Kai sunkiai sergant gydytojams kartais nesiseka rasti ligos, sakoma, jog į žmogų neįlįsi - kiek daug bežinotume apie kūno fiziologiją, niekada nepavyks įminti vi­sų gyvybę palaikančių paslapčių. Dar slaptesnis yra žmogaus emocijų pasaulis. Pavyzdžiui, daug kam atrodo, kad motinystė yra primityvus, žmonijos išlikimą užtikrinantis instinktas. Bet žinome ir tai, jog kai vaikui kyla mirtinas pavojus, motina įgauna nežemiškos, jokiu matu neišmatuojamos jėgos kovoti už jį. Deja, gyveni­mas jas dažnai priverčia braukti ašaras ir ieškoti paskutinės, bent mažiausios vilties suteikiančios instancijos. Ir labai dažnai ja tampa redakcija, kur ateinama paprasčiausiai pasipasakoti, pasiguosti, pasitarti...

Negalintieji sumokėti - nereikalingi

Gerokai į aštuntą dešimtį įžen­gusi senučiukė skaudančia širdimi žiūri į patamsėju­sias tėvų namų sienas. Jau daug metų šituose namuose šalta ir nyku, pro stogą laša van­duo, lyg priekaištas spindi voratinkliais apmusiju­sios langų akys. Dešimčia me­tų jaunesnis brolis iš šių namų paskutinį kartą išėjo prieš pus­metį ir greičiausiai jau nie­kada negrįš, nors pusė na­mo ir sklypo vienoje geriausių Šilalės vietų vis dar priklauso jam.

Savo šeimos taip ir nesukūręs, lyg žiogas visą gyvenimo vasarėlę straksėjęs vyriškis rudenį pasitiko ligos patale, pasak sesers, „be galvos ir be kojų“. Šešis mėnesius laikytas slaugos palato­je, dabar teturi vieną kelią – į globos namus. Tačiau sodyba miesto pašonėje tapo tarsi plaukti neleidžiančiu inkaru. Iš turto turinčių pensininkų globos namai reikalauja mokėti papildomą mokestį – kitaip jie valdžiai nereikalingi.

„Padėkite man kaip nors ta troba atsikratyti“, - peržengusi kabineto slenkstį, skarelės kampu nuo raukšlėto veido ašaras braukia moteris. Ne mama ir ne žmona, o sesuo, užauginusi jauniausiąjį brolį ir tebepuoselėjanti jam motiniškus jausmus.

Kol nerūpestingai gyvenimą praleidęs brolelis pusmetį vartėsi ligoninės patale, ji kas savaitę išsiruošdavo į sunkią ir brangiai atsieinančią kelionę. Rodos, kelias netolimas, ligoninės mūrai tame pačiame mieste, vos už kelių gatvių, bet kai kojos sunkiai neša ir visi sąnariai gelia, tų kelių šimtų metrų be automobilio neįveiksi. Stasė (tikrasis vardas redakcijai žinomas) kiekvieną savaitę pirkdavo po kekę bananų, maišelį saldai­nių, minkštesnių bandelių, dešros gabalėlį, krovė krepšin švarius drabužius ir samdė mašiną, kurio vairuotojo kišenėn gulė vis stambesnės pinigų kupiūros. Ką čia derėsies, kai viskas šitaip brangsta...

Kiek sykių supykusi galvojo net į ligoninės pusę nežiūrėti, bet, dienai praėjus, motiniška širdis atsileisdavo, krau­juojančias sielos žaizdas užtraukdavo užuojauta kenčiančiam ligoniui, ir ji vėl viską darydavo iš naujo.

Vis vylėsi, kad gal pasveiks. Dabar jau mato, jog brolis visą jam likusį laiką bus priklausomas nuo kitų. Ir jau tik­rai nė vienas notaras ne­tvirtins sunkaus ligonio įga­liojimo, leidžiančio parduoti paveldėtą turtą. O kol jo turės, tol durys į globos namus bus užtrenktos.

„Tokioje duobėje esu, kad nebežinau, ką daryti. Nei man, nei broliui tų namų jau ne­bereikia, bet kaip atsikraty­­ti - nebeišmanau. Viena išei-

­tis - tik mirties laukti“, - skundžiasi moteris, už brolio slaugą ligoninėje pasiryžusi mokėti iš savo pensijos.

Regis, tokiais atvejais žmogui turėtų padėti valdžia - nustatyti ligonio veiksnumą, pasirūpinti jo turtu bei saugia priežiūra - juk socialinės pagalbos tarnybos tam ir kuriamos, jog vieniši, neįgalūs žmonės nebūtų palikti likimo valiai.

Išeitis - kuo greičiau emigruoti?

Kad valdžia neretai būna akla ir kurčia, patyrė ir Ieva (vardas pakeistas). Tris mažylius auginanti jauna moteris tegauna 45 eurus vaikų išmokų, nors finansinių sunkumų turinčioje įmonėje dirbančio vyro atlyginimas nuolat vėluoja. Prašė socialinės paramos, tačiau šeimos pajamos nustatytą ribą viršijo 5 eurais. Paskui dar sutrukdė že­mė, kurią šeima perleido dirbti kitiems.

„Gyvulių augintume, gal leng­viau būtų, bet tada vaikai mokykloje net nemoka­mo maitinimo negautų. Su­skai­čiavau, jog pietūs kasdien jiems kainuotų po 2 eurus, per savaitę - jau 20 eurų. Iš kur nedirbdamas juos paimsi?“- klausia moteris.

Labiau už bet ką ji norėtų gauti darbą, leisti mažąjį į vaikų darželį. Tačiau įsidarbinti, ypač Šilalėje, ir dargi neturint jokio išsilavinimo, ne taip paprasta. Ieva nusprendė mokytis, tačiau mokslas užkirto jai bet kokį kelią į paramą įsidarbinant, todėl dabar negali tikėtis net viešųjų darbų.

Jauna mama pati ieško darbo ir jau buvo gavusi pasiūlymų. Galvojo įsidarbinti puse etato laiškininke. Bet darbas prasideda švintant, o darželis vaikus priima nuo 8 val. ryto. Gerokai anksčiau tektų išvažiuoti ir į Kvėdarnos gimnaziją, kur reikėjo pagalbininkės virtuvėje, be to, dar ir kelionės išlaidos prisidėtų. O padavėja į kavinę nepriėmė - darbdavys nusprendė, kad vaikai sirgs, nebus kada jai dirbti.

„Nors kokią paramą gaučiau, vis lengviau būtų. Jei ne materialine prasme, tai bent palaikymą jausčiau. Gir­tuok­lės, vaikų neprižiūrinčios, po globos namus juos išmėčiusios, ir tos geriau už mane gyvena. Visi sako: taupyk. Bet taupyti galiu tik vaikų sąskai­ta. Neleisti jų į darželį, uždrausti lankyti būrelius. Šilalė ir taip mirusi, nieko čia nėra, tik baseinas, kur kainos kosminės“, - guodžiasi moteris.

Ieva mano, kad jai liko vienintelė išeitis - emigruoti. Ir daugiau nebegimdyti, nes nie­kam jos vaikų čia, Lietuvo­je, nereikia.

Viską vertina pinigais

O štai ir ūkininkas, prisistatantis kone doros įsikūnijimu, kovotoju už blaivybę. Gyventų sau ilgai ir laimingai, tačiau ramybės neduoda... buvusi meilužė, su kuria ponas sugyveno du vaikus. Vy­riškis nerimauja, jog trejų ir pusant­rų metų pypliai užaugę gali būti tokie pat „nedori“, kaip ir jų motina. Imtų auginti pats, bet teismas prie jų nė iš tolo neprileidžia. Kodėl - „doras“ ūkininkas nutyli, bet ir be paaiškinimo suprantama, kad tokių apsaugos priemonių imamasi tik nuo smurtautojų.

„Jei man neleidžia vaikų auginti ir su jais matytis, tai gal galėčiau ir išlaikymo jiems neskirti?“- klausia vyras. Lyg tie vaikai būtų ne jo...

Klausimai, išduodantys, jog dažnu atveju pinigai yra daug svarbesni už žmogiškuosius jausmus, jau nieko nebestebina. Žmonės ima pavyzdį iš politikų, skaičiuojančių, kad per brangu išlaikyti rajonų li­gonines, kaimo mokyklas, bib­liotekas, lyg šuniui apgraužtą kaulą onkologiniams li­goniams numetančių kelių de­šimčių eurų pašalpą, kurios neužtenka nė vaistų pakeliui.

Dabar net Seimo nariai skėsčioja rankomis: patys sutiko, kad valstybė socialinės paramos reikalus atiduotų spręsti savivaldybėms, neva geriau žinančioms, kam tos paramos reikia. O jei ši neskiria, vadinasi, išgyvensi - juk dar nė vienas Šilalėje iš bado nenumirė.

Kam įdomu, ką jaučia motina, negalinti nupirkti vaikui ne tik bandelės, bet ir batų? Be abejo, atsiras sakančiųjų, kad nėra jokio reikalo išlaidauti. Turi televizorių, gyveni ne landynėje - tai jau ir turtingas. O jei spintelėje dar yra kruopų, vadinasi, nieko netrūksta...

Todėl kaip į paskutinę instanciją žmonės eina į laikraščio redakciją, tikėdamiesi, jog bent jau viešumas privers valdininkus su jais kalbė­tis. Ir išgirsti.

Ne visada, tačiau dažniausiai tie mūsų parašymai padeda. O jei ne, tai bent jau žmonės sužino, su kuo turi reikalą.

Slėpsis už įstatymo pataisų

Tačiau ne viskas taip paprasta. Seimūno Ramūno Kar­­baus­kio vadovaujamame Sei­­mo Kultūros komitete šią savaitę buvo užregist­ruota Vi­suomenės informavimo įstatymo pataisa drausti skelbti informaciją, pažeidžiančią ju­ridinio asmens reputaciją. Esą juridiniams asmenims - savivaldybių ir privačioms įmonėms, organizacijoms, vers­lininkams - trūksta galimybių nuo dezinformacijos ir šmeižto gintis teisme. Tai - teorija, o praktiškai tokios pataisos paprastai atsisuka prieš žodžio laisvę, saugo nuo viešumo korupcinius sandorius ir yra labai patogios visiems, kurie turi ką slėpti. Pavyzdžiui, pasirodys kam nors, kad žinia apie neišduotą čekį, neišmokėtą atlyginimą žemina įmonės reputaciją, ir nebebus galima apie tai rašyti. Ar ne to ir siekiama?

