Praėjusių metų pavasarį nuo pareigūnų bėgęs ir ava­riją sukėlęs šilališkis Evaldas Štrapėla vėl atsidūrė teis­me. Šįkart Tauragės apskrities vyriausiasis policijos ko­misariatas į jį kreipėsi su ieškiniu, kad patruliams nepaklusęs vairuotojas atlygintų žalą už sulamdytą ci­vi­­lio asmens automobilį. Bylos nagrinėjimas baigėsi taikos sutartimi.

Istorija apie motociklininko gaudynes Šilalės rajone užpraėjusį pavasarį nuskambėjo visoje Lietuvoje. 2016 m. gegužės 19 d. pareigūnai pastebėjo be registracijos numerių važinėjantį motociklą „Yamaha“. Įtardami, jog jis gali būti vogtas, pareigūnai ėmė vairuotoją stabdyti. Tačiau šis nė nemanė paklusti teisėtiems jų reikalavimams ir lėkė toliau.

Remiantis tada Tauragės AVPK pateikta informacija, sprukdamas nuo policijos, mieste vaikinas važiavo ant vieno motociklo rato, išlėkė į priešpriešinę eismo juostą, taip sukeldamas pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei.
Prasidėjusios veiksmo filmo siužeto vertos gaudynės įvykio dalyvius atvedė į Tauragės rajoną, prie šilališkių pareigūnų prisijungė policijos ekipažai iš Tauragės. Pradžioje vaikiną mėginta stabdyti, blokuojant kelią tarnybiniu automobiliu, tačiau motocik­lininkas jį be vargo apvažiavo. Iš priekio parvažiuojantis kitas ekipažas, supratęs, kad vieniems šio bėglio sučiupti nepavyks, į pagalbą pasitelkė pro šalį važiuojantį visureigį „Volvo“. Pažeidėjas pro šią blokadą nebeprasiveržė – trenkėsi į kelio viduryje pastatytą automobilį ir nuskriejo į griovį.

Kadangi motociklas buvo neregistruotas, neturėjo galiojančios techninės apžiūros, buvo nedraustas, tapo aišku, jog „Volvo XC90“ savininkui nuostolius turės atlyginti Policijos komisariatas. Šis savo ruožtu su civiliniu ieškiniu kreipėsi į teismą, reikalaudamas žalos atlyginimo iš avarijos sukėlėjo.

Tauragės AVPK teismo prašė priteisti 8770 eurų žalos atlyginimo ir 5 procentų palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimu nurodyto visiško atlyginimo. Tačiau bylą, prasidėjus jos nag­rinėjimui, nuspręsta užbaigti taikos sutartimi. Mo­­tociklu skraidęs ir svetimą automobi­lį aplamdęs E. Štra­pėla geranoriškai su­tiko sumokėti ko­mi­saria­tui 7319 Eur už suniokotą niekuo dėto asmens mašiną. Kadangi suma nemenka, vy­ras pasisiūlė ją atlyginti lygiomis dalimis - po 121,98 Eur per 60 mėne­sių. Savo ruožtu Tau­ragės AVPK, ku­­riam teisme atstovavo viršininko pavaduotojas Vygandas Mylimas, atsisakė reikalavimo pri­siteisti 5 proc. palūkanų.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Mes, jaunieji Šilalės maltiečiai, aktyviai dalyvaujame gerumo veikloje. Padedame vienišiems seneliams at­lik­ti būtiniausius darbus, lankome gyvenančiuosius globos namuose, slaugome sunkiai sergančius. Nelie­kame abejingi ir negalią turintiems vaikams. Dirbame nesitikėdami jokio atlygio, todėl labai apsidžiaugėme, kai mūsų veiklą kuruojanti Rozvita Beržinienė surengė pažintinę kelionę į Trakus.

Labiausiai norėjome aplankyti Galvės ežero saloje ku­nigaikščių Kęstučio ir Vytauto pastatytą pilį, taip gražiai aprašytą Maironio. Kad patektume į ją, ekskursijos vadovės Rozvitos iniciatyva, turėjome pa­deklamuoti eilėraštį „Trakų pilis“, todėl stengėmės nesuklysti. Pilies viduje gidė mus vedžiojo iš menės į menę, primindama garsią mūsų šalies istoriją, o didžiausią įspūdį paliko inscenizuota riterių kova. Aplankę pilį, smagiai plaukėme laivu po Galvės ežerą, klausėmės kapitono pasakojamų legendų apie salų atsiradimą.

Maloniai nustebino Užutrakio dvaras - didingas pastatas su restauruotomis menėmis ir terasa. Grožėjomės parko augmenija, ornamentiniais gė­lynais, marmuro vazomis bei skulptūromis.

Kelionės pabaigoje aplankėme Angelų kalvą, kur tarp daugybės kitų suradome ir maltiečių angelą. O išalkę po ilgų vaikščiojimų gardžiavomės gar­siaisiais Trakų kibinais.

Nuoširdžiai dėkojame mūsų vadovei Rozvitai už nuostabią kelionę.

Ugnė KOŠINSKAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos jaunoji maltietė  

AUTORĖS nuotr.

Dvi savaites trukę archeologiniai Medvėgalio Pilies kalno kasinėjimai patvirtino, kad čia būta išskirtinės pilies. Kalno šlaite, šiaurinėje pusėje, aptikta akmeninių sienos liekanų.

- Įprasta, kad ant piliakalnio viršūnės randame gynybos įtvirtinimų liekanų, tačiau sienos pačiame piliakalnio šlaite - daug retesnis dalykas, - „Šilalės artojui“ sakė tyrinėjimų vadovas, Klaipėdos universiteto docentas, archeologas Gintautas Zabiela. - Tai rodo, jog čia būta gerai įtvirtintos bei reikšmingos pilies.

- Medvėgalis neabejotinai buvo Medininkų žemės cent­ras, - tvirtino tyrinėjimais susidomėjęs iš Telšių atvykęs Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas ir ilgametis Telšių „Alkos“ muziejaus direktorius Stasys Kasparavičius. - Kas tuo metu buvo Varniai? Paprasčiausia gyvenvietė. Gynybos centras galėjo būti tik Medvėgalis.

- Štai mūsų atkasta akmeninė pamatų juosta, - rodė G. Zabiela. - Žemaitijoje pilys statytos medinės, o iš akmenų būdavo daromi sienų pamatai. Čia jų likučiai. Tai pats įdomiausias radinys.

Kad ir koks svarbus mūsų kraštui būtų Medvėgalis, jis, pasirodo, tyrinėtas labai mažai.

- Iki šio amžiaus jis iš viso nebuvo tirtas, - sakė mokslininkas. - Pirmieji papėdės tyrinėjimai atlikti 2006 metais, rengiantis kalno tvarkymui bei siekiant nustatyti kultūrinius sluoksnius. Po jų žinoma, kad čia būta gyvenvietės nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio iki pilies gyvavimo pabaigos, tai yra iki XIV amžiaus pirmosios pusės. Gyvenvietės likučių rasta pietinėje ir šiaurinėje papėdėje, tik šiaurinėje pusėje kultūrinio sluoksnio ruožas siauresnis. Pernai šiaurinėje Med­vėgalio papėdėje ieškojome kūlgrindos ir po 20-30 centimetrų durpių sluoksniu radome tris nedideles akmenimis grįstas aikšteles. Tai nėra žemaičiams būdingas povandeninis akmenų kelias arba jo likučiai, dar neaiški tų akmeninių aikštelių paskirtis. Užtat mūsų radiniai ant pagrindinio, aukščiausiojo Žemaitijos kalno pakeitė vyravusią nuomonę apie jį. Manyta, jog tai natūralus ir žmonių nenaudotas kalnas, tačiau ant jo radome pusės metro storio kultūrinį sluoksnį ir keramikos liekanų. Jeigu ant kalno viršūnės gyveno žmonės, galime tvirtinti, kad tai ne šiaip sau natūralus kalnas, o piliakalnis.

Šiemet Klaipėdos uni­ver­si­teto studentai, Kal­ti­nė­nų bei Laukuvos gimnazijų moksleiviai, vadovaujami universi­te­to mokslininkų ir istorijos mokytojų, atidengė kultūrinio sluoksnio ruožą ant Pilies kalno. Velėnas jie sudėjo į atskirą krūvą, po darbo jas užtaisys kaip buvę, o kasamą žemę sijoja per sietus. Žiūrint iš šalies, darbas panašus į aukso ieškotojų. Kai pro vielinį tink­lelį išbyra smėlis, visi supuola žiūrėti, kas liko. Ant sieto - tai ang­lies trupinukai, tai koks žalvario gabaliukas. G. Zabiela rodo pačius įdomiausius radinius - žalvarinį pakabuką, žalvarinę įviją, karoliukus ir kitus XIII–XIV a. papuošalus. Neblogai išsilaikęs geležinis pincetas - XIV a. radinys. Kam jis buvo naudojamas?

- Istorikai nesutaria dėl jo paskirties, - sakė mokslinin­kas. - Pagal vieną versiją, tai galėtų būti dar­bo įrankis, nau­­­dojamas smulkiems, sunkiai sučiupinėjamiems daiktams, tarkime, juvelyriniams dirbiniams apdoroti. Pagal ki­tą - priemonė, naudojama plau­kams pešioti.

Geležinis arbaleto ieties ant­galis - irgi radinys iš XIV a., bet tai - jau kryžiuočių palikimas.

- Arbaleto ietimis kryžiuočiai apšaudydavo pilių gynėjus. Šį antgalį aptikome prie šlaito sienos likučių, - aiškino G. Zabiela.

Iš visų rastų daiktų pats seniausias - kaulinis smeigtukas. Jo amžius - apie 2000 metų. Iš to istorikai daro išvadą, jog prieš tiek laiko Med­vėgalyje jau gyveno žmonės - daug seniau, negu atsirado pilis.

- Kaulinis smeigtukas - apskritai pats seniausias Medvėgalio radinys, - sakė mokslininkas.

Jis tvirtino esąs patenkintas dviejų savaičių „laimikiu“.

- Būna, kad kasinėjame, kasinėjame ir nerandame nieko. Tačiau šį sykį - puikios radybos, gerokai praplėtusios mūsų žinias apie Medvėgalį, - „Šilalės artojui“ pasakojo archeologas.

Acheologiniai Medvėgalio ty­rinėjimai - bendras Klaipėdos universiteto ir Šilalės savivaldybės projektas. Prie jo geranoriškai prisidėjo ir Buciškėje gyvenantys Snieguolė bei Domas Akstinai. Garsiajame Jurskio dvare jie priglaudė jaunuosius archeolo­gus, suteikdami Klaipėdos uni­ver­siteto studentams nak­vy­­nę bei skirdami patalpas stovyk­lautojams pavalgy­ti. Kal­­ti­nė­nų ir Laukuvos gim­na­zis­tai į darbą buvo vežiojami iš namų.

- Itin didelio pagyrimo verti Kaltinėnų bei Laukuvos moksleiviai, - sakė viena iš tyrinėjimo organizatorių, Šilalės savivaldybės kultūros paveldo apsaugos vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė. - Kad žinotumėte, kaip jie kruopščiai ir atkakliai dirbo! O juk tai ne tik daug kantrybės reikalaujantis, bet ir fiziškai sunkus darbas. Kasti, sijoti žemę nėra lengva. Ant kalno ir saulė kepino, ir vėjas pūtė, tačiau mokiniai nė kiek neniurnėjo. Esu jais sužavėta.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Neseniai vykusio festivalio „Naisių vasara 2017“ metu paskelbtas Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių sąrašas. Tarp dešimties išrinktųjų pateko ir Laukuva.

Seniūnas Virgilijus Ačas sa­kė, jog Laukuvą šiai nominacijai pasiūlė Šilalės vietos veik­los grupės (VVG) pirmininkė Teresė Jankauskienė.

„Tokiu būdu buvo įvertin­ta mūsų bendruomenės veik­­la. Šis statusas – ir garbė, ir atsakomybė, ir darbas. Steng­simės garsinti ne tik Lau­ku­vos, bet ir rajono vardą“, – teigė seniūnas.

T. Jan­kaus­kienė „Šilalės artojo“ skaitytojams paaiškino dar pernai gavusi Lietuvos kaimo bend­ruomenių sąjungos raginimą siūlyti nominantus tapti Ma­­žąja kultūros sostine. Ta­čiau tąkart šios idėjos buvo atsisakyta.

