Tūkstančiai kilometrų laisvės: Modesto kelias per Vietnamą
Jucaičių kaimo bendruomenėje viešėjo kraštietis keliautojas Modestas Sekreckis, žmogus, kurio gyvenimo keliai tiesiogine prasme vingiuoja per žemynus.
2023-iaisiais jis dviračiu įveikė 2200 kilometrų nuo Hanojaus iki Hošimino, o po metų numynė dar 2100 kilometrų nuo Sa Pa iki Bankoko. Šiemet – naujas rekordas: 2800 kilometrų nuo Bankoko iki Singapūro.
Šįkart su gimtojo kaimo žmonėmis Modestas dalijosi įspūdžiais iš savo pirmosios kelionės per Vietnamą.
Kelionės pradžia – visiškai netikėta
„Tai buvo mano pirmoji ilga kelionė. Jokios patirties keliauti dviračiu neturėjau – viskas įvyko atsitiktinai,“ – juokiasi Modestas.
Jis pasakoja, kad idėja gimė Šri Lankoje.
„Buvau su drauge poilsinėje kelionėje. Gulim prie baseino, atėjo vienas azijietis verslininkas, pradėjom kalbėtis. Jis klausia, kur ta Lietuva, ar kokį verslą galima padaryti? Paskui kalba pakrypo apie keliones. Pasirodo, jis apkeliavęs visą Aziją. Paklausiau, kokią šalį rekomenduotų aplankyti. Ir jis pasakė: „Vienareikšmiškai Vietnamą. Tai šalis, kuri sparčiausiai keičiasi. Jei nenuvažiuosi dabar, po penkerių metų ten bus visai kitaip – ji nuolat statosi, auga, juda į priekį.“
Tada viskas susidėliojo tarsi savaime.
Dirbau Vokietijos įmonėje. Vieną dieną skambina viršininkas, sako, dar nepanaudojai atostogų. Jei per du mėnesius neišnaudosi – „sudegs“. Tuo metu buvau su kolega mokymuose, o šis pasiūlė mane pakeisti, kol atostogausiu.
Ir štai – turiu laisvą laiką žiemą. Galvoju: ką įdomaus nuveikti? Mėgstu dviračius – reiškia, važiuosiu per Vietnamą! Tokios mano kelionės – spontaniškos, be jokio plano,“ – šypsosi Modestas.
Kai dviratis sulūžta likus dviem savaitėms iki kelionės
„Nežinojau, kaip ruoštis. Peržiūrėjau internete kitų keliautojų patirtis. Aišku, pirmiausia reikėjo nusipirkti dviratį. Pirmasis buvo paprastas plento dviratis už 250 eurų – visiškai nepritaikytas tokioms kelionėms. Mano ūgis ir svoris didelis, tad nuvežiau jį pas meistrą paruošti kelionei. Rytą jis skambina: „Žinok, tavo dviratis sulūžęs.“ O iki kelionės belikusios dvi savaitės, lėktuvo bilietai jau nupirkti. Parduotuvėse mano dydžio dviračių nėra – reikia užsakinėti iš anksto. Meistras pasiūlė suvirinti. Pasiėmiau, išvažiavau išbandyti – vėl sulūžo. Tada antrą kartą suvirino, ir jau nebebuvo laiko testuoti. Supakavau į dėžę ir išskridau“, – prisipažįsta vyras.
Toks buvo Modesto kelionės startas – su šiek tiek streso ir nežinomybės.
Vietnamas: chaoso harmonija
Vos atskridęs į Hanojų, Modestas susidūrė su pirmuoju išbandymu – dviratis netilpo į taksi automobilį.
„Stoviu oro uoste su didžiule dėže ir suprantu, kad niekaip nesutilpsiu. Pirmas kelionės nuotykis prasidėjo dar nepasiekus viešbučio,“ – juokiasi jis.
Pirmas tris dienas praleido Hanojuje – kad aklimatizuotųsi, priprastų prie laiko skirtumo ir karščio: „Atvykau iš žiemos, o ten – tvankuma, triukšmas, chaosas, viskas kvepia gatvės maistu ir benzinu.“
Dar prieš kelionę Modestas susisiekė su Vietnamo lietuvių bendruomenės pirmininke, tikėdamasis gauti patarimų ir padrąsinimą.
„Ji man sako, kad gyvena čia devynerius metus ir vis dar bijo išvažiuoti į gatvę motoroleriu. Tai buvo ne pats geriausias motyvacinis pokalbis,“ – sako jis.
Ir išties – šis miestas pulsuoja nenutrūkstamu judesiu. Hanojuje gyvena daugiau nei devyni milijonai žmonių, o pagrindinė transporto priemonė – motoroleriai. Kiekviena šeima turi bent vieną, o dažnai ir du. Gatvės primena gyvą, pulsuojančią upę, kurioje susilieja automobiliai, autobusai, paspirtukai ir šimtai tūkstančių motorolerių, lekiančių be aiškių taisyklių, bet kažkaip išvengiančių susidūrimų.
„Atvykęs iš Europos pirmą dieną tiesiog negali pereiti gatvės. Tu stovi ir žiūri, kaip prieš akis keturiomis juostomis veržiasi nesibaigiantis srautas. O vietiniai sako: „Eik ramiai ir užtikrintai. Nežiūrėk į kairę ar į dešinę. Jie tave apvažiuos.“ Ir tai veikia. Visi juda lyg choreografo surikiuoti, tarsi kažkokia nematoma jėga jungtų tūkstančius žmonių, dviračių ir automobilių į vieną gyvą sistemą,“ – pasakoja Modestas.
Pasak jo, vietnamiečių eismas – tarsi gyvenimo metafora: eini pirmyn, pasitiki savimi ir kitais, ir kažkaip viskas išsisprendžia.
Kelionė į legendų kraštą
Modestas sako nemėgstantis turistinių paketų, kur visi keliauja griežtu grafiku, kartu valgo ir fotografuojasi prie tų pačių vietų.
„Man įdomesnės individualios kelionės. Susisiekiau su vietine turizmo agentūra, kuri rekomendavo vietinę gidę vietnamietę. Ji man labai padėjo, tapome gerais draugais ir bendraujame iki šiol“, – tikina buvęs jucaitiškis.
Kelionė per Vietnamą – tai kelionė per kontrastus. Čia galima sutikti kalnų gentis, plaukiančius kaimus, ryžių terasas, triukšmingus turgus ir šventyklas, skendinčias dūmuose.
Kaip neįmanoma apkabinti neaprėpiamo, taip neįmanoma per vieną kelionę pajusti visos šio krašto atmosferos. Vienas Modesto tikslų buvo Halongo įlanka, viena įspūdingiausių vietų Azijoje, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
„Norėjau pamatyti ją savo akimis – praplaukti valtimi tarp tų mistinių uolų, kurios atrodo lyg iš kito pasaulio. Halongo įlankos kraštovaizdis –
tarsi sapnas. Per 3000 salų ir įvairių formų uolų, kyšančių iš vandens, išsibarstę po visą įlanką stebina vaizduotę ir primena senąsias legendas. Pasak vietinių, kadaise į šią vietą nusileido milžiniškas drakonas. Savo uodegos smūgiais jis išvagojo slėnius keisčiausiomis formomis, kurios vėliau prisipildė vandens, o paviršiuje liko tūkstančiai uolų, urvų ir salelių – žalių, laukinių ir paslaptingų. Didžiausia iš jų – Kat Ba sala, didelę jos dalį užima nacionalinis parkas, su daugybe krioklių bei ežerų, o koraliniai rifai plyti vos keli žingsniai nuo kranto. Halongo įlankos gamta ir gyvūnija pribloškia – tiek po vandeniu, tiek sausumoje. Šiame užutėkyje galima išvysti ant vandens plūduriuojančias valteles. Jos, dengtos nendrėmis, yra tarsi namai ant vandens – juose gyvena žmonės. Užutėkyje gyvena per 20 etninių grupių.
Kai plauki tarp tų salų, jautiesi tarsi patekęs į kitą pasaulį – tylų, paslaptingą, kur laikas teka kitaip. Tada suvoki, jog dėl tokių akimirkų verta sėsti ant dviračio ir važiuoti tūkstančius kilometrų,“ – sako Modestas.
Kai planas – neplanuoti
„Žinojau tik maršrutą iš taško A į tašką B. Tiesiog kas rytą sėdi ant dviračio ir važiuoji – be jokių išankstinių planų,“ – pasakoja Modestas.
