Metaforos turi didžiulę ga­lią. Kaip mes patys sau įvar­dijame, kas yra gyvenimas? Psichologai ir kitų sri­čių eks­pertai atkreipia dėmesį, kad nuo XX a. iki da­bar ypatingai paveikūs iš spor­to perimti vaizdiniai – pavyzdžiui, kad gyvenimas yra varžybos ar lenktynės. Ga­lima nesun­kiai nuspėti, jog tokie vaiz­di­niai skirti mobilizuoti jėgas, rodyti daugiau ener­gijos. Tačiau jie tu­ri savo „kainą“.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas, politikas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) informuoja, kad beveik pusė gyventojų, kurie praėjusiais metais vykdė individualią veiklą (IDV), jau pateikė savo pajamų mokesčio deklaracijas. VMI primena, kad liko daugiau nei 190 tūkst. smulkiųjų verslininkų, kuriems šią pareigą reikėtų atlikti neatidėliojant, nes iki termino pabaigos – gegužės 2 d. liko mažiau nei mėnuo.

„Dėkojame tiems, kurie nelaukia paskutinės minutės ir jau deklaravo pajamas. Atkreipiame dėmesį, kad pateikti pajamų mokesčio deklaracijas turi visi savarankiškai veiklą vykdę gyventojai, netgi tais atvejais, kai pajamų negavo. Tokiu atveju į pajamų eilutę įrašomas „0“. Deklaracijas savarankiškai dirbę gyventojai užpildo pagal apskaitos žurnalą, tačiau, jei gyventojas naudojasi VMI nemokamu virtualiu buhalteriu i.APS, tai visi įrašai sukeliami automatiškai į deklaravimo vedlį“, – primena VMI vadovės pavaduotojas Martynas Endrijaitis, pridurdamas, kad pernai individualią veiklą iš viso vykdė apie 350 tūkst. gyventojų.

Vaikų teisių gynėjai primena, kad praėjusių metų pabaigoje buvo atnaujintas įsimintinų dienų kalendorius – iš jo išbraukta sovietines šaknis turinti Vaikų gynimo diena, minėta birželio 1-ąją. Vietoje jos į kalendorių įrašytos dvi naujos dienos: Vaiko diena, švenčiama trečiąjį gegužės penktadienį, ir Pasaulinė vaiko teisių diena, minima lapkričio 20-ąją. Kviečiame visus vaikus, tėvelius, mokytojus jau šiais metais paminėti naująją vaikystės šventę.

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, kiekviena tauta, valstybė įprasmina svarbias sau datas, žmones ir įvykius. Labai svarbu kiekvienam žmogui ir visai tautai – prisiminti kas esame, kokios mūsų vertybės. Būtent todėl Lietuva ima kurti naujas, nepriklausomos valstybės tradicijas ir atsisakė sovietines šaknis turėjusios šventės.

„Mes savo laisvę iškovojome jau daugiau nei prieš tris dešimtmečius, tačiau iki šiol turime nemažai sovietinių reliktų, kuriuos svarbu pakeisti. Matant Ukrainoje vykdomus nusikaltimus prieš taikius žmones, vaikus, tėvus, senelius, žinant, kad ten vaikai yra žudomi ir grobiami, būtų tiesiog netinkama kartu su Rusija minėti Vaikų gynimo dieną“, – sako I. Skuodienė.

Praėjusių metų pabaigoje Seimas pritarė vaiko teisių gynėjų siūlymui vietoje sovietinės birželio 1-osios švęsti vaikystę pavasarį, trečiąjį gegužės penktadienį. Šiais metais tai bus gegužės 17 d.

Gegužės mėnuo jau yra paskelbtas šeimos mėnesiu, pirmąjį gegužės sekmadienį švenčiame Motinos dieną, o pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną. Tad tikrai simboliška tarp šių dviejų svarbių datų paminėti ir Vaiko dieną. Neatsitiktinai pasirinktas ir penktadienis, po diskusijų su socialiniais partneriais jis pasirinktas tam, kad galėtume šią dieną paminėti ne tik šeimoje, bet ir darželiuose ar mokyklose.

„Vaikai yra mūsų dabartis ir ateitis, valstybės pagrindas ir būsimieji jos kūrėjai. Tad dar kartą noriu pakviesti visas ugdymo įstaigas – mokyklas, darželius, vaikų būrelius – paminėkime šiais metais gegužės 17-ąją. Švęskime vaikystę kartu, ugdykime atsakingą ir laimingą jaunąją kartą“, – kviečia Tarnybos vadovė.

Taip pat į atmintinų dienų kalendorių buvo įtraukta ir Pasaulinė vaiko teisių diena, kurią pasaulio šalys mini lapkričio 20-ąją.

Birželio 1-osios atsiradimo istorija ir kodėl jos nereikėtų švęsti

Po I-ojo pasaulinio karo, 1925 m. Ženevoje įvyko Pasaulinė vaikų gerovės konferencija, kurios metu valstybės sutarė, kad reikia minėti vaiko dieną, tačiau nebuvo priimtas vieningas sprendimas, kurią dieną ši šventė bus minima ir palikta kiekvienai šaliai savarankiškai nuspręsti, kada švęsti vaikystę. Tad pasaulio valstybės vaiko dienai minėti pasirinko skirtingas datas, kai kur ši diena minima pavasarį, vasarą ar rudenį. Sovietų sąjungoje Vaikų gynimo diena birželio 1-ąją pirmą kartą paminėta 1950 m., o ją Maskvoje inicijavo Tarptautinė demokratinė moterų federacija, žinoma kaip prokomunistinės orientacijos organizacija. 1997 m. nepriklausomoje Lietuvoje patvirtinus Įsimintinų dienų įstatymą, į jį buvo įtrauktos 23 įsimintinos dienos, o Vaikų gynimo diena minėta tą pačią dieną, kaip ir Sovietų sąjungos laikais. Šiandien ši diena vis dar minima daugelyje Rytų Europos valstybių, taip pat Rusijoje, Baltarusijoje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje.

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje dar kartą priminė, jog vis dar turime nemažai istorinių sąsajų su šia valstybe ir davė pagrindą pradėti diskusijas dėl naujų tradicijų kūrimo. 2023 m. lapkričio mėn. Lietuvos Respublikos Seimas pritarė Atmintinų dienų įstatymo pakeitimui ir iš atmintinų dienų sąrašo išbraukė birželio 1-ąją.

Nepelnytai pamiršta lapkričio 20-oji

Kartu su naujai į atmintinų dienų sąrašą įtraukta Vaiko diena – trečiąjį gegužės penktadienį – įtraukta dar viena visiems vaikams ir jų gerovės srityje dirbantiems žmonėms labai svarbi data – lapkričio 20-oji. Būtent šią dieną 1959 m. buvo priimta Jungtinių tautų vaiko teisių deklaracija, o 1989 m. patvirtinta Jungtinių tautų vaiko teisių konvencija. Šią konvenciją Lietuva ratifikavo 1995 m. Tai yra svarbiausias tarptautinis vaiko teisių srities dokumentas, apimantis visus vaiko gyvenimo aspektus, pilietines, politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises bei atsakomybes, kurias turi visi pasaulio vaikai.

Praėjusiais metais vaiko teisių gynėjai šią dieną minėjo organizuotoje konferencijoje geriausių vaiko interesų tema bei kartu su socialiniais partneriais įteikdami Geriausio vaiko draugo apdovanojimus labiausiai vaikų gerovei nusipelniusiems žmonėms. Nuo šių metų lapkričio 20-oji – Pasaulinė vaiko teisių diena – yra oficialiai įtraukta į įsimintinų dienų kalendorių.

vaikoteises.lt inform.

Kad pajustų Velykų šventės prasmę, puoselėtų tradicijas, jau antrus metus iš eilės priešmokyklinio ugdymo grupės ir pradinio ugdymo 1-4 klasių mokiniams rengiama velykinė edukacinė diena „Mirgu margu“.

Kūrybinių užsiėmimų – paukštelio ar kiaušinio iš šieno bei paukščių iš vytelių, margučių iš siūlų ir vilnos dekoravimo, reketukų iš šiaudų vėrimo, velykinių simbolių dekoravimo bei juostos marginimo, velykinių žaidimų bei ratelių mokymosi – metu vaikai prisilietė prie dalelės mūsų krašto tradicijų, etninės kultūros išskirtinumo ir neišsenkančio jos kūrybiškumo. Edukatorės kantriai ir su meile aiškino, kaip susukti šieno gniūžtę ir apsukti siūlais, kaip įverti siūlą į adatą bei dekoruoti, kaip badyti vilną, kad adatos nelūžtų, kaip suverti pagrindinį šiaudinio sodo elementą „reketuką“, sukonstruoti paukštį iš vytelių, kokiomis spalvomis marginti velykinius simbolius, kuo ypatingos tautinės juostos, kaip šokti ratelį bei žaisti žaidimus, būdingus šiam nuostabiam laikotarpiui.    

Ačiū Šilalės kultūros centrui už bendradarbiavimą: Jolantai už smagius ratelius ir žaidimus, Linai – už paslaptis badant vilna dekoruotus kiaušinius. Dėkoju buvusiai mūsų gimnazijos mokytojai Juzefai už ypatingą patyrimą veriant reketuką bei konstruojant paukštį iš vytelių. Ačiū dailės ir technologijų mokytojai Daivai, mokytojo padėjėjoms Astai ir Romutei, kurios nuoširdžiai ir kūrybiškai praturtino šią dieną. Patys mažiausieji susipažino su velykiniais simboliais ir išmargino juos pačiomis gražiausiomis spalvomis. Įverti siūlą į adatą ir dekoruoti margutį taip pat buvo nepaprasta. O ką jau bekalbėti apie paukščio konstravimą iš šieno, kuris pareikalavo didelės fantazijos bei kūrybiškumo!

Reda EŽERSKIENĖ

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos pradinių klasių mokytoja

Pasibaigus atrankoms, patvirtinti 100-metį mininčios Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ dalyvių sąrašai. Skaičiai išties įspūdingi: An­samblių vakaro programoje iš viso dalyvaus per 3700 atlikėjų, Folkloro dienoje jų bus apie 6130, Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncerte – 2510, Šokių dienoje – 9188, o Dainų dienoje skambės kone 14 tūkst. dainorėlių balsai. Į 100-metį mininčią Lietuvos dainų šventę, rengiamą birželio 29–liepos 6 d. Vilniuje, vyks ir 22 Šilalės rajono meno kolektyvai, vienijantys per 500 dalyvių: 2 chorai, 7 folkloro kolektyvai, 4 liaudies instrumentų ansambliai, 6 šokių kolektyvai, 2 pučiamųjų orkestrai ir cho­reografinės grupės bei liaudiška kapela.

Šilalės kultūros centro pateiktais duomenimis, šiųmetėje Dainų šventėje mūsų rajonui atstovaus 22 kolektyvai: 487 dalyviai, 23 kolektyvų vadovai ir 18 kolektyvus lydinčių asmenų. Į šventę atrinkta net 18 Šilalės kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų, vienijančių daugiau nei 300 dalyvių. Vilniuje pasirodys šilališkių folkloro ansamblis „Veringa“, Kvėdarnos kultūros namų vaikų bei jaunimo folkloro ansamblis „Volungėlė“, folkloro ansamblis „Kvėdaina“ (vadovė Jolanta Kažukauskienė), tradicinių kanklių ansamblis „Kvėdainėlė“ (vad. Jūratė Augienė) ir merginų liaudiškų šokių grupė „Kadagėlis“ (vad. Lina Linkė). 

Iš Laukuvos kultūros namų atranką įveikė vaikų ir jaunimo folkloro ansamb­lis „Dūzginėlis“, liaudiškų šokių grupė­ „Laukiva“ (vad. Olga Jogminienė) bei kultūros namų liaudiškos muzikos kapela „Laukuva“ (vad. Alfredas Šniaukas). 

Taip pat į Dainų šventę vyks Kal­ti­nėnų kultūros namų tradicinė kapela­ „Ašvija“ (vad. Vileta Gailevičienė), Ši­lalės kultūros centro tradicinė kapela „Karšuva“ (vad. Vaclovas Rudys), vaikų bei jaunimo folkloro ansambliai „Gers smuoks“ bei „Smuokiuka“ (vad. Ilona Rau­donienė), liaudiškų šokių kolektyvo „Mainytinis“ jaunuolių ir merginų grupės „Raizgė“ bei vyresniųjų grupės šokėjai (vad. Laima Andrejauskienė), taip pat pučiamųjų instrumentų orkest­ras (vad. Zigmas Levickis) ir tradicinių kanklių ansamblis (vad. J. Kažukaus­kie­nė).

Šventės Dainų dienoje dalyvaus Ši­la­lės kultūros centro Šilalės krašto mi­šrus choras (vad. Sandra Rimkutė-Jan­ku­vienė).

Į jubiliejinę šventę taip pat vyks Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos jaunučių liaudiškų šokių grupė „Padūktinis“ (vad. Alma Rumšienė) bei 9 Šilalės meno mokyklos kolektyvai (171 dalyvis): šokių studijos „Lokysta“ jaunučių, jaunių, mergaičių ir merginų liaudiškų šokių kolektyvai (vad. L. Andrejauskienė ir Digma Kononovienė), jungtinis jaunių choras (vad. Rasa Ramanauskienė, Dalia Krasauskienė ir Žilvinas Jankus), pučiamųjų instrumentų orkestras „Ši­las“ bei choreografinė grupė (vad. Mi­kas Karosas ir L. Andrejauskienė), taip pat Laukuvos klasės tradicinių kank­lių ansamblis (vad. Jolanta Bučnienė) bei Norberto Vėliaus gimnazijos jaunių­ tautinių šokių kolektyvas (vad. O. Jog­mi­nienė). 

„Šilalės artojo“ inform.

Kultūros centro nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gim­­nazijoje vyko tradicinis jau­nųjų šaulių sąskrydis, kuriame gausiai dalyvavo šauliai iš Pagėgių Algimanto Mackaus, Šilalės Simono Gaudėšiaus, Kvėdarnos Kazimie­ro Jauniaus, Laukuvos Norberto Vėliaus, Kaltinėnų Aleksandro Stul­ginskio ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijų bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos. Juos lydėjo būrelių vadovai. 

Sąskrydžio organizatoriai – Pajūrio 710 jaunųjų šaulių kuopos vadas Algi­mantas Dragūnas ir jaunųjų šaulių būrių vadai – Mintarė Andriulytė bei Jo­nas Noreika.

Sąskrydžio metu vyko šaudymo, krep­šinio 3x3 varžybos, protmūšis bei naktinis žygis po Pajūrio apylinkes. 

Dėkojame visiems, padėjusiems or­ga­ni­zuoti sąskrydžio veiklas.

Mintarė ANDRIULYTĖ

Pajūrio 710 kuopos jaunoji šaulė, būrio vadė 

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vyko čempionatas „Makaronų tiltai“. Vilnius TECH universitetas jau trečius metus gimnazijoje organizuoja renginį, kurio metu mokiniai konst­ruoja tiltus iš spageti makaronų bei plastilino. Šiemet be mūsų gimnazijos atstovų čempionate dalyvavo moksleiviai iš Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Šilalės Simono Gaudėšiaus bei Raseinių Prezi­dento Jono Žemaičio gimnazijų. Išbandyti jėgas pasiryžo net 14 komandų, kiekvieną sudarė po keturis mokinius.

Iš pradžių moksleiviai dalyvavo fizi­kos pamokoje. Taisyklėmis bei patarimais, kaip pastatyti tiltą, dalinosi Vil­niaus Gedimino technikos universite­to Statybos valdymo ir nekilnojamojo­ turto katedros lektorius doc. dr. Gintautas Ambrasas. Gimnazistai turėjo puikią progą pakartoti bei prisiminti fizikos dėsnius. Vienas iš jų – bet kokia medžiaga gali patirti trijų rūšių apkrovą: tempimą, gniuždymą ir lenkimą. Jei apkrova per didelė, medžiaga lūžta. Komanda, kuri geriau sugalvojo, kaip sutvirtinti makaronus, kad jie atlaikytų kuo didesnę apkrovą, ir laimėjo šį čempionato etapą mūsų gimnazijoje.

Pirmąją vietą pelnė Kvėdarnos Ka­zimiero Jau­niaus gimnazijos „Jaunių“ ko­manda, kurią suda­rė Deimantė Na­vardauskaitė, Oksana Jurkutė, Go­da Žy­mančiūtė, Ramila Sardhara. Antrąją vietą­ užėmė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazi­jos „Obuoliukų“ komanda (Goda Krauzaitė, Au­gus­­tė­ Kovaliovaitė, Kotryna Venckutė, Viltė Ged­mon­taitė). Trečioji atiteko Kvė­darnos Kazimiero Jau­niaus gimnazijos „Moment klijai“ atstovams (Aud­ronė Skurdelytė, Gabi­ja Pameditytė, Astijus Rim­kus, Justas Budrius).

Kas sakė, kad geriausi pasaulio inžinieriai yra vyrai? Sveikiname nugalėtojus ir linkime sėkmės finaliniame ,,Makaronų tiltų“ etape, kuris vyks Vil­niuje, Vilnius TECH universitete.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės rūmų teisme išnagrinėjus 45-erių Viktorijos bau­džiamąją bylą, priimtas baudžiamasis įsakymas skamba grėsmingai: smagiai pasisėdėjusi ir pasivažinėti sugalvojusi moteris neteko ne tik vos prieš porą savaičių įsigyto automobilio, bet jai teks sumokėti ir tūkstantinę baudą bei trejiems metams atsisveikinti su vairuotojos pažymėjimu.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

„Iš karto supratau, kad geruoju tai nesibaigs – mačiau, kaip jis, vos įėjęs į rūsį, ėmė spoksoti į mano dukrą. Buvo jame gal keturiasdešimt žmo­nių, dauguma pensininkai, o jai – 30 metų. Tas vy­ras gerokai jaunesnis, gal kokių 20–25. Iš pradžių veidą buvo užsidengęs kauke, paskui ją nusiėmė. Kai liepė jai keltis ir eiti su juo, niekas neišdrįso užstoti, visi bijojo būti nušauti“, – tyliai, iš lėto pasakojo išniekintos jaunos moters motina.

Šį, vieną iš daugelio, okupantų nusikaltimą tiria Ukrainos prokuratūra. Jis buvo įvykdytas nedideliame kaimelyje Charkivo regione, baigiantis antrai karo savaitei. Apie tai, kas nutiko mokyklos rūsyje, žino visi suaugę kaimelio gyventojai, tačiau liudininkų nėra daug. Kaimelyje daug namų buvo sugriauta, apie pusę žmonių yra negrįžę, o tos nakties tragediją matę pensininkai bijo okupantų ir su žurnalistais nebend­rauja. Po nusikaltimo į kaimelį nebegrįžo nei aukos motina su jaunesniais vaikais, nei auka tapusi vyresnioji jos duk­ra, kuri dabar su savo dukrele gyvena užsienyje.

Šeimos kaimynė Liuba pasakojo, jog rusų kareivio išniekinta moteris buvo tvarkinga, rimta, išsiskyrusi su vyru viena auginanti septynmetę dukrelę. Po tos siaubingos nakties ji išvyko į užsienį, o jos mama su dviem jaunesnėmis dukromis ir sūnumi apsigyveno Charkive.

Į kaimą grįžti šeima nenori – per daug baisių prisiminimų ir okupantams simpatizuojančių žmonių skleidžiamų gandų, esą rusų kareivis auka pasirinko merginą, kuri jam šypsojosi ir taip išprovokavo smurtą...

Šalia mokyklos gyvenantis fizinio lavinimo mokytojas Aleksandras prisiminė, jog okupantai į kaimą įžengė antrą karo dieną, nors ukrainiečių kariai, įsitvirtinę už kilometro, ir gynė kelią į Charkivą. Kaimą drebi­no užvirusių mūšių sprogimai, žmonės slėpėsi rūsiuose. Kas neturėjo savo, ėjo pas kaimynus arba į mokyklą, kurioje vienu metu buvo susispaudę beveik šimtas žmonių.

„Priešai iš kaimo buvo išvyti po mėnesio, bet per tą laiką išgyvenom tikrą pragarą, meldėmės ir baiminomės, kad žūsime“, – sakė Aleksandras.

Mums besikalbant, pedagogas pro šalį ėjusio vyriškio užklausė, gal šis žino, kaip rasti aukos gimines, nes žurnalistas iš Lietuvos domisi.

„O ko ten apie jas rašyti? motina susilaukė vaikų nuo skirtingų vyrų, dukra visada išsidažiusi, trumpu sijonu, tai ir pritraukė alkano rusų kareivio dėmesį“, – kreivai vyptelėjo vyras...

„Dabar suprantat, kodėl šeima išvyko? Bet taip susiklostė motinos gyvenimas, duk­ros jokiu būdu negalima vadinti nerimta, aš ją mokiau. Taip, ji iš neturtingos šeimos, mokėsi prastai, tačiau baigusi mokyklą dirbo, ištekėjo, vėliau išsiskyrė, viena augino dukrą ir nesivėlė į jokias negražias istorijas“, – tvirtino Aleksandras. 

„Aš, paprastas mokyklos ūk­vedys, pensininkas, tą šeimą pa­žinojau tik iš matymo, bet po baisiosios nakties niekada nepamiršiu, kaip plaukus iš nevilties rovėsi jos motina, manydama, kad prievartautojas duk­rą po visko nušaus“, – pasakojo 66-erių Sergejus.

Ir prisiminė tos nakties siaubą. Pasak jo, viskas nutiko vidurnaktį, visi jau miegojo, kai pasigirdo beldimas į duris.

„Priėjęs prie jų, pamačiau šautuvą pasikabinusį rusų kareivį, kuris pistoletu kelis kartus šovė į duris, šaukdamas kuo greičiau jas atidaryti. Įsiveržėlis paklausė, kiek mokyk­loje slepiasi žmonių, ir pareikalavo nuvesti prie jų, laikydamas atstatytą pistoletą. Pasakiau, kad apačioje guli pensininkai ir maži vaikai, bet jis, nusileidęs į rūsį, iš karto kelis kartus iššovė į lubas, parodė prie diržo prikabintas granatas ir įspėjo, kad jei kas nors nevykdys jo nurodymų, bus nušautas“, – prisiminė Sergejus.

Įsiveržėlis liepė visiems klauptis ant kelių, pats atsisėdo ant kėdės ir susileido sau į ranką kažkokio skysčio, spėjamai narkotikų. Po to ėmė vaikščioti po patalpą ir blausioje šviesoje įdėmiai apžiūrinėjo žmones. Sustojęs prie būsimos prievartos aukos, įsiveržėlis paklausė šalia stovėjusio vaikino, gal šis yra sutuoktinis ar giminaitis. Sužinojęs, jog tai jaunesnis merginos brolis, įsakė šiam eiti su juo, pareiškęs, kad eina parnešti visiems maisto.

Ūkvedžio pareikalavęs atneš­ti laužtuvą, jį įdavė vaikinui ir gatvėje liepė išlaužti prekybinio kiosko bei vienos nedidelės parduotuvės duris. Į mokyk­lą rusas grįžo piktas ir pareiškė, kad maisto nerado. Ūkvedys įsiveržėliui pasakė, kad jie valgio turi, ir liepė moterims užkaisti arbatos, padaryti sumuštinių. Šio nuotaika pagerėjo, jis leido žmonėms atsigulti.

Ruso prašymu, ūkvedys atne­šė jam vyno butelį, atidavė cigaretes. Pasistiprinęs kareivis atsigulė ir tarsi bandė užmigti, bet netrukus persigalvojo ir griežtai įsakė merginai keltis ir eiti kartu. Sadistas nusivedė ją į aštuonioliktą kabinetą trečiame aukšte ir išlaikė ten iki šeštos valandos ryto...

„Visi buvo pervargę, persigandę ir miegojo, tik merginos mama verkdama ir aimanuodama, rankoje laikydama šventojo paveikslėlį, visas tas valandas koridoriumi vaikščiojo pirmyn atgal. Vienu metu viršuje pasigirdo du šūviai, moteris apmirė, o aš nusprendžiau nusėlinti iki kabineto. Prisiartinęs išgirdau juos kalbant, tad skubėjau jai pasakyti, jog duktė gyva“, – pasakojo Sergejus.

Rytą po klaikios nakties jos šeima nusprendė bėgti į kaimą nepaisydami vykusio mūšio. 

„Anūkėlę tempėme rogutėmis, aplink sproginėjo bombos: tą dieną vyko bene pats didžiausias apšaudymas. Mus pamatę ka­riai liepė kristi ant kelio į sniegą, o po to bėgti į slėptuvę. Vos spėjome – bombos sprogo ten, kur gulėjome“, – pasakojo aukos motina.

Vos daugiau nei 50-ies moteris yra nedarbinga dėl įgimtos ligos, prieš dešimtmetį patyrė infarktą, o po sukrečiančios nakties rūsyje tris kartus gulėjo ligoninėje.

„Sveikata dar labiau suprastėjo, dėl to, kas atsitiko, kaltinu save, nes dukra tris dienas iki to įvykio prašė leisti bėgti iš kaimo, bet bijojau, kad žus“, – raudojo motina.

Tą naktį ji manė, kad išprotės arba patirs antrą infarktą, o sadistas, išprievartavęs duk­rą, ją nušaus. Mergina grįžo į rūsį rankoje laikydama plaukus, kuriuos sadistas peiliu jai nurėžė, sakydamas, jog taip yra panaši į buvusią jo meilę. Jos veidas buvo pasruvęs krauju, nes prievartautojas ne tik mušė, bet ir peiliu perpjovė skruostą ir kak­lą, grasindamas, jog už nepaklusnumą bus papjauta...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Turiu prisipažinti, kad į Naująją Zelandiją atvažiavau mažai apie ją žinodama, o tai, jog ši šalis yra padalinta į šiaurinę ir pietinę salą, gal net gėdingai sužinojau tik jau turėdama skrydžio bilietą. Dar vėliau, jau pradėjus kelionę šiaurinėje saloje, iš kitų keliauninkų sužinojau, kad pietinė šalies sala yra didysis Naujosios Zelandijos „perliukas” – aikčiojant dėl pribloškiančio grožio Taurangoje, Rotoruoje, Taupo ir šių miestų apylinkėse, sutiktieji sakė: „Palauk, kol pamatysi pietus”...

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25