Baigiasi kalendorinė vasara. Rytoj, Rugsėjo 1-ąją, iš jaudulio sudrėkusiuose delnukuose suspaudę už save aukštesnių kardelių rykštes, pirmokėliai žengs į mokslo šventoves. Bent jau taip buvo prieš kokius keturis dešimtmečius, kai savo sūnų vedžiau į pirmą klasę tik ką pastatytoje Vilniaus 54-ojoje mokykloje.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Atsisveikinome su turininga vasara, po ilgo karantino buvusia lyg gaivus oro gurkšnis visiems, kurie savo laisvalaikį mėgsta praturtinti lankydamiesi renginiuose, galerijose, teatruose ir festivaliuose. Tiesa, į rudens sezoną kol kas žengiame taip pat optimistiškai – nauja Gali­mybių paso tvarka suteikia vilties, kad užsidaryti namuose nereikės ir atvėsus orams, su kuriais pa­dau­gėja ir COVID-19 susir­gimų.

Praėjusį sekmadienį visoje Lietuvoje vyko daugybė muzikos renginių ir baigiamųjų festivalių uždarymų koncertų. Tarp jų bene ryškiausi – per visą vasarą besitęsusio XXVI Pažaislio muzikos festivalio koncertas, skambėjęs festivalio „namuose“, Pažaislio vienuolyne. Didingasis D. Verdžio „Requiem“ buvo skirtas maestro Petro Bingelio atminimui, o kūrinį atliko Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Roberto Šer­veniko, ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Modes­to Pitrėno. Kitas ryškus renginys – V-ojo tarptautinio Kretingos senosios muzi­kos festivalio baigiamasis koncertas Kretingos pranciškonų bažnyčioje. Po jos skliautais aidėjo ansamblio „Richter Ensemble“ (meno vadovas Rodolfo Richter) atliekami klasikos kūriniai.

Savaitgalį ir Palangoje praūžė dar vienas, keturias dienas trukęs tarptautinis pučiamųjų muzikos festivalis „Amber Wind“. Tai – vienas didžiausių pajūryje vykstančių pučiamųjų muzikos žanro renginių. „Amber Wind“ dalyviams suteikia galimybę geriau pažinti pučiamųjų muziką, skatina lietuvių bei užsienio muzikantų, mėgėjų bei profesionalų bendradarbiavimą, dalinimąsi patirtimi. Įvairiose Palangos erdvėse žiūrovai ne tik galėjo nemokamai klausytis orkest­rų pasirodymų, bet ir dalyvavo įvairiose edukacinėse veiklose, dirbtuvėse, susitikimuose su muzikos meistrais.

Negalintiems išlaukti vasario mėnesį vykstančios didžiosios Knygų mugės – jaunųjų rašytojų kvietimas susitikti ir apie knygas pasikalbėti „Sostinės dienos 2021“ festivalio metu. Ateinantį savaitgalį, rugsėjo 3–5 d., Vilniuje rengiamame festivalyje vyks nemokami gyvi susitikimai su rašytojais bei iliustruotojais. Beje, tai – puiki proga turiningam mažųjų laisvalaikiui. Visas tris dienas rašytojai ir iliustruotojai ves kūrybines dirbtuves „Knygiukai – į pagalbą vaikams“, kuriose mažieji mokysis patys pasigaminti knygiukus (knygiukai – tai pandemijos laikotarpiu vaikų rašytojų bei iliustruotojų sukurtos knygelės, kurių nemokamai buvo galima parsisiųsti internetu). „Sostinės dienose“ vaikų ir paauglių taip pat lauks orientaciniai žaidimai, kuriems įveikti prireiks literatūrinių žinių – „Perskaityk Vilnių“ orientacinį žaidimą sukūrė nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialistai kartu su Lietuvių kultūros institutu. Visą artėjančio sostinės festivalio programą galima pamatyti tinklalapyje vilniusfestivalis.lt. 

Kotryna PETRAITYTĖ 

Nors dar visai neseniai arbūzai ir melionai Lietuvoje buvo laikomi egzotiniais vaisiais, šylant klimatui, jų už­au­ginama ir mūsų kraštuose. Jau trečius metus vis gausėjančiu jų derliumi džiaugiasi ir Gūvainiuose įsikūrusi Rosita Jakaitė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Traksėdžio seniūnijos Antupalio kaimo ūkininkų Rimutės ir Artūro Vaičiulių pieno ūkis beveik niekuo nesiskiria nuo įprastų, kuriuose dirba tik savos šeimos nariai. Trečią ryto abu keliasi ir skuba iš ganyklų į fermą suginti bei pamelžti pusšimtį karvių, o po to vėl išvaryti jas pasiganyti. Popiet – ta pati „maldelė“. Bet tai, žinoma, ne visi rūpesčiai: reikia pagirdyti veršelius, pasirūpinti prieaugliu, stebėti, ar kuri karvė nerujoja. O kur dar darbai darže, šiltnamyje, maisto atsargų ruošimas žiemai. Iš tolo dėmesį patraukiantis nagingo meist­ro padirbtas kryžius ir visa sodyba, skendinti gėlėse bei įvairių augalų žalumoje, taip pat rankų prisilietimo reikalauja.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija Šilalės savival­dybei skyrė perpus mažiau lėšų mokytojų skaičiaus opti­mizavimui nei buvo prašoma. Savivaldybės administ­ra­cijos duomenimis, šiemet į užtarnautą poilsį ketino išeiti 15 pedagogų, tačiau kai kurių planai per vasarą pasikeitė.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Laikmetis ir pasikeitusios gyvenimo sąlygos koreguoja ir susiklosčiusias tradicijas, kai seni, lėtinių ligų kamuojami žmonės dažniausiai būdavo slaugomi namuose. Dabar aplinkybių įkaitais neretai tapę ir po pasaulį išsibarstę artimieji dažnai yra priversti pasi­ligojusius tėvus patikėti socialinėms įstaigoms arba medikams. Ir nors pagalba teikia­ma, ne visada ji būna tokia, kokios norėtume ar įsivaizduojame.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

(Tęsinys. Pradžia Nr. 49)

Su įdomumu perskaičiau knygą „Lietuvos privačių mu­ziejų ži­ny­nas“, išleistą 2019 m., sudarytojas Eimantas Kont­ri­­mavičius. Knyga suskirstyta pagal Lietuvos etnografinius regionus. Daugiausiai privačių muziejų leidi­nio sudarytojas ra­do Aukštaitijoje – net 50, Žemaitijo­­je – 38, Dzūkijoje – 20, Sūduvoje – 8, Mažojoje Lietuvoje – 5. Pa­ste­bė­jau, kad Upynos liaudies amatų muziejus turi tokių eks­po­natų, kurių nėra paminėta privačiuose Lietuvos muzie­juose. Pateikiu apie juos žinių laikraščio skaitytojams.

Plunksnų vainikėliai. 1978 m. lankiausi netoli Medvėgalio, Pem­­­pių kaime. Jo senbuvė Vik­­­­­to­ri­jja Jacinevičienė Upy­nos mu­­zie­jui padovanojo l­abai įdo­­mų eksponatą – pilnavidu­rį­ plun­k­s­nų vainikėlį (8x8 cm dy­džio). V. Jasine­vi­čie­nė tvir­tino, kad vainikėliui jau apie 150 metų. Jis padarytas Pavandenyje. Vieną tokį vainikėlį moteris atidavė Kal­­tinė­nų vidurinės mokyklos krašto­tyrinin­kams, dar vieną te­­­besaugo.

Šie vainikėliai – vienas iš pa­mirštų senovinių vestuvinių pap­ročių. Motina, išleisdama duk­rą į marčias, padarydavo vaini­kė­lių tiek, kiek norėdavo sulaukti anūkų. Juos, dukrai nežinant, sudėdavo į pagalves ar patalus, kurie būdavo skirti duk­­ros kraičiui. Įdomu paste­bė­ti, kad iš Upynos kilusi žinoma krašto­tyrininkė Marija Čilvinaitė, ku­ri įvairiose ekspedicijose tei­raudavosi apie vestuvinius papročius, apie tokį niekur negirdėjo.

Klausinėjau vyresnių moterų ir suži­no­­jau, jog šis paprotys buvo paplitęs Ši­la­lės, Šilutės, Kelmės, Telšių, Plungės, Jur­­bar­ko rajonuose. Pamažu jis kei­­tėsi. Vietoj vainikėlio į pa­gal­­­­v­­es įdėdavo juostele surištą plunksnų pluoš­telį, esu girdėjęs, kad įkišdavo rū­tų vainikėlius. Sakydavo: „Kad susigyventų“. 

Kartą žmona tvarkė pagalves ir vienoje iš jų rado plunksnų vainikėlį (5x5 cm dydžio), nors nei mama, nei bobutė, kurios gyveno Šilalės ir Šilutės rajonuose, tokio papročio neprisiminė. Kai kurios moterys sakė, kad yra radusios pagalvėse tokių vainikėlių, bet galvodavo, jog tai sulipusios plunksnos, ir išpašydavo.

Vainikėliams daryti pirmiau­sia reikėdavo gabalėlio nami­nio audeklo. Tada į jį ratuku su­smaigstydavo lenktas vištų plunksneles. Taip tamp­­­­riai sukištos plunksnos laikydavosi. Pir­myn slinkti joms truk­dė kitos plunksnos, medžiaga, o atgal neleido pati plunksnų sandara.

Kalvio vario juosta. Seniau kalviai dirbdami liemenį apsijuosdavo 1 arba 2 cm pločio vario juosta. Jų įsitikinimu, tai apsaugodavo nuo radikulito.

Akmeniniai tekėlai. Rink­da­­mas eksponatus Upynos liau­­dies amatų muzie­jui, aptikau net keturis senovinius ak­meninius te­­kėlus (galandimo įrankius). Tai 13–18 cm aukščio, 18–22 cm pločio akmenys su viduryje pragręžta 4–6 cm skyle. Ji buvo grę­žiama iš abiejų pusių. Kai kurios skylės nesutampa po 1–1,5 cm. Tekėlams būdavo naudojamas smulkiagrūdis akmuo.

Vieną tekėlą Kliūkių kaimo gyventojas Stanislovas Ge­dei­­kis rado kasdamas durpes 3 m gylyje. Jį buvo prisi­tai­kęs ga­landimui. Bet neilgai naudojo­si. Nes, anot jo, labai dras­ky­davo geležį. Antras tekė­las bu­vo aptiktas Gedėliš­kės k., Ge­deikių sodyboje. Ki­ti du – Upy­­nos apylinkėse. Is­torikų, mu­­ziejininkų nuomone, tai yra senovės lietuvių galandimo įtaisai. Jiems jau apie 1,5–2 tūkst. metų. Sprendžiant iš to, jog Upy­nos liaudies amatų muziejuje jų atsirado net keturi, peršasi mintis, kad sodybų pašaliuose gali mėtytis ir daugiau. Tad ger­ai pa­sižvalgykime ir jeigu surastumėte, praneškite muziejų darbuotojams. Taip prisidėtumėte prie mūsų tautos kultūros paveldo išsaugojimo.

Šiaudų stogo pradžia. Vie­no­­je pastogėje radau susuktas ir surištas į krūvą dvi šiaudų grįžteles. Tik vėliau sužinojau, kad, dengiant šiaudų stogą, pirmąjį lotą apžabindavo tokiomis šiau­dų grįžtelėmis. Uždengus vi­są stogą, jo apačia po pirmojo lo­­to būdavo puošiama vingiuota grįžtelių linija. Pasakojama, jog vienas gaspadorius ruošėsi dengti šiaudais stogą ir rišo tok­ias grįžteles. Tuo metu atėjo du vaikinai pirštis jo dukrai. Tėvas abiejų paprašė jam padėti. Tą, kuris geriau grįžteles rišo, pasiuntė į trobą, o su antruoju atsisveikino.

Jaujos kerčia su grabnyčia. Kartą atėjo Ona Grybaitė iš Ge­gužių nešina jaujos pamatinio rąsto kerčia. Sako: „Tu visokius niekus renki, gal tokio neturi“. Seniau statydami bet kokį pastatą, pamatinio rąsto kerčioje iškaldavo kryželio formos įdubimą, į jį įdėdavo grabnyčios žva­kės, kad apsaugotų nuo velnio ir perkūnijos. Ona, ardydama se­ną jaują, rado tokią kerčią su grabnyčia kryželyje, ją nupjovė  ir atnešė į muziejų.

Kartelė ant juostos nuo viš­tų. Upy­nos krašte butuose nebūdavo lubų. Ant juostų pastogėse tupėdavo vištos. Jos pri­teršdavo buto aslą, pasitaikydavo, jog savo „pyragą“ užkraudavo praeinančiam ant nugaros. Žmonės įsigudrino ant juos­tos užkalti medinę kartį su prismaigstytais kyliais. Vištos nebegalėdavo užtūpti ir turėdavo lėkti ant trobos ar kamaros viškų.

Dūmų kvapas. Prie archeolo­ginių ra­dinių atsisveikindamas su muziejaus lankytojais už­duo­du klausimą, kuo kve­pėjo lietuviai prieš tūkstantį metų. Bū­na įvairiausių atsakymų, bet mažai kas atspėja. O aš net uosčiau tą kvapą. Per Medsėdžio-Paupynio kaimo senkapį pra­važiavo trakorius su nuleistu buldozeriu. Buvo suardytas dvigubas kapas. Su­rinkau dar rastas įkapes. Tarp jų buvo ir pusiau pert­raukta apgalvė-žalvarinė vi­­ja, priverta vilnonių siūlų. Pa­kėliau, nuvaliau smėlį, pa­uosčiau tuos siūlus. Kve­pėjo dūmais. Ap­galvė, pragulėjusi smėlyje tūks­tantį metų (kraštotyrinin­­ko Vla­do Statkevičiaus teigimu), buvo išlai­kiu­si senąjį lietuvių buities kvapą. Sen­kapis tebėra netyrinėtas.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

(Bus daugiau)

Lembo kaime, kalbininko kun. Kazimiero Jauniaus sodyboje, klegėjo klojimo teatrų festivalio „Pri klietelis“ dalyvių balsai. Festivalio programoje tilpo ne tik vaidybiniai pa­sta­tymai, dainos, šokiai, bet ir kūrybiniai užsiėmimai, paroda, užteko erdvės pokalbiui ir ilgesingai akimirkai – pakelti žvilgsnį į dangų, atsisveikinti su paskutiniais vasaros sau­lės spinduliais. 

Šiemet simboliškai Lembe, išskirtinėje vietoje kalbiniu požiūriu (pietų žemaičių, varniškių arba kitaip dūnininkų patarmės paribyje), prie lietuvių tarmes sisteminusio kalbininko K. Jauniaus klėtelės sklido net trijų et­no­gra­finių regionų šnek­tos. Že­maitiškai sa­vo spek­tak­lius rodė pajū­ra­liš­­kių mėgėjų teat­ras „Lik­­tar­na“, vaidinęs „Tris my­li­mas“, Kai­mų bendruome­nės „Sau­lie­tekis“ teat­ras „Pa­ple­pys“, kvietęs žiūrėti liaudies ko­mediją „Dak­ta­ras padės“. Aukš­­taitijos regionui atstovavo Ku­piškio rajono No­riū­nų mėgėjų teat­ras „Dva­rėlis“, parodęs intermedijas „Babulės ir sofa“ bei „Ko­rona“, o prog­ramą vainikavo iš Dzū­kijos atvykęs teatras „La­bas“ su spektakliu „Kas apsakys tas dzūkų links­my­bes“. 

Besikeičiant pasirodymų dekoracijoms, daina­vo moterų an­samb­liai „Ža­­rija“, „Allegro“ ir „Vo­­­lun­gė“, šoko „Ka­da­gys“, pa­sakojimus porino bilioniškiai, o links­momis improviza­ci­jomis ašaras nuo skruostų brauk­ti vertė iš Judrėnų užkly­du­­sios „Basi i Zuosi“. Su­si­rin­ku­sieji galėjo ne tik žiūrėti, bet ir sa­vo rankomis kurti vaikams bei suaugusiems skirtose dirbtuvėse: tapy­ti, komponuoti gėles, dekoruoti polimeriniu moliu, rišti apyrankes.

Klojimo teatras, susiformavęs praeito amžiaus pradžioje, iki šiol traukia mūsų dėmesį per juoką, ironiją ar sarkazmą kaimo buities siužetuose, užburia savo paprastumu ir sukurtu kaimo gyvenimo vaiskumu.

Viktoras URBIS

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas 

VILI MEDIA nuotr.