Gyvenimo kelius kalviui sudėliojo likimas
Traksėdyje gyvenantis 37-erių Raimondas Labaitis sako, kad tokio savo gyvenimo kelio nei planavo, nei rinkosi. Pats likimas sudėliojo taip, kad gimęs, užaugęs, studijavęs bei netrumpai sostinėje dirbęs vyras grįžo į Šilalės rajoną, savo senelių vienkiemį. Dabar jis yra tikras lobis Traksėdžio kaimo bendruomenei.
Atsisakė statybininko karjeros
Labaičių pavardė neįprasta šiam kraštui, o Raimondas neslepia, kad ją turi tik penki žmonės: jis pats, jo brolis bei pusbrolis ir jų vaikai, todėl traksėdiškis dažnai girdi klausimą, iš kur ir dėl ko čia atvyko. Senelių Šerpyčių sodyboje gyvenantis vyras pasakojo, kad jo mama Kristina jaunystėje išvyko mokytis į sostinę siuvėjos amato, ten susipažino su šilutiškiu Vytautu, sukūrė šeimą ir liko gyventi. Keturių asmenų šeima sunkiai sutilpo mažyčiame bute, tad buvo nuspręsta vyresnįjį Raimondo brolį Mindaugą išleisti gyventi į Traksėdį pas močiutę. Kai Raimondui buvo septyneri, mirė tėtis, o netrukus paaiškėjo, kad Vilniuje šeimai per sunku.
Į Traksėdyje esančius tėvų namus Kristina Labaitienė su antruoju sūnumi parvyko, kai jam buvo 11 metų. Raimondas sako, kad beveik visą gyvenimą jiedu su broliu viską darė kartu, rinkosi tas pačias studijas, specialybes, tačiau bėgant laikui paaiškėjo, kad brolių prigimtis skirtinga.
„Mokantis Vilniuje, niekas nekreipė dėmesio į mano norą piešti, ką su didžiausiu malonumu dariau nuo pat pirmos klasės, o atvykęs mokytis į Šilalės antrąją vidurinę mokyklą, dabar vadinamą Dariaus ir Girėno progimnazija, jau ir pats tuo nesidomėjau. Labiau traukė kompiuteriai, tikslieji mokslai“, – prisiminė Raimondas.
Baigęs mokyklą jis išvyko į sostinę, kur šeimos bute jau gyveno statybose dirbęs brolis Mindaugas. Paauglystėje ne kartą iš kaimo pabėgti norėjęs Raimondas įsidarbino ten, kur dirbo Mindaugas – statybose, bet tuo pačiu įkalbinėjo brolį ir studijuoti: jis ryžosi teikti dokumentus į interjero dizaino studijų programą. Tačiau stojamuosiuose pritrūkus balų, svajones teko atidėti. Nesisekę ir darbas statybose – jas pamiršti privertė rimta rankos trauma.
„Supratau, kad laikas keisti profesiją: pradėjau studijuoti elektros inžineriją. Buvo įdomu, bet reikėjo pinigų, tad pasitaisius sveikatai ir vėl grįžau į statybas. Bet netrukus mano karjera ir vėl baigėsi: statybų sektorių ištiko krizė, o brolis susidaro gyvenimo draugę – gyventi visiems viename mažame bute tapo neįmanoma. Taip aš atsiradau Traksėdyje“, – pasakojo Raimondas.
Malonumą teikia kūryba
R. Labaitis iki šiol tebegyvena naujakurystės ritmu: nors savo namų pusę jau atnaujino, ėmėsi remontuoti mamos dalį. Per tuos metus, praleistus Traksėdyje, Raimondas išbandė ne vieną profesiją, dirbo net tolimųjų reisų vairuotoju, bet neatsisakė to, kas miela širdžiai – tapybos bei kalvystės.
„Nežinau ir negaliu paaiškinti, iš kur tie norai ateina ir kodėl man kūryba teikia tiek malonumo. Yra žmonių, kurie savarankiškai išmoksta groti iš klausos. Tai yra prigimtis, galbūt iš protėvių paveldėti genai. Mano senelis, mamos tėtis, gražiai piešė, mokėjo groti, irgi buvo kalvis. Gražiai piešdavo ir mūsų tėvas, o mama yra puiki siuvėja“, – savo meninės prigimties priežastis bandė paaiškinti Raimondas.
Traksėdiškiui patinka tapyti ant drobės aliejiniais dažais. Jo kūryboje jūros, miško motyvai, daug abstrakcijos. Kiek drobių nutapė, neskaičiuoja, nes jų namuose nelaiko – viską dovanoja artimiesiems, pažįstamiems. Meno kūriniai gimsta ir jo kalvėje – sodybą puošia paties rankomis nukaltas suolelis, laiškų dėžutė. Mainais į tatuiruotę vienam vilniečiui pagamino įspūdingą šašlykinę, gal atsiras, kas norės žaisti originaliais metaliniais šachmatais.
„Niekas net pagalvoti negalėtų, kad juos pagaminau iš akėčių virbų: vienoms figūroms geležį nubalinau iki sidabro baltumo, kitoms – užgrūdinau metalą tepalu. Buvo labai daug darbo, gerokai užtrukau, bet rezultatas širdžiai malonus, todėl baigęs nukaldinti figūras pagaminau ir originalią šachmatų lentą“, – rodydamas kalvės kūrinių nuotraukas pasakoja R. Labaitis.
Pataria nebijoti ieškoti naujų kelių
Kai žmogui tėra vos 37-eri, o jo gyvenimo istorija atrodo lyg gyvenimą nugyvenusios asmenybės, nori nenori kyla klausimas – kas toliau? Į jį traksėdiškis irgi turi atsakymą. Sugalvojo, kad laikas gilintis į nuo jaunystės mėgstamą meno sritį: rado dizaino studijas ir jau laiko rankose grafinio dizaino meistro diplomą.
„Studijose įgytos žinios buvo labai vertingos, bet viena yra aišku – norint dirbti šioje srityje ir būti geru specialistu, reikia nuolat gilintis į naujoves. Traksėdyje man labai gerai, jaučiuosi reikalingas bendruomenei ir mylimas, sukuriu renginiams reikalingus kvietimus ir plakatus, bet man, kuriančiam žmogui, norisi daugiau, todėl pradėjau gilintis į animaciją“,- neslepia nauja kūrybos kryptimi susižavėjęs Raimondas.
R.Labaitis sako, kad nežino, ar kur nors kitur gyventi būtų geriau nei Traksėdyje. Iki miesto – keli kilometrai, iki automagistralės – keliolika, o ir jūra yra visiškai netoli.
„Netiesa, kad gyvendami kaime žmonės nusigeria, degraduoja. Aš alkoholio visiškai nevartoju, rytais nulekiu į Šilalę atsigerti aromatingos kavos iš automato. Turiu motociklą, su kuriuo išbandžiau beveik visus rajono vieškelius, gyvendamas Traksėdyje, automobiliu išmaišiau visą Europą. Kas nori rasti veiklos, jos visada susiranda, jei nebijo bijoti ieškoti naujų kelių – nebūtina neišsipildžiusių svajonių ieškoti stikliuko dugne“, – įsitikinęs R.Labaitis.
Visi traksėdiškių bendruomenės nariai jam yra tarsi artimi giminaičiai. Tik čia, savame kaime, Raimondas gali patirti taip svarbų žmogiškąjį artumą – širdį šildantį jausmą, kurio nežino daugelis didmiesčiuose gyvenančių žmonių.
Žydrūnė MILAŠĖ
Pašnekovo archyvo nuotr.
Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija
