46-ajame Šilalės rajono savivaldybės tarybos posėdyje patvirtinta nauja studentų rėmimo tvarka. Mūsų rajonui reikalingas specialybes studijuoti pasi­rinkę studentai 10 mėnesių per metus turės galimybę gauti 500 eurų stipendiją arba studijų kainos kompensaciją, tačiau už kiekvienus paramos gavimo metus jie turės įsipareigoti tiek pat metų po studijų dirbti Šilalės rajone. 

Šilalės rajono mero Tado Bartkaus teigimu, savivaldybė savo ruožtu įsipareigoja užtikrinti, kad paramą gavęs studentas po studijų turėtų darbo vietą.

„Jeigu įstaigoje, kurioje jaunas specialistas buvo įsipareigojęs dirbti, darbuotojų poreikis iki studijų baigimo pasikeistų, savivaldybė privalės surasti darbo vietą kitoje panašioje įstaigoje“, – aiškina T. Bartkus. 

Pasak mero, rajone šiuo metu ypač trūksta medicinos, pedagogikos, meno ugdymo, sporto trenerių bei kai kurių inžinerijos sričių specialistų. 

„Ne visi renkasi studijuoti šias specialybes, todėl tikimės, jog stipendija paskatins jaunuolius rinktis šiuos mokslus ir grįžti į mūsų rajoną“, – teigia jis.

Mero duomenimis, susidomėjusių nauja studentų rėmimo tvarka yra, šiuo metu savivaldybei pateikti 2–3 prašymai.

Kalbinti iš Šilalės kilę studentai savivaldybės sprendimą remti studentus vertina teigiamai, tačiau taip pat atkreipia dėmesį į karjeros perspektyvų prob­lemą rajone. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto trečio kurso slaugos studijų studentė Gabrielė Bukauskytė neatme­ta, kad stipendija galbūt ir skatintų ją svarstyti galimybę grįžti į gimtąjį kraštą, tačiau ji vis tik pripažįsta, jog jai svarbesnės yra profesinio tobulėjimo galimybės ir atlygis už darbą rajono ligoninėse.

„Dirbant mažoje rajono ligoninėje nėra tiek daug galimybių tobulėti ir augti kartu su pačia medicina, kaip didmiesčio klinikose. Šių laikų slaugytojas nebėra vien tik gydytojo padėjėjas, jis yra lygiavertis komandos narys ir sudaro reikšmingai didelę dalį paciento gijimo procese, todėl, man kaip būsimai slaugytojai, kyla klausimas, kodėl slaugytojo atlyginimas yra juokingai mažas“, – mintimis dalijasi studentė.

G. Bukauskytės teigimu, jos požiūrį į darbą rajono ligoninėje galėtų pakeisti geresnės profesinės sąlygos. 

„Didesnis kiekis tyrimams ir gydymui reikalingos įrangos bei išaugęs skaičius jaunų, motyvuotų gydytojų Šilalės ligoninėje galbūt priverstų mane pakeisti savo nuomonę“, – sako studentė.

Tuo tarpu Lietuvos sporto universiteto treniravimo sistemų antro kurso studentas Kajus Gedeikis neabejoja, kad tokia finansinė paskata jam būtų pakankama priežastis po studijų rinktis Šilalę. 

„Manau, tokia stipendija tik­rai būtų pakankamas motyvas. Be to, mano srities specialistų rajone labai trūksta. Įtakos tam gali turėti ir gyvenimo sąlygos – mūsų miestas jaukus ir pakankamai patogus čia įsikurti“, – kalba K. Gedeikis.

Studentui Vykintui Mylimui abejonių kelia ne stipendijos dydis, o įsipareigojimas dar studijų pradžioje nuspręsti, kur gyvens ir dirbs po kelerių metų. Šiemet Vilniaus universitete informacinių sistemų inžineriją pradėjęs studijuoti šilališkis teigia, jog šiuo metu tokia sąlyga jį nuo stipendijos atbaidytų.

