Šios kadencijos Šilalės savivaldybės vadovai užsibrėžė bent jau didžiąsias seniūnijas aprūpinti kelių priežiūros technika. Negailint pinigų vienas po kito perkami traktoriai, greideriai, multifunkciniai šlavimo įrenginiai, prikabinami agregatai, bet gyventojai vis tiek skundžiasi, kad net miestelių šaligatviai šią žiemą buvo užversti neperžengiamomis sniego ir ledo krūvomis, o vaikai į mokyklas priversti eiti važiuojamąja kelio dalimi. Tuo tarpu savivaldybės administracijos direktorius teisinasi, jog dėl to kalčiausia tik sniego nepagailėjusi ir dėl to išbandymu tapusi ši žiema...

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

Lietuvos kultūros taryba paskirstė finansavimą 2026 m. „Tolygios kultūrinės raidos“ programai. Iš viso finansuoti 348 kultūros ir meno projektai dešimtyje apskričių, kuriems skirta daugiau kaip 2,9 mln. eurų. Iš šios sumos daugiau nei 274 tūkst. Eur atiteko Tauragės regionui, o didžioji dalis lėšų išdalinta biudžetinėms įstaigoms: muziejams, bibliotekoms ir kultūros centrams. Tačiau iš 74 paraiškų finansavimas skirtas 34 projektams, o 40 iniciatyvų paramos nesulaukė.

Tauragės apskrities regioninės kultūros tarybos atstovai pažymi, kad šiemet daug dėmesio skirta muzikos ir etninės kultūros projektams. Tikimasi, jog profesionalių kūrėjų įsitraukimas skatins vietos bendruomenių kūrybiškumą.

„Lietuvos kultūros taryba palaiko labai glaudų ryšį su regionų kultūros bendruomene, nuo 2019 m. startavus Tolygios kultūrinės raidos modeliui. Šios kadencijos metu toliau stiprinsime bendrą darbą, kalbėdamiesi apie kylančius iššūkius: tokius kaip profesionalaus meno kūrėjų trūkumą, nevyriausybinio sektoriaus svarbą ir ieškosime bendrų sprendimų, kaip telkti kultūros organizacijas ir užtikrinti, kad gyventojus pasiektų prasmingas kultūrinis turinys“, – sako Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė dr. Kristina Mažeikaitė.

Didžiausiu šių metų finansavimo gavėju Tauragės regione tapo Tauragės krašto muziejus „Santaka“, kuriam iš viso skirta 65 tūkst. Eur šešiems projektams įgyvendinti. Tauragės kultūros centrui finansuoti keturi projektai, kuriems numatyta 33 tūkst. Eur, o Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka virš 16 tūkst. Eur gaus trims projektams.

Šilalės rajone solidžiausias finansavimas atiteko Kultūros centrui, kuris programos „Tolygios kultūrinės raidos“ prioritetams „Kultūrinis tapatumas“, „Menų sintezė“ ir „Ugdymas kultūra“ teikė net po kelis projektus. Finansavimas numatytas projektui „XIX a. vestuvės Upynos krašte“ – 5000 Eur, dienos stovyklai ,,Kanklės mano rankose“ skirta 7000 Eur, tradicinio kulinarinio paveldo šventė-varžytuvės „Kugelinės“ Obelyne paremta 4000 Eur. Šiemet Šilalėje vyks Tauragės regiono dainų šventė „Siekiai suartina“, kuriai Lietuvos kultūros taryba skyrė 13 tūkst. 540 Eur, dar 18 tūkst. atiteko Šilalės muzikinio teatro naujam miuziklui ,,Istorinė drama ant Medvėgalio kalno“ ir teatro kūrybinei stovyklai-praktikumui „Teatrinių elementų muzikalizavimas“.

Taip pat finansuoti net trys Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus teikti projektai „Muziejus suartina“, kultūros festivalis „Dausos“ ir renginių ciklas „Vėlių mėnuo“, kurių bendra suma siekia 27 tūkst. Eur.

Deja, šiais metais paramos nesulaukė projektai, jau turintys savo auditoriją bei tradiciją. Todėl ar jie įvyks, priklauso ne tik organizatorių, bet ir nuo savivaldybės – ar ji suvoks kultūros reikšmę ir ar prisidės prie jų finansavimo. Nes būtent dėl per menkos savivaldybės paramos Šilalėje jau žlugo tradicinis „Medvėgalio menų festivalis“, sutraukdavęs rimtosios muzikos gerbėjus, respublikinis suaugusiųjų chorų maratonas, gali būti, jog nebeįvyks ir linksmos muzikos festivalis ,,Brizgėls”...

Iš Lietuvos kultūros tarybos šįkart finansinio palaikymo nesulaukė tradicine mūsų rajone tapusi etnokultūrinė stovykla ,,Etnokultūros kūrybinės dirbtuvės“, Lietuvos vokalinių ansamblių šventė-konkursas „Šilų aidai“, VšĮ „Kraštomanija“ projektas „Jūra tekanti kultūra“, IV-asis bardų ir poezijos nakties festivalis ,,Žodžiai nebijo lietaus“ Kaltinėnuose, tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“ Bilioniuose bei kt.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Šilalės ir Pajūrio bibliotekose apsilankė kunigas ir rašytojas Benas Audrius Martusevičius, dažniausiai prisistatantis kaip Benas Lyris. Abu susitikimai sulaukė didelio susidomėjimo – salės buvo pilnos klausytojų, atėjusių gyvai išgirsti net kelių knygų autoriaus minčių, įžvalgų bei išmintingų pamąstymų apie kasdienio gyvenimo prasmę.

Savo knygose kunigas kviečia priimti visą gyvenimą tokį, koks jis mums duotas – nesitikint, kad darysime tik tai, kas patinka, ar kad būsime nepažeidžiami. Jis ragina mažais žingsniais keliauti su Dievu, nes tuomet galima įveikti ir išspręsti net tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo beprasmiška ar neįmanoma.

Kunigas sako, jog, pasakodamas sutiktų žmonių istorijas ir dalindamasis patirtimis, kurias pats išgyveno, labiausiai nori prisiliesti prie atvirų visuomenės žaizdų. Jis kviečia kiekvieną iš mūsų mokytis jautriau žvelgti į kitų žmonių gyvenimus ir jų istorijas.

Pas dvasininką ieškoti atsakymo, patarimo ir ramybės ateina net tie, kurie į Bažnyčią žvelgia atsargiai. Šiandien išgyvename sudėtingą laikmetį – sveikatos apsaugos sistema, ypač psichikos sveikatos srityje, perkrauta, visuomenėje daug įtampos, susiskaldymo ir vidinių krizių. Jaunas žmogus dažnai pasimeta vartotojiškumo sūkuryje, o vyresnieji lieka tarsi gyvenimo paraštėse – jiems sunku suspėti su sparčia technologijų, internetinės komunikacijos ir dirbtinio intelekto kaita.

„Baimė – mūsų sukurta iliuzija. Kartais ji tokia didelė, kad atimame iš savęs realybę. Drąsa yra sugebėjimas išgyventi dabartį. Svarbiausias Dievo įsakymas: mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, mylėk save patį, savo artimą žmogų. Tai nėra filosofavimas, tai reiškia sugebėjimą apkabinti kiekvieną man duotą dieną, kad ir kokia ji būtų.

Drąsus žmogus šiandien yra tas, kuris gyvena taip, kaip jam liepia širdis. O širdies balsas – tai ne paviršutiniška emocija, bet pati svarbiausia sprendimų vieta, susitikimo su Dievu ir žmogumi erdvė. Drąsa yra gebėjimas gyventi pagal širdį, priimti sprendimus galvojant apie Dievo veidą ir mylimų žmonių veidus. Evangelijoje Jėzus sako: „Atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą.“ Gyvenimas – tai visi jo pavidalai, o drąsa – gebėjimas juos priimti suvokiant, kad būtent jie mus augina“, – teigia B. Lyris.

Kai daugybė žmonių klaidžioja nevilties labirintuose, kunigas sako: „Tikėjimas yra didžiulė Dievo dovana. Negali rytą atsikėlęs pasakyti, jog nuo pirmadienio būsiu tikintis, o šiandien dar ne. Tikėjimas atveria kelius lygiai taip pat, kaip juos atveria santykiai tarp žmonių. Kai pats sirgau onkologine liga, gulėjau ligoninėje, didžiausia viltis ir palaikymas man buvo artimi žmonės. Kai tiki, Dievas stebuklingai tave veda, apstato žmonėmis, kurie padeda. Susi­tikimas su kitu asmeniu, su žmogumi mus gelbėja. Meilė gelbėja. Sunku, kai esi vienas. Liga įveikia, kai niekas tau nepadeda. Tik santykiai tarp žmonių gali sukurti vilties visuomenę. Labiausiai Dievas mums save parodo per žmogiškąją meilę.“

Kunigas Benas įsitikinęs, kad šių dienų krikščioniui dažnai stinga vieno itin svarbaus dalyko – adekvataus realybės suvokimo. Supratimo, jog sunkumai, mūsų buvimas kūne, net mirtis ar netektys nėra prakeiksmas, bausmė ar specialiai mums atsiųsta išbandymų virtinė. Tai – natūrali žmogaus gyvenimo eiga.

„Jeigu nuolat skundžiamės, kad viskas blogai, kad niekas nepavyks, taip ir bus. Jeigu manome, jog neturime jėgų, priimkime šį neturėjimą, bet širdyje visada išsaugokime viltį“, – sako kunigas.

„Mes vis klausiame: kodėl sunkumai? Kodėl liga? Kodėl žmonės tokie abejingi? Ir tokių „kodėl“ – begalė. Į visus šiuos klausimus yra paprastas atsakymas ir išeitis: neatstumti Dievo artumo. Dievas vienintelis lieka mums ištikimas iki galo.

Mano knygos nedalija iliuzijų ir tuščių vilčių, kad viskas bus gerai. Viskas jau yra gerai tada, kai iš bet kokios, net pačios sunkiausios, situacijos sugebame ištraukti troškimą būti, kurti, mylėti. Troškimą apkabinti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką kaip vienintelę ir nepakartojamą. Viskas yra gerai tuomet, kai net tose žmogiškose patirtyse, kurias dažnai norime ignoruoti ar atmesti, atrandame gyvenimo grožį, gerumą ir dovanojame jį kitiems“, – teigia dvasininkas. 

Jis prasitarė turintis tylų, bet ambicingą tikslą – per trejus metus aplankyti visus Lietuvos rajonus, kad galėtų susitikti su žmonėmis gyvai. Jam svarbu būti ten, kur skauda, kur klausiama, kur ieškoma atsakymų. Galbūt todėl jo kelias driekiasi ne per dideles sales ar scenas, o per žmonių širdis – tas, kurios vis dar laukia žodžio, gebančio pakelti ir sustiprinti.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Šilalės viešosios bibliotekos nuotr.

Lietuvoje praėjusią savaitę pa­mi­nėtos ketvirtosios Rusijos karo prieš Ukrainą metinės, parodų ir kongre­sų centre „Litexpo“ įvyko tarptautinė knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“. Per keturias dienas da­lyviai aplankė daugiau nei 300 renginių – nuo aktualių dis­kusijų ir knygų pristatymų iki kino seansų. Kai kur jau nušurmuliavo ir Kaziu­ko mugė, viena pirmųjų pa­vasario šauk­lių. Gana aktyvi bus ir ši sa­vaitė: pradedama švęsti Kovo 11-oji, šie­met jau 35-oji, prasideda tarp­tau­ti­nis festivalis „Kino pa­va­sa­ris“ ir kt. 

Praėjusią savaitę Šv. Kotrynos bažny­čioje Vilniuje iškilmingai įteikti Lie­tuvos kultūros centrų asociacijos kasmetiniai apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Jais pagerbiami svariausiai prisidėjusieji prie šalies kultūros kūrimo, plėtros, sau­go­jimo bei kultūros centrų sistemos vystymo, tobulinimo ir viešinimo. Metų part­nerio „Auksinis feniksas“ įteiktas Lie­tuvos nacionalinio kultūros centro di­rektoriui, taip pat apdovanojimus pelnė Anykščių ir Molėtų kultūros cent­rų atstovai bei Telšių rajono savivaldybės meras.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šįmet 17-ą kartą rengia Metų verstinės knygos rinkimus ir kviečia skaitytojus balsuoti už savo mylimas knygas. Skaitytojams siūloma rinkti nugalėtojus grožinės, negrožinės, vaikų ir jaunimo literatūros kategorijose: trumpuosiuose sąrašuose yra 15 knygų, o keturiuose ilguosiuose sąrašuose – net 120. Ekspertų sudaryti sąrašai paskelbti ir balsavimas pradėtas vasario 26 d., o rezultatai paaiškės kovo 16 d., Knyg­nešio dieną. Atrinktų knygų sąrašus galima rasti ir balsuoti LLVS.lt.

Netrukus, kovo 9–22 d., prasidės jau 31-asis „Kino pavasaris“, šiemet žiūrovus pasitinkantis su šūkiu „Grįžtame jausmo“, akcentuodamas unikalų ryšį su auditorija ir patirtis, kurias galima išgyventi tik kino salėje. Net 19-oje miestų bus parodyti 89 ilgametražiai ir 55 trumpametražiai filmai.

Šilalės kultūros centro dramos studija rytoj, kovo 4 d., 18 val., kviečia į Arvydo Ambraso absurdo dramos spektaklį „Duobė“. Šilališkės režisierės Jovitos Veličkaitės pastatytas 35 minučių trukmės kūrinys per politinę alegoriją ir universalias egzistencines metaforas vaizduoja sovietmečio visuomenės atmosferą bei „šviesios ateities“ pažadų tuštumą. Pagrindinis pjesės simbolis – duobė – tampa ir spąstais, ir užuovėja veikėjams, kurių viltis su išoriniu pasauliu sieja tik traukinių garsai, kol vienam iš jų pavyksta išsikabaroti ir išvysti pribloškiantį vaizdą. Spektak­lyje vaidina G. Grikšaitė, V. Juciūtė, A. Grikšaitė, P. Grikšaitė bei kiti jaunieji aktoriai. Renginys nemokamas (rekomenduojamas amžius nuo 12 metų), tačiau žiūrovai prašomi iš anksto atsiimti nemokamus kvietimus kultūros centro bilietų kasoje.

Laukuvos kultūros namuose kovo 10 d., 19 val., vyks rašytojo, poeto, bardo, režisieriaus Vytauto V. Landsbergio koncertinė programa, skirta Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti, kvėdarniškiai poryt, kovo 5 d., 19 val., kviečia į kūrybinių dirbtuvių ciklą „Iš žemės, iš saulės – į Velykas“, o kovo 6 d., nuo 19 val., čia laukia protmūšis „Veik­lios, protingos ir gražios“. Pasitinkant Lietuvai svarbią šventę, kaltinėniškiai, bilioniškiai, jucaitiškiai ir kt. kviečiami į žygius Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.

Kotryna PETRAITYTĖ

Prieš kurį laiką „Šilalės artojuje“ aptikau šilališkės medikės Rasos Šiaudvytienės pasidalinimą kelio­nių įspūdžiais iš Kenijos. Apie to­li­mą egzotišką šalį, kurią net ir šian­­dien, bemaž visiško atvirumo lai­kais, aplanko ne itin daug turis­tų. Keletą kartų perskaitęs tekstą supratau, jog autorė palengvino ma­­­no situaciją. Mat šiandien irgi rengiuosi perkelti skaitytojus į šią rytų Afrikos šalį, tačiau jau nerei­kės aiškinti kur ji yra.

Kenija iš tiesų yra įspūdinga, daug ten įvairiausių įdomybių, egzotikos, ji gali pasigirti įvairiais gamtos objektais, atskleidžiančiais nuostabius šalies kraštovaizdžius ir turtingą biologinę įvairovę. Šie objektai atspindi kvapą gniaužiantį Kenijos grožį, todėl yra puiki vieta safario nuotykiams, laukinės gamtos tyrinėjimams. 

Man pirmiausia Kenija – šešeto ypatingai lanksčių, vikrių ir išradingų vyrukų akrobatinė grupė „Kenya boys“, laimėjusi pasauliniame Monte Carlo cirko festivalyje Auksinį klouną. Teko laimė manieže padirbėti ir su jais, ir su jų „klonais“, ir kaskart stebėjausi tų vaikinų prigimtiniu artistiškumu.

Bet šiandien – ne apie cirką, o apie Šilalę. Tik ne bet kur, o ... Kenijoje. Taip taip, gerbiamasis skaitytojau, Šilalė yra ne tik Žemaitijoje, bet ir toli toli nuo jos – matuojant kelių atstumais, už beveik dešimties tūkstančių kilometrų...

Silale kalnas, o kartu ir neveikiantis ugnikalnis, yra Gregory rifto slėnyje, netoli Kapedo miesto. Jeigu jau visai tiksliai – į pietus nuo Sugutos slėnio, kuris tęsiasi į šiaurę iki Turkanos ežero ir yra nutolęs apie 70 kilometrų į šiaurę nuo Baringo ežero bei Kenijos rifto – ilgo, didelio, įvairaus pločio plyšio žemės plutoje. Tai labai atoki vietovė, kurią ga­lima apžiūrėti tik galingu visureigiu arba iš sraigtasparnio.

Silalė ir Nakengere, kurios, remiantis žemėlapiais, yra Turkanos upės ištakos. Sugatos upė, pradedanti savo kelią Silalės kalvose, gyvybiškai labai svarbi tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Ugnikalnis yra vienas iš daugelio Kenijos rifto sistemos ašyje randamų ugnikalnių. Per ilgus šimtmečius jis patyrė didžiulius lūžius, dėl kurių viršūnėje ir susidarė didžiulė įduba. Silalės krateris, kurio viršūnė iškilusi 1578 metrus virš jūros lygio, turi įspūdingą 8 km ilgio ir 5 km pločio viršūnės kalderą (plati stačiašlaitė dauba ugnikalnio viršūnėje, susidariusi sprogus užsikimšusiai kalderos tipo ugnikalnio stemplei arba įgriūnant ugnikalnį sudarančioms uolienoms). Viršūnės sienos iškilusios bemaž 300 metrų aukštyje ir yra 600–800 m virš aplinkinio plyšių slėnio dug­no. Manoma, jog Silalės krateris susiformavo maždaug prieš 63 tūkst. metų, o pagrindiniai išsiveržimai įvyko apie 7050–5050 m. prieš Kristų. Ir šiandien ten vis dar vyksta geoterminiai procesai. Silalės krateris – vienas žaviausių, bet vis dar menkai ištyrinėtas Kenijos pasididžiavimas.

Geografiškai ši vietovė yra pietinėje Turkanos dalyje, tačiau administraci­niu požiūriu išsidėsčiusi Turkanos Rytų ir Rytų Pokoto apskričių pasienyje. Turkanos žmonės ją vadina Silali, o pokotai – Silale. Šios teritorijos nuosavybė ginčijama tarp pokotų ir turkanų bendruomenių, todėl dažnai kyla kovos dėl ganyklų. Be to, Silale regionas labai turtingas kultūros požiūriu, jame gausu ypatingų archeologinių vietų. Į vakarus nuo Silalės kalno, Didžiojo rifto slėnio dugne, Suguldos slėnio pradžioje, už penkių valandų kelio automobiliu nuo Nakuru miesto yra įsikūręs Kapedo miestelis. Turkanų apgyvendintas kaimas yra karštoje pusdykumėje. Dauguma namų čia –

laikinos trobelės, nors stogai dengti ge­le­žinėmis skardomis, o sienos sulipdytos iš molio. Esama namų, pastatytų iš molio ir palmių lapų, o atėjus į šalį įvairiems projektams, kaime iškilo ir nemažai nuolatinių namų. Kapedo miestelyje veikia kelios parduotuvės, kuriose parduodami miltai, arbata, cuk­rus ir žibalas. Derlingos žemės labai mažai, todėl žmonės daugiausia augina ožkas ir avis.

Kaime yra keturios mokymo įstaigos: Kapedo mišri internatinė pradinė mokykla, mergaičių pradinė ir Lomelo pradinė mokyklos bei Kapedo mišri vidurinė mokykla, kurią 2002 m. pastatė buvęs parlamento narys Francis Ewon Achuka ir kurioje dirba aštuoni darbuotojai, mokantys per 180 mokinių. Galėtų jų būti daug daugiau, tačiau ne visi gali sau leisti sumokėti net ir kuk­lius mokesčius.

Prieš 10 metų Kapedo rajono ligoninė turėjo 28 lovas ir 4 vaikiškas loveles. 

Keliautojams ir nuotykių mėgėjams Silalės krateris žada daugybę neužmirštamų įspūdžių – žygius jo šlaitais, paukščių stebėjimą, pasinėrimą į turtingą pokotų kultūrą. Nuo kraterio viršūnės atsiveria neįtikėtini Kerio slėnio vaizdai, Baringo ežero vandenų mėlynė ir nesibaigiančios Riftų slėnio įgriuvos. Viršūnės tylą trikdo tik paukščių riksmai bei vėjo šlamesys, o tai suteikia Silalei vos ne mistinę aurą. Bet tai ir daugiau negu paprastas geologinis stebuk­las. Pokotų žmonėms tai šventa vieta, tampriai susijusi su vietos tradicijomis, legendomis ir ritualais. 

Silalės krateris visomis prasmėmis stebuklingas – tarytum paslėptas deimantas, kur geologija, kultūra ir gamta susilieja, pasakodamos seną, tarsi laikas, istoriją, bet tokią pat gyvą lyg šiandiena.  

Ne vien geografija

Afrikos šalies geografijos ryšiai su Ši­lale įdomūs kalbine prasme. Tačiau, manau, nemažiau įdomu, jog Kenijoje gyvena toks vyrukas Jasai Silale, šiuo metu dirbantis UNHCR (Jungtinių Tau­tų Vyriausiojo komisaro pabėgėlių rei­kalams valdybos) administracijos ir finansų part­neriu. Jasai Silale Afrikos Nazareno universitete įgijo verslo administ­ravimo magist­ro laipsnį projektų valdymo srityje, yra patyręs finansų specialistas, turintis darbo tarptautinių reikalų srityje patirties. Geba derėtis, sudaryti biudžetą.

Jo tautietis Chris Silali su 22 darbuotojų komanda teikia modernias ir pažangias žemės ūkio technologijas, kurios gerina geriausią praktiką ūkiuose ir remia tvarią žemės ūkio gamybą. 

Kenijos sostinėje Nairobyje gyvena ir dirba nepriklausoma multimedijos žurnalistė Keit Silale, kuri aistringai do­misi Afrikos istori­ja. Ji specializuojasi svei­ka­tos, klimato kaitos, energetikos ir lyčių prob­­lemų tyrime Užsachario Afrikoje. 

Ir dar vieną intriguojantį dalyką, kviečiantį artimiau pažinti vietovę tokiu gražiu lietuvišku pavadi­nimu, noriu pasiūlyti. Tai puikus, vaizdingas 4 valandų truk­mės skrydis virš Rifto slėnio ežerų ir Silalės kraterio, įskaitant sustojimą Bogorijos ežero pakraštyje bei apsilankymą pokotų gentyje. Tiesa, yra viena nedidelė „smulk­mena“: bendra šios ekskursijos kaina siekia per 12 tūkst. JAV dolerių. 

xxx

Tai tokia didelė ir įspūdinga Šilalė, kurią ne vienas skaitytojas šiandien tikriausiai atras pirmąjį kartą. Beje, tokiu pat pavadinimu gyvuoja ir kaimas Azerbaidžano Kudablio rajone. O Kenijos atlikėjas Rich Mavoko atlieka populiarią dainą „Silali“. Žinoma, nieko bendro aprašyti faktai su Lietuva neturi ir tikrai nesiūlau rajono valdžiai, viską metus, skristi susipažinti su galimais kraštiečiais – rajono biudžetui tai būtų per didelė našta. Arba pamėginti prisikviesti ką tik minėtas asmenybes, kurioms Lietuvoje ir pavardžių keisti nereikėtų... Tai – tik pokštas, savotiška provokacija, tad ir žiūrėti į reikėtų atitinkamai, su humoru. Aišku, jeigu šitas jausmas yra...

Alvidas JANCEVIČIUS,

žurnalistas, istorikas

Socialinė iniciatyva „Skirtingos spalvos“ kviečia visuomenę prisijungti prie jau antrus metus organizuojamos visuomeninės akcijos „Mažiesiems iš didelių rankų“. Šiemet kviečiama megzti migdukus – vaikams, gimstantiems ar gyvenantiems su ligos ar negalios diagnoze. Rankomis numegzti migdukai taps vilties, palaikymo ir bendrystės simboliu šeimoms, auginančioms likimo paliestus vaikus. Šiai akcijai paminėti taip pat organizuojamas gyvas migdukų mezgimo renginys, kuris vyks kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Vilniuje.

Remiantis statistika, Lietuvoje daugiau nei 10 tūkst. vaikų iki ketverių metų amžiaus gyvena su sunkiomis diagnozėmis, tokiomis kaip onkologija, negalia, epilepsija, cerebrinis paralyžius, cukrinis diabetas, Dauno sindromas, kitais raidos ir nervų sistemos sutrikimai ar neišnešiotumas. Akcijos organizatoriai siekia atkreipti visuomenės dėmesį į šių vaikų ir jų šeimų kasdienybę bei kviečia prisidėti prie vilties simbolio sukūrimo, savo rankomis numegzto migduko, kurį akcijos sumanytojai pavadino „Spalvuku“.

„Po praėjusių metų sėkmingo akcijos rezultato, kuomet kartu su Lietuvos žmonėmis numezgėme per 1200 trispalvių pledukų ankstukams, su komanda net nesuabejojome įvykusiu stebuklu. Tai paskatino mus pakviesti visuomenę dar kartą jį sukurti. Taip ir gimė  „Spalvukas“ – galbūt mažas, nedrąsus, galbūt pažeidžiamas, tačiau simbolizuojantis narsą ir begalinę stiprybę. Kiekvienas vaikas, nesvarbu, gimsta su diagnoze ar be jos, o galbūt ją išgirsta vėliau, nusipelnė augti be patyčių, būti priimtas visuomenės ir bendraamžių. Tad labai norisi atnešti į šias šeimas viltį, tikėjimo ir palaikymo galią, kurią sukurs pati visuomenė“, – mintimis apie akcijos idėją dalijasi socialinės iniciatyvos „Skirtingos spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius.

Migdukai akcijai pasirinkti neatsitiktinai: jie suteikia vaikams šilumos, ramybės, stabilumo pojūtį ir nuramina naktį, ypač tada, kai šalia nėra mamos ar tėčio. Tėvams toks mezginys taps emocinės atramos ženklu, primenančiu, kad jų vaikas yra saugus, prižiūrimas ir palaikomas ne tik medikų, bet ir visuomenės. Migdukai mezgami iš hipoalerginių siūlų, turinčių kokybės ir saugumo sertifikatus, todėl tinka kūdikiams ir vaikams.

Taip pat specialiai šiai akcijai paminėti yra kuriama pasaka apie „Spalvuką“, kuri vaikus pasieks kartu su  migdukais. Pagrindinis herojus nepasidavė, tėvai nuolat jį drąsino ir tikėjo, kad jis yra stiprus ne kūnu, o stiprus širdimi. Būtent tokio tikėjimo reikia ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, todėl organizatoriai kviečia šią akciją palaikyti ir finansiškai. Kiekviena auka yra svarbi ir reikalinga.

Prisidėti prie visuomeninės akcijos „Mažiesiems iš didelių rankų“ galima įvairiais būdais. Kviečiama megzti ne tik profesionalus ar mėgėjus, bet ir tuos, kurie niekada nėra mezgę. Migdukai mezgami tik pirštais, kilpučių nėrimo būdu ir nereikalauja jokių papildomų reikmenų. Norintys juos megzti namuose, tai gali daryti jau dabar ir iki balandžio 1 d. išsiųsti juos akcijos organizatoriams nurodytais kontaktais, kuriuos rasite interneto svetainėje www.skirtingosspalvos.lt. Čia yra ir vaizdinė pamoka su mezginio kūrėja Simona Lukoševičiene.

Akcijos sumanytojai taip pat kviečia galinčius atvykti į renginį kovo 11-ąją „Radisson Hotel Lietuva“ konferencijų centre, Vilniuje. Jo metu bus ne tik mezgami migdukai, bet vyks pokalbiai įvairiomis temomis su specialistais, dalinamasi šeimų istorijomis, vyks atlikėjų pasirodymų.

Jurgita BAKANAITĖ

B. LAURINAITYTĖS nuotr.

Po metų baigsis gana netrum­pas laikotarpis, kai gyvenome be rinkimų – vyks savivaldos rinkimai, kuriuose spręsime, kam patikėti vietos valdžią. Vienas svarbiausių klausimų šiandien yra, kas labiau paveiks žmonių pasirinkimą: da­bartinės vietinės valdžios turimi resursai ir matomumas ar naciona­linės politikos kontekstas?

Jau per praėjusius savivaldybių tarybų rinkimus tapo akivaizdu, kad pa­reigas einančiam merui išlaikyti savo pozicijas yra gerokai paprasčiau, net jei jis atstovauja visos šalies mastu ne pačiai populiariausiai partijai. Kodėl taip nutinka? Dabartinė situacija palanki tiems, kurie yra valdžioje: nesunku prisiimti nuopelnus už visus pozityvius pokyčius savivaldybėje, o nesėkmes ar nepopuliarius sprendimus perkelti į nacionalinės valdžios atsakomybės lauką. Tuo labiau, jog per pastaruosius metus savivaldybių finansiniai ištekliai ir sprendimų priėmimo galios nuosekliai augo. O visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kurį, beje, deklaruoja ir neretas meras, kad dėl daugelio problemų yra kalti triukšmingi parlamentarai ar regionams per mažai dėmesio skiriantis politinis elitas sostinėje. Todėl nieko keisto, jog toks požiūris sudaro palankias sąlygas vietos politikams kurtis „geradarių” įvaizdį.

Artėjant rinkimams natūraliai intensyvėja ir įvairūs politiniai manevrai. Siekdami sustiprinti savo pozicijas, politikai ieško naujų sąjungų, koreguoja retoriką, aktyviau giriasi nuveiktais darbais ir stengiasi būti kuo labiau matomi viešojoje erdvėje. Visa tai rodo, kad ramybės laikotarpis baigiasi – politinė dinamika įgauna vis didesnį pagreitį, o artėjantys savivaldos rinkimai taps rimtu išbandymu tiek vietos lyderiams, tiek partijoms bendrai.

Pavyzdžiui, Kėdainiuose vienas Seimo narys nuosekliai trina bet kokius ženklus, kad jis bei jo komanda, kuri greičiausiai bandys perimti rajono valdymą, kada nors turėjo sąsajų su politiškai bankrutavusia Darbo partija. Vilkaviškyje vicemeras socialdemokratas viešai sudegina politinius tiltus su daug problemų sukaupusia partija ir ketina mero posto siekti su komanda, kuri „praregėjo“ ir atsiribojo nuo šios politinės jėgos. Kiek kitokią taktiką pasirinko dar vienas socialdemokratas – Alytaus meras nusprendė tapti „disidentu“ ir siunčia perspėjimus partiečiams, o kartu ir visiems Alytaus gyventojams, jog yra „kitoks, nei tie, kurie Seime...“ 

O ko galime tikėtis sostinėje? Atsakyti labai sunku. Vargu, ar grįžti į mero postą besitaikantis jau buvęs meras, o dabar parlamentaras kitąmet taps populiaresnis. Tačiau neatmeskime, jog gali atsirasti koks nors visuomenėje žinomas žmogus, kurio kandidatūra taps rimta problema dabartiniam konservatorių merui. 

Dar didesnė intriga laukia Kaune, neoficialiai jau svarstoma, ar dabartinei opozicijai pakaks išminties iškelti bend­rą stiprų kandidatą, kuris būtų ne tik statistas? Patirtis rodo, kad tai yra gana sudėtingas uždavinys. Prisiminkime, kaip per praėjusius rinkimus konservatoriai buvo nusprendę mesti parlamentaro, operos solisto „kozirį“, tačiau kauniečiai dėl tokio pasiūlymo tik gūžčiojo pečiais. Tiesa, jei dabartiniam Kauno merui pavyktų dar kartą laimėti rinkimus, tai įkvėptų vilties socialdemokratams, jog visos kalbos apie fatališką politinę švytuoklę yra perdėtos...

Klaipėdos mieste daugiausiai intrigų kyla dėl to, ar šią kadenciją Kelmės – Šilalės rinkėjams atstovaujantis skandalais pagarsėjęs politikas dar kartą bandys tapti uostamiesčio meru. Ar tai atitinka jo ambicijas? Kita vertus, bent jau kol kas jis deklaruoja, jog neva sieks Palangos mero vietos... 

Intensyvūs politiniai manevrai prieš rinkimus – tai ir viešas bandymas dar kartą priminti apie save. Todėl natūralu, kad kiekvieno į aukščiausią rajono valdžią besitaikančio politiko startas grindžiamas vienos ar kitos (atsispiriant nuo to, kuriai pats priklauso) partinės sistemos kritika – tai įprasta taktika, siekiant išsiskirti ir mobilizuoti nusivylusius rinkėjus.

Vis dėlto panašu, jog praėjusių rinkimų pamokos daugelio taip ir nebuvo iki galo išmoktos, o nemažos dalies politikų ambicijos ir toliau lenkia rea­lias galimybes. Tiesa, reikia sutikti, kad jos priklauso ir nuo to, kokius bendražygius pavyksta suburti ir ar pasiseka į savo pusę patraukti ryškesnių, didesnį pasitikėjimą turinčių veidų. Todėl rinkėjams pats laikas pradėti atidžiau stebėti procesus ir nepamiršti esminio principo: politikus reikia vertinti ne pagal tai, ką jie žada ar kuo giriasi, o pagal tai, ką iš tiesų jie gali padaryti ir ką realiai nuveikia.

Andrius NAVICKAS

Šilalės krašto pavadinimas kilęs nuo kadaise čia augusių šilų ir miškų, gal dėl to medie­nos apdirbimas yra vienas labiausiai klestinčių šio krašto verslų. Veiklos dešimtmetį šian­dien mininčios UAB „Vudnera“ savi­ninkas ir vadovas Nerijus Jonutis įsitikinęs, mediena buvo ir bus geriausia, ekologiškiausia, labiausiai gyvenamųjų namų statybai ir apdailai tinkanti medžiaga, o užtikrinta kokybė visada garantuoja vietą statybinių medžiagų rinkoje.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo asmeninio albumo 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15

Pernai Užimtumo programoje daly­vavo 70 asmenų, tačiau laikinus darbus seniūnijose ir Šilalės Vlado Statkevičius muziejuje dirbo vos 21 rajono gyventojas. Šiemet Užimtumo programai papildomai skirta 15 tūkst. Eur, bet įtraukti į ją planuojama tik apie 60 asmenų, maždaug pusei iš jų žadama pasiūlyti darbą. Darbo rinkai besirengiančių asmenų įdarbinimui bei užimtumo skatinimo paslaugoms planuojama skirti 57 tūkst. Eur, likę 27,6 tūkst. Eur numatyti savivaldybėje įdarbinto užimtumo koordinatoriaus atlyginimui.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 15