Mirtį nešantys dronai nusitaikė į mažiausius

Ukrainoje nėra tradicijos lapkričio pirmąją eiti į kapines pagerbti mi­rusių, tačiau dėl daugybės žūs­tan­čių kapinėse kasdien pilna žmonių. Neretai tenka dalyvauti laidotuvėse ir bendrauti su žuvusių karių bei civilių artimaisiais. Kaskart girdžiu klausiant, kodėl tanko šūvis už­mu­šė kitus kovotojus, o ne mane, kodėl dronas smogė į kaimynų bu­tą, o ne į mano? Apie tai, kad kare niekas nėra saugus, o žmogaus likimas yra nenuspėjamas dalykas, prieš kelias dienas diskutavo visas baisią tragediją išgyvenęs Pohreby kaimas.

Tris tūkstančių gyventojų turintis kaimas yra vos už keleto kilometrų  nuo Kyjivo miesto riboženklio, dauguma jo gyventojų dirbti važiuoja į sostinę. Spalio 21 d. 38-erių Jaroslavas Negoda po darbo statybos bendrovėje nutarė negrįžti į Pohrebus ir likti nakvoti savo bute Kyjive. Ten jis gyveno kartu su vienmete žmona Antonina ir pusės metų dukrele Adelina. Sostinę šį rudenį žymiai dažniau ėmus atakuoti Kremliaus dronams bei raketoms, sutuoktiniai paklausė Jaroslavo tėvų patarimo laikinai persikelti pas juos – per visą karą kaime nebuvo nė vieno sprogimo. 

Atsibudęs Kyjive šeštą valandą ryto, Jaroslavas telefone peržiūrėjo pranešimus apie nakties įvykius ir informaciją, kokiuose regionuose buvo paskelbtas oro pavojus. Dvidešimt minučių po šešių paskambino žmonai, pasidomėjo, kaip mažylė ir ar rami buvo naktis. Antonina pasakė, kad Adeliną jau pamaitino, ši vėl užmigo. Naktis buvo palyginti rami, nes girdėjo vien kelių skrendančių į Kyjivą dronų ūžimą, bet ne sprogimų aidą. 

Jaroslavas paprašė, kad žmona parodytų telefone miegančią dukrelę. Abu sutuoktiniai labai mylėjo Adeliną, nes mergaitė gimė tik po dvidešimties metų laukimo. Pasiuntęs oro bučinį duk­relei ir žmonai, vyriškis nuėjo gamintis pusryčių ir ruoštis į darbą. Valgydamas Jaroslavas išgirdo tolimo sprogimo aidą, o dar po keleto minučių jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertė mamos skambutis ir kraują stingdantis klyksmas: „Dronas pataikė į mūsų namą, mer­gaičių kambarys ugnyje, įeiti neįmanoma, niekas neatsiliepia“...

Po kelių valandų apsilankęs tragedijos vietoje, ugnį radau užgesintą. Netoli gaisravietės stovėjo trys moterys, viena jų – Jaroslavo teta Varvara. Moteris papasakojo, jog brolis gyveno senelių statytame mediniame name, kuris po drono smūgio akimirksniu užsiliepsnojo. Ugniagesiai atvyko greitai, tačiau išgelbėti šeimos nepavyko, nes sprogimas įvyko tame kambaryje, kur miegojo Antonina, Adelina ir vienuolik­metė Anastasija. Pastaroji buvo prieš du metus nuo infarkto mirusio kito sūnaus, Romano dukra, kuri su tėvu gyveno pas senelius.

Sprogimas apgadino ir gretimai gyvenančios Marijos Radčenko namą: išlėkė langai, apgriuvo stogas. Moters vyras bėgo padėti gesinti gaisrą, nešė kibirais vandenį, tačiau užpiltas ant liepsnos jis akimirksniu išgaruodavo.

„Dronai pro mus beveik kiekvieną naktį lekia, bet jie taiko į objektus Kyjive, o kad smogs į mūsų kaimą, niekas negalvojome – čia nėra nei karių, nei strateginių objektų. Šiandien rytą mus atakavo ir antras dronas, sprogęs gat­vėje šalia bendrabučio. Išdužo daug langų, keletą žmonių stiklai nesunkiai sužalojo“, – pasakojo Marija.

Likimas taip lėmė, jog žūties išvengė ne tik Kyjive nakvoti likęs Jaroslavas, bet ir aštuoniolikmetis Anastasijos brolis Danilas, kuris irgi negrįžo iš sostinės. Po tėvų skyrybų vaikinas persikėlė gyventi pas kitą šeimą sukūrusią mamą, bet dažnai grįždavo pas senelius, kur buvo labai laukiamas.  

„Universitete studijuoju mediciną, tą vakarą paskaitos ilgai užsitęsė ir likau Kyjive, nors buvau Anastasijai pažadėjęs atvykti. Jei būčiau grįžęs į Pohrebus, mane dabar laidotų kartu su sesute”, – per laidotuves pasakojo vaikinas.

Danilas kalbėjo lėtai, rydamas ašaras. Pasakojo, jog sesutė buvo labai žingeidi, ne pagal metus protinga, skaitydavo net jo vadovėlius, o klasėje visas gyvenimas sukosi apie ją. Lankė teatro būrelį, svajojo tapti aktore arba veterinarijos gydytoja, nes labai mylėjo gyvūnus.

„Prieš kelias dienas sapnavau, kad raketa atskrido į butą Kyjive ir aplink ugnis, o aš negaliu ištrūkti iš kambario. Atsibudau suprakaitavęs ir persigandęs. Paskutinį kartą su sese kalbėjomės išvakarėse, ji buvo kiek nusiminusi, kad lieku Kyjive, bet pažadėjau tikrai atvykti kitą dieną. Paskutiniai jos žodžiai buvo „tai iki rytojaus”, o ankstyvą rytą jos nebeliko. Kaip kad ir tetos Antoninos bei jos dukrelės Adelinos. Visas tris paras nuo to laiko neužmiegu, galvoje sukasi prisiminimai. Tikėjausi, kad karas mūsų nepalies, bet nepraėjo pro šalį. Jau niekada nebebūsiu toks, koks buvau”, – liūdnai kalbėjo Danilas.

„Tame kambaryje turėjau miegoti aš su žmona, bet turiu sveikatos problemų dėl plaučių – man nuolat trūksta oro, tad perėjau į kitą, vėsesnį kambarį. Vakare nuėjau anksti gulti, atsisveikindamas įžengiau palinkėti ramaus miego. Ryte apėjau ūkį, priguliau paskaityti žinių telefone. Vos užsiklojau – sprogimas, ant manęs pasipylė lango stiklai bei lubų lentos. Basomis pusnuogis išbėgau į lauką, matau, dega stogas, iš jų kambario veržiasi liepsnos. Puoliau gelbėti, bet ugnis neįleido, apdegiau kojas. Už kelių metrų tvarte ir kiaulės, ir vištos visos iki vienos liko gyvos, o mano anūkės ir marti sudegė. Dievo vis klausiu, kodėl jos, o ne aš”, – raudojo 67 metų Petro Negoda.

Per laidotuves prie podukros Anastasijos karsto gailiai verkė „Burevy” brigados seržantas Andrijus Baidalen­ko. Vyriškis kariauti su Rusija išėjo dar 2014 m. Kovojo du metus, o 2022 m. vasario 24 d. vėl stojo ginti tėvynės. Po sunkių sužeidimų Tetjanivkos kaime Donecko regione penkis kartus buvo operuojamas ir vis dar gydosi. Fronte jį pakeitė sūnus iš pirmos santuokos. 

„Suprantu žūtis mūšyje, pats netekau daug kovos draugų, tačiau žudyti niekuo nekaltus civilius yra pati didžiausia niekšybė“, – įsitikinęs seržantas.

Laidotuvių procesija Poh­rebuose prasidėjo mišiomis kaimo cerk­vė­je, kur buvo pastatyti trys balti karstai. Po to visi pėsčiomis patraukė kapinių link. Einant pro mokyklą įsijungė ir ilgai nenutilo paskutinis skambutis, skirtas Anastasijai, kuri mokėsi šeštoje klasėje. 

Žuvusios Anastasijos klasės auklėtoja Svitlana Silik svarstė, kad karo metu mokiniai labai pasikeitė, visi tapo nervingesni, pranešimus apie giminaičių žūtis ar sužeidimus bei girdimus sprogimus kiekvienas išgyvena skirtingai. Vieni tapo tylesni ir labiau užsidarę, kiti priešingai – perdėtai aktyvūs. Žinia apie Anastasijos žūtį jos klasės draugus nepaprastai sukrėtė, todėl dalis tėvų nusprendė vaikų į laidotuves nesivesti. 

„Anastasija ne tik gerai mokėsi, bet ir buvo geros širdies, užstodavo silpnesnius, išskirdavo mušeikas. Jos visiems labai trūks, be psichologų pagalbos neapsieisim“, – tvirtino pedagogė. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.