toliau”, – pasakojo Maksimas.

Vaikiną labai prislėgė vaizdas, kai sužeisti kariai buvo tiesiog kraunami į sunkvežimius, nes trūko greitosios pagalbos automobilių. Maksimas sakė nemanęs, kad su žuvusiai kariais taip nepagarbiai elgiamasi, ir pagalvojo, kad ir jį į morgą būtų taip išgrūdę...

„Iš mano grupės, atrodo, niekas nežuvo, bet iš kitų daug. Ir tų, kuriuos neblogai pažinojau. Žmona netikėjo, jog aš pats atsi­pirkau tik smulkiomis skeveld­romis į ranką bei dešinės ausies apkurtimu, prašė, kad atsiųsčiau nuotrauką, kurioje stoviu visu ūgiu. Ji ketvirtas mėnuo laukiasi, bijau, kad stresas neatsilieptų kūdikiui. Į frontą mobilizuoja nuo 26 metų, dar galėjau neiti, bet nusprendžiau keršyti už Bachmute žuvusius brolį bei krikštatėvį. Mamai nesakysiu, kad buvau šiandien čia, jai ir taip sunku, serga vėžiu“, – kalbėjo vaikinas.

Maksimas sėdėjo ant šaligat­vio borte­lio ir nepertraukiamai rūkė. Kalbėjo lėtai, sakė, jog vis dar jaučia galvos svaigimą ir nedide­lį pykinimą, bet dėl galimos kon­tūzijos į medikus nesikreipė, nes norėjo, kad šie užsiimtų sunkiau sužeistais. Vaikinas tvirtino, jog tragedijos išvakarėse virš instituto kabojo žvalgybinė rusų skraidyklė, į kurią ukrainiečiams niekaip nepavyko pataikyti, ji vėliau nuskrido. 

31-erių Sviatoslavui buvo praskelta gal­va, kai sprogimo bangos pargriautas krito ant laiptų. Jis prašė pokalbio neįrašinėti ir turėjau pažadėti, kad jo pasakojimo neskelbsiu, nors šis buvo panašus į Maksimo.

Poltavoje gedulas tęsėsi tris dienas, visas jas prie septynių ligoninių girdėjosi maldos žmonių, kurie rinkosi, laukdami žinių apie sužeistųjų būklę. Dalis jų tebėra neatgavę sąmonės, tad nėra žinomos net jų pavardės. 

Dar didesnės raudos liejosi ties morgu, prie kurio aukų atpažinimui rinkosi giminaičiai.

„Mūsų pagalbos labiau prireikė ne sužeistiesiems, bet jų bei žuvusiųjų artimiesiems“, – sakė Gelbėjimo tarnybos psichologė Lena Dydyk. 

Prie instituto vartų pavyko įamžinti skausmingai prieštaringą akimirką: vienoje pusėje žmona bučiuoja vyrą ir džiaugiasi, kad jis netapo sprogimo auka, kitoje apsiverkusi moteris skaito ką tik gautą raštą, jog sutuoktinis žuvo. Džiaugsmas ir neviltis – neišskiriami palydovai kare.

Ne pagal amžių didelius išgyvenimus tenka patirti ir vaikams. Trys prie instituto tvoros užkalbinti paaugliai prisipažino, jog gyvena gretimuose namuose, yra labai persigandę bei maldauja tėvų išvežti juos kuo toliau nuo instituto.

Buvęs Poltavos karinis ryšių institutas buvo įkurtas 1968 m., du kartus buvo pripažintas geriausiu šioje srityje visoje Sovietų sąjungoje. Ne­priklauso­mo­je Ukrainoje jame įvyko pert­var­ky­mai, kelis kartus keitėsi pavadinimas ir pavaldumas. Nuo 2013 m. oficialiai tai – Karinis telekomunikacijų ir informacijos institutas, tačiau ir toliau vadinamas Kariniu ryšių institutu. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Metų metais vienoje kelio sankryžoje trunkantys darbai gyventojų nevarytų į neviltį, jei kelininkai įgyvendintų didelius projektus, bet kai tereikia pakloti pralaidą ar įrengti kelių metrų nuovažą, žmonių kantrybė greitai baigiasi. Tokiais atvejais tikimasi, jog kelininkus paskubins savivaldybės valdininkai arba rajono vadovai, bet ir jiems dažnai tai būna neįveikiama misija. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 67

Pinigų plovimo prevencijos kompe­ten­cijų centro atlikta 2024 m. antrojo ket­virčio analizė atskleidžia, jog finansi­niai sukčiai pelnosi taikydami patikrintus metodus – ženkliai išaugo telefoninio sukčiavimo mastas, o didžiausių nuostolių gyvento­jams atneša „investa­vimas“ į sukčių plat­formas. Įmonės labiausiai nukenčia nuo susirašinėjimo el. paštu perėmimo. Nors balandžio–birželio mėn. sukčiai kė­si­no­si išvilioti 8,3 mln. eurų, bendri gy­ven­tojų ir įmonių patirti realūs nuostoliai siekė 4,1 mln. Eur, kadangi finansų įstaigos sustabdė 38 proc. bandytų iš­vi­lioti lėšų.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 67

Šį kartą pamėginkime apžvelgti šiek tiek lengvesnę temą – tą, kurią labiau mėgsta įvairiausi „gyvenimo būdai“... Šiaip jau toks užsiėmimas nėra girtinas, bet juk kalbėsime ne apie eilines asmenybes, o apie tokias, kurios vadovauja valstybėms ir giriasi aukšta morale bei tauria dvasia. Turiu galvoje Putiną ir Lu­kašenką. 

Beje, kai ėmiau „gūglinti“, pirmiausia internetas man pasiūlė domėtis keturiomis Vinco Mykolaičio – Putino moterimis, kurios aprašytos prieš dvejus metus išleistame puikios rašytojos Aldonos Ruseckaitės romane. Žinoma, kalba suksis ne apie šitą Putiną...

Sovietų šnipo Zorgės mylėtojo, taip pat buvusio užsienio žvalgybos agento Rytų Vokietijoje Putino asmeninė praeitis neatkreiptų tokio dėmesio, jei ne tik ką pasirodęs nepriklausomos organizacijos „Dosje“ tyrimas apie Putino slaptus vaikus – galimus įpėdinius, kurie dabar slepiami prezidento rezidencijoje Rusijos pietuose. Tyrėjai rėmėsi šveicarų leidiniu „Sonntags Zeitung“, kuris rašė, jog jų motina olimpinė gimnastikos čempionė Alina Kabajeva nuo Putino pagimdžiusi du vaikus – Ivaną ir Vladimirą. Jie visiškai izoliuoti ir akylai saugomi, o tėvo retas apsilankymas taip pat kruopščiai slepiamas. Jie turi savo vairuotojus, pilotus, apsaugininkus, virėjus, trenerius ir t.t. „Dosje“ informatorius, atskleidęs vėliau atviruose šaltiniuose patikrintus faktus, taip pat gyvena šalia jų. Gi Šveicarijos laikraštis pasitelkė vieno iš kūdikių priėmusios rusų kilmės ginekologės liudijimą...

Oficialiai Putinas 1983 m. vedė Liud­milą Škrebniovą, kurios tėvai, kaip Ant­rojo pasaulinio karo dalyviai, buvo apsigyvenę Kaliningrade. Dirbdamas Leningrado merijoje Putinas senyvo amžiaus žmonos motiną Jekateriną Škrebniovą perkėlė šalia savo šeimos. 

Pamečiui gimė dvi dukterys. Tačiau beveik po 30 metų santuoka iširo. Putino biografai pastebi, kad pora susipažino Arkadi­jaus Raikino koncerte, o apie sky­rybas 2013 m. abu paskelbė balete „Esmeralda“ Kremliuje. 

Tuomet buvo pranešta, jog Liudmila Putinas išėjo į vienuolyną, bet po trijų metų ji jau ištekėjo už komunikacijos specialisto Artūro Očeretno. Dabar 66-erių buvusi pirmoji Rusijos ponia, kaip praneša žiniasklaida, yra greitųjų kreditų bendrovės vadovė ir per pustrečių metų karo Ukrainoje iš rusų kišenių ištraukė milijonus eurų. 2023-iųjų pabaigoje Prancūzijoje buvo konfiskuota jai priklausiusi 7 mln. eurų vertės vila. 

Gi Putinas greitai surado daugiau sielos guodėjų. Žiniasklaida mini Alisos Charčevos, Svetlanos Krivonogich, dar bent dešimties jo draugių bei meilužių pavardes. O su A. Kabajeva jis nevengia viešai pasirodyti, bet štai judviejų sūnus stropiai slepia. Tiesa, jie dar vaikai: vyresniajam Ivanui vos 9-eri. Pagal Rusijos konstituciją, prezidentu galima tapti sulaukus 35-erių, bet Putinas žino, kaip pakeisti pagrindinį įstatymą, jog amžiaus cenzas sumažėtų iki 25. O komentatoriai ironiškai pastebi, kad šiandien Rusijoje nesunku surengti referendumą, kuris be skrupulų sprendime leistų įrašyti tokią eilutę: „Pilietis Vladimiras Putinas savo įpėdiniu palieka pilietį Ivaną Putiną“... Juk tokių valdovų moralė, kaip sakoma, ne aukščiau grindjuostės.

Šiuo požiūriu Lukašenka ir Putinas – kaip du vandens lašai. Jau 40 metų valdantis nepripažintas kaimyninės šalies lyderis, kuriam rugpjūčio pabaigoje suėjo 70, beveik porą metų jaunesnis už Putiną, bet intymiuose santykiuose neatsiliko. Su žmona Galina jis sugyveno tris vaikus, tačiau labiausiai kažkodėl myli jauniausiąjį Nikolajų, su kuriuo per 2020 m. protestus lakstė po Minską pasikabinę automatus. Teisėta žmona gyvena atskirai Mogiliovo srities Šklovo rajone ir vadinama gyvanašle. Lukašenka su ja mažai bend­rauja. Vos išrinktas 1994-ųjų liepą šalies prezidentu, Lukašenka ėmė bendrauti su savo gydytoja Irina Abelskaja. Tai ji esą ir pagimdė jam nesantuokinį vaiką Nikolajų, kuris buvo ruošiamas pakeisti prezidentą. Irinos motina Liudmila Postojalko, vos tik prasidėjus dukros romanui su Lukašenka, gavo sveikatos apsaugos ministrės postą. Kitos minimos jo gerbėjų pavardės – dainininkė Irina Dorofejeva, 19-metė aktorė, „Mis Baltarusija – 2016“ Marta Golubeva ir kt. 

Vyresniesiems vaikams jau arti 50, o Koliai tik ką sukako 20. Jis domėjosi chemijos, biologijos mokslais, mokėsi kinų, ispanų kalbų. Aukso medaliu baigė Minsko mokyklą. Mokosi Minsko universitete biotechnologijos. Dėl tėvo palaikymo po skandalingų prezidento rinkimų įtrauktas į Kanados sankcijų sąrašą, nors dabar paskui jį nesekioja. Spauda praneša, jog tėvą suerzino tai, kaip Nikolajus sukritikavo baltarusių karines vaistinėles ir išgyrė NATO gaminius. „Mažasis princas“ vargu ar žengs senstančio Lukašenkos pėdomis... 

Sakykime, jog šiuose pasakojimuose daug pramanų, nepatikrintų faktų. Bet teisinga ir tai, kad, kaip sakoma, kiekvienas gandas atskleidžia ir trupinėlį tiesos. Putino ir Lukašenkos asmeninės biografijos yra tarsi amoralumo, dvasinio palaidumo ir puolusios moralės pavyzdžiai. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Iš mažos Šilalės į platųjį pasaulį Jurgitą Pa­lubinskę išvedė atkaklus noras mokytis. Prieš ketvirtį am­žiaus į Šiaulių universitetą studijuoti fizikos ir informatikos išvykusią šilališkę vėliau meilė nuvedė į Airiją, kur ji dirba korporacijos „Trend Tech­nologies“ aplinkosaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos pareigūne. Jurgita tikina, kad pa­saulis yra at­viras visiems, norintiems mokytis, tobulėti bei siekti sva­jonės. 

Magistro laipsnis darbo negarantavo

Rugpjūtį tėviškėje atostogavusi J. Pa­­lubinskė džiaugėsi saule ir šiluma, kurios labiausiai ir pasigenda Airijoje. Dangus ten kur kas dažniau nei Lietuvoje „cepelininis“, vargina nuolatinės darganos ir visur prasismelkianti drėgmė. Jurgita juokiasi, jog tai kone vieninteliai trūkumai, kuriuos ji gali pasakyti apie Airiją – šalį, kur gyvena jau beveik du dešimt­mečius. 

Jurgita tikina, kad jaunystėje apie emigraciją net negalvojo. Studijuodama aplinkosaugos magistrantūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete mėgavosi gyvenimu mieste, kur viskas arti ir daug draugų, tačiau kai 2005-aisiais jos mylimasis išvyko dirbti į Airiją, paskui jį nusekė ir ji.  

Centrinėje Airijoje esantis Mullingaro miestas, kuriame gyvena apie 20 tūkst. gyventojų, po Vilniaus Jurgitai atrodė kaip didelis kaimas. Pirmi metai nebuvo lengvi: šalia nebuvo nei šeimos, nei draugų, internetas tais laikais Airijoje buvo labai lėtas, o telefono skambučiai – brangūs. Bet darbas aptarnavimo sferoje buvo neblogai apmokamas ir su mažai monotonijos, Jurgitą tuo metu tai tenkino. Tačiau gimus vaikams ji nebenorėjo grįžti į aptarnavimo sferą. Kad gautų darbą biure, nusprendė lankyti akademinius metus trukusius verslo administravimo kursus. Tikėjosi, jog, atliekant praktiką, atsiras ir pažinčių, kurios anksčiau ar vėliau padės įsidarbinti. 

J. Palubinskės viltys išsipildė su kaupu, nors ir ne iš karto ir ne taip lengvai, kaip dabar gali atrodyti. Jurgita prisimena, kad interviu dėl neapmokamos praktikos vietos truko valandą, o ji džiaugėsi, jog jai buvo pasiūlyta kartą per savaitę ateiti į biurą tvarkyti įvairių administracinių dokumentų. Tomis dienomis, norėdama gerai užsirekomenduoti, pasilikdavo dirbti ilgiau. Pavasarį išlaikiusi verslo administravimo kursų egzaminus, po kelių mėnesių šilališkė sulaukė gamyklos atstovų kvietimo pasikalbėti. 

„Vos nenumiriau iš laimės, kai išgirdau, kad man siūlomas laikinas darbas, kol viena darbuotoja bus motinystės atostogose. Pagaliau išsipildė mano svajonė dirbti biure, kuris dar buvo ir netoli namų, su normaliomis darbo valandomis, pakankamai nebloga alga. Bet labiausiai džiaugiausi, kad jau dirbsiu su visai kitokios aplinkos, išsilavinusiais žmonėmis“, – pasakoja šilališkė.

Prižiūri, kad nebūtų išnaudojimo

Korporacijai „Trend Technologies“ priklauso dešimt gamyk­lų visame pasaulyje, jose dirba apie 3200 žmonių. Į įmonės valdymo biurą priimtos dirbti Jurgitos alga tuomet buvo mažesnė už gamybos darbininkų atlyginimą, nors reikėjo daug mokytis ir perprasti nemažai visiškai naujų dalykų. Iš pradžių J. Palubinskė dirbo klientų aptarnavimo skyriuje, po metų ją pakvietė į Verslo plėtojimo skyrių, vėliau perėjo į Finansų kont­rolės skyrių – tvarkė kelių didelių koncerno klientų siunčiamas sąskaitas, nustatinėdavo kon­cernui priklausančios Mullingar gamykloje liejamų plasti­kinių detalių ir liejimo formų kai­nas bei su komanda apskaičiuodavo būsimo verslo pelną. Jurgita sako, kad visuose darbuose labai daug išmoko, visur jai buvo įdomu, o žmonės, kuriuos sutiko, buvo tikrai ypatingi.

Kai maždaug prieš dvejus su puse metų elektroniniame darbo pašte rado pasiūlymą dalyvauti konkurse į pareigas tvarumo srityje, net negalvojo, jog gali atitikti joms keliamus labai aukštus reikalavimus, todėl laišką iškart ištrynė. Vis dėlto paraginta vadovų, kurie priminė, kad yra aplinkosaugos srities magistrė, išsiuntė gyveni­mo aprašymą bei motyvacinį laišką ir gavo kvietimą dalyvauti pokalbyje. Valandos laiko interviu buvo prašoma papasakoti, ką per devynerius metus dirbo „Trend“ biure, ko išmoko dirbdama ir netgi prisiminti tai, ko daugiau nei prieš 20 metų mokėsi Šiaulių universitete, kai studijavo fiziką ir informatiką.

Jurgita neslepia, kad naujos pa­reigos jai tapo dideliu iššūkiu. Nors turi aplinkosaugos mokslų pagrindus, tvarumas, apie kurį dar nedaug suprantame Lietuvoje, yra visiškai kitas dalykas – tai ne tik aplinkos apsauga, bet kartu ir socialinė atsakomybė bei valdysena. Pagal šiuos tris pagrindinius ne finansinius veiksnius kartu su savo skyriaus vadove J. Palubinskė vertina koncernui priklausančių įmonių bei verslų tvarumą ir poveikį aplinkai bei visuomenei. Per šiuos dvejus metus Jurgita baigė ne vienerius kursus, susijusius su aplinkosauga, darbo sauga ir darbuotojų sveikata, žmonių teisėmis, kad galėtų pagerinti darbininkų darbo sąlygas bei sumažinti poveikį aplinkai. Kartu su vadove jau parašė dvi kasmetines tvarumo ataskaitas, kurios yra viešai publikuojamos „Trend“ puslapyje bei kas mėnesį pateikia ESG (aplinkosaugos, socialinės atsakomybės bei valdysenos) ataskaitą koncerno vadovams.   

„Valdysena apima verslo etiką, tvarius pirkimus, korupcijos prevenciją, darbo įsta­tus, duomenų privatumą, kibernetinį saugumą ir daugelį kitų aspektų. Atlikdami 

vidi­nį auditą įmonėse, tikriname, jog būtų pasirašytos darbo sutartys su darbininkais, jog gamyklose ne­būtų naudojama vaikų arba priverstinė darbo jėga, neleisti­nas kiekis viršvalandžių, kad per septynias dienas darbuoto­jai turėtų bent vieną išeiginę, numatytas pert­raukas darbo metu bei apmokamas atostogas pagal kiekvienos šalies įstatymus ir daugelį kitų reikalavimų. Kas Europoje atrodo natūralu, kai kuriose Azijos šalyse bei Meksikoje dar turi būti prižiūrima bei kont­roliuojama. Kad koncernui priklausančios įmonės įveiktų išo­rinio audito reikalavimus, mes turime nurodyti, kas yra blogai ir kas galėtų būti geriau, todėl tikriname algalapius, stebime, ar viskas išmokėta, ar nuskaičiuoti ne per dideli mokesčiai, ar atiduoti visi priedai, numatyti sutartyse su darbuotojais ir pan.“, – savo darbo specifiką atskleidžia Jurgita.

Kalbėdama su darbininkais, ji sako įsitikinusi, jog požiūris į darbą Amerikoje, Azijoje ir Europoje labai skiriasi. Europoje ir Amerikoje žmonės yra suinteresuoti dirbti greitai ir gerai bei padaryti kuo daugiau. Azijoje bei Meksikoje šis interesas kiek kitoks. 

„Indijoje ir Meksikoje gamyklose yra labai daug darbuotojų, dirbančių su įrenginiais, bet jie dirba labai lėtai – tiesiog kitoks mentalitetas. Auditai įmonėse parodo, kad vis dar yra kur tobulėti, kalbant apie darbo sąlygas, apie žmonių požiūrį į darbą, į aplinką bei į kitus žmones. Tačiau darydami interviu su darbininkais iš visų girdėjome, kad yra laimingi dirbdami ir džiaugiasi aplinka, kolegomis, saugumu darbe bei tuo, ką daro“, – tikina J. Palubinskė. 

Privalumas – kelionės po pasaulį

Jurgitos darbo dalis – nuolatinės kelionės į visame pasaulyje esančias korporacijos „Trend Technologies“ įmones. Per dvejus su puse metų, kai dirba aplinkosaugos, socialinė atsakomybės ir valdysenos pareigūne, ji aplankė gamyklas devyniose šalyse, kol kas nepamatė tik Kalifornijos gamyklos.  

„Lankydami gamyklas, mokome jų vadovus ir mokomės pačios, kad kitiems galėtume perduoti geriausią aplinkosau­gos bei tvarumo patirtį. Tokių vienos dienos išvykų, kaip į Škotiją ar Slovakiją, net nelaikome kelionėmis. Gegužės mėnesį buvome Čikagoje, birželį – Kinijoje, liepą – Meksikoje, jau nupirkti bilietai į Indiją. Indijoje buvome ir praėjusį spalį, šiemet dar skrisime į Meksiką. Visur užtrunkame bent savaitę, o Meksikoje spalį suplanuota dviejų savaičių komandiruotė“, – pasakoja Jurgita. 

Keliauti mėgsta ir jos skyriaus vadovė airė, todėl išvykda­mos darbo reikalais, pasistengia kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Nors Indijoje esanti gamyk­la yra tolokai nuo Mumbajaus, vykdamos atlikti audito, jame praleido tris dienas, o grįžtant užsuko dar vienai. Ir iš kiekvienos šalies parsiveža vis kitokių įspūdžių, stengiasi kuo labiau pažinti jos kultūrą, papročius. Daug kas ir nustebina. 

„Indijoje labai populiarus greitas maistas, žmonės valgo tiesiog važiuodami motoroleriais ir maisto pakuotes meta ant gatvės, tarp kalnų šiukšlių ganosi arkliai ir karvės. Žmonės tiesiog nežino, kad negali­ma šiukšlinti bet kur. Bet štai kai atvykom į Singapūrą, gat­vės net kvepėjo, tokios atrodė švarios: medžiai didžiuliai, o nėra nė vieno nukritusio lape­lio – viskas surinkta. Malaizijoje nedaug pa­matėme, bet įstrigo tai, kad visur labai daug beždžionių – jos sėdi ant kelio atitvarų ir stebi pravažiuojančius. Didžiulį įspūdį paliko Kinija. Mūsų gamykla yra Suzhou mieste, bet tris dienas praleidome Šanchajuje. Nuostabaus grožio miestas, labai tvarkingas, daug elekt­rinių automobilių, todėl nėra smogo. Kadangi daug policijos, jautėmės tikrai saugiai net tamsiais vakarais“, – tikina Jurgita. 

Kinijoje jai didžiausią įspūdį paliko maistas bei saugumas. Pasak jos, jei Mumbajuje eismas toks, kad atrodo, jog tave čia pat užmuš – trijų eismo juostų keliu važiuoja gal keturios eilės automobilių ir dar dvi linijos „tuktukų“, tai Šanchajuje infrast­ruktūra taip sutvarkyta, kad visiškai nėra eismo kamščių. Suzhou mieste, kur yra korporacijai „Trend Technologies“ priklausanti gamykla, oficialiai gyvena apie 10 mln. žmonių, dar tiek pat – mig­rantų, tačiau jokių kamščių. Labai gražu ir tvarkinga, daug gėlynų, nėra net miestui įprastų garsų, jokio smogo.

„Aišku, Kinija yra didžiulė šalis, mes pamatėme tik trupinuką dviejų miestų, bet įspūdis labai geras, tokio nesitikėjome“, – tikina J. Palubinskė. 

Gyvenimas keičiasi ir Airijoje

Dvidešimt metų gyvendama Airijoje, šilališkė įsitikino, jog žmonės ten labai draugiški, o gamta, ypač Vakarinėje pakrantėje, nuostabi, todėl šeima pamėgo keliauti po šalį namelyje ant ratų. Jurgita sako, jog labiausiai trūksta tik saulės, šilumos bei Lietuvoje likusių artimųjų, tačiau šiais laikais ir tai nebėra didelė problema, yra visos galimybės juos lankyti ar pasikviesti pas save. 

Airių kalbos, nors ja nuolat kalba mažiau nei 5 proc. šalies gyventojų, ir tai tik gyvenantys Vakarinėje pakrantėje, vaikai privalomai mokosi mokykloje. Trylikmetį Domą ir penkiolikmetę Medą auginantys Palubinskai, kaip ir visi kiti, darbe kalba angliškai, o namuose – tik lietuviškai. Antros užsienio kalbos vaikai pradeda mokytis tik baigę šešiametę pagrindinę mokyklą. 

„Prieš 20 metų Lietuvoje bu­vo visai kitaip, nei matau dabar. Tas pats ir Airijoje – gyvenimas ten irgi smarkiai pasikeitė, nors tarp šių šalių vis dar yra daugybė skirtumų. Kaip Lietuvoje, taip ir Airijoje yra beribės galimybės labai daug išmokti įvairiose srityse. Iš pradžių buvo sunku, nes mes, lietuviai, esame labai kompleksuoti, bijome klausti, pasirodyti, kad kažko nežinome. Ten žmonės visai kitaip bendrauja, jie sako, jog geriau užduoti kvailą klausimą, nei padaryti kvailą klaidą. Todėl visada, jei tik kas yra neaišku, reikia nebijoti klausti“, – įsitikinusi Jurgita.   

Pasak šilališkės, tie, kurie emig­ravo į Airiją turėdami išsilavinimą, susirado gerus darbus. Mullingare, kur gyvena Jurgitos šeima, kaip ir kituose Airijos miestuose užsieniečių yra labai daug. Gamykloje, kur liejamos plastikinės detalės automobiliams, medicininei įrangai ir įvairiems kitiems įrenginiams, dirba apie 150 darbuotojų, iš jų apie 30–40 proc. yra užsieniečiai. Gamyboje dirbantys žmonės gauna neblogas algas, nes už pamaininį darbą jiems mokamas priedas, taip pat dvigubai apmokami viršvalandžiai. 

Pasaulis, pasak Jurgitos, yra atviras siekiantiems savo tikslų, norintiems patirti įspūdžių, pažinti kitokią aplinką – svarbu nebijoti ir nusiteikti, kad visur reikės daug mokytis ir daug dirbti. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. pašnekovės

Minint 80-ąsias Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo kovų metines ir siekiant atminti generolo Povilo Plechavičiaus įkurtą Vietinę rinktinę, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) užsakymu žurnalistė Rūta Sinkevičienė sukūrė dokumentinį filmą „1944-ieji. Generolo misija”, kurio premjera jau įvyko Vilniuje, Valdovų rūmuose. Renginyje apsilankė daug garbių svečių, tarp jų – ir Šilalės krašto žmonės. 