„Dabar įsipareigoti, kad po ketverių metų tikrai grįšiu į Šilalę, man tikrai būtų sudėtinga – vos pradedu kurti savo gyvenimą Vilniuje. Galbūt vėlesniuose kursuose tą galimybę ir apsvarstyčiau plačiau“, – sako V. Mylimas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į finansinės pagalbos svarbą jaunam žmogui ne tik studijų metu, bet ir grįžus gyventi į Šilalę.

„Tai, jog stipendiją gaučiau būtent tik studijuodamas, irgi atbaido mane nuo tokio įsipareigojimo, nes pradedant įsikurti lėšų tikrai reikėtų dar daugiau. Manau, viena iš skatinamųjų idėjų galėtų būti stipendijos ar paramos suteikimas studentams po grįžimo į Šilalę“, – svarsto Vykintas.

Kalbėdamas apie tai, kas galėtų paskatinti jaunus žmones po studijų vis tik rinktis savo kraštą, dvyliktokas Jonas Kėbla išskiria ne tik darbo galimybes, bet ir prieinamą gyvenamąjį būstą. 

„Mano nuomone, darbo vietos ir būstas yra svarbiausi faktoriai, norint pritraukti jaunimą į Šilalę“, – teigia J. Kėbla.

Būtent būsto ir darbo vietų svarbą pabrėžia ir Šilalės rajono verslininkų sąjungos pirmininkas Singaras Vytartas. Jo įsitikinimu, stipendija gali tapti viena iš paskatų, tačiau vien tai specialistų trūkumo problemos neišspręs.

„Manau, šis sprendimas nepadės įveikti masinės problemos, bei jei nors kelis jaunus žmones tai paskatins po studijų grįžti į Šilalę, galiu tik pasveikinti tokį sprendimą“, – sako S. Vytartas. Verslininkų sąjungos pirmininko nuomone, jaunų specialistų pritraukimui reikėtų ir ekonominių sprendimų. Pavyzdžiui, pagalbos įsigyjant būstą.

„Turėtų būti ne tik studentų skatinimo stipendijos, bet ir pirmojo būsto parama. Mano nuomone, tik taip susigrąžinsime specialistus į savo rajoną“, – teigia S. Vytartas.

Verslininkas taip pat pabrėžia, jog, norint pritraukti jaunus žmones į Šilalės rajoną, ypatingai svarbu yra kurti daugiau darbo vietų ir skatinti įmonių plėtrą.

„Kai verslas turi sąlygas plėstis, automatiškai vyksta ir darbuotojų migracija, žmonės noriai atvažiuoja net iš kitų miestų. Deja, šiuo metu Šilalės rajone tokio pokyčio nematau“, – apgailestauja S. Vytartas.

Šilalės rajono meras T. Bartkus taip pat sutinka, kad jaunimui svarbios ne tik darbo vietos, bet ir būstas, todėl, pasak jo, idėjos, kaip suteikti tokią pagalbą jauniems specialistams, bus svarstomos. 

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė, „Šilalės artojo” praktikantė

Asociatyvi nuotr.

Šią vasarą Šilalės rajoną aplankė piligrimai iš įvairių Lietuvos regionų. Keliautojai čia atrado ne tik gražų kraštovaizdį ir vietinių žmonių svetin­gumą, bet susidūrė ir su maršruto iššūkiais. Paaiškėjo, jog šiandien „Camino Lituano“ kelio atkarpos Šilalės rajone gyvybingumas nemaža dalimi priklauso nuo savanorių, kurie rūpinasi jo ženk­linimu, maršrutų aprašymais bei keliautojų priėmimu.

Grožėjosi slėniais ir atodangomis

Šią vasarą žygeivė ir kelionių tinklaraščio „Check in Lithua­nia“ autorė Diana ryžosi keliauti „Camino Lituano“ keliu. Ji pasirinko Žemaitijos atšaką dėl dviejų priežasčių: norėjo geriau pažinti šiaurinę Žemaitijos dalį ir išbandyti kelią nuo Varnių Šilalės bei Tauragės link, taip pat patraukė išskirtinis šių apylinkių gamtos grožis. Be to, nors žygeivė gimė ir gyvena Vilniuje, Šilalės kraštas jai gerai pažįstamas nuo vaikystės.

„Šilalės rajone, pas žemaitę močiutę kaime, prabėgo daugybė mano vaikystės vasarų. Šią vasarą grožėjausi nuo kalvų atsiveriančiais nedidukais slėniais, plačiomis pievomis, atodangomis bei Pagramančio panorama nuo piliakalnio viršūnės“, – dalijasi prisiminimais Diana.

Pasak jos, Šilalėje keliautojai gali rasti įvairių nakvynės galimybių – tiek paprastesnių, pritaikytų piligrimams, tiek ir komfortiškesnių. Tačiau planuojant kelionę reikėtų apie tai iš anksto pagalvoti. Kaip ir apie maitinimą.

„Prieš kelionę Pagramančio link Šilalėje įsigijusi kibinų, juos suvalgiau gražiajame Lakštingalų slėnyje, kurį savo žemaitiškoje giminėje nuo seno vadiname Lakštingaline“, – pasakojo Diana.

Bendražygių draugija padėjo įveikti iššūkius

Airina iš Garliavos su keliomis draugėmis ir bendražygėmis taip pat šią vasarą leidosi į žygį per Žemaitiją. Piligrimės keliavo ir per mūsų rajoną. Nors, pasak Airinos, Šilalėje viskas buvo gerai, vis tik kelionėje netrūko ir išbandymų.

„Buvo košmariška patirtis eiti per mišką be tako iki Medvėgalio“, – dalijosi patirtimi piligrimė.

Vis dėlto sunkumus padėjo įveikti bendrakeleivių draugija. Keliautojoms labiausiai įsiminė Dalios Grinkevičiūtės muziejus Laukuvoje ir svetinga nakvynė Žadeikiuose, pas Gražvydą ir Renatą.

„Nakvynes reikėjo derinti iš anksto. Bet visi sunkumai įveikiami, o vandens buvo galima gauti sodybose“, – pridūrė Airina.

Pasitaiko ir klaidžiojimo

Kita piligrimė pasakojo apie iškilusius sunkumus keliaujant prie Indijos piliakalnio. Pasak klaipėdietės Alicijos, kuri keliavo kartu su trim draugėmis, šioje vietoje ne visada buvo lengva suprasti, kuria kryptimi tęsti kelionę.

„Rodyklė rodė lyg miesto link, bet jokio aprašymo nėra. Einam, einam, rodyklių nerandam, tai teko sugrįžti atgal. Labai priklauso nuo žmonių, kurie rūpinasi ruožu. Vieni aprašymus labai tikslius padaro, o kitur informacijos pritrūksta“, – apgailestavo Alicija.

Jos pastebėjimas atskleidžia vieną svarbesnių maršruto problemų – kelio ženklinimo ir informacijos kokybė skirtingose atkarpose nėra vienoda.

Maršrutus dėlioja ir naktimis

Šiuo metu piligrimų kelio gyvybingumas Šilalės rajone priklauso nuo vietinių žmonių. Senjorų dienos centro „Šventai“ vadovės Gražvydos Karalevičienės iniciatyva piligrimų kriauklėmis pažymėtas kelias driekiasi ir per Žadeikių kaimą. Čia norintieji gali apsistoti už simbolinę sumą. Maršrutus Gražvyda su vyru dėliojo savanoriškai, tam skirdami ne vieną vakarą ir naktį.

„Vyras dirba, tad sėdėjo naktimis, skaitė knygas, rinko medžiagą ir sudėliojo visus maršruto aprašymus. Kai žmonės ateina, mes vakarojame, pasakojame istorijas, jie dalijasi, su kokia intencija ateina. Kartais, jei nespėjo aplankyti, nuvežame juos iki Medvėgalio ar Padievaičio piliakalnių“, – pasakojo Gražvyda.

Piligrimus kelyje pasitinkantį specialų ženklinimą – geltoną kriauklę mėlyname fone – Gražvyda su vyru taip pat klijavo savo iniciatyva.

„Net iki Pagramančio klijavome ženklus. Juos nuplėšia, kartais išvarto – kartais tyčia, kartais netyčia. Tai savanoriška veikla, bet mums tai rūpi ir mes tai darome“, – teigė Gražvyda.

Keliautojai atsineša savo istorijas

Etnografinės Bilionių sodybos „Gīvenėms“ šeimininkai sako, jog vietos piligrimams gali pasiūlyti pakankamai. Šiais metais čia apsilankė apie penkiolika tokių keliautojų – panašiai tiek pat, kiek ir pernai.

„Norisi pasidalinti autentiška sodyba su visais. Kiekvienas, einantis keliu, atsineša savo istorijas, mintis, kurios mus papildo ir motyvuoja, o mes jiems suteikiam ramybę ir atgaivą“, – teigė sodybos šeimininkai.

Visai šalia Medvėgalio piliakalnio, praėjus pro kitą lankytiną vietą – partizanų žeminę, galima išvysti Karūžiškės dvarą. Jo aplinka sutvarkyta, prie durų galima rasti telefono numerį, kuriuo keliautojai gali susisiekti dėl nakvynės. Dabartinis Karūžiškės dvaro valdytojas, muziejininkas Antanas Ivinskis pasakojo, jog šiemet dvare taip pat apsilankė grupelė piligrimų. 

„Iš jų esame girdėję, kad atkarpa tarp Varnių ir Bilionių jiems yra tarsi per ilga, per daug išvarginanti. Jie norėtų atstumą padalinti, tad Karūžiškės dvaras išlieka kaip tarpinės nakvynės galimybė“, – sakė A. Ivinskis.

Tikimasi daugiau dėmesio iš savivaldybės

Šiandien „Camino Lituano“ kelias per Šilalės rajoną iš esmės gyvuoja savanorystės pagrindu. Vis dėlto, pasak A. Ivinskio, asociacija planuoja šį klausimą kelti ir savivaldybės lygmeniu.

„Bręsta ir netrukus bus pasiūlyta memorandumo tarp „Camino Lituano“ asociacijos ir savivaldybės idėja. Kaip sa­vivaldybė į šį

judėjimą pažvelgs – mums dar nežinoma“, – kalbėjo A. Ivinskis.

Tačiau, pasak jo, toks bendradarbiavimas galėtų tapti svarbiu žingsniu, stiprinant maršrutą Šilalės rajone, nes šiuo metu dalis jo priežiūros ir informacinio aprūpinimo gula ant pavienių žmonių pečių.

Nauda – ne tik piligrimams

Šilalės turizmo informacijos centro kultūrinės ir turistinės veiklos koordinatorė Judita Noreikienė taip pat mato piligrimystės naudą rajonui. Anot jos, piligrimai kreipiasi į Turizmo informacijos centrą klausdami apie kelio ženklinimą bei apgyvendinimo galimybes.

„Žmonės eina pro mūsų kraštą, jį mato, aplanko objektus, užsuka į muziejų, kur sužino mūsų rajono istoriją. Tai yra Šilalės krašto viešinimas“, – sakė J. Noreikienė.

„Camino Lituano“ maršrutas Šilalės rajonui suteikia galimybę pritraukti kitokį lankytoją – žmogų, kuris ne tik keliauja pėsčiomis, bet ir domisi vietos istorija, kultūra, gamta bei žmonėmis. Tačiau tam, jog ši galimybė būtų išnaudota, vien savanoriškų pastangų gali nepakakti. Kelio ženklinimas, aiškūs maršrutų aprašymai, patogios nakvynės vietos ir savivaldybės dėmesys galėtų tapti pagrindu, kad Šilalės kraštas piligrimų žemėlapyje būtų ne tik praeinama atkarpa, bet ir vieta, kurioje norisi sustoti.

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė,

„Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS ir kelionių tinklarasčio „Check In Lithuania“ nuotr.

Gimtojo krašto grožis dažnai atsiskleidžia tuomet, kai į jį pažvelgiame keliautojo akimis. Pažintinės išvykos leidžia ne tik aplankyti naujas vietas, bet ir geriau suprasti savo krašto istoriją, kultūrą bei žmones. Tuo įsitikino ir Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos nariai, vasaros pabaigoje leidęsi į turiningas pažintines išvykas po Šilutę bei Varnius. Šios kelionės buvo surengtos įgyvendinant projektą „Draugaukime, keliaukime, pažinkime kartu“, kurį iš dalies finansavo Šilalės rajono savivaldybė.

Violeta KASNAUSKAITĖ

Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Lietuvoje toliau plečiamas viešasis elektromobilių įkrovimo tinklas. Vien per rugpjūtį Vakarų Lietuvoje įrengta 12 naujų „Enefit“ įkrovimo stotelių. Ekspertų teigimu, augant naujų elektromobilių registracijų skaičiui, infrastruktūros plėtrą vis labiau lemia vairuotojų poreikiai.

Tadas VAITELĖ 

„Enefit“ komunikacijos partneris

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Sukčiai paprastai taikosi ten, kur žmonėms skauda labiausiai. Šįkart jų taikiklyje – kietasis kuras. Malkų ir medienos granulių kainos vis kyla, jų paklausa rinkoje išlieka didžiulė, tad netrūksta ir melagingų pasiūlymų socialiniuose tinkluose. Viliojančiai reklamuojamas pigesnis kuras ne vienam gyventojui tapo spąstais – policija tiria dešimtis sukčiavimo atvejų, kai už žadėtas granules ar malkas žmonės sumokėjo, tačiau jų taip ir nesulaukė. Tarp nukentėjusiųjų – ir šilališkiai.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Prieš savaitę Upynoje atidengtas koplytstulpis etnografei, kraštotyrininkei Marijonai Čilvinaitei, daugybė svečių susirinko į filmo „XIX a. vestuvės Upynos krašte“ premjerą. Tą pačią dieną etninės kultūros puoselėtojai ir Upynos krašto bendruomenė atsisveikino su Amžinybėn išėjusiu Klemensu Lovčiku – tautodailininku, kraštotyrininku, Upynos liaudies amatų muziejaus įkūrėju. Upyniškius papiktino, kad laidotuvių dieną, kai miestelis buvo pilnas etninės kultūros specialistų ir entuziastų, muziejus buvo užrakintas ir norėjusieji ati­duoti pagarbą velioniui, galėjo tik pavaikščioti užžėlusiais takais...

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 67

Upynoje paminėtos kraštietės, etnografės ir kraštotyrininkės M. Čilvinaitės 125-osios gimimo metinės. Ta proga atidengtas jai skirtas stogastulpis, o kultūros namuose surengta konferencija, kurioje pristatyta pirmoji filmo „XIX a. vestuvės Upynos krašte“ dalis. Filmas sukurtas remiantis M. Čilvinaitės sukaupta kraštotyros medžiaga apie mūsų krašto vestuvių papročius bei tradicijas.

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro etnografė Šilalės kultūros centro nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 67

Šią savaitę Šilalės ir Tauragės kraštuose suplanuota gausi kul­tūrinių renginių programa – nuo šiandien iki pat sekmadienio vyks literatūriniai renginiai, meno parodos bei diskusijos, kviečiančios geriau pažinti savo krašto istoriją.

Rugsėjo 8-ąją Tauragės Birutės Balt­rušaitytės biblioteka kviečia į „Poezijos ir muzikos dialogus Prano Vaičaičio 150-mečiui“, kurių metu operos solistė Indrė Anankaitė ir pianistė Ugnė Sabaitytė atliks lietuvių kompozitorių dainas, sukurtas pagal lietuvių poetų eiles, skambės P. Vaičaičio poezija, sujungsianti muziką ir žodį į vientisą meninį pasakojimą. Renginys – nemokamas.

Į B. Baltrušaitytės biblioteką bus verta sugrįžti ir rugsėjo 9 d., kur nuo 17 val. vyks susitikimas su iniciatyvos „Metai su knyga“ ambasadoriumi Gab­rieliumi Liaudansku-Svaru, grupės „G&G Sindikatas“ įkūrėju ir lyderiu, Lietuvos šaulių sąjungos narys, knygos paaugliams „Būk vyras“ bendraautoriumi. 2010 m. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) jis buvo išrinktas Metų žmogumi, 2013 m. už savanorišką visuomeninę veiklą ir pilietinį aktyvumą apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, o 2021 m. pagerbtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už savanorystės kultūros sklaidą. Susitikime Svaras papasakos apie savo patirtis skaitymo kelionėje, pasidalins, kokios ypatingos sąlygos jam svarbios kuriant šią erdvę.

Šilalės rajono savivaldybės viešoji bib­lioteka rugsėjo 10 d., 17 val., kviečia į diskusiją „Ar aktualus šiandien Žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius?“ Renginys skirtas M. K. Valančiaus metams paminėti ir pažvelgti į iškilios asmenybės palikimą iš šiandienos perspektyvos. Apie tai diskutuos Antanas Ivinskis, Varnių vyskupo Motiejaus Valančiaus bendruomenės pirmininkas, Žemaičių vyskupystės muziejaus kūrėjas ir buvęs jo vadovas. 

„Vėlės, pavirtusios paukščiais, rudenį išskrenda į dausas, o kultūros festivalis „Dausos“ 2026 tik įsibėgėja“, – skelbia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus ir kviečia poryt, rugsėjo 10 d., 17 val., užsukti į „Meno degustaciją“ – smagų ir lengvą susitikimą su šiuolaikiniu menu.

„Tai AP galerijos išrastas ir patentuotas renginys, kuriame menas tampa lengvai prieinamas, įdomus ir smagus. Degustuosime 10-ies menininkų kūrinius, o apie juos trumpai ir įdomiai pasakos AP galerijos galerininkė Vilma Jankienė“, – intriguoja muziejus.

Nemokamas renginys vyks Šilalės savivaldybės civilinės metrikacijos salėje, jo organizatoriai žada loteriją ir meno prizų.

Savaitgalį turiningai praleisti bus galima Skaudvilėje – rugsėjo 12–13 d. vyks tradicinė miesto šventė, šiemet pasitinkanti su sporto, kultūros ir pramogų programa „Užsuk. Pasilik. Prisimink.“ 

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Praėjusį šeštadienį ant Medvėgalio piliakalnio Šilalės muzikinis teatras pristatė lauko sąlygoms pritaikytą ir atnaujintą muzikinį spektaklį „Istorinė drama ant Medvėgalio kalno“. Į šį išskirtinį reginį, nepabūgę pliaupiančio lietaus, susirinko keli šimtai ištikimiausių žiūrovų.

Vėlyvą šeštadienio vakarą žiūrovai, neišsigandę pliaupiančio lietaus ir „apsiginklavę“ lietpalčiais bei skėčiais,  gausiai rinkosi prie Medvėgalio. Ir nors aktoriai baiminosi, ar tokiu oru jų bus, nerimas išsisklaidė, kai beveik neliko tuščių kėdžių. O pasak vienuolio vaidmenį atlikusio solisto Pauliaus Skurdelio, kai išeini į sceną ir matai, kad dangus tiesiog prakiuręs, bet žiūrovų yra, neišpasakytai malonus jausmas.