„O šiemet, įvertinę bendruomenes, aktyviausiai organizuojančias įvai­rius renginius, nusprendėme dalyvauti. Gavę laukuviškių sutikimą, ir pasiūlėme šiai nominacijai. Šiuo metu bendruomenės pirmininkė yra išvykusi, tad kaip viskas toliau vyks, spręsime, jai grįžus“, – sakė T. Jan­kaus­kienė.

Kol kas Mažųjų kultūros sostinių sąrašas dar niekur nėra skelbiamas. Jis paviešintas tik „Naisių vasaros 2017“ festivalio scenoje.

Mažosios kultūros sostinės atrenkamos konkurso bū­du pa­gal iš anksto nustatytus LR Kul­­tūros ministerijos reikala­vimus. Pirmąja Mažąja Lie­tu­vos kultūros sostine 2015 m. tapo Naisiai. Kasmet renkama ne mažiau kaip 10 kaimų, kurie, paskelbti Mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis, garsina rajono ir kaimo vardą įvairiais renginiais. Pernai šį titulą „nešiojo“ Pagramantis, šiemet juo didžiuojasi Vil­kyš­kiai (Pagėgių savivaldybė) ir Priekulė (Šilutės r.).

Morta MIKUTYTĖ

Ar gali būti, kad Šilalės keliuose maža vietos? Pasi­ro­do, gali. Kai trūksta kultūros, kai kurie vairuotojai nesibodi, atidarę automobilio langą, net aprėkti va­žiuo­jančiuosius dviračiu. Ir nesuprasi, kas neįtiko tokiam nervingam vairuotojui: ar dviratis per lėtai riedėjo, ar kelias pasirodė per siauras... Kita vertus, tai tik įrodo, jog dviračių takų, kurie pagelbėtų kiekvienam jaustis saugiai, Šilalėje itin trūksta.

Į „Šilalės artojo“ redakciją kreipėsi dažnai dviračiu važinėjanti Danutė S. Ji sako sunkokai vaikštanti, todėl ši transporto priemonė gerokai pa­lengvina jai gy­venimą. Deja, moteris apgailestauja, jog dalis vairuotojų daž­nai elgiasi lyg vienvaldžiai gat­vių šeimininkai.

„Miesto šaligat­viai, tiesa, ne visur, yra pakankamai platūs, tad būtų galima „nupiešti“ dviračių takų ribas. Nes, važiuojant gatve, jau kelis kartus vos nepartrenkė auto­mobilis. Būna, kad ir aprėkia, jog neva mes trukdome eismui. Ir niekam nesvarbu, kad vilki iš tolo matomą liemenę, kad dviratis turi visus žibintus bei pan. Pastebėjau, jog nei vairuotojai, nei pėstieji dviratininkų nemėgsta. Todėl jei būtų specialus ženk­linimas, turėtume savo „teritoriją“, niekam netrukdytume“, – mano Danutė S.

Kokia mūsų mieste situacija dėl dviratininkų ir kaip vertina automobilininkų vaira­vimo kultūrą, pasiteiravo­me Šilalės policijos komisa­riato viršininko Audriaus Lu­ko­šiaus. Šis patikino, jog kul­tūros galėtų pasimokyti tiek dviratininkai, tiek ir automobilių vairuotojai.

„Šilalės centre nė­ra dviračių takų – tegalime džiaugtis vos vienu, besidriekiančiu miesto pakraščiu Ši­lo g., Nevočių link. Pagal šiuo metu galiojančias kelių eismo taisykles, dviratininkas ga­li važiuoti gat­ve (kuo arčiau dešinio kelkraščio), taip pat – šaligat­viu, bet neturi trukdyti pėstiesiems. Ho­ri­zontaliojo ženk­linimo čia nereikia.

O vairavimo kultūros, manau, truputėlį daugiau reikėtų ir automobilių vairuotojams. Būtina nepamiršti, jog vieną dieną sėdintis už automobilio vairo gali tapti dviratininku. Ir atvirkščiai.

Tačiau jeigu buvote aprėktas, visada galite kreiptis į policiją. Aišku, tokiu atveju būtina įsidėmėti automobilio valstybinį numerį ir suteikti kitos išsamesnės informacijos, kad pareigūnai galėtų nustatyti nekultūringą vairuotoją“, – teigė Šilalės policijos komisariato vadovas.

Jis priminė, jog dviračių vairuotojai yra pilnateisiai eismo dalyviai, tačiau privalo laikytis kelių eismo taisyklių. Juo labiau, kad vasarą polici­ja žada rengti specialius reidus, kurių metu labiausiai bus akcentuojamas tinkamas dviratininkų važiuojamosios kelio dalies kirtimas pėsčiųjų perėjose. Taisykles pažeidžiantys  (nuo dviračio nenulipantys ir per pėsčiųjų perėją važiuojantys) dvi­ratininkai turėtų prisimin­ti, jog už tokį pažeidimą Ad­ministracinių nusižengimų ko­deksas numato pinigines baudas.

Nenulipus nuo dviračio, kelią kirsti leidžiama tik specialiai paženklintose dviratininkams skirtose perėjose.

Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, šiemet (iki birželio mėn.) šalies keliuose ir miestų gatvėse užfiksuoti 76 dviratininkų susidūrimai su automobiliais. 4 iš jų pasibaigė dviratininkų mirtimi, 92 dviratininkai bei 2 dviračių keleiviai buvo sužeisti. Pernai šalies keliuose iš viso žuvo 17 dviratininkų, 230 buvo sužaloti.

Morta MIKUTYTĖ

Valstybinės darbo inspekcijos posėdžiuo­se nagrinė­jami darbo ginčai, susiję ir su Ši­­lalės rajono žmonėmis. Vienas iš tokių – dėl UAB „Nermista“ ne­iš­­mokėto atlyginimo darbuotojui M. R. Pas­­tarasis gin­čas baigėsi darbuotojo naudai.

Vien per pirmuo­sius keturis šių metų mė­nesius Vals­tybinė darbo inspekcija jau sulaukė aštuonių prašymų spręsti darbo ginčus.

Lietuvos Respublikos vyriau­siojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Dalius Čeponas „Šilalės artojui“ sako, jog Šilalės rajono gyventojai, esant reikalui, savo teisių ginti nesibodi. Pernai gauti 38 prašymai nagrinėti ginčus, o šiemet jau sulaukta aštuonių.

„Į Darbo ginčų komisijas galima kreiptis dėl darbo užmokesčio, sutarties sąlygų, darbo bei poilsio laiko netinkamo organizavimo, dėl drausminės nuobaudos, materialinės žalos atlyginimo ir kitais, su darbo santykiais susijusiais klausimais. Nuo liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, Darbo ginčų komisijų funkcijos išsiplėtė. Bus taip pat nagrinėjami darbo ginčai dėl sutarčių nutraukimo, neturtinės žalos atlyginimo bei kiti“, – aiškina D. Čeponas.

Anot vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, Darbo ginčų komisija yra privaloma ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucija, sprendžianti individualius darbo ginčus. Neradus sutarimo šioje institucijoje, aiškinimasis gali persikelti į teismą. Tokios komisijos veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) teritorinių skyrių.

„Į Darbo ginčų komisiją žmo­nės dažniausiai kreipiasi dėl nesumokėto atlyginimo. Taip pat būna skundų dėl netinkamai skaičiuojamo darbo ir poilsio laiko bei užmokesčio už viršvalandžius. Tačiau Darbo ginčų komisijos yra tik dalis VDI veiklos. Pagrindiniai VDI darbo barai yra darbo įstatymų pažeidimų, nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų prevencija.

Siekiame, jog keistųsi Lietuvos darbdavių ir darbuotojų požiūris, jog būtų labiau vertinama darbų sauga. Kol kas būtent šiai sričiai skiriama per mažai dėmesio. Tą puikiai parodė nelaimingų atsitikimų dar­be proveržis gegužę. Per dvi to mėnesio savaites šalyje žuvo net 4 darbuotojai“, – apie VDI veiklos prioritetus pasakoja D. Čeponas.

Darbo inspektoriaus pateik­tais duomenimis, 2016 m. Šilalės rajone lengvų nelaimingų atsitikimų darbe daugiausiai pasitaikė apdirbamosios gamybos įmonėse. Viena nelaimė įvyko dėl netinka­mo pa­vojingų darbų organizavi­mo, o trečdaliu atvejų nusta­tyta, kad nelaimės kilo dėl pačių nukentėjusiųjų jiems privalomų inst­ruk­cijų reikalavimų pa­žei­dimo ar nesilaiky­mo. Šiemet mū­sų rajono įmonėse (negalutiniais duo­menimis) jau įvyko 2 leng­vi nelaimingi atsitikimai.

„Kalbant apie nelegalų darbą, Šilalės rajone 2016 m. nustatyta 13 nelegaliai dirbusių asmenų, o šiemet, per pirmus keturis mėnesius, – 7. Iš Darbo ginčų komisijos veiklos matome, jog, kaip visur ir visada, yra sąžiningų darbdavių ir nelabai sąžiningų (kaip ir darbuotojų). Todėl negalima vienareikšmiškai teigti arba neigti, kad darbdaviai menkina savo darbuotojus ar jų negerbia. Pasitaiko įvairių situacijų, tačiau dažnai būna, jog abi šalys nesilaiko tam tikrų normų, įsipareigojimų, įstatymo reikalavimų“, – sako D. Čeponas, pridurdamas, kad Šilalės rajone, kaip ir visoje šalyje, dar labai trūksta saugaus darbo kultūros.

Žinoma, VDI ne tik atlieka įvairius patikrinimus ar skiria baudas. Ji taip pat konsultuoja darbdavius bei darbuotojus įvairiais su darbo santykiais susijusiais klausimais, atlieka nelegalaus dar­bo kont­rolę. Į VDI galima kreiptis ir viešojo intereso pagrindu.

„Informuoti mus apie dar­bų saugos pažeidimus ar nelegalaus darbo apraiškas galima ir elekt­roniniu paštu, telefonu ar mūsų socia­linio tinklo „Facebook“ pas­kyroje. Sulaukiame pranešimų dėl, pavyzdžiui, statybose nesaugiomis sąlygomis dirbančių darbuotojų, aplaidžiai įrengtų statybviečių. Labai skatiname tokį pilietiškumą ir bendruomeniškumą“, – teigia VDI darbuotojas.

Vasarą prasideda sezoninių darbų įkarštis. Tokiu laikotarpiu nesąžiningam darbdaviui gali kilti pagunda samdyti jauną ir nepatyrusį darbininką, kuris nežino savo teisių ir darbo imasi nereikalaudamas sutarties.

„Sulaukiame daug užklausų dėl sezoninio darbo. Šiuo metu jo ypač ieško jauni žmonės, o kai kuriems iš jų – tai pirmasis darbas. Pastebime, kad neretai kreipiasi tie, kurie yra jau patyrę tam tik­rą žalą, pavyzdžiui, nepasirašoma darbo sutartis, vasaros pabaigoje išmokamas mažes­nis nei sutartas arba išvis neišmokamas atlygis, o tada jau būna per vėlu. Jeigu nėra sutarties, tokius atvejus tirti daug sudėtingiau. Taip pat dažnam rūpi, nuo kokio amžiaus galima dirbti, kokius darbus gali atlikti nepilnamečiai, ko­kia turėtų būti jų darbo trukmė, taikomos leng­vatos bei pan.“, – pasakoja inspektorius.

Pasiteiravome, kokiais klau­simais į Darbo ginčų komisiją dažniausiai kreipiasi šilališkiai. Pasirodo, dažniausiai - dėl darbo užmokesčio.

„Nesame pastebėję, jog žmonės vengtų kreiptis į VDI, baimindamiesi, ką apie juos pagalvos kiti. Galbūt dėl to, kad Darbo ginčų komisija nelaikoma tokia griežta institucija kaip, pavyzdžiui, teismas. Galbūt kokių nors abejonių ir baimių kyla, tačiau skatinu ir darbuotojus, ir darbdavius nebijoti ginti savo teisių“, – ragina VDI atstovas D. Čepo­nas.

Vienas paskutinių nagrinė­tų darbo ginčų buvo M. R. kreipimasis dėl UAB „Nermista“ neišmokėto atlyginimo. Inspekcija neatskleidė posėdžio ir ginčo nagrinėjimo eigos bei visų kilusių klausimų. Tačiau šįkart viskas išspręsta darbuotojo naudai – išieškotos su darbo santykiais susijusios sumos ir vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.

Morta MIKUTYTĖ

Žiliai - senas kaimas Kaltinėnų seniūnijoje, labiausiai išaugęs kolūkio laikais. Po karo žmonės buvo suvaryti į Žilių tarybinį ūkį, kuris vėliau tapo „Artojo“ kolūkiu, o galiausiai buvo sujungtas su Bilionių kolūkiu, žmonių vadinamu „Karoliu“. Dabar Žilių gyventojai dirba savo atsiimtas ar privatizuotas žemes, kiti išvažiavo duonos ieškoti svetur. Per paskutinį gyventojų surašymą 2011 metais čia dar rasta 40 gyventojų. Tad kaip tie likusieji gyvena?

Iš dvaro liko kaimas ir šulinys 

Važiuojant kaimo gatve, nereikia bijoti, kad iš kurio kiemo išlėks vaikas ir dums po mašinos ratais. Jie čia nebelaksto dviračiais. Sustojęs ir išlipęs iš mašinos išgirsti ty­lą. Kaip ir daugelyje mūsų kaimų, čia nekudakuoja vištos ir negagena žąsys. Gatvė visai tuščia. Tačiau šalia jos, už elekt­rinio piemens, ganosi karvės. Vadinasi, kaimas dar gyvas. Kažkur tolumoje pasigirsta traktorius, prie vieno didelio tvarto - šieno rulonų stirta. Visame kaime - tik dvi iš pažiūros negyvenamos trobos. O tai visai neblogai.

Įvažiuodamas į Žilius, nerasi riboženklio, užtat vidury kaimo jo ženklas yra. Ir ne kokios rūdijančios skardos - kaimo pavadinimas iškaltas akmenyje. Jis stovi prie kelio, Jono Eitučio sodyboje, pastatytas jo rūpesčiu ir lėšomis.

- Labas, Jonai!

Mudu seni pažįstami, dar nuo mokyklos laikų. Juk visi Žiliai mokėsi Kaltinėnuose. Gal jis pavedžiotų po savo Ži­lius, padėtų geriau susipažinti?

- Norėjau sužinoti, nuo kada Žiliai pradėti minėti, bet kol kas neradau atsakymo. Tai ir neiškaliau akmenyje datos. Nuo ko toks pavadinimas ir nuo kada Žiliai atsirado, dar nežinau, - traukia pečiais Jonas.

Užtat nėra abejonių, iš ko tas kaimas išaugo.

- Štai ten stovėjo Žilių dvaras, - Jonas rodo medžiais apaugusią atokesnę sodybą. - Gretimame Bartkiškės kaime buvo Bartkiškės dvaras, ten, visai netoli Pesių, buvo Puš­karskienės dvaras. Trys dvarai netoli vienas kito, vadinasi, buvo kumečių. Dar kolūkio laikais Žilių dvare stovėjo didelis kumetynas, žmonės jį taip ir vadino. Ten gyveno nemažai šeimų, jos dirbo kolūkiui, kuris dvaro tvartus pritaikė arklidėms. Galiausiai ku­metynas sugriuvo, ir šeimos ėmė statytis namus prie šito keliuko. Iš kumetyno čia atsikėlė Krivicai, Pralgauskai, Stanikai, Leščiauskai, Pociai, Gumuliauskai. Kai mano tėvai, atsikėlę iš Laumenų, čia statėsi naują trobą, jie irgi kurį laiką gyveno kumetyne. Ten aš ir gimiau. Vadinasi, aš irgi dvariškis, - šypsosi Jonas.

Jo versiją patvirtina Žiliuose gimusi ir augusi Juzefa Vitkie­nė.

- Tų Žilių nieko nebuvo, tik kelios trobos, - prisimena ji. - O paskui žmonės pradėjo keltis iš dvaro. Kiti čia statėsi, kai melioracija juos ėmė varyti iš vienkiemių. Žilių pradžia - Žilių dvaras.

Bet juk netoli buvo kiti du dvarai! Tačiau pašnekovai neprisimena tų išnykusių dvarų kumetynų.

- Kai augau, Bartkiškės dva­re buvo ūkiniai pastatai, kultūros namai ir kolūkio kon­tora, - pasakoja J. Eitutis. - Kul­tūros namuose vykdavo puikūs šokiai, visi Kaltinėnai čia sugužėdavo. Savo šokiais Bart­­kiškė ir garsėjo, nors buvo labai mažas kaimas. Vie­nu metu čia išvis tebuvo vienas gyventojas - ant­rame dvaro aukšte virš kultūros namų buvo įsikūręs kolūkio partsekre­to­rius Stasys Žaluda, vėliau dirbęs „Artojo“ redaktoriu­mi. Kai dvaras sudegė, nė kul­tūros namų neliko. O iš Puš­kars­kie­nės dvaro atminty išliko tik didelis sodas, kur eidavome obuolių vogti...

J. Vitkienė dar prisimena, kaip į jų namus užsuko nepažįstami žmonės.

- Iš tėvų girdėjau, jog Ži­lių dvaras priklausė Vaičekaus­kams. Kada, kur tuos Vaiče­kauskus valdžia iškėlė, nežinojau, nė akyse jų nebuvau mačiusi. Ir štai vieną dieną už­suka pas mus tokie žmonės, klausia, kur čia Vai­če­kauskų dvaras. Ma­no vy­ras Pranciš­kus, dabar jau am­žinatilsį, sako: „Dvaro seniai nėra, bet esame daug kumečių“. Įsi­šne­kome ir sužinojome, jog tai Lau­rinavičiai. Pasirodo, Bi­ru­tė Lau­rinavi­čie­nė - dvari­nin­ko Vai­čekausko duktė. At­siėmė že­mes, dabar jas nuo­moja Ži­lių ūkininkams. Dva­ro vietoje pasistatė vasarvie­tę, atvažiuoja savaitgaliais.

Tarp Sibiro ir Žilių 

Albina pasuka motorolerio raktelį, variklis burbt ir užsikuria. Labai patogus, moterytėms pritaikytas transportas. Tikriausiai nė teisių nereikia?

- Nežinau, - nuoširdžiai prisipažįsta Albina. - Dar niekas nestabdė, niekas nieko nesakė. Septyni metai važiuoju.

Toliausias kelias - į Kaltinė­nus. Į Žilius atvažiuoja auto­parduotuvė, tačiau visko ne­at­ve­ža. Be to, dabar Albina miestelyje turi ir svarbesnių rei­kalų.

- Mano senis ligoninėje, tai nuvažiuoju aplankyti. Bet dažniausiai paskambinu. Skam­binti turiu po kelis kartus, kitaip jis burba. Žinai, kokie vyrai? Sykį visą dieną neskambinau, o ir telefoną buvau troboje palikusi, neatsiliepiau, tai jis prisigalvojo, kad mane bulius su­badė, - pasakoja Albina.

Tas jos „senis“ - vyras Vla­­das Darge­vi­­čius. Bet ne, jie man ne gimi­nės.

- Mes iš kitų Dargių, - pasakoja Albina. - Tavo Dargiai kiti. Čia gyveno toks Petras, tai jo duktė Juzefa turėtų būti tau giminaitė...

O čia tai senojo kaimo dvasia! Atvažiuoji ir apie save sužinai viską. Nuo tokio kaimo nepasislėpsi, neužsimesi visų pamirštas. Nesvarbu, kad gyveni kitur - apie tave ir tavo giminę jie žino viską.

Pas Dargevičius užsukti patarė J. Eitutis. Pagyvenę žmonės, sakė jis, o kaip tvarkingai prižiūri sodybą! Tikrai pavyzdinga tvarka, Žiliams ne gėda.

- Kas čia gražaus? - numoja ranka Albina. - Patys kojų nepavelkame, tai atvažiuoja sūnus iš Šilalės, nuskuta žolę. Kitas sūnus Vilkaviškyje, duktė Vokietijoje - anie neprilakstys. Pati aš jau nelabai, maniškiui su širdimi ne kas... Šiemet jau nė gyvulių nebelaikome. Vyrui 86, man 73, tai kiek galima? Dvidešimt vištų, du šunys ir du katinai - štai tokia dabar mūsų banda, - sako Albina.

Ar negaila, jog viena duktė atsidūrė Vokietijoje? Ar nebus taip: yra anūkai, bet kaip ir nėra, nes negali susišnekėti lietuviškai?

- Kaip tai nėra? - pastato akis Albina. - Yra Vokietijoje anūkė Kristina, puikiausiai susi­šnekame. Jos tėvas, mano žentas Jorgas, yra vokietis, tačiau jis buvo už tai, jog Kristina išmoktų lietuviškai. Tad mano duktė Reda su ja kalba lietuviškai. Jorgas irgi norėjo išmokti, atvažiavęs čia stengiasi su mumis pakalbėti lietuviškai, tačiau per 15 metų netoli pažengė. Kristina jam geriausia vertėja. Labai gudri, dar tik 15 metų, o jau moka lotynų, vokiečių, prancūzų, lietuvių kalbas.

Albina kilusi nuo Požerės, atitekėjo į Pempes, o kai melio­racija pajudino vienkiemius, pasistatė namus Žiliuose.

- Jeigu nori sužinoti ką nors iš anksčiau, nuvažiuok į ligoninę pas maniškį, - pasiūlo Albina. - Nežiūrėk, kad metuose, jo puiki atmintis, labai šviesi galva. Skaito laikraštį, labai norėtų su tavimi susitikti.

Albina buvo teisi - Vladas sutiko išskėstomis rankomis. Kol iš Žilių nuvažiavau iki Kalti­nėnų, jis jau viską žinojo.

- Maniškė skambino, sakė, kad paveikslavai ją iš visų pusių! - džiaugėsi žmogus.

Kalba prasidėjo nuo to, jog visus Kaltinėnus jis žino kaip savo pirštus, pažinojo ir mano tėvą, ir brolį, ir dėdę, ir tetą. Nuo Pempių kaimo, kur užaugo, iki miestelio yra kokie trys ar keturi kilometrai. Tą rytą, 1945-ųjų kovo 25 dieną, jis išnešė į Kaltinėnus kiaušinių prievolę. Būdavo tokios valdžios nustatytos prievolės - ir grūdais, ir gyvuliais, ir kiaušiniais. Vladui baisiai, taip, labai baisiai pasisekė, kad tą rytą anksti išėjo iš namų. Išėjo ir nežinojo, kas darosi Pempėse. Mat stribai atvažiavo nuo Po­žerės, Vladas jų nesutiko ir negalėjo žinoti, jog Požerėje apsiaustis. Tik į miestelį nu­ėjęs suprato, kad kažkas negerai. Daugybė žmonių suvežta, laksto stribai. Vežimas į Sibirą.

- Kaltinėnuose sutikau mokytoją Dišą, jis sakė girdėjęs, jog paimtas mano tėvas, ir patarė dėti į kojas. Ilgai nesidairiau. Man iki pilnametystės trūko tik dešimt dienų, taigi pakvipo ne tik Sibiru, bet dar ir kariuomene. Nemažas būrys, iš viso 18 žmonių, pa­sklidome iš Kaltinėnų. Pakal­niškiuose, pas Antaną Donylą, sužinojau, kad tėvas išvežtas. Nuo Pakalniškių iki Pempių - keli žingsniai. Parėjau į namus, o jie tušti. Ir tėvas, ir sesuo išvežti. Mama jau buvo mirusi. Likau vienas kaip pirštas, - pasakoja bėglys.

Vladas mėtėsi tai vienur, tai kitur: pas pusbrolį Stanislovą Buciškėje, netoli Medvėgalio, pas Bardauskį Giralės kaime. Dieną žmonės sutikdavo įsileisti, bet nakvynei priglausti bijodavo. O jeigu naktį stribai namuose ras bėglį? Juk visiems Sibiras! Dažniausiai nakvodavo daržinėje pas Joną Košį Laumenų kaime. Tik Jo­nas to nežinojo, nė neįtarė, koks svečias jo daržinėje.

Vlado laimė, jog buvo pavasaris, miške pradėjo augti kiškio kopūstai. Palaukit, palaukit, kokie kopūstai ir dar miške?

- Yra kiškio kopūstų - nemirsi badu. O kai pradėjo rūgštelės eiti, jau visai gerai! - ir dabar dar džiaugiasi Vladas.

Giralės kaime pas Stasį Lu­košių bėglys gavo pjauti ir skaldyti malkų. Dieną pjaustyk ir skaldyk, pavalgyti gausi, o naktį keliauk savo keliais.

Ar neatrodė tada, kad būtų geriau Sibiras?

- Kartais atrodė. O paskui pats nuvažiavau.

- Pats?..

- Taip, po kariuomenės. Jos neišvengiau. Kada stojau į Žilių tarybinį ūkį, prireikė paso. Nuvažiavau į Varnius, nes priklausėme Varnių rajonui, o man ir pasakė: „Koks pasas, vyruti? Tau į kariuomenę laikas!“ Visas vyras, 24 metų, buvau, kai paėmė. Grįžau 27-erių ir tuoj pat - į Sibirą, Irkutsko sritį, Teišerskio rajoną. Tėvas jau buvo miręs, sesuo Leonora su tokiu rusu išsikėlė dar toliau, į Vladivostoką. Tai aš ten pas Bronių Andriušką iš Ra­diškės apsistojau. Labai pui­kus žmogus. „Samagono“ buvau nusivežęs, tai mes su saviškiais, iš savo krašto nutremtais žmonėmis, 30 dienų uliavojom. Atėjo kolūkio pirmininkas, mane verbuoti pradėjo: girdi, pasilik, mašiną duos vairuoti. Aš - ne. Ką ten daryti? Į šokius nuėję susimušėme su vietiniais rusiukais. Aš didelis vyras buvau, virvę gerai traukiau, visus prasklaidžiau. Paskui pagalvojau: o jeigu kerštaus? Jau geriau atgal į Lietuvą!

- Velnio neštas buvai?

- Taip, buvau, - juokiasi. - Tačiau ne nuotykių ieškoti važiavau, o tėvo kaulus parsivežti norėjau ir palaidoti Kaltinėnuose. Valdžia sakė: ne, negalima! Ir tik 1991 m. davė leidimą. Nuvažiavau, iškasiau. Vietiniai rusai rodė pirštu į smilkinį. „Ar ten žemė kitokia?“ - klausė. O aš pasakiau: „Ne jūsų reikalas!“ Dabar čia ir mama, ir tėvas palaidoti. Visi čia būsime...

Tai jau tikrai. Aplink kaimai mažėja, auga tiktai kapinės. Ar su šita karta nesibaigs viskas? Kas bus po to, kai Dargevičių nebebus?

- Kas perims namus, turtus ir darbus? Ar su jūsų karta nesibaigs Žiliai? - klausiu A. Dargevičienės.

- O koks mano reikalas? Ar man tada rūpės? - netikėtai pareiškia Albina. Patyli ir tęsia: - Mūsų sūnus Vidas čia viską prižiūri, tai gal jis perims?.. Bet nežinau. Manęs tai juk nebus!

Be Žilių neišgyvensi 

Košių kieme susipažinau su Lina ir jos geriausia drauge Larisa, kuri, tiesa, ta pažintimi nelabai apsidžiaugė. Lina prie savęs glaudė Larisą, sakė, kad ji labai draugiška, tačiau ši šiepė dantis. Užtat su šienapjūtėje nukentėjusiu ir šeimos priglaustu stirniuku Larisa elgėsi daug mandagiau, švelniu urzgimu net mėgino su juo užmegzti šunišką kalbą.

- Pažiūrėkite, kaip nukentėjo vargšelis, - glausdamas prie savęs stirniuką, sakė Vytautas Košys.

Viena koja nupjauta visai, kitos dvi irgi gerokai sužalotos. Radę prie namų klibikščiuojantį ir kraujuojantį gyvūną, jie visi - ir Vytautas, ir jo žmona Vida, ir duktė Lina, ir sūnus Valdas - pusę dienos vargo, kol sutvarstė žaizdas. O kaip pamaitinti nusilpusį ligoniuką? Žinduko į burną neėmė, negėrė. Tada močiutė Emilija, Vytauto mama, iš patirties prisiminė, kad neėdrių paršelių apetitą galima pakelti, į pieną įbėrus cuk­raus. Gal ir stir­niukui padės? Įbėrė cuk­raus - pasiska­naudamas ge­­­ria!

Dabar galvos skausmas, ką daryti su naujuoju globoti­niu. Paleisi į lais­vę - žus tą pačią dieną. Laikysi namuose - gali už­sidirbti baudą. Juk laukinių gyvūnų namuose auginti ne­galima. Tai kokia išeitis?

Vida Košienė paskambino gy­vūnų globos organizacijai į Klaipėdą ir sužinojo, kad per šienapjūtę tokių skambučių šimtai. Bet kontrolieriai užsirašė pavardę, adresą, atvažiuos, pasižiūrės.

- Kad negalime auginti, tai tegu pasiima, - reziumuoja mo­čiutė.

Išgirdusi tai, Lina patempia lūpą. Kaip tai pasiims jos stirniuką?

- Dabar Lina yra stirniuko mama, - paaiškina močiutė. - O ir stirniukas ją laiko mama.

Visi puola raminti naująją stirniuko mamą ir didžiausią kalytės Larisos draugę:

- Labai geri, darbštūs vaikai, - džiaugiasi močiutė.

Košiai laikomi stambiausiais Žilių ūkininkais, su nuomojama žeme valdo per 100 hektarų, tačiau savęs nelaiko dideliais ponais.

- Kai pradėjau kolūkio laikais dirbti traktorininku, taip ir tebedirbu, - kukliai paaiškina Vytautas.

Vytautui užaugo puikus pa­vaduotojas - Val­das. Jis jau 16 metų, jau išsilaikė traktori­ninko teises.  Li­nai netrukus 15, ji - didžiausias mamos ramstis. Abu mokosi Kaltinėnų gimnazijoje, bet po pamokų ir per atostogas pasidaro ūkio išlikimo garantas. Močiutė Emilija aiškina taip:

- Šimtas hektarų nėra mažai, išgyvename, bet tik dėl to, jog nereikia samdyti darbininkų. Jeigu ne vaikai, jei tektų samdyti ką nors iš šalies - būtų riesta. Čia visi darbštūs. Vaikus auginau, būdama našlė, jie nuo mažens įprato, kad išgyventi - tai dirbti. O jau marti! Tikriausiai nesate matę tokio darbštumo žmogaus, kaip mano marti. Jeigu darbas nebaigtas, prie stalo jos neprišauksi, - pasakoja močiutė apie savo marčią Vidą.

Prieš keletą metų Košių sodyboje kilo baisus viesulas. Taip, tik Košių kieme. Buvo toks baisus sūkurys, tikras amerikoniškas tornadas. Pu­sę daržinės pakėlė tarsi popierinę dėžutę, storiausius rąstus - kaip degtukus. Pakėlė ir bloškė į žemę. Daržinės tarsi nebuvę.

Panašiai laikas nušluoja žiliškių prisiminimus. Juk ta daržinė buvo šitaip susijusi su Žiliais! Kažkada ji priklausė dvarui, paskui atėmė kolūkis. Čia būdavo tvarkomi kolūkio linai, vežami ir kuliamąja mašina kuliami rugiai.

- Tada dirbome sunkiai, - prisimena Košių kaimynas J. Eitutis. - Visos vaikystės vasaros prabėgdavo kolūkio laukuose. Rankomis grėbėme šie­ną, rankomis krovėme į vežimus, rankomis rišome rugių pėdus... Užtat kokios pabaigtuvės būdavo! Su šokiais ir dainomis. Kada iš vieno lauko keldavomės dirbti į kitą, mes, vaikai, turėdavome dainuoti. Norit sėdėti vežime - dainuokit. Nenorit dainuoti - eikite pėsčiomis. Užtraukiam „Ant kalno mūrai“ - nuovargio tarsi nebūta!

Panašiai kalba ir močiutė Emilija:

- Man irgi atrodo, jog seniau žmonės buvo artimesni. Nuodėmė būtų sakyti, kad dabar gyvename blogai, juk šitokius darbus nudirba technika. Tačiau draugiškumo jau nėra. Prisimenu, pokariu, kai dar gyvenau Padievytyje, vakarais pas mus susirinkdavo kaimynai pasiklausyti radijo. Tėvas turėjo tokį radiją viena ausine, tai vienas, kuris nors gudresnis, klausydavo ta ausine ir kitiems persakydavo žinias. Svarbiausia buvo girdėti „Amerikos balsą“. Kada pagaliau ateis amerikonas ir išvaduos? O radijas pasakydavo tikslias dienas. Pakentėkite dar iki Kalėdų, pakentėkite iki Velykų...  Pasakydavo labai tikslias datas - mėnesį, dieną. Ir žmonės tikėjo, jauni vyrai ėjo į mišką, visa mano karta krauju paženklinta. O mes už tokius pasiklausymus galėjome atsidurti Sibire, tėvą ir pasodinti galėjo. Juk už menką nieką sodindavo. Bet nepasodino, kaimynai neišdavė. Vargu tada visi dalijomės, mergaitės viena iš kitos gražesnį drabužį skolinomės. O dabar žmonėse pavydas įsimetė. Kas turi daugiau, tas jau kažkoks blogas. Štai mano Vytautas nieko valdiško nepagrobė, savo ūkį nuo trijų hektarų pradėjo, viską savo darbu uždirbo. Ko jam pavydėti?

Košių kaimynė J. Vitkienė kalba kiek atsargiau:

- Nepasakyčiau, kad vienas kitam nepadedame. Jeigu bėda, tuoj bėgame vienas pas kitą. Štai Vytautas atvažiavo, nupjovė šieną, susuko į rulius, į kiemą parvežė. Dabar aš ponia. Ką daryčiau be jo pagalbos? Viena našlė nepašokinėsi...

Ką jie bekalbėtų apie savo kaimą, Žiliai yra tokia vieta, be kurios jie vargiai išgyventų.

- Buvau nudegęs, galėjau eiti iš čia, statytis trobą kur nors kitur. Bet neišėjau. Tu­rėjau sunkią avariją, susilaužiau stuburą, kurį laiką negalėjau gyventi vienas. Buvo baisi padėtis: sėdėti visai negalėjau - tik gulėti arba vaikščioti. Pabundi - skausmas. Man jau pradėjo maišytis protas. Įsivaizduoji gyvenimą, kai pabundi rytą ir lauki vakaro, kada galėsi, pririjęs vaistų, užmigti? Nuėjau pas Kaltinėnų daktarą, sakau, siųsk mane į Švėkšną. Daktaras sako: „Ir kas iš to bus? Geriau pakentėk čia“. Paklausiau jo, o kai šiek tiek atsistatė nugara, parvažiavau į Žilius. Kad žinotumei, kaip greitai čia atsistatė protas! Be savo Žilių būčiau tik­rai nublūdęs, - atsisveikindamas savo istoriją papasakoja J. Eitutis.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Šilalės rajono apylinkės teisme išnagrinėta byla, kur autorines teises ginanti Asociacija LATGA kaltina „Melioratorių šventės“ or­ga­nizatorius neteisėtai at­likus muzikos kūrinius - nesumokėta už autorines teises. Šven­tę organizuojanti įmonė „Kvėdarsta“, LATGA tei­gi­mu, liko sko­linga 2803,52 euro auto­rinio atlyginimo. Gin­čas iš­spręstas taikos sutartimi.

Į teismą Asociacija LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija) kreipėsi po to, kai už 2014 ir 2015 metais vykusios „Melioratorių šventės“ metu skambėjusią muziką taip ir nebuvo atsiskaityta. Asociacija teismui tvirtino, kad renginį organizavusi įmonė „Kvėdarsta“ liko skolinga ne tik 2803,52 Eur autorinio atlyginimo, bet ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Tačiau vos spėjus imtis bylos nagrinėjimo, birželio pradžioje gauti abiejų bylos šalių prašymai nutraukti civilinę bylą bei patvirtinti taikos sutartį. Šia sutartimi UAB „Kvėdarsta“, įvertinusi aplinkybę, jog kūriniai „Melioratorių šventė-2014“ ir „Melioratorių šventė-2015“ renginiuose buvo naudojami nepasirašius su Asociacija LATGA licencinių sutarčių, sutiko sumokėti ieškovei 20 proc. didesnį autorinį atlyginimą, lyginant su tuo, kuris būtų buvęs mokamas teisėtai naudojus kūrinius. Paskaičiavus pagal galiojantį tarifą, jau tradicinės šventės organizatorė turės sumokėti 1682,11 Eur autorinio atlyginimo. Taip pat sutartyje nurodyta, jog atsakovė padengs asociacijos bylinėjimosi išlaidas, kurios siekia 442,07 Eur.

Teismas nusprendė patenkinti šalių prašymą nutraukti bylinėjimosi procesą, jį užbaigiant taikos sutartimi. Iš viso, pagal taikos sutartį, UAB „Kvėdarsta“ Asociacijai LATGA turės pervesti 2124,18 Eur.

Morta MIKUTYTĖ