„Manęs laukė atsakinga užduotis – kuo aiškiau papasakoti 1944-ųjų įvykius, atspindėti istorinį kontekstą ir padėti žiūrovams suprasti, kokį vaidmenį čia turėjo generolas P. Plechavičius ir Vietinė rinktinė. Tų metų įvykiai Lietuvoje iki šiol kelia visuomenės nesutarimus, tačiau dėl vieno nesiginčijama – lietuviams gresianti antroji sovietų okupacija su bolševikinio teroro banga buvo daug baisesnė nei nacistinės Vokietijos okupacija. Noras atkurti nepriklausomą Lietuvą vertė rinktis mažesnę blogybę ir tam reikėjo suburti savą, Lietuvos kariuomenę. Apie tai ir pasakojama filme – įvykius, kurie, deja, yra likę istorijos paraštėse”, – teigia filmo autorė ir režisierė R. Sinkevičienė.

Beveik valandos trukmės filmas prasideda archyvine medžiaga iš 1939-ųjų Vilniaus atgavimo šventės iškilmių, kuriose kalba Prezidentas Antanas Smetona. Vėliau galima keliauti laiku ir prisiminti sovietų okupaciją, lietuvių kankinimus ir žudynes, trėmimus į Sibirą ir kitus skaudžius įvykius. Dokumentikoje mintimis bei prisiminimais apie generolą P. Plechavičių ir Vietinę rinktinę dalinasi LGGRTC generalinis direktorius, istorikas dr. Arūnas Bubnys, P. Plechavičiaus dukterėčia Alina Plechavičiūtė-Veigel, generolo vardo fondo vadovė Genoveita Gricienė, anksčiau filmuotuose kadruose užfiksuoti Vietinės rinktinės veteranai, Prezidentas Valdas Adamkus, puikiai prisimenantis ir savo norą stoti į Vietinę rinktinę bei susitikimą su P. Plechavičiumi Čikagoje, kur generolas gyveno iki mirties.

„Man teko su juo praleisti keletą valandų, buvo be galo įdomu išgirsti jo vertinimą – nepriklausomybės laikotarpio kovų, paskui įvykių Lietuvoje, žinoma, jo tiesioginį gyvenimą, tvarkymąsi. Ir galiu tik tiek pasakyti, jog generolas mano akyse išliko nuoširdus, principingas Lietuvos patriotas, kuriam Lietuva, jos egzistencijos klausimas, žiūrint į ateitį, buvo pagrindinis jo gyvenimo tikslas”, – filme pasakoja Prezidentas V. Adamkus.

Prisimenanti Šilalės rajono Bučių kaimo jaunuolius, kuomet jie įstojo į Vietinę rinktinę, tvirtina ir šilališkė Teresė Ūksienė. 

Dokumentinėje juostoje daug dėmesio skiriama ne tik to laiko įvykiams, lietuvių išgyvenimams, norui kovoti už nepriklausomybę ir patriotiškumui, bet taip pat ir paties generolo P. Plechavičiaus asmenybei.

„Generolą P. Plechavičių privalom žinoti, atminti ir gerbti. Jis apgynė Lietuvos garbę, nesutikęs su nacistinės Vokietijos reikalavimu – formuoti SS dalinį, į kurį mobilizuotų lietuvius karius. SS dalinius turėjo visos okupuotos šalys. Tai yra begaliniai didelis generolo nuopelnas ir Lietuva privalo tai žinoti”, – teigia generolo P. Plechavičiaus fondo vadovė G. Gricienė.

Kodėl sovietų valdžia nenustojo šmeižti generolo P. Plecha­vičiaus net ir jam mirus ir kokie buvo jo suburtos Vietinės rinktinės savanorių likimai – apie tai ir pasakoja dokumentinis filmas „1944-ieji. Generolo misija”. Jį galima pažiūrėti www.genocid.lt ir www.lrt.lt.

Aldona JAKAVONIENĖ

LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja

Dariaus JANČIAUSKO nuotr.