Tęsiame kelionę laiku, kai po daugelio metų grįžti prisiminimais į savo miestą ir pamatai, koks jis pasikeitęs. O geriausiai pokyčiai įvertinami, pažvelgus į senąsias nuotraukas. Nemažai jų turi Šiluose gyvenantis Sigitas Pipiras. Šalia jų pateikiame ir naujų.

„Medvėgalis“ buvo viršūnė

Viršuje - „Medvėgalio“ restoranas ir valgykla, apačioje - maisto prekių parduotuvė, šilališkių va­dinta gastronomu. Senosios nuotraukos autorius S. Pipiras sako:

„Restoranas mane menkai domino, bet vadinamasis gast­ronomas primena senelį. Jis čia eidavo kiekvieną šeštadienį. Nusipirkdavo duonos kepalą, batoną, kilogramą cuk­raus ir butelį. Tai buvo lyg koks ritualas.

Užtat kai kuriems vyresniems šilališkiams „Medvėgalis“ mena tas nerūpestingas dienas, kai darbo laikas dažnai sutapdavo su laisvu laiku. Restoranas buvo itin mėgiamas valdininkų, kuriems čia visada atsirasdavo vietos. Visiems kitiems, „mažiau reikalingiems“, jos dažniausiai pritrūkdavo. Šitiems bu­vo ge­rai ir valgyk­la. O patiems „reikalingiausiems“ bū­davo rezervuojama vieta ir tokiame uždarame restorano kambariuke, kurį visi vadino „svečių kambariu“. Bet ne visi galėdavo būti „svečiai“...

Dabar lyg ir sunku įsivaizduoti, tačiau valdininkai kar­­tais pradėdavo vaišes nuo pietų. Tai buvo toks pusiau legalus girtavimas. Kartą (o gal ir ne vieną) vienas itin principingas žmogus per pietus padaugino konjakėlio, padėjo galvą ant stalo ir užmigo saldžiu miegu. Prieina padavėja, prašo penkių rublių. Tas susimoka, miega toliau. Padavėja prieina dar kartą, žadina žmogų - tas vėl ištraukia penkis rublius. Trečią sykį padavėja su­­manė pa­kelti kainą.

„Penki rub­liai de­vy­nias­de­šimt“, - sako pri­ėjusi.

„Iš kur devyniasdešimt? Penki rubliai ir baigta“, - pasipiktino principingas žmo­gus.

Sumokėjo penkis rublius - miega toliau. Nebuvo toks kvailas, kad leistų save mulkinti ir priskaičiuoti daugiau negu priklauso.

Pasikeitimų laikas

Ar esate kada gydęsis Šilalės ligoninėje? Jeigu gulėjote joje ilgai, tik­riausiai dienos prailgdavo, stovėdavote ir žiūrėdavote pro langą? O jei dabar dar sykį pažvelgtumėte?..

Štai ką pro ligoninės penkto aukšto langą matė senosios nuotraukos autorius S. Pipiras. Būdamas ligoninėje, turėjo marias laisvo laiko, mėgo fotografuoti. Išliko Šilalės vaizdas, kuris jam mena asmeninių permainų laiką.

„Atsidūriau ligo­ninėje. Man tai bu­vo didelė krizė, įsitaisiau skrandžio opą. Dak­tarai paaiškino, kad ji dėl to, jog su nervais kažkas negerai. Viskas iš to, kad mėginau vadovauti kitiems. Dirbau rajono žemės ūkio valdybos statybos skyriaus vyresniuoju statybos priežiūros ins­pektoriumi. Ne į savo vežėčias buvau pataikęs. Teko keisti gyvenseną“, - prisimena Sigitas.

Rasti savo vežėčias - puikus dalykas. Vienu metu S. Pi­piras buvo išgarsėjęs visame rajone kaip geras fotografas, dabar žinomas kaip puikus suvirintojas bei visokiausios įrangos meistras.

x x x

O gal Jūs irgi turite senų savo miesto, miestelio, kaimo nuotraukų, kurios kažką mena? Būtinai parodykite visiems. Tereikia paskambinti į redakciją ir pasidalinti prisiminimais!

Petras DARGIS

AUTORIAUS ir S. PIPIRO nuotr.

Prieš porą metų Tūbinėse dabar šiau­liš­kio, bet iš šio kaimo kilusio Benjamino Bendiko iniciatyva buvo atstatytas pamink­las Vytautui Didžiajam. Šią vasarą B. Ben­dikas savo tėviškėje norėtų padaryti dar vieną gerą darbą - atstatyti neišlikusias Tū­binių Kalvarijų koplyčias.

Tūbinėse buvo 14 Kalvarijų koplyčių. Pasak B. Bendiko, išlikusios yra dvi didelės prie bažnyčios ir kapinėse bei keturios mažos, iš kurių dvi reikia rekonstruoti. O tai reiškia, jog iš viso reikėtų atstatyti 8 koplytėles. Tai būtų turtingos Tūbinių istorijos įprasminimas.

„Šilalės parapijos klebonas kun. Algis Genutis mano, kad, atsiremiant į surinktą istorinę medžiagą bei atliktus darbus, laikas įrengti Tūbinėse šio krašto  istorinės  atminties muziejų. Aš tikiuosi, jog  bend­ruomenė tam tikslui surastų patalpas”, - sako buvęs tūbiniškis. 

Jo teigimu, Tūbinių Kalvarijų koplyčių atstatymo projektas  techniškai nėra sudėtingas. Ta­čiau planuojamas atstatyti ob­jektas yra svarbus istorine, re­ligine prasme ne tik visiems ti­kintiesiams, bet ir bažnyčiai bei krašto istorijai.

„Žinoma, kad koplyčios rūsyje yra palaidoti vieno iš 1831 m. sukilimo Žemaitijoje vadovo generolo Anupro Jace­vičiaus tėvai bei artimieji. O istorijos šaltiniai byloja, jog 1831 m. sukilimas epizodiškai palietė ir Tūbines. Tad manau, kad tai turi būti tinkamai įprasminta“, - įsitikinęs aktyvus kraštietis.

B. Bendikas sako, jog entu­ziazmo semiasi iš bendraminčių, pri­tariančių šio projekto įgyven­dinimui.

„Pernai gavome rajono vadovų patikinimą, kad jie palaikys mūsų iniciatyvą, jeigu bus parapijos tikinčiųjų ir bažnyčios pritarimas. Galiu už­tikrinti, jog kun. A. Genutis rūpinasi Kalvarijų koplyčių atstatymu, ne kartą apie tai su juo kalbėjome. Yra ne­mažai ir eili­nių žmonių, ku­rie neabejoja šio projekto sėk­me. 2016 m. vasarą kartu su kraštiečiais Zigmu Ast­raus­kiu, Juozu No­reika, Sta­siu Tri­joniu bei kitais surengėme aplinkinių kaimų gyventojų apklausą. Pri­ta­rimą parašais jau yra patvirtinę daugiau kaip 160 žmonių. Tū­binių bažny­čioje esan­čiuo­se apklausos la­puose para­pi­jiečiai ga­­li ir šiuo metu pa­reikš­ti savo nuomonę šia tema”, - pasakoja B. Ben­­dikas.

Jo teigimu, koplytėlių atstatymo techninį projektą, kuris finansuojamas iš privačių lėšų, rengia šiaulietis architektas Antanas Plai­pa, o visą kitą medžiagą ruošia jaunas kraštovaizdžio architektas Antanas Vėlavičius iš Klaipėdos. Jo seneliai, tėvai ki­lę iš Kiaukų, todėl jis suteikia itin didelių nuolaidų.

„Projektavimo darbus ir jų įgyvendinimą išskyrėme į du etapus. Pirmajame planuojame rekonstruoti bei atnaujinti išlikusius objektus, koplytėles, varpinę ir kt., o antrajame imtis naujų 8 koplyčių. Be to, dar reikės sutvarkyti ir teritoriją. Techninis projektas turėtų būti baigtas liepą – rugpjūtį“, - tikisi B. Bendikas.

Jis džiaugiasi, jog, apmokant už 5 metalinių kryžių pagaminimą ant 4 išlikusių koplytėlių bei varpinės, prisidėjo kraštiečių Trijonių iš Driežų, Kvederių iš Paakmenio, Jur­gučių ir No­reikų iš Kiaukų, Bendikų iš Brokštėnų šeimos, taip pat J. No­­reikos šeima iš Nat­kiškių (Pa­gė­gių sav.). Jis dėkoja ir kalvystės meistrui Ri­mui Kelp­­šai, kuris pagamino 5 kryžius-saulutes. Kadangi jis suteikė nuo­laidą, už likusius pinigus dar buvo padarytos 5 žvakidės, kurios bus naudojamos Tū­binių bažnyčios fun­datorių ka­pa­­vie­tė­je.

„Realu, kad iki birželio 1 d., suderinus su architektu, kryžiai ant koplyčių bus pastatyti. Mes, kraštiečiai, galvojame, jog ir tūbiniškiai bei aplinkinių kaimų pa­rapijiečiai prisidės prie šio projekto įgyvendinimo“, - sako gražios idėjos iniciatorius.

Jis viliais, kad prie jos įgyvendinimo prisidės ir savivaldybė, galbūt paieškosianti lėšų, pa­vyz­džiui, Europos Są­jun­­gos struktūriniuo­se fonduose ar kituose šaltiniuose.

„Juk Tūbinių Kalvarijų kryžiaus kelias su 14 stočių kop­­lyčiomis buvo vienintelis Ši­la­lės krašte”, - primena B. Ben­di­kas.

Jis teigia norintis, jog koplyčios atgimtų valstybės atkūrimo 100-mečiui, 2018 m.

„Istoriniai šaltiniai byloja, kad pirmasis Kalvarijų kryžiaus kelias iškilmingai apvaikščiotas 1825 m. rugsėjo 14-ąją, Šv. Kryžiaus iškėlimo dieną. Vyskupo leidimas tam gautas 1824 m. kovo 8 d. Ir jis tebegalioja. Belieka atstatyti neišlikusias koplyčias, grąžinti Tūbinių Kalvarijų kryžiaus kelią į pirmykštį lygį ir šią tradiciją tęsti toliau. Reikia tik turėti kantrybės ir tikėti, jog bendromis jėgomis tai galime padaryti. O padaryti privalome, juk išlikusių didžiųjų kop­lyčių amžius siekia virš 190 metų. Turime kuo didžiuo­tis”, - neabejoja B. Bendikas.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo archyvo

Tūbinių Kalvarijų kryžiaus kelio schema

Į „Šilalės artoją“ kreipėsi moteris, daug metų slauganti savo neįgalų vyrą: ji nežino, ar turi galimybę gauti nors menkiausią senatvės pensiją.

„Buvo laikas, kai turėjau gerą darbą, su vyru puikiai kūrėme šeimą, auginome vaikus. Tačiau po ligos jis tapo visiškai neįgalus. Prie lovos prikaustytą sutuoktinį slaugau jau bene 15 metų. Į darbą eiti negaliu, nes jam reikalinga nuolatinė priežiūra. O tai reiškia, kad ligonio priežiūra yra darbas visą parą. Valstybė mane draudžia, bet ar man kaupiasi darbo stažas? Ar būsiu uždirbusi bent kokią pensiją savo senatvei?“ – domėjosi ano­nimiška norėjusi išlikti „Šilalės artojo“ skaitytoja.

Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) So­cia­linio draudimo ir kaupi­mo skyriaus vedėja Rita Ba­bians­kaitė paaiškino, jog to­kia galimybė yra.

„Atkreipiame dėmesį, kad klausime turimas omenyje ne darbo stažas, o stažas pensijai. Žmonėms, kurie namuose slaugo neįgaliuosius, yra numatyta galimybė šį laikotarpį įskaityti į stažą „Sodros“ pensijai gauti, jei jie atitinka keletą įstatymuose numatytų sąlygų. Visų pirma slaugantysis turi būti nesulaukęs pensinio amžiaus, negauti jokių pensijų (nei pats, nei už neįgalaus žmogaus slaugą); neįgaliajam turi būti nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (arba neįgalusis iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažintas visiškos negalios invalidu); slaugytojas turi būti paskirtas neįgalaus asmens globėjas (rūpintojas) arba vienas iš neįgalaus vaiko tė­vų.

