Žemaičių kalbos puoselėjimas: nuo iniciatyvų iki veiksmų

Kalbininkas, žemaičių kalbos saugotojas ir puoselėtojas profesorius Juozas Pa­brė­ža kviečia visus kalbėti prigimtine savo kalba. Mūsų kraštietis, laikraščio bendraauto­rius prof. Albinas Bagdonas siūlo „naužmiršti na tik garsines, o ir rašy­tines dūnininku šnektos“. Be to, visai neseniai Seime vyko renginiai, skirti Žemaitijos regiono kultūrai ir žemaičių kalbos puoselėjimui bei priimta rezoliucija inicijuoti „Etninės kultūros valstybinės globos įstatymo, Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų užtikrintas Žemaitijos kaip istorinio Lietuvos regiono su sostine Telšiais ir regioninės žemaičių kalbos teisinis įtvirtinimas.“ „Šilalės artojas“, atliepdamas šiuos pasiūlymus ir palaikydamas sie­kį išsaugoti gimtąją tarmę, kviečia savo skaitytojus, rajono mokinius, pedagogus, kultūros darbuotojus ir kt. kurti, dalintis mintimis dūnininkų šnekta. Pasak prof. A. Bag­dono, „Šilales artojė̅“ atradus bint nadideli ploteli tikrīms žemaitiškīms tekstukams (eilėraštukams, kokīms nors trumpīms porinimams), sustiprėtų ir dūnininku rašytines šnektos norminims. Skaitydami tokius tekstukus išgrynintumėm ir sava šnekta, jug vos na kožnas kaims tur tos šnektos savumu. Daug mūsu šnektō svetimybiu (ypač slavizmu). Rēktu anus keisti į mūsiškes šnektos atitikmenius. Nors dūnininku šnekta prasided nu Kelmes, ēn pro Varnius (jin dar ir vadin varniškiu šnekta), tinsaas lig Nemuna (Pagėgē, Tauragė, Šiluti), anos cintras – Šilales rajons. Tad šilališkēms ir prigul imtis iniciatyvas jin saugoti ir plėtoti. Jūlab, kad yra žmonių, pasiryžusiu tum reikalu užsiimti. „Šilales artojis“ būtų puiki tribūna tokiam rekalū“.

O įžanginį straipsnį naujai laikraščio rubrikai „Žuodis jung“ parašė kraštietė kal­bi­ninkė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Mokslo tarybos pir­mininkė dr. Albina Auksoriūtė. 

Žemaičių tarmė nėra vientisa, ji skirstoma į tris patarmes. Pasak kalbininkės Onos Ka­žukauskaitės, kilusios iš Šilalės, kvėdarniškio kalbininko Kazimiero Jauniaus mo­ki­nys, didis kalbininkas Kazimieras Būga pasiūlė patarmėms įvardyti dūnininkų, dou­nininkų ir donininkų pavadinimus. Mokslinėje literatūroje vartojami kiti žemaičių patar­mių pavadinimai: pietų žemaičiai, šiaurės žemaičiai ir vakarų žemaičiai.

Pietų žemaičiai dar skirstomi į pietų žemaičius raseiniškius ir pietų žemaičius varniškius. Varniškių patarmė paplitusi Kuršėnų, Šaukėnų, Karklėnų, Užvenčio, Varnių, Laukuvos, Šilalės, Kvėdarnos, Švėkšnos apylinkėse, taigi Šilalės rajonas priskiriamas pietų žemaičiams varniškiams. Šviesios atminties kuršėniškis, žymus leksikografas ir dialektologas Vytautas Antanas Vitkauskas apie Šilalę rašė: „Kokia graži yra pati Šilalė, kokie ten gražūs ir geri žmonės gyvena! Pati žemaičių širdis, pats visos žemaičių garsios tarmės ir kunigaikštystės branduolys“. 

Tad kokios skiriamosios ypatybės būdingos šio krašto patarmei?

Pirmiausia reikėtų paminėti, kuo skiriasi pietų žemaičiai nuo aukštaičių. Pietų žemaičių, kaip ir kitų žemaičių, pagrindinis skiriamasis bruožas nuo aukštaičių yra kirčiuotų dvibalsių ie, uo tarimas. Tiek pietų žemaičiams priskiriami varniškiai, tiek raseiniškiai vietoj kirčiuotų dvibalsių ie, uo taria ilguosius ī, ū: pīns (pienas), dūna (duona), jūks (juokas), šīns (šienas), svīsc (sviestas), ūsis (uosis), vīns (vienas). 

Kaip rašė kalbininkas akademikas Zig­mas Zinkevičius, minėti dvibalsiai, išvirtę ilgaisiais ī, ū ir būdingi pietų žemaičiams, yra savasis žemaičių paveldas, o šių dvibalsių kitoks tarimas dounininkų ir donininkų plote jau yra kuršių kalbos įtaka. Kuršių įtakos labiausiai paveiktos yra šiaurinės ir vakarinės žemaičių tarmės dalys. Tad galima sakyti, jog pietų žemaičiai yra tikrieji žemaičiai, išlaikę senąjį žemaičių tarmės paveldą. Tačiau pietų žemaičiai tarpusavyje taip pat skiriasi. Varniškiai nuo raseiniškių skiriasi tuo, kad dvigarsius an, am, en, em verčia on, om, ėn, ėm: kond (kanda), ronka (ranka), somtis (samtis), skomb (skamba), švėntė (šventė), žėngė (žengė), lėmpa (lempa). Varniškiai ilguosius balsius o ir ė tiek kamiene, tiek galūnėje dvibalsina – taria kaip uo, ie: kuojė (koja), šakuos (šakos), pelie (pelė), siekla (sėkla), žuodis (žodis).

Senovės paveldas yra žodžio kamieno ir kirčiuotų galūnių, vadinamų nosinių balsių ą, ę, į, ų, tarimas on, ėn (en), in, un, pavyzdžiui, koncnis (kąsnis), žoncis (žąsis), kėnctė (kęsti), brenct (bręsta), linctė (lįsti), siunctė (siųsti). Blėsta dvibalsių ai, ei šaknyse vienbalsinimas. Seniau buvo drąsiai sakoma vāks (vaikas), vākščiuoji (vaikščiojo), rēk (reikia), ėšpēkc (išpeiks), o dabar retai beišgirsi.

Kai kuriose vietose vietoj afrikatų dž varniškiai turi priebalsius t, d, pavyzdžiui, medē (medžiai), medems (medžiams), jautē (jaučiai), jautem (jaučiams). Varniškiai trumpina galūnes, nekirčiuotų galūnių balsius išmeta, o ilguosius trumpina vīrs (vyras), nams (namas), neš (neša), vies (vėjas), raša (rašo).

Bene ryškiausiai varniškius su kitomis žemaičių patarmėmis sieja kirčiavimas – visuotinis kirčio atitraukimas, tvirtagalių dvigarsių spūdis ant pirmojo dėmens (krãus – kraujas), o vietoje tvirtapradės priegaidės turima laužtinė priegaidė (kâuls – kaulas, šâlt – šalta). 

Pietų žemaičiai varniškiai turi ir savitų žodžių, kurie žinomi tik to krašto žmonėms, tarkime, brastva (brasta), brėkšti (temti), grobai (žarnos), kuisis (uodas), kūlis (akmuo), multūzas (mulkis, ištižėlis), nakabis (velnias), snopis (apsnūdėlis), soda (kaimas). 

Šilalės krašto žmonės vartoja savų gražių, išmintingų posakių. Tarkime, liūb sakys mano babukas (močiutė): mīgu augsi, mīgu tuksi, mīgu nieka gera namatīsi (miegodamas augsi, miegodamas storėsi, miegodamas nieko gero nematysi), vīna galvelė – auksa dīnelė, kur nuēsi, ten numā, kur numirsi, ten kapā (viena galvelė – aukso dienelė, kur nueisi, ten namai, kur numirsi, ten kapai).

Albina AUKSORIŪTĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija