Apie Rietavo miškų urėdiją purtančius skandalus „Šilalės artojas“ rašė net kelio­se savo publikacijose. Lapkričio viduryje pasakojome apie kone detektyvu virtusį miško keliuko Teneniuose remontą, po kurio padėtis ne tik kad nepagerėjo, bet dargi suprastėjo. Todėl žmonėms kilo įtarimų, kad dalis kone iš 110 tūkst. eurų valstybės miško kelių priežiūrai bei remontui skirtų lėšų galėjo būti pa­nau­dota ne pagal paskirtį. O begvil­de­nant šias temas, Rietavo miškų urėdijoje apsilankė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai ir dėl įtariamo pikt­nau­džiavimo tarnyba sulaikė urėdą Vaidotą Šliogerį bei urėdijos darbuotoją Liną Re­­me­zą. Be to, dėl V. Šliogerio galimo interesų konflikto tyrimą pradėjo ir Vy­­riausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK). Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad komisija ėmėsi tirti dar vieno šios urė­dijos darbuotojo veiksmus.

Įtarimų sukėlė miško kelių remontai

Lapkričio pradžioje į „Šila­lės artojo“ redakciją kreipėsi teneniškiai, nepatenkinti miško kelio remontu. Jų teigimu, bendrovė „Omta“, iš Rie­tavo miškų urėdijos gavusi 110 tūkst. Eur, darbus atliko prastai. Tai, beje, pripažino ir speciali sudaryta komisija. Tiesa, po jos apsilankymo padėtis truputį pasitaisė: kai kurie akis badę trūkumai šiek tiek buvo pataisyti.

Tačiau ūkininkams kilo rim­tų abejonių, ar kelių remontui skirtas lėšas valdyti galima patikėti urėdijoms, kuriose galimai klesti nekont­roliuojama korupcija. Ši­tokie įtarimai dar labiau sustiprėjo po to, kai Rietavo miškų urėdijoje apsilankė STT pareigūnai – urėdas bu­vo sulaikytas, o STT pranešė, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia įtarti, jog jis, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi bei ankstesnėmis pareigomis, darė įtaką kelio remonto darbų sąmatos projektą rengusiam asmeniui, kad būtų nepagrįstai padidinta numatomų atlikti kelių remonto darbų vertė, taip pat įtariama, jog jis iš savanaudiškų paskatų protegavo sau palankias įmones Rietavo urė­dijos viešuosiuose pirki­muo­se bei kitokiais veiksmais piktnaudžiavo tarnyba.
Rie­tavo miškų urėdas V. Šlio­geris teismo sprendimu pusei metų yra nušalintas nuo pareigų. Tyrimą kontroliuoja Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.

Urėdas įstatymo nepažeidė, inžinieriaus elgesys tiriamas

Tačiau vos daugiau nei pusmetį Rietavo urėdo pa­reigas ėjęs bei jų staiga netekęs V. Šliogeris gali šiek tiek ir leng­viau atsipūsti – maždaug prieš pusantro mėnesio pradėjusį tyrimą dėl Viešųjų bei privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo įpareigojimo nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti privačius interesus pažeidimo, VTEK praėjusią savaitę pateikė išvadas, kad jis šio įstatymo nepažeidė.

Tyrimas buvo pradėtas pra­nešimo pagrindu, kuriame teig­ta, jog V. Šliogeris nei prieš konkursą VĮ „Rietavo miš­kų urėdija“ miškų urėdo pa­reigoms eiti, nei po to, kai pra­dėjo eiti šias pa­reigas, nebuvo pateikęs priva­čių interesų deklaracijos: V. Šliogerio sutuoktinė vadovauja medie­nos perdirbimu užsi­iman­čiai įmonei, todėl esą kyla abejonių dėl V. Šliogerio ne­šališkumo ir jo bei sutuoktinės užimamų pareigų suderinamumo.

„Nesant duomenų apie V. Šlio­gerio dalyvavimą, priimant sprendimus, susijusius su savo sutuoktinės vykdoma individualia veikla, dėl šių aplinkybių VTEK tyrimą nutraukė. Urėdui rekomenduojama ateityje nuosekliai laikytis įstatyme nustatytų privačių interesų deklaracijų teikimo tvarkos bei terminų. Jo tiesiogi­nio vadovo funkcijas vyk­dančiai Generalinei miškų urė­dijai VTEK rekomenduoja užtikrinti tinkamą Viešųjų ir pri­vačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuos­tatų vykdymo kontrolę“, - skelbiama VTEK sprendime.

VTEK pranaša nenustačiu­si, kad V. Šliogeriui būtų tekę dalyvauti interesų konfliktą keliančių klausimų rengimo, svarstymo ar sprendimo priėmimo procedūrose.

„Pateikti dokumentai rodo, jog V. Šliogeriui pradėjus vadovauti Rietavo miškų urėdijai, ši įstaiga nebuvo sudariusi jokių sutarčių su jo sutuoktine. Todėl objektyvių ir neabejotinų duomenų, kad V. Šliogeris turėjo nusišalinti, nėra“, - teigiama VTEK išvadose.

Be to, VTEK tyrimo medžiaga rodo, jog V. Šliogeris, kaip kandidatas į Rietavo miškų urėdijos urėdo pareigas, privačių interesų deklaraciją nustatyta tvarka pateikė, tačiau tokio pobūdžio deklaracijos yra neviešinamos. Generalinei miškų urėdijai bei konkurso į minėtas pareigas komisijai aplinkybės apie V. Šlio­gerio sutuoktinės vykdomą veiklą buvo žinomos. O pradėjęs dirbti urėdu, V. Šliogeris, nors ir pavėlavęs, dek­laraciją patikslino.

Tačiau, baigusi tyrimą dėl urėdo, VTEK ėmėsi dar vieno Rietavo miškų urėdijos darbuotojo. Komisija nagrinės vy­riausiojo inžinieriaus Stasio Eitučio elgesį bei aiškinsis, ar jis nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo reikalavimo vengti interesų konflikto, o šiam kilus – nusišalinti, kai galimai priiminėjo sprendimus, susijusius su miško ruošos darbus urėdijoje vykdančia UAB „Medeiva“, kuriai galimai priklau­sančiu automobiliu jis naudojasi.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Praėjo 26 metai nuo kruvinųjų 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vyko pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“. Nuo aštuntos valandos uždegėme žvakutes, gimnazijos fojė buvo surengta fotografijų paroda. Dešimt minučių pabuvę tyloje, išėjome į kiemą prie Atminimo laužo, kur vyko pilietinė iniciatyva „Be ginklų, bet stiprūs dvasia“.

Kieme širdelės formos pramintame take sustojo visa gimnazijos bendruomenė bei Pajūrio miestelio bendruomenės nariai. Žodžiai ir dainos apie laisvę buvo skirti tiems, kuriuos visą laiką prisimename bei dėkojame už tai, kad dabar mes galime gyventi Laisvoje Lietuvoje.

Mokiniai, mokytojai ir kiti bendruomenės nariai susikibome rankomis į gyvą grandinę, taip išreikšdami savo vieningumą ir meilę Tėvynei. Dainos „Laisvė“ žodžiai jaudino jaudino kiekvieno širdį. Visi turėjome simboliu tapusį neužmirštuolės žiedą, iš kurių renginio pabaigoje padarėme ,,neužmirštuolių pievą“.

Sausio 14-ąją prie Vilniuje vykusio XXVI-ojo tradicinio tarptautinio pagarbos bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ prisijungė ir gimnazijos jaunieji šauliai bei jų vadas Algimantas Dragūnas.

Natalija GEDGAUDAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos 8 klasės mokinė

AUTORĖS nuotr.

DNB bankas toliau nuosekliai plečia be grynųjų pinigų dirbančių skyrių tinklą, todėl nuo sausio 16 d. ban­ko Ši­­lalės skyrius, esantis Jono Basanavičiaus g. 13, taps DNB konsultacijų centru. Jame didžiausias dė­mesys  bus skiriamas finansinėms klientų konsul­ta­ci­joms.

„Pirmuosius skyrius be grynųjų pinigų atidarėme dar pernai, klientai juos sutiko kaip visiškai natūralų pokytį. Bankininkystė keičiasi iš esmės, todėl keičiamės ir mes, sudarydami visas sąlygas sa­vo skyriuose gauti tai, ko klien­tams reikia labiausiai – išsamių konsultacijų. Didžioji dauguma klientų kasdienes operacijas jau atlieka internetu, banko korteles gauna paštu. Į banko skyrių dažnas užsuka tada, kai būtina pasitarti dėl būsto paskolos, lizingo, investavimo, kaupimo ateičiai“, – sako DNB banko Fizinių kanalų departamento vadovė Lijana Žmoginaitė.

DNB banko duomenimis, grynųjų pinigų operacijų banko skyriuose skaičius kasmet sumažėja apie 40 proc. Jau dabar didžiąją dalį visų finansinių operacijų banko klientai atlieka patys interneto banku. Antrus metus nuosekliai auga ir mobiliosios bankininkystės programėlės populiarumas.

DNB atstovės teigimu, nors klientų aptarnavimas naujuo­se DNB banko konsulta­cijų centruose pasikeis iš es­mės, daug dėmesio bus skiriama ir klientų švietimui.

„Įpročiai per vieną dieną nepasikeičia, todėl klientus, kurie yra įpratę skyriuose atlikti įvairias su grynaisiais pinigais susijusias operacijas, mokysime, kaip tai padaryti kitais būdais. Svarbu, jog žmonės suprastų, kad alternatyvūs būdai, tokie kaip naudojimasis elektronine ar mobiliąja bankininkyste, yra ne tik patogesni, bet ir daugeliu atveju pigesni“, – sako L. Žmoginaitė.

Pokyčius banko sky­riuo­se, kuriuose jau dirbama be grynųjų pinigų, tei­giamai įver­tino ki­tų miestų klien­tai. Pirmiausia – aki­vaizdžiai su­­trum­pėjo lauki­mo ei­lėje laikas. Pa­ly­ginimui: preky­bos cent­ruose vei­kian­čiuose DNB banko skyriuose, kur vis dar dirbama su grynųjų pinigų operacijomis, eilėje tenka laukti apie 10-15 min., konsultacijų skyriuose – 4-6 min. Dėl daugumos konsultacijų sutariama iš anksto, ir šiems klientams laukti eilėje nereikia.

Grynųjų pinigų operacijas žmonės jiems patogiu metu gali atlikti šalia DNB banko skyriaus esančioje savitarnos erdvėje, kuri veikia 24 valandas per parą. Čia galima įnešti grynuosius pinigus į sąskaitą bei jų išsigryninti, pasitikrinti kortelės sąskaitos likutį, gauti penkių paskutinių kortele atliktų operacijų ataskaitą ir atlikti kitas kasdienines operacijas. Esant poreikiui, išsigryninti pinigų visuomet galima prekybos centruose.

Nuo šiol Konsultacijų cent­­ras pirmadieniais – ketvirtadieniais dirbs nuo 8 iki 17 val., penktadieniais – 8-16 val.

Vienoje šalyje, kur aukštuomenė vertėsi iš pašalpų, o jos išrinktieji pasistatė baseiną ir maudėsi piniguose, kaimiškoji varguomenė vieną dieną neteko savo seniūno. Tas jų seniūnas, pavarde Slidžius, vidury darbo dienos tiesiog išslydo visiems iš akių. Manoma, kad jį nusinešė angelai.

Žinia apie angelus atskrido prieš pietus. Buvo penktadienis, sunki diena po Kalėdų su pratęsimais, be to, kosminiu greičiu artėjo Naujieji metai – buvo pats laikas repetuoti naujus tostus. O tada kaimiškoji prastuomenė užsuko pas savo aukštuomenę ir rado seniūną, kalbantį su angelais.

- Dar tik pusiaudienis, o jis jau kalba su angelais! - stebėjosi kaimo prastuomenė. Ir paskambino „Šilalės artojui“, bene tas galįs ką padaryti. Ką čia padarysi - pranešėme dar aukštesnei aukštuomenei. Toji skubiai sudarė komisiją, bet Slidžius išslydo jai iš akių. Visiems buvo įdomu, kaip atrodo tie angelai, tačiau niekas nematė, kaip Slidžius bėgo per aukštuomenės kiemą, kaip vinguriavo už tos ir kitos mašinos, kaip atsidūrė anapus garažų. Taip pat niekas nematė, kaip jis sėdo į mašiną ir dingo iš pavojingos zonos. Todėl yra manoma, kad jį nusinešė balti angelai – gal net tie patys, su kuriais jis bendravo nuo ryto.

Aukštuomenės komisija tiria viską toliau, bet nieko kol kas negali nei ištirti, nei nustatyti. O ir ką dabar jau berasi... Tuo labiau, jog šią savaitę seniūnas žvalus, sveikas ir ramiai gyvena tarp konservatorių. O tie angelai - viso labo legenda. Juk savivaldybėje ne vienas žino, kad angelai ateina tik pagiriomis...

Alius ŠAKINIS

„Medicina practica“ laboratorijoje ga­lima pigiau profilaktiškai išsitirti skydliaukės hormonus ir dėl prostatos vėžio – tereikia kraujo tyrimo.

Amžinas nuovargis, labai svyruoja nuotaika, nuolat šalta? Svoris auga, stipriai prakaituojama, permuša širdį, sutriko mėnesinės? Galima prielaida, jog sutriko skydliaukės hormonų gamyba.

Kaklo priekyje esanti mažytė skydliaukė reguliuoja viso organizmo medžiagų apykaitą. Todėl ir „Medicina practica“ laboratorijos profilaktinių tyrimų akcija pavadinta „Skydliaukė – tavo gyvenimo laikrodis!“

Skydliaukės hormonų gamybos sutrikimas iš pradžių nepastebimas. Per vėlai jį nustačius, gali tekti gydyti ne vieną gyvybiškai svarbų organą.

Skydliaukė yra labai jautri, jos veikla gali pablogėti dėl daugybės priežasčių. Rizika didėja su amžiumi, todėl rekomenduojama skydliaukės hormonus išsitirti visiems, sulaukus 35 metų. Tyrimui imama kraujo iš venos.

Vyrų jautrioji sritis – prostata. Nuo jos pri­klauso darbingumas bei lytinė potencija. Didžiau­sias pavojus – prostatos vėžys, tačiau anksti diag­no­zuo­tas jis yra išgydomas.

Prostatos vėžys iš pradžių neturi aiškių požymių. Jį anksti aptikti galima, reguliariai atliekant PSA tyrimus. Jie pigiau atsieina akcijos „Prostata – vyro gyvenimo kokybė!“ metu.

PSA išsitirti turėtų kiekvienas vyras, sulaukęs 40 metų, 45-erių – kartą, o 50-ies – 2 kartus per metus. Laiku atliktas PSA tyrimas gali padėti išgelbėti ne tik gyvybę, bet ir vyriškumą.

AKCIJA! Pigiau išsitirkite skyd­liaukės hormonus ir prostatą – PSA, laisvą PSA – „Medicina practica“ laboratorijo­je Ši­la­lės ligoninėje (Vy­tau­to Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Ak­cija vyks iki vasario pabaigos. Prieš tyrimą būtina bent 12 val. nevalgyti. Iš anksto regist­ruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Didžiuosiuose miestų prekybos centruose, kur gausu įvai­riausių parduotuvių, įrengti suoliukai, kur galima pri­sėsti ir pailsėti, pasidėjus pirkinius. Nors Šilalėje tokių didelių prekybos vietų nėra, tačiau vyresni žmonės skun­džiasi, jog apie galimybę jiems atsikvėpti nepagalvota.

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambinusi laukuviškė teiravosi, kodėl mūsų miesto parduotuvėse nėra jokių suoliukų ar kėdžių vyresnio amžiaus pirkėjams.

„Atvažiuojame į Šilalę au­to­busu. Dažnai vyresniam žmogui pati kelionė jau yra iš­šū­kis – ateiti iki stotelės, atvykus į miestą, pasiekti parduotuvę. O ten su pilnu krepšiu neretai tenka luktelėti ilgoje eilėje, kol kasininkė aptarnaus. Su pirkinių maišeliu vėl nėra kur dėtis – turi eiti lauk, nes jokio suoliuko, ant kurio galėtumei minu­tei prisėsti, nematyti“, – guodėsi garbaus amžiaus mote­ris.

Prekybos tinklo „Norfa“ atstovas Darius Ryliškis teigė, kad šitoks mūsų rajono klientų pageidavimas būtinai bus apsvarstytas.

„Vyresnių žmonių noras yra suprantamas, tačiau reikia pri­pažinti ir tai, jog Šilalės par­duotuvėje trūksta erdvės. Vis­gi prekybos tinklo vadovybė užtikrino, kad artimiausiu metu šį klausimą svarstys ir ieškos galimybių pageidavimą išpildyti“, – tvirtino D. Ry­liškis.

„Maxima LT“ komunikacijos vadovė Renata Dantė „Šilalės artojui“ taip pat garantavo, jog pirkėjų nuomonės bei pasiūlymai jiems yra svarbūs.

„Šiuo metu Šilalėje veikiančioje vienu X ženklu pažymėtoje „Maximoje“ iš tiesų nėra įrengta vietų pirkėjams atsisėsti. Į savo klientų nuomones ir poreikius reaguojame, tikrai suprantame, kad senyvo amžiaus žmonės vaikščiodami nuvargsta ir kartais nori pailsėti. Todėl apsvarstysime technines galimybes ir, jei sąlygos leis, pastatysime suoliukų netoli kasų“, – užtikrino R. Dantė.

Morta MIKUTYTĖ

Širdyje nuolat kirbėjo svajonė pamatyti šiau­rės kraštus, Šiaurės pašvaistės nu­spalvintą dangų. Ir štai vieną ankstyvą pra­ėjusių metų gruodžio rytą su anūkės šeima nusileidome Keflaviko oro uoste Islandijoje, ku­ris nuo šalies sostinės Reikjaviko nutolęs 50 kilo­metrų.

Islandija – to paties pavadinimo (island) saloje įsikūrusi valstybė. Tai prieš daugelį amžių vulkanų suformuota sala, ugnikalnių, geizerių, krioklių, kalnų bei ledynų kraštas. Sala, skalaujama Atlanto vandenyno, yra šiaurinėje jo dalyje, 300 km nuo Grenlandijos.

Pirmieji Islandijos gyventojai – airių vienuoliai ir norvegų vikingai. Į salą jie atsikraustė IX  amžiaus pabaigoje. Jei 1703 metais, kaip pavyko rasti internete, gyveno apie 50 gyventojų, tai 2015-aisiais jau apie 330 tūkst., išsimėčiusių 10300 kv. km plote. Islandija – rečiausiai apgyvendinta valstybė visoje Europoje. Vienam kvadratiniam kilometrui tenka vos keturi žmonės.

Šalis gana svetinga, toleran­tiška. Pragyvenimas čia brangus, bet uždarbis - labai aukštas. Gal dėl to, kad maloni ap­linka, geros gyvenimo sąly­gos, čia daug svetimšalių - apie 7 proc. (maždaug 25 tūkst.). Labiausiai Islandiją pamėgę len­kai, lietuviai, vokiečiai, danai, latviai bei kt.

Kadaise garsėjusi vikingų žy­giais, dabar Islandija labai taiki šalis: nėra nei kariuomenės, nei jūrų ar oro karinių pajėgų. Ilgus metus ši valstybė garsėjo mažu nusikalstamumu. Deja, dabar jais „garsina“ lenkai, lietuviai... Tačiau islandai supranta, jog ne visi atvykėliai yra nusikaltėliai.

Islandai – ilgaamžiai. Vyrų gyvenimo trukmė vidutiniškai siekia 80 m., moterų – 84-erius. Čia grynas oras, šva­rus geriamasis vanduo. Žmo­nės valgo daug žuvies, avienos. Ge­ria daug kavos.

Telefonų knygoje islandai surašyti pagal vardus. Štai skaitai internete: „Vaikas, gimęs Is­landijoje, gauna vieną ar du vardus bei tėvavardį (išskirtiniais atvejais - motinos vardą). Tėvavardis su­sidaro iš tėvo vardo ir galū­nės son (sū­nus) arba dottir (duktė): Ke­ransson, Keransdottir“.

* * *

Keflaviko oro uoste jau laukė iš anksto užsakytas automobilis, apsigyventi turėjome nuošaliame namelyje kalvų papėdėje. Ilgai negaišę, sumetėme mantą į mašiną ir leidomės į kelionę po salą. Sniego nė lašo, laukai skurdūs, akmenuoti, apaugę kerpėmis, samanomis. Jokios žalumos.

Sustojome prie tektoninio lūžio - tarpeklio, skiriančio Šiau­rės Ameriką nuo Eu­razi­jos, per kurį nutiestas tiltas jungia du kontinentus. In­for­macinėje lentelėje rašoma, jog kasmet šio lūžio vietoje kontinentai nutolsta vienas nuo kito po 2 centimet­rus. Pučiant stip­riam, gūsin­gam vėjui, perėjome per tiltą, iš abiejų šo­nų saugojo įrengti pa­aukš­tinimai. Ma­tė­si tik ak­mens kalnai ir dauba, jungianti abu polius, akmenuotos lygumos.

Artėjo vaka­ras, o mūsų nak­vynės namelis dar toli, gal pusantro šimto kilometrų už Reikja­viko. Leidomės ieško­ti. Pa­sie­kus Kefla­vi­ką, kelias vingiavo Reikjaviko link. Diena jau merkėsi. Tiek jos ir tėra gruodį. Saulė pasirodo apie vienuoliktą, o trečią jau vėl skubinasi už horizonto. Kol šviesu, žvalgėmės aplinkui - nykios, akmenuotos pakelės, kur ne kur nedidukai vienaukščiai nameliai. Prie jų ar laukuose ganėsi bandos arklių, panašių į poni. Tikri Islandijos žirgai. Veisliniai. Kaip ir mes žemaitukus, taip ir islandai labai saugo savo ark­lių veislės grynumą.

Medinį namelį kalvų papėdėje pasiekėme gerokai pritemus. Prieš įėjimą - atvira paaukštinta, lentomis išklota veranda. Joje naktimis stebėdavau dangų, nesugebantį atsikratyti tiršto debesų apdangalo. Jis trukdė grožėtis Šiaurės pašvaiste. Todėl džiaugėmės, kad jau pirmąjį viešnagės vakarą padangė nusiblaivė, atriedėjo Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai, Paukščių takas sumirgėjo begalybės žvaigždučių juosta. Šiaurės pašvaistė šoktelėjo aukštyn, paniro Grįžulo ratuose ir vėl pasislėpė. Laikas bėgo. De­šimta, vienuolikta valanda. Jau ruošė­mės pasinerti į sapnų ka­ra­lystę, kai šiaurė ėmė svaidyti nuostabaus grožio žėrinčias juostas. Šviesos šokinėjo, ki­lo, mainėsi. Šiaurė papuošė dangų žaliomis juostomis. O pačiame pakraštyje kilo, ver­žėsi, ruošėsi šuoliui naujos žaltvykslės. Reginys ne­pa­mirš­tamas.

Namelis įrengtas patogiai: ši­luma reguliuojama, langai atveriami, du miegamieji, salonėlyje-virtuvėje - šaldytuvas, elektrinė viryklė, valgomasis stalas, gana patogi sofa, televizorius. Vanduo - šaltas ir karštas. Tualetas, dušas. Pa­togu, gera. Ir tik 100 eurų parai. Poilsiautojų skaičius ne­svarbu, tik būtina iš anksto su namelio savininku susitarti bei užsimokėti.

Kitą dieną pirmiausia pasiekėme Skalholtą – buvusią Islan­dijos vyskupystę, šalies istorijos bei kultūros lopšį. Akis patraukia didinga bažnyčia, erd­vi aplinka. Prieš 1000 metų ši vietovė buvo islandų etnoso formavimosi centras. Čia įkurta pirmoji spaustu­vė, pirmoji šalies mokykla, iš čia sklido reformacijos idėjos. Aplankėme bažnyčią, kurios vidaus erdvės tie­siog pakylėja šir­dis aukštyn.

Stebėdami per naktį pasikeitusią gamtą, papuoštą baltu apdaru, keliavome toliau. Stebino aptva­ruo­se be­siganan­tys arkliukai, avys, jau­čiai ar kar­vės. Pasiekę Thing­vellirą, aplankėme se­niau­­sio pasaulyje parlamento Al­tingo būstinę bei tarpek­lį nacionaliniame parke. Tai viena iš Islandijos įžymybių. Isto­ri­nė vietovė stebina gamtos ste­buk­lais.

Thingvelliras apima Parla­men­­to lygumą, tarpek­lį ir Thing­valatno ežerą, o vi­sa tai yra seniausiame Islandi­jos na­cionaliniame par­ke. Par­la­mento lyguma – Thing­vel­li­ro  pasidi­džiavimas. Ka­daise čia buvo Altingo, didžiausio pasaulyje parlamento, būstinė. Jis įsteigtas 930 m., rinkdavosi kasmet iki 1789-ųjų. Dėl žemės drebėjimo pasislinkus lygumai, jis persikėlė į Reik­ja­viką.

Toliau kelionės maršrutas vedė prie įspūdingo Gullfoss krioklio. Automobilį palikę aikštelėje, leidomės nuokalne, kol prieš akis atsivėrė nuostabus reginys. Giliai slėnyje tarsi prarajon dingsta įspūdinga didžiulė vandens masė, kuri kaskadomis krinta žemyn. Į slėnį veda aplediję mediniai laiptai. Jų ne mažiau kaip šimtas, tačiau žingeidumas neleido susimąstyti, ar nebus per sunku jais grįžti. Grožėjomės di­dinga vandens stichija, pačiu gražiausiu Islandijoje, gal net pasaulyje, kriokliu. O kopti laiptais į viršų nebuvo sudėtinga, nes batus saugojo apkaustai.

Geysir - garsioji Islandijos gei­zerių vieta. Didysis geizeris - Geysir - vienas seniausių bei įspūdingiausių. Šalia jo yra Strokkuras. Jis, kitaip nei Didysis geizeris, ištrykšta maždaug kas 5-10 min., išmesdamas iki 30 m aukščio karšto vandens čiurkšles. Prie Didžiojo geizerio laukėme ga­na ilgokai, tačiau jis tylėjo. Tai, atrodo, antras pasaulyje pagal išmetamo karšto vandens stulpą geizeris – iki 80 m.

Gilų įspūdį paliko Atlanto paplūdimiai. Įtūžęs, putojantis Atlantas grėsmingomis bangomis daužė krantą, staugdamas grūmojo besiartinantiems artyn. Paplūdimį saugo milžiniškos uolos. O jo smėlis - juodas juodas! Paimu saujon - netepa. Tolygus Bal­tijos paplūdimių auksiniam. Tik spalva kita. Viskas be galo įdomu, stebinančiai gražu.

Aplankėme islandų fermą – gy­venvietę prieš tūkstantį me­tų. Teisingiau, jos maketą. Gy­venvietė atstatyta pagal vul­­kanų išsiveržimo sugriautos fermos pavyzdį. Ir stogas, ir sienos mūrytos iš kerpių bei samanų plytų. Pamatai – iš ak­menų. Viršuje pora kaminų. Lan­go jokio, tad nepamatysi, kas viduje, o ten, sako, yra į ką pasižiūrėti. Muziejus atviras tik vasarą.  

Neįprasta lietuviams Islan­dijos gamta, akmenynai - ug­ni­kalnių išsiveržimų liekanos, pelenais nukloti laukai, slėniai su sustingusios lavos upėmis. Ir patys ugnikalniai. Privažiavome prie Heklos ugnikalnio. Gūbrį dengia storas sniego sluoksnis. Rūkui  išblėsus, pasimato jo didybė.

Miela, patraukli nuostabio­ji Islandija. Brangi ji turbūt kiekvienam Lietuvos pi­lie­čiui – juk ši šalis pirmoji išdrįso pripa­žin­ti mūsų iškovotą Nepri­klau­so­mybę.

Teresė ŪKSIENĖ

Nuotr. iš autorės albumo

Vaidindami vaikai mokosi bendrauti, pažinti save ir supantį pasaulį. Įsijausdami į improvizuojamo herojaus aplinką, jie geriau supranta pasakas bei jų veikėjus, dažnai jų poelgius tam tikrose situacijose pritaiko ir sau. Kalėdinis karnavalas nekuria šventinės nuotaikos vaiko širdyje, jeigu jis yra primityvus, kasmet panašaus turinio bei neleidžiantis išbandyti savo galimybių. Siekdama ugdyti mokinių kūrybiškumą, fantaziją, muziki­nius bei teatrinės raiškos gebėjimus, pasiūliau kalėdinį karnavalą paversti kelione per pa­sakų pasaulį, kurios tikslas – susitikimas su vaikučių labai laukiamu Kalėdų Seneliu.

Pagrindinė šio spektaklio mintis - reikia tikėti stebuk­lais, nes jie išsipildo taip pat, kaip ir pasakų pasaulyje, kuris mažai kuo skiriasi nuo realybės. Paralelė tarp žmonių bei pasakų herojų - labai ryški, nes ir vieniems, ir kitiems kelias tikslo link nėra lengvas, jame reikia įveikti nemažai priešų, kliūčių.

Ruošdamiesi šio spektak­lio premjerai, įtraukėme ir tėvelius – paskyrėme jiems vaidmenis, o tai labai motyvavo vaikus: stebėdami vaidinančius tėvus, jie dar labiau stengėsi įsijausti į persona­žo charakterį bei pasiekti kuo geresnių rezultatų. Žiū­rovai - tėveliai, seneliai, broliai ir seserys - scenoje vienu metu išvydo kone visų laikų garsiausių pasaulio pasakų inscenizacijas: „Katinėlis ir gaidelis“, „Vilkas ir ožiukai“, „Zuikis puikis“, „Auksaplaukė ir trys lokiai“, „Trys paršiukai“, „Vilkas ir lapė“, „Brėmeno muzikantai“, kurias sėkmingai įkūnijo priešmokyklinės grupės bei pradinių klasių mokinukai, pasitelkę dainas, šokius ir vaidybą. Įsilieję į nuostabų pasakų pasaulį, vaikai sulaukė atpildo - į Kaltinėnų kultūros namų salę įžengė Kalėdų Senelio „elniai“, traukdami pil­nas roges saldžių dovanų, iš paskos atskubėjo ir pats Ka­lėdų Senelis.

Viliuosi, kad mums pavyko sukurti gerą nuotaiką, įkvėpti tikėjimo kalėdiniu stebuk­lu. Dėkoju visiems, prisidėju­siems bei parėmusiems or­­ganizuojant šventę vaikams, mokyklos bei miestelio bend­­ruomenei.

Valda JEGOROVIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė 

AUTORĖS nuotr.

Dėl vilkų antpuolių Šilalės ūkininkai kasmet netenka dešimčių jau paaugintų ir net gerokai įmitusių gy­vulių, o savivaldybė pritrūksta lėšų kompensacijoms už plėšrūnų padarytą žalą. Valdininkams atrodo, kad ūkininkai specialiai nenaudoja padėtį pakeisti galinčių prevencinių priemonių, tuo tarpu medžiotojai bei nuo vilkų kenčiantys kaimo žmonės įsitikinę, jog pilkių priviso gerokai per daug. Prieš pat naujuosius europarlamentaro Bronio Ropės biuras Tauragėje į dis­kusiją „Sau­gi avis vilkų gyvenamojoje teritorijoje. Misija (ne)­įmanoma?“ sukvietė visas suinteresuotas pu­ses - ūkininkus, aplinkosaugininkus, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų atstovus. Kone pusdienį trukęs pokal­bis tik dar kartą patvirtino, kad valstybė vilkus saugo žemdirbių sąskaita.

Sunaikino didžiulę fermą

Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, iki ganiavos pabaigos 2016 m. vilkai ša­lyje papjovė 1380 naminių gyvūnų: galvijų, ožkų, o Akmenėje ir Šakiuose - net arklių. Di­džiau­sių nuostolių patyrė Že­mai­tijos ūkininkai.

Europarlamentaro B. Ropės padėjėjas aplinkosaugos ir maisto saugos klausimais And­rejus Gaidamavičius įsitikinęs, jog vilkų daroma žala auga ne dėl didėjančios jų populiacijos, o dėl to, kad ūkininkai augina daugiau gyvulių, ypač avių. Tai akivaizdu: Tauragės apskrityje, kur daugiausiai Lietuvoje lai­koma gy­vulių, ir nuostoliai yra didžiausi. Todėl kalbėti reikia ne apie vilkų skaičių, o apie tai, kaip būtų galima patobulinti žalos kompensavi­mo mechanizmą ir kokias geriausias prevencijos priemones taikyti ūkiuose.

Šilalės savivaldybės Že­mės ūkio skyriaus vedėjas Al­gimantas Olend­­ra suskaičiavo, jog mūsų ra­­jo­ne per pastaruosius tre­jus me­tus ūki­ninkai neteko vienos didelės fermos - 155 galvijų ir 55 avių. Vilkų daromi nuostoliai buvo dideli: 2013 m. jie siekė 15 tūkst. Lt, 2014 m. - 35 tūkst. Lt, 2015 m. - 16 tūkst. eurų, o 2016-aisiais rajono ūkininkai patyrė 11,5 tūkst. Eur nuostolių. Kaip ir 2015-aisiais, 2016 m. Šilalės savivaldybei pritrūko Ap­linkos apsaugos specialiosios programos lėšų - ūkininkams ji liko skolinga  6,5 tūkst. Eur.

„Aš ne prieš vilkus, o prieš jų gausą. Kai stovi prie pusiau suėsto gyvulio, sunku atsilaikyti prieš žmogaus patirtą skausmą. Mūsų rajono ūkiai yra maži, vidutiniškai tik 13 hektarų. Žmonės gyvena miesteliuose, laiko 5-6 galvijus ir važiuoja pas juos po 4-5 kilometrus - neturi jokių galimybių kasdien suvaryti jų į tvartus. Mūsų nuomone, vilkų yra per daug. vien Tenenių miškuose medžiotojai jų suskaičiavo 11, o juk netrūksta ir kituose. Dėl to prasidėjo chaosas“, - mano A. Olendra.

Pasak Žemės ūkio skyriaus vedėjo, reikia suteikti galimybę išgyventi ne tik plėšrūnui, bet ir kelis galvijus laikančiam smulkiajam ūkininkui.

„Nuo ankstyvo pavasario ra­­šėme Aplinkos ministeri­jai, Agen­tūrai: išsiuntėme 7, jie mums - 6 raštus. Galų gale rugsėjo 19-ąją gavome raš­tą, jog galime sumedžioti 2 vilkus. Rugsėjo 29 d. sukvietėme medžioto­jus, mąs­tėme, ką ir kaip daryti, tačiau nei 2015 m., nei 2016-aisiais nesumedžiota nė vieno. Turime būti lankstesni, kad žmonės nesakytų, jog niekas jiems negali padėti“, - tvirtino A. Olendra.

Voljerai - ne avims, o vilkams

Jam pritarė ir tauragiškiai ūkininkai. Alvydas Merkelis iš Žygaičių priminė, kad vilkų buvo ir anksčiau, bet jie tokios didelės žalos nedarė, o dabar nuo ankstyvo pavasario prie ūkinių pasta­tų - vien vilkų pėdsakai.

„Kiek jų yra, jeigu jau eina prie pastatų? Pagal pėdų gausą bei tai, kokius gyvulius pjauna, matyti, kad traukia didžiulėmis šeimomis. Įsigijome dujinę patranką, bet jie bemat prie jos priprato. Užtvėrėme stacionarias tvoras su lentomis, tačiau ir iš tokių aptvarų vilkai sugeba gyvulius išvaryti. Elekt­rinius piemenis jau visi naudoja, bet jie nieko nepadeda“, - sakė ūkininkas, kuriam plėšrūnai papjovė besiveršiuojančią karvę.

Pasak A. Merkelio, Lietuva daroma dideliu voljeru, o gyvuliai tampa pašaru vilkams.

„Jeigu verčiate mus auginti vilkus, tai patys tverkite voljerus ir juos saugokite“, - sakė jis.

Kompensacijos - akių dūmimas

B. Ropės padėjėja Tauragės apskrityje Jolanta Vaitiekienė klausė ūkininkų, ar visi praneša savivaldybėms apie patirtą žalą. A. Olendros nuomone, apie 10 procentų atvejų dėl įvairių priežasčių į ofi­cialią statistiką nepatenka. A. Mer­­­kelis pripažino, jog vienkiemiuose iš ganyklų dingsta daug nesuženk­lintų avių ir ožkų, bet žmonės negali įrodyti, kad tai vilkų darbas.

„Aš ir pats ne kartą esu numojęs ranka į kompensacijas. Jeigu telyčia kainuoja 1000 Eur, o apskaičiuoja 50 Eur kompensaciją ir dar pačiam tenka sumokėti už utilizavimą, tai šitoks žalos atlyginimas yra tik pasityčiojimas“, - neslėpė pasipiktinimo žygaitiškis.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio sky­riaus darbuotojai patiksli­no, jog didžioji dauguma stam­biųjų ūkininkų kom­pen­­sa­cijų už vilkų padarytą žalą negali gauti dėl programos „de minimis“ nustatytų pagalbos teikimo apribojimų.

„Visiškai sutinku, kad kompensacijų skaičiavimo metodiką reikia tobulinti, o ūkininkams turi būti atlyginta visa žala, ypač už veislinius gyvulius. Tuo pat metu privalote išnaudoti visas prevencijos galimybes. Pusę sąnaudų kompensuoja kaimo plėt­ros fondas - gal ūkininkams ir atrodo, jog yra svarbesnių investicijų nei tvorų tvėrimas, tačiau varinėti gyvulius kiekvieną vakarą į fermas neįmanoma. Žemės ūkio ministerijos pozicija yra vienareikšmė: reikia didinti vilkų sumedžiojimo limitus tuose regionuose, kur daroma didžiausia žala“, - tvirtino ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Kra­suckis.

Prevencijai lėšų neskiria

Ant savivaldybių pečių perkelti dėl vilkų kylančius rūpesčius linkęs ir Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjas Zbignevas Glazko. Pasak jo, savivaldybės neefektyviai naudoja aplinkosaugai numatytas lėšas, nes neskiria finansavimo prevencinėms prie­monėms įsigyti.

Miškininkystės skyriaus vedėjas suskaičiavo, kad 2015 m. savivaldybės aplinkosaugos fonduose turėjo 1,6 mln. Eur, tačiau panaudojo tik 880 tūkst. Eur ir 90 proc. šių lėšų skyrė įsigytoms prevencinėms miško apsaugos priemonėms kompensuoti. Tuo tarpu dėl vilkų padarytos žalos iki rugsėjo 1 d. tebuvo išmokėta 61 tūkst. Eur.

„Mūsų požiūriu, yra daug galimybių ūkininkams apsisaugoti, nes iš tų programų ne tik galima kompensuoti žalą, bet ir įsigyti prevencinių priemonių. Savivaldybės nustato rėmimo tvarką ir pagal ją galima kreiptis. Nors dauguma dar nepakeitė rėmimo aprašų, nes negavo tokių prašymų“, - sakė Aplinkos ministerijos atstovas.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Romutė Noreikienė sostinės valdininkams paaiškino, jog savivaldybių Aplinkos apsaugos specialiosios programos dvigubų kompensacijų - ir už papjautus gyvulius, ir už tveriamas tvoras - mokėti negali, o ir nėra tokios turtingos, kad įstengtų kompensuoti veislinių gyvulių kainą. Tauragė 2016 m. visoms aplinkosaugos reikmėms turėjo 17 tūkst. Eur, Šilalė - 18 tūkst. Eur, Pagėgiai - vos 10 tūkst. Eur.

„Grįžę į Vilnių, turėsime padaryti, kad tos nesąmonės nebūtų“, - žadėjo R. Krasuckis.

Medžioklė problemų neišspręs?

Savo požiūrį į vilkus bei dėl jų kylančius ūkinin­kų rūpes­čius išdėstė ir aplinkosaugi­ninkai. Europos Sąjungos do­ku­­mentuo­se nurodyta, kad Lie­tuva turi užtikrinti, jog šalyje būtų bent minimali 250 vilkų populiacija. Pernai jų suskaičiuota ne mažiau kaip 300. Vilko apsau­gos plane nustatyta, kad jei jų yra mažiau nei 500, leidžiamas 20 proc. medžioklės limitas. Kai jis išnaudojamas, taikomas saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašas, kurį 2016 m. rugsėjo mėnesį Aplinkos ministerija patikslino. Dabar leidimas paimti probleminį vilką iš gamtos suteikiamas tada, jei užfiksuojama 10 ir daugiau žalos atvejų.

2015-aisiais buvo išduoti 8 lei­dimai paimti iš gamtos 28 prob­leminius vilkus, 2016 m. savivaldybės gavo 6 leidimus sumedžioti 12 plėšrūnų. Ir vie­nais, ir kitais metais sumedžiota po 3, visi - Anykščių rajone. 

„Artėjame prie skaičių, kiek vilkų buvo, nelimituojant medžioklės. Aplinkos ministerija kreipėsi į Aleksandro Stulginskio universitetą ir paprašė mokslininkų parengti tikslesnę vilkų skaičiavimo metodiką“, - sakė Aplinkos mi­nisterijos atstovas.

Vilkų gyvenimo būdu besidomintis A. Gaidamavičius įsitikinęs, kad medžioklė prob­lemos neišspręs. Iki 1980 m. Sovietų sąjungoje buvo manoma, jog reikia visiškai išnaikinti vilkus. Tačiau Europos šalių patirtis parodė, kad išstumti juos iš jų teritori­jos - klaidingas sprendimas, nes miškui jie yra labai reikalingi. Anot A. Gaidamavičiaus, net 70 proc. nušautų plėšrūnų sirgo trichinelioze, vadinasi, pašalino iš ekosistemos ir sergančių gyvūnų. Vilkai dėl ligų gyvena 5 metus, o lytiškai subręsta tik trečiaisiais gyvenimo metais, todėl atsiveda vidutiniškai tiktai dvi jauniklių vadas.

Telšių urėdijos miškininkas Petras Dabrišius taip pat ma­no, kad dėl vilkų agresijos esą kalti iš miškų juos išvarę žmonės.

„Pilni miškai bokštelių - nepalikome vilkui erdvės, jis neturi kur medžioti, todėl eina į ganyklas. Reikėtų uždrausti naktį žmonėms būti miške, ir problema išnyktų savaime“, - mano „Žvėrinčiaus“, kuriame gyvena vilkai, savininkas.

Tinklinės tvoros - per brangu

Aplinkosaugininkai pripažįsta, jog vilkai ūkininkams sukelia daug problemų.

„Jei ūkininkas nesiima jokių prevencinių priemonių ir jam nepadeda valstybė, jis tampa vilkų augintoju. Pavyzdžiui, Por­tugalijoje vilkai minta vien naminiais gyvuliais, o štai Len­kijoje tris kartus didesnis vilkų skaičius padaro tris kartus mažiau žalos nei Lietuvoje“, - sakė A. Gaidamavičius.

Iniciatyvą „Saugi avis“ įgyvendinančios gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas And­­rius Laurinavičius neslėpė, jog vilkai greitai pripranta maitintis naminiais gyvuliais - vieną papjovę, jie vėl ir vėl grįžta į tą pačią ganyk­lą, todėl po vilkų atakos gyvulių ten pa­likti nebegalima. A. Lau­­rinavičius rekomendavo ūkininkams aptverti ganyk­las 1,2 metro aukščio tinklinėmis tvoromis, įrengti kilnojamas pašiūres, į kurias būtų galima nakčiai suvaryti gyvulius, didesniuose ūkiuose - naudoti specialių veislių aviganius šunis.

Išgirdę, kad aptverti 1 ha ganyklos kainuoja maždaug 1000 Eur, nustebo ne tik ūkininkai. Savivaldybių atstovai pripažino, jog daugelis smulkiųjų gyvulių augintojų tokių investicijų negalėtų sau leisti, todėl vargu ar pasinaudos patarimu.

Nutarta prašyti Europos Parlamento nario B. Ropės kreiptis į Žemės ūkio ministeriją dėl kompensavimo tvarkos tobulinimo bei ieškoti galimybių keisti valstybės paramos programą, kad stambesniems ūkininkams nenumatytos aplinkybės neužkirstų kelio padengti vilkų padarytų nuostolių.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.