Skaudžios praeities liudijimai – karta, mačiusi tremtį

Kasmet retėja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių gretos. Daugelis kovojusių už Tėvynės laisvę, patyrusių lagerių ar tremties nelaisvę jau iškeliavo Amžinybėn. Todėl Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKTS) Šilalės filialo tarybos nariai skuba į istorijos liudytojų namus, sveikina juos garbingų sukakčių progomis, išklauso jų pasakojimų apie skaudžią praeitį. Praeitis mums, tiek vyresniems, tiek jauniems žmonėms, labai svarbi. Juk nežinodami apie praeities įvykius ar seniau gyvenusius žmones, nesuvoktume, kas esame, neturėtume savo kalbos, papročių, neįvertintume dalykų, kuriuos turime.

Viena iš tokių praeities liudytojų Valė Dambrauskaitė - Razbadauskienė gimė 1933-iaisiais Jokūbaičių kaime. Pokario metais ji buvo Jūros būrio partizanų ryšininkė, todėl 1953 m. vasario 5 d. buvo areštuota ir nuteista 25 metus kalėti Archangelsko lageryje. Po Stalino mirties paskelbus amnestiją, paleista į laisvę.

Šiek tiek faktų apie V. Dambrauskaitę, jos seserį Oną bei jų mamą Oną Dambrauskienę galima rasti neseniai į Amžinybę iškeliavusios politinės kalinės, Žemaičių apygardos pogrindinės spaudos bendradarbės, poetės Teresės Rubšytės - Ūksienės sudarytoje knygoje ,,Erškėčių keliu”. Viename iš straipsnių pasakojama, jog Kelmutiškės kaime, gal už nepilno kilometro nuo Jokūbaičių kapinaičių, Dambrauskų sodyboje, Jūros būrio vadas Antanas Šaltys - Šalčiūnas ir partizanas Antanas Armonas - Tigras buvo įsirengę žeminę. Ilgą laiką jiems ten buvę saugu slėptis, kol vienas iš žeminės

statytojų jų ,,nepardavė”. 1953 m. vasario 1 d. emgėbistai apsupo sodybą. Onutę, vos 21-erių sulaukusią merginą, saugumiečiai pasiuntė pas partizanus, kad ši pasakytų, jog jie yra apsupti ir pasiduotų. Tačiau Onutė eidama apsisprendė: geriau mirtis negu išdavystė ir laukiantis kalėjimas. Pasigirdo sprogimas… Negyvą dukrą motina O. Dambrauskienė išnešė iš slėptuvės ant savo rankų, bet palaidoti dukters emgėbistai neleido – numetė tiesiog ant gatvės. Žuvusių dviejų partizanų kūnų moteris nepajėgė iškelti, buvo liepta užnerti ant kojų virves ir stribai juos išvilko. Po šio kruvino įvykio O. Dambrauskienei bei jos dukrai Valei buvo paskelbtas negailestingas nuosprendis – 25 metai kalėti Archangelsko lageryje, kur sąlygos ypatingai sunkios: atšiauri gamta, menkas maistas ir alinantis darbas. Jei ne amnestija, mirus Stalinui, vargu, ar būtų išlikusios gyvos.

2010 m. gegužės mėnesį LPKTS Šilalės filialo tarybos iniciatyva Kelmutiškės kaime, V. Dambrauskaitės - Razbadauskienės namų kieme pastatytas ir atidengtas paminklinis akmuo, skirtas žuvusiems partizanams A. Armonui - Tigrui, A. Šalčiui - Šalčiūnui bei jos sesutei Onai, žuvusiai kartu.

Paminklo statymo darbais rūpinosi tuometės tarybos pirmininkės pavaduotojas Antanas Rašinskas, pavardes akmenyje įamžino Albinas Rimkus, o paminklinę lentą pritvirtino jo brolis Gerimantas Rimkus.

Neseniai 92-ejų sukaktį atšventusią V. Dambrauskaitę - Razbadauskienę aplankėme Rietavo miestelyje, kur jau keleri metai ji gyvena dukros namuose. Pasitiko sukaktuvininkė mus sėdėdama fotelyje, su šypsena veide, deja, atmintis jau ,,prigesusi. Tačiau iš atminties neišsitrynė viena jai, matyt, labai įstrigusi frazė iš tų sunkių laikų: „Viens du suėmė, dvidešimt penkerius davė“...

Laimutė ŠMIDTIENĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija