Valstybinė ligonių kasa (VLK) pri­me­na, kad pasikeitė klau­sos aparatų kompensa­vi­mo tvarka, tad nuo šiol klau­sos sutrikimų turintys žmo­nės rei­kiamą pagalbą galės gauti grei­čiau.

Žmonės, norintys gauti ligonių kasų kompensuojamą klausos aparatą, pirmiausia turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris jį nusiųs specialisto konsultacijai. Atsižvelgdamas į neprigirdėjimo laipsnį, gydytojas nurodys, kokios grupės aparato žmogui reikia: vaikams iš viso yra 4, o suaugusiesiems – 5 klausos aparatų grupės.

„Iki šiol klausos aparatai buvo perkami centralizuotai bei paskirstomi gydymo įstaigoms, o žmonės registruojami į eilę ir turėdavo laukti, kol jiems aparatas bus paskirtas. Pasikeitus kompensavimo tvarkai, asmeniui, kuriam nustatytas klausos aparato poreikis, nebereikia laukti eilėje, kol jį išduos. Su gydytojo užpildytu medicinos dokumentų išrašu reikia kreiptis tiesiai į klausos aparatais prekiaujančią įmonę, kuri yra sudariusi sutartį su VLK dėl kompensuojamųjų klausos aparatų išdavimo, kur aparatas bus parinktas ir pritaikytas“, – sako VLK Sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimo skyriaus vedėja Lina Reinartienė.

Jos teigimu, gydytojas privalo suteikti visą reikiamą informaciją, kokios įmonės gali išduoti klausos aparatą. Jų sąrašas skelbiamas ligonių kasų interneto svetainėje. 

Vaikams iki 7 m. kompensuojami du klausos aparatai ir ausies įdėklai kas trejus, suaugusiesiems – vienas aparatas kas penkerius metus. Kartu su klausos aparatu kompensuojamas individualus arba standartinis ausinis įdėklas. Kompensuojamojo klausos aparato modelį pacientui pritaikyti padės jo pasirinktos įmonės, prekiaujančios aparatais, specia­listas. Klausos aparatų yra skirtingų gamintojų ir modelių, todėl galima pasirinkti savo nuožiūra. 2017 m. pasirašius sutartis su šiomis įmonėmis, pacientai gali rinktis iš dar daugiau sertifikuotų bei Europoje pripažintų Danijos, Šveicarijos ir Vokietijos gamintojų klausos aparatų.

Jeigu žmogus pasirenka bran­gesnį nei nurodytas su įmone pasirašytoje sutartyje, privalo sumokėti kainų skirtumą.

Irena DŽIUŽAITĖ

Valstybinės ligonių kasos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pavaduotoja

Stovėdama parduotuvėje, prie kasos, nugirdau dviejų vyrų pokalbį. Jie, matyt, seni pažįstami, gal buvę bend­radarbiai, susitiko apsipirkdami.

- Kur tu dabar? – klausia vienas.

– Islandijoje, – atsako.

- Ką dirbi?

- Aš apdailininkas, tai viską darau: glaistau, dažau. Ne­trukus vėl vyksiu į Islan­diją. O tu kur?

Sutiktasis jam atsako, jog dirba vienoje valstybinėje įmo­nėje viskuo: taiso, remon­tuo­ja, ką reikia. Suprask – auk­sarankis.

Eilė trumpa, aš tespėjau nugirsti, kad netrukus pirmasis vėl trauks į Islandiją, ir jo brigadoje kaip tik tokių auksarankių labai reikia.

Tokie pokalbiai vyksta kasdien, o Lietuva per metus netenka po Ukmergės dydžio miestelio. Emigracijos priežastys – ekonominės, žmonės važiuoja didesnio uždarbio. Emigruoja ne tik negalintys susirasti darbo čia, Lietuvoje, bet ir jį turintys. Darbdaviai jau skambina varpais, jog pradeda trūkti darbuotojų. Tuo tarpu valdžioje – olimpinė ramybė. Darbo kodeksas užmarinuotas, o mes matuojamės tautinius kostiumus.

Kita vertus, valdžiai nėra labai ramu, o vienintelis dalykas, kas jai tikrai rūpi, – kad neplonėtų valdžios kišenė. Lie­tuvoje gyventojų, mokesčių mokėtojų, mažėja kasmet, o viešieji finansai kiekvienais metais auga. Todėl stengiamasi, jog tie, kurie dar neišvyko, suneštų valdžiai kuo gausesnį aruodą. Valdžia sako: tie biudžetai ne mums, jie – gyventojams. Bet jei gyventojų mažėja, tai gal ir biudžetai turėtų mažėti? Ir visgi vienintelis „Sodros“ biudžetas yra tik­rai skirtas tik gyventojams. Visi kiti – jos didenybei viešiesiems pirkimams. O kas ten būna naudos gavėjai, patys žinome.

Susidaro įspūdis, jog valdžia įnirtingai nori pastūmėti žmones vykti iš Lietuvos. Štai kad ir nuo sausio „netyčia“ priimti pakeitimai dėl įvairia individualia veikla užsi­imančių asmenų didesnio apmokestinimo. Kokią žinią jie siunčia įvairiems auksarankiams? Važiuok iš Lietuvos, kol mokesčiai nenumovė pas­kutinių kelnių. Negana to, kurpiami didesnio šių asmenų apmokestinimo planai. Neva jie, susikūrę sau darbo vietą, sumoka per mažai. Nes dirbantieji pagal darbo sutartį sumoka daugiau. Užuot svarsčius, kad būtina sumažinti mokesčių naštą dirbantiesiems, valdžia mano, jog 55 procentais turi būti apmokestinti visi. Ir neva tada tai jau bus įgyvendintas mokestinis teisingumas. Ir kad labai gerai, jog žmogus gauna mažiau nei pusę to, ką uždirbo. O po to dar penktadalį sumoka per pridėtinės vertės mokestį (PVM).

Dar valdžia pučia miglą, kad jei visi mokėtų po lygiai mokesčių, būtų galima kalbėti apie bendrojo tarifo mažinimą. Tačiau tuo gali tikėti nebent visiškas naivuolis. Mokesčiai pastaraisiais metais buvo tik keliami – arba didinamas tarifas, kaip PVM, arba plečiama bazė – kaip gyventojų pajamų mokesčio. Ir visa tai palydima griežtinamu administravimu.

Kaipgi kitaip – surinkti nemažėjančius biudžetus yra vie­nintelis akivaizdus valdžios prioritetas. Tik jis nepriimtinas žmonėms, ir jie tai parodo emig­ruodami. Bet valdžia atkakliai nenori šito pripažinti, nors faktai yra akivaizdūs. Kai „Sodra“ pagrasino išieškosianti sveikatos draudimo nepriemoką iš gyventojų, tai sukėlė deklaruojančiųjų savo emigravimą bangą. Štai taip – kad kelių atgal liktų kuo mažiau.

Kiek dar žmonių turės išvažiuoti, jog valdžia pagaliau suprastų, kad jos pasirinktas prioritetas ir ją pačią paliks prie suskilusios geldos?

Rūta VAINIENĖ, 

ekonomistė

Neblaivių giminaičių kivirčą narpliojo Šilalės rajono apy­lin­kės teismas. Edvardas D., suspardęs savo bro­lį ir reikalavęs liudininkų, kad šie teismui pateiktų jam naudingus parodymus, nuteistas dviejų metų lais­vės atėmimo bausme. Ją vyras turės atlikti pataisos na­muo­se.

Tris kartus už nesunkų svei­katos sutrikdymą teistas Šilalės rajone gyvenantis Ed­vardas D. ir vėl teisiamųjų suole. Šįkart, būdamas girtas, jis sumušė savo brolį V. D., kuris patyrė galvos smegenų traumą, lūžo momenkaulis.

Pats kaltinamasis kategoriškai neigė sumušęs brolį. Jis atkakliai tvirtino, kad 2016 m. lapkričio 20-osios vakarą užsuko pas motiną. Virtuvėje sutiko brolį ir dėdę. Esą pastebėjęs, jog stalas nukrautas alumi ir visi namiškiai ge­rokai išgėrę, todėl apsisukęs ir iš­ėjęs. Kiek paėjęs, neva sutikęs visiškai girtą brolį V. D. - su juo net nebuvę įmanoma susikalbėti. Vyras patraukęs pas kitą brolį - nak­vynės.

Teismo žiniomis, muštynės kilo 23.45 val. Kaltinamasis, įrodinėdamas savo tiesą, sa­kė, jog tuo laiku jau miego­jo. Brolio kaltinimus jis aiš­ki­­no asmeniniais nesutarimais: atseit sumuštasis pats dažnai jį provokuodavo, o ki­ti du broliai jo tiesiog nemėgsta, todėl ir suvertę jam visą kaltę.

Tačiau teismui pateikti liudininkų parodymai skelbia visai ką kita.

Sužalojimus patyręs V. D. teismui pasakojo, kad namuose jis buvo su broliu, motina ir dėde. Edvardas užsuko jau gerokai įkaušęs. Kilus ginčui, agresyviai nusiteikęs Edvardas pastūmė brolį, kuris krisdamas susitrenkė galvą į šaldytuvo rankeną. Tačiau kaltinamajam to neužteko –  pargriuvusį žmogų jis spardė ir grasino užmušiantis.

Po grumtynių Edvardas pasišalino, o V. D. paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir laukė policijos pareigūnų. Prireikė ir medikų pagalbos, nes nukentėjusiajam ne tik skaudėjo galvą, bet ir kraujavo iš kirstinės žaizdos. „Grei­tąją“ iškvietė motina, nes sumuštasis prarado sąmonę.

Nukentėjusiojo žodžius pa­tvirtino kitų įvykio liudininkų parodymai. Paaiškėjo, kad Ed­vardas konfliktą su­kė­lė tvir­­tindamas, jog namai, ku­riuo­se gyvena sumuštasis, esantys jo, ir ėmė varyti brolį lauk. Kai šis atsisakė išeiti ir liepė pačiam kaltinamajam iš jų nešdintis, jis paleido į darbą kumščius.

Teismo salėje subyrėjo ir Edvardo versija esą jis muštynių negalėjo sukelti, nes tuo metu nakvojo pas kitą brolį. Pastarasis teismui kartu su sugyventine J. J. patvirtino, jog kaltinamasis jų namuose minimą naktį nenakvojo. Tik atėjo į jų namus neblaivus ir prašė įsiminti lapkričio 20-osios datą bei patvirtinti pareigūnams, kad tuo laiku neva buvęs pas juos. Negana to, dar pagrasinęs, jog visai šeimai bus blogai, jei nevykdys jo prašymo. Po kurio laiko Edvardas dar kartą užsuko į brolio namus. Tačiau nei grasindamas, nei siūlydamas pinigų, muštynes sukėlęs vyras neįtikino jo pameluoti teismui.

Teismo skelbiamame nuosprendyje rašoma, jog Ed­vardas D. iki šiol už smurtinius nusikaltimus jau buvo teistas tris kartus. Visi jie įvykdyti prieš šeimos narius. Pastaruosius smurtinius veiksmus vyras padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl dabar jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.

Teismas Edvardui D. paskyrė dviejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat patenkintas Klaipėdos teri­torinės ligonių kasos pareikštas 487,64 eurų civilinis ieškinys dėl lėšų, išleistų nukentėjusiojo gydymui, atlyginimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ

Galbūt yra tekę girdėti traukiant per dantį gaisrininkus, kad „jei negali miegoti 25 valandas per parą, gaisrinin­ku nebūsi“. Tad nusprendėme patikrinti, ką vyrai vei­kia, kai nemiega – juk pamaina trunka ištisą parą, o iškvietimų sulaukiama ne kasdien. „Šilalės artojui“ ugniagesiai ne tik papasakojo apie darbo kasdienybę, bet ir pavaišino savo firmine sriuba.

Pradžia – ankstyvą rytą

Pamaina prasideda, kai 7.30 val. vyrai, apsivilkę specialią aprangą, išsirikiuoja prie autocisternų patikrinimui. Vė­liau apžiūrima įrangą, patikrinama, ar tikrai viskas veikia, kad kritiniu momentu nebūtų lemtingos staig­menos. Nu­skambėjus garsi­niam signalui, kuris reiškia gautą iškvietimą, laiko patikrinimams nebus.

Kaip aiškino Tauragės APGV Šilalės PGT viršininko pavaduotojas Stasys Ričkus, ket­virtoje pamainoje (su kuria ir praleidome dieną) dirba 6 žmonės. Jei gautų iškvietimą, išvyktų 4 komandos nariai. Ki­lus rimtesnei ne­laimei, įkandin būtų išsiunčiami ir likusieji.

„Pamainoje turėtų bū­ti 8 žmonės, bet vie­nas serga, kitas atos­togauja. Rytinės pro­­cedūros visada vie­­no­dos: atidžiai pa­­tik­ri­na­ma įranga, jog, esant reika­lui, tuoj pat galėtume išvykti. Pagal norma­ty­­vus komanda iš garažo tu­ri susiruošti ir išvažiuoti vos per minutę. To­­dėl autocisternos rak­teliai visada būna automobilio spynelėje, kad nereikėtų gaišti jų ieškant. Ga­li­me džiaugtis naujais kvėpavimo aparatais, kuriuos gavome prieš kelias savaites. Senieji dažnai gesdavo, nebeišlaikydavo bandymų“, – aiškino S. Ričkus.

Komanda – kaip šeima

„Sustygavę“ techniką, atlikę visus privalomus formalumus, vyrai prakalbo apie virtuvę ir pusryčius. Pasak vieno iš komandos narių, kas nori padėti suvalgyti, tas turi padėti ir gaminti. Todėl laukiančiųjų čia nėra: kas svogūnus lupa, kas prie keptuvės stovi... Nedidelis pastebėjimas: virtuvėje tvarka tiesiog stulbina.

„Ne vieno jaunuolio žmona yra padėkojusi, kad vyrą išauklėjome. Štai grietinę perkame maišeliuose. Kodėl? Iš indelio kiekvienas šaukštu kabina, kaip pakliuvo, o iš maišelio tereikia įsipilti – ir švaru“, – tvarkos subtilybes atskleidė ugniagesys Al­gimantas Juška.

Vyrai pravėrė ir taip vadinamo miegamojo duris. Jame stovi paprastai tik vėlų vakarą įjungiamas televizorius (ugniagesiai sakė, jog tik vakaro žinias ir tespėja pažiūrėti). Budint visą parą, yra numatytas poilsio laikas, bet ne vienas gaisrininkas teigė, kad užmigti darbe sunku. O ir miegoti tenka su rūbais, tik nusiavus batus – suskambėjus visagaliam skambučiui, niekas marškinių neieškos. Be to, ir jaudulys daro savo: atrodo, nors darbo rit­mas įprastas, tačiau įtampa dėl galimo iškvieti­mo jaučiama nuo­lat.

Visada būna pasirengę

„Neseniai gavome naują gelbėjimo įrangą, pradėsime mokytis su ja dirbti. Mus pasiekė hidraulinis skriestuvas, žirk­lės, kėliklis, liaudiškai vadinamas domkra­tu. To reikia, nes esame kviečiami padėti ne tik avarijų metu, bet ir butų duris atidaryti. Pagalbą privalome teikti ekstremaliu atveju – jei bute ant įjungtos viryklės liko puodas, jei užsitrenkė mažas vaikas. Kitais atvejais, kai žmonės negali patekti į vidų, rekomenduojame kviesti spynų meistrą.

Prieš metus gavome ir naudotą „Iveco Trakker“ autocis­terną. Ji gali vežti 10 tonų vandens, o siurblys siurbia 4 tonas per minutę – kol garsiai ištari „vienas“, cisternoje būna pilni 4 kibirai vandens. Palyginimui galiu pasakyti, kad senasis „Zilas“ veža tik 2,5 tonos. Tačiau jį laikome dėl gero pravažumo“, – aiškino S. Ričkus.

Nuo senų laikų ugniagesiai naudodavosi bokštais, jog galėtų plačiau apžvelgti miestus dėl galimo gaisro pavojaus. Šiais laikais bokštas reikalingas kiek kitokiais sumeti­mais – į jį pakeliamos bei padžiaunamos žarnos, kurių gais­rininkai turi ne vieną didžiulį ritinį. Vyrai paaiškino, kad kaskart, grįžus iš gaisravietės, jas reikia nuplauti, išdžiovinti ir tvarkingai padėti. Taip pailginamas jų tarnavimo laikas bei užtik­rinama parengtis.

„Po darbo grįžus į būstinę, per pusvalandį mašina vėl turi būti paruošta ir visiškai sukomplektuota kitam išvykimui. Todėl purvinas žarnas pakeičiame švariomis iš rezervo, o sutvarkę automobilį, imame plauti naudotas“, – vardijo darbus Ši­lalės PGT viršininko pavaduotojas.

Nėra gaisro? Mokytis!

Po trumpos pertraukėlės vyrams pagal sudarytą dienotvarkę prasideda mokymai. Vairuotojai privalo itin gerai išmanyti kelių eismo taisyk­les, žinoti naujausius pakeitimus. Todėl šįkart vyksta užsiėmimai apie saugų eismą.

„Mūsų technika su švyturėliais ir garsiniais signalais. Reikia tiksliai žinoti, kaip ir kada juos naudoti, todėl vairuotojai egzaminą laiko kas dvejus metus. Kelyje visko pasitaiko. Būna, kad kiti vairuotojai mūsų nepraleidžia. Patys turime saugotis ir dar kitus apsaugoti. Kartais matai, jog vairuotojas girdi mūsų signalą, bet, užuot pasukęs į kel­kraštį, sugalvoja mestis kairėn. Pasitaiko ir piktybiškai nepraleidžiančių“, – kalbėjo pamainos jaunesnysis specia­listas Vidmantas Gu­žaus­kas, vedęs mokymus vairuotojams.

Įvykiai įsirėžia atmintin

Paklausti apie įsimintiniausias nelaimes vyrai kalbėti kuk­linosi. Aiškino, jog tai tiesiog jų darbas, kurį atlikdami, jie per daug nesigilina į detales, o tik stengiasi viską kuo geriau padaryti. Tačiau atskleidė, kad visgi esama įvykių, kuriuos sunku užmiršti.

„Labai įstrigo avarija aukščiausioje autostrados vietoje, netoli Iždonų. Mikroautobusu važiavo vyras su žmona. Tais laikais buvo labai madinga ant vairo pritaisyti papildomą ran­kenėlę – bumbulą, į kurią įsikibęs, galėdavai sukioti vairą viena ranka. Jų autobusiukas rėžėsi į sunkvežimio galą. Vy­ro veidas buvo labai traumuotas būtent nuo tos rankenėlės, tačiau jis išliko sąmoningas. Deja, moteris žuvo vietoje. Kai jam suleido vaistų nuo skausmo, jis pirmiausia pasiteiravo apie savo žmoną...“ – sukrečiančią istoriją prisiminė V. Gužauskas.

S. Ričkus sakė, kad jam, kaip ugniagesiui, sunkiausia buvę suvokti savo bejėgiškumą, kilus gaisrui. Juk, regis, ugniagesys visada turi būti pasiruošęs padėti, tačiau, deja, yra labai priklausomas nuo turimos įrangos.

„Tūjainiuose vaikai padegė vasarnamį, skubėjome jo gesinti. Pavyko, bet už 100 met­rų kilo kitas gaisras. Viena mūsų mašina dar turėjo vandens, nors suvažiavusios buvo net trys. Tačiau netrukus ir tas vanduo baigėsi. Dar viena cisterna užklimpo kelyje. Tąkart pa­sijutome visiški bejėgiai“, – kalbėjo S. Ričkus.

Kiekvienas jaučiasi mokytas

Ketvirtos pamainos vyrai patikino, jog neretai gaisraviečių šeimininkai, šoko ištikti, sukelia gyvybei pavojingas situacijas. Tarkime, pasiteiravus, ar degančiame pastate yra kokių degių medžiagų, nepasako. Tada vyrai imasi darbo. Bet yra buvę atvejų, kai paaiškėjo, jog visgi viduje stovi statinė, sklidina dyzelinio kuro, pamirštas dujų balionas, kuris bet kada gali sprogti ir nusinešti ne vieną gyvybę.

Besikalbant staiga pasigirdo signalas, primenantis skambutį mokykloje. Vyrai net neapsižvalgę pašoko ir išlėkė prie automobilių. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo patikrinimas, ar ugniagesiai spėja per numatytą vieną minutę išvažiuoti iš garažo. Pavyko.

„Žmonės mėgsta mums paaiškinti, kaip reikia dirbti. Dažnai sako, kad ne ten vandenį pilam, ne ten einam bei pan. Tačiau kas dega, tas jau daugiau ar mažiau ir sudegs. Pirmiausia privalome apsau­goti, jog ugnis neplistų, o tik tada imamės paties gaisro židinio“, – teigė S. Ričkus.

Ugniagesių trūksta  

Kaip sakė Tauragės APGV Šilalės PGT viršininkas Vaido­tas Kėbla, jo vadovaujama įstaiga stengiasi ne tik gesinti gaisrus, bet ir atlieka prevencinį darbą, montuodama autonominius dūmų detektorius.

„Šiuo metu labai reikalingi nauji ugniagesiai, turime net 4 laisvus etatus. Deja, žmonių, norinčių dirbti šį sunkų darbą, nėra, nors sąlygos pasiruošti ugniagesių-gelbėtojų mokyk­loje Vilniuje yra puikios, o ir darbas po mokslų garantuotas. Net stipendiją, kurios dydis priklauso nuo mokslo rezultatų, galima gauti“, – kvietė į kolegų būrį Šilalės PGT viršininkas.

Praėjusiais metais Šilalės rajone užgesinta 70 gaisrų (net 15 daugiau nei 2015 m.). Iš jų 22 kilo gyvenamuosiuose namuose.

„Žmonės dažniausiai žūsta dėl neatsargaus rūkymo. Ant­ra pagal dažnumą gaisrų priežastis – neatsargus elgesys bei krosnies eksploatacijos pažeidimai. Pernai iš gaisro išgelbėta 12 žmonių“, – trumpą statistiką pateikė V. Kėb­la.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Atliekų tvarkymo įstatymo 3418 straipsnio 8 daly­je nurodoma, kad transporto priemonių techninės prie­žiūros ir remonto paslaugas teikiančios įmonės privalo: nemokamai iš transporto priemonių naudotojų (fizinių asmenų – gyventojų) priimti transporto priemonių tech­ninės priežiūros ir remonto veiklos metu susidariu­sias apmo­kestinamųjų gaminių atliekas; šias atliekas, iš­sky­rus tinkamas pakartotinai naudoti dalis, transporto priemonės naudotojui atiduoti draudžiama; transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklos metu susidariusias apmokestinamųjų gaminių atliekas reikia perduo­ti tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui.

Vadovaujantis įstatymu, trans­porto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančios įmonės, keisdamos padangas, senųjų transporto priemonių naudoto­jams atiduoti negali. Visų šių padangų atliekų nemokamą surinkimą iš transporto priemonių techninės priežiūros bei remonto paslaugas teikiančios įmonės ir perdavimą tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui privalo užtik­rinti licencujuotos padangų gamintojų ir importuotojų organizacijos (VšĮ „Padangų importuotojų organizacija“ ir individualiai padangų atliekų tvarkymą organizuojantys padangų gamintojai bei importuotojai). Prievolė taikoma ir naudotų padangų importuotojams, kurie pirmą kartą verslo tikslais tiekia padangas Lietuvos Respublikos rinkai.

Įstatymo 3418 straipsnio 6 da­lyje nurodyta, jog padangų platintojai privalo, nereikalaudami papildomai sumokėti, priimti vartotojo atiduodamas padangų atliekas tuo atveju, jeigu jos skirtos tam pačiam transporto priemonės tipui ir padangų skaičius (skaičiuojant vienetais) atitinka jo perkamų padangų skaičių. Iš vartotojų priimtas padangų atliekas turi perduoti jas turinčiam tei­sę tvarkyti at­liekų tvarkytojui arba atiduo­ti jas padangų gaminto­jams ar importuotojams. Prekybos vietoje teikti ra­šytinę informa­ciją vartotojams, kaip jie gali atiduoti padangų atliekas platintojams. Ši prie­volė taiko­ma ir naudotų padan­gų im­portuotojams, kurie pirmą kar­tą verslo tiks­lais tiekia pa­­dangas Lietu­vos Respublikos rinkai.

Antanas LEŠČAUSKAS

Šilalės rajono aplinkos agentūros vedėjas

Keičiantis metų laikams, ypač pavasarį, pradeda siaus­ti įvairios infekcinės ligos, kuriomis gali sirgti ir naminiai gy­vūnai.

Saugiklis - imuninė sistema

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Virusologinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Ingrida Jacevičienė pažymi, jog nusilpusi gyvūno imuninė sistema yra vienas iš veiksnių, lemiančių infekcijas. Todėl ypač po žiemos būtina susirūpinti, ar augintinio imunitetas nenusilpo.

Imunitetas – organizmo apsaugos būdas, kurio pagrindinė užduotis yra saugoti bei ginti nuo visko, kas organizmui yra genetiškai svetima. Šias gyvūnų (ar žmogaus) apsaugines funkcijas atlieka speciali imuninė sistema, kuri ir lemia organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo mikroorganizmų, virusų, parazitų, svetimų audinių, ląstelių bei kitų antigenų. Imuninė sistema skirstoma į dvi grupes: įgimtą (natūralųjį) arba rūšinį bei įgytą.

Įgimto ir įgyto imuniteto ypatumai

Įgimtas imunitetas – paveldėtas gyvūnų atsparumas tam tikros ligos sukėlėjui. Gyvūnus nuolat supa įvairūs mik­roorganizmai, tačiau daugelis iš jų nėra pavojingi, nes vienus apsigynimo mechanizmus jie jau turi dar prieš kontaktuodami su patogenais. Tai fizikiniai ir cheminiai barjerai, audinių bei kraujo fagocituojančios ląstelės fagocitai, dalis limfocitų, įvairios kraujyje cirkuliuojančios molekulės. Šie apsaugos mechanizmai būdingi įgimtam imunitetui. Tačiau įgimtas (natūralusis) imunitetas nėra tobuliausia ir patvariausia atsparumo forma, nes, esant tam tikroms sąlygoms, šis barjeras gali būti sulaužytas.

Įgimtu (rūšiniu) imunitetu vadinamas negebėjimas susirgti tam tikromis ligomis, būdingas tik tam tikrai biologinei rūšiai. Jis yra paveldimas, todėl kartais vadinamas geniniu. Tokio imuniteto pavyzdys yra tai, jog žmonės neserga ligomis, kuriomis serga gyvūnai ar augalai (pavyzdžiui, šunų arba kiaulių maras), o daugelio gyvūnų nepuola ligos, kurias žmonėms sukelia patogeniški or­ganizmai (skarlatinos, tymų, meningito ir virusinių hepatitų sukėlėjai).

Įgytas imunitetas yra nepaveldimas, jis skirstomas į natūralųjį (poinfekcinį) bei dirbtinį (po skiepų). Jau žiloje senovėje pastebėta, kad asmenys, persirgę tam tikromis užkrečiamosiomis ligomis,  slaugydami arba bendraudami su sergančiaisiais, neužsikrėsdavo. Taigi persirgęs žmogus ar gyvūnas tampa atsparus tai ligai. Toks imunitetas įgyjamas dviem būdais: persirgus tam tikra infekcija bei imunizuojant (vakcinuojant, skiepijant). Kitaip sakant, įgytas imunitetas yra natūralus ir dirbtinis.

Įgytas natūralus ar dirbtinis imunitetas gali būti aktyvus ir pasyvus. Aktyvus įgyjamas, persirgus infekcine liga arba vakcinuojant nuo jos. Jis išsivysto, praėjus po vakcinacijos kelioms arba keliolikai dienų ir išsilaiko keletą mėnesių, o kartais keletą metų.

Pasyvus natūralus imunitetas susidaro labai greitai, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnų. Tokį pasyvųjį natūralų imunitetą turi gyvūnų jaunikliai, nes per placentą gauti antikūnai pirmuosius 3-6 mėn. saugo juos nuo bakterinių ir virusinių infekcijų.

Kas alina gyvūnų imuninę sistemą?

Rodos, augintinis yra gerai prižiūrimas, tinkamai šeriamas, tačiau vis tiek dažnai serga. Tai yra pirmieji požymiai, jog gyvūno imuninė sistema yra nusilpusi, o priežasčių gali būti daug.

Gyvūnų imuninė sistema jautriai reaguoja į juos supantį pasaulį. Kaip bebūtų keista, tačiau netgi katės ir šunys gali sirgti depresija, kuri stipriai kenkia sveikatai. Žiemą augintinių imuninė sistema gali susilpnėti, sumažėjus deguonies kiekiui organizme, nes jie rečiau išvedami į lauką. Rekomenduotina vesti ne rečiau kaip 2 kartus per dieną.

Didelę įtaką turi temperatūros pokyčiai. Stiprus šaltis arba didelis karštis bei sausas ar drėgnas oras neleidžia imuninei sistemai sėkmingai kovoti su pavojingomis bakterijomis. Gyvūnui kartais bū­tina pakeisti racioną, pridedant ar pašalinant kai kuriuos komponentus. Šuns ar katės organizmui dažnai gali trūkti ląstelienos, ypač jeigu jie neturi galimybės išeiti į lauką ir paėsti žolės (ypatingai žiemą). Imuninę sistemą labai neigiamai veika žarnyno problemos. Jo veiklai atkurti prireikia daug laiko. Imuninę sistemą silpnina ir medikamentinis gydymas, jeigu preparatai duodami, nepasitarus su veterinarijos gydytoju.

Kaip stiprinti augintinio imunitetą?

Pirmiausia gyvūnus reikia dažniau vesti į lauką, keisti mitybą, kad organizmas gautų visų reikalingų medžiagų, šerti kokybiškai subalansuotais bei vitaminais praturtintais pašarais. 

Jeigu gyvūno imuninės sistemos veikla nepakitusi, patogeninės bakterijos gali kurį laiką organizme gyventi, nesukeldamos infekcijos. Pasak dr. I. Jacevičienės, kad gyvūnų imuninė apsauga būtų gera, turi darniai ir sklandžiai veikti visos jo organų sistemos. Tuomet mikroorganizmai bus nukenksminti ir nesukels ligos. Tačiau jeigu imuninė sistema yra nusilpusi, jų išvengti dažniausiai nepavyksta. Todėl nereikėtų pamiršti vakcinacijos nuo infekcinių ligų. Vakcinos aktyvuoja imuninę sistemą, padeda apsaugoti nuo mikroorganizmų ir išvengti gyvūnų susirgimo bei infekcinių ligų plitimo (pasiutligės). Prieš imantis vakcinacijos, pirmiausia patartina kreiptis į veterinarijos gydytoją ir išsiaiškinti, ar gyvūnas yra sveikas.

Angelė SEDEREVIČIENĖ 

NMVRVI vyr. specialistė ryšiams su visuomene

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dar neseniai visuomenė diskutavo, ar tikrai reikalingi ir kodėl už savivaldybės valdininkus turi nemokamai dirbti seniūnaičiai. Netgi buvo pradėta svarstyti, jog galbūt šią instituciją reikėtų iš viso panaikinti. Visgi nueita kitu keliu: nuo šiol seniūnaičiai sprendimus priims oficialiai rengiamose sueigose, tačiau tapti jais galės ne kiekvienas.

Šilalės rajone yra 60 seniūnaitijų, tačiau tik 19 turi daugiau kaip 500 gyventojų. Iki šiol seniūnaičiai buvo renkami, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu nustatyta tvarka, nes savivaldybė savo tvarkos nebuvo patvirtinusi.

Papildžius Vietos savivaldos įstatymą keletu naujų punktų, vasarį ir Šilalės politikai suskubo priimti seniūnaičių rinkimo aprašą. Kaip ir anksčiau, seniūnaičiai bus renkami trejiems metams ir dirbs visuomeniniais pagrindais. Tiesa, jiems yra numatyta 14,49 eurų išmoka per mėnesį kanceliarijos, pašto, telefono, transporto išlaidoms apmokėti.

Didelėse, daugiau kaip 500 gyventojų turinčiose seniūnaitijose, seniūnaičiai bus ren­kami, apklausiant gyventojus, kurie slaptu balsavimu turės užpildyti nustatytos formos biuletenius. Šiose seniūnaitijose rinkimus organizuos savivaldybės administ­racijos di­rektoriaus įsakymu sudaryta komisija.

Mažose seniūnaitijose, kurių Šilalės rajone yra dauguma, rinkimus organizuos seniūnai atvirame gyventojų su­sirinkime.

Nauja tai, kad seniūnaičiais negalės būti renkami  kaltais dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo pripažinti ir neišnykusį teistumą turintys, neveiksnūs bei uždraustų organizacijų nariais esantys asmenys. Į šias pa­reigas negali būti renkami ir savivaldybės tarybos nariai, administracijos direktorius, savivaldybėje dirbantys valstybės tarnautojai, savivaldybės kontrolierius.

Siūlyti kandidatus į seniūnaičius turi teisę tik tos seniūnaitijos teritorijoje veikiančios bendruomeninės or­ganizacijos ir ne mažiau kaip 20 toje vietovėje gyvenančių pilnamečių, rinkimų teisę turinčių asmenų.

Bet išrinkti seniūnaitį mažose seniūnaitijose gali ir keli žmonės. Nors reikalaujama, jog atvirame susirinkime seniūnaitį rinktų ne mažiau kaip 5 proc. seniūnaitijos gyventojų, neišrinkus jo pirmą kartą, bus rengiamas pakartotinis susirinkimas - jame bus visiškai nesvarbu, kiek asmenų ateis ir balsuos už žmogaus, numatyto į šią vietą, kandidatūrą.

Nauja yra tai, kad nuo šiol seniūnaitį bus galima ir atšaukti iš pareigų, jei bent 5 proc. seniūnaitijos gyventojų pareikš juo nepasitikėjimą. Raštą dėl nepasitikėjimo jie turės įteikti seniūnui, kuris įpareigotas patikrinti, ar visi pasirašę gyventojai tikrai priklauso šiai seniūnaitijai. Iš­vadą dėl pareikšto nepasitikėjimo seniūnaičiu seniūnas privalės pateikti savivaldybės administracijos direktoriui. Se­­niū­naičiui bus suteikta galimybė per tris dienas pristatyti savo išvadas. Nuspręsti, ar atšaukti seniūnaitį iš pa­reigų, suteikta teisė savivaldybės administracijos direktoriui.

Vasario 28-ąją Šilalės savi­valdybės taryba patvirtino ir seniūnaičių sueigos, kurioje bus priimami sprendi­mai,  nuostatus. Deja, kokius sprendimus bepriimtų seniūnaičiai, savivaldybei jie bus tik rekomendacinio pobū­džio, vadovautis jais neprivaloma.

Savivaldybės vadovai pripažįsta, kad vis sunkiau darosi prikalbinti žmones tapti seniūnaičiais. Akivaizdu, jog niekas nenori dirbti dykai. Juo labiau, kad, tapę seniūnaičiais, žmonės atsiduria tarp dviejų ugnių: iš jų reikalauja ir valdžia, ir gyventojai, o realiai jie jokių galių neturi.

Daiva BARTKIENĖ 

Nuo kovo Šilalėje pradėti rengti socialiniai globėjai - rajono politikai priėmė sprendimą ne mažiau kaip tris vaikus į šeimą priimantiems globėjams greta valstybės skiriamų išmokų už kiekvieną globojamą vaiką dar mokėti ir minimalią mėnesio algą. Taip tikimasi pagrei­tinti Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotą insti­tu­­cinės globos pertvarką.

Šeimoje ne visada saugu

Kasmet iš vaikų neprižiūrinčių šeimų Šilalės savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai paima maždaug pusšimtį nepilna­me­­čių. Matydami, kad šeima patiria krizę ir nesugeba spręsti savo problemų, vaiko teisių apsaugos specialistai bei socialiniai darbuotojai pirmiausia ieško artimųjų, kuriems galėtų patikėti laikinai globoti mažuosius. Jeigu jų nėra, vyresni nei 7 metų vaikai išvežami į Socialinių paslaugų namus, o mažiausieji dažniausiai atsiduria Klai­pė­dos sutrikusio vystymo­si kūdikių namuose.

Pasak savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Birutės Sragauskienės, kiekvienas vaikas turi teisę augti biologinėje šeimoje, tačiau tik tuomet, kai jam su tėvais saugu. Tačiau yra riba, kurią peržengus, tenka spręsti, ar galima šeimai palikti mažametį. Kuo vaikas mažesnis, tuo didesnė rizika, jog tėvų konflikto metu jis gali nukentėti.

Šilalės rajone gyvena 112 socialinės rizikos šeimų, jose auga 283 nepilnamečiai vaikai. Dieną jie būna mokyk­loje, kur visi gauna nemokamus pietus. Deja, grįžę į namus, neretai tėvus randa girtus, o šie imasi juos „auklėti“. Anot B. Sra­gauskienės, vaikai mušami ran­komis ir diržu, daužomi liniuotėmis, apmėtomi malkomis, spardomi ar net deginami. Nuo fizinio smurto pernai nukentėjo septyni vaikai, du mažamečiai galimai patyrė seksualinę prievartą. Daugiausiai vaikų - net 90 - kentė psichologinį girtų tėvų smurtą.

Dėl įtariamo smurto prieš vaikus, smurto artimoje ap­linkoje, kur auga vaikai, bei dėl kitų problemų į policijos pareigūnus, Vaiko teisių apsaugos skyrius pernai kreipėsi 16 kartų. Iš Šilalės policijos komisariato gauta daugiau kaip 20 pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje - arba vaikai tapo smurto aukomis, arba matė, kaip vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą.

Vien 2016 m. iš šeimų buvo paimti 47 vaikai. Vaiko teisių apsaugos skyrius teismui pateikė 20 ieškinių apriboti tėvų valdžią 33 asmenims. B. Sragauskienė tvirtina, jog skaudžiausia, kai institucinę globą tenka skirti tiesiai iš ligoninės gimdymo skyriaus pa­imtiems naujagimiams. To­kių atvejų, deja, būta ir pernai.

Skatins pertvarką

Šiuo metu 48 globėjų šeimose gyvena 74 vaikai, o globos įstaigose - 65 mažieji šilališkiai. Tik viena šeima globoja keturis vaikus, trijose šeimose auga po tris. Dauguma globoja po vieną ar du vaikus.

„Daug kalbame apie institucinės globos pertvarką, tačiau ji nevyksta taip greitai, kaip norėtume. Savivaldybės iki šiol priverstos apgyvendinti vaikus globos namuose, nes nėra šeimų, galinčių juos priimti. Gal tik prieš gerus metus pertvarka įgavo pagreitį – įdarbinti atestuoti socialiniai darbuotojai, pradėti steigti bend­ruomeniniai vaikų namai, regionuose atsirado institucinės globos pertvarkos ekspertai. Šilalė viena iš pirmųjų susirūpino socialiniais globėjais, kurie į savo šeimą kad ir vidury nakties galėtų priimti vaikus, jeigu jiems tėvų šeimose nesaugu“, - sako B. Sra­­gauskienė.

Tokie globėjai jau dirba didžiuosiuose šalies miestuose. B. Sragauskienės duo­menimis, Vilniuje yra vie­nuolika socialinių globė­jų, Kau­nas pernai turėjo šešis budinčius globėjus. Be­laukdamos įstatymo, profe­sionaliais globėjais susidomė­jo Kel­mės, Širvintų bei kai kurios kitos savivaldybės. 

Jokie specialūs reikalavimai socialiniams globėjams Ši­la­lėje nėra keliami: jie neprivalės būti nei pedagogai, nei psichologai ar socialiniai darbuotojai.

„Reikalavimai tokie pat, kaip ir norintiems globoti vaiką - reikia turėti sąlygas priimti į savo šeimą naujus narius, pasitikrinti sveikatą, baig­ti globėjams ir įtėviams skirtus kursus bei gauti atestuotų socialinių darbuotojų teigiamą išvadą. Skirtumas tik toks, kad socialiniai globėjai privalės teikti paslaugas - ne tik apgyvendinti savo šeimoje ne mažiau kaip tris vaikus, bet ir sudaryti sąlygas jų fizinei, protinei, dvasinei, dorovinei bei socialinei raidai“, - aiškina B. Sragauskienė.

Gąsdina pasenę mitai

Vedėja tikina nuolat girdinti nuogąstavimų, jog globoti vaikus labai sunku, nes visi aplink stebi, kaip šeima gyvena ir ką veikia, namuose nuolat lankosi Vaiko teisių apsaugos specialistai, kurie esą tik ir ieško priekabių.

Tačiau, anot B. Sragauskie­nės, tai pasenę mi­­tai. Dabar jau beveik niekas neskambina ir neskundžia, kad glo­bo­janti šei­ma vai­­kus išnaudoja, liep­dama dirbti. At­virkš­čiai - Vai­­ko tei­sių apsau­gos skyriaus dar­­buotojai, lan­ky­damiesi šeimo­se ir pildy­dami apsilanky­mo aktus, teirau­jasi, kaip globotiniai įtraukiami į namų ruo­šą.

„Esame už tai, jog problemos bū­tų ne sle­pia­mos, o sprendžiamos. Sten­gia­mės padėti šeimai rasti geriausią išeitį. Atsimenu vos keletą atvejų, kai teko paimti vaikus iš globėjų šeimų. Dėl to, kad jos nesugebėjo priimti vaiko kaip lygiaverčio šeimos nario ir nesudarė normalių gyvenimo bei poilsio sąlygų“, - tvirtina vedėja.

B. Sragauskienė įsitikinusi, jog Šilalėje bent jau kol kas užtektų 2-3 socialinių globėjų. Jie galėtų pradėti dirbti jau šiemet. Baigti globėjų ir įtėvių kursus bei tapti socialiniais globėjais raginami patirties dirbti su vaikais turintys Pajūrio vaikų globos namų, kitų socialinių įstaigų  darbuotojai.

Pasišventusiems mokės algą

Sausio mėnesį Šilalės savi­valdybė patvirtino socialinius globėjus įteisinantį tarybos sprendimą ir numatė tris vaikus į savo šeimas priėmusiems globėjams už kiek­vie­­ną globotinį mokėti 380 eu­rų minimalią mėnesio algą. Vals­tybė nuo šių metų kiek­vienam globojamam vaikui moka 152 Eur globos ir rūpybos išmoką, o globėjui skiria 152 Eur tikslinį globos priedą.

Socialiniai globėjai kartu su sa­vo vaikais negalės turėti daugiau kaip penkis vaikus, išimtis bus da­roma tik tais atvejais, jei globos kelis brolius ar seseris. Mažinti globojamų vaikų skaičių bus leidžiama, priimant į šeimą ne­­įgalius vaikus.

Taigi socialinių globėjų pajamos per mėnesį sudarys apie 2 tūkst. Eur.

„Tikrai negalvojame, jog savivaldybei vaikų globa taps našta - juk vis tiek jais privalome pasirūpin­­ti“, - tikina savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Dan­guo­lė Rač­kaus­kie­nė.

Socialinė globa bus organizuojama pagal individualios veiklos pažymą, kad globoti pasiryžę žmonės galėtų turėti visas socialines garantijas. Globėjų darbą reglamentuojančiame savivaldybės tarybos sprendime numatyta, jog minimalus mėnesinis atlygi­nimas socialiniams globėjams bus mokamas dar tris mė­nesius po to, kai jų šeimoje neliks nė vieno globotinio.

Socialinės paramos skyriaus vedėja įsitikinusi, kad sa­vi­val­dybė dėl profesionalių globėjų atsiradimo papildomų išlaidų nepatirs. Už kiek­vieną vaikų globos namuose apgyvendintą šilališkį ji per mėnesį sumoka maždaug 780 Eur.

„Pinigai nemaži, bet ir atsakomybė bus didelė - juk globėjams teks rūpintis vaikais visą parą. Neskaičiuojame, kiek išleisime ar sutaupysime, svarbiausia, kad būtų sau­gu vaikui. Mūsų nuomone, geriau jam gyventi šeimoje nei globos įstaigoje“, - įsitikinusi D. Račkauskienė.

Pasak Socialinės paramos skyriaus vedėjos, socialiniams globėjams talkins psichologai, jie turės teisę į atokvėpio paslaugą - susirgus, prireikus kur nors išvykti ar atsitikus kokiai nelaimei, laikinai vaikais pasirūpins So­cialinių paslaugų namų darbuotojai.

Rems visus globėjus

Savivaldybė šiemet yra nusiteikusi padėti ne tik socialiniams globėjams. Nuo vasario 1 d. dviejų bazinių socialinių išmokų priedas skiriamas visiems vaikus globojantiems žmonėms - per mėnesį už kiekvieną vaiką papildomai jie gauna po 76 Eur. Tiek pat mokama ir giminaičių vaikus priglaudusiems žmonėms.

Išmoka skiriama ne tik globojantiems nepilnamečius, bet ir turintiems savo šeimose jaunesnių nei 21 m. globotinių, jei jie mokosi bend­rojo lavinimo ar profesinėse technikos mokyklose. Vien tam, pasak Socialinės paramos skyriaus vedėjos, iš savivaldybės biudžeto šiemet prireiks 77 tūkst. Eur.

„Labai tikimės, jog parama paskatins žmones priglausti be tėvų likusius vaikus. Dabar bent jau finansine prasme juos priėmusios šeimos nepatirs nuostolių“, - mano D. Rač­kauskienė.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Kovo 27-31 d. Šilalėje ir apylinkėse vyko taktinės karinės pratybos „Šilalė-2017“, kuriose dalyvavo apie 250 karių. Pratybas organizavo Šilalės rajono savivaldybė, Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio mechanizuotasis pėstininkų batalionas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė ir Lietuvos karo policija.

Kariniame renginyje, be minėtų kariuomenės dalinių, dalyvavo Tauragės PGV Ši­lalės PGT atstovai, Ši­la­­lės policijos komisariato pa­rei­gūnai, medikai ir kt. Vi­sos jėgos struktūros vykdė iš anksto suplanuotas karines užduotis: taktinį puolimą, įvairių pastatų užėmimą, civilių gyventojų evakuaciją, gaisro gesinimo bei nukentė­ju­siųjų gelbėjimo operacijas. Pratybomis siekiama įver­tinti karių pasirengimą bei sustiprinti įvairių karinių struktūrų bendradarbiavimą.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kraujas dažniau nusilpsta ne tik jaunoms moterims bei vaikams, bet ir vyresnio am­žiaus žmonėms. Anksčiausiai apie geležies stokos anemijos (mažakraujystės) pavojų įspėja feritino tyrimas.

Užklupus anemijai, kraujas vis mažiau gali pernešti organams gyvybiškai svarbaus deguonies. Todėl įsibėgėjanti mažakraujystė organizmą pradeda dusinti lyg kilpa: pagreitėja kraujo apytaka, labiau apkraunama širdis, kenčia smegenys, raumenys, pradeda silpti imuninė sistema.

Vyresnių nei 65 metų žmonių apie 30–60 proc. anemijų išsivysto dėl geležies stokos. Blogiausia tai, kad ji ilgai nerodo ženklų. Pirmieji mažakraujystės etapai – geležies atsargų sumažėjimas ir slaptas jos trūkumas. Tuo metu slaptąją anemiją gali atskleisti tik feritino tyrimas.

Išsamiai geležies stokos ane­mijos diagnostikai geriausia iškart atlikti kompleksinį – bendrąjį kraujo, geležies kiekio kraujyje ir feritino – tyrimą. Kitu atveju ligos gydymas gali būti gerokai uždelstas.

Labai svarbaus vitamino B12 ir folio rūgšties stoka maiste ar jų neįsisavinimas taip pat sukelia anemiją. Vitamino B12 stygius gali paskatinti ir depresiją, nemigą, silpnaprotystę, ūmią psichozę. Įtarus vitamino B12 bei folio rūgšties stokos mažakraujystę, at­liekamas homocisteino tyrimas.

Anemija užklum­pa ne tik dėl blogos mity­bos. Vyresnio am­žiaus žmo­nėms mažakrau­jystė pap­rastai yra ki­tų lėtinių ligų – onkologinių, skrandžio erozijos, dvylikapirštės žarnos, kepenų patologijos bei kt. – pasekmė. Rizika susirgti didėja ir dėl blogos kokybės dantų protezų.

Jeigu anemija negydoma, ligonis gali sulaukti pavojingų komplikacijų, kartais gresiančių net mirtimi.

AKCIJA! Dabar su didele nuolaida bend­rąjį kraujo, geležies kiekio, feritino ir homocisteino tyrimus Jums atliks „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Iš anksto registruotis nereikia. Tyrimus geriau atlikti nevalgius. Akcija vyksta iki balandžio pabaigos. Pas mus - aukščiausi kokybės standartai. 

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.