„Po nesėkmingų rinkimų Darbo partija eina šuniui ant uodegos. Mes čia prie ligoninės patyliukais svarstom, kur dabar dėsis mūsų Antanas, visų partijų veteranas? Ar yra koks astrologinis būdas nuspėti jo būsimą partiją?“ - Aukštuomenės kronikos susirūpinęs klausia jau kelių partijų vedlio Šilalėje Antano kolega, nepartinis gyvulių daktaras Vacys.

Nė vienai partijai nesinori linkėti blogo, todėl teks patiems mėginti atspėti, į kurią dabar nusitaikys Antanas. Galima netgi loteriją surengti.

O kad būtų aiškiau ir leng­viau spėlioti, prisiminkime istoriją.

Ar dar mena kas nors pačiame politinio riestainio cent­re buvusią Lietuvos centro sąjungą? Pamiršote? Tikrai buvo tokia, žadėjo tapti mūsų visų centru. Deja, kai į ją įstojo Antanas - sąjungai amen.

Sutapimas? Sakykime.

Kai Centro sąjunga žlugo, centras liko tuščias. Dėl to ja­me susimetė Liberalų ir cent­ro sąjunga. Žadėjo ji daug - labai liberalų centrą. Bet - o nelaimė! - ir vėl į ją įstojo Antanas. Nei centro, nei liberalų...

Sakykime, irgi sutapimas.

Išnyko liberalusis centras - atsirado vieta pilietinei demokratijai. Ji taip ir pasivadino: Pilietinės demokratijos partija. Pilietiškam piliečiui Antanui - pats tas: negi jis ne pilietis, ne demokratas? Kaip tik Antano figūrai sukurta šitokia politinė jėga!

Tik įdomu, ar kitos figūros tada nieko blogo nepajuto? Nematė, kas stoja pas juos ir žada juos vairuoti? Bet kad jau laiku nesuprato, nepasisaugojo - patys kalti. Įstojo Antanas, partijos ir vėl nebėra...

Po to žlugo Krikščionių partija. Ar bereikia sakyti, kad ir jai vadovavo Antanas?

Pagaliau atėjo eilė Darbo partijai. Vos kelis metus ji tepabuvo po to, kai Antanas už pirmininką stojo... Liūdna kažkaip...

Vadai pilvoti, pakaušiai nuplikę, kas jūsų grožei senovinei tiki? Kur ta puikybė jūs pasidėjo, kur tas smarkumas politinio vėjo? Anksčiau būdavo kaip? Uspaskichą girdi - tai net ausį veria, vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria... Įstojo Antanas - ant lauko pliko nei Mazuronio, nei Graužinienės, nei Uspaskicho neliko!

Ir jūs dar norite, kad mes pranašautume? Ką mums padarė, sakykime, kokie liberalai, socdemai ar konservatoriai, kad pranašautume jiems Antaną? Sąžinės reikia turėti!

Bet vis tik, iš draugiškumo: Šilalėje dar likusių gyvų partijų nariai ir dalyviai, imkitės gi pagaliau proto, galvokite, kai rinksite pirmininką, jei norite sulaukti kitų rinkimų. Ir kai balsus už vadą skaičiuosite, atidžiai lenkite rankų pirštus ir žiūrėkite, jog balsavusių nebūtų atėję daugiau nei iš viso partijoje esate. Nelaimė, kaip sakoma, nemiega. O kad Antanas turi kažkokią karmą, kuri naikina partijas vieną po kitos, patys matote...

Alius ŠAKINIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos komanda - 5 mokiniai ir 2 mokytojai - dalyvavo ketvirtajame tarptautinio Eras­mus+ projekto „Betterenvironment, better future“ part­nerių susitikime Daugpilio mieste, Latvijoje.  

Po koncerto ir pažinties su mokykla bei Daugpilio miestu šeimininkai aprodė Didįjį Kemerių nacionalinį parką, kuriame yra raisto takas. Juo einant,  galima apžiūrėti aukštapelkę, susipažinti ne tik su  jos augalija, bet ir gyvūnija. Paskui patraukėme sostinės Rygos link, kuri nustebino savo architektūra bei istorija. Kitą dieną kiekvienos šalies mokiniai pristatė savo mokyklas bei miestus. Mūsų komandos nariai Martynas Dargis, Justė Bukauskytė, Paulina Damulytė, Justina Balsevičiūtė bei Justina Jovaišaitė papasakojo apie medžių įvairovę ne tik Šilalėje, bet ir visoje Lietuvoje. Paskui pasodinome po medelį.

Pabuvojome Daugpilio universitete, susipažinome su gamtos mokslų fakulteto tyrimų centru. Agluonos miestelyje apžiūrėjome įspūdingo grožio baziliką, prie kurios susirenka visos šalies piligrimai. Sužavėjo ir netoliese įsikūręs Karalių kalnas. Duonos muziejuje kiekvienas išsikepėme  po juodos duonos kepalėlį. Priešpaskutinį vakarą  mokykloje vyko tarpkultūrinė vakaronė, kurioje komandos pristatė savo nacionalinius patiekalus, dalinosi receptais.

Paskutinę projekto dieną mokykloje buvo švenčiama tarptautinė mokytojų diena. Pasibaigus programai, projekto dalyviams įteikti sertifikatai.

Vitalija GEDEIKIENĖ

Projekto koordinatorė, anglų kalbos mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Šie metai yra paskelbti Bibliotekų metais, todėl gana daug dėmesio skiriama skaitymui. Deja, beveik nekalbama apie privačių bibliotekų likimą. O senoji inteligentija jų turi nemažai: knyga visais laikais buvo vertybė, todėl daugelis jas perduodavo kartų kartoms. Skaitymą dvasios penu inteligentija laikė ir sovietmečiu. Ir nors anuomet knygos kainuodavo kapeikas, gauti jų būdavo nelengva, todėl neretai knygų kolekcijomis namus puošdavo net tie, kurie jų niekada neatsiversdavo. Koks visų tų dešimtmečius kauptų leidinių likimas ir ar išliks jie istorijai, kai net bibliotekose sovietmečiu išleistos knygos yra naikinamos? Ir apie tai Bibliotekų metais verta pasvarstyti.

Brangiausi - vaikystės prisiminimai

Aistra skaityti užgimsta vai­kystėje ir neapleidžia vi­są gy­venimą. Tuo įsitikinusi Upy­noje gyvenanti Stasė Mar­tišienė, savo pomėgiu už­krė­tusi ir vaikus bei vaikaičius. Jos kuklūs namai tiesiog užversti knygomis - upyniškiai tvirtina, jog tai yra viena didžiausių privačių bibliotekų jų miestelyje.

Lietuvių kalbos mokytoja Upynoje daugiau nei 30 metų dirbusi S. Martišienė visada gyveno su knygomis ir tarp knygų. Anksčiau lietuvių literatūros klasiką kaupė, kad po ranka turėtų leidinius, kurių reikia ruošiantis pamokoms, dabar skaitymas užpildo visą ją užgriuvusį laiką. Kai po ranka įdomi knyga, kai kiek­vienas namų kampelis šildo prisiminimais, vieniša nesijaučia. 

Labiausiai S. Martišienė mėgs­ta vartyti tas knygas, kurias parašė pažįsta­mi, jai brangūs žmonės. Atsi­minimuose iki šiol tebėra gyvas ir jos klasės draugas poetas Marcelijus Martinaitis, kurio aštuonias­dešimtmetį šį pavasarį paminėjo Lietuvos šviesuomenė. Ta proga Lietu­vių kal­bos ir literatūros institutas išleido atsiminimų kny­gą „Marcelijus“. Institute dirbanti S. Martišienės dukra Aušra Linartienė apie poetą atsiminimus parašyti paprašė ir savo mamos, kartu su Marcelijumi 1952 metais baigusios Raseinių rajono Ger­vinių septynmetę mokyklą.

„Man garbė, nes iš poeto bičiulių esu pirmoji, jį pažinusi, ir knygoje mano atsiminimai publikuojami pirmiausiai“, - džiaugiasi S. Martišienė, lyg didžiausią relikviją sauganti būsimo poeto ranka kukliame sąsiuvinėlyje prisiminimui užrašytas kelias eilutes: „Vėl sugrįš gegutė į pakrantę seną,/ Vėl į širdį belsis jos graudus ku-kū./ Prisimink Tu mane baltame gegužy,/ Tvis­kančioje saulėj ašarų perlu./ Stasiukei /Marcelijus/ Ger­vi­niai, 1952.IV.03“.

S. Martišienė sako, jog tą posmelį moka kaip poterius. Kai po 28 metų Stasės literatų būrelio pakviestas M. Mar­tinaitis apsilankė Upynos mo­­kykloje, į tą patį atminčių albumėlį, kuriame prieš daug daug metų greta prisiminimui skirto posmo nupiešė vingiuojantį upelį ir tekančiai saulei giesmę giedančią gegutę, parašė dar vieną eilėraštį. Šįkart, be abejonės, paties sukurtą: „Tekėk tekėk, saule,/ žmonių darbu/ su gyvių ir paukščių vardais/ savo gražiam veide./ Riedėk riedėk, saule/ visad smagi ir laiminga/ ir suprantama visiems -/ kaip kalba./ Stasiukei/ Mar­celijus/ Upynoje/ už 28 metų nuo Gervinių“.

Todėl prieš dešimt metų, minint Gervinių kaimo 445-ąsias metines, S. Martišienė sako labiausiai pasigedusi būtent Marcelijaus. Žvelgdama į vaikystės nuotraukas, prisimena jį buvus labai draugišką, drąsų  ir linksmą jaunuolį. Vienoje nuotraukoje šokių būrelio nariai vilki tautiniais drabužiais - Martinaitis mėgo šokti, netingėjo į repeticijas vaikščioti iš tolimo Paserbenčio kaimo.

Nors didžiąją gyvenimo dalį nugyveno Upynoje, mokyto­ja tikina nepamirštanti savo gimtųjų kraštų. Tačiau juokauja, kad prieš ketverius metus nuvykusi paminėti 60 metų mokyklos baigimo progos, supratusi, jog jau nebesinori linksmintis per naktį - geriau tyliai prisiminti, ką gražaus ir gero padovanojo likimas...

Laiką užpildo skaitymas

Labiausiai S. Martišienei šir­dį graudina tas Marcelijaus ranka albumėlin įrašytas mažybinis Stasiukei - šitaip gražiai ją vadino tik iš Dzūkijos kilusi jų klasės literatūros mokytoja. O ten, kur užaugo, žemaičių dūnininkų tarme visi šaukdavo Stasike. Tik mokiniai, iš pagarbos ir meilės savo mokytojai, žodžius tardavo taip, kaip ji. Meilė mokytojai pakurstė ir Stasės aistrą skaityti, nes kolūkiečių Dobilaičių namuose niekas knygų neskaitė.

„Tėvelis jaunas žuvo, mama fermoje kiaules šėrė - ne skaitymas jai rūpėjo“, - skaudžiai prisimena vaikystę Stasė.

Ji sako atsigriebusi vėliau, ištekėjusi už kolegos, taip pat lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Motiejaus - nebuvo nė vienos naujos knygos, kurios abu neperskaitytų, neaptartų, nepasiginčytų.

Ir vaikus įpratino skaityti, iš jų šį pomėgį paveldėjo ir anūkai. Dvi jauniausios dukters atžalos gyvena užsienyje, bet į Lietuvą pasisvečiuoti grįžusios, pirmiausia prisiperka knygų.

„Yra skaudžių, liūdnų valandų, tačiau yra ir gražių prisiminimų. Gyvenimas iš visko susideda“, - sako S. Mar­tišienė, prisiminusi jauną palaidotą savo dukrą Raselę. Ji nuo mažens sirgo cukriniu diabetu, daug laiko praleisdavo ligoninėse, bet vis tiek iš paskutiniųjų mokėsi, baigė universitetą. 

Glosto mamos širdį kiekvienas pokalbis su tėvų pėdomis pasukusia Aušra. Mokytoja ji netapo, tačiau pasirinko gilintis į lietuvių kalbos ir literatūros raidą - dirbdama Lietuvių kalbos ir literatūros institute, analizuoja dramaturgijos procesus, sudarinėja knygas ir viską, kas naujo bei svarbaus išvysta dienos šviesą, būtinai atveža perskaityti mamai. Stasės miegamajame per knygas net lovos nematyti - tiek daug leidinių susikaupė. Visi jie vertingi, gražūs ir brangūs.

„Pačiai reikėtų pirkti, pensijos neužtektų“, - pripažįsta S. Martišienė.

Tačiau nors jos namuose naujų knygų yra daugiau nei Upynos bibliotekoje, Stasė ir ten yra dažnas svečias.

„Bibliotekininkė Giedrė kny­gų pasiūlo, bet labiausiai vi­lioja renginiai, nes visą gyvenimą buvau mokyklos įvykių sūkuryje ir dabar man žmonių reikia“, - tikina mokytoja.

Kai 1973-iaisiais iš Batakių atvažiavo dirbti į Upyną, čia mokėsi 550 vaikų. Dabar beliko gal tik šimtas. Tačiau, pasak pedagogės, jai smagu, išėjus į miestelį, sutikti pažįstamus, mat beveik visi jie - arba buvę mokiniai, arba tų mokinių vaikai. Be to, kažkada Martišių mokyti vaikai dažnai ir patys į mokytojos namus užsuka, iš tolimiausių šalių telefonu su šventėmis pasveikinti paskambina, dovanų perduoda.

Kokios tos dovanos, tikriausiai nereikia spėlioti - Stasė labiausiai džiaugiasi knygomis. Ypač - buvusių Motiejaus bei jos pačios mokinių išleistomis. Kad atsiminimai būtų ryškesni, prie kiekvieno dovanoto leidinio būtinai prideda autoriaus fotografiją. Gera jas, net ir pačias neryškiausias, vartyti, nes tai, anot mokytojos, - gyvi praeities prisiminimai.

Pastatė knygoms namus

Martišių sodybą Upynoje supa didžiulis sodas su parku. Patys jį sodino: ir obelis prie namo, ir medžius sodybos pakraščiuose. Kai kolegė padovanojo du jaunus topoliukus, kad Stasei nereikėtų kaime pumpurų užpilui ieškoti, nepagalvojo, jog ateis laikas, kai medžiai pradės užstoti saulę.

Nedaug upyniškių žino, kam mokytojams prireikė iš Pau­pynio kaimo parsigabenti Mo­tiejaus dėdės Prano namelį. Kai statė prie jo verandą, visas kaimas stebėjosi. Dabar joje vasarą apsistoja anūkai, bet daugiausiai vietos namelyje visada buvo ir tebėra skirta knygoms. Jomis užversta kiekviena didžiausio kambario kertė. Galima sakyti, jog tai yra tiesiog knygų namai, saugantys viską, kas buvo kaupta ir branginta dešimtmečius.

Tik jų duris dabar jau retai ir pati S. Martišienė bepraveria. Nebent užsinori dar kartą pavartyti kokį nors jaunystę primenantį poezijos rinkinėlį. Prisiminti, kaip gera, pamokoms ir egzaminams ruo­šiantis, būdavo skaityti Vy­tauto Mačernio, Justino Mar­cinkevičiaus eiles.

„Tai gražiai mane augino. Laukas, pieva, kelias, upė“, - deklamuoja Stasė iš atminties iškilusią eilutę. Daugelį saugomų knygų ji žino mintinai - reikėtų, naktį prikelta pasakytų, iš kurio puslapio kuri citata paimta.

Kiek tame dėdės namelyje sukrauta turto, suskaičiuoti neįmanoma. Ne tik dėl to, kad knygų vertė pinigais neįkainojama. Stasė abejoja, ar tik­rai knygos dabar yra turtas, kurį verta saugoti. Mokytoja neslepia, jog nežino, kokia ateitis laukia jos knygų - gal kažkam jos taps tik beverčiu prakuru. Kad miestelio biblio­tekai jų nebereikės, beveik neabejoja.

„Aušrelės vyras Lietuvių kal­bos ir literatūros institute dirba ūkvedžiu, šimtus naujų bibliotekai galėtų atvežti“, - sunkiai atsidūsta pedagogė.

Pajuodusios nuo laiko jos mylimos knygos, kaip pajuodusi ir jau patręšusi sode daug metų stovinti ąžuolinė skulptūra. Atsimena, jog tą ąžuolą kolūkio vyrai malkoms atvežė - tokį didelį, kad nei supjaustysi, nei sukaposi. Nutarė tada a. a. Motiejus, jog iš šitokio tvirto medžio reikia skulptūrą padaryti. Pa­sikvietė iš Tauragės skulptorių „Baubliukui“ sukurti. Ant jo - kaip kokioje bibliotekoje - dar ir dabar  matyti lietuviškų padavimų, legendų ir net tik­rų istorijų iliustracijos: ugnį kūrena vaidilutės, ant geležinio kalno staugia vilkas, šaiposi karaliaus juokdarys, rankose knygą liko Simonas Daukantas, į mūšį lietuvius veda kunigaikštis Vytautas...

„Lauk aš tų knygų nemesiu“, - išlydėdama mus nesmagiai sako S. Martišienė.

Knygos - visas jos gyvenimas ir viskas, kas jam dar liko.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvoje šiuo metu pagal naująjį darbo modelį, kuo­met sujungiama Viešoji ir kriminalinė policija, jau dirba ne vienas policijos komisariatas. Nors Tauragės AVPK  šį modelį numato įgyvendinti iki kitų metų pradžios, jau ir dabar gyventojai gali pastebėti, jog permainos prasidėjo.

Neseniai pasikeitus Policijos prevencijos veiklos organizavimo aprašui, pasikeitė ir apylinkės inspektorių darbo specifika. Siekiant tobulinti policijos padalinių tarnybinę veiklą, Tauragės, Pagėgių,  Šilalės ir  Šilutės policijos komisariatų teritorijoms yra paskirti vyresnieji pareigūnai bei jiems pavaldūs tyrėjai ar specialistai. Pastarųjų skaičius svyruoja nuo 4 iki 7, priklausomai nuo aptarnaujamos teritorijos. Šiuo metu teritorijų sumažėjo, tačiau padidėjo jose dirbančių pareigūnų pajėgos. Būtent taip siekiama užtikrinti operatyvesnį reagavimą į pranešimus bei įvykius, efektyviau ir greičiau atskleisti teisės pažeidimus bei juos ištirti.

Šiuo metu tiek Tauragė, tiek  Šilutė yra suskirstytos į tris teritorijas, kurias aptarnauja po tris vyresniuosius pareigūnus. Jie savarankiškai planuoja veiklą ir yra atsakingi už savo teritorijoje atliekamas prevencijos priemones. Jie skirsto darbus, tiria pareiškimus bei pan., jiems pavaldūs pareigūnai dirba gat­vėse, apklausia asmenis, surenka reikiamą informaciją. Anksčiau apylinkės inspektoriai didžiąją lai­ko dalį praleisdavo kabine­te, dirbda­mi su įvairiais dokumen­tais, todėl ne­galėda­vo pakan­kamai dėmesio skirti žmo­nėms. Įgyvendinant naująjį modelį, gautą medžiagą tiria tik vyresnieji pareigūnai, o tyrėjai, aprūpinti planšetėmis, bet kurioje vietoje, išvykę į iškvietimus, gali prisijungti prie duomenų bazių, surašyti protokolą ar tarnybinį pranešimą. Taip pat į planšetes jie gauna užduotis, jas įvykdę, atžymi ir gali tęsti kitus darbus.

Pagėgiuose ir Šilalėje teritorijos neskirstomos - liko po vieną bendrą, jose paskirta po vieną vyresnįjį pareigūną bei jiems pavaldžius tyrėjus ir specialistus.

Nors gyventojai yra įpratę bendrauti su savo apylinkės inspektoriumi, nepaisant Policijos prevencijos veiklos organizavimo aprašo pakeitimo, jie ir toliau turės į ką kreiptis. Kai teritoriją aptarnavo vienas apylinkės inspektorius, darbo krūviai buvo nevienodi,  gerokai lėtesnis pareiškimų tyrimas, teisės pažeidimų atskleidimas bei pan. Dabar grupių vyresnieji kaip pagrindinius pliusus įvardija darbo krūvio sumažėjimą ir tolygiai paskirstomą darbą, greičiau priimamus sprendimus.

Artimiausiu metu Tauragės AVPK vyks ir daugiau pokyčių – bus sujungta viešoji ir kriminalinė policija. Šis modelis leis operatyviau reaguoti į įvykius tiek mieste, tiek rajone, kokybiškiau atskleisti bei tirti teisės pažeidimus bei nusikalstamas veikas. Remiantis gyventojų apklausos duomenimis, patruliavimas viešose vietose, reagavimas į pranešimus bei pagalba nukentėjusiajam yra svarbiausios policijos darbo sritys, kurias žmonės vertina ne itin palankiai. Vadovaujantis naujuoju modeliu, šią situaciją siekiama pagerinti, ir kitų komisa­riatų, kurie jau dirba pagal naująją tvarką, pavyzdžiai tik patvirtina, jog einama gera linkme.

Kas pasikeis Tauragės AVPK, sujungus viešąją ir kriminalinę policiją? Atsakymas paprastas: pasikeitus policijos prevencijos veiklos organizavimo aprašui, dalis kriminalinės policijos pareigūnų liks dirbti kabinetuose, kita dalis dirbs teritorijose. Gat­vėse atsiras dar daugiau patruliuojančių ekipažų, užfiksavus tam tik­rą įvykį, pareigūnai iš karto rinks įkalčius, tirs aplinkybes. Tad baimintis, jog, pareigūnams išėjus į gat­ves, nebebus kam tirti bylų, nereikėtų. Policijos tiks­las - kad, esant poreikiui, ne žmonės eitų pas pareigūną, bet pareigūnas atvyktų pas nukentėjusįjį.

Daugiau informacijos apie šiuo metu Jūsų teritoriją aptarnaujančius pareigūnus:

Tauragė - http://taurage.policija.lt/lt/prevencija/taurages_apylinkes_inspektoriai/;

Pagėgiai - http://taurage.policija.lt/lt/prevencija/pagegiu_apylinkes_inspektoriai/;

Šilalė - http://taurage.poli­ci­ja.lt/lt/prevencija/silales_apylinkes_inspektoriai/;

Šilutė - http://taurage.policija.lt/lt/prevencija/silutes_apylinkes_inspektoriai/.

Rūta JANAVIČIŪTĖ

Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

Infarktas ar insultas vis dažniau pakerta jaunesnius žmones. Tačiau daugelis iš jų būtų galėję gyventi gerokai ilgiau, jei būtų laiku kontroliuota klastingoji aterosklerozė. Apie šią ligą anksti įspėja pažangūs kraujo tyrimai. 

Tie laikai, kai širdies ir kraujagyslių ligos buvo tik pagyvenusių žmonių bėda, jau pra­ėjo. Mokslininkai tvirtina, kad „blogasis“ cholesterolis kraujagyslėse pradeda kauptis net paauglystėje. Tai rodo šiuolaikiniai laboratoriniai tyrimai. Todėl labai svarbu jau nuo vaikystės formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius.

Tačiau dabar daugelis žmonių gali gana paprastai kont­roliuoti vienus iš svarbiau­sių širdies ligų pranašų: kraujagyslių uždegimą, cho­les­te­­rolio santykį, kraujo krešėjimą bei kraujospūdį. Di­de­lio jaut­rumo C-reaktyvi­nio baltymo tyrimas (hs-CRB) leidžia nustatyti lėtinį kraujagyslių uždegimą, kuris signalizuoja apie aterosklerozės pradžią. Tvirtinama, jog kraujagyslių uždegimas kyla, kai jų vidines sieneles nubrūžina toksinais užterštas, per tirštas kraujas. Kraujagysles pažeisti gali ir įvairūs patogeniniai mikrobai, streso metu išskiriamos agresyvios me­džiagos.

Kraujagyslių pažeidimų vietose pradeda darbuotis „išprotėjęs“ cholesterolis ir kt. Aterosklerozė progresuoja: kraujagyslės kalkėja, jų spindis siaurėja. Šį pavojų atskleidžia dar vienas svarbus kraujo tyrimas – lipidograma. Ji parodo bendrojo, „gerojo“, „blogojo“ cholesterolio bei trigliceridų kiekį.

Aterosklerozė sukelia ir ūminį arba lėtinį širdies nepakankamumą. Tai, kad serga šia labai sunkia liga, daugelis pacientų sužino tik jai paūmėjus, kai netikėtai atsiduria ligoninėje. Tačiau širdies nepakankamumą dabar greitai galima nustatyti iš kraujo lašo – atliekamas NT-pro BNP tyrimas. Be to, jis padeda įvertinti gydymo efektyvumą.

Akcija! Lipidogramą, didelio jautrumo CRB ir NT-pro BNP tyrimus atlikite „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Akcija vyksta iki lapkričio pabaigos. Prieš tyrimą būtina bent 12 valandų nevalgyti. Iš anksto registruotis nereikia.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt

Praėjusį sekmadienį įvyko antrasis Seimo rinkimų turas, kuriame vienmandatėse apygardose buvo renkami dar 68 parlamentarai. Už vietą Seime kovojo daugiausiai rinkėjų pasitikėjimo spalio 9-ąją sulaukę politikai. Pietų Žemaitijos apygardoje varžėsi pirmąjį turą užtikrintai laimėjęs dabartinis šilališkių atstovas Parlamente „tvarkietis“ Remigijus Žemaitaitis, gavęs virš 38 proc. balsų, ir konservatorius Stasys Šedbaras, pelnęs 17 proc. rinkėjų palankumą. Per dvi savaites rinkėjai savo nuomonės nepakeitė: triuš­ki­nančia balsų persvara atstovauti Šilalės rajono žmo­nėms į Seimą dar vienai kadencijai siunčiamas R. Že­mai­taitis.

Nors daug kam atrodo, jog Šilalėje, kur kone visoms rajono įstaigoms bei organizacijoms vadovauja dabartiniams valdantiesiems artimi ar kažkokiais kitokiais saitais su jais susiję asmenys, stipriausias kandidatas yra būtent rajono valdžios paramą turintis S. Šedbaras, balsavimas parodė, kad žmonės labiau vertina konkrečius darbus, o ne pažadus. Todėl galima net teigti, jog šilališkiai, nebalsavę už konservatorių kandidatą, pademonst­ravo nu­sivylimą savo rajono val­džia - taip, kaip visoje Lie­tuvoje žmonės išreiškė nusivylimą socialdemok­ratais.

Per pirmąjį turą S. Šedbaras laimėjo vos dviejose rinkimų apylinkėse: Pempiškių ir Švėkšnos. Šį sykį jam dosnūs buvo tik Pempiškių rinkėjai, kurių iš viso yra 129. Iš 70 atėjusiųjų balsuoti 35 pirmenybę atidavė konservatoriui, o 30 - „tvarkiečiui“. Dar 5 biuleteniai šioje apy­­linkėje buvo su­ga­dinti.

Likusiose 42-jose Pietų Žemaitijos apy­gardos apylinkėse R. Žemaitaitis savo oponentą įveikė ryškia balsų persvara. Pirmajame ture surinkęs 6421 (38,03 proc.) rinkėjų balsą, antrajame šis politikas gavo jų dar daugiau - 9199 (66,25 proc.).

S. Šedbaras spalio 9 d. pelnė 2894 (17,14 proc.) balsus, o spalio 23-iąją vykusiame antrajame ture - 4332 (31,20 proc.). Tiesa, į Seimą konservatorių atstovas vis tik pateko, nors daugiamandatėje apygardoje rinkėjai jį ir nureitingavo per tris pozicijas žemyn: priešrinkiminiame Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sąraše jis buvo įrašytas 23-iuoju numeriu, po rinkimų S. Šedbaras atsidūrė 26-oje vietoje.

Pirmadienio rytą „Šilalės artojas“ politiko pasiteiravo, kaip jis vertina šių rinkimų rezultatus. S. Šedbaras pareiškė, jog partijai - Tėvynės sąjungai - Lie­tuvos krikščionims demok­ratams -  jie yra netikėti.

„Kaip, manau, ir „valstiečiams“, kurie tokios sėkmės greičiausiai nesitikėjo, ir socialdemokratams, kurie šitaip krito, bei liberalams, kurie visai nebegalvojo dirbti Seime, bet rinkėjai jiems šią galimybę suteikė. Beje, politologai prognozavo, kad į Parlamentą pateks Darbo partija, o „Tvar­ka ir teisingumas“ barjero neperžengs. Tačiau atsitiko priešingai“, - sakė politikas.

Paklaustas, kodėl jam pačiam Pietų Žemaitijos apygardoje rinkimai nesusiklostė ir politikui nepavyko pelnyti didesnio rinkėjų pasitikėjimo, S. Šedbaras pripažino, jog tai yra natūralu: „Didelis skirtumas, ar žmonės tave mato vos metus, ar ilgiau nei septynerius metus. R. Žemaitaitis čia intensyviai dirba jau nebe pirmą kadenciją, o aš iki šiol daugiau buvau Tauragėje, kadangi praėjusią Seimo kadenciją kandidatavau tenai. Tačiau esu dėkingas Pietų Žemaitijos rinkėjams, nes be jų balsų pirmajame ture nebūčiau patekęs į Seimą kaip daugiamandatininkas. Todėl ir toliau stengsiuosi dalyvauti Šilalės gyvenime. Tai yra mano pareiga tiems, kurie už mane balsavo“.

Pasak politiko, nors rezultatai ir nėra tokie, kokių jis laukė bei tikėjosi, tačiau, palyginus su 2012 m. Seimo rinkimais, konservatoriams mū­sų apygardoje jie yra geresni.

„Surinkau beveik 400 balsų daugiau nei prieš ketverius metus į Seimą kandidatavęs Jonas Gudauskas. Vadinasi, tam tikros tendencijos, kad rezultatų galima siekti, yra“, - džiaugėsi politikas.

„Šilalės artojas“ primena, jog 2012 m. dėl mandato į Par­lamentą antrajame ture kovojo dabartinis meras J. Gu­dauskas ir R. Žemaitaitis. J. Gudauskas tąsyk surinko 3958 balsus. 

Tačiau savo pralaimėjimo su galimu rinkėjų kerštu vietos valdžiai S. Šedbaras nesieja: „Nemanau, kad tai galėjo turėti kokios nors įtakos. Greičiausiai taip atsitiko dėl to, jog buvo labai eskaluojama 2008 m. krizė. Žmonėms ji atsiliepė skaudžiai“.

Gali būti, jog S. Šedbarui koją pakišo ir jo veikla. Šeštą dešimtį bebaigiąs kandidatas į Seimą ilgą laiką dirbo teisingumo sistemoje - pro­ku­­ratūroje, teisme, buvo Kons­titucinio teismo teisėjas ir vidaus reikalų ministras. O dau­guma žmonių, deja, neigia­mai vertina šių institucijų darbą.

„Šilalės artojo“ rinkimų dieną kalbintų žmonių nuomone, dar vienu barjeru konservatoriams be kliūčių patekti į valdžią galėjo tapti savotiška jų arogancija bei kaimo žmonių niekinimas.

„Pažiūrėkite - juk ir visa rinkimų agitacija labiau buvo skirta miesto žmonėms. Kai­miečiai jiems neįdomūs, kam jie reikalingi. Prisimena mus tik prieš rinkimus“, - nuoskaudos neslėpė viena pajūriškė.

Kita vertus, ir šiai nuomonei galima nepritarti, nes akivaizdu, jog, nebalsuodami už S. Šedbarą, ir miestiečiai turėjo savo argumentų: S. Šedbaras antras liko visose trijose Šilalės miesto rinkimų apylinkėse.

Pirmadienį „Šilalės artojui“ S. Šedbaras tikino esąs patenkintas korektiška, jo manymu, rinkimų kampanija, kurios metu nebuvę jokių užgauliojimų, o tik dalykiška kova.

Į Seimą išrinktas R. Že­mai­taitis neslėpė, jog labai džiaugiasi tuo, kad rinkėjai jam suteikė galimybę ir toliau jiems atstovauti.

„Labai branginu šitokį pasitikėjimą manimi bei mano komanda. Neabejotina rinkimų rezultatų persvara akivaizdžiai parodė, kad žmonės supranta, kas iš tiesų nuoširdžiai dirba. Dar labiau smagu dėl to, jog jie neieško naujų pranašų ir realiai vertina kiekvieno kandidato veiklą. Todėl, kaip ir iki šiol, taip ir toliau rengsiu susitikimus su gyventojais, organizuosiu priėmimus, į kuriuos su savo problemomis gali ateiti visi, kuriems reikia pagalbos ar patarimo. Jei galėsiu, tikrai visuomet padėsiu“, - žadėjo trečiai kadencijai išrinktas parlamentaras.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Sakoma, jog viščiukus skaičiuoja rudenį. Įvertinti šių metų pasiekimus jau gali ir neseniai oficialųjį sezoną baigęs motokrosininkas Nerimantas Jucius. Šilalės kraštą garsinančio sportininko kraitėje - kaip visuomet, tik aukščiausi apdovanojimai. Vaikinas jau trečius metus paeiliui apgynė Lietuvos čempiono titulą, o kartu su komandos draugais pirmą kartą Šilalės istorijoje rajonui pelnė trečiosios vietos taurę.

Nerimanto pasakojimu, šiųmetis motokroso sezonas prasidėjo kaip niekada anksti – kovo mėnesį. Deja, oras treniruotes lauke pradėti leido tik nuo vasario. Tačiau akivaizdu, jog Nerimantui to visiškai užteko: jau kuris laikas Lietuvoje už jį geresnio neatsiranda.

„Lietuvos taurėje“ pelnyta pirmoji vieta – tikrai ne vienintelis N. Juciaus laimėjimas. Šiemet kartu su komandos draugais jis atstovavo Šilalės rajonui ir pakliuvo tarp trijų stipriausių šalies motokroso komandų. Be to, vaikinas vis labiau pasireiškia ir tarptautiniu lygiu. Latvijoje vykusiose aukšto lygio varžybo­se, kur susirenka patys stip­riausi pasaulio sportininkai,  Nerimantui pavyko pakliūti tarp dešimties geriausiųjų, o viename iš etapų jis lipo ir ant apdovanojimų pakylos.

Šiais metais per sezoną N. Ju­cius sako neturėjęs nė vieno laisvo savaitgalio – vienas varžybas keitė kitos. Iš­ban­dytos ne tik seniai žinomos Lietuvos trasos, bet ir greičio ruožai Latvijoje: varžytasi Ke­gums, Stel­pes, Pila­dzu, Val­­mie­rus, Sal­dus, Ce­sis tra­so­se, daly­vau­ta „Do­be­le so­lo“ čempiona­te,  „Su­per­kausso“ var­žy­­bo­­se.

„Sezonas buvo labai ilgas, bet puikus. Kiekvienas savaitgalis praleistas varžybose. Dažnai būdavo, jog šeštadienį lenktyniauju Lietuvoje, o sek­madienį – jau Latvijoje. Visa laimė, kad neturėjau rimtų traumų, griūdamas atsipirkdavau įbrėžimais. Tik motocik­las jau atitarnavo. Per žiemą jį ketinu parduoti ir stengsiuosi įsigyti naują, nes šitas kito sezono gali ir nebeatlaikyti. Technika, deja,  sparčiai dyla.

O savo rezultatais esu labai patenkintas. Be to, smagu, jog žmonės vis labiau domisi motokrosu, jau žino ir apie mane. Beje, už tai ačiū ir „Šilalės artojui“. Puiku, kad atsiranda fanų, kurie tik dar labiau stumia į priekį. Už tai, jog viso sezono metu man visapusiškai padeda, ačiū „Kvėdarstai“, „Hid­re­mai“, „Auto­vi­dai“, „Ši­­la­lės medie­nai“, „Rai­vidai“, „Mil­­dai“, „Rai­mex“, „Pro­fi­lex“, ra­jono sa­vi­val­dybei, Sigitui Pi­pi­rui ir, žinoma, tė­vams, draugams bei visiems kitiems, kurie prisideda prie rezultatų siekimo“, - sako N. Ju­­cius.

Birutė PALIAKIENĖ

Nuotr. iš N. Juciaus archy­vo

Šilalės lopšelis-darželis „Žiogelis“ dalyvavo ekolo­ginio švietimo projekte „Saulėto oran­žinio traukinio kelionė per Lietu­vą“.

Vaikučiai su auklėtojomis pavasarį pasėjo moliūgų, juos laistė ir prižiūrėjo, kol šie sudygo, paskui augino namuose, o užaugusius atsinešė į darželį.

Spalio 7-ąją, kai švenčiama pasaulinė šypsenos diena, iš moliūgų suformavome traukinuką, kurio ilgis – 101 metras, o moliūgų buvo net 289.

Darželyje vyko renginys, kurio metu vaikai kartu su tėveliais dainavo, šoko ir linksminosi. Vaikučiai sužinojo apie moliūgo maistingąsias medžiagas, dar­žovių naudą organizmui. Buvo išrinkti didžiausi, originaliausi moliūgai, o jų šeimininkai apdovanoti.

Pasigaminę iš moliūgų žibintų, lapkričio 11-ąją (Šviesos dieną) darželyje, ant palangių, uždegsime žvakutes kaip šviesos, vilties ir gėrio simbolį.

Daiva KASILIAUSKIENĖ

Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ auklėtoja

AUTORĖS nuotr.