Upyna – glaudi neabejingų žmonių bendruomenė

Liūdna šalies demografinė realybė neaplenkia ir mūsų rajono seniūnijų – gyventojų vis daugiau išeina nei gims­ta, o ir likusieji čia gyventi sparčiai sensta. Tačiau Upy­nos seniūnija sako nepasiduodanti liūdnoms mintims – gyvena šiandiena, o kadangi stengiasi ją kurti bendruo­me­niškai, ji nėra tokia rūsti.

Upynos seniūnijos seniūnas Kęstutis Ačas skaičiuoja, kad šiuo metu seniūnijoje gyvena apie 1337 žmones –28-iais mažiau nei šių metų pradžioje.

„Ko gero, esame mažiausia seniūnija iš didžiųjų sąrašo, bet tokia yra viso mūsų krašto realybė ir nieko čia nepakeisi – gyventojų gretos retėja visose seniūnijose. Kartais pagalvoju, ar neateis metas, kai Šilalės rajonas taps viena seniūnija arba kitaip pavadintu didesnio vieneto dalimi“, – be didelio optimizmo apie seniūnijos demografinę padėtį kalba K. Ačas.

Tačiau seniūnas džiaugiasi,­ jog Upynos seniūnijoje šiemet jau gimė septyni naujagimiai, ir tai yra kur kas daugiau nei kitose didesnėse seniūnijose. Šiuo metu Upynoje yra 65 vaikai iki 7 metų – pasak seniūno, beveik tiek pat, kiek ir metų pradžioje (64). Apylygiai skaičiai rikiuojasi visų gyventojų amžiaus grupėse: 120 vaikų iki 16 m. (metų pradžioje – 135), 28 16–18 m. paaugliai (prasidėjus metams jų buvo 22), 93 jaunuoliai, kuriems 18–25 m. Panašūs ir vidutinio amžiaus žmonių nuo 25 iki 45 m. rodik­liai: seniūnijoje tokių gyvena 332 (sausio 1 d. – 345), 45–65 m.­

grupei priklauso 424 upyniškiai (buvo 428), vyresnių grupėje (nuo 65 iki 85 m.) gyventojų priskaičiuojama apie 234 (metų pradžioje – 240), o tų, kuriems virš 85 m., nuo sausio iki lapkričio padaugėjo nuo 37 iki 41.

„Gyventojų senėjimas pasta­raisiais metais juntamas vis labiau, nors, kaip ir anksčiau, dauguma upyniškių vis dar ver­čiasi žemės ūkio veik­la. Ma­žėjant jaunosios kartos gyventojų, Upynoje nebeturime bend­­rojo ugdymo įstaigos – bu­vusioje vidurinėje mokykloje šiuo metu mokosi tik pradinu­kai, o Naujojo Obelyno mokykla visai uždaryta. Tad labai džiugu, jog gyventojų dvasią aktyviai palaiko kultūros darbuotojai – kartu rengiame įvairias šventes, vykdome projektus, kurie stiprina bendruomeniškumą, ir pan. Man, kaip seniūnui, svarbi ir seniūnaičių veikla – jie yra tik­ri patarėjai ir padėjėjai“, – sako Upynos seniūnas.

Atsitiktinai į šį susitikimą už­sukusi muziejininkė, istorikė Regina Mickuvienė juokauja, jog šioje seniūnijoje išsiskiria Varsėdžiai, kurių istorija ir yra senesnė nei Upynos. O Varsėdžių seniūnaitė Ona Tirevičienė pabrėžia vienintelį, bet patį skaudžiausią klausimą – Varsėdžiai, ko gero, yra vienintelė gyvenvietė, turinti bažnyčią, bet neturinti nė vieno asfaltuoto kelio. 

„Dirbdama muziejininke daž­­nai ir daug bendravau su besidominčiais mūsų kraštu žmo­nėmis. Jie žino, kad yra Var­sėdžiai, išskirtinė ir dėmesio verta Šv. Roko bažnyčia, tačiau turistų autobusai dažniausiai Varsėdžius aplenkia – dėl to, kad nėra padoraus privažiavimo, vairuotojai atsisako dardėti žvyrkeliais“, – prob­lemą, kuri mažina viso Šilalės krašto žinomumą, įvardija R. Mickuvienė.

Seniūnaitės O. Tirevičienės teigimu, Varsėdžiuose gyvena maždaug 200 žmonių, bet yra metuose dienų, kai čia suvažiuoja tūkstančiai svečių. 

„Turime ne tik įspūdingą bažnyčią, bet ir greta jos įkurtą parką, kurį puoselėja mūsų bendruomenės pirmininkė Irena Šniukienė, Vedrių piliakalnį. Apskritai Varsėdžiai yra labai patrauklus, gražus miestelis, kurio gyventojai stengiasi puoselėti aplinką ne tik savo kiemuose – prieš šventes visada rengiame talkas, stengiamės patraukti kuo daugiau gyventojų į bendrą veiklą. Tie, kurie yra aktyvūs, kasmet nustebina originaliomis idėjomis, pavyzdžiui, Varsėdžių paminėjimo 500 metų sukakčiai organizavome vaidinimą, kai arklio tempiamu vežimu po kaimą važinėjo ir „Šatrijos Ragana“, ir „Maironis“. Varsėdiškiai išties turi ką ir gali parodyti platesniam lankytojų ratui, deja, to neįmanoma pasiekti dėl tokios elementarios priežasties kaip nesutvarkytas žvyrkelis, kurio niekaip neįstengia išasfaltuoti nė viena rajono valdžia, nors to kelio tėra vos keturi kilo­metrai“, – apgailestauja seniūnaitė.

O. Tirevičienei varsėdiškiai šias pareigas patikėjo jau antrą kadenciją. Su pertrauka antrąsyk Upynos seniūnaičiu išrinktas ir Vytautas Bambalas. 

„Klausiausi seniūno vardijamų statistinių duomenų ir galvojau – iš Upynos civilizacija baigia visiškai pasitraukti: nebeturime mokyklos, pašto, nebėra medicinos punkto, veikia dvi parduotuvės, bet nė vienoje jų neprekiaujama jokia spauda. Deja, nyksta ne tik Upyna, bet traukiasi ir Kaltinėnai, beje, lyg ir sparčiausiai rajone. Tiesa, ten bent įrengti net du paštomatai, o štai Upynoje, mano žiniomis, jo nėra ir niekada nebus, nes nebeturėsime 2000 gyventoj­ų – tiek jų reikia­ vietovei, norint, jog atsirastų paštomatas“, – sako Upynos seniūnaitis.

Kadangi, anot V. Bam­balo, nuo Upynos iki Ši­lalės yra 20 kilomet­rų, o iki Skaudvilės (Tau­ragės r.) – vos 10 km, dauguma upyniškių suka į kaimynų pusę ir apsi­pirkti, ir paslaugų ieškoti, todėl ir pelnas nusėda ne mūsų rajone. 

Bet, nepaisant ekonominių problemų, pasi­didžiavimo savo kraštu iš upyniškių neatimsi.

„Turime etnografinį­ Upy­­­nos muziejų ir jo įkūrėjus Vaidilutę bei Klemensą Lovčikus – tai žmonės, kurių niekam Lietuvoje nerei­kia pristatinėti, jie yra mūsų krašto pasididžiavimas. Tu­rime jaunesnės kartos kultūros šviesulių, kurie irgi daug kam žinomi ir pažįsta­mi – tai Renata Gužaus­kienė, Dalia Petkevičienė, didžiuo­jamės aktyviais jaunais ūkininkais Da­riumi Viliušiu, Aivaru Tamošaičiu ir daugybe kitų“, – vardija V. Bam­balas.

Upyniškiai, anot jo, pagrįstai didžiuojasi ir dviem puikiais parkais: vienas jų, pačiame miestelio centre, visiškai naujas ir dar vis formuojamas. 

„Upynos bendruomenė dalyvavo savivaldybės finansuojamų projektų konkurse ir laimėjo 20 tūkst. eurų, už juos buvo įrengti simboliniai vartai, jau suformuoti takai, pastatyti suolai, susodinti dekoratyviniai augalai. Atsiranda ir vienas kitas simbolinis medis – pirmąjį pasodino į klasės susitikimą atvykę buvę Upynos vidurinės mokyklos abiturien­tai, įrengėme sūpynes, kurios vasarą nuolat užimtos, o viso­je parko teritorijoje dygsta įspūdingos medžio skulptūros – (ąžuolą Upynai dovanojo R. Mickuvienės šeima)“, – bend­ruo­menės veiklos rezultatą rodo V. Bambalas.

„Taip čia atsidūrė, tiesa, dar neužbaigta Pauliaus Rat­kevičiaus, akmens ir medžio skulptūrų kūrėjo, tautodaili­ninko žemaitiška „būžė“. Ši skulptūra pradėta kurti vasarą Bilioniuose vykusiame tautodailės plenere pagal Upynos amatų muziejaus eksponatą. Nes ir šis parkas pavadintas Upy­nos amatų parku“, – sako seniūnas.

Pasirodo, K. Ačas po 40 metų nusprendė atgaivinti ir senąjį Upynos parką bei jo tvenkinius. Sako, iš asmeninių lėšų nupirkęs ir į tvenkinį įleidęs per 10 kg sveriančius amūrus. Kadangi parkas įrengtas prie mokyklos, jame pastatyti ir jaunesnei kartai patrauk­lūs lauko treniruokliai, galima naudotis patogia poilsine su laužaviete ir t.t.

„Seniūnui seniūnaičiai yra tikras lobis – jie ne tik pasako, kuo gyvena vienos ar kitos vietovės žmonės, bet ir patys viską organizuoja, jiems reikia tik seniūno pritarimo ar palaikymo. Dar smagiau, kai galime dirbti ranka rankon, nesvarbu, koks mūsų amžius ar politinės pažiūros. Be to, smagu, jog seniūnaičiais renkami ne tik senbuviai, o ir jaunesnės kartos atstovai – tarkime, Vytogalos seniūnaitis Sigitas Petrikas“, – džiaugiasi seniūnas.

Sigitas juokiasi nesugebėjęs atsispirti vytogališkių įkalbinėjimui, tuo labiau, jog nevengia darbo, o ir padėti kitiems – jo gyvenimo prasmė.

„Esu kiek jaunesnės kartos atstovas, čia gyvenu, ūkininkauju. Optimizmo įkvepia tai, kad ne tik Vytogaloje, bet, ko gero, visoje Upynos seniūnijoje klostosi panaši situacija – vos atsiranda laisvas namas, jis akimirksniu įgyja naujus šeimininkus, dažniausiai jauną šeimą. Žmonės keliasi į kaimiškas vietoves iš didmiesčių, nors patys ūkio nelaiko, dirba miestuose. Vytogaloje tokių yra ne vienas, kiek žinau, keturi vyrai kasryt lekia į darbą Klaipėdoje, dar keli – į Tauragę, Skaudvilę, Šilalę. Bet turime ir tokių sodybų, kurios atgyja tik savaitgaliais, atostogų metu, kai į jas sugrįžta jau išėjusiųjų vaikai ar anūkai“, – pasakoja S. Petrikas. 

Jis pats kilęs iš Naujojo Obe­lyno, jo seneliai – iš Varsėdžių, o Vytogaloje įsikūrė visiškai atsitiktinai, mat rado parduodamą nekilnojamąjį turtą.

„Esu gyvenęs Vilniuje, penkerius metus praleidau Danijoje, bet su žmona netrukome suprasti, jog svetimas kraštas – ne mums. Ėmėme dairytis na­mų arčiau gimtinės ir radome Vytogaloje. Abu esam iš Šilalės krašto, dabar čia auga ir mūsų paauglės dukros. Mergaitės jau beveik savarankiškos, nevengia susitepti rankų ūkio darbuose, tad tikimės, kad užaugs pagalbininkės, o anksčiau ar vėliau gyvenimas taps geresnis ir lengvesnis. Per tuos kelerius metus įsirengiau namą, pasistačiau fermą, laikau apie pusšimtį galvi­jų, o visa žemės ūkio technika yra mano nuosavybė, todėl esu nuo nieko nepriklausomas ūkininkas, galiu ir kaimynams į pagalbą prišokti“, – gyvenimo kaime kasdienybę atskleidžia seniūnaitis. 

S. Petrikas akcentuoja, kad vaikams perimti jau tėvų sukurtą ūkį ar verslą yra paprasčiau ir lengviau, nes pamatai jau pakloti. Jo atveju viską teko pradėti nuo nulio, bet po dešimties metų sunkaus darbo rezultatai jau akivaizdūs. Tiesa, žemės naujakuriui niekas neskuba parduoti, tad jis nuomojasi maždaug 120 hektarų. Žiemą ar rudenį, kai keliai tampa sunkiai įveikiami, jo paslaugų prašo dažnas – kažkas neišvažiuoja, kažkas užklimpo, o jis, lyg ta „greitoji pagalba“, meta ūkio darbus ir skuba į talką.

„Gal esu altruistas, bet ir avia­cijos švenčių metu nesu atsakęs, jog neleisiu naudotis mano pievomis, kurios vienam vakarui virsta mašinų stovėjimo aikštelėmis. Neprašau už tai jokio atlygio ar įvertinimo – galiu padėti ir padedu. Vytogaloje daug tokių žmonių­ ir tai duoda stiprybės, stimulo veikti, nenuleisti rankų – tik mūsų visų bendromis pastangomis žmonės sužinos ir apie Vytogalą, ir apie Obelyną, Varsėdžius ar Upyną. O kol mes čia gyvename ir kuriame, tol gyvas ir mūsų kraštas“, – įsitikinęs Vytogalos seniūnaitis.

Pasak Upynos seniūnaičių, seniūno, istorikės Reginos, vienas lauke ne karys ir vienas žmogus visų darbų atlikti niekaip neįstengtų – tam ir reikalingos bendruomenės, seniūnaitijos bei jų atstovai: kai niekas nesipeša dėl „laurų“, nėra partinio ar kitokio skirstymosi, įgyvendinti idėjas ir nuveikti kažką visų labui tampa daug paprasčiau, o ir padaroma tada gerokai daugiau.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir redakcijos archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija