Šilalės ateičiai - smėlio pilis

Jau turime kelias žiedines sankryžas, baseiną ir trium­fo arką. Tiesa, kol per Balsius remontuoja kelią, dar turime ir šviesoforą. Ir kai atrodė, jog betrūksta tik tilto išilgai tvenkinio, netikėtai kone miesto centre atsirado smėlio pilis. Žmonės ėjo jos žiūrėti, džiaugėsi ir fotografavosi. O kai jau visi išreiškė susižavėjimą, tai Aukštuomenės kronika irgi nusprendė pasisakyti ir perteikti kitą visuomenės nuomonę šiuo subtiliu klausimu. Mat kai kurie nesusipratėliai žiūri į pilį, niurna ir traukia pečiais:

- Kodėl iš smėlio? Argi laikys? Ir kodėl ant šaligatvio, o ne, tarkime, tvenkinio pakrantėje?

O taip, lietūs užeis, smėlio pilį nuplaus, vėjai į kišenes supūs nupirktą smėlį. Bet... Metai praeis, kiti ateis, o mies­tui paliks legenda. Ją žmonės kartos iš lūpų į lūpas, kartos keisis, o legenda gyvens.

Sykį buvo toks Jonas, kuris mėgo statyti svajonių pilis. Pilis mėgo, bet statyti nelabai sekėsi. Durniausia, jog tos pilys griuvo nė nepastatytos. Nei draugai, nei giminės, nei smalsūs turistai nespėdavo prie jų nusifotografuoti, tai ir nuotraukos nesklido per visą pasaulį internetu. O juk galėjo pasaulis išgirsti apie tokį statytoją, galėjo plūsti čia piligrimai, sugrįžę namo rodyti nuotraukas, sakyti savo draugams ir artimiesiems:

- Ir aš čia buvau! Žinot, kas statė?..

Maža Jono pilis - menki įdėjimai, stabilumo nėra. Bū­tų didžiulė, galinga - ar ją negeri vaikai paspirtų koja? Suprato Jonas: pilis turi bū­ti Seimo didumo. Tada ir apsauga garantuota!

Prieš kažkiek metų Seimo svajonių pilį jis statė ne vienas. Turėjo būrį šauklių, kurie nešė per kraštą gerąją žinią, trimitavo visiems apie Jono pergalę, ant sienų, langų ir durų klijavo statytojo nuotrauką. Labai gerai dirbo samdyti šaukliai - taip šaukė, kad jis ir pats patikėjo pergale, jau ruošėsi keltis į savo statytą ir paimtą Seimo svajonių pilį. Ne vienas ruošėsi keltis - su visa svita, su savo kariūnais ir generolais, kuriems pažadėjo šilčiausias Sei­mo svajonių vietas.

Ir štai išaušo diena, kai lagaminai jau sukrauti, su kaimynais beveik atsisveikinta. Bet...pramerkia Jonas akis - jokios svajonių pilies! Anei griuvėsių, nei pamatų, visiškai nieko - nei pareigų, nei mandatų.

Antrą sykį Seimo svajonių pilį Jonas statė dar atkak­liau, samdė dar brangesnius šauk­lius, bet ir antroji griuvo. Ir kai nebeliko jokios vilties, kažkas į ausį pašnabždėjo žodžius:

- Kam tu statai Seimo aukščio pilis? Susiręsk iš smėlio – ir išsipildys svajonė turėti pilį. O paskui, kai visi pamatys, tegu smėlio pilis patyliukais subyra. Tyliai, ramiai, lyg pinigai į kišenę. Dienos, savaitės ir metai praeis, o žmonės kalbės: čia buvo smėlio pilis. Kiti klaus: kas tas statytojas? Senieji jiems atsakys: tai tas garsusis Jonas, kur savo ir mūsų džiaugsmui smėlio pilį pastatė!

Paklausė to balso Jonas, suorganizavo ant šaligatvio pilį. Ir štai, žmonės eina pro šalį ir netveria džiaugsmu:

- O taip, smėlio pilis gerokai pigiau, nei tiltas išilgai tvenkinio!

Dar ir Kultūros centro priekį ta proga padažė – kaip kolchozų laikais, kai laukdavo partkomo patikrinimo, fermas su kreida pabaltindavo... Laikina? Bet juk taip gražu. Tik tas niekdarys lietus visą planą gali sugadinti...

Alius ŠAKINIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.