Ar kada pastebėjote, kad, būdami prastos psichologinės būsenos, neretai jaučiate fizinius kūno skausmus ir simptomus? Taip yra dėl to, kad emocinę ir fizinę sveikatą sieja tiesioginis ryšys – smegenys perduoda signalus į kūną, todėl prasta psichologinė būklė turi didžiulę įtaką žmogaus fizinei sveikatai.

Apie tai, kodėl dažniausiai pa­sitaikantys liekamieji on­ko­loginių ligų reiškiniai yra psichoemociniai ir kodėl svarbus­ holistinis požiūris, kalbamės su gydytoja onko­loge-chemoterapeute doc. dr. Sigita Liut­kauskiene ir psi­chiatru Leonu Kačinsku. Jų teigimu, stabili emocinė būklė gali pakeisti ligos eigą.

Neužsiimkite savidiagnostika

Bet kuris pacientas, lyginant su kitu asmeniu, turinčiu identišką diag­nozę, serga skirtingai. Kiek­vie­nam iš jų būdinga individuali ligos eiga, skirtingi šalutiniai gydymo reiškiniai, kurie priklauso nuo gy­dymo rūšies ir paciento individualių savybių.

„Bendras silpnumas, grei­tas nuovargis, energijos trūkumas, nepaaiškinamas išsekimas, prakaitavimas ir svorio kitimas yra signalai apie organizme vykstančius pavojingus procesus. Tai yra visiems lėtiniams susirgimams būdingi fiziniai simptomai, bet remiantis vien jais nustatyti ligos neįmanoma.

Tai noriu pabrėžti būtent dėl to, kad atsiradus bet kokiam simptomui, žmonės priežasties ieško internete ir remiasi ten rasta informacija, užsiima savidiagnostika be išsamių tyrimų. Tiksliai simptomų atsiradimo priežasčiai nustatyti būtina pirmiausia šeimos gydytojo, o vėliau galbūt ir kito specialisto konsultacija“, – kalbėjo gydytoja onkologė-chemoterapeutė S. Liut­kauskienė.

Slepia turimą diagnozę

Nuo kasdienybėje jaučiamos įtampos gali pakilti kraujospūdis, suprastėti miego kokybė ar net atsirasti nemiga. Pasitaiko atvejų, kai dėl jaučiamo streso sutrinka žarnyno veikla.

Psichiatras L. Kačinskas yra įsitikinęs: psichologiškai stip­rūs žmonės gali lengviau žengti ligos keliu. Dėl šios priežasties psichologinės sveikatos nustumti į antrą planą nevertėtų.

Gydytojo nuomone, žmogus, kuris geba laikytis tinkamu fizinės ir emocinės sveikatos balansu grįstos dienotvarkės, šių problemų dažniausiai neturi. Nesant šitos tvarkos, nebus ir teisingos kūno reakcijos į aplinką.

Pasak psichiatro, tai yra gebėjimas tvarkytis su savimi, tokiu atveju savos emocijos padeda išlikti sveikesniam.

„Būna, kad išsityrę žmonės sužino, jog serga. Kartais jie to nesako savo namiškiams, nes nenori jų išgąsdinti ir nuliūdinti. Taip žmonės siekia kaip įmanoma labiau nutolinti fakto pripažinimą pačiam sau.

Diagnozės žinojimas reiškia, kad pavyko rasti bėdą ir pritaikyti efektyviausius jos sprendimo būdus“, – kreiptis pagalbos ragino L. Kačinskas.

Jis dalijosi ne tik profesinėmis žiniomis, bet ir asmenine­ patirtimi, įrodančia, kokia svarbi yra psichologinė sveikata. Prieš daugiau nei šešerius metus L. Kačinskui buvo diagnozuota onkologinė liga ir paskirtas atitinkamas gydymo metodas. Žinojimas, kad jo sveikatos problemos yra rastos ir sprendžiamos profesionalų, psichiatrui suteikia pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis.

Svarbus teisingas požiūris

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vėžys yra antra didžiausia mirties priežastis visame pasaulyje. 2022-aisiais pasaulyje buvo nustatyta apytiksliai 20 mln. naujų vėžio atvejų, mirė 9,7 mln. žmonių. 

Nepaisant to, L. Kačinskas pastebi visuomenėje vyraujantį įsitikinimą, jog onkologinės ligos yra išskirtinės. Anot specia­listo, apie jas suformuota stig­ma yra neteisinga.

„Sloga taip pat gali būti mirtina liga. Išsivystęs sinusitas gali komplikuotis į sepsį ir žmogus gali mirti. Svarbu, koks yra asmens požiūris į gyvenimą“, – dėstė pašnekovas.

Psichiatras tikino: būtina formuoti žmogaus gebėjimą suvokti situaciją teisingai.

„Neretai užuot džiaugęsis, kad pavyko paskirti gydymą, žmogus išsigąsta dėl rytojaus ir įsitikina, kad jam liko gyventi labai mažai laiko“, – sakė psichiatras.

Dėl šios priežasties dažniausiai pasitaikantys liekamieji­ onkologinių ligų reiškiniai ir yra psichoemociniai. Tai gali būti nerimas dėl savo ateities, kuris pasireiškia pakartotinio susirgimo baime, nerimas dėl vaikų bei kitų artimųjų ateities. Visa tai gali sukelti rimtesnių psichosomatinių būklės sutrikimų, pavyzdžiui, nemigą, dep­resiją, panikos atakas ar kt.

Fizinis simptomas nėra ligos diagnozė

Didžiausias fizinės ir emocinės sveikatos, jėgų nuokrytis jaučiamas organizme išplitus piktybiniam navikui. Tačiau S. Liutkauskienė užtikrino – nėra nė vieno fizinio simptomo, kuriuo remiantis būtų galima tiksliai diagnozuoti piktybinį onkologinį susirgimą be išsamių tyrimų.

„Psichoemocinis atsistatymas ir fizinė ligos reabilitacija bus neefektyvi, jeigu pats pacientas nenorės pasveikti. Praktikoje pasitaiko nematomų ar nežinomų fizinės ir psichinės sveikatos dirgiklių, kurie neleidžia pacientui iki galo atsitiesti po persirgtos ligos“, – akcentavo S. Liutkauskienė.

Po onkologinės ligos gydymo proceso būdingas greitas nuovargis, koncentracijos stoka, atminties sutrikimai, dantų būk­lės pablogėjimas, galūnių tirpimas ar kiti vėlyvieji gydymo šalutiniai reiškiniai.

Pasak onkologės, pasveikusio­ nuo onkologinės ligos paciento fizinis aktyvumas neturėtų­ skirtis nuo nesirgusio asmens, nebent yra pažeistos tam tik­ros organizmo sistemos. At­sižvelgdamas į gyvybinius parametrus, fizinio pasirengimo specialistas turėtų parinkti tinkamus pratimus.

„Onkologiniams pacientams būtinas intensyvus atsistatymas, pasitelkiant fizinį krūvį, kineziterapijos ar masažo procedūras. Bendrinis fizinis atsistatymas yra neįmanomas be psichoemocinio atsistatymo“, – psichologinės sveikatos svarbą akcentavo chemoterapeutė.

Pamirštame gyventi šia diena

Anot psichiatro L. Kačinsko, stabili psichologinė būklė gali pakeisti ligos eigą ir tai neprik­lauso nuo asmens amžiaus. Svarbiausia, kad žmogus turėtų suvokimą apie jam reikalingą kompleksinę pagalbą ir holistinį požiūrį.

„Žmogaus valioje yra mėgautis šia diena. Džiaugtis pamačius šviečiančią saulę, mėgautis pokalbiais su artimais ir nepažįstamais žmonėmis, skaniu maistu ir kokybišku poilsiu. Mes nemokame džiaugtis smulkmenomis, o staiga viena smulkmena apverčia mūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Neleiskite tam įvykti“, – sakė jau trisdešimt aštuonerių metų patirtį turintis psichiatras.

Jo nuomone, žmonės gyvena turėdami neįtikėtinų­ lūkesčių nugyventi 100 me­tų ir pamiršta gyventi šia diena, tarsi rytojus neegzistuotų.

„Dažniausiai fizinės sveikatos sutrikimai būna laikini. Būtina išlikti aktyviems, užsiimti sau malonia veik­la ir mėgautis gyvenimu, nes jis tęsiasi“, – pridūrė S. Liut­kauskienė.

Sergantys onkologinėmis­ ligomis kviečiami kreiptis į Pagalbos onkologiniams ligoniams asociaciją (POLA), o jaučiant nerimą keliančius simptomus – konsultuotis su šeimos gydytoju.

Kūtymų kaime, netoli už Jucaičių, rugpjūčio pradžioje sužydo saulėgrąžų labirintas. Net 3 hektarų plote išraizgyti takai kelių metrų aukščio saulėgrąžų lauke kviečia mėgautis vėsa, žiedų grožiu ir kvapu, įsiklausyti į bičių dūzgimą ir paukščių balsus. 

Sakoma, jog saulėgrąžų žydėjimas pranašauja artėjant rudenį, tačiau Kūtymuose geltonuojantys laukai vilioja nerti į pačią vasaros kaitrą. Svečius pasitinkanti Rima Kasnauskienė rodo įėjimą ir ragina nueiti iki pat centro, kur slypi savotiška paslaptis, o įveikusiems visą labirintą, įteikiamas dar ir „prizas“: galimybė pasimėgauti kraštovaizdžiu, prisėdus prie gaiva alsuojančio tvenkinio ar net surengti prie jo mažą pik­niką. Yra ir pramogų vaikams, kurie smagiai šokinėja ant batuto, laksto minkšta lyg kilimas pieva, gaudo spalvotus drugius. R. Kasnauskienė neslepia, jog naujovė yra pirmas pamėginimas, bandant ieškoti alternatyvios veiklos grūdų auginimui. Ūkininkai teturi 10 ha žemės, o tokiame mažame ūkyje javų auginimas kasmet tampa vis nuostolingesnis. Todėl vidury laukų ūkininkai iškasė tvenkinį, dabar džiuginantį ne tik jų akis ir širdį.  

„Seniai turėjau idėją padaryti labirintą, tik vyrui bijojau sakyti. Kai įsidrąsinau, nebuvo labai laimingas, bet sutiko pabandyti. Dabar tokių labirintų jau yra ne viename aplinkiniame rajone, tad nieko nesiekiame nustebinti, bet įsitikinome, kad žmonėms įdomu“, – sako R. Kasnauskienė. 

Šį pavasarį prie kelio ūkinin­kai pasėjo 1 ha dekoratyvinių­ saulėgrąžų „Henry Wild“ , o toliau laukuose geltonuoja 2 ha valgomų ir pašarinių saulėg­rąžų. Jos pradėjo žydėti anksti, todėl jau brandina sėklas –­ grožio nebėra tiek, kiek norėjosi, tuo labiau, jog didžiulis laukas smarkiai nukentėjo nuo liepos pabaigoje praūžusios audros. Visada į saulę atsigręžiantys saulėgrąžų žiedai po audros žiūri į priešingą pusę, o tokiu augalų pasirinkimu ūkininkai niekaip negali atsistebėti. 

Užtat dekoratyvinių saulėgrąžų laukas, nors ir šiek tiek audros aplaužytas, stiebiasi­ tiesiai į saulę. Pastatyta matuoklė patvirtina, kad aukščiausios saulėgrąžos jau praaugo 3 metrų ribą. Šis laukas ir vilioja norinčiuosius ne tik pasivaikščioti pavėsingais takeliais, bet ir pasigėrėti žiedų gausa bei dydžiu.

R. Kasnauskienė džiaugiasi, kad jų idėja sudomino žmones. Savaitgaliais, per šventes atvažiuoja  kauniečiai, klaipėdiečiai.­ Miestiečių šeimoms, pasak Rimos, įdomu pasivaikščioti kaime, išėjus iš labirinto, pasėdėti ant žolės. Smagiausia, jog labirintas domina ir vietinius, kuriems toks dalykas yra didelė naujiena.

Už apsilankymą vos 3 eurų­ prašantys ūkininkai neslepia,­ kad ne visi nori mokėti, kitiems­ atrodo, jog pasivaikščiojimas laukuose nieko nekainuoja. Bet ūkininkai tikisi, jog toks simbolinis mokestis bent jau padės kompensuoti žemės dirbimui, sėklai, augalų priežiūrai patirtas išlaidas. Nuo ankstyvo pavasario takeliams pjauti reikėjo pirkti benziną, o ir nušienauti visiems takams vienos dienos neužtenka.

„Darbo turime daug, bet žmonės džiaugiasi, ir mums smagu tą matyti. Jei idėja pasiteisins, sugalvosime ir kitokių pramogų“, – tvirtina R. Kasnauskienė, daugumą lankytojų išlydinti su puokšte saulėgrąžų. 

Tai, jog pramoga yra smagi ir ypač patinka vaikams, patvirtino ir saulėgrąžų lauke sutikta šeimyna – visi džiaugėsi naujais potyriais ir iki šiol nepatirtais įspūdžiais.

Iš įvairiausių želdynų sudaryti labirintai išpopuliarėjo 18–19 a. Vakarų Europos dvarų ir pilių soduose. Dvimatė ar trimatė jų struktūra su takais, takeliais ir aklitakiais gali būti tokia sudėtinga, kad žmogus lengvai pasiklysta ir gali net nerasti išėjimo.

Tačiau Kūtymų saulėgrąžų lau­ke galvą apsukti gali nebent skaisčiai geltonų žiedų aromatas. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ši savaitė Lietuvoje skirta Baltijos kelio 35-mečiui. 650 kilometrų laisvės – toks už rankų susikibusių žmonių grandinės ilgis užfiksuotas istorijai. Šitaip pavadintas ir Baltijos kelio jubiliejui skirtas koncertas sostinėje – jame Katedros aikštėje dalyvaus Lietuvos, Latvijos ir Estijos muzikantai. 

Praėjęs Žolinių savaitgalis, o kai kur ir Šv. Roko atlaidai į daugelį miestelių ir kaimų sukvietė kraštiečius – štai Varsėdžiai paminėjo savo 500 metų jubiliejų, Žadeikiuose šurmuliavo kraštiečių šventė, šilališkiai tradiciškai py­nė žolių vainikus ir kt..

Ateinantį ketvirtadienį 695-ąjį jubi­liejų pradeda švęsti Kvėdarna – net tris dienas šurmuliuosiantis miestelis kvies gyventojus ir svečius į paskaitas, teatro spektaklius, sporto varžybas, o šeštadienio vakarą laukia Kvėdarnos meno mėgėjų pasirodymai, apdovanojimai, svečių sveikinimai.

Rugpjūčio 15 d. prasidėjo Kretingos senosios muzikos festivalis – jau aštuntą kartą klausytojai kviečiami į nemokamus koncertus Kretingos pranciškonų bažnyčioje, kur pasirodo pasaulinės muzikos žvaigždės. Rugpjūčio 31 d., 19 val. festivalį užbaigs didingas koncertas „Sancta Maria: Mišios Vazų-Habsburgų sąjungai“, kurį surengs ansamblis „Canto Fiorito“. 

Liudo Dovydėno premija apdovanojamas geriausio naujo lietuviško­ romano autorius. Šiemet premija paskir­ta Danutei Kalinauskaitei už romaną „Baltieji prieš juoduosius“ (2023 m.). Rašytojo ir žurnalisto L. Dovydėno (1906-2000) premija teikiama nuo 2008-ųjų, jos mecenatas – JAV gyvenantis rašytojo sūnus, fotomenininkas­ Jonas Dovydėnas. Premijos laureatais­ jau yra tapę rašytojai Romualdas Granauskas, Vytautas Martinkus, Val­das Papievis, Vladas Kalvaitis, Do­nal­das Kajokas, Sigitas Parulskis. „Baltieji prieš juoduosius“ – pirmas novelistės D. Kalinauskaitės, Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusios už „mažųjų formų turiningumą“, romanas. 

Prestižiniame Šveicarijoje vykstančiame Lokarno kino festivalyje šeštadienį apdovanoti du Lietuvos kūrėjų filmai. Pagrindinis prizas – Auk­sinis leopardas – skirtas režisierės Saulės Bliuvaitės debiutiniam filmui „Akiplėša“. Šis filmas taip pat laimėjo apdovanojimą už geriausią debiutą bei du piniginius prizus. Režisieriaus Lauryno Bareišos filmas „Sesės“ taip pat laimėjo du apdovanojimus, o L. Bareiša pripažintas geriausiu festivalio režisieriumi. Filmo „Sesės“ aktorių kvartetas – Gelminė Glemžaitė, Agnė Kaktaitė, Paulius Markevičius ir Giedrius Kiela – laimėjo apdovanojimą už geriausią vaidybą. 

Šią savaitę vyksiantys renginiai – jau kitokie: prisiminsime istorijos akimirkas ir paminėsime rekordišką laisvės siekiusių žmonių vienybę. Renginiai ta proga vyks ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Tiesa, Šilalės savivaldybė vis dar tebegyvena praėjusios Miesto šventės nuotaikomis ir apie juos neskelbia nieko – oficialiame savivaldybės interneto puslapyje dalijamasi tik koncerto Vilniuje afiša...

O štai Tauragėje rugpjūčio 23 d., 18 val. prie kultūros rūmų vyks Laisvės vakarienė, kurios metu veiks fotografijų paroda „Į Baltijos kelią sugrįžtant”, taip pat koplytstulpio Baltijos keliui atminti pristatymas bei bardų muzikos koncertas. 

Kotryna PETRAITYTĖ

„Visi mano parapijiečiai yra rusakalbiai, tad jei imčiau Šv. Mišias laikyti ukrainietiškai, dauguma išsilakstytų, be to, Maskva į mūsų darbą nesikiša ir apie politiką bažnyčioje nekalbame“, – Charkive tikino stačiatikių vienuolis, archimandritas Nikodimas Sylko.

Su 58-erių vienuoliu susipažinau karo pradžioje, prieš pustrečių metų, kai okupantai buvo apsupę ir įnirtingai bombardavo Charkivą, siekdami jį užimti. Mieste neveikė beveik visos parduotuvės, žmonės maisto prašyti ėjo į bažnyčias, nes ten jį atveždavo savanoriai iš kitų regionų.

N. Sylko dirbo arčiausiai vieš­bučio esančioje cerkvėje, tad­ ryžausi užkalbinti tiek vienuolį, tiek parapijiečius. Pastarieji neslėpė nustebimo ir pasipiktinimo jog juos, rusakalbius, puola ir žudo Rusijos kariai. Vienuolis irgi baisėjosi karu, tačiau kaltininkais tada vadino ne Kremlių, o žmonių nusisukimą nuo Dievo. Nuo to laiko maždaug kas pusmetį užeinu pas vienuolį pasisveikinti ir trumpai šnektelti. Sužino­jau, jog dabar parapijiečiai ren­ka ir veža paramą Ukrainos ka­riams, tačiau ne ginklus, o maisto produktus ir rūbus. Prieš kelias savaites vienuolio ryžausi paklausti, kodėl jo vadovaujama cerkvė tebėra pavaldi Mask­vai, o ne Kyjivui. Tada ir išgirdau paaiškinimą, jog parapijiečiai išsilakstytų, o cerkvė į politiką nesikiša. 

„Visų Maskvai pavaldžių cerk­vių vadovai teisinasi panašiai, nors iš tikrųjų bijo užrūstinti rėmėjus ir nenori prarasti pajamų. Rytų Ukrainoje tie dvasininkai, kurie dirbo Mask­vai pavaldžiose cerkvėse, gyveno sočiai, o tokie kaip aš ken­tėme nepriteklių“, – pasakojo šventikas Olegas Kozubas.

Jis vadovauja nedidelei medinei Šv. Mykolo vardo cerkvei, esančiai vos penkiolika kilometrų nuo Lipcių fronto linijos. Pirmą karo dieną Olegas išvežė savo šeimą pas gimines toliau nuo Rusijos pasienio, o pats grįžo pas tikinčiuosius, nors į kaimelį jau buvo įžengę okupantai. 

„Išvažiuojant iš Charkivo, patikros punkte mūsų kariai nustebę kraipė galvas, kai pasakiau, kur važiuoju, tačiau nedraudė. Galėjau tą rytą žūti, nes, vos įėjus į cerkvę, gatvę suvarpė „Grad“ bombos“,– tikino jis.

Olegas užaugo už šimto kilometrų nuo Charkivo esančio­je ir netoli Rusijos pasienio įsikūrusioje Veliky Burluk gyven­vietėje, kur jo mama dirbo uk­rainiečių kalbos mokytoja. Nei vaikystėje, nei paauglystėje cerk­vės nelankė, nes visame rajone nė vienos neliko po to, kai 1920 m. Maskvos nurodymu komunistai ėmė jas griauti.

Tačiau atlikdamas karinę tarnybą Rusijos šiaurėje, pasibaisėjęs keikūnais ir alkoholikais bendraamžiais, vaikinas pradėjo užsukti į cerkvę. Grįžęs į mokslus Charkive, susibičiuliavo su universitete tikybą dėsčiusiu šventiku ir, jo paragintas, pats nusprendė juo tapti.

Prieš 29 metus nusprendus Charkivo priemiestyje pastaty­ti ukrainietišką cerkvę, šventiku į ją buvo pasiųstas Olegas.­ Pagal planą iš pradžių turėjo­ iškilti nedidelė medinė koplyčia, o vėliau – mūrinė erdvi cerkvė ir dviejų aukštų namas šventiko šeimai. 

„Bet vos paklojus pamatus, už poros kilometrų netikėtai ėmė dygti cerkvė, pavaldi Maskvai. Jai pinigai plaukė įvairiais kanalais, o mes negavome iš nieko paramos, dėl to cerkvės per 30 metų nepavyko pasta­tyti, tad vis dar meldžiamės ma­žoje medinėje koplyčioje, suręstoje tikinčiųjų lėšomis“,– kalbėjo Olegas.

Kai kaimo mokykloje žiemą sugedo tualetas ir tėvai kreipėsi į seniūną, prašydami skirti lėšų remontui, šis atrėžė, jog pinigų nėra, nes atėjo nurodymas visas laisvas lėšas pervesti maskvietiškos cerkvės statymui. Vietos verslininkai ir net regionui atstovaujantis parlamentaras tada Olegui irgi prasitarė gavę „patarimą“ jo statybos nešelpti.

Didelė ir puošni rusiška cerk­vė iškilo greitai, o per jos atidarymą popas Olegui pasiūlė pereiti į ją dirbti, žadėdamas, jog „galės gyventi, neturėdamas problemų“. 

Ukrainietis nesutiko, todėl dau­gybę metų kentė nepritek­lių – net žiemą pas tikinčiuosius važiuodavo dviračiu, o šeima neretai maitindavosi vien pačių kepta duona. 

Dėl lėšų trūkumo taip ir nebuvo suręsta nei mūrinė cerk­vė, nei žadėtas namas jo šeimai, o pamaldas ir toliau tenka laikyti ankštoje koplytėlėje.­ Olego teigimu, iš Ukrainos prezidentų tik Viktoras Juščenka tinkamai rėmė ukrainietiškas cerkves, o valdant kitiems, pagalbos trūko arba visai nebuvo.

„Jūs Lietuvoje ir visoje Europoje iki galo nesuvokiat, kokį lygį rusifikacija čia buvo pasiekusi. Per pustrečių metų

vykstantį karą Vakarų­ Ukrainoje neliko nė vienos rusiškos cerk­vės, nes tikintieji pareikalavo pereiti Kyjivo globon, tuo tarpu visame Charkivo regione nuolankumo Maskvai išsižadėjo tik viena cerkvė“, – apgailestavo Olegas. 

Visgi jis pastebi prasidėjusias teigiamas permainas. Tie kaimiečiai, kurie kažkada sveikin­da­vosi su mask­vietiškos­ cerkvės šventiku, o pamatę Olegą­ demonst­ra­­tyviai nusisukdavo,­ da­bar­ vis dažniau ateina į jo pamaldas. Tuo tarpu rusiškos cerkvės tarnautojai išsidavė, kad į pamaldas susirenkan­čiųjų sumažėjo trigubai.

Didėjantį parapijiečių skaičių­ pastebi ir Su­mų regiono Konotopo miesto Dievo motinos soborui vadovaujantis 47-erių šventikas Pavelas Kuzas. Tačiau jis tikino, jog kelis dešimtmečius iki karo Ukrainos valdžia pro pirštus žiūrėjo į tai, kad Maskva plečia sau pavaldžių bažnyčių tinklą.

Kremlius neslėpė įniršio, kai­ 1991 m. nepriklausomybę paskelbusi­ Uk­raina paragino pra­vos­lavų cerkves tapti pavaldžiomis Kyjivui. Rusija­ prašė­ Konstantinopolio­ ne­suteikti­ Ukrainos cerkvėms savarankiškumo statuso, o taip­ atsitikus jas šmeižė ir didino slaptą paramą toms, kurios liko ištikimos Maskvai.

2022 m. Rusijai užpuolus Uk­rainą ir kareiviams artėjant prie­ Konotopo, ukrainiečių žvalgyba perspėjo Pavelą kuo greičiau išvykti – jam pavyko pasprukti kone iš rusų panosės.

„Tėvynę ginu tik maldomis, tačiau vis tiek tapau okupantų taikiniu ir buvau įtrauktas į skubiai likviduotinų asmenų sąrašą. Įskundė rusiškų cerk­vių šventikai, niršę už tai, jog sugebėjau pervilioti daugumą tikinčiųjų ir aukštinau tautiškumą“, – kalbėjo P. Kuzas.

Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske užaugęs P. Kuzas į Konotopą buvo atsiųstas prieš 6 metus, kai čia vos viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kyjivui. Per tą laiką pavyko pastatyti tris, o priemiestyje dar dvi ukrainietiškas cerk­ves, kuriose tikinčiųjų jau apsilanko daugiau, nei rusiškose.

„Konotopas užima ypatingą vietą šalies istorijoje, nes čia 1659 m. Ukrainos kariai pasiekė pačią didžiausią istorinę­ pergalę prieš mask-

vėnus, nors šių buvo dvigubai daugiau. Kremlius šį gėdingą pralaimėjimą siekė ištrinti iš istorijos, apie jį neleista užsiminti nei vadovėliuose, nei vietos kraštotyros muziejuje“, – pasakojo P. Kuzas.

Šventikas priminė, jog soviet­mečiu į Konotopą buvo privežta tiek daug rusakalbių, jog jie ėmė ryškiai dominuoti. Vietos deputatų nutarimu, net Ukrainai atgavus nepriklausomybę, toliau kasmet buvo švenčiamas ne istorinis mūšis, bet išvadavimas iš fašistinės Vokietijos, taip diegiant Kemliaus melą, kad Rusija yra tautų išvaduotoja, o ne pavergėja. 

P. Kuzo iniciatyva ties soboru buvo įrengta šlovės alėja Konotopo mūšio vadams bei dabartinio karo su Rusija didvyriams. Nuotraukose įamžinti ir aštuoni nuo priešo kulkų žuvę pravoslavų cerkvės šventikai. Tačiau patį žiauriausią susidorojimą patyrė keturi protestantų bažnyčios Dievo apsireiškimas nariai 2014 m. Sloviansko mieste.

„Mano 40-metį vyrą, diakoną­ Volodimyrą kartu su kitais trim bažnyčios patarnautojais okupantai suėmė, visą naktį žiauriai kanki­no, o paryčiais pamiš­kėje sušaudė ir sudegino mašinoje, norėdami nuslėpti nusikaltimą“, – prisiminė 46-erių Lena Veličko, po sutuoktinio nužudymo viena turėjusi auginti aštuonis vaikus.

Moteris įsitikinusi,­ kad šias žudynes oku­pantai surengė,­ siekdami pagąsdinti visus Maskvai nepavaldžių bažnyčių vadovus. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Ekstremalios orų sąlygos skaudžiai smogia žemdirbiams. Net stip­riau­­si ūkiai neapsaugoti nuo gamtos stichijų ir gali patirti milžiniškų pra­radimų. Nuostolius minimalizuoti ar net jų išvengti padeda pasėlių ir augalų draudimas. Paraiškos draudimo įmokoms kompensuoti nuo rug­sėjo pradžios iki gruodžio pabaigos bus priimamos pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Rizikos valdymas“ veiklos sritį „Pasėlių, gyvūnų  ir augalų draudimo įmokos“. 

Gauta kompensacija atstojo pasėlių draudimo išlaidas 

Pasėlių ir augalų draudimo galimybėmis besinaudojantys žemdirbiai jau spėjo pajusti naudą. 

Rokiškio rajone ūkininkaujantis Jonas Žemaitis, valdantis 450 ha augalininkystės ūkį, pasėlius draudžia penktą sezoną. Tai daryti jį paskatino asmeninė­ patirtis ir nenuspėjamos gamtos sąlygos: „Patys esame nukentėję. Tada ir kilo idėja drausti pasėlius. Matote, kokia dabar gamta. Prieš keletą dešimtmečių nepasitaikydavo tokių  kataklizmų– audrų, krušos, – kaip dabar. Po jų visas įdėtas darbas gali nueiti perniek.“

Per tuos penkerius metus ūkininkas jau įsitikino pasėlių draudimo nauda. Po vienos iš žiemų buvo iššutę apie 20 ha kvietrugių. Kadangi jie buvo apdrausti prieš žiemą, tai, pasak rokiškėno, gauta kompensacija realiai atstojo draudimui skirtas išlaidas. Tai padėjo išvengti didesnių finansinių nuostolių. 

Ūkininkas Jonas patikino, jog ateityje irgi naudosis draudimo paslaugomis, kadangi didina pasėlių plotus. 

Naujoms paraiškoms teikti – keturi mėnesiai

Naujas šių metų paraiškų teikimo­ etapas pasėlių ir augalų draudimo įmo­kų kompensavimui skelbiamas nuo­ rugsėjo 2 d. iki gruodžio 31 d. pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėt­ros 2014–2020 m. programos priemo­nės „Rizikos valdymas“ veiklos sritį „Pasėlių, gyvūnų  ir augalų draudimo įmokos“. Šiemet tai jau antroji galimybė gauti kompensaciją daliai sumokėtų pasėlių ir augalų draudimo įmokų – nuo kovo pradžios iki birželio pabaigos parama buvo teikiama pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginio plano  intervencinės priemonės „Pasėlių, augalų ir gyvūnų draudimas“ veiklą „Pasėlių ir augalų draudimo įmokos kompensacija“. 

Priemonės „Rizikos valdymas“ tikslas – skatinti ūkininkus drausti pasėlius ir augalus, už kurių auginimą Tiesioginių išmokų taisyklėse nustatyta tvarka mokamos tiesioginės išmokos, kompensuojant dalį sumokėtų draudimo įmokų. 

Draudžiamos kompensuojamos rizikos – stichinės sausros ir (arba) iššalimo stichiniai meteorologiniai reiškiniai.

Kompensuojama iki 70 proc. sumokėtos draudimo įmokos sumos. Svarbu paminėti, kad parama mokama neatsižvelgiant, ar draudžiamasis įvykis įvyko, ar ne.

Kas gali gauti paramą

Pareiškėjais gali tapti fiziniai arba juridiniai asmenys, savo vardu įregistravę žemės ūkio valdą ir užsiimantys pirmine žemės ūkio gamyba. Pareiškėjui negali būti iškelta byla dėl bankroto arba jo įmonė ar veikla nėra likviduojama.  

Svarbus ir draudimo laikotarpis. Jis turi būti ne ilgesnis, kaip vienas augalų, pasėlių vegetacijos laikotarpis. Teikiama viena paramos paraiška pagal vieną draudimo objektą (pasėlių, augalų plotą ir (arba) riziką) vienam augalų vegetacijos laikotarpiui.

Svarbu įsidėmėti, kad paraiškos kompensacijai gauti turi būti pateiktos prieš patiriant draudimo įmokų išlaidas. 

Parama mokama neatsižvelgiant į tai, ar draudžiamasis įvykis įvyko, ar ne.

Moka avansą

Paramos gavėjas, pagal pateiktą paramos paraišką apdraudęs augalus bei draudimo įmonei sumokėjęs visą draudimo sutartyje nurodytą draudimo įmokų sumą, gali kreiptis dėl paramos avanso. Jis apskaičiuojamas pagal augalų rūšis ir sudaro 70 proc. apskaičiuotos paramos sumos. 

Kur ir kokiais būdais priimamos paraiškos

Paraiškos priimamos savivaldybės, ku­rioje įregistruota žemės ūkio valda, administracijoje. Paraiškos teikiamos asmeniškai, per kurjerį, registruota pašto siunta, per įgaliotą asmenį arba elektroniniu paštu. Turi būti pateikiamas vienas originalus paramos paraiškos egzempliorius ir susijusių dokumentų originalai arba kopijos. Kiek­vienas paramos paraiškos ir susijusių dokumentų lapas turi būti patvirtintas pareiškėjo parašu, siunčiant elektroniniu paštu – pasirašyti saugiu elektroniniu parašu.

Prieš keletą metų iš kraštiečių šventės į Dvaro festivalį transformavęsis renginys tarsi nutiesė materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo tiltus tarp Girdiškės ir Bijotų. Šimtmečius besitęsianti bendra parapijos istorija mena laikus, kuomet garsusis bajoras Dionizas Poška duobėtu keliu bričkute važiuodavo į Girdiškės bažnyčią, sukinėdavosi jos šventoriuje, grožėdavosi apylinke, šimtamečiais medžiais. Atrodo, jog Bijotų dvaro festivalio metu viena iš sudedamųjų dalių ir buvo, pasitelkus rašytinius bei nerašytinius šaltinius, bent šiek tiek praskleisti, kas čia buvo prieš daugmaž du šimtus metų ir kas yra dabar... 

„Pristatau išskirtinai mažytį muziejų ne tik Lietuvoje, bet greičiausiai ir Europoje, įkurtą tūkstantmečio ąžuolo, pavadinto Baubliu, kamiene“, – sakė muziejininkė Lina Bajorinienė. 

Jo įkūrėjas D. Poška, pasiturintis, apie 500 hektarų žemės ir 40 baudžiauninkų savininkas, kilmingas to meto žmogus, šiame ąžuole rašydavo, priiminėjo svečius, ilsėjosi ir net laikė apie 200 knygų, savo rank­raščius. Būdamas vienas iš tų, kurie suprato praeities svarbą, gretimame ąžuolo kamiene kaupė senienas – ginklus, biustus, Lenkijos karalių portretus, antikos dievų atvaizdus, padargus, didžiulius kaulus, sulaukdamas nevienareikšmiško lankytojų ir visuomenės dėmesio. Čia būta Prancūzijos imperatoriaus Napoleono armijos karių, bendravimo su poezi­jos, mokslo, visuomenės elitu – poetais Adomu Mickevičiumi, Simonu Stanevičiumi, Vilniaus universiteto profesoriais Ivanu Loboiko, Joachimu Leleveliu, grafu Nikolajumi Rumiancevu, vyskupu Juozapu Giedraičiu ir kitais žymiais to meto asmenimis. Išlikęs ir stebuklingai vienos kaimo senutės malkinėje rastas stalelis, ant kurio parašytas garsiausias D. Poškos kūrinys „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. 

Plataus spektro kūrybinė, visuomeninė veikla, užimama padėtis Bijotų dvaro savininkui sudarė prielaidas tapti vienu iš žemaičių kultūrinio sąjūdžio lyderiu, žinomu žmogumi, o 1812 m. įkurtas Baublių muziejus laikomas ne tik kraštotyros pirmtaku, bet ir tautos muziejaus užuomazga. D. Poška yra laikomas ir pirmuoju Lietuvos archeologu, kuris rinko, saugojo ir tyrė įvairiausius daiktus, o kolekciją matė ne kaip saugyklą, bet tarnaujančią pažinimo tikslams.

Po šio šviesuolio mirties 1830 m. gegužės 12 d., vykdant testamentą, didelė dalis sukauptos bibliotekos iškeliavo kitur, nyko daugiau nei šimtą metų ant atviro lauko esantys Baubliai, muziejus tapo apytuštis. Ir tik pirmos Lietuvos Nepriklausomybės metais susirūpinta Baublių apsauga, reikšme bei įprasminimu – 1930 m. uždėta medinė apsauga, šalia pastatyta mokykla.

Šiandien išlikusi tik nedidelė dalis eksponatų, stebinančių retumu: pavyzdžiui, šiuolaikiniais mokslininkų metodais nustatyta, kad saugomas banginio žandikaulis iš vietos durpyno gali būti net 50 tūkst. metų senumo. Tad galbūt galima sakyti, jog kažkada už 100 kilometrų nuo dabartinio Baltijos kranto tyvuliavo vandenynas... 

Šalia Baublių bujoja apie 400 metų senumo ąžuolas, atstatytoje Smetonos laikų mokykloje įsikūrusi muziejaus administracija, biblioteka, prie tvenkinio rekonstruotas malūnas. 

Šiųmetinio Bijotų dvaro festivalio me­tu D. Poškos važinėtu keliu, dabar lygiu asfaltu, nauju elektriniu autobusu smalsuolių grupės vyko į parapijos centrą – Girdiškės miestelį, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtą 1562 m.

Girdiškėje pasitikusi Šilalės krašto gidų asociacijos pirmininkė, Negirdėtų faktų apie Šilalės kraštą rinkėja Rima Norvilienė priminė, jog nuo pirmųjų maldos namų pastatymo 1781 m., Girdiškė vadinama miesteliu. XIX a. vyskupas Vincentas Juzumas Žemaičių vyskupystės aprašymuose mini, kad Girdiškėje gyvena šviesūs, išsilavinę žmonės, tačiau blaivumas nedidelis. Amžių sandūroje savo energija tarsi ryški žvaigždė čia plyksteli kunigas, poetas, ryžtingas romantikas, įspūdingos bažnyčios statytojas Juozapas Čerkeliauskas, pasirašinėjęs J. Mainionio vardu ir skyręs savo eiles Girdiškei. Ši šventovė vienintelė Lietuvoje turi Švč. Mergelės Marijos Snieginės titulą ir pirmąjį rugpjūčio sek­madienį iškrentantį simbolinį sniegą. 

Legenda byloja, jog ankstyvaisiais krikščionybės laikais ant Eksvilino kalvos Romoje rugpjūčio pradžioje iškritęs sniegas buvęs Dievo ženk­las įtakingam romėnui ten pastatyti Švč. Mergelės Marijos Snieginės vardo baziliką. 1912 m. vasara Girdiškėje buvusi vėsi ir permaininga, tad ir čia galėjęs iškristi sniegas... O garsi Romos legenda galimai įkvėpė romantiškos sielos kunigą J. Čerkeliauską siekti antro pasaulyje išskirtinio bažnyčios titulo. Sąsajos su Roma, pasak R. Norvilienės, išliko iki šiandien – pasirodo, jai pačiai lankantis šio Italijos miesto bazilikoje paaiškėjo, kad ten dirbantis kunigas yra lietuvis...

Kitas Girdiškės bažnyčios išskirtinumas – kunigo Kazimiero Endriukaičio rankomis mediniuose šoniniuose altoriuose įkurdinti šventieji. Ilgametis parapijos kunigas, ragavęs architektūros mokslų, iš gretimo miško ąžuolų sukūręs šedevrą, įsiamžino krašto kultūros paveldo istorijoje bei atgulė amžinojo poilsio senosiose Girdiškės kapinėse.

Seniausias meno kūrinys bažnyčio­je – 1888 m. Teodoro Butkevičiaus nutapytas Mergelės Marijos paveikslas yra įtrauktas į saugomų valstybės vertybių sąrašą. 

Tad Girdiškėje visais metų laikais galima pajusti vasaros sniegą, realizuotą romantizmą, o į Bijotus ne tik turistus, bet ir mūsų krašto žmones kviečia tūkstantmečiuose ąžuoluose tebesklandanti tautos istorija…

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorikas

Nuotr. iš Bijotų dvaro festivalio archyvo

Kasmet rugpjūčio 15 d. visa Lie­tuva mini Švč. Mergelės Marijos ėmi­mo į dangų dieną – Žolinę. Tai viena iš pagrindinių katalikų baž­nyčios su Švč. Mergele Marija susi­jusių švenčių. Visgi Žolinė jau tapo ne tik krikščioniškąja švente, bet ir bendruomeniškumo bei artumo die­na, kuri sujungia bendruomenes, skleidžia papročius ir tradicijas. Tradicinė šventė Šilalėje šįkart bus švenčiama unikaliai – su moderniu performansu, kuris dalyvius su gamta sujungs per garsus ir judesį.

Kultūros centro Šokio teatras Bend­ruomenių parke rugpjūčio 15 d., 15 val., 16.30 val. ir 18 val. kviečia į performansą-ekskursiją, kurios metu dalyviai, vedami šokėjų, grupėmis keliaus po parką ir, užsidėję specialias ausines, klausysis ąžuolo išminties. Performansas-ekskursija nemokama, tačiau būtina išankstinė registracija. Vietų skaičius ribotas. Performanso-ekskursijos trukmė –

35 min., o tie, kurie pasiryš naujiems potyriams, prašomi į pasirodymą atvykti bent 20 min. anksčiau nei jis prasidės.

Aukštaitijos nacionalinis parkas kviečia į garsiausią savo renginį – Medkopio šventę, organizuojamą kasmet per Žolines. Šiemet rugpjūčio 15-ąją muziejus kviečia į Medkopio festivalį ir žada daugybę įdomių veiklų, pažinčių ir patirčių. Atskiros veiklos numatytos ir vaikams. Pasaulinę patirtį, gydant bičių produktais, pristatys dr. Stefan Stangaciu iš Rumunijos, apie vaistažolių galią pasakos dr. Marius Lasinskas, vyks atvira mokslinė diskusija ir kt. 

Žolinė bus švenčiama ir kituose miestuose bei miesteliuose, dvaruose ir muziejuose, ūkiuose ir festivaliuose – tereikia išsirinkti, kur pasukti. 

Vis dar vyksta Tauragės džiazo festivalis, kuris rugpjūčio 14 d. (nuo 18 val.) suteiks galimybę panirti į retro laikotarpį – Smalininkuose, senajame uoste ar­ba Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto Smalininkų kultūros centre (priklauso­mai nuo oro sąlygų), koncertuos retro swing trio „Kartą Amerikoj“, kurie pakvies melomanus į pikantiškos ir inte­lektualios muzikos koncertą „Olden Days“. 

Rugpjūčio 16 d., 21 val., prie Ventės rago švyturio įvyks baigiamasis festivalio „Keliaujanti vėtrungė: tikėjimas, legendos ir knygų milžinai“ renginys. Šis ypatingas vakaras skirtas tikėjimui ir švyturiams, žadantis sujungti istorinę praeitį su šiuolaikine kultūra. Vienas iš renginio akcentų – Tarptautinės švyturių dienos minėjimas. Šia proga vienu metu bus įžiebti Nidos ir Ventės rago švyturiai. Jie abu turi ypatingų istorinių elementų. Nidos švyturyje sumontuotas ypatingas krištolo lęšis, dar 1950 m. pagamintas Ukrainoje, Iziumo gamykloje, kuris prieš atkeliaudamas į Nidą pelnė apdovanojimą tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Nuo Nidos švyturio neatsilieka ir Ventės rago švyturys – vienas iš esminių ir originaliausių švyturių Mažojoje Lietuvoje, pastatytas ir savo kelrodystės darbą pradėjęs dar 1863 m. Pasak projekto vadovės Viktorijos Binkulienės, renginys skirtas ne tik vietiniams gyventojams, bet ir visiems, besidomintiems paveldu, istorija ir kultūra.

Rugpjūčio 19–29 d. Kauno kiemuose ir vėl apsigyvens festivalis „Kultūra į kiemus“ – renginių ciklas, kurio metu 11-oje mikrorajonų skambės populiarioji ir eks­perimentinė muzika, bus rodomi filmai bei videoinstaliacijos, vyks fotoparo­dos ir atriedės muziejus ant ratų.

Kotryna PETRAITYTĖ

Sekmadienį Paryžiuje baigėsi olimpinės žaidynės, ku­riose išdalinti paskutinieji medalių komplektai. Lietuva šįkart iškovojo 2 sidabro bei 2 bronzos medalius ir pagal gyventojų skaičių pateko į geriausiųjų Europoje de­šim­tuką. Bet šilališkiams Paryžiaus olimpiada svarbi dar ir tuo, jog tarp sportininkų, parvežusių į Lietuvą medalį, yra ir mūsų kraštietis, buvęs Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos auklėtinis Aurelijus Pukelis.

Olimpiados prizininku tapęs krepšininkas praėjusį penktadienį svečiavosi „Šilalės artojo“ redakcijoje. Į šį susitikimą jis pasikvietė ir pirmąją savo trenerę Redą Vaškienę. Įteikęs jai puokštę gėlių, krepšininkas iškart ištiesė ir iškovotą medalį.

„Tai – išskirtinis apdovanojimas, kurį praradus, antro tokio gauti nebūtų galimybės, nes tik specialiai olimpiadai pagamintuose medaliuose inkrustuoti Eifelio bokšto metalo gabaliukai“, – aiškino A. Pukelis.

Paimdama iš buvusio auk­lė­tinio rankų garbų, solidų ir ga­na sunkų įvertinimą, trenerė pas­tebimai jaudinosi. Galbūt dėl to, kad jiedu buvo matę­si tik prieš trejus metus, o gal dėl ypa­tingos susitikimo progos. Nes tiek trenerė, tiek pats Au­relijus pripažino – niekada nebūtų net pagalvoję, jog jam teks atstovauti Lietuvai olimpiadoje.

„Nors svajonių ir būdavo, bet rimtai per daug niekada negalvojau, kad kada nors teks vykti į olimpiadą. Žinoma, nepraleisdavau šių žaidynių – stebėdavau per televiziją, bet kad ir mane taip pat rodys, o kažkas žiūrės – nebuvo net minties“, – juokėsi olimpietis.

„Aurelijus pradėjo žaisti krepšinį palyginti vėlai – į Šilalės sporto mokyklą pas mane atėjo paskutinėse mokyklos klasėse. O netrukus patyrė rimtą dešinės rankos traumą, todėl treniruotes kuriam laikui teko stabdyti. Bet tikrai jam netrūko užsispyri­mo – važinėti į treniruotes iš Pajūrio nebuvo labai lengva“, – prisimena Aurelijaus trenerė.

Bronzos medalius iškovojusioje Lietuvos rinktinėje, kurią treniruoja Dainius Novickas, dar žaidė Evaldas Džiaugys, Šarūnas Vingelis ir Gintautas Matulis. Šiai Lietuvos 3x3 krepšinio komandai Paryžiaus olimpinės žaidynės į atmintį bus įrašytos visam gyvenimui. Aurelijus pasakojo, kad ilgiausiai kartu žaidžia su Šarūnu – bene šešerius metus iš septynių (tiek gyvuoja komanda). 

„Tai buvo 3x3 krepšinio krikštas olimpinės žaidynėse. Į olimpinių rungčių sąrašą ši sporto šaka buvo įrašyta nuo 2017-ųjų. Deja, Tokijo olimpiadoje nesudalyvavome – atrankos turnyre sutrukdė „Covidas“, teko nusileisti Latvijai. Šiemet olimpiadai pradėjo­me rengtis nuo vasario, žinojo­me – medalio šiaip sau niekas neduos, teks pakovoti. Tad trenerės Redos pamokos ir vėl pravertė“, – ne kartą pokalbio metu prisimindamas rankos traumą, sudėtingą reabilitaciją bei sunkias fizinio parengimo pamokas Šilalės pušyne, pasakojo A. Pukelis.

Pasak jo trenerės, būtent fizinio parengimo pamokų sportininkai labiausiai ir vengia, stengiasi nuo jų išsisukti. Kaip to įrodymą, trenerė į susitikimą su olimpiados bronzos laimėtoju irgi atėjo ne tuščiomis – atsinešė mokinių, tarp kurių ir Aurelijaus pavardė, lankomumo bei atsiskaitymų sąsiuvinį. 

„Bijodavo šių užsiėmimų kaip velniai kryžiaus, vos tik rasdavo progą, neateidavo. O aš nuolat kaliau – tai kiekvienos sporto rūšies atstovo pasirengimo pagrindas. Dabar, kaip žiūriu, pamokos jau išmoktos“, – džiaugėsi trenerė.

Susitikime dalyvavusi Aurelijaus žmona Monika patvirtino, jog jis labai dažnai prisimena treniruotes Šilalėje, o ypač – rankos traumą.

„Susižeidžiau krisdamas ant alkūnės, skilo dalis kaulo. Kadangi rašyti negalėjau, mokyk­loje greitai atlikdavau, kas užduota, ir važiuodavau pas trenerę į kineziterapijos seansus. Gijimas buvo labai sudėtingas – rėkdavau iš skausmo, kol trenerė su manim dirbdavo. Ir taip tris mėnesius, bet dabar galiu pasidžiaugti ir tarti savo trenerei didžiulį ačiū – jos dėka mėtau tritaškius dešine ranka be jokio vargo“, – neslėpė A. Pukelis.

Ir R. Vaškienė, ir Aurelijus smagiai prisiminė tuos kelis treniruočių metus: pasak jų, nors buvo visko, vis tik užsi­spy­rimas ir noras žaisti leido siekti neblogų rezultatų jau tada.  

A. Pukelis į Lietuvą ir į Šilalę ne tik parvežė Lietuvai olimpinę bronzą, bet jo vardas įrašytas ir į simbolinę geriausiųjų olimpinę komandą. Per devynerias sužaistas rungtynes jis pelnė 63 taškus arba vidutiniškai po 7 per mačą. Geriausiu olimpinio turnyro žaidėju pripažintas auksą iškovojusios Nyderlandų rinktinės lyderis Worthy de Jongas. Į geriausių žaidėjų komandą taip pat išrinktas olimpinis vicečempionas prancūzas Lucas Dussoulier. 

Tačiau buvęs pajūriškis pasaulinio lygio žvaigžde nesijaučia ir tiek apie nueitą krepšininko kelią, tiek apie ateities planus bei svajones kalba kuk­liai. Aurelijus pasakojo, kad, baigęs Pajūryje gimnaziją, išvyko studijuoti į Klaipėdos socialinių mokslų kolegiją, bet vis dar žaidė Šilalės „Lūšies“ komandoje. Trečia­me kurse,

buvo pakviestas atstovauti Šilutei, todėl, baigęs studijas, persikėlė visam sezonui į kaimyninį rajoną, o po kurio laiko išvyko į Kauną. Beje, būtent ten jis susipažino ir su savo būsimąja sutuoktine. Likimo paradoksas – paaiškėjo, jog Monika – šilutiškė. Krepšininkas juokiasi, jog Šilutėje jos nebuvo nė karto matęs ir sutikęs, o štai Kaune pažintis buvo lemtinga. Tad dabar sutuoktiniai, per daug nenutolę nuo savo gimtųjų namų, vienu ypu aplanko ir Aurelijaus, ir Monikos šeimas. 

„Gaila tik, kad beveik neturiu laisvų savaitgalių. Su žmona skaičiavome – pernai jų tebuvo aštuoni. Priežastis – 3x3 turnyrai: Lietuva jų bent iki šiol neorganizuodavo, tad kaskart žaisti tenka vykti vis į kitą šalį. Tolimos kelionės, skrydžiai labai vargina: tarkime, penktadienį nuskrendame, šeštadienį – žaidžiame, sekmadienį atgal, o pirmadienį – vėl treniruotės. Todėl ir sakau, kad už šio medalio – septyneri sunkaus, įtempto darbo metai“, – pripažino A. Pukelis.

Krepšininkas patvirtino ir tai, jog lietuviai tikrai dedasi visų sričių „ekspertais“. Pasak jo, po pirmųjų pralaimėjimų Paryžiuje, kai ir pats savęs klausi, ko pritrūko, nestigo tautiečių, vis prieinančių pamokyti, kad „reikėjo mesti taip“, daryti „kitaip“...

Būtent dėl to, trenerio sprendimu, sportininkai olimpinių žaidynių metu buvo atjungę telefonuose socialinius tinklus, bendravo tik su artimaisiais. 

Be to, pasak Aurelijaus, iki olimpiados medalių rinktinė sulaukdavo ir kritikos, ir skeptiško požiūrio į 3x3 krepšinį. Ypač iš tų, kurie nebuvo matę nė vienų 3x3 rungtynių. 

„Mums reikėjo susikaupti ir žaisti – trauktis nebuvo kur. Negalėjome likti prie bulvinių medalių (ketvirtos vietos). Tad psichologinio spaudimo pakako ir šiaip, dėl to iš šalies „žinovų“ pamokymų tokiomis akimirkomis tikrai nereikia. Džiugu, jog įrodėme, kad žinome, ką darome ir kaip reikia daryti“, – sakė bronzos laimėtojas.

A. Pukelis patikino, kad šiuo metu 3x3 krepšinyje žaisti sąlygos – labai geros, atsiranda vis daugiau galimybių dalyvauti skirtingo lygio turnyruose. 

Šios sudėties komandoje šilališkis įvardijamas rinktinės bokštu, mat Aurelijaus ūgis – 205 cm. 

Jo trenerė R. Vaškienė prisiminė, kad atėjęs pas ją treniruotis vaikinas buvo centimet­ru žemesnis. Bet ne ūgį trenerė įvardija svarbiausiu krepšininko bruožu. 

„Buvo daug gabių, perspektyvių auklėtinių, kurie, išvykę studijuoti, krepšinį metė, o štai Aurelijaus atkaklumas ir ryžtas bei jo talentas atvedė jį į šlovę. Labai smagu dėl jo pergalės. Tikiu, kad jis dar pakovos ir toliau pademonstruos, koks svarbus sportininkui yra tikslo turėjimas ir jo siekimas“, – džiaugdamasi buvusio savo auklėtinio olimpine bronza, sakė trenerė, kineziterapeutė R. Vaškienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Žindymas yra natūrali nėštumo tąsa, kurios meno gali išmokti daugelis moterų. Daž­niau­siai sunkumų kyla dėl netinkamos vaikelio mai­tinimo technikos, žinių trūkumo ar tam tik­­rų fiziologinių iššūkių. Tačiau, padedant kom­petentingiems specialistams, visa tai ga­lima išspręsti.

Apie žindymo naudą, iššūkius ir laktaci­jos valdymą pasakoja Tarptautinės egzami­nuo­tojų tarybos pripažinta laktacijos (IBCLC) kon­sultantė Eglė Gurčinė. 

Apie tinkamą primaitinimą ir nujunkymą kal­ba vaikų ligų gydytoja, IBCLC konsultantė dr. Audronė Mulevičienė. 

Motinos pienas turi visapusišką naudą

Pasak E. Gurčinės, motinos pienas yra pats optimaliausias maistas besivystančiam kūdikiui iki 6 mėnesių, tenkinantis visų reikalingų medžiagų ir vandens poreikį: „Jis turi daug antikūnų, imuninių ląstelių ir kitų apsauginių medžiagų, todėl apsaugo ir stiprina vaikelio imunitetą, padeda kovoti su ligomis ir infekcijomis, prisideda prie teigiamos įtakos burnos ir žandikaulio vystymuisi ir išdygusių dantukų apsaugai nuo ėduonies. Taip pat mamos piene gausu probiotikų, hormonų ir fermentų, kurie irgi daro teigiamą įtaką augančiam vaikeliui“.

Remiantis tyrimais, žindančioms moterims mažėja rizika susirgti krūties vėžiu, antro tipo cukriniu diabetu ar širdies ir kraujagyslių ligomis, jų organizmas greičiau atsigauna po gimdymo. 

„Žindymas ramina ir atpalaiduoja mamą ir vaikelį, mažina pogimdyvinės depresijos riziką“, – kalbėjo E. Gurčinė.

Dažniausias iššūkis – spenelių skausmas

Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria žindančios mamos, – spenelių pažeidimai. Daž­niausiai ši problema atsiranda, kai priešpienį keičia pereinamasis pienas – tai įvyksta 2–3 parą po gimdymo. 

„Jei mama dar yra stacionare, reikėtų drąsiai paprašyti specialistų pagalbos, o ne gyventi su skausmu. Jei šeima jau grįžo į namus, reikėtų susisiekti su specialistu. Nors geriausia konsultacija yra gyva, neretai įmanoma padėti ir nuotoliu, paaiškinant mamai, kaip vaikutis turėtų apžioti spenelį, kaip tinkamai kūdikį priglausti ar kaip laikyti“, – teigė konsultantė.

Specialistė pridūrė, kad visiškai normalu, jei kyla ir kitų krūtų prob­lemų, tokių kaip sąstovis, atsiranda guzelių, mastitas: „Šios būk­lės gąsdina visas mamas, tačiau to nereiktų bijoti. Pasitarus su gydytoju ar kitu specialistu gyvai ar telefonu ir laikantis nurodytų rekomendacijų, galima užkirsti kelią tolesnėms sveikatos problemoms“.

Ragina nepasiduoti

Tik labai retais atvejais dėl fiziologinių iššūkių moterys negali žindyti ar joms sekasi itin sunkiai. 

„Dabar vis dažniau pastebime įvairių hormonų sutrikimų, kuriuos lemia aplinka, užterštumas, pasikeitęs gyvenimo būdas, didesnis nutukimas, todėl dalis moterų pastoja sunkiau, gali būti ne visiškai išsivysčiusios krūtys ar pieno liaukos. 

Tokiais atvejais žindymas galbūt netenkins vaiko maisto poreikio visu 100 procentų, bet norisi pabrėžti, kad ir kombinuotas maitinimas yra labai ge­ras pasirinkimas,o kiekvienas mamos pieno lašas yra ir svarbus, ir naudingas“, – sakė E. Gur­činė. 

Anot jos, kompetentingi specialistai padės kiekvienoje situacijoje rasti geriausią išeitį, todėl nevertėtų nuleisti rankų. 

Kaip galima valdyti laktaciją?

Neretai žindančios mamos, susiduriančios su sunkumais, atsakymų ieško internete ar klausia draugių patarimo. De­ja, tokiais būdais dažniau įsipainiojama į dezinformacijos pinkles nei gaunama naudingų patarimų. 

Pasak E. Gurčinės, vienas populiariausių žindymo mitų – pieno dingimas – visiškai klaidinantis, kadangi „tai negali nutikti, jei mama žindo pagal poreikį ir jo nė kiek neriboja“.

Neretai mamos nuogąstauja, kad vaikelis priauga per daug ar per mažai svorio dėl mamos pieno, kuris yra per liesas ar per riebus. Tačiau specialistė teigė, kad visų moterų pieno kokybė yra panaši, o vaikelio svoriui įtaką daro kiti faktoriai, pavyzdžiui, ribojamas žindymo laikas, daromi per ilgi tarpai naktį, vietoj žindymo duodamas čiulptukas, pasaitėlio problemos ir kt. 

Žindymo specialistės teigimu, pieno gamyba yra nuolatinis procesas, veikiantis paklausos-pasiūlos principu. Ma­ma, jaučianti savo kūną, geba natūraliai valdyti laktaciją. E. Gurčinė teigė: „Kiek pieno iš krūtų pašaliname, tiek jo ir gaminasi. Jeigu vaikelis yra atskirtas nuo mamos ar žindomas labai vangiai, tuomet mamai vertėtų papildomai nusitraukti pieną. Priešingu atveju, jei mama jaučia, jog krūtys labai kietos ir kūnas gamina per daug pieno, galima padėti pieno gamybai susireguliuoti – vieną maitinimą žindyti iš vienos krūties, kitą – iš kitos“. 

Svarbu nepradelsti primaitinimo

Vaikų ligų gydytojos A. Mulevičienės teigimu, iki 6 mėnesių rekomenduojama vaiką maitinti vien tik mamos pienu, o vėliau pradėti papildomą maitinimą, tęsiant žindymą iki 2 metų ar ilgiau, nes „ribų nėra – galima žindyti tiek, kiek nori mama ir vaikas“.

Išskirtinais atvejais galima vaiką primaitinti ir anksčiau, ta­čiau tik su gydytojo rekomendacija. Specialistė pabrėžė, kad itin svarbu neatidėlioti papildomo maitinimo, nes būtent nuo 6 mėnesių vaikas yra pakankamai subrendęs, kad galėtų valgyti tirštą maistą, jam pradeda trūkti geležies ir kitų maisto medžiagų, ir jo virškinamasis traktas bei šalinimo organai yra pasiruošę susipažinti su papildomu maistu. 

„Nors iš pradžių vaikas valgo labai nedaug, svarbu nenuleisti rankų ir jį maitinti pagal poreikį. Paprastai vaikučiui prireikia 3–6 savaičių, kol jis įgunda valgyti papildomą maistą. Kartais gali prireikti ir dar daugiau laiko – dėl to tikrai nereiktų sunerimti, jei tėvai mato, jog vaiko poreikis ir noras vis didė­ja“, – teigė A. Mulevičienė. 

Anot jos, tėvai gali pradėti nuo kruopų, daržovių, vaisių, palaipsniui į primaitinimą įtraukiant ir daugiau geležies turinčių produktų – mėsos, žuvies, kiaušinių. 

„Normalu, jei kai kurių produktų reikės paragauti ir 10 kartų, kad vaikelis juos pamėgtų. Svarbiausia jį supažindinti su kuo daugiau skirtingų skonių ir vis bandyti naujus, kad tėvai atrastų tai, kas jam patinka“, – kalbėjo gydytoja.

Tinkamas žindymo nutraukimas

Pradedant papildomą maitinimą tampa aišku, kad kada nors žindymas baigsis. Tačiau vaikų ligų gydytoja pažymėjo, jog nebūtina nutraukti žindymo vaikui išėjus į darželį ar mamai pradėjus dirbti. 

„Viską galima lengvai suderinti, pavyzdžiui, pažindant vai­ką ryte ir grįžus vakare. Tai padės jam nusiraminti, nesukels didelio streso, priešingai – gali palengvinti vaikui adaptaciją darželyje ir būti atsparesniam nuo visų naujai sutiktų infekcijų sukėlėjų“, – sakė gydytoja.

Pasak specialistės, būtų idealu, jei mama galėtų išlaukti momentą, kada vaikas pats atsisakys krūties, – paprastai tai įvyksta jam sulaukus ne mažiau nei 2 metų. 

„Tokiu būdu nujunkyti yra lengviausia. Tačiau jei mama nori nutraukti žindymą greičiau, patariama tai daryti ne anksčiau, nei vaikui sueina vieneri. Vienos mamos pasirenka rečiau žindyti dieną, kitos – naktį. Svarbiausia, viską daryti neskubant“, – patarė medikė. 

Be to, itin svarbu atkreipti dėmesį į vaiko raidos etapą – tuomet, kai vaikas patiria daug įspūdžių ar pokyčių, nujunkyti bus sunkiau. 

„Reiktų pasirinkti ramų etapą, kai mama vaikui gali skirti daug dėmesio, gali panešioti ir ilgiau būti kartu. Svarbu, kad vaikas jaustų, jog dingo tik pienas, o mama vis dar yra šalia. Kitaip tariant, vienus ryšius nutraukiame stiprindami kitus ryšius“, – sakė ji. 

Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį šalies bitininkai rinkosi į Raudonę (Jurbarko r.). Ant Nemuno kranto surengta 46-oji šalies bitininkų šventė subūrė ne tik gausią mūsų šalies bitininkų bendruomenę, bet į renginį atvyko ir Latvijos bei Lenkijos bitininkų draugijos. 

„Šilalės artojo“ inform.

Bitininkų draugijos „Vaškas“ nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 60