Profesorius Petras Bielskis – teatro legenda, praėjusią savaitę pasitiko garbingą 90-ąją sukaktį. Ta proga re­žisierių, teatrologą, humanitarinių mokslų daktarą, Šilalės garbės pilietį sveikino ne tik Klaipėdos kultūros bend­ruomenė, buvę jo studentai, bet ir gimtojo krašto atstovai – Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija, seniūnija, bendruomenė, bu­vęs Seimo narys Jonas Gudauskas. 

Režisierius, teatrolo­gas, Klaipėdos uni­ver­si­teto profesorius, teat­ro meno puoselėtojas, klojimo teatrų judėjimo atgai­vin­tojas prof. dr. P. Biels­­kis gimė 1935 m. vasario 20 d. Mėčiuose, Laukuvos valsčiuje. Todėl į iškilaus Šilalės kraštiečio jubiliejui skirtą vakarą Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Baltojoje menėje pasveikinti jo susirinko buvę studentai, artimieji ir, žinoma, kraštiečiai. Buvęs laukuviškis niekada nepamiršo savo šaknų, stiprūs ryšiai su Laukuva ir Šilale jį sieja iki šiol, 2008 m. jam buvo suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas.

P. Bielskis neatsiejamas nuo Lietuvos teatro istorijos – per dešimt­mečius jis sukūrė daugybę spektaklių, skleidė kultūrą per akademinę ir meninę veiklą, jo darbai paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos meninėje ir edukacinėje erdvėje. Per savo ilgą ir prasmingą karjerą jis yra pelnęs gausybę garbingų apdovanojimų, tarp jų – Balio Sruogos, vyskupo Motiejaus Valan­čiaus premijas, Klaipėdos mies­to Kultūros magistro titulą, jam buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženk­las „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir kt. Jis yra žinomas ne tik kaip talentingas menininkas, bet ir kaip mokytojas, padėjęs ugdyti naująsias teatro kartas, P. Bielskio iniciatyva prieš daugiau nei 10-metį Laukuvoje buvo surengta Lietuvos klojimo teat­rų krivūlė. 

Ir nors kraštietis yra sukūręs daugybę vaidmenų, jam artimiausias yra žemaičių vyskupo, kovotojo su rusifikacija, blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininko M. Valančiaus gyvenimo kelias ir veikla. P. Bielskis yra sakęs, jog įvairiuose pastatymuose su savo auklėtiniais vyskupo M. Valančiaus vaidmenį yra atlikęs daugiau kaip pusšimtį kartų, tai yra pats mylimiausias jo herojus ir personažas scenoje. 

Minint garbingą 90-ąją sukaktį, Klaipėdos universitete atidaryta profesoriaus tapybos darbų paroda – pasak Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekano prof. dr. Rimanto Balsio, ko gero, daugelis turbūt net nežino, kad profesorius yra nutapęs per 200 paveikslų. 

Taip pat šio renginio metu P. Biels­kio svečiai turėjo unika­lią galimybę išgirsti jubiliatą skaitant vyskupo M. Valančiaus laiškus bei susipažinti su naujausia jo novelių knyga „Ma­žosios sak­mės: laiko atodangos“.

„Šilalės artojo“ inform.

Sigito KANCEVYČIAUS nuotr.

Neformalaus švietimo esmė yra sudaryti sąlygas mokinių papildomai savišvietai, skatinti kūrybiškumą, sa­viraišką, atrasti vis naujų galimybių pažinti save, ateityje renkantis profesiją ir planuojant karjerą. Šilalės Da­riaus ir Girėno progimnazijoje mokiniai gali lankyti daugiau nei 30 įvairių neformaliojo ugdymo būrelių, tad rinktis tikrai yra iš ko.

Įgyvendinant įtraukiojo ugdy­mo koncepciją, šiais mokslo metais specialiųjų poreikių mokiniai turi galimybę lankyti technologijų mokytojos Danguolės Mikutavičienės vadovaujamą būrelį „Keliauk į technologijų pasaulį mažais žingsneliais”. O štai visus mėgstančius rašyti, tirti, domėtis įvykiais, lietuvių kalbos mokytoja Zita Kasiliauskienė pakvietė į Jaunųjų žurnalistų būrelį. Jo nariai, 7–8 klasių mokiniai, leidžia progimnazijoje laik­raštuką „Saulės spindulys“. Beje, toks jo pavadinimas sumanytas, žvelgiant į mokyklos emb­lemą. Šiuo metu leidiniui yra renkama medžiaga projektui „Mano sėkmės istorija“. Skaitytojams pateiksime buvusių mokyklos mokinių pasiekimus, papasakosime, kaip jiems sekasi versle ar asmeniniame gyvenime. Neabejojame – tokios istorijos gali tapti įkvėpimo šaltiniu jaunesniajai kartai.

O visai neseniai jaunieji Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos žurnalistai apsilankė ra­jono laikraščio „Šilalės arto­jas“ redakcijoje – ekskursija buvo puiki galimybė iš arčiau susipažinti su žurnalistikos pasauliu ir sužinoti, kaip gimsta laik­raštis. Mokiniai buvo šiltai sutikti laikraščio korespondentų bei redaktorės, iš jų išgirdo apie kasdienį darbą, laik­raščio leidybos procesą ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti rašant straipsnius, rengiant interviu, renkant informaciją. Mokiniai turėjo galimybę pamatyti, kaip atrodo redakcijos darbas iš vidaus – nuo idėjos iki straipsnio publikavimo.

Jaunieji žurnalistai smalsavo, kaip renkami faktai publikacijoms, kaip vyksta laikraščio maketavimas, kur jis yra spausdinimas, klausinėjo, su kokiais netikėtumais susiduria žurnalistai. „Šilalės artojo“ redaktorė Angelė Bartaševičienė papasakojo laikraščio istoriją, jo svarbą bendruomenei ir paragino mokinius nebijoti rašyti bei dalintis savo nuomonėmis – pasak redaktorės, laikraštis visuomet laukia jaunųjų talentų idėjų, mielai spausdina jų mintis ir nuomones.

Ekskursija mokiniams paliko didelį įspūdį – jie ne tik praplėtė savo žinias apie žurnalistiką, bet ir suprato, koks atsakingas ir įdomus yra žurnalisto darbas. Kai kurie netgi svarsto galimybę ateityje išbandyti save šioje srityje. Susitikimas su „Šilalės artojo“ redakcija buvo ne tik edukacinis, bet ir įkvepiantis. Tikimės, kad panašios išvykos taps tradicija, skatinančia jaunimą domėtis žiniasklaida bei kūrybiniu rašymu.

Zita KASILIAUSKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja,

Jaunųjų žurnalistų būrelio vadovė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kaip ir kasmet, vasario pa­baiga atneša didžiausią šventę mylintiems lite­ra­tū­­rą: Vilniaus knygų mugė ža­da įspūdingą literatūros fiestą su Lietuvos ir už­sie­nio autoriais, o ką tik pa­skelbtas kūrybiškiausių lietuvių autorių knygų dvy­liktukas sufleruoja, ko dai­rytis leidyklų stenduose. 

Šiandien paskutinė proga Šilalės kultūros centro fojė pamatyti vykstančią vaikų pieši­nių parodą „Dovanoti gera!“, kurią remia Nacionalinis transplantacijos biuras su Klaipėdos universiteto ligoninės Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centru. Darbai parodai buvo atrinkti iš dau­giau nei 300 5–10 klasių mokinių piešinių, kuriuose jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos dalinosi savo donorystės vizija – piešė su ja susijusius žmones, simbolinį organų ir audinių dovanojimo aktą, praradi­mo skausmą ir suteiktą viltį gyventi.

Jau 25 kartą kviečia tarptautinė Vilniaus knygų mugė, šiemet pasitiksianti su tema „Kukutis eina į mugę“. Į šiųmetinę mugę atvyks daug užsienio sve­čių, tarp kurių Nobelio lite­ra­tūros premijos laurea­tė Svet­lana Aleksijevič, norvegų rašy­tojas, romano „Plauk su skęstančiais“ autorius Larsʼas Myt­tingʼas, ukrainiečių rašytoja Tania Pjankova ir kt. Knygų mu­gė vyks vasario 27–kovo 2 d. Lie­tuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslinin­kai išrinko kūrybiškiausių 2024-aisiais išleistų lietuvių autorių knygų 12-ą. Į jį pateko Kotrynos Zylės pirmasis romanas suaugusiesiems „Mylimi kaulai“, skulptoriaus Mykolo Saukos romanas „Kambarys“ ir kt. 

Praėjusią savaitę už nuopelnus kultūrai bei menui paskirta 12 Vyriausybės kultūros ir meno premijų. Jos įteiktos vertėjai I. Aleksaitei, menininkų duetui N. Černiauskaitei ir U.  Gel­gudai, dailės istorikei E. Grigoravičienei, knygų leidėjai G. Kadžiulytei, aktorei V. Mockevičiūtei, kompozitorei L. Narvilaitei, literatūrologei J. Sprindytei, aktoriui E. Stancikui, dirigentui M. Staškui, teatro ir kino dailininkei S. Šimkūnaitei, vitražistei D. O. Truskaitei, teatrologei R. Vasinauskaitei. 

Tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga 17 kartą surengtas Gražiausių įmonių pavadinimų konkursas, jo nugalėtojais tapo įmonės, pasivadinusios „Kanda žandą“, „Kreiva lentyna“, „Mažasis nuotykis“, „Mes jau čia“, „Molis marguolis“, „Saldžių sap­nų“, „Lengvai lengvai“, „Noksta“, „Pabirusios raidelės“, „Raktulis“, „Trepsius“, „Smėlis batuose“ ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Apie tai, kokiomis nuotaikomis charkiviečiai pasitinka ketvirtus karo metus, nusprendžiau praeivių gatvėje paklausinėti pasiėmęs ryškų mikrofoną, mat vietiniai bijo atvirauti dėl įsivyravusio nepatiklumo, dėl draudimo viešinti strateginius objektus, žuvusių bei sužeistų karių skaičių. Prisistačius, kad esu karinę akreditaciją turintis lietuvis ir darau įrašą neklausdamas pavardės bei nefotografuodamas pašnekovo, atsiranda gerokai didesnė tikimybė, kad išgirsiu tikrą nuomonę.

Ketvirtus karo metus Ukraina pasitinka traukdamasi mūšio lauke ir prarasdama vis daugiau teritorijų, tautoje mažėjant vienybės, o pasauliui ginčijantis dėl JAV pradėtų keistų „taikos derybų“. Apie karo eigą objektyvų vaizdą susidaryti nėra lengva, nes Kyjivas ir Maskva apie mūšius dažnai specialiai skleidžia melagingą informaciją, siekdamos suklaidinti priešininką. 

„Tai, kad JAV tariasi su Rusija, ignoruodama mus, yra labai skaudu ir neteisinga. Tiek laiko buvo kalbama, kad giname ne vien savo šalį, bet ir visą Europos bei pasaulio demokratiją nuo autokratinės Rusijos, bet dabar paaiškėjo, jog mūsų tikrai nepriims į NATO, o Trumpui Maskva yra svarbesnė už Kyjivą“, – pareiškė 38 metų Ženia.

Jis iš prakalbintų keliolikos praeivių buvo vienintelis, sakęs, kad Ukraina turi nesutikti pasirašyti jokios taikos sutarties, jeigu nebus grąžintos Kremliaus užimtos žemės. Santechniku dirbantis Ženia per karą prarado šeimą, žmona su dukra pabėgo į Vokietiją, ten susirado kitą partnerį. Vyriškis į savo butą priėmė gyventi tetą, nes šios namas sudegė per priešo apšaudymą Kupianske. 

„Esu piktas ant Putino, ant Vakarų, jog delsė su ginkluote, o dabar nori mus išduoti – priversti pasirašyti taiką, atiduodant penktadalį teritorijos užpuolikui. Esu piktas ant prezidento Volodymyro Zelenskio, jog neištesėjo pažadų suvaldyti korupciją, todėl iš kariuomenės išsisuka turčiai ir politikų vaikai, o seniai ir invalidai yra verčiami kariauti. Aš turiu įgimtą regos ligą, seniai esu atleistas nuo tarnybos, tačiau dabar kviečia į karinį komisariatą, nors viena akimi beveik nieko nematau. Kasdien bend­rauju su žmonėmis, tad galiu tvirtinti, jog dauguma Charkive pasilikusių žmonių yra vargetos arba pensininkai. Jie vos suduria galą su galu ir labiausiai trokšta karo pabaigos, nes Rusija už 30 km, o baimė dėl kasdienių apšaudymų visus pavertė ligoniais“, – dėstė Ženia.

„Fronte žuvo pusbrolis ir geriausias draugas, esu studentas, bet bijau, kad gali tekti kariauti, jei nebus susitarta dėl taikos. Į D.Trumpą dedu dideles viltis, noriu, kad karas greičiau pasibaigtų. Teritorija nėra pats svarbiausias dalykas, pirmoje vietoje turi būti žmonių gyvybė. Be užimtų teritorijų pragyvensim, esam didelė valstybė, tad su taikos planu reikia sutikti kuo greičiau, kad nebežūtų kariai. Pritariu dėl Ukrainos stojimo į ES, bet ne į NATO, nes tai yra karinė organizacija, tai reikštų tolesnį karo eskalavimą“, – įsitikinęs 26-erių Romanas. 

Inžinieriumi prisistatęs 63 me­tų Vadimas sakė, kad irgi viliasi, jog karas baigsis per artimiausius 3–4 mėnesius, nes, anot jo, D. Trumpas to siekia, o neva Rusija „tam neprieštarauja“. 

„Jei užsispirs mūsų prezidentas ir jį palaikys ES šalys, derybos gali įstrigti arba sužlugti. Turim pamiršti planus dėl stojimo į NATO, nes Rusija padarys viską, kad to neleistų. Iš pat pradžių man buvo aišku, jog šansų laimėti neturim, pas juos daugiau karių, daugiau šaudmenų, o ir atominis ginklas, kurio baiminasi net Vakarai. Jei karas užsitęs kaip Donbase, Charkivas liks pustuštis ir degraduos, nes iš čia išsikels įmonės, universitetai. Norim taikos, pavargom nuo karo“, – kalbėjo Vadimas.

„Labai nenoriu palikti okupan­tams jų užgrobtas žemes, tačiau spėju, kad jų neatgausim. Užsienio šalys dėl Ukrainos nesiaukos, nesijungs kariauti, o mū­sų vyrai nebenori į frontą, slapstosi. Esu pensininkė, buvusi pedagogė, po kiekvieno pranešimo apie kritusį auk­lėtinį nemiegu, geriu vaistus ir meldžiu taikos. Nebenoriu mirčių, nebenorių pavojaus sirenų“, – prisipažino Oksana.

Esu tikras, kad pakalbinęs žmones Kyjivo ir ypač Vakarų Ukrainos miestų gatvėse būčiau išgirdęs kiek kitokius atsakymus nei Charkive. Didžiausiame Rytų Ukrainos mieste net ir po trijų karo metų vis dar dominuoja rusų kalba, o gyventojai informacijos neretai semiasi tik Mask­vos administruojamuose socialiniuose tinklapiuose. Tuo įsitikinau, gatvėje prakalbinęs

80-metę Olią. Buhaltere dirbusi pensininkė pareiškė netikinti, kad D. Trumpas rimtai siekia taikos, nes, anot pensininkės, JAV pati ir sukėlė karą Ukrainoje, pati iš to neva ir pelnosi. Senolė tvirtino, jog Krymas ir Donbasas nuo amžių buvusios Rusijos žemės, o Ukrainai nereikia stoti nei į ES, nei į NATO. 

„Geriausia buvo tarybiniais laikais – butus gavom, mokesčiai maži, maistas pigus, medicina nemokama. Jei Ukraina būtų likusi su Rusija, gyventume dabar ir geriau, ir taikoje“, – postringavo senolė. 

Žinoma, ir Charkive galima sutikti visiškai kitaip manančių žmonių, tačiau dabartinės gyventojų nuotaikos labai skiriasi nuo vyravusių karo pradžioje. Kai prieš metus ar du pašnekovų užklausdavau, ar nereikėtų Ukrainai sekti Suomijos pavyzdžiu ir atiduoti dalį žemių Rusijai mainais į taiką, dauguma į mane pažiūrėdavo kaip į provokatorių ar net Mask­vos agentą. Dabar daugelis jau patys teigia, jog neva tokia taktika būtų priimtina karui užbaigti. 

Iš Lipcių fronto zonos grįžęs Kolia kovoja viename padalinyje su dviem savanoriais kariais lietuviais. Vaikino paklausiau, ar tiki greita karo pabaiga ir ką mano apie D. Trumpo pareiškimą, kad karą pradėjo V. Ze­lenskis. Pasak kario, jis yra išgyvenęs kelis sužeidimus, matęs draugų žūtis ir jaučiasi labai pavargęs, trokšta taikos ir nori grįžti namo, bet tuo pačiu jis yra pasiryžęs kariauti toliau.

„Nekvaršinu galvos dėl politikų sapalionių, nes turiu ruoštis naujam mūšiui, man svarbiausia yra nepraleisti priešo ir išlikti gyvam, visa kita fronte yra mažiau reikšminga“, – sakė vaikinas ir prašė padėkoti Lietuvai už nuolatinę paramą jų brigadai.

Vis labiau realu, kad Ukraina po šio karo praras penktadalį teritorijos su daugybe užminuotų žemių, sugriautų namų, žuvusių bei suluošintų žmonių. Be to, iš šalies yra išvykę apie 8 milijonus gyventojų, dauguma jų greičiausiai į tėvynę nebegrįš. Šaliai bus daug darbo, atstatant ūkį, nuginkluojant visuomenę, įveikiant korupciją, tačiau jos žmonės vis tiek tiki, kad gyvens laisvi ir nepavaldūs Mask­vai.

Kolia prie kelio, vedančio į Lipcių frontą, parodė pernai ant tvoros išpaišytą žodį „Gara“. 

„Tai jūsų tautiečio Tado Tumo įamžinimas, jis žuvo pernai, vasario 23 d., netoli Bachmuto“, – priminė ukrainiečių karys. 

T. Tumas buvo aistringas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo fanas, dėl aukšto ūgio draugų vadinamas Milžinu. Nuvykęs į Ukrainą savo šaukiniu jis pasirinko žodį „Gara“ – lietuviškai tai reiškia kalnas... 

Šis grafiti užrašas mūsų tautiečiui atminti puikuojasi ant mūro sienos šalia kitų piešinių, skirtų pagerbti karius bei karinius dalinius. Už jos – sudegę garažai bei namai su skylėmis vietoj langų, nes jie išbyrėjo per priešo bombardavimus...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Patvirtinti atnaujinti Valdymo reikalavimai ne tik nesukuria žemės ūkio subjektams naujų prievolių, bet ir supaprastina jų įgyvendinimą bei mažina administracinę naštą, atsiranda daugiau lankstumo. 

Tręšiantiems TIK mėšlu ir (ar) srutomis arba tręšiamaisiais produktais (azoto trąšo­mis) tręšimo planas NĖRA PRIVALOMAS. Anksčiau tręšiantiems mėšlu toks planas buvo privalomas. Po šio keitimo tręšimo planas privalomas tik tada jeigu tręšiama kompleksiškai, t.y. ir mėšlu, ir (ar) srutomis, ir azoto turinčiomis trąšomis. Kitaip tariant, tręšimo planas reikalingas tik šiais trim išskirtiniais atvejais, t.y. kai tas pats laukas: 

•tręšiamas mėšlu ir azoto turinčiomis trąšomis;

•tręšiamas srutomis ir azoto turinčiomis trąšomis;

•tręšiamas mėšlu ir srutomis bei azoto turinčiomis trąšomis.

Iki tręšimo sezono bus pakeistas šiuo metu derinamas Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, kuriame bus grąžintas iki 30 ha plotas, kuriam tręšimo planas bus neprivalomas. Tręšimo planas bus reikalingas, kaip ir anksčiau, tik tada, kai bus tręšiama 30 ha ir didesnis plotas ir TIK tuo atveju, kai bus tręšiama kompleksiškai: mėšlu ir (ar) srutomis, ir azoto trąšomis. Tokiu atveju tręšimo planas privalomai turės būti rengiamas tręšiamiems laukams, o ne visam ūkiui. Jeigu ūkis atskirus laukus tręš išskirtinai tik mėšlu (srutomis), o kitus – išskirtinai tik mineralinėmis trąšomis, tręšimo planas nebus privalomas.

Atsiranda laisvumas ir pildant mineralinių (neorganinių) ir organinių trąšų žurnalus. Žurnalą bus galima pildyti Žemės ūkio duomenų cent­ro PPIS (https://paseliai.vic.lt) arba popierinėje, arba elektroninėje formoje. Duomenys popierinėje ar elektroninėje formoje gali būti pateikiami lauko arba valdos lygmeniu. 

Visais atvejais žurnalų pildymas PPIS elektroninėje aplinkoje mažina patikrų kiekį ūkiuo­se, ką visada žemdirbiai ir akcentuoja.

Taip pat svarbu žinoti, jog pareiškėjai, dalyvaujantys Lie­tu­vos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano ekologinėse sistemose, pagal kurias draudžiama naudoti mineralines ir (ar) organines trąšas, žurnalus privalės pildyti bendra, anksčiau išdėstyta, tvarka (papildomų žurnalų pildyti nereikės).

Sigito Strazdausko nuotr.

Ar kada nors svajojai parašyti pjesę, kurią galėtų išgirsti kiti? Tavęs laukia unikali galimybė! Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centras kviečia 6–12 klasių mokinius dalyvauti pjesių konkurse „Teatrakcija 2025". Tai puiki proga išbandyti save dramaturgijoje, atskleisti kūrybiškumą ir išgirsti kaip tavo istorija atgyja scenoje. Nugalėtojų laukia piniginiai prizai ir unikali galimybė išgirsti savo pjesės skaitymus!

„Talentui reikia skatintojų, genijui – tik laisvės", – yra pasakęs Johann Wolfgang von Goethe. Ši mintis puikiai atspindi, kodėl svarbu suteikti galimybes ir palaikymą jauniesiems kūrėjams. Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro rengiamas konkursas „Teatrakcija 2025" siekia padėti jaunimui atrasti ir išbandyti savo kūrybines jėgas, ugdyti ne tik literatūrinius, bet ir dramaturginius gebėjimus. Tai puiki galimybė lavinti kalbos kultūrą, kūrybiškumą ir pasiruošti tapti tikrais scenaristais.

Pjesė – tai draminis literatūros kūrinys, dažniausiai skirtas teatro pastatymams, kurio pagrindinis dėmesys skiriamas veikėjų dialogams ar monologams. Žanrų įvairovė neribojama – laukiamos komedijos, dramos, tragedijos, melodramos, pasakos ir daug daugiau. Kiekvienas kūrinys yra unikalus ir atspindi autoriaus pasaulį, todėl kviečiame jaunuosius dramaturgus išlaisvinti savo vaizduotę ir kūrybiškumą!

Pjesės konkursui turi būti pateiktos lietuvių kalba. Jei kūrinys parašytas kita kalba, būtina pridėti vertimą į lietuvių kalbą. Nėra svarbu, kada buvo sukurta pjesė – galima pateikti ir jau anksčiau rašytus, ir specialiai konkursui sukurtus kūrinius, tačiau kūrinys turi būti nepublikuotas ir neteiktas kitam konkursui.

Konkurse kviečiami dalyvauti 6–12 klasių mokiniai iš Klaipėdos miesto ir visos Lietuvos. Kūriniai bus skirstomi į dvi kategorijas: 6–9 ir 10–12 klasių mokinių sukurtos pjesės. Vertinimo komisija, vertindama kūrinius, atsižvelgs į dramaturgines savybes, žanro atitikimą, jaunimui aktualias temas, idėjos išsamumą, kūrybiškumą ir meninį įspūdį.

Baigiamieji renginiai, kuriuose bus skaitomos geriausios pjesės, įvyks 2025 m. gegužės 16 ir 23 dienomis. Kūriniai, kurių apimtis ne mažesnė nei 4 lapai, priimami iki 2025 m. balandžio 18 d. 16.00 val. el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Papildoma informacija:  Tel. +370 656 95648, el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba interneto svetainėje www.kkljc.lt

Lietuvoje populiarėja nauja „mada” – politikų ir teismuo­se ne­ma­lonumų turinčių pi­lie­čių laiškai JAV prezidentui Do­naldui Trumpui ar jo kabineto na­riams. Pir­miausia išgirdome, kad bent keli riaušių prie Seimo bylos dalyviai, susidūrę su teismo nuosprendžio našta, nusprendė pagalbos kreip­tis į JAV prezidentą – prašoma, kad jis įsikištų į Lietuvos vidaus reikalus ir išvaduotų „politinius kali­nius”... 

Laišką JAV prezidentui turi pristatyti europarlamentaras Petras Gražulis, kuris prieš kurį laiką išsakė svajonę, kad Lietuva galėtų tapti viena iš JAV valstijų. Kaip tai dera su pagarba Lietuvos valstybingumui? Buvusi valdžia buvo kaltinama, kad „parsidavė amerikonams”, bet kaip vertinti dabartinius laiškus? Kitas dalykas – kad ir kaip galingai šiandien atrodo D. Trumpo pertvarkos, labai tikėtina, jog kitą kadenciją JAV turės visai kitokių pažiūrų prezidentą. Tai gal tada P. Gražuliui iš karto geriau prašyti, kad D. Trumpas taptų Lietuvos karaliumi Donaldu I? 

Makabriška? Tikrai taip. Galėtume nekreipti dėmesio į eilinę Petro inicia­tyvą, jei staiga nebūtų pasirodęs dar vienas laiškas JAV prezidento administ­racijai. Šį sykį JAV Vyriausybės efektyvumo departamentui vadovaujančiam milijardieriui Elonui Muskui jį parašė „Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Jis paprašė duomenų, ar tarptautinės plėtros agentūros lėšomis finansuotos Lietuvoje veikiančios organizacijos galėjo daryti įtaką vidiniams politiniams procesams, ir pakvietė E. Muską pasikalbėti akis į akį bei paaiškinti, ką ir kaip reikia daryti. Belieka džiaugtis, jog parlamentaras, prisiekęs Seime ginti Lietuvos valstybę ir jos teritorinį vientisumą, nepakartojo P. Gražulio minties, nes tai būtų geras glėbys malkų dar vienos apkaltos laužui.

Mūsų šalies himne yra žodžiai „vienybė težydi”. Regis, jie turėtų įkvėpti ir parlamentarus pirmiausia pokalbio akis į akį siekti ne su kitos šalies, o su savo valstybės prezidentu. Tačiau kol kas politikai daug kalba vienas apie kitą, bet ne vienas su kitu...

Kita vertus, gal reikėtų pasidžiaug­ti, kad žmonės sugeba parašyti ilgus ir palyginti rišlius politinius laiškus, nes, kaip parodė tarptautinis (EBPO) tyrimas, Lie­tuvoje net keturiems iš dešimties suaugusių gyventojų itin sunkiai sekasi atlikti elementarius arit­metinius veiksmus, rišliai formuluoti sakinius, daug žmonių turi rimtų problemų, suprasdami tekstą. Net ir neilgą. Jau nekalbant apie solidžios apimties straipsnį, kuriam suvokti reikia ne tik elementariausių įgūdžių, bet ir dalykinių žinių, gebėjimo ilgiau sutelkti dėmesį. Tyrimų duomenimis, beveik pusė Lie­tuvos gyventojų itin sunkiai sugeba atrasti sprendimą, susidū­rę su paprastomis problemomis, kai reikia įvertinti situaciją, apsvarstyti alternatyvas ir pasirinkti geriausią išeitį.

Gal tyrėjai pernelyg pakėlė kartelę ir reikalauja, kad visi būtume intelektualai ar ekspertai? Lyg ir ne. Todėl labiausiai neramu dėl palyginimo su kitomis valstybėmis, nes esame arčiau  „dugno”, o raštingu­mo įgūdžiai turi tendenciją prastėti.

Priežastys, be abejo, komp­leksinės. Technologijos, kurios vis labiau įsigali mūsų gyvenimuose, turi savo šešėlinę pusę, o „mąstymo ramentai” neišvengiamai veda prie suglebusio mąstymo. Taip pat prisideda ir tai, jog viešoji erdvė jau seniai yra užkariauta pramo­gų, kurios leidžia „išjungti” sme­genis...

Aišku, galima sakyti, kad tokia situacija yra palanki tiems politikams, kurie sugeba primityviai, bet įtaigiai perduoti savo žinią, kurie apeliuoja į jausmus, bet ne į protą. Tačiau kalbant apie kiek ilgesnio laikotarpio perspektyvą, labai rizikuojame būti paprasčiausiu  „resursu” kitoms valstybėms, kurios turi didesnį imunitetą raštingumo degradacijai, nes dabartiniais informacijos laikais tai itin svarbu.

Minėtas tarptautinis tyrimas apžvelgė suaugusių žmonių situaciją. Tad nederėtų viską suvesti vien į formalų švietimą. Mano galva, pernelyg nuvertinama tradicinių žiniasklaidos priemonių reikšmė. Deja, švietėjiškas, ugdantis, net ir informuojantis spaudos, televizijos laidų turinys jau seniai „pralaimi” pramogoms. Yra tikinančių, kad neva internete gali atrasti viską, ko reikia supratimui puoselėti. Tačiau toks požiūris tik dar labiau didina informacinę atskirtį. O tie valdininkai ir politikai, kurie nesupranta, jog toli gražu ne kiekvienas (ypatingai – vyresnio amžiaus) žmogus gali ir nori turėti elektroninę bankininkystę ar virtualų parašą, gyvena savo kompiuterio pasaulyje. 

Labai daug žalos visuomenės raštingumui ir santykiui su tekstais duoda popierinės spaudos nykimas. Popierinis laikraštis ar žurnalas turi savo vidinę hierarchiją, kurią kuria redaktoriaus darbas, tokia spauda skatina kitokio skaitymo įgūdžius. Deja, politinės valdžios keičiasi, bet supratimo, kad tai, kas atrodo pigiau ir esą ekonomiškai veiksmingiau trumpoje perspektyvoje, bet ateityje gali turėti labai apgailėtinų ilgalaikių padarinių, taip ir neatsiranda.

Beje, būtų labai įdomu ir svarbu atlikti tyrimą, kokia situacija dėl intelektualinio, emo­cinio, finansinio ir kitokio raštingumo yra politikoje ir valstybės tarnyboje. Ko gero, kiek­vienas esame susidūręs su labai keistais ar net sveiką protą pametusiais biurokratijos atvejais, beprotiškais politikų sprendimais. Ir nors norisi tikėti, jog kartais tai tėra klaidos, kurių neišvengia nė vienas, kuris dirba, vis tik kyla abejonių, jog tai gali būti ir save bei viską aplink griaunanti sistema.

Galima sakyti, kad tai tėra smulkmenos – daug svarbiau, kaip, tarkime, ruošiama mokesčių reforma, kas daroma, kad nebūtų eilių ir nereikėtų beprotiškai ilgai laukti gydytojo pagalbos, ko imtis, kad tokiu tempu neaugtų kainos ir pan. Tačiau tie, kuriems yra patikėti valstybės valdymo svertai, apie tai mįslingai tyli. Bet užtat garsiai ginčijasi, kas, kaip ir ką suprato...

Nors daugumai Lietuvos žmonių labiausiai rūpi ne „kas kaltas”, bet „ką daryti”. Todėl akivaizdu, jog kiekvienas pats privalome rūpintis savo raštingumu ir galvoti savo galva, ugdyti kantrybę ir sugebėjimus spręsti problemas. Nes manymas, jog kažkas ateis ir viską už mus padarys, yra tik iliuzija ir melas. Kaip ir žmonių „maustymas”, žadant, kad visos problemos išsispręs, parašius laišką D. Trumpui. Gal tai ir pritrauks trumpalaikio dėmesio, bet esmės nepakeis.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Praėjusią savaitę į Šilalės Dariaus ir Girėno progimnaziją su švyturėliais vėl skubėjo Greitosios medicinos pagalbos medikai. Į ligoninę padieniui buvo išvežti du šeštokai, abu juos sumušė bendraklasis, kurio progimnazijos administracija pripažįsta niekaip negalinti suvaldyti. Tuo tarpu mokyklos bendruomenė, pirmadienį susitikusi su rajono meru Tadu Bartkumi, tikisi, kad gal jis privers progimnazijos vadovus prisiimti atsakomybę dėl vaikų muštynių. Deja, tėvai išgirdo, kad negalima kaltinti mokyklos, nes neva „taip yra visur“. Ir nors meras žadėjo, jog savivaldybė sukvies visas institucijas ieškoti išeities, nukentėjusių vaikų tėvai iš susirinkimo išėjo apimti nevilties.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15

Užimtumo tarnyba paskelbė naujausius nedarbo duomenis. Nedarbo lygis šalyje didėja trečias mėnuo iš eilės, o Šilalėje nedarbas pradėjo augti rugsėjį ir iki sausio pabaigos pakilo nuo 7,5 proc. iki 8,9 proc. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15

Gvalduose gyvenančiam Petrui Bieliauskiui vasario 18-ąją sukako lygiai 100 me­tų. Toks jubiliejus – iš­skirtinė šventė ne tik pa­čiam jubilia­tui, bet ir visai jo šeimai, artimiesiems bei bendruomenei. Todėl nieko keisto, kad šią savaitę į žvalaus sukak­tuvininko namus plūdo svei­kintojai, kuriuos jis pasitiko ne tik su dainomis, bet ir pagriežė lūpine armonikėle. 

Sutikime, jog retas žmogus sulaukia tokio garbingo amžiaus, tačiau 100-metį minintis Petras yra tikras pavyzdys, kad amžius – ne našta, o tik skaičius. Nepaisant metų, jis vis dar išlaiko gu­vų protą ir palyginti šviesią atmintį, o jo kasdienybė tebėra ku­pina paprasto, kasdieniško džiaugsmo, kad sveikata vis dar leidžia, anot jo paties, džiaugtis saule.

Šimtamečio namuose „Šilalės artojas“ lankėsi jo sukakties išvakarėse – pasveikinti P. Bieliauskio specialiai iš Vilniaus atskubėjo aktorių pora Šarūnas Gedvilas ir Virginija Kuklytė. Jiedu su P. Bieliauskiu susipažino praėjusią vasarą, įgyvendindami socialinį projektą „Akyse – gyvenimas“, kurio metu lankė senjorus gimtajame Šarūno krašte, Kvėdarnos seniūnijos kaimuose.

„Esu kilęs iš Grimzdų, tad Kvėdarnos kraštas ir jo žmonės man kelia ypatingus sentimentus. Kai sužinojome, kad Petras netrukus pasitiks tokį įspūdingą jubiliejų, negalėjome jo praleisti, privalėjome atvykti dar kartą ir pasveikinti“, – sakė Š. Gedvilas.

Aktoriai P. Bieliauskiui įteikė ne tik įspūdingą trispalvę tulpių puokštę, didžiulį šokoladinį medalį, bet ir dvi Lietuvos vėliavas – Vyčio bei Trispalvę. 

„Kadangi šis garbingas gimtadienis beveik sutampa su Lietuvos, be to, žinau, jog buvote šių kraštų kovotojas už Lietuvos laisvę, būtent todėl ir nusprendėme įteikti simbolinių dovanų“, – priklaupęs prieš jubiliatą, kalbėjo Šarūnas, linkėdamas jam dar daug laimingų, sveikų ir džiaugsmingų akimirkų.

„Su didžiausiu džiaugsmu ir pagarba sveikiname Petrą, švenčiantį nuostabų jubiliejų. Tai ne tik ilgo ir prasmingo gyvenimo šventė, bet ir didžiulio pasiaukojimo, ir kovos už laisvę įvertinimas. Šito žmogaus gyvenimo kelias – tai tarsi paminklas kovai už Tėvynės laisvę ir vertybes, kurias šiandien ypatingai vertiname, o jo stiprybė, išmintis ir pasiaukojimas yra pavyzdys mums visiems“, – sakė aktoriai Š. Gedvilas ir V. Kuklytė. 

Jie tikino kaip dovaną priimantys galimybę atlikti 100-mečiui kraštiečiui teatralizuotą programą.

Šio susitikimo metu Šarūnas prisiminė ir pernai vasarą jubiliatui duotą pažadą – išmokti bent vieną melodiją pagroti lūpine armonikėle, kuria Petras virtuoziškai griežia iki šiol. Aktorius sa­vo pažadą įvykdė, tad netrukus kambaryje pasigirdo partizanų dainos melodija, kurią kartu vinguriavo dvi kartos –

Petras čiupo po ranka laikomą savąjį instrumentą ir prisijungė prie Šarūno. 

„Buvau neeilinis laisvės kovotojas, vadovavau šių apylinkių partizanų būriui. Nebuvau baisiai dikts, bet vikrumu nesiskundžiau. Kai ateidavo stribai, o eidavo jie būriais, po 10–15, labai norėdavosi juos sumušti, šiknas išspardyti. Būčiau įstengęs su jais susidoroti, nes dauguma jų būdavo mažiukai, snarglini nupiepėliai. Bet reikėjo tvardytis, vadovautis šaltu protu ir gebėti kalbėti. Visa tai aš mokėjau, gal todėl ir iš areštinių išeidavau. O tardė mane daug kartų, teko pabuvoti ir Tauragės, ir Skaud­vilės enkavedistų būstinėse. Bet visada, kiek atsimenu, buvau tikras lietuvininkas, mokėjau labai daug lietuviškų dainų, su jomis ir keliauju visus tuos 100 metų. Nuo gimimo mylėjau muziką, tą man įskiepijo mama, kaimo muzikantė“, – prieš užtraukdamas vis naują dainą, guviai pasakojo jubiliatas.

Ir, spėriai atsistojęs, iš visos širdies užtraukė „Lietuva brangi“...

Anot P. Bieliauskio, gyvenimas nelepino, visko jame buvo, bet jis manantis, jog galbūt dalies negandų būtų pavykę išvengti, jeigu ne skundikai kaimynai, kuriuos jis mena iki šiol. Jubiliato gyvenimo palydovė Danutė priminė, kad vyras, kaip ir visi partizanai, turėjo slapyvardį, miškuose buvo šaukiamas „kumpuoju beržu“.

„Pats aš daug ko nebeprisimenu, ir iš dainų žodis kitas kartais iškrenta. Per tą 100 metų daug visko buvo, daug patyriau ir mačiau, greit išeisiu ten, kur nė vienas mūsų nežino, ką ten atrasime“, – žvelgdamas į sveikintojus graudinosi 100-metis.

Paklaustas, ko palinkėtų kitiems Gvaldų kaimo gyventojams, savo artimiesiems, vyras pirmiausia įvardijo meilę ir tikėjimą.

„Visą gyvenimą buvau labai religingas, tad ir kitiems patariu nepaliauti tikėti, melstis, mylėti Dievą, mylėti gyvenimą ir kaimynus“, – linkėjo senolis. 

Su Danute, su kuria susiėjo abu tapę našliais, jiedu susituokė Pajūralio bažnyčioje prieš tris dešimtmečius. Kitaip, anot Petro, bendro gyvenimo su svetima moterimi jis nė negalėjo įsivaizduoti. Pirmojoje santuokoje P. Bieliauskis su žmona susilaukė sūnaus bei dukros, kurie dovanojo keturis anūkus ir tris proanūkius. Sūnaus šeima gyvena Jonavoje, dukra įsikūrusi Traksėdyje.

Groti ir dainuoti, pasak Petro, jis išmokęs savarankiškai, anksčiau, kol pirštai buvę miklūs, puikiausiai grojęs dar ir bandonija – buvęs pašauktas kaimo muzikantas tiek vestuvėse, krikštynose ar jubiliejuose, tiek nepamainomas giedotojas laidotuvėse. Vėliau, matydamas, kad didesni instrumentai jo nebeklauso, ėmėsi lūpinės armonikėlės ir ja kuo puikiausiai griežia iki šiol. Nusistebėjus, iš kur tiek sveikatos, noro dainuoti ir muzikuoti, 100-metis guviai prisipažino, jog dar visai neseniai pats ir mašiną vairavo. 

„Vairo ilgai nepaleidau – sykiu su Danute sekmadieniais vykdavome į bažnyčią Judrėnuose arba Pajūralyje“, – su šypsena pasakojo ilgaamžis.

Bet, pasak jo, patys geriausi gyvenimo metai ir pats laimingiausias buvęs 40–50 metų: „Buvau stiprios sveikatos, netrūko visokios veiklos“... 

Dabar jis su aplankančiais dalijasi gyvenimiškais patarimais, per ilgus gyvenimo metus sukaupta patirtimi ir pabrėžia, kad svarbiausia yra santykiai su žmonėmis. 

„Būk geras kitiems, ir gerumas sugrįš“, – tokia išskirtinio jubiliejaus sulaukusio P. Bieliauskio gyvenimo filosofija.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.