Jau seniai peršasi mintis, kad politinės naujienos Lietuvoje pa­tiria infliaciją, o adekvačiausiai jos, atrodo, perteikiamos humoro lai­­dose. Nors didžiųjų medijų žur­­na­listai mušasi į krūtinę, tvir­tin­dami, kad viską daro dėl mūsų teisės žinoti, tačiau kasdieniai informa­cijos srautai be poilsio dienų vei­kiančiose interneto portaluose labai dažnai skleidžia, švelniai sa­­kant, ne kokį kvapą. Ir šiandien jau juo­kingai skamba faktas, jog pir­maisiais spaudos leidybos am­žiais buvo įprastas užrašas, kad ki­tas leidinio numeris pasirodys ta­da, kai bus naujienų... 

Naujienai, kuri verta viešai paskelbti, anksčiau buvo keliami griežti reikalavimai. Kaip ir vaizdui – fotografijos atsiradimo pradžioje reikėdavo tikrai daug laiko, kad galima būtų užfiksuoti bet kurį vaizdą, daug dėmesio buvo skiriama apgalvoti, ką, kodėl ir kaip fotografuoti. Ir netgi mano jaunystės laikais, kai turėjau juostinį fotoaparatą su labai ribotu skaičiumi kadrų, negalėjau „pleškinti“ bet kur ir bet kada. Tačiau šiandien susiduriame su tikru fiksuojamų vaizdų tvanu, jų autoriai tiesiog kariauja dėl žiūrovų dėmesio, sugalvodami įvairiausių gudrybių, intriguodami pavadinimais ar paprasčiausiai bandydami šokiruoti. Todėl nenuostabu, kad po kurio laiko praktiškai kiekvienam žmogui kyla klausimas, kas vyksta su pasauliu. Tas pats klausimas kyla, kai socialiniuose tinkluose lyg nestabdoma upė liejasi „naujienos“ apie kažkokius ekstravagantiškus žmones, kurie bepročiauja, o besočiai portalai, nė nesigilindami, tai platina. Todėl sunku susigaudyti, kas tikra, o kas tik kažkieno fantazija, nebegali pasitikėti, ar paskelbtas „skandalas“ yra rea­lus, ar tik jo kūrėjams reikėjo skambaus pavadinimo, kovojant už visuomenės dėmesį. 

Štai praėjusią savaitę viešojoje erdvėje daug triukšmo sukėlė pranešimas, kad „prieš Lietuvą įvykdyta karinė agresija, mus užpuolė priešo dronas“. Vėliau sužinojome, jog pavojaus šį sykį nebuvo, kad pasienyje nukrito skraidyklė, kuri, tikėtina, nebuvo jokio gudraus karinio žaidimo, nukreipto prieš Lietuvą, dalis. Aišku, galima sakyti, jog geriau sureikšminti pavojų, nei jį ignoruoti. Tačiau, jei, neduok Dieve, iš tiesų į Lietuvą atskristų priešų karinis dronas, pranešimas apie jį, ko gero, būtų mažiau sensacingas. Nes kai viską pradedame vadinti „kultiniu“, „sensacija“, „neįtikėtinu“, nebelieka priemonių atkreipti dėmesį į tikrai išskirtinius dalykus.

Panašu, kad šiandien įtakingiausiais save vadinantys žurnalistai pateko į savo susikurtus spąstus. Daug metų visi politikai buvo kritikuojami, taršomos ne tik tikros, bet ir tariamos nuodėmės, nusižengimai, kol galiausiai dauguma Lietuvos žmonių buvo įtikinti, jog politika – purvina sritis, į kurią visi veržiasi dėl egoistinių tikslų. 

Suprantama, žurnalistiniai ty­rimai apie tai, kad, pavyzdžiui, aukštas pareigas užimantis asmuo galimai yra pažeidžiamas, nes kyla daug klausimų dėl jo praeities sprendimų, santykių, yra būtini – tokia yra žinia­sklaidos priedermė. Kita vertus, tie, kuriems į tyrimo lauką patekęs politikas nepatinka, džiaugsmingai trina rankas ir laukia efektingo finalo, tačiau kita dalis nuoširdžiai nesupranta, kodėl klausimai keliami būtent vienam ar kitam, jei „visi politikai tokie pat“?

Yra ir kita monetos pusė: politikai neatsako už savo žodžius, nesuka galvos, kad jie nenuvertėtų, jiems nesvarbu, kad šiandien šneka priešingai nei vakar, ar rimtu veidu dėsto nebūtus dalykus. Viena iš priežasčių – naujienos neįtikėtinu greičiu uždengia viena kitą ir galiausiai retas kuris atsimena, kas „guli“ po keliais naujausiais sluoksniais.

Matyt, dėl to gimsta ir įtarinėjimai, jog politikai ir žurnalistai yra komanda, veikianti sutartinai, kad mums nie­kada nepritrūktų naujienų, o kokia yra jų vertė, niekas per daug nesirūpina. Tikslas – žmonių galvose palikti ne turinį, o įspūdį, kad „visi yra įtakingi ir daug dirba“...

Be abejo, yra daugybė sąžiningai bei profesionaliai dirbančių žurnalistų ir politikų. Bet, kaip sakoma, šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Todėl tenka sutikti su kažkieno pasakyta mintimi, jog didžiausią pavojų žmogui kelia ne melas, nes jį galima demaskuoti, bet tušti plepalai.

Andrius NAVICKAS

Šių metų sausio-gegužės mėnesiais dyzelino pardavimai Lietuvoje sumažėjo beveik penktadaliu – tai beveik triskart daugiau, nei buvo prognozavusi Finansų ministerija.  Ekspertai pažymi, kad degalų akcizų didinimas akivaizdžiai nepasiekė numatytų tikslų: pasak pranešimo žiniasklaidai, realios valstybės biudžeto pajamos mažėja, o neigiamą poveikį jaučia tiek gyventojai, tiek verslas.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Šiandien abiturientai švenčia – keliose rajono gimnazijose rengiama iškilminga atestatų įteikimo ceremonija. Vidurinio ugdymo atestatas yra atpildas už 12 metų darbą, o nemažam būriui mūsų abi­turientų šiemet jis buvo labai dosnus. Baigiamieji egzaminai įvertinti net 21 šimtuku, at­veriančiu visus kelius į pasirinktas studijas.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Vasara – tai metas, kai vaikai gali atsikvėpti nuo mokyklinių rūpesčių, pasinerti į nuotykius ir naujus potyrius. O pasiekti tai padeda vasaros stovyklos. Todėl ir kasmetinė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokinių stovykla „Minčių restauracija“, kurią organizuoja gimnazijos socialinė pedagogė Jurgita Rumšienė, tapo nuostabiu nuotykiu, atradimu ir patirtimi.

Pirmąją antros pamainos stovyklos dieną 5–IIg klasių stovyklautojai aplankė Tauragę. Mokinius nustebino edukacija vėjo jėgainių parke „Vėjo spalva žalia“. Kaip parodė patirtis, konstruoti vėjo jėgaines – nelengvas uždavinys. Greitis čia nepadeda, o išminties nemažai reikia turėti. Stovyklos dalyvių laukė ir virtualios pramogos: buvo galima ir su draugais pažaisti, ir partizanais pabūti, o Taurų parke smagiausias radinys buvo Barzduko namas. 

Antrąją dieną stovyklautojai, lydimi mokytojų, vyko į Elekt­rėnus, kur smagiai važinėjosi kartingais, pramogavo dažasvydžio arenoje: išbandė ne tik greitį, bet ir pasitikrino, ar moka dirbti komandoje, strategiškai mąstyti ir kurti taktikas.

Šiaulius – Saulės miestą pajūriškiai aplankė trečiadienį. Kiek daug nuotykių ir veiklų jų laukė: mokiniai sprendė galvosūkius, atliko įvairias užduotis pabėgimo kambariuose, pietavo prie Geležinės lapės, o galiausiai aplankė Radijo ir televizijos muziejų bei Baltų centrą, kuriame baltų kultūros elementai virsta muzika, kur galima ne tik susipažinti su keramika, verslais, mįslėmis, baltų kultūra, bet ir pasitikrinti, kuo galėtum pats būti baltų pasaulyje – kariu, skalbėja, žolininke...

Aplankyta ir Klaipėda, kur susitikta su karinių jūrų pajėgų ir Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos atstovais, supažindinusiais su jūreivio kasdienybe, išbandytas laivo simuliatorius, apžiūrėti trys pagrindiniai laivai, kurių vardai susiję su baltų gentimis: Kuršis – skirtas išminavimui, Jotvingis – aprūpinimui, o Aukštaitis – patruliavimui.

Penktadienio pramogos bu­vo susijusios su vandeniu, pasidaliję į dvi grupes, vieni džiaugėsi malonumais Šilalės baseine, o kiti, nepabūgę nei lietaus, nei vėjo, išplaukė baidarėmis. Pasirodo, kad su smagia kompanija niekas nebaisu. 

Nepraleistas ir Šilalėje organizuotas žygis „Vaikai yra vaikai“ – nužygiavę net 6 km, stovyklautojai grįžo į gimnazijos kiemą ir aptarė šios stovyklos rezultatus. Be to, čia visų laukė ledai, o patiems linksmiausiems dalyviams buvo įteiktos dovanėlės. 

Šešių dienų stovykloje netrūko nuotykių, žinių, pagalbos draugui, o svarbiausia – dėkingumo, nes visos stovyklos metu dalyviai buvo skatinami dėkoti vieni kitiems, vairuoto­jams, vadovams. Juk norint, kad diena nušvistų kitomis spal­vo­mis, kartais tereikia nuo­šir­daus „ačiū“.

Už stovyklos organizavimą nuoširdžiai dėkojame sociali­nei pedagogei J. Rumšienei, jau­nųjų šaulių vadui Algimantui Dragūnui, mokytojoms Ritai Štėrienei, Irenai Linkytei, Ing­ridai Kurmytei, vairuotojams, kurių dėka lengvai ir greitai pasiekėme visus objektus, gimnazijos valgyklos darbuotojoms ačiū už skanų maistą.

Veronika GUDAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos istorijos vyr. mokytoja 

AUTORĖS nuotr.

Vaikščiodami miesto gatvėmis dažnai praeiname pro ženklus su mums mažai ką sakančiais pavadinimais. Vienos jų pavadintos žymių žmonių vardais, kitos – senų vietovardžių ar netikėtų įvykių atminimui. Tačiau retas susimąstome, kas slypi už tų vardų, nors kiekvie­nas pavadinimas turi savo istoriją – trumpą ar ilgą, svarbią visai šaliai ar tik mažai bendruomenei, bet visada vertą žinoti. Ko gero, ir ne visi šilališkiai žino, kodėl viena miesto gatvė yra pavadinta Vytauto Jurgučio vardu. O juk jis – garbus kompozitorius, mūsų kraštietis. 

Kraštietis kompozitorius, pedagogas, profesorius V. Jurgutis gimė 1930 m. liepos 10 d. Jo tėvų Onos ir Povilo Jurgučių šeimoje augo penki vaikai, trys broliai ir dvi seserys. Šilalėje tėvai buvo įsigiję lentpjūvę (Dariaus ir Girėno g., dabar toje vietoje veikia picerija „Bamba pica“). Prasidėjus trėmimams, O. ir P. Jurgučių šeima buvo išbuožinta ir dalis šeimos ištremta į Sibirą. Kadangi tuo metu Vytautas jau mokėsi Kaune, taip jam pavyko trėmimų išvengti.

Šiais metais minint V. Jurgučio 95-ąsias gimimo metines, norisi prisiminti kraštiečio nueitą kūrybinį kelią. Gimęs Šilalėje, Vytautas mokėsi tuometėje miesto vidurinėje mokykloje, dainavo chore, lankė įvairius meno būrelius, savarankiškai išmoko groti pianinu. 1948–1951 m. Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje jis studijavo choro dirigavimą, 1951–1952 m. gilino žinias Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tačiau nujausdamas sovietinės valdžios įtarinėjimus (dalis šeimos narių jau buvo ištremti į Sibirą), studijas Vilniuje nutraukė ir grįžo į Kauną, J. Gruodžio muzikos mokyk­loje mokėsi teorijos-kompozicijos pas prof. Julių Juzeliūną. 1956–1960 m. jau pats dėstė teorines discip­linas Vilniaus kultūros-švietimo technikume. Baigęs studijas, 1960–1961 m. V. Jurgutis dirbo pedagoginį darbą Šiaulių muzikos technikume, vėliau kone dešimtmetį – Vilniaus pedagoginiame institute, 1969–1974 m. buvo Muzikos teorijos katedros vedėjas, nuo 1974 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos (Lietuvos muzikos akademijos) Muzikos teorijos katedros docentas. Čia 1990 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Iki 2000 m. V. Jurgutis dėstė Lietuvos muzikos akademijoje. 

Mūsų kraštietis buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, Muzikos fondo pirmininkas, būdamas Vilniaus „Vytautų klubo“ prezidentu, surengė mokslinę konferenciją „Vytautas ir Lietuva“ (1994 m.), inicijavo knygos „Vytautas Didysis ir Lietuva“ parengimą bei išleidimą (1997 m.), parašė jai pratarmę.

V. Jurgutis yra sukūręs įvairių žanrų vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Kompozitorius neliko abejingas kamerinei instrumentinei muzikai, choro ir solo dainoms. Tačiau eidamas klasikinių tradicijų ir novatoriškumo sintezės keliu, stengėsi nenutolti nuo mūsų liaudies meno ištakų, savo kūryboje panaudojo dainų, šokių ir sutartinių intonacijas, kitokius elementus.

Jo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 100 įvairių žanrų vokalinių ir instrumentinių kūrinių, o kūryboje dominuoja stambios kantatinio-oratorinio žanro kompozicijos (kantata „Skambesiai“, vokalinė-instrumentinė poema „Kareivio laiškai“, koncertas smuikui ir kameriniam orkestrui). 

1976 m. už oratoriją „Donelaitis“ (J.Marcinkevičiaus žodžiais) apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1980 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 

V. Jurgučio kūriniai skambėjo koncertuose, konkursuose ir fes­tivaliuose ne tik Lietuvoje, bet ir Europos bei pasaulio scenose.

V. Jurgutis mirė 2013 m. vasario 23 d. Vilniuje, sulaukęs 83-ejų metų. Tačiau Šilalė neužmiršo savo iškilaus kraštiečio – mieste yra jo vardu pavadinta gatvė.

Vida BERŽINIENĖ

Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Informacinių išteklių ir metodikos skyriaus bibliografė kraštotyrai

AUTORĖS ir archyvo nuotr.

Šilalė turtinga garsiais, svarbių titulų iškovojusiais sportininkais, bet pastaruoju metu labiausiai mūsų kraštą garsina motociklininkai. Dakarą šiemet įveikęs Nerimantas Jucius nėra vienintelė šio sporto žvaigždė, kartu su juo nuo pirmos klasės plieninį žirgą valdyti mokėsi ir žadeikiškis Šarūnas Matutis. O šią savaitę lenktynininkas išvyko į pasaulio enduro čempionatą Rumunijoje.

Sportininkai ir draugauja, ir varžosi

Ant motociklo pirmoje klasėje kone tiesiogine šio žodžio prasme Šarūną užkėlė tėtis, visada buvęs aistringu motokroso lenktynininku. Jis tapo ir pirmuoju  sūnaus treneriu, ne tik pamokiusiu važinėti aplinkiniais keliukais, bet ir važinėjusiu kartu – iš tokių pasivažinėjimų abu grįždavo be galo laimingi. Nuo Šarūno motociklų sportu užsikrėtė ir jo draugas Nerimantas, iškart supratęs, kad jam reikia rimtesnio krosinio motociklo. Abu kartu ir išvažiavo į pirmąsias varžybas, kur sutiko gerokai daugiau už juos patyrusių  sportininkų. Jų patarimai bei pamokymai padėjo tobulėti, nes jokia sporto mokykla Lietuvoje motosporto treniruočių nerengia. Nuo tada nebuvo nė vieno sezono, kurį Šarūnas su Nerimantu praleistų, ir nė vienų varžybų, kuriose, jei tik gali, nedalyvautų. To reikėjo ir tebereikia sportiniam tobulėjimui.

„Esu vienas iš nedaugelio Lietuvos sportininkų, kuris važiuoja daugelyje disciplinų – dalyvauju enduro, hard enduro, cross cantry ir motokroso lenktynėse. Kiekvienose varžybose stengiuosi važiuoti maksimaliai gerai, o stabilus važiavimas bendroje metinėje įskaitoje užtikrina gerus rezultatus. Turiu net tris Lietuvos čempiono titulus“, – džiaugiasi Š. Matutis.

30-metis sportininkas prieš kelias savaites grįžo iš Estijos, kur kartu su Nerimantu dalyvavo Baltijos šalių enduro čempionate. Etapo nugalėtoju tapo Nerimantas, Š. Matutis savo klasėje liko antras. Baltijos enduro čempionato finalas vyks rugsėjo 20–21 d. Lietuvoje, Uoginių auto-moto sporto trasoje. Ten ir paaiškės, ar lietuviui pavyks pirmą kartą tapti Baltijos šalių enduro sporto čempionu.

„Sportiniai pasiekimai neturi įtakos mūsų draugystei su Nerimantu. Dažnai būname varžovais,  pasistumdome trasoje, bet jokių tarpusavio įtampų nelaikome, mums tai yra kaip smagus žaidimas“, – tikina Šarūnas. 

Svarbiausia ne greitis, o tikslumas ir įgūdžiai

Enduro sportas nėra smagus pasivažinėjimas motociklu. Šiose varžybose susitinka žmogaus valia, technikos ištvermė ir gamtos stichijos. Skirtingai nei klasikinėse motokroso ar kitų techninių sporto šakų varžybose, enduro trasose sportininkai kovoja ne tik su varžovais, bet ir su laiku, nuovargiu bei gamtos iššūkiais. Važiuojama miško takais, kalvotais laukais, akmenuotais keliukais, kur nėra žinoma, kas tavęs laukia už posūkio, todėl enduro čempionatuose svarbus tikslumas ir įgūdžiai.

 „Varžybos dažniausiai vyksta dvi dienas, ir niekada nelaimi varžybų tas sportininkas, kuris laimi vieną kurį greičio ruožą. Laimi tie, kurie greitai nuvažiuoja visus greičio ruožus, todėl pagal savo sugebėjimus turi pasirinkti optimalų greitį, kad galėtum ir greitai važiuoti, ir nepersistengti rizikuodamas, jog nesulaužytum technikos ir nepatirtum traumų“, – sako Šarūnas.

 Motokrose įgyta patirtis labai praverčia gyvenime, nes ugdo ištvermę, savarankiškumą, tvirtą charakterį ir, žinoma, padeda žengti į dar didesnes tarptautines arenas. 

 Š. Matutis tikina, kad į Dakaro ralį nesiruošia. Dalyvauti tokio lygio varžybose būtų įdomu, bet pasiruošimui reikėtų bent metų, o gyvenime, pasak sportininko, yra ir kitų didelių reikalų. Tačiau jau šią savaitę žadeikiškis išvažiuoja į Rumunijoje, Sibiu mieste vykstantį pasaulio enduro čempionato pirmojo etapo varžybas.

 „Tai garsiausios pasaulyje enduro varžybos – labai noriu išbandyti jėgas. Nieko nesitikiu,  neturiu tikslo kažką įrodyti ar parsivežti taurę. Tai bus pirmosios mano pasaulinio lygio varžybos.  Noriu apšilti kojas tokio lygio renginyje, nepatirti traumos ir būtinai nuvažiuoti iki finišo, kad įgaučiau patirties. Įveikus tokio lygio trasą, gal ir atsiras noras siekti kažko dar daugiau“,– viliasi Š. Matutis. 

Šaunumui įrodyti – lenktynių trasa

Nors Šarūnas tikina, kad sugeba pamatuoti riziką ir trasoje niekada nepasiduoda neprotingam azartui kovojant dėl vietos ant pakylos. Vis dėlto sportininkas pripažįsta, jog enduras yra „super krizinė“ sporto šaka, kurioje adrenalinas tampa nuolatiniu palydovu.

 „Nesu visiškas adrenalino fanatikas, labai jaučiu savo kūną ir žinau, kada galiu kažkiek surizikuoti. Daugiausia adrenalino gauni tada, kai darai kažką naujo, iki tol nebandyto ir nežinai, kaip pavyks. Aš užsiimu tokiais dalykais, kurie daromi palaipsniui, po žingsnelį, kylant palengva į viršų, pamažu greitėjant ir nedarant didelių šuolių. Tiems žmonėms, kurie stengiasi gatvėse įrodyti savo šaunumą, palinkėčiau atvažiuoti į sportine trasą ir parodyti, ką jie iš tikrųjų sugeba. Tada suprastų, kiek daug dalykų jie turi išmokti, ir kad gatvėse to padaryti neįmanoma“, – sakė Š. Matutis.

Sportininką galima vadinti laimės kūdikiu. Nors ekstremalus ne tik sportas, kuriame jis siekia pergalių, bet ir jo pamėgtos laisvalaikio veiklos, iki šiol nėra patyręs rimtų traumų. Šarūnas tikina, jog motoralio trasoje greitis nėra toks didelis, kaip atrodo žiūrint į ore skrendančius motociklus. Jei žiedinėse varžybose ant asfalto motociklai skrieja net 300 km per valandą greičiu, tai enduro sporte natūraliais keliukais važiuojama 80 – 90 km per valandą greičiu, retai pasiekiama 100 km padala. Nedidelis greitis leidžia išvengti ypač sunkių traumų ir tragiškų atsitikimų.

Pasak Šarūno, motociklininkai saugo ne tik save, bet ir techniką. Naujas motociklas kainuoja 8 – 10 tūkst. eurų, o juo dažniausiai lenktyniaujama tik vieną sezoną. Po jo technika perleidžiama mėgėjams, o varžyboms perkamas naujas motociklas. Kad jis būtų patikimas kovos draugas, dar reikia specialiai paruošti.

 „Technika, su kuria vykstama į varžybas, turi būti patikima. Būtų labai apmaudu, jei nuvažiavus į svarbias varžybas, sumokėjus startinius mokesčius, skyrus kelionei daug laiko, negalėtum startuoti ar pirmą dieną motociklas sugestų“, – neslepia sportininkas.

Motociklu kilo į Havajus

 Po transporto elektronikos studijų Lietuvos inžinerijos kolegijoje Kaune likęs gyventi žadeikiškis vadovauja įmonei, užsiimančiai komercinių pastatų priežiūra. Tačiau tik Šarūno darbas su sportu neturi nieko bendro. Gyvenime jį visur lydi technika – garaže stovi net penki motociklai. Vieni sportui – endurui, cross cantry, kiti motokrosui. Jie atrodo panašūs, bet iš esmės šiek tiek skiriasi. Šarūnas tikina, jog labai gerai turėti garaže daugiau motociklų, nes jei kažkurį ruošia varžyboms, tai su kitu gali važiuoti treniruotis.

 Nors iš savo gyvenimo Š. Matutis neišbraukė ir automobilių, kuriais iki varžybų trasos gabena sportinius motociklus, laisvalaikio be plieninių žirgų neįsivaizduoja. Motociklų fanatiko kelionės būna spontaniškos, po ekstremalius regionus, be didelio planavimo ir būtinai tokiomis vietomis, kur turistai retai įkelia savo koją. Kelis metus svarstęs, į kokią tolimą kelionę leistis, pernai su draugu patraukė į Indiją. Išsinuomoję indiškus motociklus, užsimojo pavojingam iššūkiui – užvažiuoti į Himalajus, aukščiausius pasaulio kalnus. Pavyko pakilti į 5,2 km aukštį, kur jau duso varikliai ir patiems buvo sunku kvėpuoti.

 Tačiau smagiausia Šarūnui lėkti motociklu pažįstamose vietose ir su artimiausiais draugais. Tada visi spaudžia akseleratorių savo tempu, smagiai pajuokaudami ir šelmiškai paragindami vienas kitą neatsilikti. Abu Šilalę garsinantys motociklininkai jau bene 15 metų priklauso Klaipėdos motoklubui „Kirai“. Šarūnas tikina, kad juos jungia ne tik aistra motociklams, bet ir panaši sportinė filosofija, ir važiavimo patirtis. Tokių treniruočių gana dažnai būna ir Šilalės apylinkėse – tada ausyse švilpia vėjas, o mintyse vienas po kito kyla gražiausi vaikystės prisiminimai.

Daiva BARTKIENĖ

NUOTR. iš Š. Matučio archyvo

Jau tapo tradicija iškart po miuziklo vakaro Bijotuose organizuoti ir didžiausią festivalio renginį – šventę, kuri džiugina ir mažus, ir didelius. Tad liepos 19-ąją, šeštadienį, Bijotų dvaro sodyba vėl prisipildys šurmulio, muzikos ir vasariško džiaugsmo: čia vyks vienas iškiliausių Šilalės krašto kultūros renginių – Bijotų dvaro festivalis. Organizatoriai žada turiningą programą, kurioje susipins įvairios meno formos, tradicijos, pramogos visai šeimai ir, žinoma, įspūdingi muzikos pasirodymai.

Pramogos visai šeimai – nuo edukacijų iki ponių

Festivalio vartai atsivers nuo 16 val., kuomet Baublių muziejaus parke prasidės įvairios veiklos. Lankytojai galės išmėginti tradicinius lietuvių liaudies žaidimus, susipažinti su Žąsų muziejaus edukacija ar prisijungti prie lauko paveikslų parodos kūrimo kartu su tapytojų grupe „Mėlynas menas“. Mažieji džiaugsis galimybe jodinėti poniais Pikiu ir Poriu, o mažiausieji ir drąsūs suaugusieji (taip, taip – ir suaugusieji) galės jėgas išmėginti pramogų parke „Išsitaškom“ (mokama pramoga).

Sunaikinus dvarų kultūrą, apie ją mes žinome itin nedaug. O štai Bijotų dvare šeštadienį bus unikali proga apie tą kultūrą, tradicijas, virtuvę sužinoti daugiau. Norintys pasinerti į dvarų gyvenimą, kviečiami į itin įdomią ir populiarumo Lietuvoje sulaukusią edukacinę paskaitą apie dvarų virtuvę „Didysis kaminas“, kurią skaitys dvarų kultūros tyrinėtojas dr. Marius Daraškevičius.

Taip pat festivalyje laukiami dainuojamosios poezijos gerbėjai – bus galima pasiklausyti atlikėjo Tautvydo Vėtros, kuris žada pristatyti debiutinę dainuojamosios poezijos programą „Pasikalbėk su manimi eilėmis“.

Na, o kelionių entuziastai galės leistis į ekskursiją elektrobusu Bijotai–Girdiškė–Bijotai, išvykimai numatomi 16, 17 ir 18 val. iš muziejaus aikštelės.

Muzikos programa – nuo folkloro iki roko

Nuo 17 val. festivalio scenoje skambės įvairių žanrų muzika, atspindinti ir lietuviškas šaknis, ir tarptautinį skambesį. Programą pradės linksmos muzikos ansamblis „Padkava“ bei liaudiškos muzikos kapela „Bijotaičiai“. Vėliau pasirodys Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, pristatysiantis Benjamino Gorbulskio šlagerius kartu su solistais Vygantu Bemovu (tenoras) ir Gabriele Bielskyte (sopranas).

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“, pastaraisiais metais lietuvius sužavėjęs tradiciniams instrumentams ir vokalui aranžuotomis „DJ Kaziukas“ dainomis, bijotiškiams ir svečiams pristatys ne tik šiuos populiarius kūrinius, tačiau papuoš festivalio sceną visų penkių Lietuvos etnografinių regionų skambesiu.

Savo unikalią programą pristatys ir pasaulio muzikos skambesį atneš „Nalata Project“ – spalvinga grupė iš Brazilijos ir Latvijos, suvienijusi ispanų bei Lotynų Amerikos ritmus. Vakaro įkarštyje pasirodys žinoma lietuviška roko grupė „Thundertale“, o šventę vainikuos „The Roop“ – grupė, kurios pasirodymai nepalieka abejingų. 

Bijotų dvaro festivalis atviras visiems lankytojams

Pasak festivalio organizatorių, Bijotų dvaro festivalis – tai daugiau nei vienadienis renginys, tai – puiki proga vasaros savaitgalį praleisti prasmingai bei turiningai, supažindinant šeimą su kultūros paveldą puoselėjančiomis iniciatyvomis, mėgaujantis profesionalia muzika ir dalyvaujant edukacinėse veiklose. Tai gyva kultūros, bendruomeniškumo ir istorijos šventė, kuri kiekvienais metais pritraukia vis daugiau lankytojų iš viso regiono. Šių metų programa dar kartą patvirtina – kultūra gali būti ir turininga, ir smagi.

Renginys nemokamas, kviečiami visi – maži ir dideli!

* * *

Festivalio anonsas: https://youtu.be/5PUoMPdETC0

Kaip atvykti į Bijotus: 55°28'10.1"N 22°34'06.3"E

Festivalį finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Rėmėjai: Bertašių šeimos ūkis, 17 metų Šilalėje ir Tauragėje veikianti sveikatinimo bei grožio paslaugas teikianti klinika „Aurum“, Skrodenių šeimos ūkis, transporto įmonė „Autoniukas“, statybinės technikos ar įrankių centras „Cramo“, „Arvaga“, teikianti žemės ūkio technikos nuomos ir žemės ūkio paslaugas, medienos apdirbimo ir prekybos įmonė „Vudnera“, UAB „Šidagių mėsinė“, „Optita“, pramogų parkas „Išsitaškom“ (vienintelis toks vientisas batutų parkas Europoje), Alyvuogės.lt, Šilalės autobusų parkas, gėlių salonas Tauragėje „Gėlės iš Olandijos“.

Informaciniai rėmėjai: Šilalės rajono laikraštis „Šilalės artojas“, Tauragės radijas 98,2 fm, portalas „Tauragėsžinios.lt“, muzikinė-informacinė radijo stotis XXL FM.

Partneriai: Bijotų seniūnija, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, Šilalės gidų asociacija, VšĮ „Žaliasis regionas“, Šilalės Stasio Girėno šaulių 703-ioji kuopa.

Daugiau informacijos internete – www.bijotai.lt

Festivalio naujienas taip pat galite sekti Facebook ir Instagram: https://www.facebook.com/Bijotai.lt; https://www.instagram.com/bijotu_dvaro_festivalis

Organizatoriai

Šis pavasaris ir jau įpusėjusi vasara nieko gero nežada ne tik poilsiautojams, bet ir bitininkams. Be to, pastarieji tikina, kad šiemet nebus pilnų statinių medaus ne tik dėl prasto oro, bet ir dėl to, jog gausėja pigaus, įvežtinio produkto, o tai verčia naikinti lietuviškus bitynus, nes konkuruoti tampa vis sudėtingiau – pirkėjai dažniau renkasi ne kokybišką, bet pigesnį produktą.

Žydrūnė MILAŠĖ

E. Razbadausko nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 53

Esu pokario vaikas. Tik iš patyliukais tartų tėvų pasakojimų žinojau, kad „prie Smetonos“ gyventi buvo gerai, o kai atėjo rusai, gyvenimas daug kam apsivertė aukštyn kojomis. Tas kalbas paįvairindavo liaudiški intarpai: užėję sovietų kareiviai apdergė visus pašalius, o po metų įžengę vokiečiai pirmiausiai ėmė statyti tualetus...

Pirmoji sovietinė okupacija buvo brutalus rankų išsukinėjimas lengvapėdišką neutralitetą paskelbusiai lietuviškai valdžiai. Kažkada rašiau, kad iš esmės visos Lietuvos vyriausybės buvo lepšės, nes nesugebėjo organizuoti nors menkiausio pasipriešinimo, o ieškodamos užuovėjos, iš dvejų agresyvių jėgų rinkosi tai vieną, tai kitą. Kita vertus, šiandien apie tai postringauti lengva, nes ano meto aplinkybės buvo kur kas rūstesnės. 

1939 m. spalio 10 d. pasirašius Lietuvos ir Sovietų sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, tapo aišku, jog Maskva skubės užsitikrinti SSRS vakarinių sienų saugumą. Ji turėjo kaip nors užbaigti Žiemos karą su Suomija, o 1940-ųjų birželio viduryje naciai įžengė į Paryžių. Jau prieš tai prie Lietuvos sienos buvo sutelkta apie 221 tūkst. kareivių bei karininkų. 30 tūkst. jų pagal sutartį Lietuvoje buvo dislokuota dar 1939 m. rudenį, tad reikėjo mažiausios dingsties, kad dar apie 100 tūkst. įžengtų per sieną. O tą dingstį surasti nebuvo sunku: Sovietų sąjunga apkaltino Lietuvą tariamai grobiant raudonarmiečius ir taip sulaužė sutartį. 

Toliau okupacijos režimas ėmė riedėti visu smarkumu. Lietuvos karinė žvalgyba nustatė, kad 1940 m. birželio 11 d. Maskva jau buvo parengusi okupacijos planą. Formaliai teliko Vilniui pateikti ultimatumą, ir vėlų birželio 14-osios vakarą jis buvo gautas. Iki paryčių posėdžiavusi Lietuvos vyriausybė balsų dauguma nutarė pakelti rankas, tik prezidentas Antanas Smetona siūlė atmesti ultimatumą ir ginklu priešintis agresijai, tačiau dauguma Vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę. Nusprendus nesipriešinti, buvo laikoma, jog ultimatumas priimtas.

Jau birželio 15-osios popietę, apie 15 val., Raudonosios armijos daliniai įžengė į Lietuvą. Pirmiausia jie įsiveržė į Lietuvos teritoriją netoli Eišiškių, užpuolė Švenčionėlių pasieniečius, pagrobė Vilniaus bei Alytaus pasienio barų policininkus, apšaudė pasienio policijos sargybos būstinę Ūtoje. Žuvo policininkas Aleksas Barauskas – pirmoji okupacijos auka.

Lygiai po mėnesio, 1940-ųjų liepos 14–15 d., okupantai su lietuviškaisiais kolaborantais surengė vadinamuosius rinki­mus į Liaudies seimą. Inžinierius, istorijos analitikas Kazys Blaževičius laikraštyje „XXI amžius“ išsamiai aprašė šį spektaklį.

„Rinkimų generaliniu režisieriumi buvo „tautų tėvas“ Stalinas, jo asistentais – Kremliaus emisarai Dekanozovas ir Pozdniakovas, pagrindiniais aktoriais – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas, Petras Cvirka, Povilas Pakarklis ir kiti okupantų pastumdėliai“, – rašė autorius.

 Sovietiniu įpročiu paskelbta, jog rinkimuose balsavo 99,16 proc. rinkėjų. Į Liaudies seimą išrinkti 79 deputatai, kurių nemažai, anot K. Blaževičiaus, į kandidatų sąrašą buvo įrašyta netgi be jų žinios. Netrukus šie ir kiti padlaižūnai, kurių nemažai buvo ir iš žinomų intelek­tualų bei rašytojų gildijos, skubėjo parvežti Stalino „saulės“, nušvitusios naujais trėmimais, kankinimais, žudymais...

Ne kartą teko girdėti: kam prisiminti šiuos prieš 85-erius metus nutikusius kataklizmus? Manau, kad būtent šiandien, kai šalia Lietuvos sienų naujai atgimęs „stalinukas“ nori sunaikinti nepriklausomą valstybę ir žudo savo brolius slavus, mums reikia mokytis priešo scenarijų. Juk, nepaisant laiko skirtumo, jie tokie panašūs...

Tariamai pratyboms pasieny­je sutelkia milžinišką kariuomenę, surengia provokaciją, Putinas skelbia, jog neva Lietuvoje engiami rusakalbiai, kuriuos reikia ginti, dar pagrindžia šį „faktą“ istoriniais prasimanymais, kurie įtikina Vakarus, ir štai mūsų miestų gat­vėse kai kas atėjūnus pasitinka su gėlėmis... 

Juoda menamų įvykių eiga. Kai kas sakytų, kad gal tas apžvalgininkas išprotėjo. Bet anais 1940-aisiais žmonės irgi patikėjo, jog vienintelis išsigelbėjimas nuo artėjančių baisiųjų nacių – rusiškasis okupantas. Atsiranda, tarkime, koks tūlas J. Paleckis, kuris pirmajame Liaudies seimo posėdyje ragina „paduoti ranką broliškai tarybų sąjungai“, t.y. Rusijai, ir jos „klestėjimo garantui draugui Stalinui“, t.y. Putinui…

Viskas paprasta. Paruoštukai Kremliuje yra. Tik ar mes mokomės iš praeities pamokų?

Česlovas IŠKAUSKAS