Šimtas kilometrų per dieną – įprasta atkarpa, jei kelias lygus. Bet kai prasidėdavo kalnai, viskas pasikeisdavo.
„Važiuoji, kol iki saulėlydžio lieka pora valandų, o tada žiūri, kur 15–20 kilometrų atstumu rasi nakvynę. Kartais padėdavo gidė vietnamietė – parašydavau jai, ji paskambindavo ir rezervuodavo vietą. Angliškai beveik niekas nekalba. O kai kur dar ir interneto nėra, tuomet net „Google vertėjas“ nepadeda. Bet toks keliavimo būdas suteikia tikrą laisvės pojūtį: kai neturi plano, nesi įrėmintas. Jei kažkas sudomina – sustoji, pašneki su žmonėmis, apžiūri, pasėdi, atsigeri arbatos. Pabūni su savimi ir savo mintimis“, – sako keliautojas.
Maistas, masažai ir žmonių šiluma
Per visą kelionę Modestas nuolat traukė aplinkinių dėmesį – ypač keliaudamas per mažus, nuošalius kaimelius.
„Vidutinis vietnamiečių vyrų ūgis – 162 centimetrai, aš tarp jų atrodžiau kaip iš kitos planetos. Važiuoju, o jie stabdo, šypsosi, prašo nusifotografuoti. Net maži vaikai mojuoja nuo pakelių. Kartais jausdavausi kaip kokia žvaigždė,“ – juokiasi vyras.
Žmonės Vietname geranoriški ir nepaprastai svetingi.
„Kartais važiuojant per kokį kaimą vietiniai pasiveja motoroleriu, paduoda maisto ar vandens. Kaime užsienietis vis dar laikomas ne turistu, o svečiu. Tave pasodins, pavaišins arbata, pasidalins viskuo, ką turi ant savo šeimos stalo. Paklaus, iš kur esi, kiek tau metų, ar turi šeimą. Ir ne iš smalsumo – tai jų būdas parodyti dėmesį,“ – pasakoja keliautojas.
Modestas sako, kad nebijodavo valgyti netgi labai keistai atrodančiose vietose: „Jei vietiniai valgo – reiškia, saugu.“
„Vakarais dažnai stengdavausi nueiti masažo, nes ten labai pigu. Kartą įeinu – visiška tamsa, nė vienos lemputės. Galvoju, jog kažkas ne taip, o paskui supratau, kad ten dirba aklieji masažuotojai. Jie net pamiršta įjungti šviesą, nes jiems jos nereikia. Bet masažuoja neįtikėtinai gerai – jautriai, tiksliai. Po valandos jautiesi tarsi naujai gimęs ir paruoštas sekančiai kelionės dienai“, – įspūdžiais dalijasi Modestas.
Gyvenimo atradimai iš Vietnamo
Vietnamiečiai, anot Modesto, viena tyliausių, bet stipriausių tautų, kurias jis matė.
„Jie nekalba garsiai, bet jų akyse – kažkas tokio, kas primena bambuką: lankstus, bet nelaužiamas. Tai tauta, išgyvenusi karus, kolonijas, skurdą, tačiau išlaikiusi kažką labai švaraus. Ir pirmiausia –
pagarbą gyvenimui. Gal todėl, kad jie išmoko vertinti tai, ko negali nusipirkti: ramybę, ryšį, gyvenimo skonį“, – svarsto keliautojas.
Nors socialiniai tinklai dažnai rodo Vietnamą kaip kontrastų šalį – nuo prabangių Hošimino dangoraižių iki vargingų kaimų – tikrasis Vietnamas slypi tarp šių kraštutinumų.
„Jie moka džiaugtis mažais dalykais: švariu dangumi po lietaus, šeimos pietumis prie vieno stalo. Laimė čia neturi vakarietiško formato“, – neabejoja Modestas.
Anot jo, iš Vietnamo išvyksti ne tik su nuotraukomis ir suvenyrais, bet ir su sunkiai žodžiais nusakomu lengvumu, kurį dovanoja šios šalies žmonės.
Daiva VAITKEVIČIŪTĖ
AUTORĖS ir M. Sekreckio archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija




