Pokalbiuose apie bendravimą su paauglystės link žengiančiais vaikais ir tuo metu ryškiau pajuntamais komunikaciniais sunkumais Klaipėdos dramos teatro aktoriams išsivystė idėja nesusikalbėjimą paversti centrine naujausio šio teatro spektaklio jauniesiems žiūrovams tema. Aktoriaus Karolio Maiskio režisuojamas spektaklis „Ką sakai?“ pasakoja labai smagią, šiek tiek grėsmingą ir labai laimingai pasibaigiančią istoriją apie mergaitę, kuri vieną rytą staiga ima nebesuprasti, ką kalba aplinkiniai – iš jų gerklių sklinda tik keisti marmalai. Spektaklio augimo procesą stebės ir su jo kūrėjais įžvalgomis dalinsis sveikatos psichologė, psichoterapeutė Aušra Gudjonytė, savo praktikoje daug dėmesio skirianti būtent vaikų ir tėvų santykiams. Pasak jos, ydinga kaltę dėl prarasto ryšio su vaikais suversti tiktai paauglystei ar manyti, kad visi kylantys bendravimo nesklandumai savaime išaugami.

Teatras savęs ir kitų pažinimui

A. Gudjonytei įsijungimas į „Ką sakai?“ proceso stebėseną nėra pirma patirtis teatre. Ji konsultavo „Taško teatre“ Agnijos Šeiko kurtą spektaklį „Trijulė aukštyn kojomis“, gal dėl to sulaukusi kvietimo iš Klaipėdos dramos teatro sutiko nedvejodama. K. Maiskio kuriamo spektaklio tema jai atrodo ir įdomi, ir aktuali, o pats teatras – puiki terpė lavinti bendravimo įgūdžius, „spektaklius mes, žiūrovai, stebime šiek tiek atsitraukę, saugiai, su mažesniu gynybiniu barjeru, patys nesikišdami į procesą, bet dalyvaujame stebėdami ir klausydami, bandydami pajausti ir suprasti, ką mums norima parodyti procesu scenoje. Tapatinamės su veikėjais ir jų išgyvenamomis situacijomis, atpažįstame panašumų su savo gyvenimo aplinkybėmis ir tai gali padėti normalizuoti, kai kurias problemas ar lengviau rasti joms sprendimus“. A. Gudjonytė minėjo, kad kartais ir savo klientams – tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems – rekomenduoja teatro užsiėmimus, nes jie padeda ugdyti gebėjimą aiškiai reikšti mintis, kūrybiškumą, gerina gebėjimą suprasti aplinkinių kūno kalbą, komandinio darbo įgūdžius, didina pasitikėjimą savimi, verčia peržengti save ribojančius įsitikinimus.

Spektaklyje „paukščių kalba“

Kuriamas spektaklis paliečia labai universalią ir kartu fundamentalią temą – nesusikalbėjimą, o kūrėjų pasirinktas būdas jį išreikšti per „paukščių kalbą“, glosolaliją – kalbėjimą beprasmiais garsais, skambesiu primenančiais rišlią kalbą, leidžia pajusti bejėgiškumą ir atskirtį, kuomet neišeina palaikyti ryšio su aplinka. „Aiškios prasmės neturinti kalba labai ironiškai atspindi ir mūsų pasaulį, kartais juk būna, kad stovime vieni prieš kitus, bandome vieni kitus suprasti, išgirsti, patys būti suprasti, bet tai neįvyksta. Kartais net ir kalbamės apie tuos pačius dalykus, bet lyg iš atskirų pasaulių. Glosolalijos pasirinkimas spektaklyje atitinka pagrindinius vaikų ir tėvų bendravimo sunkumus, labiausiai išryškėjančius paauglystės tarpsnyje“, – svarstė psichologė. Spektaklio pagrindinei veikėjai Emai (akt. S. Pinaitytė) praradus gebėjimą suprasti aplinkinius – ji iš jų lūpų girdi tik beprasmius garsus. Žiūrovams bus sudarytos sąlygos perprasti „Ką sakai?“ personažų pokalbius, bet ir jie turės galimybę pasipraktikuoti intonacijų skaitymo ir neverbalinės komunikacijos perpratimo įgūdžius.

Nesusikalbėjimas – ne augimo tarpsnis

„Buitiškai sakant, nesusikalbėjimas yra bendravimo problema, kuomet žmonės neteisingai vieni kitus interpretuoja. Kartais bendraujant koją pakiša viena kitai prieštaraujanti verbalinė ir neverbalinė kalba, turimi išankstiniai nusistatymai, prasta emocinė būsena, nuovargis – visa tai ir daugiau gali trukdyti efektyviam bendravimui“, – klausiama, ar nesusikalbėjimą kaip rimtą problemą identifikuoja žmogaus psichologijos specialistai, tai patvirtino A. Gudjonytė. Pasak jos, tai aktualu visada – žmonės bendrauja nuolat – patys su savimi, su bendraklasiais, draugais, kolegomis, šeimos nariais, nepažįstamaisiais. „Tam tikrais gyvenimo tarpsniais bendrauti su aplinka gali būti sunkiau, bet tai nereiškia, kad bendravimo sunkumai praeina savaime ar yra išaugami, – vieną su paauglystės laikotarpių siejamų mitų atmetė psichologė. – Mes nuolat mokomės lavinti bendravimo įgūdžius, ne išaugame trikdžius, bet turime įgyti tam tikrus gebėjimus, kad bendravimas su aplinkiniais taptų lengvesnis. Ir pradėti visada reikia nuo savo vidaus, vidinės šeimos sistemos, kai mokomės išgirsti patys save, atpažinti, kas vyksta mūsų viduje, kokie vidiniai konfliktai mus kamuoja. Bendravimo sunkumai iš tiesų suaktyvėja paauglystės laikotarpiu, kai norima ir įtikti tėvams, ar aplinkiniams, ir laužyti taisykles, siekti laisvės, maištauti. Bet tai nėra tik paauglystės problema.“

Psichologės praktikoje nemažai atvejų, kai įsisenėjusios bendravimo problemos suaugusiems žmonėms trukdo megzti darnius santykius tiek darbo aplinkoje, tiek šeimoje, kai jos tampa konfliktų ir nesusikalbėjimo priežastimi. „Suaugę mes tampame dar labiau rigidiški, mažiau lankstūs, mūsų asmenybė susiformuoja, atrodo, kad jau viską žinome ir esame teisūs, mums komfortiška tame žinojime. Taigi nesusikalbėjimas gali būti aktuali tema visais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Kalbant apie suaugusiuosius tiesiog labiau tikėtina, kad jie jau geriau save pažinę, jų hormonai mažiau svyruoja, jie turi patirties lengviau susidoroti su kylančiais sunkumais“, – apibendrino A. Gudjonytė.

Pavojus prarasti ryšį

„Bendravimo sunkumai su savo vaikais gali kilti dar kūdikystėje, kuomet tenka atpažinti mažylio poreikius iš jo verksmo ar neverbalinės kalbos. Kaip ryškiausius etapus psichologė išskyrė „ne“ laikotarpį, amžių tarp dviejų ir keturių, kuomet vaikai per „ne“ testuoja savo ribas, o taip pat paauglystę ir jaunystę, laikotarpį, apimantį maždaug nuo 12-ųjų iki pat 30-ųjų gyvenimo metų, siejamą su savo tapatumo paieškomis, nepriklausomybės siekiu. „Šie laikotarpiai vieni iš sunkesnių ne tik tėvams, bet ir patiems vaikams bei jauniems suaugusiems. Tėvams tuo metu svarbu po truputį saugiai paleisti kontrolę, bet išlaikyti sveikas ribas, skatinti ir palaikyti savo vaiko saviraišką, savarankiškumą. Kai tai padaryti sunku, seka konfliktai ir atitolimas“, – sakė psichologė.

A. Gudjonytė pabrėžė, kad impulsas šeimoje atsirandančius bendravimo sunkumus nurašyti paauglystei ir tiesiog juos išlaukti nėra pats geriausias pasirinkimas, „paauglys gali po truputį vis labiau atsiriboti, neatsakyti, kai į jį kreipiamasi, vis daugiau laiko leisti užsidaręs savo kambaryje, prieštarauti bet kokiems prašymams, visi pokalbiai gali pradėti vesti į konfliktus. Tėvai gali pastebėti, jog nebežino, su kuo jų vaikas bendrauja, suprasti, kad jis meluoja, bėga iš pamokų. Kalbant apie visiškus kraštutinumus, paauglys gali pradėti vartoti psichiką veikiančias medžiagas, užsiimti rizikinga, gyvybei pavojinga veikla, kilti rimtų sunkumų mokykloje“. Pasak specialistės, liūdina, kad tėvai susiima ir savo vaikus pas psichologą dažnai atveda jau įsisenėjus problemoms ir tuomet psichologas ieško ryšio su vaiku, kurį prarado jo tėvai.

Svarbiausia meilė ir įsiklausymas

Klausiama, ką iš savo pusės galėtų daryti į paauglystę žengiančius vaikus auginantys tėvai, A. Gudjonytė dalinosi, kad patarimai apima labai paprastus, bet kartu esminius dalykus, „svarbu nuoširdžiai norėti bendrauti su savo vaiku, mokėti išklausyti jį be vertinimų ir patarimų, jei jie neprašomi, neprimetinėti savo nuomonės. Svarbu ne žiūrėti į vaiko pasaulį iš eksperto pozicijos, bet priimti vaiko gyvenimą ir jo sprendimus pagarbiai. Svarbu nepamiršti leisti laiko kartu. Labai svarbu rasti progų juoktis kartu. Tarpusavio santykis, grįstas meile, pagarba, nuoširdumu, padeda išlaikyti ryšį ir sunkesniais laikotarpiais. Miniu nuoširdumą ir tai reiškia, kad bendravimas su vaiku neturėtų būti pastanga per manipuliaciją patenkinti savo pačių norus ar lūkesčius vaiko sąskaita. Nesvarbu, vaikas, paauglys, suaugęs – visi mes jaučiame kito žmogaus intencijas, jaučiame, kada ryšys tikras, o kada mezgamas dėl kažkokių priežasčių“.

„Ką sakai?“ atspirties tašku tampa šeimos situacija, kuomet, kad ir nepiktybiškai, bet neįsiklausoma į vienas kitą – nesusikalbėjimas tarp personažų užaštrinamas iki absoliučiai dingstančio gebėjimo bendrauti. Šeimos santykių mikrokosmose tokie tarpsniai gali atrodyti katastrofiški, tačiau ramybės gali suteikti ne tik kantrios ir meile pagrįstos pastangos neprarasti ryšio, bet ir žinojimas, kad tai – labai universalu. A. Gudjonytė priminė, kad jau iš Antikos laikų pasiekia nusiskundimai apie nesusikalbėjimą šeimoje, esą vaikams niekas neįdomu, jie negerbia tėvų, jų vertybės prastos ir jie visi tingūs. „Kažką panašaus paaugliai girdi visais laikais. Keičiasi tik požiūris į bausmes, šiandien auginant vaikus orientuojamasi į jų emocinę sveikatą, kritinį mąstymą, savarankiškumą, o ne aklo paklusnumo ugdymą. Nebegalime naudoti fizinių bausmių, jos laikomos traumuojančiomis, o ne ugdančiomis. Pakitusi ir autoriteto samprata, ji grindžiama pokalbiu, dialogu. Šiuolaikiniai tėvai turi įdėti daugiau pastangų, kad būtų išgirsti, be to, ir vaikai, turėdami didelį informacijos prieinamumą internete, turi daugiau argumentų bendraudami su tėvais, kai kuriuos dalykus žino geriau nei jų tėvai ar mokytojai“, – sakė psichologė. Jos nuomone, vaikai seniau buvo labiau veikiami fizinių bausmių baimės, o tai paliko jų psichikoje pėdsaką, „dabar tie vaikai patys yra tėvai, užaugę veikiami griežtų bausmių, jie dažnai nenori būti tokie, kaip jų tėvai, nori būti geresni, tad kartais tai nuveda į kitą kraštutinumą – vaikams leidžiama per daug, pasiduodama ribas išbandančio vaiko manipuliacijoms“.

Spektaklyje bendravimo gairės šeimai

Į paauglystę žengiantiems vaikams skirtame spektaklyje, pasak jo kūrėjų, laiką smagiai praleis tiek patys vaikai, tiek jų tėvai. O dovanų apsilankiusieji „Ką sakai?“ išsineš tarpusavio bendravimui palengvinti skirtų gairių rinkinį. Jis bus sudarytas iš dviejų dalių – viena skirta vaikams, kita – tėvams. Nuoširdumas, atvirumas, meilė – gražių šeimos santykių pamatas atrodo labai paprastas. Paprastas ir A. Gudjonytės palinkėjimas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms, „visiems mums noriu palinkėti nesustoti augti, išlikti smalsiems, stiprinti gerą santykį su savimi, o tai padės kurti harmoningą ryšį su aplinka ir aplinkiniais. Reikliame pasaulyje pirmiausia būkime švelnesni ir patys sau, išmokime atleisti sau ir atjausti save. Tobulų žmonių nėra, visi esame unikalūs.“

„Ką sakai?“ premjera Klaipėdos dramos teatre balandžio 26 ir 27 dienomis.

Premjeros dienomis ir gegužės 10 d. spektaklis bus rodomas su vertimu į gestų kalbą.

Tokiais žodžiais paskutinį savo vizitą į savivaldybės Sveikatos centrą (ligoninę) apibūdino viena miesto gyventoja (vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Iki šiol moteris sako rajone dirbančius medikus tik gyrusi, bet šįkart jai nutikusia istorija norinti įspėti kitus, kad, atsitikus nelaimei, Šilalėje pagalbos gali ir nesulaukti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Nuo gegužės 1 d. visose prekybos bei paslaugų teikimo vietose galutinė pirkinių krepšelio suma, kai vartotojas ją norės sumokėti grynaisiais pinigais, bus apvalinama, t. y. bendra mokėtina suma apvalinama į mažesnę arba į didesnę pusę iki artimiausių 5 centų, priklausomai nuo to, ar paskutinis skaitmuo bus arčiau 0, 5 ar arčiau 10. Lietuvos bankas įspėja, jog šis reikalavimas bus taikomas visiems be išimties, parduodant prekes ir paslaugas.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Šilalės savivaldybės taryba patvirtino Sveikatos cent­ro mokamų medicininių ir nemedicininių paslaugų kai­nas. Paskutinį kartą jos bu­vo keičiamos 2019 m. Nuo balandžio Sveikatos centre teikiama nauja gerybinių odos darinių ir pažeidimų šalinimas CO2 lazeriu.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Kvėdarnos kultūros namų tautinių šokių kolek­tyvas „Ka­dagys“ atšventė 10-ies me­tų jubiliejų. At­rodo, kas tuo­met būtų ga­­lėjęs pagalvoti, kad šiandien di­džiuosimės daugybe lai­­mė­jimų ir džiaugsmo aki­mir­kų, gausybe kon­kursų ir pa­siekimų juose. Bet neabe­jotinai didžiausias lai­mėjimas yra tai, jog mums pavyko susiburti į vieną di­de­lę, gražią ir dar­nią šei­mą, kurioje, nors būna pykčio ir džiaugsmo aša­rų, vis tik svarbiausia yra jausmas, kad esa­me rei­kalingi ne tik vienas kitam, bet ir žiūrovui.

Už viską, ką šiandien esame pasiekę, už išpuoselėtą tautiškumą ir meilę šokiui dėkojame vadovėms, kurios nepasidavė ir tikėjo, kad kolektyvas gali parodyti jėgą ir dvasią. Kiekvienas šokis – tai istorija, ją „Kadagyje“ kuria visi, kurie per tuo 10 metų lipdė kultūrą tarsi plytą prie plytos. Prisiminta istorija, kuri liudija, jog 2015 m. suburtam kolektyvui iki 2023 m. vadovavo Gied­rė Fasci, o nuo tų metų rugsėjo „Kadagio“ šokėjus šokio keliu lydi Lina Linkė. 

O kokia gi šventė be svečių? Tad jubiliejaus paminėjime dalyvavo ir savo šokius bei dainas susirinkusiems į gimtadienio fiestą dovanojo Laukuvos kultūros namų vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Laukiva“ ( vad. Olga Jogminienė), Šilalės kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Mainytinis“ (vad. Laima And­rejaus­kienė), Šilutės Vydūno gimnazijos liaudiškų šokių kolektyvo „Žvilgis“ jaunimo grupė (vad. L. Linkė), Laimutė Gegieckienė ir grupė „Klasiokai“ iš Klaipėdos bei visas būrys Kvėdarnos kultūros namų an­samb­lių ir kolektyvų: folkloro ansamblis „Volungė“ ir moterų vokalinis ansamblis „Alleg­ro“ (vad. Gražina Pameditienė), folkloro ansamblis „Kvėdaina“ (vad. Jolanta Kažukauskienė) bei merginų tautinių šokių kolektyvas „Kadagėlis“. Šventės proga sveikino rajono meras Tadas Bartkus, Kvėdarnos seniūnijos seniūnas Aivaras Dobilas, Šilalės kultūros centro direktoriaus pareigas einantis Antanas Kazlauskas ir kt.

Stebuklai vyksta tada, kai žmonės susivienija dėl bend­ro tikslo. Ne išimtis ir šis renginys – jo organizatorių, rėmėjų, part­nerių nuoširdumo ir bendrystės dėka jis tapo tikru stebuk­lu. Dėkojame Kvėdarnos kultūros namams ir seniūnijai, Šilalės savivaldybei ir Kultūros centrui, kavinei „Levanda“, įmonėms „Saldeta“, „Lankmelita“, „Audresta“, Ievai ir Rimui Gerybams, ūkininkams Edgarui Petkui ir Egidijui Baubliui, sceną puošusioms Daivai Dališanskienei ir Lolitai Šiaudvytienei, fotosienelę kūrusiems Ligitai ir Gedui Gedgaudams, taip pat Sonatai Lenkšaitei, Reginai Viršilienei, Augustui Rupšiui, informaciniam rėmėjui laikraščiui „Šilalės artojas“.

Gyvenimas pulsuoja džiaugsmu. Šventė, kurioje muzika skamba iki paryčių, kur šokis tampa laisvės ir bendrystės kalba, kur širdys lengvos, o kojos pačios randa ritmą, tik­rai suteikė atgaivą sielai ir suvienijo bendrystei. Dėkojame, kad galėjome būti kartu, dalintis džiaugsmu ir kurti nepamirštamus prisiminimus. Šokių kolektyvas „Kadagys“ taria: „Gyvuosim dar ilgus metus“.

Jūratė AUGIENĖ

Kvėdarnos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė 

Nuotr. Alinos PETRIKIENĖS

Šilalės rajono tradicinių šokių šventė – varžytuvės „Šok, žemaiti, šonke“ (,,Patrepsynės“ atrankinis turas) vėl sukvietė rajono jaunuosius tradicinių šokių puo­se­lėtojus ir mylėtojus – tautiniais kostiumais pasipuo­šu­sios, šoko net 72 poros iš Šilalės Dariaus ir Girėno pro­gimnazijos (mokyt. Alma Rumšienė), Kvėdar­nos Kazi­miero Jauniaus gimnazijos (mokyt. Angelė Grikšienė), Kal­tinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos (mokyt. Ilona Raudonienė), Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos (mo­kyt. Olga Jogminienė ), Šilalės Simono Gaudėšiaus gim­nazijos ir „Etnokultūros studijos“  (vad. I. Raudo­nienė). 

Varžytuvių komisijai pirmininkavo Žemaitijos etnografinio regiono konsultantė, etnomuzikologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus etninės kultūros skyriaus vedėja, Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Lina Vilienė (nariai: Jovita Voverienė, savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė, L. And­rejauskienė, tautinių šokių kolektyvų „Mainytinis“ ir „Raizgė“ vadovė bei ilgametė folkloro ansamblio „Veringa“ narė, Lina Šimkūnienė, Kultūros centro edukacinių programų vadovė, Jovita Veličkaitė, scenos režisierė (etninei kultūrai), Gustas Lesčiauskas, ilgametis vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Gers smuoks“ narys, daugkartinis varžytuvių–konkurso „Patrepsynė“ dalyvis).

Šokėjams grojo tradicinė kapela „Karšuva“, kuriai vadovauja Vaclovas Rudys, o šokėjai rungėsi dviejose šokių kategorijose – pradedančiųjų ir pažengusiųjų.

Pradedančiųjų kategorijoje už šokį „Dirižablis“ padėkomis apdovanoti Smiltė Jašinskaitė ir Gabrielius Bružas iš Kvėdarnos kultūros namų (vad. Jolanta Kažukauskienė) bei Evelina Bambalaitė ir Žygimantas Zubrickas iš Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ,,Etnokultū­ros studijos“ (vad. I. Raudonienė). Pažengusiųjų kategorijoje šokį „Aleksandra“ gražiausiai sušoko Indrė Raudoniūtė ir Gabrielius Bambalas iš ,,Etnokultūros studijos“ (vad. I. Raudonienė). 

Pradedančiųjų grupėje sužavėjo Rugilės Sardhara ir Renaldo Račkausko (Kvėdarnos kultūros namai, vad. J. Kažukauskienė) bei Gustės Trijonytės ir Nojaus Andreikos iš Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos (vad. O. Jogminienė) „Polka bied­na“. Pažengusių­jų kategorijoje „Čitijan­ką“ gražiausiai atliko Goda Končauskytė ir Martynas Šiurys (Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos „Etnokultūros studija“), o Ši­­la­lės Dariaus ir Girėno progim­nazijos šokių būrelio pora Ugnė Kasiliauskaitė ir Mindaugas Ei­dukas apdovanoti padėkomis už nepriekaištingai pašoktą „Le­tuką“ (vad. A. Rumšienė). Už tą patį šokį savo pogrupyje padėkomis apdovanoti šokėjai Gustė Juškevičiūtė ir Lukas Vaitkevičius iš Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos (vad. O. Jogminienė), už šokį „Dustars“ pažengusiųjų pogrupyje padėko­mis apdovanoti Evelina Gečaitė ir Tadas Katauskis iš Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos „Etnokultūros studijos“ (vad. I. Raudonienė).

Pradedančiųjų kategorijoje Ugnė Ciparytė ir Joris Pudžemis iš Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos etnokultūros būrelio „Vėrinėlis“ (vad. A. Grikšienė) bei Gerda Knystautaitė ir Ignas Mikalauskas iš Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos šokių būrelio išrinkti geriausiai atlikę „Gi­ru­žę“ (vad. O. Jogminienė). „Et­nokultūros studijos“ po­ra Kamilė Ramanauskaitė ir Mykolas Kažukauskas bei Neridija Vaitkutė ir Martynas Petrauskas iš Laukuvos apdovanoti padėkomis už gražiausiai sušoktą šokį ,,Pabėgėlis“. 

Į respublikinį konkursą – varžytuves ,,Patrepsynė 2025“, kurios vyks gegužės 10 d. Šiaulių kultūros centre, komisijos sprendimu, vyks ir mūsų rajonui atstovaus E. Bambalaitė ir Ž. Zub­rickas, G. Končauskytė ir M. Šiurys, G. Knystautaitė ir I. Mikalauskas, U. Ciparytė ir J. Pūdžemis, S. Jašinskaitė ir G. Bružas, I. Raudoniūtė ir G. Bambalas, K. Ramanauskaitė ir M. Kažukauskas, N. Vaitkutė ir M. Pet­rauskas, E. Gečaitė ir T. Katauskis.

Visi varžytuvių ,,Šok, žemaiti, šonke 2025“ dalyviai ir nugalėtojai bei juos ruošę vadovai apdovanoti padėkos raštais, dip­lomais ir dovanėlėmis, o nugalėtojams linkime kuo geriausiai pasirodyti respublikinėje „Patrepsynėje“. 

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Lietuvos paralimpinio komiteto (LPAK) atstovai Šilalėje aptarė žmonių su negalia sporto vystymo klausimus, įteikė simbolinį gilės ženklą miesto sporto centrui ir surengė įtraukiojo fizinio ugdymo seminarą rajono pedagogams. 

Šilalės sporto ir laisvalaikio centras – draugiškas negaliai. Tai nuo šiol patvirtina Lietuvos paralimpiečių simbolio – gilės – lipdukas, kurį centrui įteikė LPAK generalinė sekretorė Asta Narmontė ir Europos žmonių su negalia lengvosios atletikos vicečempionas Danas Sodaitis.„Šilalė, nors nedidelis miestas, bet turi puikų sporto cent­rą, kuris yra pritaikytas žmonėms, turintiems negalią. Džiugu, jog atsižvelgiama į universalaus dizaino principus, kurie leidžia visavertiškai laiką leisti visiems rajono gyventojams. Tikimės, jog tai paskatins sportuoti kuo daugiau žmonių su negalia, nes būtent toks yra vienas pagrindinių mūsų tikslų”, – sakė A. Narmontė. 

Šilalės sporto ir laisvalaikio centras yra įtrauktas į virtualų negaliai draugiškų sporto objektų žemėlapį. Jį galima rasti mobiliojoje programėlėje „Parateam“ ir LPAK svetainėje (parateam.lt/sportuok). 

Taip pat beveik dvi dešimtys Šilalės rajono mokytojų sėmėsi įtraukiojo fizinio ugdy­mo žinių LPAK surengtame seminare, kuris vyko Šilalės švietimo pagalbos tarnyboje. Seminaro dalyvius asmenine sėk­mės istorija įkvėpė sprinteris D. Sodaitis, teorinėmis ir praktinėmis žiniomis, kaip įtraukti vaikus su negalia į fizinio aktyvumo veiklas, dalijosi Vilniaus kolegijos dėstytoja ir trenerė Ramūnė Motiejūnaitė. 

„Šilalė jau ketvirtas miestas, kuriame rengiame tokius mokymus. Džiaugiamės, kad visur sulaukiame teigiamų atsilie­pimų, mokytojai noriai semiasi žinių. Viskas skirta tam, kad kuo daugiau vaikų, turinčių spe­­cialiųjų poreikių, neliktų ant taip vadinamo atsarginių suolo. Šie vaikai gali ir nori sportuoti, o mūsų tikslas yra padėti pedagogams, kad jie žinotų, kaip įtraukti vaikus į fizinio aktyvumo veiklas“, – tikino LPAK generalinė sekretorė A. Narmontė. 

Donatas GRIBAUSKAS 

Lietuvos paralimpinio komiteto komunikacijos vadovas 

AUTORIAUS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vyr. mokytoja Veronika Gudaitė kartu su dar viena pedagoge iš Lietuvos dalyvavo Europos Parlamento (EP) renginyje Briuselyje, skirtame tiek neformalaus, tiek formalaus švietimo edukatoriams iš visos Europos. 

Renginys buvo skir­tas stip­rinti mokytojų kompetencijas, dalintis gerosiomis praktikomis bei aptarti EP švietimo ini­ciatyvas. Briuselyje susitiko pedagogai iš vi­sų ES valstybių ir Jungti­nės Karalystės. Su­sitiki­mo me­tu buvo su­teikta galimybė mokytojams plėsti profesinius tinklus ir bend­radar­biau­ti su kitų šalių kolegomis, išbandyti naująjį EP edukacinį modelį, skirtą pilietiniam ug­dymui, diskutuoti apie demok­ratijos stiprinimą per švietimą bei aptarti kitus svarbius klausimus, kurie aktualūs ne tik jaunimui, bet visiems Europos gyventojams, t. y. ir emocinė sveikata, karo grėsmė, įsidarbinimas bei kt. Taip pat aptartos galimybės įtraukti ES istoriją į mokomuosius dalykus, kurti nauji pamokų planai, testuoti metodai, taikant naują medžiagą ugdymo procese ir kt. Da­lyviai dalijosi patirtimi su ko­legomis ir įsitraukė į diskusijas apie mokytojų vaidmenį, ugdant aktyvius piliečius. Pasak V. Gudaitės, ypač vertingos buvo praktinės sesijos, kuriose nag­rinėtos realios švietimo iššūkių situacijos ir siūlomi inovatyvūs sprendimai.

Įgyta patirtis ir užmegzti kontaktai – puiki galimybė į ES istoriją pažvelgti įvairiais rakursais, skatinančiais mokinius tapti aktyviais Europos piliečiais. 

Gimnazijos administracija nuoširdžiai dėkoja istorijos vyr. mokytojai V. Gudaitei už reikš­mingą atstovavimą gimnazijai ir Lietuvai Briuselyje. 

Juozas ŽYMANČIUS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius

V. GUDAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

„Ką pajautėt sprogimo metu?“ – paklausė okupantų bom­bardavimo liudininkės lietuvis savanoris Renatas Ber­tulis. 28-erių vaikinas, Vakaruose dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, panoro savo akimis įsitikinti, ką reiškia ka­ras ir atvyko į 30 kilometrų nuo Rusijos sienos esančius Su­mus. Prieš du mėnesius jis čia jau buvo – atsiliepė į gar­saus visuomenininko Valdo Bartkevičiaus kvietimą nu­vairuoti mašiną Ukrainos kariams. 

Beje, V. Bartkevičius vien šiemet sugebėjo už suaukotas lėšas nupirkti arba lietuvių padovanotas nuvežti ten šimtą mašinų. Tad prieš du mėnesius ukmergiškis Renatas nuvairavo vieną jų iki Lvivo ir autobusu grįžo namo. Toliau važiuoti tada pabijojo. Šį kartą vaikinas ryžosi automobilį nuvaryti į pafrontę – atgabeno jį kariams, kovojantiems prie Kursko. 

„Įsivaizdavau, kad bus labai baisu, bet per pusdienį neišgirdau nei dronų zvimbimo, nei sprogimų“, – netgi kiek nusivylęs prisipažino vaikinas, kai kartu su V. Bartkevičiumi ir keliais vietos kariais susėdome pietų.

Kariai tik šyptelėjo: „Džiaukis, kad ramu. Mes, kai išvykstam į pasienį, meldžiam tokios tylos, nes ten ausys plyšta nuo sprogimų“. 

Po pietų nusprendžiau Renatą nuvežti į keletą vietų, į kurias neseniai buvo atskridusios rusų bombos. Vaikinas iš nuostabos vaikščiojo išsižiojęs ir, negalėdamas patikėti savo akimis, viską filmavo, kad parodytų bičiuliams.

Kieme, į kurį atskridusi bomba sužeidė virš šimto aplinkinių namų gyventojų, pamatėme šlubčiojančią moterį subintuota ranka. Užkalbinta ji papasakojo esanti sprogimo liudininkė, ką tik grįžo iš ligoninės.

„Buvo gal 14 valanda, stovėjau prie lango ir kalbėjau telefonu su mama. Pamenu tik tai, o po to – tamsa. Smūgio banga nusviedė mane ant žemės ir praradau sąmonę. Stebuklingu būdu likau gyva. Ligoninėje visi tuo stebėjosi, nes mano telefonas, kurį laikiau prie ausies, susilankstė. Nors kūnas nusėtas mėlynė­mis, teko operuoti pirštus, esu gyva. Ir tai stebuklas, nes bomba sprogo gal per 100 met­rų nuo namo. Jei ji būtų sprogusi dar arčiau, čia būtų likusi tuščia vieta. Tiesa, ir dabar namas gyventi nebetinkamas, butuose vien nuolaužos”, – pasakojo 54-erių Oksana.

Pasidomėjus, kokios bendros nuotaikos mieste, moteris sunkiai atsiduso: „Visi įsitempę, bijome, kad priešas prasiverš ir teks bėgti. Oro pavojaus sirenos kaukia be perstojo, naktimis girdime dronų zvimbimą ir sprogimų pasienyje aidus. Ten, sako, mūšiai žiaurūs, žūva daug mūsiškių. Kelias pastarąsias savaites rusai taip bombardavo pasienio kaimus, kad žmonės nebeištvėrė, visi išbėgo, čia tikra pilkoji zona. Geriam raminamuosius, nemiegam ir laukiam, kas bus toliau”. 

Pravežiau Renatą pro dar kelias teroro vietas iki miesto pakraščio, kur namai baigiasi ir tolyn eina tiesus kelias į Rusijos Sudžą. Abejose jo pusėse išrausti apkasai ir sustatyti „drakono dantys” – cementiniai trikampiai, blokuojantys tankų pravažiavimą. Kai Sumuose lankiausi pirmą kartą prieš du metus, tokių įtvirtinimų toje vietoje nebuvo. Jų nemačiau niekur, nors pravažiavau ilgą pasienio liniją, ieškodamas kaimų, menančių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) praeitį. Mat viduramžiais čia buvo LDK teritorija, o ties riba su Rusija lietuviai steigė gynybinius kaimus.

Pernai rugpjūtį Ukrainos kariams įsiveržus į Rusijos Kursko sritį Sumų regione, sąlyginė ramybė baigėsi. Iki tol Mask­va didžiausią dėmesį skyrė kovoms Donbase, nes siekė užgrobti turtingą naudingomis iškasenomis ir retaisiais metalais regioną. Prasidėjus Kursko operacijai, Rusija ėmė dažniau apšaudyti Sumų gyvenvietes, todėl buvo nuspręsta įrengti papildomus įtvirtinimus tam atvejui, jei savi kariai iš Kursko ims trauktis, o priešas nuspręs veržtis į Sumus. Taip ir nutiko: ukrainiečiai dėl įvairių priežasčių atsitraukė iš daugumos Kurske užimtų žemių, tad dabar kovos vyksta tiek Rusijos pusėje, tiek keturiuose kaimuose Ukrainos pusėje.

Man pavyko pakalbinti keliolika karių, kurie yra įsitikinę, kad iki Sumų priešas nepraeis, nes teritorija yra gerai įtvirtinta ir ginama. Tačiau jie paliudijo, jog pasienio kaimus priešai taip dažnai apšaudo, kad ten tapo neįmanoma gyventi civiliams. Kovotojai spėja, kad rusai nori Ukrainos teritoriją apie dešimt kilometrų iki Rusijos sienos paversti negyvenama užminuota vietove.

„Ukrainiečiai demonstruoja stebuklus, atsilaiko prieš žymiai gausesnius priešus. Jei esi labai drąsus, gali prisijungti prie karių, tuo labiau, jog tai jau padarė keliasdešimt lietuvių. Kovoja ir latviai, ir estai, savanoriai iš viso pasaulio. Fronte tai, ką išgyveno Oksana, patiria visi. Tik išgyvena ne visi“, – priminiau Renatui.

„To, ką pamačiau ir išgirdau, neįmanoma suvokti žiūrint žinias iš Kyjivo. Reiktų čia atvežti Vakarų valstybių vadovus, gal tada jie geriau suprastų ir labiau norėtų padėti su daug galingesniu okupantu kovojantiems ukrainiečiams“, – sukrėstas regėtų vaizdų prisipažino Renatas.

Pastarosiomis dienomis didžiausią dėmesį skyriau piniginėms rinkliavoms gyvūnų prieglaudoms bei maistą kariams gaminančiai virėjų organizacijai „Sumų bitutės”. Pastarąją prieš tris metus įkurė iki karo medicinos seserimi dirbusi Irina Lošak. Su dviem pagalbininkėmis, kurios vienos brolis, o kitos vyras žuvo kare, Irina ruošia maisto paketėlius, kurie dronais yra numetami priekinės linijos kariams, ten, kur nepravažiuoja joks transportas.

Pamatęs, kad „Sumų bitutės” maistą gamina ant lėtos ir tik vieną kaitvietę turinčios elekt­rinės viryklės, paraginau lietuvius paaukoti normaliai dujinei viryklei. Jau kitą dieną ji buvo nupirkta, dabar moterims nebereikia triūsti po aštuoniolika valandų, o maisto septynioms brigadoms galės paruošti daugiau...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.