Kuo būti? Šis klausimas per amžius kamuoja besirenkančius gyvenimo kelią. Kartais pasirinkimas nebūna teisingas, ir tenka bandyti iš naujo. Interjero dizainerė Guoda teigia esanti savame kelyje.

– Kas tavo galutiniam apsisprendimui būti dizainere padarė didžiausią įtaką? 

– Šis klausimas man baimės nekėlė. Visuomet turėjau pomėgių ir mokslo sričių, kuriomis žavėjausi, norėjau praplėsti žinias, išmokti naujų dalykų, pasigilinti į tai, ką mėgstu. Galbūt didžiausios dvejonės kilo tada, kai reikėjo galutinai iš visų dalykų, kuriuose jau vidurinėje buvau atradusi save, pasirinkti vieną vienintelį. Tai jaunam žmogui tik­rai nėra taip paprasta, bet, manau, būtina drąsiai kliautis tuo, ką sako širdis. Tiesa, gal tas pasirinkimas būna sunkesnis žmonėms, kurie susilaukia spaudimo iš aplinkos. Mano aplinkoje tokio spaudimo niekada nebuvo – tiek iš artimųjų, tiek iš draugų jaučiau vien palaikymą, man buvo duota absoliuti laisvė ir skatinimas savęs neriboti. Už tai esu labai dėkinga.

Dėl studijų sprendimą priėmiau pati, juo labiau, kad galutinai apsispręsti padėjo ir visas likusias abejones išsklaidė stojamieji egzaminai. Nors juos laikyti nebuvo lengva, įsitikinau, jog interjero dizainas bus mano kelias – galbūt pilnas iššūkių, bet manęs nevaržys, leis daryti tai, kam jaučiu potraukį. 

– Neretai džiaugsmą prieš naują gy­venimo etapą – studijas – pakeičia negatyvūs jausmai: nepasitikėjimas savimi, noras mesti, nusivylimas programa, specialybe, ap­linka ar dar kuo nors. Ar tau taip nenutiko?

– Buvo ir būna visko. Iš savo studijų susirinkau didžiulį žinių bagažą, taip pat atradau ir išmokau daug naujų, su darbu nesusijusių dalykų apie save ir dėl savęs. Iš kitos pusės, studijos man paliko tam tikrą psichologinį randą. In­terjero dizaino studentai (kaip tikriausiai ir kitų meniškos krypties prog­ramų) dažnai susiduria su aplinkinių požiūriu, jog ši specialybė – nerimta, tarsi tai būtų tik atsipalaidavimas, dekoras dėl smagumo, neturintis nieko bendro su „tikro darbo“ virtuve. 

Iš tiesų yra visai kitaip – mokytis bu­vo nelengva, o dirbant tikrai nėra taip, kad „tiesiog padekoruoji“ aplinką. Turi kurti saugią, ergonomišką erdvę, rasti sprendimus, išspręsti kompleksines problemas. Didelis darbo krūvis ir neretai bemiegės naktys galvojant, kaip išpildyti savo dizaino viziją tam tikram projektui, kaip pritaikyti teoriją techniniam sprendimui buvo ypatingai sunki dalis, kartais vertusi suabejoti, ar tikrai sugebėsiu. Vis dėlto buvau pakankamai atkakli – visuomet žinojau, kad privalau stengtis. Tad tie sunkumai, žiūrint atgal, nebuvo nusivylimas. Jie buvo neatskiriama mokslų ir gyvenimo dalis.

– Ar jauti, kad tavo „kuo noriu būti“ planas jau visiškai išsipildė? O gal atvirkščiai – kažką pakeitei ar planuoji keisti? 

– Mano planas išsipildė 100 procentų! Subtili, graži ir patogi erdvė yra neatsiejama nuo žmogaus kasdienybės, net jei kasdienėje rutinoje to nepastebime. Dirbu tam, kad ją tokią ir sukurčiau, kad ji suteiktų žmogui komfortą, estetinį pasitenkinimą. Tai suvokdama esu laiminga, todėl ir profesijos keisti neketinu. Bent jau artimiausius metus. Žinoma, dirbti to paties darbo 30 ar daugiau metų tik­riausiai nenorėčiau – bijau išsikvėpti, bet interjero dizainas pilnas galimybių, yra įvairių būdų, kaip jį suderinti, pakreipti kitų sričių link. Jeigu jausiu, kad „trūksta oro“, neatmetu ga­limybės ieškoti ko nors naujo. Bet nemanau, jog nuo savo specialybės kada nors stipriai nutolsiu.

– Kas yra ta­vo kasdienis „va­rik­­lis“? Ko­kios savybės padė­jo stu­dijuojant ir tapti gera spe­cia­lis­te?

– Pasirodo, asmeninės ydos profesijos lauke gali tapti pliusais. Ne­abejoju, kad studijas įveikti man labai padėjo taip vadinamas principingas charakteris ir noras parodyti, jog visada galima daugiau ir geriau nei iš tavęs tikimasi. Manau, kad toks požiūris svarbus ir kasdienybėje. 

Be užsidegimo ir vidinės aistros, interjero dizaineriui taip pat be galo svarbu socialiniai įgūdžiai bei mokėjimas įsiklausyti į klientą, suprasti, ko iš tavęs norima ir tikimasi, net kai klientas neranda žodžių tam nupasakoti. Tada svarbu, ieškant bendrų kompromisų, mokėti jį nukreipti tinkama linkme. Kai šitai pasiseka, motyvacijos „varikliukas“ suteikia dar daugiau jėgos.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Naują savaitę pasitinkame su įsi­galiojančiais griežtesniais reikala­vimais lankantis įvairiose vietose be Galimybių paso. Vis dėlto tiems, ku­­­riems (cituojant poetą An­ta­ną A. Jo­nyną) „svarbiausias iš menų nėra kirpimas“, progų ko­ky­biškai pra­leisti laiką tikrai bus – be Ga­li­mybių paso leidžiama lankytis muziejuose ir parodose, bibliotekose bei atviro­se erdvėse vyksiančiuose renginiuose, šventėse ir kituo­se susi­bū­ri­muo­se vie­šose vie­tose, kuriose dalyvauja iki 500 as­menų.

Pra­ėjusį savaitgalį pasibaigė 78-asis Ve­ne­cijos kino festivalis, kuriame apdovanojami A klasės kino kūrėjai. Čia šiemet triumfavo ir lietuvis – Lauryno Bareišos filmas „Pili­gri­mai“ išrinktas ge­riausiu konkursinės programos „Ho­ri­zontai“ filmu. Šioje kategorijoje vertinami jaunieji kino kūrėjai ir jų filmai, išsiskiriantys drąsa bei originalumu. Pagrindinį festivalio apdovanojimą –

„Auksinį liūtą“ – pelnė prancūzų režisierės Audrey Diwan drama apie abortus „L‘événement“ (angl. „Happening“).  

Vilniuje sekmadienį baigėsi du itin įdomūs festivaliai. Vienas jų – „Kreivės“, kurio pagrindinė tema Lietuvoje tikriausiai galėtų sukelti ne mažesnes audras, nei praėjusios Kaunas Pride eitynės. Festivalio programoje – Šiaurės šalių filmai bei diskusijos, dedikuotos būtent LGBTQ+ bendruomenei. Taip siekiama paskatinti tarpusavio toleranciją bei supratimą bendruomenės atžvilgiu. Kitas įdomus festivalis – Vilniaus galerijų savaitgalis, kurio metu dalyviai galėjo nemokamai aplankyti per 30 muziejų, galerijų bei eksperimentinių erdvių. 

Klaipėdoje praėjusią savaitę baigėsi tarptautinis animacijos ir videožaidimų festivalis „Blon“. Jame buvo pristaty­ti aukštos kokybės animacijos filmai bei vaizdo žaidimai, verti ir suaugusiųjų dėmesio, kadangi jų temos atspindi ir Lie­tu­voje aktualias prob­lemas: lyčių lygybę, toleranciją, laisvę. 

Klai­pė­da rugsėjį pa­skelbė „Šiuo­lai­ki­nio meno mėnesiu“. Rug­sėjo 15 d. prasidės šiuolaikinės muzikos festivalis „Per­mainų muzika“. Ja­me – net 8 šiuolaikinės ir laiko pa­tik­rintos muzikos bei kūrybos dienos, kur žiūrovai klausysis ir stebės jau pripažintus lietuvių bei užsienio autorių kūrinius ir premjeras. Festivalis tęsis iki spalio 7 d., o visą jo programą pamatyti galima internetiniu adresu koncertusale.lt.

Klaipėdos krašte rugsėjo 17 d. jau 15 kartą rengiamas tarptautinis me­nų festivalis „Plartforma“. Klai­pė­do­je, Palan­go­je ir Kretingoje vyksiančių renginių šūkis „Per­krau­nam“, kuris nurodo pagrindinę jų temą – tarpinę žmonių būseną tarp pandemijos ir postpandeminio pasaulio. Programoje – daugybė paskaitų, seminarų meno tematika, teatro, muzikos, šokio, įvairių meno projektų ir kt. Jie vyks iki spalio 1 d., o sužinoti daugiau galima tinklalapyje 2021.plartforma.lt. Dalis renginių – nemokami.

Galimybių turiningai praleisti savaitę turi ir šilališkiai. Štai ateinantį šeštadienį Padievaičio piliakalnio papėdėje rengiama Europos paveldo diena ir projektas „Įtraukiantis paveldas“,  penktadienį Kaltinėnų kultūros namuose skambės Žemaitijos vokalinių ansamblių festivalis „Atsiliepk dainoj...“ ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuo rugsėjo 20 d. pradedama mokėti 2021 m. pereina­mojo laikotarpio nacionalinė parama už pieną. Beveik 17 tūkst. pieno gamintojų bus išmokėta 12,3 mln. Eur.

Pagrindiniai reikalavimai atsietajai nacionalinei paramai už 2021 m. gauti liko tokie pat, kaip ir 2020 m. Parama mokama tiems gamintojams, kurie 2006–2007 kvotos metais pardavė pieną ir 2007 m. kovo 31 d. turėjo nustatytą 2006–2007 kvotos metams pieno gamybos kvotą. Be to, pretenduojantieji į šią paramą turi būti įsiregistravę valdos valdytojais arba partneriais Žemės ūkio ir kaimo verslo registre. Valdos, kurioje pieno gamintojas registruotas valdytoju arba partneriu, valdytojas turi būti 2021 m. deklaravęs žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Kaip ir 2020 m., parama bus mokama tiems pieno gamintojams, kurių vardu 2021 m. sausio–birželio mėn. Ūkinių gyvūnų registre buvo registruotos pieninės karvės.

Pieno gamintojams, kurie atskaitos laikotarpiu (2006–2007 kvotos metais) parda­vė pieną, tačiau šių metų sausio–birželio mėn. pieninių karvių neturėjo, atsietoji nacio­nalinė parama nemokama.

Paramos dydis –15,56 Eur už atskaitos laikotarpiu parduoto pieno toną.

Paramą kiekvienam gamintojui apskaičiuos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, o išmokės Nacionalinė mokėjimo agentūra. Patiems pieno gamintojams paraiškų teikti nereikia, nes duomenys imami iš turimų registrų.

Paramos mokėjimo taisyklės patvirtintos 2021 m. rugsėjo 3 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-552.

Nors valstybė kiaulininkystės kaip žemės ūkio ekono­mikos šakos visiškai neremia, Vingininkų komplekse įsi­kūrusios UAB „Vyturys“ vadovai tiki, jog lietuviai visada norės valgyti kiaulieną ir tas poreikis nulems įmonės perspektyvas. Buvusiame komplekse dabar laikoma per 2,6 tūkst. paršavedžių ir apie 4 tūkst. paršelių, kuriems auginti taikomos naujausios technologijos.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Yra žmonių, kurie visą gyvenimą vejasi savo svajonę – lyg mėlynąją paukštę – ir lieka jai ištikimi. Toks yra ir buvęs šilališkis Antanas Bukauskas. Teisininkas, docentas, šiuo metu gyvenantis ramų senjoro gyvenimą, bet iš­likęs optimistu ir tikintis, jog Lietuvoje galima sukurti realią gerovės valstybę.

Antaną su gimtuoju miestu sieja kuo šviesiausi prisiminimai.

„Vaikystė buvo kaip ir daugelio to me­to vaikų: mo­kyk­la, namai, pagalba tė­vams. La­bai mėgau sportuoti, daug lai­ko praleisdavau futbolo, krepšinio aikštelėse, žiemą ant užšalusio tvenki­nio su draugais žaidėme ledo ri­tu­lį“, – grįžta į praeitį An­ta­nas.

Nors jaunystė pra­bėgo sovietmečiu, bet ir tarp jų, paauglių, ruseno protes­tas prieš So­vie­tų sąjungos okupaciją. Di­delis sukrėtimas bu­vo Romo Kalantos susideginimas 1972 m. gegužės 14 d., nors šis faktas buvo kruopščiai slepiamas.

„Tais metais man buvo septyniolika. Su vienu klasioku Tel­šių aeroklube mokėmės skraidyti sklandytuvais ir kaip tik tą dieną važiavome į Vil­niaus Dariaus ir Girėno aeroklubą atlikti pirmųjų šuolių parašiutu. Dar prieš Kauną pamatėme daug milicininkų, kurie mūsų autobusą nukreipė aplinkkeliu. Grįžtant taip pat teko aplenkti Kauną. Ne iš karto supratome priežastį, kuri išaiškėjo vėliau. Po tų įvykių protestą išreiškėme nusiskusdami galvas plikai. Dėl slepiamos informacijos daug kas tokio mūsų poelgio nesuprato. Laimei, tuometinis Šilalės vidurinės mokyklos direktorius Liutikas „nurašė“ tai jaunystės kvailionėms.

Buvome žingeidūs, domėjo­mės daug kuo, taip pat – ir Va­ka­rais, tenykščiu gyvenimu, kul­tūra. Iš jūreivių įsigydavo­me įvairios literatūros. Mane domino sporto, ypač pas mus tuo­met dar naujos šakos – kultū­riz­­mo – leidiniai. Klau­sė­me „bitlų“, kitų roko grupių muzi­kos“, – pasakoja A. Bukauskas.

Vidurinės mokyklos baigimo atestate, sako Antanas, buvo beveik vien penketai, tad studijų pasirinkimas didelių rūpesčių nekėlė. 

„Būti kosmonautu neplanavau, bet nusiunčiau dokumentus į Orienburgo karo aviacijos mokyklą. Deja, dėl itin griežtų reikalavimų sveikatai įstoti nepavyko. Bet spėjau į Kauno politechnikos institutą. Tačiau studijomis netrukus nusivyliau ir mečiau. Išėjau į sovietinę armiją, tarnavau kariniame oro desante.

Grįžęs studijavau tei­sę Vilniaus universitete. Bai­gęs apie 14 metų dirbau Vi­daus reikalų ministerijoje – Lietuvai svar­biais momentais bu­vau šių įvykių dalyvis bei stebėtojas. Po 1990-ųjų tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje pava­dinčiau politinėmis sūpuoklėmis. Pa­lai­kiau Sąjūdžio idėjas, tad į valdžią atėjus vienai politinei jėgai ir pasikeitus minist­rui, buvau paprašytas pa­likti ministeriją. Vėl pa­sikeitus valdančiajai partijai, mane pakvietė atgal.

Ne vienerius metus dirbau My­ko­lo Rio­merio universitete, paskui laimė­jau Bri­tų tarybos skelbtą konkursą ir 10 mėnesių išvykau stažuotis į Jung­ti­nės Ka­­ralystės Lesterio universitetą. Taip pat stažavausi Jungtinėse Ame­­rikos Valstijose, Šve­dijoje, Airijoje, dar ke­liose Europos vals­tybėse. Stažuočių sritis buvo nusikalstamumo kontrolė ir kriminalinės justicijos administ­ravimas. Vyliausi, jog įgytas žinias galėsiu pritaikyti reformuojant Lietuvos teisinę sistemą. Deja... 

Užtat studentai įdėmiai klausydavo mano paskaitų, kurios neretai virsdavo ilgomis diskusijomis. 

Savo žinias bei pa­tirtį esu įprasmi­nęs moksliniuose dar­buo­se. Dau­giau­­siai jie yra susi­ję su užsienio pro­jek­tais, la­biausiai iš ly­gi­na­mo­sios anali­zės sri­­ties. Esu parašęs ne vieną moks­­li­nį straips­nį, vienas

pas­­­ku­ti­­­nių­­jų pa­skelbtas „The World Po­li­­ce En­cyc­lo­­pe­dia“. Čia aprašytos visų pa­saulio valstybių po­licijos organizaci­jos“, – pasakoja An­ta­nas.

Aukštas pareigas užimantys bu­vę kraš­tiečiai dažnai nevengia pasi­girti sa­­vo darbais. Gi An­ta­nas – kuk­lus žmogus.

„Neužėmiau kaž­ko­kių aukštų postų. Vie­nu metu buvau Vi­daus reikalų ministerijos Po­licijos reformų ir tyrimų cent­ro direktorius. Turėjau pakankamai žinių bei užsidegimo prisidėti pertvarkant Lietuvos policiją pagal europinius standartus. Tačiau eilinį kartą pasikeitus ministrams, šis centras buvo panaikintas. Paprastai sakant, mūsų teisinė sistema yra gana gremėzdiška, biurokratizuota ir neefektyvi. 

Nemanau, jog pareigos yra svarbu. Kur kas svarbiau būti naudingam visuomenei – tai suteikia stip­ry­bės. O neišsipildžiusios svajonės – lyg paukštė danguje: tai pakyla į didelį aukštį, tai neria žemyn. Iki šiol tikiu, jog įmanoma su­kurti tvir­tą teisinę Lietuvos valstybę, ku­rioje būtų gera gyventi ab­soliučiai daugumai žmonių. Tai ilgas ir sudėtingas kelias, kuriame yra matomų ir nematomų kliūčių. Gaila matyti susiskaldžiusią visuomenę, kurioje liejasi pyktis, patyčios, nepasitenkinimas. Viliuosi, jog tai laikinas dalykas, ir šviesa tunelio gale pasirodys. Mano pas­ku­tinė viltis, kad tai įvyktų kuo greičiau. Apie tai bandau rašyti knygą. Gal kada ir išleisiu“, – sako Antanas.

Prieš kurį laiką A. Bukauskas kandidatavo į Sei­mą. 

„Ėjau vedamas smalsumo, no­ro pamatyti politi­nę virtuvę iš vidaus. Ir, žinoma, įgyvendinti savo siekius. Bet įsitikinau: didžioji politika yra veid­mainystės, melo bei intrigų ka­tilas, kuriame paskęsta visi ge­ri sumanymai ir idėjos. Štai vie­nas iš žinomų Lie­tu­vos politikų yra pasakęs: „Prog­ra­mą mes ra­šėme rinkėjams, o dabar darysime taip, kaip iš tikrųjų sumanėme“. Tai vertinu kaip cinizmo viršūnę. Dėl to politika manęs nebedomina, nematau nė vienos politinės jėgos, kuri galėtų deramai atstovauti daugumos žmonių lūkesčiams. Taip bus tol, kol liesis Eu­ro­pos Sąjungos milijardai. Ta­čiau jie kada nors baigsis, ir tuo­met valstybę valdyti reikės taip, kad tvarka ir teisingumas būtų“, – įsitikinęs kraštietis. 

Ne veltui sakoma, jog gimtosios vietos visam gyvenimui įauga į kraują.

An­tanas Šilalės taip pat negali pamiršti, juo labiau, kad čia dar gyvena mama. 

„Jai 92-eji. Mama man yra darbštumo, sąžiningumo ir žmogiškojo padorumo idealas. 

Į Šilalę atvažiuoju retokai, bet matau, kad per pastaruosius metus ji pasikeitė. Galiu drąsiai pasakyti, jog esu laimingas gimęs šiame mieste. Laikas, praleistas tarp nuoširdžių ir paprastų žmonių, išmokė bendravimo, kuris padėdavo užmegzti ryšius ir su užsienio kolegomis.

Šilalė gražėja ir modernėja, yra ką pamatyti. Bičiuliams iš Vilniaus, besiruošiantiems keliauti pajūrio link, primygtinai pasiūlau aplankyti savo kraštą. 

Čia gyvena ne vienas mano vaikystės draugas, savo darbais garsinantis ne tik Šilalę, bet ir Lietuvą. Štai buvęs krepšinio treneris Gediminas Kukujevas turi surinkęs vertingą krepšinio apdovanojimų, nuotraukų kolekciją, kurią, deja, jam ten­ka laikyti... garaže. Tikiuosi, jog gal statomame sporto komplekse jai atsiras vietos...

Mėgstu „Šilalės artoją“, perskaitau kiek­vieną numerį. Anksčiau eidavau į Mar­­tyno Mažvydo biblioteką, dabar gau­­nu elektroniniu paštu. In­for­ma­ty­vus, daug naudingos informacijos pateikiantis lei­­dinys.

Patinka bendrauti su įdomiais, originaliai mąstančiais žmonėmis. Jų nėra daug, bet aš tokių savo gyvenime sutikau. Štai buvęs stalius, kuriam dabar 72-eji, bėgioja maratonus. Net užsienyje. Kitas bičiulis aplankė daugybę budistų šventovių ir išleido puikų nuot­raukų albumą.

Įdomu, jog dažniausiai tokie žmonės atrandami regionuose. Ir, manau, jei kada gimtų naujas Sąjūdis, jo užuomazgos prasidėtų būtent regionuose.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Į ilgą laiką buvusias tuščias mokymosi įstaigų klases jau sugužėjo moksleiviai, išsiilgę draugų ir mokytojų. Tačiau, norint pratęsti saugų kontaktinį ugdymą bei už­tikrinti visų saugumą, dabar kaip niekada svarbu pasi­skiepyti ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.  

Pateikiame LSMU Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovo prof. Rimanto Kėvalo komentarą apie COVID-19 žalą vaikams bei galimas komplikacijas ir vienos iš pasi­skiepijusių mintis apie vakcinaciją.

Vaikai skiepijosi savo noru

Vijolė iš Ukmergės atvirauja, kad yra pripratusi nuolat laisvai judėti ir keliauti po šalies apylinkes, todėl nenori, jog, daugėjant susirgimų, savivaldybės vėl būtų uždarytos. 

„Gerai, kad gyvename nuosavame name netoli miško. Jei vėl įsigalėtų griežti suvaržymai, eisime pasivaikščioti į mišką, tęsime pavasarį ir vasarą pradėtus darbus“, – teigia ukmergiškė, kuri pati, jos vyras, trys vaikai bei kiti artimiausi šeimos nariai yra pasiskiepiję nuo koronaviruso. 

Moteris prisipažįsta, jog iš pradžių, prasidėjus vyresnių žmo­nių vakcinavimui, buvo kiek sumišusi, nes dėl viduti­nio sun­kumo astmos ji priklauso rizikos grupei. Tačiau daug domėjosi, konsultavosi su gydytojais ir nusprendė vakcinuotis, nes suprato, kad tai yra būtina. 

„Tiek aš, tiek mano mama pensininkė jau buvome pasiskiepijusios ir mums nekilo jokių sveikatos sutrikimų, todėl vaikų vakcinacijai taip pat nė kiek nesipriešinau. Mano vyresnioji dukra, norėdama laikyti egzaminus, turėjo rinktis tarp testų darymo bei vakcinacijos, ir ji pati nusprendė pasiskiepyti. Kai tik buvo patvirtinta, kad galima skiepyti vaikus nuo 15 metų, mano septyniolikmetė dukra irgi žengė šį žingsnį, o kai tai buvo galima daryti ir nuo 12-os,  pasiskiepijo keturiolikmetis sūnus“, – pasakoja ukmergiškė.

Saugumo reikalavimai ugdymo įstaigoms

Siekiant saugiai grįžti į kontaktinį ugdymą šalies mokyk­lose, jau pasiskiepijo daugiau nei 80 proc. švietimo sektoriaus darbuotojų visoje Lie­tu­vo­je ir 25 proc. 12–15 m. moki­nių. 

Kontaktinis mokymas visose švietimo įstaigose bus vykdomas užtikrinant maksimaliai saugias sąlygas ir laikantis reikalavimų. 

Visi švietimo įstaigų darbuotojai ir mokiniai nuo 5 klasės uždarose patalpose privalo dėvėti kaukes. 

Ugdymo procese dalyvaujan­čių grupių, klasių vaikų ir mokinių srautai atskiriami, o prieš pamokas bei kiekvienos pert­raukos metu privalu vėdinti pa­talpas.  

Pradinio, pagrindinio, viduri­nio ugdymo programas bei pirminį profesinį mokymą vykdančios ugdymo įstaigos pasi­renka vieną iš šių testavimo metodų: nosies landų tepinėlių ėminių kaupinių PGR tyrimus (kas 4–7 d.) arba savikont­rolę greitaisiais SARS-CoV-2 an­tigeno testais (kas 3–5 d.).

Imunitetą turintiems mokiniams – pasiskiepijusiems ar persirgusiems testuotis nereikia.

Karantino žala vaikams – didžiulė

LSMU Kauno klinikų Vaikų li­gų klinikos vadovas prof. R. Kė­valas pabrėžia, jog šiemet, rugpjūčio 22 d., Amerikos pediat­rų akademija, Kanados pediat­rų draugija, Europos Sąjungos pediatrų akademija ir Europos pirminio pediatrinio gydymo konfederacija pateikė aiškią nuomonę dėl vaikų nuo 12 m. bei vyresnių vakcinavimo nuo COVID-19. Vieningai patvirtinta, kad vaikams skiepijimas yra saugus ir veiksmingas. 

„Remiantis paskelbtais duomenimis, visame pasaulyje koronavirusu sirgo apie 212 mln. suaugusiųjų, o mirė apie 4,5 mln. Nors vaikų mirčių atvejai yra pavieniai ir jų serga apie 5 proc., tiek UNICEF, tiek Pa­saulio sveikatos organizacija labai aiškiai pareiškė, jog dėl pandemijos ir dėl karantino pasaulyje nukentėjo 1,5 mlrd. vaikų“, – tvirtina prof. R. Kėvalas, pridurdamas, kad didžiausią žalą vaikams kelia nuotolinis mokymasis, drastiškas psichinės sveika­tos bei žymus fizinės sveikatos pablogėjimas, didžiuliai mitybos sutrikimai, šešėlinė smurto epidemija ir planinių sveikatos pas­laugų bei profilaktinių tikrinimų uždelsimas. 

„Tai yra pagrindinės sritys, ku­rios bumerangu smogė ne tik viso pasaulio, bet ir Lie­tu­vos vaikams“, – teigia jis. 

\Persirgus lengva forma – džiaugtis anksti

Profesorius R. Kėvalas perspėja, jog negalime pamiršti koronaviruso šalutinių poveikių, kurie gali būti labai rimti, nors vaikas ir sirgo lengva COVID-19 forma. 

„Vienos iš galimų sunkių komplikacijų yra širdies raumens uždegimas, multisisteminis uždegiminis sindromas. Taip pat kuo toliau, tuo labiau visas pasaulis mato pokovidinį sindromą, kai, persirgus net ir lengva koronaviruso forma, mažiausiai pusmečiui išsivysto įvairios sveikatos problemos, pavyzdžiui, nemiga, sąnarių skausmas, silpnumas ar vangumas“, – įspėja R. Kėvalas, kuris yra diagnozavęs ne vieną COVID-19 ligą vaikui, o jauniausiam jo pacientui buvo tik 3 mėn. 

Anot profesoriaus, norėda­mi grąžinti vaikus į mokyklas, privalome imtis atitinkamų prie­monių, o vakcinacija – vienas efektyviausių ginklų prieš pandemiją.  

„Mes juk esame krikščionys katalikai, o mūsų popiežiaus ir bažnyčios pozicija yra labai aiški“, – sako R. Kėvalas. 

Popiežiškoji gyvenimo akade­mija kartu su Italijos vyskupų konferencija ir Italijos katalikų gydytojų asociacija bend­rai priimtame dokumente vak­ci­nacijos klausimais pabrė­žia: „Vak­cinos yra viltis visiems, o gyventojų nesiskiepiji­mas rodo didžiulį pavojų. Skie­pi­ji­mo mo­ralė priklauso ne tik nuo pa­reigos saugoti savo svei­katą, bet ir nuo pareigos siek­ti bendro gėrio“.

Praėjusį penktadienį Tauragėje, Pilies aikštėje, įvyko paskutinis šių metų džiazo festivalio koncertas, kuriame pasirodė atlikėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Lenkijos bei Suomijos.

Koncertą pradėjo triukšmadariais save vadinantys grupės „Brave noises“ muzikantai, atlikę novatorišką ir autentišką muziką. Ir nors sinoptikų žadėto lietaus nebuvo, atidžiai besiklausantys šios grupės atliekamos muzikos, galėjo išgirsti savotiškos gamtos muzikos – lietaus lašų skambesio, kartu su aplink ūžaujančiu šaltoku vėju, siūbuojančių medžių garsus ar, pakėlę akis į žydrą dangų, stebėti baltą lėktuvo pėdsaką, neįtikėtinai sutampantį su scenoje skambančia melodija...

Vėliau scenoje pasirodę grupės „Collaborative Jazz septet“ vyrai juodais drabužiais, garsais užpildę visą aplink esančią erdvę, parodė, kad septetas gali groti lyg didžiausias džiazo orkestras. Vyrai savo atliekamomis melodijomis tarsi sugrąžino į džiazo eros pradžią, pateikdami klausytojams šio unikalaus muzikos žanro pradžiamokslį.

Linksmieji latviai, pasivadinę „Very Cool People“, savo atliekama muzika privertė pajudėti sušalusius nuo žvarbaus vėjo žiūrovus ir, nežiūrint šios nedidelės gamtinės negandos, sulaukti koncerto pabaigos.

Koncerto, kurį vedė legendinis Remigijus Ruokis, metu buvo galima dalyvauti minikonkursuose ir laimėti vienos iš rėmėjų UAB „Solorina“ prizų.

Kaip ir buvo žadėta, po koncerto organizatoriai pakvietė festivalio rėmėjus bei draugus į savotiškas pabaigtuves „Jazz dūzgės“, kur buvo vaišinama uždarymo progai skirtu tortu ir klausomasi džiazo improvizacijų, atliekamų kviestinių svečių – tromboninko Gyčio Girdausko, trimitininko Granto Kleinausko, gitaristų Vykinto Jasaičio ir Antano Balsio, būgnininko Viktoro Rubežo bei prie jų koncerto metu prisijungusių saksofoninko Martyno Šerpyčio ir tauragiškiams puikiai žinomo trimitininko Miko Karoso.

Paprašytas pasidalinti mintimis apie pasibaigusį festivalį, VšĮ „Šou imperija“ vadovas Valdas Latoža sakė, jog šiemet jis pasižymėjo nežinomybe – ir finansine, ir organizacine prasme. Norėjosi, kad koncertai vyktų numatytose erdvėse ir toliau išliktų nemokami. Kol kas tai pavyko įgyvendinti, tačiau net ir lietus ar vėsesnis oras, kaip buvo paskutinio koncerto metu, gali pakoreguoti planus.

„Matome, jog į koncertus ateina vis daugiau naujų veidų, atvažiuoja klausytojai iš kaimyninių rajonų, netgi iš Klaipėdos, Šiaulių, Kauno. Sutinkame ir nuolatinių klausytojų bei žiūrovų, tad smagu, kad turime žmonių, kuriems džiazo muzika vis labiau prie širdies. Vienus paklausyti džiazo atveda smalsumas, kitus – galbūt sparčiai populiarėjanti džiazo muzikos mada, trečius vilioja netradicinės koncertinės erdvės. Labai pasiteisino koncertas „Bangos“ parke, manau, jog jame koncertai vyks ir kitais metais. Jau anksčiau išmėgintos erdvės – Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčia, Lauksargių bei Tauragės geležinkelio stotys – vos sutalpina visus norinčius pasiklausyti džiazo. Neįprastomis erdvėmis, puikia akustika patenkinti ir jose koncertuojantys muzikantai. Kiekvienas pasirodymas atneša savo patirtį, tačiau kuris faktorius svarbesnis, kol kas negaliu pasakyti. Ir toliau eksperimentuosime, bandysime, ieškosime, kol, manau, per dar keletą metų išsigrynins ir koncertinės erdvės, ir džiazo atlikėjai, ir koncertinė forma ar netgi sezonai, kurie tinka ir patinka tauragiškiams. Šitą kelią praėjo visi džiazo festivaliai – ir Kauno, ir Vilniaus, ir Klaipėdos, kol atrado tinkamas vietas ir formas. Bet šie festivaliai organizuojami ir vyksta jau daugiau nei dešimtmetį, o kai kurie ir du. Viskam reikia laiko, rėmėjų bei žiūrovų palaikymo. Be abejo, galima būtų keisti festivalio koncepciją – organizuoti ne vasaros renginių ciklą, o, tarkime, vieną savaitgalio festivalį, kuris, ko gero, priviliotų daugiau žiūrovų iš visos Lietuvos ar artimojo užsienio. Bet norime, kad muzika plačiau pasklistų regione, ir jeigu mūsų krašto lankytojas negalėjo į koncertą atvykti vieną savaitę, jis tai galėtų padaryti kitą kartą“, – sako V. Latoža.

Renginio organizatorius VšĮ „Šou imperija“ dėkoja festivalio partneriams ir rėmėjams – Tauragės rajono savivaldybei, Lietuvos kultūros tarybai, Lietuvos kultūros ministerijai, oficialiam „Toyota“ atstovui Lietuvoje UAB „Solorina“, UAB „Alantas“, UAB „Onija“, UAB „Švytis“, UAB „Medicum centrum“, UAB „Muzikos servisas“, I. Alijošienės IĮ „Agava“, parduotuvei „Sweetexpress“, laikraščiui „Šilalės artojas“, TVK televizijai, Tauragės radijui, LRT televizijai ir Gold FM, Tauragės kultūros centro komandai, Kauno kolegijos Tauragės skyriui, ir daugeliui kitų, kurių dėka „Džiazo dienos Tauragėje“ žinomos ne tik mūsų krašte ir visoje Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Irina SADAUSKIENĖ

Valdo LATOŽOS nuotr.

Rudens pradžiai „Tele2“ paruošė daugybę puikių pasiūlymų išmaniajai televizijai, eSIM laikrodžiams ir telefonams, kuriais jau dabar galite pasinaudoti operatoriaus fiziniuose salonuose arba internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt.

Išbandykite išmaniąją televiziją nemokamai

Tam, kad rudens vakarai namie būtų dar smagesni, siūlome išbandyti „Tele2“ išmaniąją televiziją. Paketų kaina prasideda vos nuo 2,99 Eur/mėn. Čia rasite vieną didžiausių filmų ir serialų biblioteką, o populiarius „TV3“ televizijos serialus (pavyzdžiui, „Moterys meluoja geriau“) galėsite žiūrėti net dviem savaitėmis anksčiau.

Išmaniąją „Tele2“ televiziją galite išbandyti ir nemokamai. Vieno mėnesio nemokamo laikotarpio pasiūlymas (paslaugai be priedėlio) galioja „Tele2“ paslaugomis besinaudojantiems klientams, pirmą kartą užsisakiusiems „Go3“ paslaugą, vartotojų pamėgtą „Televizija + Filmai“ paketą. Pasibaigus 1 mėn. trukmės nemokamam laikotarpiui, paslaugų paketas kainuos 9,99 Eur/mėn. Paketo bet kada galite atsisakyti „Tele2“ savitarnos svetainėje arba paskambinę telefonu 117. Išsirinkite jums tinkamą išmaniosios televizijos paketą www.tele2.lt/tv.

Nuolaidos naujiems „Samsung“ telefonams ir draudimas dovanų

Naujausius inovatyvaus dizaino „Samsung Galaxy Z Fold 3 5G“ ir „Samsung Galaxy Z Flip 3 5G“ išmaniuosius dabar galite įsigyti ypatingomis kainomis. Telefonams taikoma pradinė įmoka – tik 1 Eur. Mėnesinė įmoka prasideda nuo 37,83 Eur/mėn. Įsigijus telefoną bus dovanojamas 6 mėnesių pilnas telefono draudimas.

Telefonus galite įsigyti nurodytomis įmokomis su „Tele2“ balso planais iš nurodytų www.tele2.lt ir 24 mėn. sutartimi. Telefono draudimas 6 mėn. nemokamai bus pridėtas pokalbio su konsultantu metu. Išmaniesiems telefonams taikomas vienkartinis 5,25 Eur laikmenos mokestis.

Planas eSIM laikrodžiui – net 6 mėn. nemokamai

Dabar įsigiję eSIM laikrodį, specialia „Vieno numerio“ paslauga, kuri susieja telefoną ir laikrodį, net 6 mėnesius galėsite naudotis nemokamai. Ši paslauga suteikia galimybę gauti skambučius, telefone esančių programėlių pranešimus ir SMS žinutes į abu įrenginius tuo pačiu metu.

Pasiūlymas galioja pasirinkus bet kurį laikrodį ir sudarant 24 ar 36 mėn. sutartį ir mokant pradinę įmoką bei mėnesinę įmoką, kuri nurodyta www.tele2.lt prie konkretaus laikrodžio modelio. 6 mėn. išbandymas nemokamai galioja sudarius 24 mėn. sutartį, po 6 mėn. įsigalioja įprasta plano laikrodžiui kaina 4,90 Eur/mėn. Laikrodžiams taikomas vienkartinis 1,74 Eur laikmenos mokestis.

Išmanusis laikrodis vaikams „Gudrutis“ – tik nuo 2,44 Eur/mėn.

Mažiesiems palaikyti ryšį su tėvais ir draugais bei stebėti fizinį aktyvumą padės vaikams skirti išmanieji laikrodžiai „Gudrutis“. Jų vartotojų sąsaja išgryninta ir parasta, todėl laikrodžiu naudotis labai lengva. Jame taip pat yra įdiegta lietuviška programėlė, kurioje tėvai gali matyti kur šiuo metu yra jų vaikas.

Minėtą išmanųjį laikrodį galite įsigyti vos nuo 2,44 Eur/mėn. Galite rinktis iš trijų laikrodžių modelių – „Super-G Active“, „Super-G Blast“ arba „Super-G Active S“. Įrangą galite įsigyti mokant visą sumą iš karto arba nurodytomis įmokomis su bet kuriuo „Tele2“ balso planu iš nurodytų www.tele2.lt ir 24 mėn. sutartimi.

Pereik į „Tele2“ ir gauk dovanų

„Pildyk“ vartotojai – kviečiame jus ateiti į „Tele2“. Tai padarę gausite puikių dovanų – net 100 dienų galėsite naršyti neribotai. Privalumų yra ir daugiau – pasiūlysime puikų, jūsų poreikius atitinkantį planą, galėsite įsigyti įrangą patraukliomis kainomis ir nebereikės nuolat pildyti sąskaitos. Be to, bus išsaugomas jūsų turimas telefono numeris. Pasiūlymas galioja „Pildyk“ klientams sudarant 24 mėn. „Tele2“ paslaugų sutartį.

Puikus darbo pasiūlymas jums

Šiuo metu „Tele2“, vienas geidžiamiausių darbdavių Lietuvoje, ieško pardavimų vadybininkų salonuose įvairiuose Lietuvos miestuose. Nepraleisk progos tapti „Tele2“ komandos dalimi. Naujausius darbo pasiūlymus rasite www.tele2.lt/karjera.

Daugiau informacijos apie pasiūlymus ir akcijas sužinosite www.tele2.lt arba paskambinę telefonu 117. Įrenginiams papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis. Pasiūlymų laikas ir įrenginių skaičius ribotas.

(Užs. Nr. 148)

Belaukiant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomo Sergejaus Rrokofjevo šokio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“, pagal to paties pavadinimo Williamo Shakespeare' o kūrinį, premjeros, pasakojame apie netikėčiausius įsimylėjėlių ženklus, aptinkamus šiandienos pasaulyje.
Meilės fenomenas
Romeo ir Džuljetos fenomenas – dviejų žmonių patrauklumo vienas kitam padidėjimas, atsirandantis dėl tėvų ar kitų žmonių bandymų juos atskirti. Pirmą kartą buvo suformuluotas bendrame amerikiečių psichologų R. Driscoll, M. Lipetz ir K. Motiz darbe. Buvo išanalizuotas 140 susituokusių ir mylinčių porų elgesys. Remiantis dviejų etapų apklausos rezultatais, padaryta išvada, kad galimas teigiamas poveikis šių porų santykiams esant tėvų prieštaravimams.
Tai yra tėvų pyktis dar labiau sustiprina romantišką prisirišimą.
Romeo ir Džuljetos arba  „mirštančios meilės" vardu vadinama ir liga, kuri negydoma tampa lėtine ir gali žmogų kankinti daug metų. Psichologai net pabandė apskaičiuoti terminą, per kurį ši liga
praeina savaime. Tyrinėtojai iš Kalifornijos universiteto nustatė: minimalus laikas, kuris turi praeiti nuo išsiskyrimo momento iki santykinio nusiraminimo, yra lygus pusei to laiko, kurį žmonės buvo
kartu. Pavyzdžiui, jeigu jūs mylėjote vienas kitą dešimt metų, tai prireiks net viso penkmečio, kol vienas kitą užmiršite.
Džiuljetos balkonas
Įstabaus grožio Italijos miestas Verona dažniausiai siejamas su Romeo ir Džuljeta. Kiekvienais metais 1,5 mln. Turistų aplanko šio miesto įžymybę: įsimylėjėlių namą Casa di Giulietta, kuris yra
Cappello gatvėje 27.
Džuljetos balkonas yra name, kuris pastatytas XIII amžiuje, o balkonas atsirado tik 1915-aisiais. Veronos gyventojai palaiko turistų norą tikėti gražia meilės istorija, tačiau istoriniai faktai negailestingi: jokia Džuljeta nei tais laikais, nei vėlesniais šiame name negyveno. Veronos gyventojai tiesiog ieškojo traukos objekto, kuris neišvaizdų namą, netoli miesto centro, paverstų patraukliu turistams ir neštų puikų pelną. Kad viskas atrodytų tikroviškiau, prie namo buvo priklijuotas balkonas, į kurį Džuljeta, neva, išeidavo padūsauti su apačioje stypsančiu Romeo.
Kepuraitė tiks kiekvienai
Džuljetos kepuraitė – maža, ažūrinė, vašeliu nerta ar tinklinė kepuraitė, puošta dirbtiniais perlais, karoliukais ar brangenybėmis, dažniausiai dėvima kartu su vakarine suknele arba kaip
vestuvinės suknelės aksesuaras. Pavadinta Šekspyro Džuljetos vardu, nes kartais ji vaizduojama su šiuo galvos apdangalu.
„Kiekvienos moters enciklopedija“ (Londonas, 1910) ją apibūdina taip: „prie vakarinės suknelės mėgstamiausias ir tinkamiausias plaukų aksesuaras yra kepuraitė, sukurta pagal tą, kurią nešiojo
nelaiminga pasaulinio garso meilės istorijos herojė. Bėgant metams Džuljetos kepuraitė išlieka populiari nepriklausomai nuo mados tendencijų. Ji gali būti padabinta brangakmeniais, tačiau labai
norint ją galima pasisiūti ir pačiai bei pritaikyti prie individualaus stiliaus“.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ruošiasi Sergejaus Prokofjevo šokio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“, kuriamam pagal to paties pavadinimo Williamo Shakespeare'o kūrinį, premjerai. Žiūrovai žvejų rūmuose ją išvys rugsėjo 17, 18, 19 dienomis.
Meninę spektaklio koncepciją kuria tarptautinė statytojų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja
(Rusija), šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis.

Parengta pagal užsienio spaudą

Žaneta SKERSYTĖ

Specialistė ryšiams su visuomene

Vilniaus universiteto botanikos so­de vyko „The Duke of Edin­burgh’s In­ternational Award” (DofE) prog­ramos apdovanojimų ceremonija. 300 jaunų žmonių iš visos Lietuvos įteikti aukso, sidabro ir bronzos ženkleliai bei tarptautiniai sertifikatai.

Šiais metais iš viso skirti keturi aukso apdovanojimai. Juos pelnę jaunuoliai daugiau nei 300 valandų savanoriavo, sportavo, to­bu­lino talentus, įveikė keturių dienų žygio iššūkį ir įgyvendino rezidavimo projektą.

Sėkmė lydėjo ir Pajūrio Stanislovo Bir­­žiškio gimnazijos atstovus. Sidabro ženk­­lelius pelnė Matas Petravičius ir Darius Rupšys, bronzos – Indrė Stra­gauskytė, Viktorija Mikutytė, Ugnė Ne­ver­daus­ky­tė, Emilija Dikčiūtė, Rugilė Klim­bytė, Do­mantė Ivanauskaitė.

DofE apdovanojimai yra tarptauti­nė neformaliojo ugdymo(si) prog­ra­ma jau­­ni­­mui. Ji pradėta 1956 metais Edin­bur­go hercogo princo Filipo Di­džio­jo­je Bri­ta­­nijoje ir nuo tada prie jos prisijungė daugiau nei 130 šalių. Šiuo me­tu prog­ramoje dalyvauja 1,3 mln. jau­nų žmonių.

DofE programos esmė – įveikti asmeninius iššūkius, kurie suteiktų 14–24 m. jaunimui praktinių gyvenimiškų įgūdžių, ugdytų drąsią, atsakingą bei visapusišką asmenybę, prisidedančią prie visuomenės gerovės.

Lietuvoje programa įgyvendinama nuo 2006-ųjų, tad šiemet švenčia 15 m. gimtadienį. Joje dalyvauja 97 mokyk­los ir daugiau nei 2000 moksleivių, jiems veiklose padeda apie 300 mokytojų. 

Nuo 2021 m. programą koordinuoja Lietuvos mokinių neformaliojo švieti­mo centras. Programą remia Švietimo, moks­lo ir sporto ministerija. Programos drau­gai – Jungtinės Karalystės ambasada ir Vilniaus universiteto botanikos sodas.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė

AUTORĖS nuotr.