Jadvyga Rimkienė, gyvenanti Iždonuose, skai­čiuoja pa­skutiniuosius savo devintojo de­šimt­mečio metus. Gi­mė, kai Lietuva šventė Ne­pri­klausomybės de­šimtmetį. Šiandien ji dar stebina puikia atmintimi, darbš­tumu. Net jaunos mezgėjos grožisi jos rankų vingriais mezginių raštais.

Vartome Jadvygos šeimos nuot­raukas, ir nejučia atgimsta prisiminimai...

Jadvyga gimė dabartiniame Kelmės rajone, netoli Pašilės. Šeimoje augo keturi vaikai. Jadvyga buvo vyriausia, todėl dar nesulaukusi keturiolikos, jau mokėjo rišti rugius, kepti duoną, austi lovatieses, siuvinėti. Jad­vy­gos tėvai Šimkevičiai valdė 37 hektarus žemės, bet samdinių nelaikė. Šeima buvo darbšti, turėjo didelę trobą, tvartus, jaują, ūkyje laikė 3 darbinius arklius, 10-12 karvių, prieaug­lio. Kaip ir kiti pasiturintys ūkininkai, buvo šviesūs žmonės, mokėjo lenkiškai, o tėvelis - dar ir vokiškai, skaitė „Ūkininko patarėją“, kuris mo­kė pažangaus ūkininkavimo.

Jadvyga Lenkvyčių pradžios mokykloje baigė keturis skyrius. Mokyk­lą lankė tuo ­metu, kai Lietu­vo­je buvo pats ne­ra­­miau­sias laikas. Pa­­sikeitė net trys val­­džios: į mokyk­lą pradėjo eiti dar lais­­voje Lietuvoje, mo­­kėsi pirmosios sovietinės okupaci­jos metais, o  ketvir­tą skyrių baigė, kai Lietu­vą okupavo na­ciai.

Moteris prisimena, jog pirmame sky­riuje tikybą dėstęs kunigas liepė sukalbėti poterius, o ji... nemokėjo. Mat mama ją poterius buvo išmokiusi lenkiškai. Ku­ni­gas liepė išmokti lie­­tu­viš­kai.

Jadvygos senelis, ieškodamas geresnio gyvenimo, bu­vo išvykęs į JAV. Dalis artimų giminaičių, anot senolės, ten ir liko. Jos pusbrolis tarnavo karo lakūnu JAV kariuomenėje ir žuvo per antrąjį pa­saulinį karą prie Ber­­ly­no.

Baigiantis karui, kai frontas jau priartėjo prie Du­bysos, tėvų namuose savaitę gyveno 10 vokiečių. Maisto jie atsigabendavo patys, važinėdavosi dviračiais, baidydavo kieme žąsis, bet jų neliesdavo. Per karą tėvai kiaules laikydavo ant tvarto, kad kareiviai neatimtų. Pašerdavo palipę kopėčiomis, uždėdavo lentų, o kopėčias nuimdavo.

Skaudžiausias Jad­vy­gos gyvenimo puslapis - pokaris. Į jų namus užsukdavo partizanai. Stribai apie tai sužinojo ir apsupo sodybą. Tėvų namuose tuomet nebuvo, todėl Jadvygą bei jos brolį suėmė ir uždarė Kaltinėnų stribynėje. Laikė savaitę, o tardė ir dieną, ir naktį. Liepdavo klauptis ant cementinių grindų ir kieta gumine žarna mušdavo per kojų padus. Reikalaudavo pri­­­sipažinti, kad yra par­tizanų ryšininkai. Ne­iš­gavę prisipažinimo, rau­donieji išvežė juos į Kark­lėnus.  Ten, pasak Jadvygos,  saugu­miečiai muš­­davo negai­lė­da­mi, o kai kankina­mie­ji krisdavo be są­­monės, juos gaivinda­vo, pildami vandenį ant galvos. Bet mergina tylėjo. Tuomet uždarė ją į karcerį - dvokiančią kamerą. Žiau­rumu ypač išsiskyrė enkavedistas Lūža. Jadvyga, retkarčiais atgaudama sąmonę, galvodavo apie viena: Lie­tuvos partizanų išdavike nebus. Tad vis kartojo stribams, jog namuose nebuvo, nes gulėjo ligoninėje Tauragėje, ir partizanų nematė. Turbūt patikėjo - merginą paleido. Brolį Zenoną nuteisė 25 metus kalėti ir išvežė į Vorkutą. Ten jis aštuonerius su pusę metų dirbo anglies kasyklose, o mirus Stalinui, buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą.

Likusi šeima Lietuvoje ramybės neturėjo. Atsidūrė tremtinių sąrašuose. Tris kartus nuo tremties išgelbėjo apylinkės pirmininkas, tėvo draugas - pranešdavo, kada šeimą ruošiasi išvežti. Taip ir slapstėsi: vasarą - savo miške, žiemą -  prie Kaltinėnų, pas gimines. Galiausiai apylinkės pirmininkas pasakė, jog nebegali daugiau padėti. Tada visi sėdo į dviem arkliais pakinkytą vežimą, prisirišo karvę ir išvyko į Iždonus, pas giminaičius. Taip išsigelbėjo nuo Sibiro, bet ne nuo raudonųjų persekiojimo. Jadvyga ėjo į kolūkį, tačiau naktimis namuose nemiegodavo. Kai sovietų pakalikai atvažiuodavo ir klausdavo mamos, kur yra Jadvyga, motina apsimesdavo psichine ligone. Nieko nesupratę, atvykėliai išsinešdindavo.

Šiandien senolė dienas leidžia megzdama, skaitydama spaudą. Ji užaugino penkis vaikus, duonos jos namuose užteko ir dviem anūkėms.

J. Rimkienė  nesididžiuoja savo giminės bajoriškomis šak­­nimis.

„Juk ne turtai ir kilmė, o santarvė ir ramybė padaro žmones laimingus“, - sako ji.

Regina MICKUVIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Po ąžuolais žaliavo ir žydėjo pavasariai, išeidami ir vėl grįždami su daina. Kaip šiandien grįžtame į Reistrų kaimą, kur 1937 metais gimė Vaclovas Vaitiekus. Už­augęs gausioje šeimoje, iš mažens išmoko vertinti darbą, žmogų bei sunkiai uždirbamą duoną.

Pirmuosius savo gyveni­mo žingsnius Vacys žengė Reist­ruose, žaliųjų ąžuolų paunksmėje. Neilgai teko džiaugtis lai­minga vaikyste, nes dar keturmetis neteko mamos. O čia – ir antrasis pasaulinis karas. Jam prasidėjus, vokiečių lėktuvai apmėtė Pajūrį padegamosiomis bombomis. Šei­mai teko palikti namus ir slėptis. Visas miestelis sudegė, beliko tik trys trobos. Praėjus frontui, žuvusių karių kūnai buvo išvežti, bet netrūko besimėtančių ginklų. Vieną sprog­menį mėgino parsigabenti ir Vaciukas. Laimei, radinį pastebėjo tėvas ir įmetė į prūdą. O tereikėjo tik truktelti virvutę...

Nelengvas gyvenimas užgulė našlio su trimis atžalomis pečius. Vacys šeimoje buvo jauniausias. Dar septynmečiui teko melžti karves, vadelioti arklius, dirbti kitus darbus.

Kelias į mokyklą taip pat nebuvo lengvas. Kasdien reikėdavo keltu keltis per Jūros upę, nes tiltas buvo susprogdintas. Iki šiol negali pamiršti, kaip ginkluoti vyrai tiesiai iš pamokos išvežė į tremtį jų pirmąją mokytoją Raudoniutę. Baigęs keturis skyrius, Vacys su arkliais pavaduodavo tėvą kolūkio laukuose. Tė­vui vedus antrą kartą, šeimoje atsirado dar keturios burnos, ir visiems reikėjo duonos. Nuo 1956-ųjų trejus metus Vacys atliko karinę tarnybą Sverdlovske, prie Uralo. Grįžęs gimtinėn, įsidarbino kelių tarnyboje: tiesė kelius, skaldė akmenis tilto statybai per Jūrą. Tvirtam bei žingeidžiam jaunuoliui norėjosi kažko naujo - kad ir įsigyti vairuotojo pažymėjimą. Nors mokytis Tauragėje galėjo tik vietiniai, bet vaikinas nenuleido rankų. Prisiregistravęs pas pažįstamus Mažonuose, jis sėkmingai baigė kursus, už kuriuos atidirbo Tauragėje šaltkalviu. Grįžęs įsidarbino vairuotoju Pajūryje. Per 29 darbo metus ūkyje V. Vai­tiekus nuolat buvo tarp geriausiųjų, pelnė ne vieną apdovanojimą ir žmonių pagarbą.

1964-aisiais sukūrė šeimą, su žmona Maryte užaugino du sūnus. Bet gyvenimas ir toliau Vaclovui išbandymų negailėjo. 1968 m. tris mėnesius jam teko praleisti prie Čekoslovakijos sienos, medicinos batalione. Pa­vojingi keliai, mašinų kolonos kasdien kėlė baimę ir nežinomybę. Ši priverstinė išvyka dar labiau užgrūdino, sustiprino meilę Lie­­­tuvai.

Susibūrus Pa­jū­­ryje Sąjūdžio gru­pei, Vacys su žmona bu­­vo vieni pirmųjų jos narių. Jų namuose vyko pirmieji Są­jūdžio pasitarimai. Nepalūžo Vacys ir po žmonos mirties... Po kurio laiko į šeimą atėjus Al­bi­nai, namai vėl at­gijo. Čia renka­si abiejų giminės, vaikai bei anūkai, čia repeticijas rengia Pa­­jūrio „Bo­čių“ bend­ri­jos an­samb­­lis.

Dar būdamas pusbernis, tu­rė­­damas stip­rų balsą, Vacys įsi­jun­gė į Pa­jū­rio baž­­nyčios cho­rą. Keitėsi var­­go­nininkai, cho­ris­tai, o Vaclo­vas vis dar gieda. Vos sulau­kęs pen­si­nio am­žiaus, ak­tyviai įsi­jungė į „Bočių“ bend­rijos ir į Pa­­jūrio bend­ruomenės veik­lą. Atkūrus Lie­­­tu­voje Ne­pri­klausomybę, V. Vai­­tie­kus 14 metų dirbo malūne, o jį uždarius - Šilalės vandenyse, prie valymo įrenginių.

Didžiausia Vaclovo aistra – savo krašto istorijos ir gamtos paminklų pažinimas, liaudies tradicijų puoselėjimas. Ke­liau­jant nuo Klaipėdos iki Bir­žų, nuo Akmenės iki Vil­niaus, aplankyta daugybė pilių, dvarų, muziejų, bažnyčių, įkopta ne į vieną piliakalnį, apžvalgos ratą. Žavėjosi broliškąja Lat­vija, kaimynine Len­kija.

Kokios kaime būtų buvusios vestuvės, krikštynos, var­dadieniai ar šiaip šokiai be Vaclovo dainų ir išdaigų! Ir dabar jis trankiai trepsi polką, sukasi valso sūkuryje, išjudindamas ir kitus. Kartu su bendrijos nariais nuolat dalyvauja valstybinių švenčių minėjimuose, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos, Pajūrio vaikų globos namų bei kituose renginiuose. Ne vienas giminaitis ir pajūriškis dėkingas Vaclovui už moralinę bei materialinę pagalbą, ištikus bėdai. Vieną nuveš į ligoninę, kitam padės ką nors pastatyti ar įsigyti, trečiam be atlygio įdirbs žemę ar pargabens derlių.

Taip  ir sukasi nuo pavasario iki pavasario, nuo ryto iki vakaro, su savo išmintimi, sąmoju ir gera nuotaika.

Birutė KUIZINAITĖ

Pajūrio „Bočių“ bendrijos pirmininkė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ramybės neduodantis niežulys, bėrimai, išsausėjusi ir trūkinėjanti oda – pagrindiniai itin varginančios lė­tinės odos ligos simptomai. Atopinis dermatitas arba atopinė egzema – įprastai dar kūdikystėje prasidedanti uždegiminė odos liga, kuri pažeidžia ne tik veidą, bet ir kūną.

Iki šiol atopinio dermatito priežastys nėra aiškios, tad ir jo gydymui viena stebuklinga piliulė nėra išrasta. Visgi sveikatos specialistai pabrėžia, jog liga prasideda, sutrikus odos barjerinėms funkcijoms. Jas, pasitelkus kompleksines gydymo priemones bei apsišarvavus kantrybe, galima atkurti ir taip suvaldyti nemalonius šios ligos simptomus.

Nuo atopinio dermatito ken­čia net ketvirtadalis šalies kūdikių. Dauguma jų pasveiksta iki penkerių metų arba lytinės brandos pradžios. Ta­čiau likusiems žmonėms su atopiniu dermatitu gali tekti kovoti visą gyvenimą. Sveikos odos instituto ekspertė dermatovenerologė Nadežda Jarušina teigia, jog įsitikinimas, esą ši liga būdinga tik kūdikiams, yra klaidingas.

„Sergamumas atopine egzema didėja. Odos pažeidimų pasiskirstymas priklauso nuo amžiaus. Kūdikiams ir mažiems vaikams dažniau išberia veidą ir galvytę, o suaugusiesiems – lenkiamuosius kojų, rankų, sprando paviršius ar net padus. Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų gydymas yra panašus, tačiau vaikams stengiamasi skirti daugiau išorinių gydymo priemonių“, – sako dermatovenerologė. Ji primena, kad šią ligą lemia genetinis polinkis bei imuninio atsako į išorinius ir vidinius dirgiklius sutrikimas. Todėl ji nėra užkrečiama.

„Atopinį dermatitą gali provokuoti įvairūs veiksniai – sintetiniai ar vilnoniai rūbai, tam tikri maisto produktai. Tačiau maistas, kaip ir netinkama odos priežiūra, mikroorganizmai, prakaitavimas ar emociniai veiksniai, šios ligos nesukelia, tik paskatina pa­ūmėjimus“, – teigia dermatovenerologė.

Nustatyti, ar kuriam nors produktui žmogus yra alergiškas, galima nuodugniu stebėjimu arba tyrimais.

Pasak gyd. N. Jarušinos, leng­viausia yra vengti odą įjaut­rinančių medžiagų. Bet labai svarbu nesiprausti karštame vande­nyje, nepamiršti tinkamos odos priežiūros ir nenaudoti įprasto muilo.

„Sergant atopiniu dermatitu, įprasto prausimosi režimo keisti nereikia. Tačiau paprastas rankų muilas, ypač gabalinis, yra šarminis ir sausina odą. Dėl to gali prasidėti antrinės (virusinės ar grybelinės) infekcijos“, – įspėja gydytoja.

Šiuolaikinės dermakosmeti­kos priemonės leidžia gydyti ato­pinį dermatitą be­veik nenaudojant vaistų ir kei­čiant juos tinkama derma­to­logine kosmetika. Anot „BE­NU vaistinės“ vaistininkės Mil­dos Da­rulienės, sergančių žmonių oda yra itin jautri, todėl jai gydyti reikia naudoti hipoalerginius, bekvapius kremus. Vienos priemonės geriau malšina niežulį, kitos veikia antibakteriškai. Atopinis dermatitas taip pat gydomas specialiai sukurtomis odos priežiūros priemonėmis, lipidų atsargas papildančiais balzamais, vietiniais steroidais ir antibiotikais, retais atvejais – geriamais arba leidžiamais vaistais.

Atopiniam dermatitui būdingi staigūs paūmėjimai. Žie­mą, atšalus orams, kai patalpų oras išsausėja, bėrimų padaugėja. Todėl šiuo laikotarpiu gydytoja pataria gauti kuo daugiau saulės šviesos: vykti pailsėti į šiltuosius kraštus arba pasinaudoti fototerapija.

Pasak gyd. N. Jarušinos, šildomose ir nevėdinamose patalpose padaugėja dulkių, erkučių bei kitų alergenų, todėl odos ligomis sergantys žmonės namuose turėtų palaikyti ypatingą švarą ir tinkamą drėg­mę.

Dagnė ARMONAITĖ

UAB „Pilkasis granitas“ laikinai direktoriaus parei­gas ėjęs Alfredas S. stojo prieš teismą dėl nelegaliai įdarbinto apdailininko. Vyras kaltę pripažino tik iš dalies. Tačiau dėl geros reputacijos, galimo patirties trūkumo bei trumpo pažeidimo laikotarpio jam skirta tik 200 eurų bauda.

Statybos darbais užsiimanti UAB „Pilkasis granitas“ vasario 2-ąją darbavosi Žemai­tės g. 6-uoju numeriu pažymėtame name. Laikinai įmo­nei vadovavęs plungiškis Al­fre­das S. sutarė į darbą nuo minėtos dienos priimti apdailininką A. J. Su darbininku buvo susitarta dėl visų būtinų detalių: darbo laiko, vietos bei atlyginimo. Lietuvos įstatymai numato, kad „Sodros“ teritorinį skyrių apie naujo darbuotojo priėmimą darbdavys privalo informuoti, likus ne mažiau kaip dienai iki realios darbo pradžios. Tačiau šito nebuvo padaryta.

Administracinėn atsakomy­bėn patrauktas įmonės vadovas teismui aiškino, jog sau­sio 30 d. darbininkas A. J. parašė pareiškimą dėl pri­ėmimo į darbą. Dokumente netrukus pasirašė ir pats laikinasis vadovas. Vasario 1-ąją buvo sudaryta ir darbo sutartis. Su apdailininku susitarta dėl įdar­binimo 0,5 etato su 3 mėnesių bandomuoju laikotarpiu. O, pasak laikinai direktoriaus pareigas UAB „Pilkasis granitas“ ėjusio Alfredo S., už dokumentų pateikimą „Sod­rai“ atsakinga įmonės buhalterė vasario 1-ąją atostogavo. Todėl visus reikalingus duomenis šiai įstaigai ji pateikė tik kitą dieną, jau grįžusi iš atostogų. Alfredas S. teigė esąs įsitikinęs, kad apdailininkas dar­bus atliko legaliai.

Priimdamas nutartį, teismas pabrėžė, jog atsižvelgia į pažeidimo pobūdį – darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau dėl buhalterės atostogų „Sodrai“ nebuvo tinkamai bei laiku perduota informacija. Taip pat nutartyje skelbiama, kad pažeidimas truko trumpą laiką – vieną dieną, atsakomybėn traukiamas Alfredas S. neturėjo kitų galiojančių administracinių nuobaudų. Todėl nuspręsta, jog mažesnė nei minimali nuobauda būtų pakankama.

Pagal Ad­ministracinių nusižengimų ko­deksą, už nelegaliai samdomą darbuotoją darbdavys gali būti nubaustas 1000-5000 Eur bauda. Bet šįkart žmogų išgelbėjo gera reputacija, todėl jam skirta 200 Eur bauda.

Šis nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ

Šilalės rajono apylinkės teismas griežtai pamokė daugiau nei 2 promiles alkoholio įpūtusią vairuotoją. 35 metų J. D. už vairavimą išgėrus ne tik neteko automobi­lio, bet dar jai skirta daugiau nei 1400 eurų bauda.

Šilališkė į pareigūnų akiratį pakliuvo šių metų sausio 9-ąją. O jos byla Šilalės rajono apylinkės teisme tapo pirmąją, kai asmuo baudžiamojon atsakomybėn patrauktas už transporto priemonės vairavimą, esant vidutiniam ar sunkiam girtumui.

Bylos duomenimis, policijos pareigūnams sustabdžius J. D. vairuojamą automobilį, vairuotojai buvo nustatytas net 2,18 prom. girtumas.

Remiantis Šilalės rajono apy­­­linkės teismo pateikta informacija, teismas, skirdamas baus­mę, atsižvelgė į tai, kad moteris padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą. Jos atsakomybę lengvino tik prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Nagrinėjant bylą, įvertinta ir tai, jog moteris nedirbanti, ne­­teista, bet anksčiau bausta administracine tvarka už šiurkščius kelių eismo taisyk­lių pažeidimus. Be to, tai ne pirmas kartas, kai J. D. sėdo girta už vairo: paaiškėjo, jog prieš keletą metų moteriškė taip pat vairavo automobilį neblaivi.

Kadangi nuteistoji pripaži­no savo kaltę, byla išnagrinėta, priimant baudžiamąjį įsa­kymą. Todėl bauda jai sumažinta vienu trečdaliu.

Jei nusižengusi vairuotoja nesutiktų su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, per 14 dienų nuo šio dokumento gavimo ji turi teisę paduoti Klaipėdos apygardos teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teis­­me. Šia teise nepasinaudo­jus, baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir pradedamas vykdyti.

Nuo šių metų įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad vai­ruotojams, kuriems bus nu­statytas didesnis negu 1,5 prom. girtumas, gresia baudžiamoji atsakomybė – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

Morta MIKUTYTĖ

Į redakciją kreipėsi ne vienas laikraščio skaitytojas, sunerimęs dėl to, kad jų namuose pradėjo lankytis rumunų, romų ar kitų tautybių vyrai, prievarta siūlantys įvairių prekių, kurios nėra būtinos. O po šių „prekeivių“ apsilankymų žmonės pasigenda pinigų ar vertingesnių daiktų.

Prieš kelias sa­vaites į keletą namų Šilalėje bel­dėsi vyriš­kiai, siūlydami in­dų, trikotažo ar kitų daiktų. Jei duris praverdavo moterys, o ypač vyresnio amžiaus, pre­keiviais iš Gruzijos prisi­statę vyrai įsmukdavo į vi­dų ir tiesiog versdavo iš jų ką nors nusipirkti. Tokio agresyvaus elgesio įbaugintos moterys nesugebėdavo ne tik kaimynų prisišaukti, bet ir paskambinti pagalbos telefonu.

Viena šilališ­kė pasakojo, jog iš pažiūros tvarkingas vyras jai siū­lė indų. Kai moteris, iš­­tik­ta streso, šiaip taip rusiškai pasakė „ne“, atvykėlis lyg savo namus apėjo visus kam­barius, pakilnojo kai kuriuos daiktus ir, radęs nedidelę sumą pinigų, įsidėjo į kišenę.

„Buvo vidurdienis, kai į duris kažkas pasibeldė. Nieko blogo negalvodama, jas pravėriau. Nors nenorėjau nepažįstamojo įsileisti ir bandžiau uždaryti duris, jis spėjo į tarpdurį įkišti koją, stumtelėjo mane ir įėjo į vidų. Aš taip išsigandau, kad nesugebėjau šaukti ar kaip nors kitaip išsikviesti greta gyvenančių kaimynų, o tuo labiau paimti telefoną ir surinkti pagalbos numerį. Įsibrovėlis apšniukštinėjo visus kambarius, apžiūrėjo daiktus, pa­kilno­jo net degtukų dėžutę, kryželį. Džiaugiuosi, kad jis manęs nemušė ir kad dar nebuvau gavusi pensijos. Iš­­eidamas jis vis dėlto paliko man nedidelį puodą, vertą kelių eurų. Tikriausiai ap­sidraudė: jei paskambinčiau į policiją, jis, matyt, įrodinėtų jog tą puodą pirkau savo no­ru“, - pa­sakojo Eugenija. Tą patį vakarą ji teigė išgirdusi vėl beldžiant į duris, bet jų nebeatidarė.

Nelauktų svečių tą vakarą sulaukė ir kita vieniša šilališkė. Tačiau ji sakė visuomet įjungianti apšvietimą prie lauko durų ir nepažįstamų, neprisistatančių ar apie atvykimą iš anksto telefonu neįspėjančių žmonių neįsileidžianti. O kas esąs ir kokiu tikslu atėjęs, atvykėlis, moters teigimu, nepasisakė.

„Prie namų stovi sūnaus automobilis. Matyt, atėjūnas pagalvojo, kad namuose yra vyriškis, tad apsisuko ir nu­ėjo“, - sakė ji.

Taigi jei už­suko nelaukia­mi „svečiai“, jo­kiu būdu ne­atidarykite du­­rų ir nedelsdami skambinki­te bend­­­ruoju pa­galbos tele­fo­nu 112 arba Tau­­­ra­gės aps­krities vyriausiojo poli­cijos ko­misariato budėtojų tel. (8-446) 2-02-70. Jūsų skambutis gali apsaugoti nuo nelaimės ir kitus žmones.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Mano bičiulis ir bendravardis Alius sumanė išsivirti bulvių košės su pupomis, bet neturėjo degtukų ugniai įžiebti. Tad pasiėmė pinigų ir išėjo į krautuvę.

Tą dieną batų skyriuje buvo aulinių batų akcija: „Perki kairį aulinį batą - dešinį gauni nemokamai!“ Aliui visai nereikėjo tų aulinių batų, bet jam parūpo vieną batą gauti dykai. Todėl nusipirko kairį, o dešinį gavo už dyką.

Birių produktų skyriuje Alius aptiko cukraus akci­ją. Cuk­raus kilogramas čia kainavo tik 69 centus. Tiek jis kainavo ir vakar, bet šiandien, akcijos dieną, etiketėje dar buvo ir skaičius 79, tik perbrauktas riebiu raudonu brūkšniu. Vadinasi, šiandien 10 centų pigiau!

„Kad pigiau, tai paimsiu. Deg­tinė brangsta, gal kada išsivirsiu samagono!“ - pagalvojo jis praktiškai.

Aliejaus skyriuje buvo aliejaus akcija. Butelis aliejaus dabar nekainavo nė dviejų eurų - tik eurą 99. Vakar kitoje krautuvėje Alius tą patį aliejų matė po eurą 49, bet tada nebuvo akcijos.

Duonos skyriuje buvo batonų dienos akcija: „Nusipirk du batonus, o trečią batoną nusipirksi irgi!“ Alius pakluso ir šitam patarimui.

Dar jis aptiko medžio klijų, kaminų valiklių, antifrizo, plaukų želė, sieros rūgšties ir kitų labai naudingų akcijų.

Kai pagaliau parėjęs viską iškraustė ant stalo, prišoko žmona. Ji dėliojo daiktus, tarsi kažko ieškodama:

- Batai, cukrus, klijai, kamščiatraukis, lūpų dažai, sieros rūgštis... Aliau, kam mums kaminų valiklis?..

Alius nesijautė kaltas. Jis viską gavo pigiau.

- O degtukai? - ėmė šaukti žmona, kuri nesuprato niuansų. - Degtukų tai nenupirkai?

Alius patraukė pečiais. Da­bar nesuprato ir jis.

- Ėjai degtukų, tai kodėl nenupirkai? - skeryčiojosi žmona.

- Kaip tu nesupranti? - gynėsi Alius. - Juk akcijos degtukams šiandien nėra!

Alius ŠAKINIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kovo 15 d. įsigalios Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašo pakeitimai. Nuo šiol laikinai naudotis bus suteikiami neišnuomoti valstybinės žemės plotai, nesuformuoti atskirais žemės sklypais, esantys kaimo gyvenamosiose vietovėse ir miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestų bei Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijas) bei miestams po 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose, ir kurie bus tinkami žemės ūkio veiklai vykdyti.

Kai prašomas suteikti laikinai naudotis valstybinės žemės plotas bus miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose, Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) teritorinis skyrius turės kreiptis raštu į savivaldybės administraciją dėl pritarimo. Tik gavęs jį, NŽT teritorinis skyrius galės spręsti klausimą dėl šio žemės ploto suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti.

Aprašo pakeitimuose taip pat numatyta, kad pirmumo teisę laikinai naudotis valstybinės žemės plotu žemės ūkio veiklai vykdyti turės asmenys, kurių nuosavybės teise turimas ar iš valstybės nuomojamas žemės sklypas ribojasi su pageidaujamu gauti. 

Informacija apie galimybę su pageidaujamu laikinai naudotis valstybinės žemės plotu besiribojančių žemės sklypų nuomininkams bei savininkams pasinaudoti pirmumo teise ir pateikti prašymą bus skelbiama NŽT interneto svetainėje (www.nzt.lt, skiltyje „Skelbimai“). Asmenys, turintys pirmumo teisę laikinai naudotis valstybinės žemės plotu, prašymus NŽT teritoriniams skyriams galės pateikti per 20 darbo dienų nuo šios informacijos paskelbimo. Nepateikus prašymo per skelbime nurodytą terminą, valstybinės žemės plotas galės būti suteikiamas kitiems asmenims pagal pateiktą prašymą.

Svarbu ir tai, jog žemės reformos žemėtvarkos projekte, kituose žemės valdos projektuose ar teritorijų planavimo dokumentuose asmenims suprojektuoti žemės sklypai galės būti suteikiami laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tik tiems, kuriems jie suprojektuoti ir ne ilgiau nei vienerius metus, skaičiuojant nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto, kito žemės valdos projekto ar teritorijų planavimo dokumento, kuriame suprojektuotas žemės sklypas, patvirtinimo dienos.   

Be to, numatoma, kad valstybinės žemės plotai, kurie atitinka įsiterpusio valstybinės žemės ploto sąvoką, galės būti suteikiami laikinai naudotis tik besiribojančių žemės sklypų savininkams ir (ar) nuomininkams, t. y. kitiems asmenims įsiterpę žemės plotai nebus suteikiami.

NŽT specialistai atkreipia dėmesį, jog leidimas laikinai naudotis valstybine žeme nebus išduodamas asmenims, kurie yra valstybei skolingi už išsimokėtinai įgytus valstybinės žemės sklypus ar nemoka (vėluoja mokėti) žemės nuomos mokesčio arba kurie nustatyta tvarka nėra atsiskaitę už anksčiau suprojektuoto žemės sklypo (-ų) suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte darbus.

Teisė laikinai naudotis vals­­tybinės žemės plotu nutrau­kiama, jeigu asmuo, kuriam suteiktas toks leidimas, jo nenaudoja arba naudoja ne žemės ūkio veiklai, nesilaiko nurodytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, nemoka žemės nuomos mokesčio (išskyrus atvejus, kai yra atleistas nuo jo), jeigu suteiktas laikinai naudotis valstybinės žemės plotas suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte ar kitame žemės valdos projekte ar teritorijų planavimo dokumente ir nuo šio žemės reformos žemėtvarkos projek­to ar kito žemės valdos projekto ar teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo dienos yra praėję daugiau negu vieneri metai, jeigu valstybinės žemės plotas perduodamas nuosavybėn, išnuomojamas, perduodamas neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti kitiems asmenims.

Jeigu asmeniui suteikta teisė laikinai naudotis valstybinės žemės plotu bus nutraukta dėl vieno iš nurodytų atvejų, kitas leidimas naudotis tuo pačiu plotu jam nebus išduodamas. Be to, leidimas laikinai naudotis kitais valstybės žemės plotais nebus išduodamas vienerius metus nuo pažeidimų nustatymo.

Aušrinė LISAUSKIENĖ

Nacionalinės žemės tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji specialistė