Įdomiausia, jog tokios pataisos beveik visada pasirodo prieš Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vadinamą žurnalistų profesine švente. Kaip „dovanėlė“ ar įspėjimas, kad jie per daug neužsimirštų ir žinotų, „ką ir kaip“ rašyti. Beje, visai neseniai keli Seimo nariai buvo užsimanę, jog žiniasklaidoje būtų skelbiama daugiau teigiamų žinių. Laimei, sveikas protas šį sykį dar nugalėjo. Kita vertus, suprantama, kodėl valdžiai - ir tai, kuri Vilniuje leidžia įstatymus bei tvarko valstybės biudžetą, ir vietinei, diriguojančiai biudžetininkams iš sa­vivaldybės rūmų, norėtųsi, jog spauda būtų bedantė ir bežadė. Ką paliepei - tą parašys, kaip pasakysi, taip turės suprasti. Politikams ir valdininkams tokie „rašytojai“, kurie nemąsto savo galva ir gina ne žmogų, ne visuomenės interesą žinoti, o valdžią, yra daug patogesni. Negana to, pasak įvairaus lygio veikėjų, vienokiais ar kitokiais keliais atvingiavusių į valdžios aukštumas, „mūsuose labai trūksta pozityvumo, nes laikraščiai tik kritikuoja“. Bet ar jei spauda rašytų vien apie tai, kaip, tarkime, meras iki pietų fotografuojasi su vienos, o po pie­tų – jau su kitos mokyklos pradinukais, išspręstų visas realias problemas? Tik­rai ne. Ir ko tuomet būtų vertas laisvas žodis, jeigu spauda užsimerktų prieš politikų veid­­mainiavimą, suktybes, ko­rupciją?

Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sa­ko, jog žurnalistai, rašydami vien apie pozityvius dalykus, turėtų klastoti realybę ir nuolat ją pagražinti. Ir nors tai reikštų, kad jie yra melagiai, politikams tai tiktų. Bet juk spaudos priedermė – tarnauti ne politikams, o pateikti visuomenei pagrįstą bei patikrintą informaciją. Kad ir kokia nemaloni ir negatyvi ji būtų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Mažas žmogutis tiesia rankutes ir taria „mama“. Motina jį pakelia, priglaudžia. Ir nieko nėra gražesnio žemėje už motinos meilę, nieko stipresnio už jos pasiaukojimą savo vaikams.

Tokiais žodžiais Požerės bendruomenės salėje pradėta šventinė popietė „Dovana mamai“, į kurią buvo pakviestos mamos, močiutės bei kiti bendruomenės nariai, Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas.

Vaikai skyrė mamoms pačius gražiausius žodžius, skambėjo smuiko, gitaros melodijos ir dainos, arfos garsai.

Koncertavo Ramunė ir Dailė.

Požerės filialo bibliotekininkė

Aldona EŽERSKIENĖ

Dalios PETROŠIENĖS nuotr.

Šilalės stadione vyko respublikinio projekto „Visa mo­kykla šoka“, kurį paskelbė Lie­tuvos nacionalinis kul­tūros centras kartu su Švietimo ir mokslo ministerija, baigiamasis renginys.

Į šį projektą įsijungė visos rajono mokyklos, lopšelis-darželis „Žiogelis“, atvirasis jaunimo centras „Pulsas“, tad akciją pavadinome „Visa Šilalė šoka!“ Renginio metu buvo pasiektas rekordas: 6 populiariausius šokius, tarp kurių - ir Šilalės krašto šokiai „Grečenikė“ bei „Kleckai“, šoko 658 poros iš viso Šilalės rajono.

Po renginio šventės dalyvius pakvietėme į modernaus folk­loro grupės „Auksa žovis“ kon­certą Šilalės kultūros centre.

Jolanta KAŽUKAUSKIENĖ

Šilalės kultūros centro folkloro ansamblio vadovė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kiek pinigų reikia tvoros statyboms aplink Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią? Šitokio klausimo „Šilalės artojas“ sulaukia kone kiekvieną mėnesį, mat tikintieji jau antrus metus girdi raginimus aktyviai aukoti šiam tikslui. Ieškant atsakymų, paaiškėjo, jog tvo­ros statyboms dosniai pinigus žeria ir savivaldybė. Atrodytų, kas čia tokio: bus gražu. Kita vertus, ar tikrai Dievo namai turi tviskėti tokia prabanga, kai didžioji dalis žmonių šiandien vos sukrapšto duonai ir vaistams? Toks klausimas kyla, išgirdus tvoros kainą.

Bažnyčią išlaikyti padedan­čios tikinčiųjų aukos neretai sukelia aršias diskusijas. Rodos, visi supranta ir pritaria, jog bažnyčia gyvena iš aukų. Tačiau žmonėms apmaudu, kad įvairių intenci­jų – krikštynų, vestuvių, laidotuvių – proga kunigai už suteiktas paslaugas neretai nesibodi paprašyti nemenkų sumų. Šįkart, šilališkių raginami, nusprendėme pasidomėti, kiek gi kainuos nauja Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­žiečio bažnyčios šventoriaus tvora, prie kurios statybų tikintieji yra raginami prisidėti bene kiek­vieną sekmadienį. Negana to, žmonės sako, jog aukoti tvorai prašoma ir mišių už mirusįjį metu, ir kitomis progomis, vos tik bažnyčioje susirenka daugiau žmonių. Tikintieji aukoja geranoriškai, bet nuolatiniai prašymai ėmė kelti klausimą, kada bus gana.

„Nespėji į bažnyčią įkelti kojos, tuoj išgirsti, kad reikia paaukoti tvorai. Ir tie prašymai tęsiasi jau daugiau nei dvejus metus, o statybos niekaip nesibaigia. Kas čia per tvora, kad tiek laiko ją reikia statyti? Ir kiek ji kainuoja, jog pinigų prašoma vis daugiau ir daugiau? Kita vertus, negi Šilalės gatvėmis briedžiai laks­to, jog Dievo namus reikia aptverti kažkokia įmant­ria tvora ir paprastesnės jau neužtenka?“ – stebisi ne vienas skambinęs skaitytojas.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asy­žiečio parapijos klebonas kun. Algis Genutis aiškina, kad nauja tvora buvo būtina, nes senoji medinė esą jau bu­vo ne tik sutrešusi, bet vietomis ir išvirtusi.

„Tvoros statybą remia savivaldybė ir tikintieji savo au­komis. Kas kiek gali, tiek duoda. Visai suprantama, jog gaunantieji vos 200 eurų pen­­sijos aukoja nedaug. Ta­čiau aukos dydžių mes nenustatome. Darbai vyksta jau apie dvejus metus, o kiek dar truks – sunku pasakyti. Kai surenkame šiek tiek pinigų, tai už tiek ir užsakome dalį tvoros. Ji nepigi, nes yra metalinė. Tokią pasirinkome dėl ilgaamžiškumo ir dar todėl, kad ji gražiai derės prie neogotikinio stiliaus bažnyčios“, – sako klebonas.

Nieko neprikiši: nauja tvora tikrai atrodo daili, palyginus su senąja, kurios dar 22 segmentus galima išvysti. Tik kiek kainuoja tie metalinės tvoros segmentai ir kiek jų reikia? Kita vertus, ar ne pigiau būtų atsiėję perdažyti buvusią tvorą?

„Esame rajoninė parapija,

tad ir bažnyčia neturėtų at­rodyti apšiurusi. Nesame įs­praus­ti į laiko rėmus, todėl iš surenkamų aukų po tru­putį ir statome tvorą. Ne­ži­nau, koks tikslus jos ilgis. Seg­mento kainos taip pat tiks­liai nepasakysiu. Bet jau išleidome apie 20 tūkst. Eur. Li­ko gal trečdalis tvoros“, – teigia kun. A. Ge­nutis.

Tvorą statančios UAB „Res­tapa“ vadovas Stasys Jau­nius atskleidžia, jog vienas 3 met­rų ilgio metalinis tvoros seg­mentas kainuoja 475 Eur. Su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) kaina siekia beveik

575 Eur. Iš viso jau yra pastatyti 54 segmentai. Nesu­dėtinga apskaičiuoti, kad šiuo metu tvorai jau išleista daugiau nei 31 tūkst. Eur.

„Bendro tvoros ilgio nežinau, nes pastatome tiek tvoros, už kiek mums atsiskaito. Ir kiekvienai daliai darome atskiras sutartis“, – aiškina S. Jaunius.

Šilalės rajono savivaldybė, skirstydama lėšas, pini­gų negaili ir religinėms bend­­ruomenėms. Remiamos visos, taip pat ir Šilalės Šv. Pran­ciš­kaus Asyžiečio bažnyčia. Ta­čiau prasidėjus tvoros statyboms, šiai parapijai skiriama parama išaugo. Kun. A. Ge­nutis prasitarė, jog savivaldybė, jo prašymu, tvorai jau yra davusi apie 7000 Eur.

Savivaldybės administracijos pateiktais duomenimis, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijai šventoriaus tvorai keisti 2016 m. skirta 5000 Eur. O šių metų balandžio 18 d. Ši­lalės rajono savivaldybės ad­minist­racijos direktoriaus įsa­kymu pervesta dar 2000 Eur.

Šiuo metu yra likę nepakeisti 22 medinės tvoros seg­mentai. Jei vieno naujo kaina su PVM yra 575 Eur, tai už juos teks pakloti dar kiek daugiau nei 12 tūkst. Eur. Ir jei skaičiuodami nieko nepraleidome, iš viso tvora turėtų atsieiti apie 44 tūkst. Eur. Jeigu kas nors nepabrangs. Ir tai nebūtų nuostabu.

Pranciškus Asyžietis, kurio vardu yra pavadinta mūsų parapija, prieš daugiau nei 800 metų išgarsėjo tuo, jog gimė turtingo pirklio šeimoje. Tačiau jis buvo vargšų globėjas ir nieko jiems negailėjo – anot istorijos, net savo rūbus atidavė sutiktam neturtingam riteriui. O po įvairių sukrėtimų atsisakė tėvo turtų ir išėjo į pasaulį skelbti Evangelijos. Šio šventojo vardas garsus tuo, kad jis ėmėsi bažnyčių atstatymo. Tad galime tik pasvarstyti, ką šis šventasis ir mūsų parapijos globėjas pasakytų apie tokią prabangą Dievo namuose...

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dauguma alergiškų žmonių yra jautrūs kelių rūšių augalų žiedadulkėms. Todėl norint lengviau sukontroliuoti ligą, verta atlikti kraujo tyrimą – išsitirti alergenų paletę.

Kai pavasario vėjas pradeda blaškyti medžių žiedadulkes, daugybė žmonių ima skųstis užgultomis ir varvančiomis nosimis, ašarojančiomis bei perštinčiomis akimis. Dažnai pasikartojanti alerginė sloga (šienligė, polinozė) gali komplikuotis – prarandama uoslė, skonio pojūtis, išsivysto bronchinė astma.

Šienlige besiskundžiančių pa­cientų iškart padaugėja pra­žydus lazdynui ir alksniui. Bet didžiausią pavojų sukelia sprogstantys beržų žirginiai. Penkių balų skalėje pirmųjų medžių alergeniškumas vertinamas trimis, o beržo – penkiais balais. Šis medis paskleidžia nuo 20 tūkst. iki

6 mln. žiedadulkių. Jos išsiskiria kryžminėmis reakcijomis su kitų augalų žiedadulkėmis bei kai kuriais maisto produktais. Alergiją sukelia ir kitų medžių žiedadulkės.

Nauja šienligės banga kyla, kai pievose sužydi motiejukai, miglės, svidrės, javai ir kt. Didelį pavojų kelia piktžolės: pelynai, varpučiai, dilgėlės. To­dėl polinozės sezonas tęsiasi iki vėlyvo rudens. Sezoninė alergija gali lydėti ir alerginę reakciją maisto produktams, pelėsiams, namų erkutėms bei gyvūnams, pramonės gaminiams ir kt.

Užkluptas alergijos žmogus kasmet kenčia, spėlioja dėl ligos priežasties. Tačiau dažnas dar nežino, kad pirmiausia gali padėti kraujo tyrimas, parodantis alergijos sukėlėjus. Tik tai išsiaiškinus, galima ieškoti būdų, kaip išvengti bet kokio kontakto su alergenu, rinktis tinkamiausias pagalbos priemones.

AKCIJA! Dabar su didele nuolai­da alergijos tyrimus jums atliks „Medicina practica“ laboratorijo­je Šilalės ligoninėje (Vytauto Di­džio­­jo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Iš anksto regist­ruotis nereikia. Tyrimus geriau atlikti nevalgius. Akcija vyksta iki gegužės pabaigos. Pas mus – aukščiausi kokybės standartai.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt 

Kai kilo mintis apie kolektyvinę ekskursiją, buvo labai sunku apsispręsti dėl lankytinų vietų. Tačiau planuojama data – gegužės pradžia – padėjo apsispręsti užsukti į Burbiškio dvarą, Radviliškio rajone. Tad ilgiau pamąsčius, šen ten paskambinus, pavyko sudėlioti neprastą maršrutą, kur visi objektai pakeliui – Baisogalos dvaras, Kleboniškių kaimas ir tulpių išgarsintas Burbiškio dvaras.

Ekskursijos organizavimo metu pagalbos kreipiausi į Radviliškio turizmo ir informacijos centrą. Bet internete nurodytu mobiliuoju telefonu niekas nesiteikė atsiliepti ar perskambinti. Toliau konsultacijų ieškojau viešosios bibliotekos telefono numeriu, kur pagalbos gavome daugiau nei reikia – jei ir buvo abejonių dėl Kleboniškių kaimo, tai be galo paslaugi bibliotekininkė jas visas išsklaidė savo nuoširdžiomis rekomendacijomis.

Baisogalos dvaras

Šis dvaras paskelbtas architektūros paminklu, vis dar turinčiu 19 sodybą formuojančių elementų ir gražų parką. Šią vietą nuo 1830 metų valdė Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras ir jo paveldėtojai. Jo anūkas Vladislavas įvedė daug ūkininkavimo naujovių. Tarpukariu dvaro neišparceliavo tik todėl, kad šeimininkas susitarė su tuometine vyriausybe pažadėjęs auginti bulves, kurios buvo naudojamos spiritui gaminti. Taip ši vieta tapo viena didžiausių spirito varyklų Lietuvoje.

Šiuo metu dvare veikia Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Jame tyrinėjamos ir saugomos tradicinės Lietuvoje išvestos naminių gyvulių veislės. Šioje vietoje problema tik viena – jokios ekskursijos dvaro viduje neorganizuojamos, gyvulių apžiūrėti lankytojai neįleidžiami. Tai šiek tiek keista, žinant, kad veislės būtent šiame institute saugomos nuo visiško išnykimo, tad jas apžiūrėti ir apie tai sužinoti daugiau, manau, būtų įdomu.

Internete pavyko aptikti užrašytų pagrindinio dvaro liokajaus ir virėjos liudijimų apie tuometinį gyvenimą. Pasakojama, kad ponas svėrė apie 110 kg. Dėl šios priežasties jo žmona Rožė vertė vyrą laikytis dietų. Ji net stebėdavo, kai vyrui buvo nešami pusryčiai – ar virėjai paruošė tai, kas buvo liepta.

Taip pat teigiama, kad dvaro ponia kartais rengdavo šventes savo tarnaitėms ir mėgdavo stebėti, su kuo šios šoka. O vėliau, įžvalgumu pasižymėjusi ponia Rožė tarnaites įspėdavo – jei kuri ištekėsianti už ponios manymu netikusio vyro, tai negaus dovanų.

Iš esmės dvaro išorė graži ir tvarkinga. Parkas nėra išskirtinio dydžio ar grožio, bet pravažiuojant užsukti ir aplankyti verta.

Kleboniškių kaimas

Šis kaimas yra labai netoli Burbiškių dvaro, tad ten važiuojant užsukti visai nesudėtinga. Minėta bibliotekininkė teigė, kad čia net gražiau ir įdomiau nei Rumšiškėse. Po tokios rekomendacijos neatsispyrėme užsukti ir, galiu pasakyti – nepasigailėjome.

Kaime įsikūręs liaudies buities muziejus unikalus tuo, kad jame iki šiol gyvenama – net trys sodybos turi šeimininkus. Žinoma, tos sodybos matomos lankytojų akims, tačiau atitvertos, kad pašaliniai nevaikščiotų privačiu kiemu. Kiek keistoka buvo matyti senovines sodybas, šiaudiniais stogais ir… su palydovinės televizijos lėkšte bei žaliuzėmis languose. Nors turbūt nereikia tikėtis, kad šiuolaikiniai žmonės senoje sodyboje gyvens be šiuolaikinių technikos privalumų.

Nepaisant to, lankytojams atviros sodybos tikrai atrodo autentiškos, sutvarkytos, su įvairiais eksponatais. Net darželiai, esantys prie namų, visiškai tradiciniai – apdėti baltai dažytais akmenimis, susodintos daugeliui žinomos gėlės. Viename iš ūkinės paskirties pastatų yra ir žemės dirbimui skirtos technikos ekspozicija.

Apėjus kaimą, yra galimybė užsukti į puikiai rekonstruotą vėjo malūną. Reikės tik pėstute pereiti pušyną – muziejaus prižiūrėtoja mielai paaiškins, kaip iki ten nueiti.

Lankymasis kaime kainuoja nedaug – apie 2 eurus suaugusiam asmeniui. Bet vis dar turi keistą fotoaparato mokestį – niekaip nesuprantu, kodėl tokiu atveju neapmokestina mobiliųjų telefonų, kuriais „ginkluotas“ kiekvienas pradinukas? Mokestis nedidelis – irgi apie 2 eurus.

Burbiškio dvaras

Šis dvaras tapo ekskursijos kulminacija. Vos už kelių kilometrų nuo Kleboniškių kaimo atvykome į šį dvarą, kurį supa net 28 hektarų ploto parkas. Parke yra tvenkinys su 15 salų ir 11 tiltų. Atvykome gegužės pradžioje, prieš pat tulpių žydėjimo šventę. Aplinkiniai kalba, kad šventės metu būna beprotiška minia žmonių ir vargiai pavyks rasti vietą automobiliui. Tik mūsų atvykimo laiku žydėjo vos viena-kita tulpių rūšis. Visgi, tulpių laukas atrodo gan įprastai ir vargu ar verta jį sureikšminti, kai dvaras su įspūdingu parku kur kas įdomesni.

Taigi dvarą bene labiausiai išgarsino paskutinis jo savininkas Mykolas Baženskis, išpuošęs visą parką. Į pagalbą kvietė ir skulptorių Kazimierą Ulianskį. Iš viso dvaro kompleksą sudarė daugybė pastatų: rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namas, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, arklidė, svirnas, tvartas, balandinė, klojimas, motorinis malūnas ir kalvė.

Žinoma, daug žalos padaryta karo metais. Tačiau paradoksalu tai, kad dvarą nuo sugriovimo išgelbėjo jo funkcionalumas – čia įkurta kiaulių ferma. Dalis pastatų buvo nugriauta, dalis performuota į butus, o parkas buvo visiškai apleistas.

Šiuo metu viename iš pastatų veikia suvenyrų krautuvėlė. Nors skelbiama, kad galima nusipirkti tulpių svogūnėlių, pasirodo, tokia galimybė yra tik tulpių žydėjimo šventės metu. Dvare veikia nemenka karietų ekspozicija. Pagrindiniuose dvaro rūmuose patalpos išpuoštos baldais, paveikslais ir kitomis grožybėmis. Salėje eksponuojami seni dvaro vaizdai, likę nuotraukose. Internete sklando informacija, kad M. Baženskis mėgo per šventes kviestis iš Panevėžio profesionalius fotografus, kurie įamžindavo dvarą, o iš nuotraukų neretai buvo gaminami atvirukai.

Lankytojams leidžiama užlipti į bokštą, iš kurio atsiveria nuostabių apylinkių vaizdai. Teigiama, kad ir pats M. Baženskis mėgdavo čia ateiti apsižvalgyti. Atvykus į šį dvarą ir viską apžiūrėjus tiesiog privaloma skirti daugiau laiko parkui – vietos tikrai daug ir sutvarkyta puikiai.

Įėjimas į šio dvaro teritoriją mokamas. Paprastomis dienomis suaugusiųjų bilietas kainuoja 2 eurus (vaikams šiek tiek mažiau). Tulpių žydėjimo šventės metu bilietai būna gerokai brangesni. Visgi ir čia galioja mistinis fotoaparato mokestis. Mūsų ekskursijos grupei įeinant niekas nepaaiškino, jog reikia susimokėti už kiekvieną fotoaparatą, todėl keliese ėmus fotografuoti susilaukėme piktų žvilgsnių iš prižiūrėtojos.

Ekskursija pavyko dar ir tuo, kad ją planuojant atidžiau panaršius, aptikau visą Radviliškio turizmo ir verslo informacijos centro sudarytą maršrutą. Juo keliaujant, galima aplankyti daugybę senųjų dvarų Radviliškio rajone. Tačiau plačiau pasidomėjus paaiškėjo liūdna tiesa – daugelio jų likę vos kelios sienos ar benames kates glaudžiantys griuvėsiai. Jei kam įdomu, tą pačią informaciją galite rasti čia: http://www.radviliskiobiblioteka.lt/images/Turizmas/Dvaru%20kelias.pdf

Morta MIKUTYTĖ

Autorės nuotr.

Laukuvos bibliotekoje buvo pristatyta jau ne pirmoji R. Bliūdžiuvienės eilėraščių knyga, pavadinta „Tėviškės legendos“. Joje aprašytas Gulbių kaimas su savo legendomis, Aukštagirė ir t.t. Į pristatymą susirinko nemažas būrelis pažįstamų, kaimynų, klasiokų bei pedagogų. Skambėjo kanklių muzika, autorės eilės.

Anot R. Bliūdžiuvienės, kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, palieka savo pėdsakus. Vienų  lyg muilo burbulai palietus suskyla į daug mažų lašelių, kiti savo buvimą žemėje, užrašo... Tai ir sutikti žmonės, sielos gelmes paliečiantis paprastas žodis, gimtinė, tėvynė, tėviškė, prabėgusios vaikystės takeliai... Galima pakeisti pilietybę, bet niekada nepamirši savo šaknų: kur užaugai, išgirdai pirmąjį žodį, žengei pirmą žingsnį.

„Keistas paradoksas: kuo labiau tolau iš tėviškės, tuo labiau ji artėjo. Spraudėsi į mane, vėrėsi paslaptingomis gelmėmis, pleveno ir mojo keistomis vizijomis. Jos tyla dar buvo per didelė, kad išgirsčiau širdimi, pamatyčiau daugiau negu įprastas peizažas.

Reti apsilankymai vis labiau tuštėjančioje gimtinėje prakalbino liūdesį, stiprino sunkų negrįžimo pajautimą“, - apie naujos knygos atsiradimą kalbėjo R. Bliūdžiuvienė.

Nuoširdus ačiū visiems, atvykusiems jos pasveikinti.

Jolanta KAIRIENĖ

Laukuvos bibliotekos bibliotekininkė

2016 m. pabaigoje startavo respublikinis etnokultūrinis projektas „Visa mokykla šoka“. Jo tikslas – puoselėti tradicinius šokius, telkti ir vienyti mokyklų bendruomenes, stiprinti lietuvių kultūrinės tapatybės pajautą.

Šiuo folklorinio šokio „virusu“ užsikrėtė ir mūsų mokyklos bendruomenė. Šoko visi - mokiniai, mokytojai, mokyklos darbuotojai, o į baigiamąjį renginį buvo pakviesti ir vaikų tėveliai bei seneliai.

Muzikos mokytoja Ilona Raudonienė papasakojo apie pavasario švenčių - Jurginių, Sekminių - tradicijas, su Motinos diena mamas pasveikino mokyklos direktorius Arūnas Betingis, o ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupių vaikučiai bei pradinių klasių mokinukai, joms skyrė savo dainas ir šokius.

Paskui į sceną pakvietėme ir mamas su savo atžalomis. Jų laukė nesudėtingi išbandymai: žemaitišku rišimo būdu užsirišti skarą, kočėlu išlyginti „abrūsą“. Visos puikiai pasirodė ir buvo apdovanotos riestainių karoliais. Mažieji su įdomumu žaidė senovinius lietuvių vaikų žaidimus.

Pasibaigus žaidimams ir užduotims, visi stojo į bendrą ratą. Šokis vijo šokį, o dalyviai net prakaitą braukė. Sušokome „Ciceliukę Marceliukę“, „Kiaulę grikiuos“, „Kleckus“, „Oira”, „Grečenikę”, o šventę baigėme pačiu linksmiausiu bei energingiausi „Granskveru“.

Po šokių ir linksmybių visų laukė gardžiais žemaitiškais valgiais nukrautas stalas, garuojančios bulvės su lupena, kastinys ir gira. Ir vaikai, ir jų tėveliai džiaugėsi bei dėkojo, kad mokykloje puoselėjamos lietuvių folklorinio šokio tradicijos.

Jolanta VILIUŠIENĖ

Obelyno pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja

Mindaugo ARMONO nuotr.

Motinos dieną būtinai ją prisimenu. Ne, ji ne mano mama. Tačiau visada, kai prisimenu mamą, kažkur netoli būna ir ji. Jeigu per rugius tiesiai – tik penkios minutės kelio. Deja, negaliu sakyti jos pavardės – pažadėjau, kad niekam ir už jokius pinigus!

Tai atsitiko vieną nepaprastai šiltą vasaros vakarą, kai parvariau į tvartą tetulės karves. Visą dieną ganiau, labai atsibodo, užtat vakare atsi­ėmiau algą. Tai buvo 5 kapeikos.

Daug ar mažai? Geriausiu atveju - viena bandelė su varške. Arba penki mėtiniai saldainiai. Tai buvo pirmoji alga, neturėjau su kuo lyginti.

Pakeliui į namus buvo kaimynės sodyba. Dažnai ten užsukdavau. Jei per rugius, tai nė mama nematydavo. Sykį nu­ėjęs paaiškinau, kodėl ji negali iškepti didelio blyno. Keptuvė didelė, bet kas iš to? Ji tokia priskretusi, jog vidury telpa tik mažas blynelis.

- Štai toks mažytis, - parodžiau pirštu delne.

Ji pradėjo kvatotis.

- Ką dar sakė tavo senutis?

- Dar sakė, kad tavo akys šviečia iš pelenų! Katė pelenuose.

Ji kvatodama pakilo iš kampo, kur tikrai sėdėjo pelenuose, sutarkavo kelias bulves, prikepė blynų. Vieną, patį didžiausią, įvertė man į lėkštę, uždėjo tirštos grietinės.

- Tai mažas blynas ar didelis? - paklausė.

Aš vos galėjau suvalgyti.

- Tu žinai, tavo blynai geri, - įvertinau.

Valgiau ir pūškavau. Blynas tikrai buvo didelis. Ir kuo toliau, tuo jis skanėjo.

- Mama tokių neiškepa, -  pradėjau girti. - Ji kepa skaniai, bet tavo dar skanesni!

Valgiau ir gyriau, o ji stovėjo, žiūrėjo ir susigraudino. Matyt, niekas labai negirdavo.

-  Tokius blynus gali mirdamas valgyti, - paaiškinau, kaip išmaniau.

Ji nubraukė ašarą ir uždėjo dar grietinės.

Paskui pastebėjau, kad jos skanesni cepelinai, skanesnis kugelis, skanesnė duona ir net makaronų sriuba. Taip atradau, jog svetur viskas yra skaniau. Ir dar atradau, kad pas ją galima visko „užsisakyti“: ateini ir, tarkime, sakai, jog būtų gerai dešros... Ir netrukus virta dešra jau tavo lėkštėje. Tokio skanumo, kad nebebūna skaniau...

Svarbu, jog nesužinotų ma­ma ir nepradėtų barti. Atseit negražu eiti per kaimą, kaimynė - ne restoranas ir panašiai. Ko tik neprigalvoja mamos!

Užtat nereikia sakyti. Ne viską, ką pamatei, suvalgei ar išgirdai, reikia sakyti. Labai įdomus dalykas. Tai vadinasi paslaptis.

Paslapčia nuėjai - jau pas­laptis. Paslaptis samagono vamz­džiai už daržinės. Pen­kios kapeikos mano delne - irgi paslaptis. Niekas šito nežino. Juk nuo tetulės moviau pas ją.

- Tai kiek uždirbai pas tetą? - paklausė ji.

Mat žinojo, kad karves ganiau. Visas pasaulis žinojo!

Atgniaužiau kumštį. Ten buvo penkios kapeikos.

- Tik tiek?

Jau buvau didelis vyras, turėjau ilgas kelnes su kišene, tačiau neištvėręs sprogau kaip bomba. Staiga su­pratau, jog esu apgautas. Pen­kios kapeikos - tai apgavys­tė! Aš esu ver­tas daugiau, nes tos penkios kapeikos - ma­žiems vaikams!

- Tu neverk, - ramino ji, bet aš negalėjau sustoti. Kokia baisi neteisybė!

- Eime, aš sumokėsiu, - pasakė ir nusivedė į kamarą. - Bet žinok, kad tai - paslaptis! Ar supratai?

Nieko nesupratau.

- Tuoj pamatysi.

Paslaptis buvo čia pat. Ji kvepėjo senais daiktais. Juo­da skry­nia. Paslaptis buvo „paka­vota“ giliai po drabužiais, pačiame skrynios dug­ne. Tai toks mazgelis, tikriausiai sena skara.

Ji atrišo mazgelį. Sužvango sauja kapeikų, rudų ir baltų. Ten buvo ir keli popieriniai rubliai. Matyt, sutaupė slapta nuo vyro ir nuo kitų. Parduodavo kokį kiaušinį ar grietinės samtį. Tada kaime visi gyveno prastai, o ji turėjo visą mazgelį kapeikų!

- Duok kišenę! - pasakė ji man.

Paslaptis žvangėdama subiro man į kišenę. Baltos kapeikos ir rudos.

- Niekam nė žodžio! Ar supratai? Nei mamai, nei tėvui, nei broliui, nei mano vyrui, nei mano vaikams. Niekam ir niekada!

- Kodėl?

- Jei sužinos, jie rėks ant manęs. Ar nori, kad ant manęs rėktų?

Ne, ant jos rėkti nereikia. Aš ir dabar žinau: ant mamos ir ant jos rėkti negalima.

Skriste parskridau namo. Bro­lis padėjo suskaičiuoti kapeikas - buvo beveik rublis.

- Kokia gera teta, kaip gerai sumokėjo! - stebėjosi mano mama.

Jau norėjau pasakyti, bet nutilau. Juk paslaptis. Susipyliau kapeikas į stalčių.

- Žiūriu, tikras vyras! - džiau­gėsi tėvas.

Žydėjau ir aš. Štai, žiūrėki­te - pirmoji alga! Pati didžiausia mano gyvenime.

Po to niekada tiek neuždirbau...

Petras DARGIS

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.