Jei slaugantysis atitinka šias sąlygas, iš valstybės biudžeto „Sodrai“ yra mokamos pensijų draudimo įmokos ir tokiu atveju neįgaliojo slaugos laikas bus įskaičiuojamas į stažą ir į pajamas apskaičiuojant „Sodros“ pensiją, nes už slaugymo laikotarpį valstybės biudžetas moka pensijų draudimo įmokas nuo minimalios mėnesio algos visai pensijai – ir pagrindinei, ir papildomai jos daliai“, - „Šilalės artojui“ sakė ministerijos atstovė.

Ji paaiškino, jog stažas gali būti skaičiuojamas nuo faktinės aplinkybių atsiradimo dienos. Tad mūsų skaitytoja su visais dokumentais turėtų kreiptis į „Sodros“ skyrių.

„Informacija apie „Sodros“ įmokas, išmokas tiek draudėjams, tiek apdraustiesiems teikiama informaciniu tel. 1883. „Sodros“ darbuotojams neįmanoma patiems sužinoti apie kiekvieno žmogaus situa­ciją, jei jie patys nepraneša. Todėl būtina šiai įstaigai pateikti informaciją“, – akcentavo R. Babianskaitė.

Morta MIKUTYTĖ

Atkreipiame dėmesį, kad keičiasi paramos paraiškų teikimo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos srities „Parama investicijoms į visų rūšių mažos apimties infrastruktūrą“ veiklą „Asbestinių stogų dangos keitimas“ grafikas. Paraiškos priimamos nuo gegužės 2 d. iki gegužės 31 d.

Siekiant supaprastinti paramos skyrimo pagal KPP priemonę tvarką, kainos pagrįstumui vietoje didžiausių įkainių bus taikomos orientacinės kainos (su paraiška nereikės teikti trijų komercinių pasiūlymų, o prašoma paramos suma bus apskaičiuojama pagal orientacines kainas).

Remiama veikla ir paramos dydis

Parama teikiama kaimo vie­­tovėje esančio gyvenamojo namo, priklausančio fiziniam asmeniui, visai asbestinei stogų dangai pakeisti (ūkiniai bei visuomeninės paskirties pastatai neremiami). Parama teikiama gyvenamosios paskirties vienbučiui, dvibučiui ir daugiabučiui namui. Didžiausia suma vienam projektui – 2000 eurų, paramos intensyvumas – 50 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

Galimi pareiškėjai

Paraišką paramai gauti gali teikti kaimo gyventojas – fizinis asmuo, ne jaunesnis kaip 18 metų, iki paraiškos pateikimo nuolatinę gyvenamąją vietą deklaruojantis kaimo vietovėje (savivaldybės centras nėra kaimo vietovė), kurios gyventojų skaičius neviršija 6000. Sodo bendrija – netinkama teritorija. Pareiškėjas gali pateikti tik vieną paraišką per visą KPP įgyvendinimo laikotarpį vienam gyvenamajam namui pagal remiamą veiklą. Paraišką gali teikti asmuo, kuris yra nebaigęs įgyvendinti projekto pagal kitas KPP priemones, jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip.

Įsipareigojimai

Pareiškėjas įsipareigoja įgy­vendinti projektą per 12 mėnesių nuo sprendimo skirti paramą priėmimo, taip pat lik­viduoti asbesto turinčių ga­minių atliekas, susidariusias keičiant stogą, ir su mokėjimo prašymu pateikti pažymą iš įmonės, tvarkančios asbesto atliekas, apie jų pašalinimą.

Informacija apie įmones, tvar­­kančias asbesto atliekas, as­besto atliekų surinkimo aikš­­teles bei sąvartynus pateikia­ma Aplinkos ministerijos interneto svetainėje (www.am.lt).

Tinkamos finansuoti išlaidos

Tinkamoms finansuoti išlaidoms priskiriamos stogo keitimo medžiagų (stogo dangos), statybinių medžiagų, bū­tinų stogo dangai pakeisti, įsigijimo, asbestinių atliekų transportavimo iki šalinimo vietos ir jų šalinimo paslaugų pirkimo išlaidos.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad viešinimo išlaidos, statybos darbai, taip pat stogą laikančiosios konstrukcijos, stogo šiltinimo medžiagos arba medžiagos termoizoliaciniam sluoksniui įrengti kompensuojamos nebus.

Finansuojama paramos suma už įsigytas statybines (sto­go dangos keitimo) medžiagas nustatoma pagal įgyvendinimo taisyklėse numa­tytas Nacionalinės mokėji­­­mo agen­tūros patvir­tintas kainas, ten­kančias 1 m² stogo plotui uždeng­ti (su persidengimu). 

Papildomą in­formaciją tei­kia Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departa­mento Alterna­ty­­viosios veik­los sky­riaus vyr. specia­listė Eglė Neniškienė, tel. (8-5) 2-39-84-63, el. p.: egle.nenis­Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Žemės ūkio ministerijos inform.

Šilališkę akušerę Rasą Šiaudvytienę pažįsta ne tik moterys, kurių kūdikiams ji kelis dešimtmečius padėjo ateiti į šį pasaulį. Rasa seniai nusipelnė daugelio pagarbos, nes jau dešimt metų dirba Greitosios medicinos pagalbos stotyje, o per tą laiką šimtus kartų apvažiavo visą rajoną ir padėjo išgelbėti daugybės žmonių gyvybes. Bent kartą susitikęs su šia medike, negali atsistebėti jos optimistišku požiūriu į gyvenimą, gera nuotaika, jautrumu ir begaliniu noru padėti žmogui net tada, kai padėtis atrodo beviltiška. 

Visada žinojo, ko nori

Kai Rasa dirba Olgos Šaud­vytienės ginekologijos kabinete, laukiamajame susė­du­sios moterys pamiršta lai­ką. Ji kiekvieną pakalbina, iš toliau atvykusioms išverda arbatos, paklausia, kaip sekasi vaikams. Kad vizito pas gydytoją laukiančioms moterims būtų patogiau, joms pasiūloma įsispirti į šlepetes, apžiūrai užsidėti specia­lų rūbą. Atrodo, smulkmenos, bet šir­dis atlėgsta net toms, kurios kenčia skausmus, nerimauja dėl savo pačios ar po širdimi nešiojamo vaikelio sveikatos.

Nuo pat jaunystės aplinkiniams įspūdį darė spinduliuojanti Rasos šypsena, artistiškumas ir jautrumas, to­­dėl ne tik bendraklasiai, bet ir mokytojai ragino ją rink­tis su menu susijusią spe­cialybę. Tačiau Rasai įdomi buvo tik medicina.

Bet gydytoja R. Šiaud­vy­tie­nė netapo. Ir gali būti tik dėl to, kad neturėjo turtingų tėvų bei įtakingų užtarė­jų – Vil­niaus universitete išlaikiusi egzaminus į gydomąją mediciną, pritrūko vos pusės balo. Grįžusi į Šilalę, įsidarbino laiškininke. Dar ir dabar vyresni žmonės atsimena jos paslaugumą bei draugiškumą. Po metų, apsisprendusi studijuoti akušeriją, Rasa išvyko į Klaipėdą. Mokydamasi visus trejus metus dirbo gimdykloje sanitare. Tvarkyti patalpą, kurioje per parą pagimdo 15 ar net 20 moterų, rink­ti placentinį kraują ir atlikti kitus nelabai švarius darbus nėra lengva, tačiau energija trykštanti mergina niekada nesiskundė nuovargiu.

„Dirbti gimdykloje man labai patiko, iki šiol jaučiu jos kvapą“, - su šypsena prisimena akušerė.

Gavusi diplomą, buvo pasiųsta į Šilutę. Ten įgijo labai svarbios, nors ir ne praktinės, patirties. Kartą, vyresniosios medicinos sesers pakviesta apžiūrėti gimdymo skyriaus, pasibaisėjo, išgirdusi, kaip pagyvenusi akušerė rėkia ant gimdančios moters.

„Ir dabar plaukai ant galvos šiaušiasi, kai tai prisimenu. Tąsyk daviau sau priesaiką niekada taip nesielgti“, - sako R. Šiaudvytienė, Šilalėje pri­ėmusi gal net kelis tūkstančius naujagimių, verkiančius vaikelius naktimis girdžiusi arbatėle ir švelniai čiūčiavusi. 

Rasa sako, jog nežino mielesnio darbo nei akušerės. Jei ligoninėje nebūtų uždarę Gimdymo skyriaus, dar ir dabar ja dirbtų, nes kiekviena nauja gyvybė - stebuklas, kuriam Dievas leidžia įvykti.

Energijos suteikia stresas

Uždarius Šilalės ligoninėje Gimdymo skyrių, Rasa neliko be darbo. Talkino gydytojai O. Šaudvytienei jos ginekologijos kabinete, įsidarbino socia­linių išmokų specialiste savivaldybėje, per trejus metus baigė Klaipėdos universitetą ir gavo socialinio darbuotojo diplomą.

Bet vos tik kolegės pakvietė ateiti dirbti į Šilalės greitosios medicinos pagalbos stotį, suprato, kad ji, kaip vilkė, - miške gimusi, visą laiką į mišką ir žiūrės - be medicinos negali gyventi. Ir žavi ją ne vien ši profesija, bet ir jai būdingas gyvenimo ritmas.

„Sėdėti prie kompiuterio ir dėlioti iš vienos krūvelės į kitą dokumentus man buvo velniškai sunku - nepavydžiu nė vienam valdiškoje įstaigoje dirbančiam žmogui. Esu įpratusi prie darbo paromis, man patinka toks gyvenimo ritmas, kai gali ir „grožio miego“, pasak šviesaus atminimo režisierės Galinos Dauguvietytės, prigulti, ir savo reikalus neskubėdamas susitvarkyti“, - pri­pažįsta Rasa.

Tačiau lengvas darbas, gyvenimas be streso - ne jai. Rasa tikina, kad stresas jai net reikalingas, jis suteikia energijos, priverčia greičiau mąstyti. Dirbant akušere gimdykloje, įtampos niekada netrūko, bet, anot Rasos, buvo gerokai lengviau nei dabar, budint Greitosios medicinos pagalbos stotyje. Akušerė turi prisiimti daug atsakomybės, tačiau už jos visada stovi gydytojas, kuris ir nurodo, ką daryti. O dirbdamas „greitojoje“, atvažiavus, tarkime, prie griovio, kuriame guli gyvybės ženklų nerodantis žmogus, privalai pats nuspręsti, kaip jį išplėšti iš mirties nagų.

Po tokių iškvietimų dažnai norisi verkti, nusvyra rankos, galvoje sukasi mintys apie pernelyg trapų ir trumpą, todėl gal net beprasmišką žmogaus gyvenimą. Tada supranta, kaip labai reikėtų  psichologo pagalbos, tik Grei­tosios medicinos pagalbos stoties medikėms tokios prabangos niekas nesuteikia. Tad nubraukia ašarą ir vyksta į kitą iškvietimą. Kartais per parą tenka net kelias dešimtis kartų griebti bene 15 kilogramų sveriantį pirmosios pagalbos lagaminėlį ir kūlversčiais lėkti pas ligonį. 

Rasa turi tik vieną privalumą: ji drąsiau nei kitos „greitosios“ medikės veža gimdyves į Tauragės ar Klaipėdos ligonines. Ne dėl to, kad galėtų pati priimti gimdymą automobilyje - net jai tai būtų didžiulė atsakomybė. Bet ji, akušerė, daugiau už kitas felčeres žino, kaip padėti gimdyvei iškęsti sąrėmius, gali pamokyti kvėpavimo pratimų, žino, kaip nukreipti dėmesį, jog sąmonės neužvaldytų skausmas. Grįždami po tokių kelionių, abu su vairuoto­ju neslepia džiaugs­mo, kad vis­kas laimingai bai­gė­si.

Apie riziką negalvoja

„Mane nuo ma­žens mama mo­kė, jog su kitais žmonėmis reikia elgtis taip, kaip pats norėtumei, kad su tavimi elgtųsi. Stengiuosi niekur nevėluoti, neatidėti jokių darbų rytojui, jog neįskaudinčiau ligonių, nenuvilčiau gydytojų, su kuriais dirbu“, - tikina R. Šiaudvytienė.

Akušerė juokiasi, kad per daugybę darbo metų susikaupė nemažai šiltų prisiminimų. Dažnai Greitosios medicinos pagalbos automobiliu atvykusią felčerę ligonio artimieji pasitinka su šypsena, primena, kad pas ją gimdė savo vaikus. Tačiau labiausiai Rasą nustebino ir pradžiugino moteris, pasakiusi, jog savo duk­rai specialiai davė jos vardą – kaip padėką už nuoširdumą.

R. Šiaudvytienė niekada neatsisakė padėti, nes kuo rizikuoja, pagalvodavo tik tuomet, kai pavojus jau būdavo praėjęs. Vieną Velykų naktį, po to, kai ligoninėje uždarė Gimdymo skyrių, jai paskambino Skubios pagalbos skyriuje budėjusi pediatrė.

„Sako, Rasa, gelbėk: gimdo šešiolikmetė, nėra nei gi­nekologo, nei akušerio. Šo­kau į automobilį ir nulėkiau. Priėmiau vaikelį, išlydėjau gim­dyvę su naujagimiu į Tau­ragės ligoninę ir tik tada pagalvojau, kas būtų, jei sėkmė nuo manęs staiga būtų nusisukusi - juk Šilalės ligoninėje nedirbu, priimti gimdymo neturėjau teisės. Bet tokiais atvejais apie save negalvoji, darai taip, kaip reikalauja žmoniškumas“, - įsitikinusi R. Šiaudvytienė.

Rasa prisimena, kaip, kai prieš daugelį metų grįžo dirbti į Šilalę, šviesaus atminimo akušerė Bronelė Joku­baus­kienė atsiduso: „Jau galiu eiti į pensiją, nes atėjo dirbti akušerė, kurią pati priėmiau“.

Rasa tikina, kad dabar jau ir pati yra priėmusi moterų, kurios pas ją gimė, vaikelius. Tai pats didžiausias džiaugsmas kiekvienai, kaip niekas kitas gyvybę vertinti sugebančiai, akušerei. 

R. Šiaudvytienė neslepia, jog kaskart su širdgėla kaimo moteris veža gimdyti į Tauragės ar Klaipėdos ligonines, kur jos nieko nepažįsta, aplinka, deja, irgi ne visada būna draugiška. Todėl drąsina tas moteris kaip galėdama.

„Gimdymo skyriaus užda­ry­mas, man atrodo, buvo pats blogiausias vadovų pri­im­tas spren­dimas, smarkiai nuskriaudęs mūsų mote­ris. Ypač tas, kurios neturi galimybių pačios nuvykti į didesnį miestą. Taip, didesniuose mies­tuose ir gydytojai galbūt labiau patyrę, ir aparatūra geresnė, bet gerai žinome, kad ir savos sienos kartais padeda. Dabar kai kurios moterys išvežamos į nežinią, neturtin­gai gyvenantys jų artimieji net neįsivaizduoja, kur yra ligo­ninė, iš kurios reikės parsivež­ti naujagimį“, - svarsto R. Šiaud­vy­tienė.

Gydo ne tik tabletės

Daug kalbama apie tai, kaip gyventi sveikai, tačiau retas kuris demonstruoja tokį gyvenimo būdą. Rasa visiems pirmiausia pataria daugiau judėti. Ji pirmoji Šilalėje pradėjo į darbą važinėti dviračiu. Prieš dešimtmetį tai buvo nemažas iššūkis. Prieš dešimt­metį ar daugiau ne vienas mažame mūsų miestelyje stebėjosi ir tuo, kad ji nuo ankstyvo pavasario užsideda akinius nuo saulės.

„Bet dabar vis dar turiu sveikas akis“, - džiaugiasi R. Šiaud­vytienė, kuriai šviesos garsu sklindančios apkalbos - kaip vanduo nuo žąsies.

Ji stebisi, jog žmonės mieliau ryja saujomis tabletes nei padeda patys sau. Baigusi aerobikos kursus, akušerė daug metų Šilalės moterims vesdavo užsiėmimus, nuolat lanko sporto klubą ir džiaugiasi, kad ten sutinka ne vien jaunas, savo figūra susirūpinusias moteris.

„Fiziniai pratimai gali pakeisti labai daug vaistų, bet nė vienas vaistas negali pakeisti fizinių pratimų“, - populiarią sentenciją nuolat kartoja Rasa.

Tačiau ir ji, visada besišypsanti bei gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti moteris, žino, ką reiškia bejėgiškos būklės gulėti reanimacijos palatoje. Po širdies operacijos ne tik mokėsi iš naujo vaikščioti, bet ir perkainavo visas gyvenimo vertybes, išmoko branginti laiką, džiaugtis laimingomis akimirkomis, mažiau dėmesio skirti materialiniams dalykams.

„Medikui, kuris nuolat susiduria su kitų žmonių skausmu ir, deja, kartais nuo jo atbunka, tai labai vertinga patirtis“, - mano R. Šiaudvytienė.

Savigyda gali pakenkti

Akušerė ne vieną dešimt­metį mokiniams ir suaugusiesiems įvairiausiose Šilalės organizacijose skaitė paskaitas apie ligas bei jų prevenciją, švietė jaunimą lytinio gyvenimo klausimais. Rasa gal­voja, kad daugeliui ir dabar tokių paskaitų reikėtų. Ji sutinka, jog į ginekologo kabinetą ateina nemažai išprususių žmonių, kartais atrodo, kad jie viską žino taip gerai, jog ir gydytojo konsultacijos nebereikia. Tačiau kur kas daugiau yra naivių, vien televizijos pramogines – bulvarines laidas žiūrinčių moterų, patikinčių pramogų pasaulio žvaigždžių ar net burtininkių „patarimais“. Tai, ką perskaito internete, ne visada teisingai supranta, todėl savigyda ne padeda, o pakenkia savo sveikatai. Rasos praktikoje buvo atvejų, kai artimieji vos spėjo atvežti į ligoninę susižavėjusią gimdymu vandenyje ir vonioje nusprendusią gimdyti moterį...

Važinėdama „greitąja“ po kaimus, Rasa mato, kaip skurdžiai gyvena žmonės, kiek daug yra apsileidusių, į patį gyvenimo dugną nukritusių vyrų ir moterų, kaip skaudžiai nuo smurto, nepritek­lių, aplinkinių pašaipų kenčia jų vaikai. Tokias moteris į ginekologo kabinetą dažniausiai palydi socialinės darbuotojos, kartais pinigų nuo nėštumo apsaugančiai gimdos spiralei surenka artimieji ir giminaičiai, jas dėdama, labdarą daro ir gydytoja Olga.

O štai moterų iš normalių šeimų, kurios galėtų auginti po keletą vaikelių, Šilalėje kasmet vis mažiau. Pastebima ir tendencija gimdyti užsienyje, kur vaikai gauna pilietybę, didesnę finansinę paramą, jiems skiriami kraiteliai, dovanos.

Bet Rasa džiaugiasi, kad, turėdamos visas galimybes atlikti pačius naujausius tyrimus bei nustatyti apsigimimų riziką, moterys kaip įmanydamos stengiasi išsaugoti savo kūdikius. Kol gyvybė bus stebuklas, mediko profesija netaps amatu.

Daiva BARTKIENĖ 

AUTORĖS nuotr.

Po truputį aiškėja, kuo išsiskirs šio Seimo ketverių metų laikotarpis. Ant Vyriausybės stalo gula viena po kitos vadinamosios reformos, kurių esmė – skaičių ekvilibristika. Valdžia jau kurį laiką užsiima gryna numerologija: tam tikrų laiko, kiekio ar dar kokių nors kiekybinių parametrų perdėliojimu bei sumažinimu.

Žinoma, dažna reforma bū­na susijusi su tam tikromis kiekybinėmis permainomis, tačiau paprastai jos ateina kaip reformos pasekmė. Tuo tarpu šiandieniniuose reformų svarstymuose numerologija griežia pirmu smuiku, o kiekybiniai parametrai yra tapę pagrindiniu reformų tikslu.

Štai Švietimo ir mokslo ministerija nori ilginti mokslo metų trukmę, nes Lietuvoje mokiniai mokosi labai trumpai. Mokslo metai trumpesni tik Latvijoje. Atsiliekame ir pagal mokymo rezultatus. Bet ar pailginus mokslo metus, pagerėtų mokymosi rezultatai? Visoms kitoms sąlygoms išlikus nepakitusioms, greičiausiai ne, nes jei mokymosi programos ir mokymo metodikos, pedagogų kvalifikacija ir jų motyvacija bei dar daug kitų dalykų lieka tokie pat,

tai mokslo metų ilginimas yra tik numerologija. Kai dar kokį dešimt­metį pasimokę ilgiau vis vien matysime prastus rezultatus, galėsime pasakyti: oi, mokslo trukmė - dar ne viskas, reikia kažko daugiau. Lyg šiandien to nežinotume.

Švietimo ir mokslo ministe­rijos sąraše yra ir dar viena numerologinė reforma – uni­versitetų skaičiaus maži­ni­mas. Pasakė, kad turi būti penki, tai dabar stumdomasi, kaip juos sudėlioti. Kaip tame žaidime, kai kėdžių yra mažiau nei norinčiųjų ant jų padėti sėdynę. Tačiau kai bet kaip sujungę universitetus, po penkerių metų taip ir nepateksime į jokius šimtukus, galėsime pasakyti: oi, universitetų skaičius - dar ne viskas. Reikia kažko daugiau. Lyg šian­dien to nežinotume.

Sveikatos apsaugos ministerija irgi myli numerologiją, gal net galėtų tapti numerologinių reformų lydere. Alkoholio prekybos laiką reikia sutrumpinti „nuo-iki“, sekmadieniais – dar labiau „iki“. Prekybos vietų skaičių irgi sumažinti „nuo-iki“. Amžių, nuo kada galima vartoti alkoholį, pailginti – „iki“. Akcizus pakelti, dar pakelti ir dar pakelti. Tada laukti tautos išblaivėjimo. Kaip viskas paprasta: pasirodo, vienintelė kliūtis, kurią reikia įveikti, - niekdariai gamintojai bei prekybininkai. Ta­čiau kai po ketverių metų neliks dalies gamintojų ir prekybininkų, galėsime pasakyti: va, suklysta. Lyg šiandien to nežinotume.

Finansų ministerija, panašu, irgi yra numerologijos gerbėja. Štai suskaičiavo mokesčių lengvatas, ir jas naikins. O po lengvatomis patenka visi, kurie moka nors truputį mažiau nei maksimumą. Dar sujungs du mokesčius į vieną – „Sodrą“ ir gyventojų pajamų. Pasirodo, ketinama jungti tik tarifą, o administravimo – ne. Bus toks mokestis – Siamo dvynys. Lyg ir vienas, bet ne vienas. Du viename. Vieną mokestį administruos dvi institucijos. Žinome, kad devynios auklės – vaikas be galvos. Todėl kai ir po lengvatų panaikinimo bei mokesčių sujungimo biudžetas vis vien bus kiauras, galėsime pasakyti: bėda, nesuveikė. Reikia ekonominio aktyvumo. Lyg šiandien to nežinotume.

So­cialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat turi numerologinių planų. Ji gal junginės pensijų sistemą: mėgins sujungti antrą pakopą su trečia – jungs du nesujungiamus dalykus į vieną. Bazinę pensiją jungs prie valstybės biudžeto, o valstybės subsidiją gal ir visai „išjungs“. Kai pensija po kelių dešimtmečių bus trys riestainio skylės, galėsime pasakyti: valdžia negalvojo apie žmogų. Ji galvojo apie skaičiukus. Lyg šiandien to nežinotume.

Rūta VAINIENĖ,

ekonomikos ekspertė

Pirmąjį gegužės sekmadienį visi keliai veda į Motinų namus. Šiai šventei turbūt nė vieno nėra abejingo: nei mažo, nei didelio, netgi pražilusio, jau užauginusio savo vaikus, sukaupusio gyvenimo patirties... Bet vis tiek laukiančio Motinos patarimo, pasiilgusio švelnios glostančios rankos. Skubame apkabinti, padėkoti, iš­skai­­tyti atleidimą Motinos gerose, šiltose akyse už gal­būt atšiauresnį žodį ar nederamą poelgį. Juk žinome – Mamos širdis tokia bekraštė, jos meilė – pati tyriausia, ji nesu­kurta pykti ir viską savo vaikams atleidžia. Arba galbūt sustingstame prie šalto kapo ir mintimis tyliai kalbamės su savo Motulėmis: atrodo, Mama bus visada, tačiau ateina diena, ir susizgrimbi, jog tiek daug liko nepasakyta, nepaklausta, nesužinota. Ir galbūt neduota, nepadėkota, neįvertinta... Bet Mama juk niekada neteisia vaiko...

Jau ilgamete tradicija tapo prieš Motinos dieną „Šilalės artojo“ puslapiuose papasakoti apie šeimai pasiaukojusias motinas. Šian­dien pristatome moterį, užauginusią net vienuolika vaikų.

Kukliame keturbučio Vin­gi­ninkų kaime, kur gyvena Ge­novaitė Palkimienė, bute sienos nukabinėtos vaikų ir anū­kų nuotraukomis. Viena, ga­na didelė, iškart patraukia akį: cent­re – mama su geltonžiedžių gėlių puokšte, šalia – trys gražuolės dukros, už nugaros – aštuoni sūnūs kaip ąžuolai. Visi jie – Genovaitės vaikai jos šešiasdešimtojo jubiliejaus šventėje prieš šešerius metus. Tokia laimė – susirinkti visiems vienon krūvon – didelė retenybė ir begalinis džiaugsmas Ge­novaitės vaikams, kurie pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir po platųjį pasaulį.

„Susitikę jie turi tiek kalbos, kad aš visko nei išklausyti, nei įsiminti nespėju“, - sako mama.

Apie savo asmeninį gyvenimą ir vyrą moteris nelinkusi atvirauti bei svarstyti, kodėl nutiko taip, kaip nutiko – santuokoje jie pragyveno tik trylika metų. Kai tuokėsi, sako Genovaitė, tikrai mylėjo vienas kitą. O susipažino Mažeikiuose, iš kur abu ir kilę. Tik vėliau likimo vingiai juos atbloškė į Šilalę. Ir viskas pakrypo kita linkme – nei namai, nei vaikai vyrui pasidarė nebesvarbūs. Genovaitei vienai teko rūpintis, kad vaikai būtų ne tik aprengti, pavalgę, mokytųsi ir įgytų specialybes, bet ir sužiūrėti, jog nenukryptų blogais takais arba, trumpiau tariant, suvaldyti.

„Buvau griežta mama, reikalavau, kad vakarais visi bū­tų namuose. Žinoma, vaikai dėl to gal ir pykdavo, tačiau manęs klausydavo. Dabar jie už tai padėkoja – nė vienas nenuklydo, visi užaugo darbš­tūs, dori, geri žmonės“, - džiau­giasi mama.

Genovaitės vaikai turbūt ma­tė vargo. Tai tikrai nėra žeminantis apibūdinimas. Juk natūralu patirti sunkumų, kai di­desniesiems tenka rūpintis mažiukais, užuot palaksčius dviračiu ar paspardžius ka­muolį, vasarą lieti prakaitą, šienaujant ne tik sau, bet ir kai­mynams, o už uždirbtus pinigėlius nusipirkti būtiniausių daiktų.

„Visada laikėme karvę, užsiaugindavau kiaulių, paukščių. Vaikai mokykloje gaudavo nemokamus pietus - tai buvo didelė parama. Persivalgę tik­­rai nebuvome, - šypteli Ge­no­vaitė. - Dar geras dalykas bu­vo mokyklinės uniformos. Jei­gu taip, kaip dabar, kai rengiasi kas kaip nori, ne­įsi­vaizduoju, kaip būtų reikėję verstis. O tada išaugo didesnis drabužį – lieka mažesniajam. Nieko neišmesdavome. Juk vienu me­­tu į mokyklą tekdavo suruošti visą būrį vaikų“.

Anot mamos, vaikai neturi augti lepinami. Dabar į mokyk­las atveža, namo parveža, o jos sūnūs ir dukros nuo šešerių metukų pėsčiomis traukdavo. Ir ne tik jos: buvo laikas, kai vien iš jų keturbučio bene 17 vaikų į mokyklą eidavo. Žinoma, sako Genovaitė, yra daugiavaikių šeimų, kurios sugeba ir namus, ir mašinas išsireikalauti. Ji gi niekada nieko nereikalavo - gyvena kukliame trijų kambarių bute, kur užaugo visi vaikai. Bet Genovaitei labai skaudu, kad ir išsimokslinusiems sunku gauti darbą.

„Kaip jaustis jaunam žmogui, kuomet tūla valdininkė atšauna, kad piemenių jiems nereikia...“ - sako valdininkų elgesiu pasipiktinusi moteris.

Nors Genovaitei rūpesčių dėl tokio būrio vaikų tik­rai užteko, šiandien, kuomet jie jau užaugę ir visi sėkmingai gyvena, vargo, atrodo, tarsi nebuvę... Ne, ji niekada nebūtų galėjusi pasakyti, kad susilauks šitiek vaikų. Tačiau dabar jie – ne tik didžiulis džiaugsmas, bet ir parama mamai, gyvenančiai iš 168 eurų motinystės išmokos. Kodėl tik tiek? Ogi todėl, kad neturi darbo stažo. O stažo neturi dėl to, jog augino vaikus. Net vienuolika! Ar tai, valstybės vadovų manymu, ne darbas?

„Na, skiria motinoms tuos medalius... Bet kas iš to – geriau priimtų tokius įstatymus, kad daugiavaikės motinos galėtų gauti normalias pensijas ir lengviau išgyventų“, - įsitikinusi moteris.

Daugiausia kalbos liejosi apie vaikus, apie didžiulę meilę anūkams, kurių Ge­novaitė jau turi dešimt ir kurių ji sako labai pasiilgstanti. Tačiau ne už kalnų vasara, ir jos namuose mėnesį antrą vėl krykštaus mažesnieji anūkėliai.

Vyresnieji G. Palkimienės sū­­nūs Vidas ir Gintautas įsikūrę Mažeikiuose, Lai­­monas jau 13 metų gyve­na Anglijoje, Gedeminas – Če­ki­joje, Andrius dirba Šiauliuose prokuroro pa­­dėjėju, Renata – antsto­lių kontoroje Šilalėje. Ža­­netą paviliojo saulėtoji Italija, Astą likimas nubloškė į Čekiją. Vitalijus gyvena mūsų rajone, tačiau, kaip sako mama, laksto tarp Ja­po­nijos ir Norvegijos, nes dirba elektriku kruiziniuose laivuose. Valdas su Deividu taip pat likę arčiau mamos, abu neakivaizdžiai studijuoja My­kolo Romerio universitete. Dar Ge­novaitė pa­sigyrė, jog turi marčią uk­rainietę bei žen­tus italą ir čeką. Su Ania mo­teris teigia su­­sikalbanti rusiškai, su čeku Pė­­te­riu – padedant dukrai.

Deja, nors ir su­gels mamos širdis, tačiau nebus visiška tiesa, jei nepaminėsime, jog neaplenkė Ge­novaitės ir netek­ties skaus­mas – Am­ži­ny­bėn išėjo dvi duk­relės... 

Moteris sako dažnai internetu bendraujan­ti su toliau (ypač už­sienyje) gy­ve­nan­čiais vaikais, bet vis tiek visų labai pasi­ilgstanti. Ta­čiau ir pati jau du­kart pabu­vojo Ita­­­lijoje, vai­kai mamą pa­si­ima į keliones po Lie­tu­vą, Es­tiją.

„Dukros, grįžusios iš užsienio, labai pastebi kitokias mūsiškių žmonių nuotaikas. Sako, esame rūškani, pikti... Gal dėl to, jog mums sunku gyventi, to džiaugsmo belieka mažai...“ - svarsto Ge­no­­vaitė.

Bet Motinos dieną džiaugsmo bus pilni jos namai.

„Kurie yra čia, visi atvažiuoja“, - lakoniškai apie vaikų išreiškiamą pagarbą ir meilę jai, savo Motinai, tarsteli Ge­no­vai­tė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovės albumo nuotr.

Buvo laikas, kai padėkoti Mamai - nupieštame atviruke, parašytame laiške - buvo pamokos užduotis. Dabar „ačiū“ norisi pasakyti pačiai. Kartu tai padaryti darosi sunku: vis labiau suvokiu, koks mažas tas „ačiū“ prieš Tavo jaukų glėbį, šiltas rankas bei gilų žvilgsnį. 

Galiausiai, kokia maža pati tebesu prieš motinišką išmintį, ištvermę, kantrybę... „Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,/praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius“, - atmintyje išplaukia poeto Vytauto Mačernio eilutė. O po to - prieš kelis dešimtmečius metų mano, mažos mergaitės, Tau pasakyti žodžiai: „Mama, myliu Tave iki šaldytuvo, iki spintelės, iki saulės, iki mėnulio... Iki dangaus!“

Ir išties - ar galima sugalvoti ką nors taikliau nei pakartoti: myliu Tave iki dangaus. Tokia visa aprėpiančia, niekieno nesunaikinama meile. 

Ačiū, Mama, už gyvenimą meilėje.

Rima PETRAITIENĖ

Radviliškio rajono Baisogalos sporto arenoje „Au­ridana“ vyko Lietuvos mokinių olimpinio festiva­­lio 2016-2017 mokslo metų Lietuvos kai­mo vietovių mokyklų žaidynių „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ esta­fečių (2006 m. gim. ir jaunesnių) finali­nės varžy­bos.

Į finalą pateko bei atkakliai kovėsi Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio gimna­zi­jos, Ma­ri­­jampolės savivaldybės Mo­kolų pag­rin­dinės mokyk­los, Bai­­soga­­­­los mokyklos-darželio, Ro­­­­kiškio rajono Ka­majų An­ta­­­no Straz­do gimnazijos koman­­dos.

Mū­sų pra­dinukams nu­si­šyp­­sojo ilgai laukta sėk­mė - užėmėme trečiąją vietą. Džiau­giuosi komandos ryžtu, noru nugalėti, esu dėkinga ir sveikinu Adrianą Zybartaitę, Da­nielę Kelpšaitę, Ramintą Pet­rauskytę, Gab­rie­­lę Nu­ga­ry­tę, Smiltę Tri­mir­­kaitę, Dei­­mantę Sla­boševičiūtę, Ing­­ridą Dar­gy­tę, Dovydą Dur­­šą, Igną Mi­lių, Paulių Ged­vilą, Arną Ma­čiu­lį, Emilį Nor­gai­lą, Rytį Raz­­ba­dauską bei Do­miny­ką Jo­nušką.

Ne­apsakomai laimingi grįžome namo su taure, medaliais ir dovanomis.

Augenija VIŠINSKIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė, komandos vadovė

AUTORĖS nuotr.