Vaikystė – pats žaviausias gyvenimo tarpsnis, kupinas džiugesio, žaidimų, nuotykių, kvepiantis ledais, šokoladu ir pražydusiomis pienėmis. Bet turbūt nėra laimingesnių vaikystės dienų už tas, kurios buvo praleistos su mėgiama knyga. Ir jei kiekvienas iš mūsų prisimintų savo vaikystės skaitinius, tai neabejotinai būtų pasakos.

Gegužės 30-oji priešmokyklinės grupės, I b, II, III ir IV klasių mokinukams prasidėjo netradiciškai - 1a klasės vaikai pakvietė juos vasarą pasitikti pasakų pasaulyje – vyko projektinės veiklos „Iš pasakų kraitelės“ pristatymas. Mokinukai parengė muzikinio spektaklio „Batuoto katinėlio ir gaidelio pasaka“ premjerą. Pasaka prasidėjo tuo, kad mergaitė namuose rado seną knygą, kuri ją ir žiūrovus įtraukė į stebuklingą miško erdvę...

Spektakliukas vaikus pamokė būti atsargius - ne visada aklai tikėti tuo, ką sako kiti, nes pasaulyje yra daugybė pavojų: Batuotas katinėlis, išėjęs į mišką uogauti, paliko naivų gaidelį vieną namie, nors netoliese įsikūrusi ožka įspėjo apie grobio tykančius lapę ir vilką. Gaidelis prisiekė nieko neįleisti, bet gudrūs plėšrūnai apgavo patiklų paukštelį ir pagrobė jį. Tačiau katinėlis gaidelį išvadavo, o visi miško žvėreliai nusprendė toliau gyventi taikiai. Spektakliuko metu herojai dainavo visiems gerai žinomas daineles „Vilkas ir septyni ožiukai“, „Vabaliukų dainelė per lietų“, „Pasakų šaly“, šoko paukštelių šokį. Žiūrovus sužavėjo lapės ir vilko daina-šokis „Lapė snapė“.

Valda JEGOROVIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio 

pradinių klasių mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) gegužės 30 d. paskelbė naujas elektros energijos persiuntimo paslaugų bei visuomenines elektros kainas, kurios galios 2016 m. antrąjį pusmetį. Nuo liepos 1 d. privatiems klientams elektros kainos sumažės vidutiniškai 5,4 proc.

Elektros ir dujų skirstymo bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) skaičiuoja, jog namų ūkio išlaidos elektrai per mėnesį sumažės maždaug 1 euru. ESO elektros kainas perskaičiavo po to, kai VKEKK sumažino viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP), sisteminių paslaugų, elektros rinkos kainas bei visuomenines elektros energijos kainos viršutines ribas.

Naujas kainas reikės taikyti nuo rugpjūčio, kai bus atsiskaitoma už liepos mėnesį suvartotą elektros energiją.

Nuo liepos 1 d. „Stan­dar­ti­nio“ vienos laiko zonos tarifo plano, kuriuo šiuo metu atsiskaito 70 proc. privačių ESO klientų, kaina bus 12 centų už kWh – 5,5 proc. mažiau nei pirmąjį 2016-ųjų pusmetį. Šiuo metu šį planą pasirinkę ESO klientai moka 12,7 cento už kWh.

Pasirinkusieji „Stan­dartinį“ dviejų laiko zonų tarifo planą antrąjį šių metų pusmetį mokės 13 centų (dienos metu, darbo dienomis) ir 9,6 cento už kWh (nakties metu bei savaitgaliais). Dviejų laiko zonų tarifo planai rekomenduojami tiems, kurie daugiau nei 29 proc. elektros energijos suvartoja naktimis bei savaitgaliais.

Antrąjį pusmetį „Elektrinių viryklių“ vienos laiko zonos tarifo plano kaina bus 11,9 cento už kWh – 5,6 proc. mažesnė nei pirmąjį pusmetį. Pasirinkusieji „Elektrinių viryklių“ dviejų laiko zonų tarifo planą nuo liepos 1 d. mokės 12,9 cento už kWh dienos metu darbo dienomis ir 9,5 cento už kWh nakties metu bei savaitgaliais.

Daugiau elektros energijos vartojantiems gyventojams ESO ir toliau siūlys tarifų pla­nus „Namai“ bei „Namai plius“ su pastoviąja kainos da­limi.

Verslo klientams, gaunantiems elektros energiją iš vidutinės įtampos tinklų, nuo antrojo pusmečio persiuntimo paslaugos kainos vidutiniškai mažės apie 3,6 proc., iš žemosios įtampos tinklų – maždaug 3,3 proc. Konkrečių verslo klien­tų išlaidos už elekt­ros energijos persiuntimo paslaugą gali skirtis. 

Nežinantiems, kaip ir kokį tarifo planą geriausia pasirinkti, patars bendrovės specialistai savitarnos svetainėje www.manogile.lt, trumpuoju numeriu 1802 arba artimiausiame klientų aptarnavimo centre. Taip pat galima išbandyti palankiausio tarifo plano skaičiuoklę, kurią rasite www.eso.lt.

Nuo liepos 1 d. įsigaliosiančias elektros energijos persiuntimo paslaugų ir vi­suomeninės elektros kainos skelbiamos tinklalapyje www.eso.lt.

Martynas BURBA 

ESO atstovas ryšiams su visuomene

Sergamumas erkių platinamomis ligomis Lietuvoje sparčiai auga. Per keturis šių metų mėnesius užregist­ruoti 3 erkinio encefalito ir 164 Laimo ligos atvejai. Tai 16,5 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu (atitinkamai sirgo 9 ir 137). Šiemet rajone užregistruoti 3 susirgimai Laimo liga, erkinio encefalito atvejų kol kas nėra. Tačiau erkės aktyvios visą sezoną, o labiausiai - nuo gegužės iki birželio bei rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. 

Erkinis encefalitas – sunki virusinė liga, pažeidžianti galvos bei nugaros smegenis. Ja susergama, įsisiurbus virusą turinčiai erkei, taip pat pavartojus nepasterizuoto ar kitaip termiškai neapdoroto karvės ar ožkos pieno. Po 2-3 savaičių pasireiškia pirmieji simptomai, panašūs į gripo: karščiuojama, skauda galvą, raumenis. Po savaitės tai praeina, ir žmogus pasijunta geriau. Dar po 2-4 savaičių vėl pakyla temperatūra, gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, pusiausvyros sutrikimai. Apie 30 proc. sirgusiųjų erkiniu encefalitu, ir po gydymo praėjus metams, skundžiasi įvairiais negalavimais, dalis lieka neįgalūs. Persirgus šia liga, imunitetas susidaro visam gyvenimui.

Vienintelė efektyvi apsisaugojimo priemonė yra skiepai. Skiepytis niekada nevėlu, ta­­čiau geriausia - iki šiltojo metų laikotarpio. Erkinio encefalito vakcina skiepijama, išlaikant 1-3 mėnesių intervalą tarp pirmosios ir antrosios dozių, po kurių susidaro imunitetas, visiškai apsaugantis nuo ligos išsivystymo vienerius metus. Trečia dozė skiriama maždaug po 9-12 mėn. Vėliau, siekiant palaikyti apsauginį imuniteto lygį, kas 3-5 metus reikia pakartotinai skiepytis po vieną dozę.

Laimo ligos simptomai pasireiškia per mėnesį. Er­kės įkandimo vietoje at­siranda raudona dėmė ryškiais kraštais. Są­narių, raumenų ar galvos skausmas, patinimas aplink akis bei karščiavimas yra dažniausiai pa­sitaikantys šios li­gos požymiai. Lai­ku pradėjus gydymą, visiškai pasveikstama. Diagnozei patvirtinti atliekami tyrimai, o gydymui skiriami antibiotikai. Per­sir­gus imunitetas neįgyjamas, todėl žmogus ga­li sirgti pakartotinai.

Visiškai išvengti erkių įkandimo yra sunku. Tačiau reikia neužmiršti kai kurių atsargumo priemonių: vykstant į gamtą, vilkėti šviesius, ryškius drabužius ilgomis rankovėmis, nes ant jų geriau matosi ropojantys parazitai, mūvėti ilgas kelnes, sukištas į kojines, ar batus, galvą apsirišti skarele arba užsidėti kepurę. Patartina naudoti repelentus, kurių sudėtyje esančios lakiosios medžiagos garuodamos atbaido vabzdžius.

Grįžus namo, reikia atidžiai apžiūrėti kūną, ypač kojas, pažastis, juosmens sri­tį, kak­lą, ausis, iššukuoti plaukus, nusiprausti po dušu, persi­rengti kitais drabužiais. Įsi­siurbusią erkę būtina kuo greičiau ištraukti - pincetu suimti kiek galima arčiau galvutės ir truktelėti. Labai svarbu nespausti ir netraiškyti, kad į žaizdą nepatektų užkrato. Negalima tepti parazito riebalais, aliejumi, spiritu ar kitomis  priemonėmis, nes šios medžiagos ska­tina erkę gaminti daugiau seilių, užkratas greičiau patenka į žaizdą. Įkandimo vietą reikia nuplauti vandeniu su muilu ar patepti dezinfekuojančia medžiaga. Nepavykus iš­traukti erkės ar jos likus odoje, pažeistos vietos draskyti negalima - organizmas pats pašalins svetimkūnį. 

Jei po 1-2 savaičių įkandimo vietoje  atsiranda  paraudimas ir jis plečiasi, pakyla kūno temperatūra, skauda galvą, raumenis, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Virginija KRUŠIENĖ

NVSC Tauragės departamento

Šilalės skyriaus vyresnioji specialistė

Apie penktadalį pasaulio gyventojų kenčia nuo įvairių alergijų, o žydint augalams, alergiškų pacientų skaičius dar labiau išauga. Pasak medikų, patekusios į kvėpavimo takus ir akis, žiedadulkės gali sukelti sunkų uždegimą, dėl kurio galima nejausti skonio ir net prarasti uoslę. Klaidingai manoma, jog užtenka pakentėti, kol nužydės alergiją sukeliantis augalas, ir viskas baigsis. Deja, alergijos padariniai išlieka ilgam. Alergenų sukelta sloga, čiaudulys, dusulys, gerklės perštėjimas, ašarojančios akys, galvos skausmas bei nuovargis gali baigtis sinusitu, bronchų astma ar net konjunktyvitu.

Apie alergijų priežastis bei diagnostiką kalbamės su Medicinos diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos valdybos pirmininke, gydytoja Egle MARCIUŠKIENE.

- Kokias versijas dėl alerginių susirgimų padidėjimo kelia medikai?

- Alergijos yra labai dažnos - skaičiuojama, kad nuo jų kenčia vienas iš trijų gyventojų. Dažniausiai žmonės net nežino, jog yra kažkam alergiški ir, blogai jausdamiesi, ieško kitų ligų. Alergijų didėjimo priežastys iki šiol nėra visiškai aiškios, todėl pasaulio medikai bei mokslininkai šiai sričiai skiria daug dėmesio. Beje, akivaizdu, kad alergijoms įtakos turi ir oro tarša. Alergiškų žmonių daugiau yra miestuose: kaltas ir dulkėtumas, ir automobilių išmetamos dujos, ir neprižiūrimos miestų teritorijos (nešienaujamos pievos, nevalomos gatvės). Visa tai kenkia kvėpavimo takams bei imuninei sistemai, tad dėl alerginių reakcijų nereikėtų kaltinti vien žiedadulkių.

- Ir vis tik, kodėl alergijų daugiausiai fiksuojama pavasarį bei vasarą?

- Alergijos kyla dėl įkvepiamųjų alergenų ir maisto. Maisto sukelta alergija yra vadinama ne sezonine, nes trunka ištisus metus. Žinoma, yra sezoniškų maisto produktų, pavyzdžiui, braškės. Kai jų atsiranda, padaugėja alergiškų žmonių vasaros pradžioje. Dabar braškes galime valgyti ištisus metus, todėl maisto produktų sukeltos alergijos irgi kyla visus metus.

Įkvepiamųjų alergenų yra dvi rūšys: kurie patalpose, namuose, ir kurie yra už namų, gamtoje. Prie naminių alergenų priklauso visos erkutės, kurios gyvena namų dulkėse, patalynėje, įvairūs pelėsiniai grybeliai, naminių gyvūnų plunksnos, pūkai, plaukai, epitelis.

Tačiau kodėl pradedame šne­kėti apie alergijas pava­sarį ir vasarą? Todėl, kad pa­daugėja sezoninių būtent įkve­piamųjų alergenų, kurie yra gamtoje. Tai visi žydintys augalai, jų žiedadulkės. Jeigu pavasarį to išvengti sunkiau, tai vasarą tokių alergenų gamtoje galima sumažinti. Tad prie alergijų sukėlėjų reikėtų priskirti ir apsileidusią miestų bei miestelių valdžią, kuri nepasirūpina nušienauti pievas bei parkus. Kai visos žolės pradeda žydėti, didėja žiedadulkių koncentracija ore, sukelianti intensyvesnius alergijų simptomus. Dažnai sakome, kad tai - šienligė. Tad vienas iš apsaugos būdų yra nebūti ten, kur pjaunama žolė. Nešienautoje pievoje daugiau ir kur kas pavojingesnių gyvybei parazitų - erkių. 

- Daug žmonių net nežino, kad yra kažkam alergiški. Jie mano, jog nieko nepadarysi dėl varančios nosies ar ašarojančių akių. Kokius alerginius tyrimus ir kokiais atvejais rekomenduoja­te atlikti?

- Alergijų diagnostika yra labai sudėtinga. Mūsų laboratorijos atliekamoje Lietuvos atopinėje alergenų paletėje yra surinkti dažniausiai pa­sitaikantys įkvepiamieji ir maisto alergenai. Šią pale­tę tobulinau daug laiko ir tai yra mano 10 metų prak­ti­kos apibendrini­mas. Iš kraujo nu­statomi spe­cifiniai imu­no­glo­bu­li­nai E. Tai yra antikūnai, kurie susidaro kraujyje dėl tam tikro alergeno poveikio. Tačiau alergijos išsivystymo mechanizmai gali būti ir kitokie, tarkime, kontaktinis dermatitas. Šio tipo alergijos prasideda nuo odos kontakto į tam tikrą alergeną, tarkime, plieną, sidabrą. Kraujyje šitų alergenų antikūnų neaptiksime, nes jie nesusidaro.

Pasaulyje atliekami įodiniai mėginiai - aler­ge­nai dedami ant odos ir vertinamos dvi reak­cijos: kada susidaro reakcija odoje, dalyvau­jant tiems patiems specifiniams imunoglobulinams E, kitas mechanizmas - kai paleidžiama tam tikra medžiaga histaminas ir tada įvyksta kita reakcija kontakto vietoje su tuo alergenu. Pagal tai taip pat diagnozuojama alergija. Jeigu alergija pasireiškia odos pažeidimu, ji yra išberta, jo­kių įodinių mėginių atlikti neįmanoma. Vienintelis išsigelbėjimas - kraujo tyrimai. Lietu­vos laboratorijos gali patikrinti dėl 200 alergenų rūšių. Taip pat siūlomi dažniausių alergenų rinkiniai. Žmogui patogiausia atlikti tam tikrą grupę tyrimų, o jeigu alergijos nerandama, galima rinktis kitą grupę. Mano praktikoje paskutinis ne­­diagnozuotos alergijos at­­vejis užfiksuotas septy­nias­­dešimtmečiui vyrui. Jis krei­pėsi į šeimos gydytoją ne vie­ną kartą, tačiau atsakymas būdavo toks pat: šitiek metų rūkei, todėl turi obstrukcinę plaučių ligą. Vieną dieną jis neapsikentė, atliko kraujo tyrimus, ir nustatėme alergiją.

- Kokie dažniausi alergenai kamuoja lietuvius?

- Lietuviai visai netoleruoja pelyno, todėl jis yra dažniausias įkvepiamas alergenas. Be to, daugelis žmonių alergiški gysločiui, dilgėlėms, beržams, lazdynams, motiejukams bei įvairioms javų žiedadulkėms. Iš naminių gyvūnų alergijas sukelia šunys bei katės, taip pat yra nustatoma alergija arklio, karvės epiteliui, plaukams, įvairiems plunksnų mišiniams, kurie buvo anksčiau labai paplitę, nes miegodavome ant plunksnų pagalvių. Alergenų yra drėgnose apleistose, neremontuojamose patalpose. Iš maisto dažniausiai alergijas sukelia kiaušiniai, pienas, riešutai, braškės, abrikosai, apelsinai.

- Jeigu jau sužinojau, kam esu alergiškas, ar įmanoma išvengti rastų alergenų?

- Jeigu yra alergija konkrečiam produktui, žmogus jo gali nevartoti. Bet nutinka ir taip, kad, atsisakius tam tik­ro maisto, jį pakeitus kitu ir valgant dažniau, alergija išsivysto ir jam. Tokiu atveju geriausia kreiptis į specialistus.

Dabar yra tinklelių ant langų, sumažinančių alerge­nų kiekį patalpoje, antialerginės patalynės, čiužinių. Aler­giškiems žmonėms tapo leng­viau ištverti šį negalavimą. Ir, aišku, visuomet lieka medikamentinis gydymas, ku­rį siūlo alergologai. 

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje atidaryta dviejų aštuntokių fotografijų paroda „Gavau laišką nuo pavasario“. Ji veiks iki spalio 1 d.

Parodos autorės – Ingrida Vitkutė ir Ieva Špečkauskaitė dalijasi mintimis, ką joms reiškia fotografija.

Ingrida: Fotogra­fuoti pamėgau nuo pradinių klasių. Kai tėtis nusipirko fotoaparatą, buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip jis veikia. Pabandžiau ir patiko. Labiausiai mėgstu fotografuoti gamtą, augalus, pirmuosius pavasario žiedus. Gamta yra atsvara kasdieniam gyvenimui, leidžia pabėgti nuo rūpesčių. Pa­veiksluodama renginius, stengiuosi „pagauti kad­rą“, kuris atgaivintų malonius prisiminimus.

Fotografavi­mas nėra tik myg­tuko pa­spau­di­mas, tai - akimirkos su­stabdymas. Ti­kiuosi, kad šis pomėgis išliks visą gyvenimą, galbūt su tuo susiesiu savo studijas, darbą.

Ieva:  Man fotografija - tai pasaulio pateikimas savaip. Dauguma padarytų darbų ar pasakytų žodžių yra nepastebimi, tačiau nuotraukos, kuriose įamžin­tas objektas, renginio akimirka, atrodo neįprastai, vi­sada patraukia dėmesį. Fo­tografavimas padeda nusi­raminti, susikaupti, ugdo gebėjimą įprastus daiktus pamatyti kitu kampu.

Nors fotografija susidomėjau vos prieš metus, manau, jog pasiekiau daug: surengiau parodą, fotografavau ne vieną renginį, o svarbiausia – susipažinau su fototechnika ir išmokau ja naudotis. 

Sandra VAIČIKAUSKIENĖ

Šilalės

Dariaus ir Girėno progimnazijos

direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Atsivertęs bet kurio rajono laikraščio skelbimų pus­lapį, skaitai: parduoda karves, veršingas telyčias. Po dvi, penkias, septynias. Kaina už kilogramą „mizeriš­ka“ – nuo 1 iki 1,15 euro. O jei sulauki supirkėjų, žiūrėk, ji dar nukrinta: tai gyvulys per liesas, tai per senas, tai tešmuo per mažas ar charakteris prastas... Jeigu turi didesnę bandą, apie karvių pardavimą gali skelbtis internete. tuomet atvažiuoja lenkų ūkininkas, apsižiūri, ir kitą dieną prie fermos atrieda keli furgonai. Paima visas: ir jaunas telyčaites, ir sukergtas karves. palieka nebent visiškai neperspektyvią ar perkaršusią. Beje, su­moka šiek tiek brangiau.

 Būtinybė išparduoti karvių bandas neaplenkė ir mūsų rajono ūkininkų.

Buvo metas, kai Dalios ir Ramūno Lelėnų iš Stročių kaimo bandą sudarė beveik šimtas galvijų. Ūkininkai ją didino ir tikėjosi: kaip ir iki šiol, taip ir ateityje žmonės gers pieną, grietine gardins sriubą, valgys varškę ir sūrius... Žodžiu, pienas bei jo produktai bus vertinami ir išlaikys padorią kainą. Deja, dabar jis tapo pigesnis nei tuščias plastikinis butelis...

„Abu su vyru esame vietiniai. Aš gyvenu be­veik tėviškė­je, Ra­mūnas – iš Lauku­vos. Nesame jokie specia­listai. Tačiau noro dirb­ti ir prasigyventi netrūko nuo jaunystės. Pra­dėjome gavę žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, turėjome kelias karvutes. Telyčių prisiauginome iš savo karvių, o kai pieno kaina kilo, bandai plėsti jų pirkome iš kitų ūkininkų. Susitaupėme pi­nigų ir įsigijome se­ną fermą, nors ji ir tolokai nuo sodybos. Mechanizacijos, galima sakyti, ten nebuvo jokios. Darėme kaip nuo senų senovės Lietuvos ūkininkai elgėsi – ne namą statėmės, ne so­dybą puošėme (tiesą pasakius, Lelėnų sodyba palei Žemaičių plentą seniai traukia akį subtiliu skoniu bei tvarka), bet investavome į ūkį. Taip - ilgus metus. Kai darbas mudviem su Ramūnu tapo per sunkus, teko samdyti žmonių. Mums pasisekė: keletą metų turėjome darbščius, pareigingus, atsakingus pagalbininkus. Nesvarbu, kad kaimas - atsakingai dirbančiam reikia ir gerai mokėti. Pagal išgales taip ir darėme. Tačiau senome ne tik mes, bet ir mūsų darbuotojai, kuriems jau irgi per sunku“, - apie ne visai prastus du ūkininkavimo dešimtmečius pasakojo Dalia.

O kiek planų tuomet kūrė Lelėnai! Nors nuosavos žemės jie teturi 25 hektarus, deklaruodavo apie 50. Mat dar tiek pat nuomojosi be sutarčių, jog savininkai gautų subsidijas.

„Norėjome, kad ir mums būtų gerai, ir žmonės nesiskųstų. Bet ką reiškia nuomotis neoficialiai? Ima žmogus ir persigalvoja, pernuomoja kitam ūkininkui, nors tu jau būni investavęs į pievos ar ganyklos atnaujinimą, išrinkęs akmenis, išlyginęs pelkingas įlankas... Tačiau skaudžiausiai mums, pienininkams, kir­to supirkėjai ir, žinoma, val­džia“, - jaučia nuoskaudą D.Lelėnienė.

Žinoma, įtakos kainoms turėjo pasaulinė krizė. Bet jau ir prieš ją, netgi prieš stojant į Europos Sąjungą, buvo aišku, jog Lietuvos pieno ūkiai nebus lygiaverčiai partneriai su latviais, estais ar lenkais. Tačiau žmonės tikėjo: išsirinksime tokią valdžią, kuri stos už trečdalį Lietuvos žmonių – kaimo ūkininkų. Vylėsi, kad ir nedidelis ūkelis galės būti pragyvenimo šaltinis. O išėjo šnipštas.

Anot Dalios, žmones gadina ir pašalpos. Bet kartu ji supranta tuos, kurie nesistengia susirasti darbą, o gyvena iš pašalpų. Jeigu dykai duoda, kam dirbti - juk iš pašalpos ir maisto davinių įmanoma šiaip taip pramisti. O jei dar pavienių darbų pasitaiko - „rojus Lietuvoje“. 

Rudenį perdirbėjai žada nebepirkti pieno iš ūkininkų, kurie turi mažiau nei 5 melžiamas karves. Tad reikia arba burtis į kooperatyvus, arba išparduoti gyvulius. 

„Galiu sakyti, kad apsimelavau pati sau. Visada buvau tikra, jog kol gyvuos kooperatyvas „Pieno gėlė“, tol melšime karves. Nors ir dabar, kai visi mūsų galvijai atsidūrė Lenkijoje, tebemanau, kad be kooperacijos kaimo žmonės tikrai neišsilaikys. Nes su kooperatyvais pieno supirkimo įmonės yra priverstos skaitytis. Tiesa, ir jiems nemokama tiek, kiek stambiems pieno gamintojams. O jei esi 5 ar 10 karvių savininkas, supirkėjai dėl pieno kainos su tavimi nė nekalba, net pro duris neįsileidžia“, - iš patirties žino Dalia. 

Na, dėl kainų, anot moters, jie dar būtų truputį tempę, šiek tiek uždirbę iš subsidijų, jei ne pačių sušlubavusi sveikata ir žmonių, kuriuos galima pasamdyti, trūkumas.

„Kokių tik planų mes neturėjome! Kai buvęs Žemės ūkio konsultavimo tarnybos vadovas Kazimieras Gedvilas pradėjo organizuoti mokymus, lankėme beveik visus, turime įvairiausių pažymėjimų, diplomų. Dalyvavome visose programose, kuriose tik galėjome. Pasistatėme apie 100 tūkstančių litų kainavusią, o dabar rūdijančią srutų talpyk­lą, rengėme projektus naujai fermai, kitiems ūkiniams pastatams. Deja, viskas sustojo, ir vasario pabaigoje gyvenimas ėmė suktis kita linkme - produktyvias karves, prieauglį palydėjome į Lenkiją. Nuvažiavome pas tą ūkininką, gyvuliai išties prižiūrimi, gauna sočiai pašaro, priedų... Tačiau širdis plyšta iš skausmo: karvutės buvo numylėtos, nuglostytos.

Kodėl taip apsisprendėme? Užburtas ratas: už pieną mo­ka mažai, nebėra už ką nupirkti gyvuliams kombinuotųjų pašarų, priedų, menksta primilžiai, dar labiau mažėja pajamos... Juk į nuostolį negyvensi. Be to, einame senyn, prastėja sveikata, reikia vaistų. O ir jaunėlė dukra dar tebestudijuoja“, - guodėsi Dalia.

Lelėnų šeimoje – keturi vaikai. Vyriausiosios dukros įsikūrė Danijoje, žentai ten dirba pas ūkininkus. Sūnus, baigęs statybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, magistratūroje studijavęs nekilnojamojo turto mokslus, taip pat uždarbiauja Danijoje. Buvo ir Dalia nuvažiavusi pas vaikus pasižiūrėti, kaip jiems sekasi, kaip gyvena ūkininkai.

„Širdis nesitvėrė krūtinėje, kai pamačiau jaunus lietuvaičius, dirbančius laukuose, fermose. Darbštūs, pareigingi. Pas mus per tris kaimus vieno tokio nerastumei, - kalbėjo moteris. – Suprantu, kad mūsų ūkininkai negali mokėti tiek, kiek ten uždirba paprasti darbininkai. Bet juk ne iš godumo, o todėl, jog nėra iš ko.

Turime du darbščius žentus, kurie norėtų ūkininkauti Lietuvoje. Tačiau mudu su vyru atkalbinėjame – kol kas pas mus iš žemės ūkio ne tik neuždirbsi, bet dar ir pradirbsi. Mes, kaimo žmonės, nesie­kiame pralobti, norime paprasčiausiai dirbti ir iš to gyventi. Tačiau mums neleidžiama. Smulkiesiems valdžia siūlo kurti kooperatyvus. O iš kokių pinigų juos kur­ti?“ – nevilties kupinu balsu kalba Dalia.

Kokią perspektyvą savo buvusiam gana nemažam ūkiui mato šeimininkė? Kol kas optimizmu netrykšta. Pirmiausia planuoja bent kiek pati fiziškai sustiprėti. Ateityje galvoja apie mėsinių galvijų auginimą. Bet juk gyvulys neužauga per mėnesį. Nusipirktų veršelių, ta­čiau, anot ūkininkės, kas bus, jei kuris išsilauš per tvorą?

„Aš kartais nuo tvenkinuko iki namų vos pareinu - taip gelia kojas. Žiūrėsime, kas bus toliau“, - gal ir nenori iki galo atskleisti planų D.Lelėnienė, o gal viliasi, jog kuris iš vaikų grįš tęsti jų sumanymų...

Su ūkio šeimininku pasikalbėti nepavyko. Žmona sakė, kad jis išlėkė į Šilalę kažkokios detalės traktoriui. Kas ten žino, galbūt žmogus paprasčiausiai nenorėjo kalbėti jam skaudžia tema... 

Graži Dalios ir Ramū­no sodyba. Šiemet šeimininkai ją dar atnaujino, planuoja baigti remontuoti namą. O bekalbantis, kone į kiemą iš dar nenupjautos pievos atstriksėjo senas Lelėnų bičiulis kiškis. Šiek tiek pasidairęs, apsuko ratą ir nuliuoksėjo į nupjautą pievą. O ten šmirinėjo lapė, matyt, netoli ir jos jaunikliai. Plačiais žingsniais laukus matavo gandras. Dalia įmetė į tvenkinį keletą riekelių duonos, kurią kaipmat tarsi kamuolius ėmė ritinėti karpiai, karosai.

Rodos, dirbk, kad turėtum, ir gyvenk savo malonumui. Deja, dirbti neleidžia. Visi, kas tik pritelpa: supirkėjai, įstatymų kūrėjai ir jų leidėjai...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 Jeigu tikėtume Šilalės savivaldybės valdininkų pažadais, tai maždaug po pusantrų metų mūsų rajone turėtų pradėti veikti dar vienas pramogų objektas - Varnių re­gioniniam parkui priklausančioje Aukštagirėje iki 2017 m. lapkričio 1 d. užsimota įrengti slidinėjimo trasas. Pasak valdžios atstovų, tai paskatintų turizmo verslą Šilalės rajone, į mūsų rajoną imtų plūsti pinigai. Ir nors šis projektas eilinių žmonių yra vertinamas labai prieštaringai, su valdžios pagalba jis sėkmingai skinasi kelią. O visai neseniai paaiškėjo, kas oficialiai tapo beveik 14 hektarų sklypo valdytoju. Nors tai, kam šis objektas bus patikėtas, buvo aišku ir be jokių konkursų. 

Šilalės savivaldybė į planuojamas Aukštagirės slidinėjimo trasas (miško iškirtimą, kelmų išrovimą, elektros įvedimą bei kt.) jau investavo beveik 40 tūkst. eurų. Ir nors Valstybės žemės fondo skelbtas aukcio­nas 50 metų išnuomoti savivaldybei perduotą beveik 14 ha žemės sklypą įvyko šių metų gegužės 23 d., kas taps jo valdytoju, buvo aišku seniai. Prieš porą metų Šilalės meras Jonas Gudauskas kaimyninio rajono žurnalistams neapdairiai pasigyrė, jog yra susitarta su privačiais investuotojais statyti mūsų rajone dvi slidinėjimo trasas. Kai tik savivaldybė iškirsianti mišką, nutiesianti elektros liniją bei įrengsianti automobilių sto­vėjimo aikštelę... Tiesa, me­ras investuotojo pavardės tą­syk neįvardijo, tačiau Var­nių regio­ninio parko direktorė Irena Zimblienė buvo atviresnė: ji viešai paskelbė, kad realiausias pretendentas esąs šilališkis Edmundas Petrauskas, o savivaldybė sutikusi su juo bendradarbiauti ir užsakiusi parengti detalųjį planą, kuriuo suformuotas žemės sklypas slidinėjimo tra­sai. (Šio verslininko šeima administruoja ir Paršežerio poilsiavietę, jo žmona Diana Petrauskienė yra sudariusi sutartį su Šilalės sa­vivaldybe, remiantis kuria, už nekilnojamojo turto Par­š­ežerio ežero rekreacinėje zonoje nuomą kas mėnesį skaičiuojamas 434 Eur mokestis.)

Tiesa, vėliau rajono vadovai išankstinius susitarimus su minėtu verslininku kategoriškai neigė ir vis kartojo, kad rengiamas slidinėjimo trasas administruos tas, kuris laimės paskelbtą aukcioną...

Sprendimą už rajono biudžeto lėšas sutvarkytą sklypą Aukštagirėje išnuomoti 50 metų šį pavasarį priėmė Ši­lalės savivaldybės taryba. Žemės nuomos aukcioną vykdė Valstybės žemės fondas. Skelbta, jog pradinė metinė žemės nuomos kaina – 568, 92 Eur. Dabar nurodoma, kad aukciono metu pasiūlyta didžiausia kaina buvo lygiai tokia pat. Žemės sklypo nuomos aukciono laimėtojas – mažoji bendrija „Edija“, atstovaujama D.Petrauskienės. Kadangi aukciono metu pra­dinė sklypo kaina nepakilo nė vienu centu, galima numanyti, jog daugiau dalyvių jame nebuvo. Kita vertus, būtų nelogiška varžytis dėl sklypo, kuris atsiremia į privačią valdą. Beje, VĮ „Registrų centras“ duomenimis, MB „Edija“ buvo įsteigta prieš pat aukcioną – šių metų gegužės 19 d.

Kaip skelbia VĮ „Valstybės žemės fondas“, sutarties projektas su laimėtoju yra suderintas.

Šilalės savivaldybės admi­nist­racijos direktorius Rai­mun­das Vaitiekus „Šilalės ar­tojui“ patvirtino, jog šiuo metu su MB „Edija“, atstovauja­ma D.Pet­rauskienės, jau yra pasirašyta ne tik sutartis, bet ir sklypo priėmimo - perdavimo aktas.

Už 14 ha sklypo, kuriam paruošti skirta solidi mokesčių mokėtojų pinigų dalis, nuomą per pusšimtį metų savivaldybė gaus vos 23,5 tūkst. Eur žemės mokesčio. Taigi nuostoliai jau dabar daugiau nei akivaizdūs. Tačiau jų gali būti dar daugiau. Sklypo nuomos sąlygose yra numatyta, kad savivaldybė, nutraukdama su­tartį ar pasibaigus žemės nuomos terminui, turės teisę išpirkti statinius už atkuriamąją turto vertę, darant prielaidą, jog pirkėjas rinkoje mokėtų už vertinamą turtą, jeigu tam poveikio neturėtų tokie veiksniai kaip laikas, rizika ar kiti. Todėl gali būti, kad po kelių metų rajono biudžete bus ieškoma pinigų atpirkti savo pačių įrengtą sklypą. Ir tada už hektarą jau teks mokėti ne po 40 Eur...

Tačiau tokie „Monkės bizniai“ mūsų rajone jokia naujiena: štai neseniai taryba palaimino Kvėdarnos ambulatorijai priklausančio tarnybinio buto pardavimą. Aišku, prieš tai jis buvo suremontuotas bei įrengtas. Ir ne iš privačios kišenės, bet iš biudžeto lėšų.  O jį pirks savo būstą pardavusi ambulatorijos vadovė...

Tokių pavyzdžių atrastume ir daugiau. Vadinti juos galima paprastai – korupcija. Deja, norinčiųjų su ja kovoti mūsų rajone, atrodo, nėra.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Varsėdžiai, kaip ir daugelis Lietuvos kaimų, pamažu nyksta. Nyksta, bet ir gražėja kartu. Deja, atrodo, tuo patenkinti ne visi. Štai tokie Varsėdžių paradoksai.

Kaimas keičiasi

Dabar Varsėdžiai pagražėję. Kai atvažiuoji po poros metų, labai aiškiai matai, kad daug kas čia pasikeitę. Ypač - cent­ras, teritorija prie bažnyčios. Redakcijos archyve yra išlikusių senesnių nuotraukų, todėl galime lyginti. Pirmiausia užmeskime akį į darytas 2014-ųjų pavasarį. Štai dvi moterys knisa žemę prie parduotuvės. Tai šiaulietė Irena Šniukienė su drauge, taip pat šiauliške, Atėne Gedminiene. Atėnė kilusi iš Šilalės, bet su Varsėdžiais susijusi tik per savo draugus. Irena - apželdinimo specialistė. Visą gyvenimą dirbo finansininke, o prieš devynerius metus baigė Šiaulių universiteto dekoratyvinės želdininkystės studijas, turi individualią įmonę, kuri užsiima želdiniais.  Šiauliuose už tokią veiklą ji gautų atlyginimą, bet čia dirba dykai ir dar išleidžia savo pinigų.

Kam tas gėlynas prie svetimos krautuvės?

- Kelias į bažnyčią turi būti gražus, - atsakė tada Irena.

Šiemet jis jau tikrai gražus. O prie bažnyčios nebėra į krūvas suverstų akmenų. Prieš porą metų čia riogsojo valgyk­los pamatų griuvenos. Irena pasamdė buldozerį, padarė dailią aikštelę, akį džiugina žalia veja. Ji čia pat, už trijų angelų, kurie saugo varsėdiškio tautodailininko Zigmo Rimgailos atminimą.

Irenos paslaptis

Šis tas naujo atsirado ir atokiau nuo centro. Atvažiuojant nuo Upynos, ties Varsėdžių riboženkliu, pakelėje, maty­ti spalvotais akmenukais nuklotas plotas ir išdėliotas užrašas „Varsėdžiai 595“. Šalia - mūrinis namas. Tai gal ši pakrantė priklauso sodybai? Kol foto­grafuoju, prisistato ir šeimininkė.

- Ne, tai ne mano darbas, - paaiškina ji. - Aš tik žoles paraviu.

Kas visa tai padarė?

- Tokia Irena iš Šiaulių. Ji tik paklausė manęs, ar leisčiau. Kaip neleisi! Argi blogai padaryta?

Ji atvažiuoja ir tvarko Var­sė­džius. Ar daug surasi žmonių, kurie dykai tvarkytų kaimą?

Tai ir yra keisčiausia. O gal vis tik turi kokios naudos. 

Elena kažkaip keistai pažiūri. 

- Kodėl šito klausiate? Ką turite galvoje? 

Taip gerai prasidėjęs pokalbis ima strigti. Na, bet jei žmogus atvažiuoja ir dirba dykai, juk turi būti kažkoks motyvas! 

- Ji - dūšios žmogus! - paaiškina Elena. - Mūsų Zigmo gyvenimo draugė. Jis mirė, o ji saugo jo atminimą. 

Gal čia ta pati verslininkė, kuri Varsėdžiuose įsteigė bendruomenę? 

- Ir gerai, kad įsteigė! Atsi­rado žmogus, kuris apsiėmė tą popierinį vargą, - tvirtina Elena. - O kodėl klausinėjate?

Laikas atidengti kortas - „Ši­lalės artojas“ neseniai ga­vo laišką, kuriame išdėsty­tus faktus reikia patikrinti. Remiantis tuo, kas tame laiš­­ke surašyta, atrodo, Var­sė­džiuose yra žmonių, nepatenkintų I.Šniukienės darbais ir jos įkurta bendruomene.

- Gal kam ir nepatinka, - patraukia pečiais varsėdiškė. - Visokių yra, visokių reikia. O kas negerai? 

Tiesą sakant, daug kas. Laiš­­ke teigiama, jog neva Sta­sys Skalauskas savo namuose įsteigė kaimo bendruomenę, tačiau perleido ją šiauliškei verslininkei, tokiu būdu nu­vildamas kaimo žmones. La­­biausiai neramu, kaip teigia­ma laiške, esą dėl to, kad bend­ruomenė neva įregist­ruo­ta ne Šilalėje, bet kažkur Ša­kiuose. Ir svarbiausia, pasak laiško autorių, iš bendruome­nės narių reikalaujama asmens kodų. 

- Šakiuose? - stebisi Elena. - Pirmą sykį girdžiu!

Išsiaiškiname, jog bend­ruo­­menė iš tiesų įregist­ruota Plau­šiniškės kaime, esančiame prie Varsėdžių. Tai labai lengvai galima patikrinti. To­dėl pradeda kilti įtarimų, kad laišką redakcijai rašė arba nieko nenutuokiantis žmogus, arba manantis, jog re­dak­­cija laiškus skelbia, nepa­tik­­rinusi faktų.

Kalbėjome ir su S.Ska­laus­ku. Šis sakė nesąs didelis aktyvistas, tik padėjęs įsteig­ti bend­ruomenę ir leidęs ją regist­ruoti iš tėvų paveldėtoje sodyboje. Kiekviena bendruomenė privalo turėti adresą, net jei neturi nuosavo kampo. Tai negi gaila?

- Jeigu žmogus kažką daro, būtų nuodėmė atsisakyti, - tvirtina S.Skalauskas. - Aš taip ir žmonėms sakiau.

Tad vis dėlto kodėl galėjo gimti toks laiškas?

- Jaučiu, kas tai galėtų būti, bet geriau į tai nesikiški­me, - išmintingai pataria Ele­na. - Kam tie konfliktai? Yra žmo­gus, kuris moka ir gali daugiau. Yra kitas žmogus, kuris nieko nesugeba. Štai ir atsiranda pavydas. Aš taip sakyčiau. O jeigu atrodo, kad Irena, sutvarkydama aplinką, kažką sugadino, tai kodėl visi po atlaidų bėga fotografuotis prie to sugadinto paveldo? Juk daugelis fotografuo­ja­si prie jos angelų! Dabar tai yra gra­­žiausia vieta. Ir pro mūsų namus važiuodami žmonės pristabdo mašinas, žiūri, kas čia išdėliota. Tie skaičiai - Varsėdžių jubiliejui. Eime, parodysiu, kokį miške radome akmenį.

Elenos kieme ak­muo tik­rai gražus. Šei­mininkė paaiškina, kad jame yra tokia tarsi spe­ciali vieta gėlei padėti. Tačiau akmuo visiškai natūralus, prie jo nagų nekišta - jis tik iš miško partemptas. Tikrai įdo­mu, bet dar įdomiau - bend­ruomenės pirmininkės pas­laptis. Jeigu žmogus važiuoja iš Šiaulių į Varsėdžius, tvarko kaimą, sodina gėles, stato angelus, rūpinasi jubiliejumi ir steigia bendruomenę, turi juk būti koks nors motyvas!

- Galiu pasaky­ti, - sako Ele­na. - Me­nininkas Z.Rim­gaila buvo varsėdiškis, Ire­na - jo draugė. Matyt, Zigmas sva­jodavo, ką jis norėtų padaryti Varsėdžiams. Arba jie abu svajodavo. Tačiau Zigmas mirė, tad Irena užsibrėžė tai, ką jis planavo, įgyvendinti. Štai ir visa paslaptis. Ji man pati prasitarė. Juk sakiau - dūšios žmogus. Bet ne visi gali suprasti.

Kaimas nėra suskilęs

Netoli baž­ny­čios su­tin­ka­­me ir pačią bendruomenės pirmininkę. Iš Šiaulių į Var­sėdžius ji atvažiuoja kiek­vieną savaitę.

- Vėl kas nors negerai? - šypsosi.

Irena prisi­me­na, jog prieš porą me­­tų panašiu reikalu šmiri­nėjau po Var­sėdžius ir už­davinėjau ne­labai malonius klausimus. Ta­da I.Šniukienės veikloje savivalę įžiūrėjo Var­sėdžių bažnyčios zakristi­jo­nas Arū­nas Smirinenka: gir­di, an­gelai pastatyti per daug garbingoje vietoje, per ar­ti baž­nyčios, valstybės sau­­gomoje teritorijoje ir dar be parapijos tarybos sutikimo. Tačiau Upynos parapijos klebonas kun. Eduardas Steponavičius, kuris ir vadovauja Var­sė­džių parapijos tary­bai, tuomet nemat? jo?kios savival?s ir nieko anė jo­kios savivalės ir nieko antikrikščioniško. Pasirodo, bu­­vęs ir parapijos tarybos su­tikimas, o klausimas, daly­vaujant Šilalės dekanui, svars­tytas kelis kartus. Jokių prie­kaištų neturėjo nei aplinko­saugininkai, nei Upynos seniūnė Stefa Kažukauskienė. 

- Būna, žmogus pajudina pirštą, bet po to eina ir reikalauja kokios malonės. O I.Šniukienė nieko neprašo, tik leiskime jai dirbti, - sakė tada seniūnė. 

Kas rašė skundą dabar, neaišku. Mat laiškas - anoniminis. 

- Jaučiu, kas tai galėtų būti, bet nesigilinkime, - pasiūlo I.Šniukienė. - Mes jau turime bendruomenę, žmonės susirenka, puošia Varsėdžius. Per Roko atlaidus pasidarome kaimo šventę - be alkoholio,  vaišinamės ledais,  gira. Šiemet rajono savivaldybė da­vė šiek tiek lėšų muzikantams pasisamdyti, pasikviesime „Bijotaičius“. Artėja 600 metų jubiliejus, laikas apie jį galvoti. Onutė Stanytė dovanojo du ąžuolus - iš jų padarysime stogastulpius jubiliejaus garbei ir pastatysime ties Varsėdžių riboženkliais. Štai čia reikėtų iškirsti krūmus, išvalyti daubą bei iškasti gražų tvenkinį. Esame bendruomenė ir jau galime gauti Žemės ūkio ministerijos paramą, kuri remia tokius projektus.

O kaip su tais asmens kodais? Kodėl jų reikalaujama?

- Nerei­kalau­ja­me! - sako pir­mininkė. - Kas norėjo - sakė, kas nenorėjo - nesakė. Norint gauti projektui finansinę paramą, reikia turėti realią bend­ruomenę ir gerai sutvarkyti dokumentus. Aš maniau, jog bendruomenės narių sąraše reikalingi ir asmens kodai. Pasirodo, ne. Bet nieko blogo, kad sužinojome. Iš jų galima išskaityti gimtadienius, pasisveikiname vienas kitą.

Atrodytų, iš nieko pučiamas burbulas. Tačiau yra ir šis tas rimtesnio. Keletas „Šilalės artojo“ kalbintų varsėdiškių nenoromis užsiminė apie bend­ruomenei kišamus pagalius. Pavyzdžiui, S.Skalauskas sakė nesuprantąs, kam bendruomenei statytis savo pastatą, jeigu yra puikiausi parapijos namai. Juk tie patys žmonės priklauso parapijai, tie patys - bend­ruomenei. Išeitų, jog dirbtinai kuriamos dvi bendruomenės. Kaime žmonių vis mažiau, ir tie patys dirbtinai priešinami.

Tačiau bendruomenės pirmininkė nemano, kad kaimas yra suskilęs. Žmonės, anot jos, geranoriškai sutiko iniciatyvą, savo darbais bei aukomis prisideda prie bendro reikalo. Jeigu yra nepatenkintų, tai - ne tragedija.

- Labas, Irena! - prie parduotuvės pasveikina kažkoks varsėdiškis. - Aš jau sugalvojau, ką daryti su elektra! Skydinė bus. 

- Gal atvežti kokio metalo? - klausia Irena. 

- Neimkit į galvą, viskas bus padaryta, - užtikrina vyriškis ir nueina. 

Irena paaiškina, jog tai - Vy­tautas Patlaba. Kaimo cent­re žmonės pasisodino eglutę, ku­rią pasipuošia Ka­lė­­doms. Tiesą sa­kant, ją puo­šia Lai­mu­tė Pat­labienė. Ap­­švietimui nuo Pat­­labų sody­bos atvesta elektra, ji irgi do­vanai. Reikėtų elekt­rai kažko pastovesnio, patikimes­nio - ko­kios nors skydinės. Taigi V.Pat­laba padarys. 

Prie mūsų prieina dar vienas vyras, ima dėkoti Irenai už kažkokią dovanotą striukę ir piršti jai vyrą. 

- Esate puiki moteris, Jums reikia gero vyro, - pradeda įtikinėti.

Taip mėgstama kal­bėtis, kai būrin susirenka giminės. Klau­sausi, galvoju: ar ga­li būti, jog kaimo žmonės šitos moters nepažįsta ir apie ją nieko nežino? Tačiau paskaitykime kelias eilutes iš anoniminio laiško: „Dabartinės pirmininkės mes nei pažįstame, nei žinome, kas ji ir iš kur. Tas pasakymas, kad ji yra verslininkė iš Šiaulių, mums nieko dar nesako“.

Ar gali būti, jog šitaip parašė žmogus, gyvenantis Var­sėdžiuose? Bet, atrodo, jis iš tiesų čia gyvena! Gyvena, ma­to ir nieko nežino?

Ir vis dėlto kaimas gražėja. Žmonės susirenka, mokosi dirbti ir švęsti kartu. O tai jau šis tas.

Petras DARGIS

Autoriaus nuotr.

Gegužės 29 d. Žemaičių kultūros draugijos Šilalės skyriaus nariai rinko naują seniūną, nes daug metų šias pareigas ėjęs Kazys Juknius dėl ligos pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio darbo. Dabar šis darbas patikėtas etatinei savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistei Jurgitai Viršilienei.

Ir nors sakoma, jog naujoji seniūnė buvo išrinkta, realiais rinkimais, deja, to negalima pavadinti: į šią vietą buvo pasiūlytas vos vienas kandidatas, todėl susirinkusiems maždaug 30-čiai žmonių nieko kito neliko, kaip tik vienbalsiai balsuoti už K.Juknių panorusią pakeisti J.Viršilienę.

Buvusio seniūno aktyvumu, atsidavimu tam, ką daro, bei gebėjimais nuoširdžiai įsitraukti į visuomeninę veiklą tikriausiai niekas neabejoja. Jis daug ką naujo sukūrė mūsų rajone, ragino žmones būti pilietiškus, aktyviai kelti į viešumą problemas. Dirbo iš širdies ir atiduodavo savo idėjai visas jėgas. Be to, Kazys sugebėdavo suburti žmones taip, kad jie patys eidavo jam į pagalbą. Beje, ne be jo inicia­tyvos sukurtas ir žemaičių herbas „Meška“.

Gerai prisimenu, kai 2000-ųjų kovo 10 d. su K.Jukniumi įėjome į Prezidentūros svečių salę, kuri buvo puspilnė. Savo nuostabai išgirdau balsus: „O, Šilalė, Kazys“. Tai rodo, jog apie jo veiklą žinojo ir plačiau, o jį patį, kaip asmenį, pažinojo iniciatyvūs Lietuvos žmonės.

Bet grįžkime prie seniūno rinkimų. Susirinkime buvo smagu klausytis J.Viršilienės kalbos. Ji daug ir plačiai pasakojo apie savo tie­sioginį darbą, apie pamink­lų apsaugą, jų priežiūrą, įteisinimą bei kt. Sutinku, kad tai yra būti­na. Deja, mes, susirinkusieji, neišgirdome, kaip naujoji seniūnė žada susitvarkyti su visuomeninėmis parei­gomis. Ar Žemaičių kultūros draugijos veikla nuo šiol vystysis tik po darbo valandų? Juk užsiimti ja tiesioginio darbo laiku J.Viršilienė lyg ir negali. Be to, ji dar neakivaizdžiai studijuoja, o vakare laukia šeima...

Todėl nori nenori peršasi išvada, jog kažkuris užsiėmimas nukentės. Arba Žemaičių kultūros draugijos seniūnės pareigos bus atliekamos formaliai, arba J.Viršilienės darbas „kultūros paveldo apsaugos vyr. specialiste“ savivaldybėje yra tik etatas, už kurį iš mokesčių mokėtojų kišenės jai mokama alga.

Apmaudu, bet tokių etatų, mano nuomone, savivaldybėje yra ir daugiau.

Danutė PIETERIENĖ

„Bočių“ bendrijos

garbės pirmininkė

Šią situaciją galėčiau pavadinti komiška, jeigu ji ne­kenktų mano nedideliam verslui.

Keliolikos arų plote auginu agurkus. Šio pavasario pradžia buvo gana šalta, todėl net naktimis tekdavo keltis pašildyti šiltnamių. Įdarbinau kelias moteris daigams susodinti bei prižiūrėti, daug triūso teko ir pačiam, kol pagaliau užaugo pirmasis derlius. Kaip ir pernai, atsivežiau porą maišų ir, pasidėjęs miesto turgelio prieigose, ramiai prekiavau. Pirkėjų netrūko, nes mano  užaugintas daržoves jie mėgsta.

Tačiau sklandžią prekybą netikėtai sutrukdė savivaldybės valdininkė, paliepusi su savo agurkais kraustytis kitur. Bandžiau aiškinti, jog niekam nekeliu jokių nepatogumų, bet stropioji valdžios atstovė, matyt, vyresnybės pa­siųsta, su­kėlė šurmulį, iškvietė policiją. Jaučiausi kaip koks nusikaltėlis, nors prekiavau sa­vo užaugintomis daržovėmis, o ne tokiomis, kokias dažnai atsiveža perpardavinėtojai, prekiaujantys ant to paties šaligat­vio.

Bandžiau teisybės ieškoti miesto seniūnijoje. Tačiau supratau, kad ji mažai gali, kad yra viršesnių, duodančių įsakymus bei nurodymus, kam ir kur prekiauti.

Apmaudu, jog valdininkai, nuolat tvirtinantys, kad jie tarnauja žmonėms, negali iš­spręsti paprasčiausios prob­lemos, o siuntinėja vienas pas kitą. Dienos bėga, mano agurkai auga ir, ko gero, nebus kitos išeities, kaip atvežti ir supilti juos savivaldybės aikštėje...

Nesuprantu, kam užlipau ant nuospaudos, jog negaliu užimti poros metrų šaligat­vio? Kai tuo tarpu nuolat čia stovi automobilinė priekaba, iš kurios prekiaujama sėk­lomis, vaisiais, daržovėmis, šaligatviai nukloti gėlėmis, drabužiais. Deja, man kažkodėl negalima. Ar kiti geriau moka? Klausimas – kam? Pa­sakykite, susimokėsiu ir aš.

O gal valstybės lėšomis sutvarkyti šaligatviai Šilalėje jau perduoti pasiturintiems verslininkams, kurie pelnosi dar ir iš tokios nuomos?.. Kaip toje dainoje: mažas esi ir suprasti negali...

Virginijus MONKEVIČIUS

Algimanto AMBROZOS nuotr.