Kai „Šilalės artojuje“ paskelbiame Tauragės apskrities vyriausio­jo policijos komisariato suvestines apie telefoninių sukčių aferas, sulaukiame ne vieno skam­bučio. Žmonės pasakoja, kaip prisiskambinusieji pra­neša apie neva į eismo įvykį ar kitokią bėdą patekusį giminaitį ir reikalauja pinigų – atseit taip problema bū­sianti išspręsta.

Apie telefoninių sukčių siau­tėjimą papasakojo ir upyniškis Alfonsas Bagdonas.

„Aštuoniasdešimtmetei senutei aferistai pranešė, jog kažkas iš jos šeimos narių neva sukėlė avariją. O kad išvengtų baudžiamosios bylos, reikią 3000 eurų. Močiutė išsigando - turinti tik 2 tūkstančius. „Tvarkytojai“ sutiko: užteks ir tiek. Išsiteiravo, kur senolė gyvena, liepė laukti prie namų su pinigais, jie atvažiuosiantys.

Gatvėje ją ir sutiko iš darbo grįžtanti mano žmona, kuriai močiutė viską papasakojo. Kai sukčiai dar kartą jai paskambino, atsiliepė mano žmona ir pagrasino perduosianti policijai. Pokalbis tuoj pat nutrūko... Taip sėk­mingo atsitiktinumo dėka senolės santaupos buvo išgelbėtos.

Manau, reikia kuo dažniau žmonėms, ypač senesniems, priminti, jog neskubėtų vykdyti neaiškių reikalavimų bei nu­rodymų. Derėtų tuoj pat nutraukti pokalbį ir kreiptis į sūnų, dukrą ar kitą šeimos narį arba į patikimą kaimyną ir klausti patarimo“, - įsitikinęs upyniškis.

Eugenija BUDRIENĖ

Žemės ūkio ministro Broniaus Markausko įsakymu gegužę sudaryta darbo grupė savivaldybių Žemės ūkio skyrių funkcijoms peržiūrėti pakvipo dar viena reforma. Daugelyje šalies rajonų ūkininkai jau renka parašus prieš ministerijos planus perduoti žemės ūkio skyrių funkcijas Žemės ūkio rūmams ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboms. Tuo tarpu Šilalėje kol kas apie tai beveik nekalbama.

Žemės ūkio ministerija jau parengė pirmąjį būsimos pertvarkos paketą, kurio akiratyje – ir Žemės ūkio skyriai. Nors jie yra savivaldybių padaliniai ir ministerija negali vienu rankos mostu jų sunaikinti, akivaizdu, jog jau ateinančių metų biudžete gali gerokai sumažėti arba visiškai nelikti finansavimo valstybinėms žemės ūkio funkcijoms vykdyti. Šiemet Žemės ūkio ministerija savivaldybių biudžetams paskirstė 8,1 mln. eurų dotacijų – šios lėšos skirtos Žemės ūkio skyrių specialistų darbo užmokesčiui.

Ministerija praneša, kad ateinančiais metais žemės ūkio finansavimas mažinamas 33 mln. Eur, nes dabar valstybės valdymo aparatas yra per didelis ir per brangus. Be to, ministro įsitikinimu, per 25 metus pasikeitė ir situacija žemės ūkyje: sumažėjo ūkininkų, nebeliko pieno kvotų administravimo bei kitų funkcijų. Labai nedaug pinigų Žemės ūkio skyriai gauna ir melioracijos įrenginių priežiūrai, todėl apie jokią rekonstrukciją esą negalima net kalbėti.

Tačiau yra ir kita „medalio“ pusė - panaikinus pieno kvotas, skyriuose darbo nesumažėjo. Atvirkščiai - tai vienintelė vieta, kur ūkininkai, ypač smulkieji, gali nemokamai pasikonsultuoti dėl ekonominio valdos vieneto skaičiavimų, galimos paramos, išmokų, projektų rengimo ir pan.

Žemės ūkio ministerija planuoja eiti jau pramintu keliu: melioracijos įrenginius perduoti savivaldybėms ir žemės savininkams. Savivaldybių reikalas, ministro nuomone, yra ir žemėtvarka, taigi šie dalykai dabar bus jų funkcijos.

Panašu, jog valstybės funkcija liktų tik pasėlių deklaravimas. Bet ją jau nebe pirmą kartą norima perduoti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai – kartu su pinigais, atimtais iš Žemės ūkio skyrių. Kaip tik to ūkininkai labiausiai ir bijo, nes visos konsultantų paslaugos yra mokamos.

Pavyzdžiui, šiemet pasėlių deklaravimas sutapo su paraiškų šiferiniams stogams keisti teikimu. Vienos paraiškos užpildymas truko maždaug valandą, tačiau ūkininkai buvo nusiteikę geriau laukti eilėje, nei prašyti, jog tą paraišką užpildytų konsultantai, kurių paslaugos kai ku­riuose rajonuose kainavo net iki 50 Eur.

Rajonuose ūkininkams sujudus rinkti parašus prieš numatomas reformas, minis­te­rija ėmėsi raminti: pažadė­jo, kad Žemės ūkio skyrių nenaikins. Todėl tokie viražai leidžia teigti, jog į valdžią atėję „valstiečiai“ pradeda žarstyti ugnį svetimomis ran­komis, nes, netekusios finansavimo, naikinti skyrius ar­ba juos mažinti privalės pačios savivaldybės.

Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algi­man­tas Olendra „Šilalės artojui“ sakė jau girdėjęs apie būsimą skyriaus naikinimą ir kalbėjęs šia tema su seniūnijose dirbančiais specialistais.

„Bet ką jie gali pasakyti? Jau ir taip aišku, kad iš ūkininkų atimama paskutinė galimybė sužinoti jiems svarbią informaciją. Mes, jei būsime atleisti, neprapulsime, o kaimo žmonės, ypač smulkieji ūkininkai, nebeturės kur ateiti pasiklausti, ką jiems daryti, sprendžiant konkrečias prob­lemas. Kasdien į mano kabinetą užsuka bent po 10-12 ūkininkų. Bene antra tiek jų dar ateina pas specialistus. Inžinieriaus kabineto durys niekada neužsidaro: mažiausiai kartą per dvejus metus pas jį apsilanko 5 tūkst. žemės ūkio technikos savininkų“, - teigė A. Olendra.

Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Raimundas Vaitiekus įsitikinęs, jog dabartinis žemės ūkio ministras negalėtų pritarti Žemės ūkio skyrių naikinimui.

„Manau, kad tai yra funkcijų perskirstymo, pavaldumo, o ne skyrių naikinimo klau­simas. Kiekviena nauja valdžia sprendžia, kas turė­tų registruoti žemės ūkio techniką: ir dabar valdžioje esantys „valstiečiai“ ne išimtis. Visko panaikinti, kai seniūnijose dirba žemės ūkio specialistai, ministerija jokiu būdu negali“, - sako R. Vaitie­kus.

Savivaldybės administracijos direktorius teigė pastebėjęs, jog valstybė vis daugiau funkcijų perduoda savivaldybėms, tačiau papildomų pinigų joms įgyvendinti neskiria.

Šįkart pasikėsinta į žemdirbių visuomenei svarbius dalykus. Žinant, jog 70 proc. Šilalės rajono gyventojų yra kaime, daugelis jų užsiima žemės ūkio gamyba nedideliuose ūkeliuose, reforma gali tapti gyvybiškai svarbia ne pareigų neteksiantiems valdininkams, o būtent smulkiesiems ūkininkams.

Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus duomenimis, vidutinis ūkis Šilalės rajone valdo 13,6 ha žemės. Šiemet pasėlius deklaravo 4,9 tūkst. rajono gyventojų, deklaracijose buvo įbraižyta beveik 40,5 tūkst. sklypų. Jeigu už kiekvieną ūkininkams tektų susimokėti bent po eurą, susidarytų nemaža su­ma.

Daiva BARTKIENĖ

Pasibaigus brandos egzaminų sesijai, abiturientai po ilgo laukimo jau žino penkių valstybinių brandos egzaminų rezultatus. Kol kas geriausiai sekasi Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos dvyliktokams.

Kaip informuoja savivaldy­bės Švietimo skyriaus vedė­ja Rasa Kuzminskaitė, lie­tu­­vių kalbos ir literatūros vals­­­tybiniame brandos eg­za­mi­ne net trys Šilalės Si­mo­no Gau­dėšiaus gimnazijos abiturientai gavo 100 balų įvertinimus. Dar šešių mokinių rezultatai siekia 86-99 balus. Deja, egzamino neišlaikė 13 šios gimnazijos dvyliktokų. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje jo neįveikė šeši. Vie­nintelėje Kvėdarnos Ka­zi­mie­­ro Jauniaus gimnazijoje lie­tuvių kalbos ir literatūros eg­zaminą išlaikė visi jį pasirinkusieji.

Daugiausiai šimtukininkų pažėrė valstybinis matematikos egzaminas. 100 balų įvertinimą gavo vienas Kaltinė­nų Aleksandro Stulginskio gimnazijos moksleivis ir penki Šilalės Simono Gaudėšiaus gim­­nazijos abiturientai. Ne­iš­­laikiusiųjų daugiausiai Kvė­darnos Kazimiero Jau­niaus gimnazijoje – net aštuoni. Pa­jūrio Stanislovo Bir­žiš­kio gimnazijoje matematikos egzaminą įveikė visi laikiusieji.

Anglų kalbos valstybiniame brandos egzamine gauti aukščiausio įvertinimo nepavyko niekam, tačiau 18 Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazi­jos mokinių pasiekė 86-99 ba­lų ribą, o 65 šios gimnazijos abiturientų atliktos užduotys įvertintos 36-85 balais. Taip pat įvertinta ir 20 kvėdarniškių, 15 laukuviškių bei po 9 kaltinėniškius ir pajūriškius. Šio egzamino neišlaikė tik vienas miesto gimnazijos moksleivis.

Valstybinio fizikos egzami­no neišlaikė du Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos dvyliktokai ir vienas Ši­­lalės Simono Gaudėšiaus gimnazistas. Du kaltinėniškiai įvertinti 16-35, du - 36-85 balais.

Geografijos valstybinio bran­dos egzamino neišlaikė vienas kvėdarniškis ir vienas pajūriškis. Nors šimtukininkų nėra, bet vienas kaltinėniškis ir vienas šilališkis buvo įvertinti 86-99 balais.

Pirmieji brandos atestatus atsiims kaltinėniškiai - šven­tė Aleksandro Stul­ginskio gim­­nazijoje vyks lie­pos 12 d. Ket­virtadienį ji ren­­giama Kvė­darnoje ir Ši­la­lės suaugusiųjų mokyk­loje, penktadienį atestatai bus įteikti Šilalės Simono Gau­dėšiaus bei Pajūrio Sta­nislovo Bir­žiškio gimnazijų dvyliktokams, o šeš­tadienį, liepos 15 d., juos gaus Laukuvos abiturientai.

Morta MIKUTYTĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijose, Šilalės suaugusiųjų mokykloje.

Ruošiamės garbingai sutikti Lietuvos vals­tybės atkūrimo šimtmetį. Kaip žmo­gaus, taip ir Valstybės jubiliejus atei­na iš toli, atnešdamas dar­bų, pergalių ir ne­sėkmių ataskaitą. Didžioji mūsų Valstybės šimtmečio ataskaitos dalis rašyta besi­kar­tojančių karų, kančių ir okupacijų metais. Tiesa, gyventa ir saulėtu metu, bet trum­pai, o jo baigtis buvo net labai skausminga.

Šiandien Valstybės jubiliejui ruošiamės blaivindami tautą, gerindami dvasinį klimatą, siekdami atkurti tai, ką per dešimtmečius buvome praradę. Nesuklysiu sakydamas, kad daugelis tokią garbingą šventę nori įprasminti didesniais ar mažesniais darbais. Tačiau būtų neteisinga vien tik iš valdžios reikalauti rūpintis ja. Išrinktųjų viena svarbiausių pareigų - visur ir visada nepamiršti Lietuvos piliečių, visuomet prisiminti, jog šventė yra skirta žmonėms, o ne valdžiai ar elitui.

Buvusios Vyriausybės parengtoje programoje, skirtoje Lietuvos valsty­bės atkūrimo šimtmečiui paminėti, planuota pastatyti ir įrengti 65 monumentus, atminimo lentas, biustus, išleisti 19 istorinių leidinių, suorganizuoti 276 renginius ir t.t. Skaičiuota, kad viskam įgyvendinti gali prireikti apie 200 milijonų eurų. Taigi netoli nueita nuo sovietinės pompastikos.

Norėčiau planuotojų paklausti: o kaip su žmogumi, Lietuvos piliečiu, ar jis kviečiamas pasitikti brangią šventę? Ar bus tik statistas valdžios renginiuose ir iš aukščiau suplanuotų šimtų priemonių, dešimčių monumentų statybos, atminimo lentų įrengimo stebėtojas? Atrodo, jog būtent toks vaidmuo jam ir tėra paliekamas. Ir vėl šimtai milijonų eurų „plauks“ prošal, kol pavirs įvairių fejerverkų dūmais, išblėsiančiu pigiu bedvasiu spindesiu.

Kita vertus, mes patys, Lietuvos piliečiai, turime gyventi ir dirbti pasiruošimo šventei aplinkoje, nes, nedalyvaudami garbingos sukakties įamžinimo darbuose, nepatirsime šiandien taip reikalingo dvasinio užtaiso ir nepasijausime pilnakraujais Lietuvos piliečiais. Todėl ne vien valdžios programiniai renginiai, paminklai, lentos  lemia jubiliejinės datos įprasminimą.

Į visa tai vertėtų pažvelgti ne vien per pompastikos prizmę. Kas svarbiau: ar šventės pompastika su pamink­lų statybomis, triukšmingomis eisenomis, ar tautos dvasinė būsena, jos pakylėjimas? Verta prisiminti, jog lietuvius visais laikais gerbė už kuklumą, darbštumą bei dvasingumą. Pompastika ne mūsų tautos ideologinis laukas, o lėšų švaistymas, juolab, kad nesame labai turtingi, kad nemažai piliečių laukia didesnės ar mažesnės paramos.

Ką mes, kiekvienas Lietuvos pilietis, galėtume nuveikti? Atsakysiu paprastai: darykime taip, kaip mūsų senoliai kadaise darė. Jie susitvarkydavo savo gyvenamąją aplinką, pasodindavo prie namo ąžuolėlį, berželį ar ąžuolų giraitę, iššluodavo kiemą, baltai nudažytais akmenėliais apdėdavo prie palangių prisiglaudusius rūtų bei jurginų darželius.

Pasakysite, jog šiandien – kiti laikai. Sutinku, laikai yra pasikeitę, žmonių gyvenimas taip pat, bet kiekvienos tautos kultūra, jos mentalitetas visų pirma priklauso nuo dvasinės aplinkos, kurioje gyvenama ir dirbama.

Taigi neverta išradinėti dviračio, kiekvienas apsidairykime aplink: reikalingos mūsų rankos, išmonė bei iniciatyva, tvarkant gyvenimo pašalius, parkus, skverus, gausinant valstybės aruodą sąžiningu ir doru darbu, saugant bei puoselėjant brangiausią turtą – gamtą. Atsakingai dirbkime ir mylėkime savo Žemę. Tiesa, vien tik žodžiais paremta meilė yra netikra ir trumpalaikė. Todėl stiprinkime ją konkrečiais darbais valstybės, bendruomenės, savo artimųjų labui. Svarbiausia - išguikime abejingumo jausmą, ištieskime pagalbos ranką šalia esančiam nelaimėliui ar senam kaimynui, uždekime vilties žiburį paklydusiam gyvenimo labirintuose.

Būtų gražu, kad tiek šalies, tiek miestų, miestelių valdantieji įsiklausytų į visuomenės balsą ir neprieštarautų piliečių iniciatyvoms. Geriausia dovana jubiliatei Lietuvai būtų visų jos piliečių ir valdžios sutarimas, pagarba, tolerancija. Žmonės to išsiilgę.

Juozas STASINAS

Lietuvos nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas, 

Česlovo Kudabos premijos laureatas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys  

Nors šiuos metus Seimas paskelbė Piliakalnių me­tais, ne visi jie yra lankomi, žinomi ir tvarkomi. Skaitytojams pranešus, jog prie kai kurių nėra jokių ženklų ar nuorodų, „Šilalės artojo“ korespondentai vieškeliais ir žvejų takais išvyko į žvalgybą. Ieškojome Veringos pi­liakalnio. Rasti pavyko tik su vietinių gyventojų pagalba.

Į „Šilalės artoją“ paskambinusi skaitytoja neslėpė pa­sipiktinimo. Moteris teigė nutarusi aplankyti du netoli vienas kito esančius Veringos ir Kuplės piliakalnius. Tačiau rasti juos buvo ne taip jau paprasta.

„Klausėme netoliese gyvenančių žmonių, kur yra koks nors privažiavimas prie šitų piliakalnių, nes patys kelio niekaip nepajėgėme rasti. Nuorodų ar ženklų - visiškai jokių. Vietiniai gyventojai prasitarė, jog mes ne pirmi šito teiraujamės. Bet jei jau paskelbė 2017-uosius Piliakalnių metais, ar tai nebūtų puiki proga sutvarkyti privažiavimus prie jų ir pastatyti ženk­lus?“ – klausė moteris.

Išgirdę tokius žodžius, nustebome: Šilalės rajono meras nuolat reklamuojasi, kad savaitgalius leidžia, su šeima lankydamas piliakalnius. Smalsu pasidarė, ar pavyks jam šiuos du – Veringos ir Kup­lės – piliakalnius rasti. Išsiruošėme į žygį ir mes: vieną iš minimų – Veringos – radome patys, galėtume ir merui kelią prie jo parodyti. O jis - netrumpas ir gana klaidus.

Už Pajūrio pasukome Did­kiemio link, važiavome žvyrkeliu, kol sutikome pievoje besidarbuojantį ūkininką. Pasiteiravę ir gavę nuorodas, riedėjome toliau. Galiausiai pasukę Kamščių link, vėl pakalbinome vietinius gyventojus – ar tik nebūsime paklydę. Šie paaiškino, jog šita kryptimi piliakalnių nepasieksime, nes kelias neišvažiuojamas. Teko grįžti atgal. Pasirodo, reikėjo pasukti pievos keliuku dar prieš mažytį upelį. Tačiau tą vos matomą pievų keliuką rasti pavyko tik pasiklausus dar kelių ūkininkų.

Šiuo keliuku privažiavome javų lauką... Tapo aišku, jog toliau į nežinia kur teks eiti pėsčiomis. Nepagalvokite, paėjėti nesibaiminome. Tik vis svarstėme – kuria gi kryptimi? Nuojauta pakuždėjo sukti kairėn. Taigi traukėme pamiške, javų lauke esančiomis vėžėmis, per pievą. Galiausiai bebaigiančioje užželti miško proskynoje pastebėjome betoninį ženklą, žymintį piliakalnio buvimo vietą. Pro jį vedė žvejų išmintas takelis ant Veringos piliakalnio, nuo kurio, nupjovus žolę ir iškirtus šabakštynus, atsivertų nuostabus vaizdas į upę.

Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus kultūros paveldo apsaugos vyriausioji specia­listė Jurgita Viršilienė paaiškino, jog piliakalniai bei jų tvarkymas neretai tampa biurokratinių procedūrų įkaitais.

„Iš 33-ijų rajone esan­čių piliakalnių 28-ių žemės plotai yra registruoti Miškų kadast­re, todėl savivaldybė negali vadovautis Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymu dėl priežiūros darbų, nes pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą yra taikomos Miškų įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos.

Dėl minėtų kultūros paveldo objektų priežiūros nuolat kyla problemų (teritorijas prižiūrintiems valdytojams gresia baudos). Savivaldybė nuo 2014 m. ne kartą kreipėsi į Kultūros ministeriją, Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, Aplinkos ministeriją, Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl šių teisės aktų nekoreliavimo ir teisinio reglamentavimo, archeologinio paveldo prie­žiūros klausimų prob­le­mų sprendi­mo, tačiau per pastaruosius keletą metų šis klausimas aukščiausiu valstybės lyg­meniu išspręstas nebuvo.

Šilalės rajono savivaldybė, vertindama archeologinio paveldo apsaugos ir pažinimo svarbą, ieško alternatyvių būdų, kaip atlikti bent minimalius priežiūros, tvarkybos darbus, kad medžiais ir krūmais apaugęs archeologijos paveldas būtų apsaugotas nuo galimų erozijos židinių. Savivaldybė organizuoja archeologinio paveldo žemės įteisinimą, dokumentus įregistruodama Nekilnojamojo turto registre VĮ Registrų centre kaip konservacinės paskirties žemės sklypus. Bendradarbiaujant su miškų urėdijomis, būtų galima įgyvendinti kraštovaizdžio formavimo projektus“, – dėstė J. Viršilie­nė.

Kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistės teigimu, valdininkai pagalbon telkiasi girininkijas, kariškius, moksleivius, kitus aktyvius bei pilietiškus asmenis ir bendromis jėgomis stengiasi, jog arti kelių esantys lankytini piliakalniai būtų bent kiek labiau prieinami. Per pastaruosius trejus metus tvarkymo darbai atlikti aštuoniuose piliakalniuose, o dviejuose įrengti laiptai. Kaip aiškino J. Viršilienė, šiemet planuojama tvarkyti du piliakalnius (įrengti laiptus, atlikti paveldosauginius tvarkybos darbus), taip pat parengti techninį Padievaičio piliakalnio tvarkymo projektą.

Panašu, kad kai kuriuos piliakal­nius lan­kantys žmonės ir toliau turės kliautis vietinių gyventojų nuo­rodomis bei ūkininkų gerano­riš­ku­mu, nes bandant pasiekti ob­jek­tą, teks klam­poti per jų pievas ar javų laukus.

Veringos piliakal­nis (kai kur žemė­lapiuose žymimas Vilkų Lauko II pavadinimu) yra dvie­jų upių – Bario ir Jūros – santakoje. Būsimiems lankytojams aiškumo dėlei derėtų pasakyti, jog Kuplės ir Veringos piliakalniai vienas nuo kito nutolę vos per puskilometrį, tad vietinių gyventojų klausiant nuorodų, kartais sunku susigaudyti, apie kurį kalbama. Negana to, abu vadinami keliais vardais: Veringa - Spraudaičių, Vilkų Lauko II,

Kuplė (kai kur rašoma Kūplė) – Vilkų Lauko I piliakalniu.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kuturių kaime įrengtas naujas pažintinis takas. Einant juo, galima sužinoti apie karinius įtvirtinimus.

Molotovo gynybinė linija ėjo ne tik per Lietuvos teritoriją, bet ir per Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją. Linija buvo prastai suprojektuota ir statyta paskubomis. Lietuvos teritorijoje pastatyti beveik 300 linijos elementų (visoje linijoje - apie 2000). Juose buvo tik atlikti betonavimo darbai, o iki galo įtvirtinimai taip ir nebuvo įrengti. Prasidėjus staigiam puolimui, Vermachto pajėgoms užteko vos kelių dienų linijai pralaužti.

Dabartinėje Pagramančio regioninio parko teritorijoje (Šiaulių ĮR) buvo išdėstyta apie 5 atramos punktus, objektų skaičius siekia per 20, taip pat yra 8 iškastos duobės bunkerių statyboms, kai kuriose iš jų spėta išpilti ir pamatus (duobių gali būti ir daugiau). 

Kviečiame istorijos entuziastus aplankyti naująjį pažintinį taką, kuriame yra 4 bunkeriai ir duobė. Tako ilgis – 3 km. Keliaudami pasigrožėsime Jūros beiAkmenos upių suformuotu kraštovaizdžiu, aplankysime Kuturių kaimo senąsias kapinaites, atsigaivinsime šaltinio vandeniu.

Pagramančio regioninio parko direkcija dėkoja visiems lankytojams, kurie parėmė parką pirkdami bilietą. Lėšos, surinktos už lankytojų bilietus, buvo naudojamos ne tik parko apsaugai, priežiūrai, edukacinei veiklai, bet ir naujam takui įrengti.

Lina MISIULYTĖ

Pagramančio regioninio parko kultūrologė

AUTORĖS ir Tomo KALAŠINSKO nuotr.