Muzikinio teatro režisierius Antanas Kazlauskas irgi džiaugėsi ištikima publika: „Mes turime savo žiūrovą ir tuo labai didžiuojamės“.

Jam pritarė ir šokių kolektyvo „Mainytinis“ vadovė bei solistė Laima Andrejauskienė, taip pat pastebėjusi užsitarnautą ryšį su publika.

„Mums buvo labai netikėta, kad tokiu oru sulaukėme šitokio neįtikėtino palaikymo. Vadinasi, per tiek metų užsitarnavome žiūrovų palankumą savo darbu“, – teigė L. Andrejauskienė.

„Istorija galėjo būti. Galbūt dabar yra. Arba dar bus“ – tai simbolinis pasakojimas apie žmogaus pasirinkimą, meilę, pareigą ir atsakomybę. Apie akimirkas, kai tenka rinktis tarp asmeninės laimės ir bendrojo gėrio, tarp širdies balso ir pareigos, tarp senojo pasaulio ir naujo rytojaus“, – spektaklio koncepsiją pristatė A. Kazlauskas, akcentavęs, jog istorija kartojasi.

Nors keičiasi laikai, žmonės, valdovai, tačiau meilė, išdavystė, pasiaukojimas, valdžios troškimas ir tikėjimas lydi kiekvieną epochą. Gal todėl spektaklio moto skamba taip paprastai ir kartu prasmingai – „Istorija galėjo būti. Galbūt yra. Arba dar bus.“

„Viskas, kas buvo, viskas yra ir dabar, ir viskas greičiausiai bus ir toliau. Bendražmogiškos savybės nesikeičia. Ar buvo 12 amžius, ar 21-asis – jos išlieka“, – neabejoja režisierius.

Nors spektaklyje L. Andrejauskienė atliko Lemties vaidmenį, ji mano, jog savo gyvenimą kuriame patys.

„Aš manau, kad mes patys esam savo gyvenimo kalviai... Tiek žmogaus pasirinkimas, kuo tikim, kuo rūpinamės, kaip dirbam, kur einam“, – teigė ji.

P. Skurdelis pabrėžė, kad už pasirodymo slypi ilgos repeticijos ir daug sunkaus darbo. Pasak jo, pasiruošimui reikia skirti tikrai daug laiko, bet galutinis rezultatas atperka visas pastangas.

„Tuo labiau, kai matai, jog žmonės per tokį lietų sėdi ir žiūri. Tikrai kiekviena minutė, kiekviena sekundė pasiteisina“, – kalbėjo jis.

Vienuolio vaidmuo, pasak Pauliaus, tapo savotišku simboliniu išsipildymu: jo mama yra tikybos mokytoja, tėvas maždaug 10 dirbo zakristijonu, todėl ir pats jis nuo mažens buvo šalia Bažnyčios.

„Tai yra labai artima man asmeniškai. Šeimoje net pajuokaudavome, namiškiai sakydavo, va, bus kunigas. Bet nepasukau į kunigystę, o spektak­lyje tą vaidmenį teko įkūnyti“, – sako Paulius.

Žiūrovus džiugino ir įspūdingas ug­nies šou, nors bendrų repeticijų kartu su muzikiniu teatru prieš tai nebuvo.

„Mes patys pirmą kartą pasirodymą su ugnimi išvydome tik spektak­lio metu. Reginys pranoko mano lūkesčius“, – džiaugėsi A. Kazlauskas.

Dovilė JAKAITĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė,

„Šilalės artojo“ praktikantė

AUTORĖS nuotr.

Vyresnieji gal prisimena dar vieną ūmai plykstelėjusį karą, tiesa, toli nuo Lietuvos – priešingoje Žemės rutulio pusėje. 1982 m. prasidėjo 74 dienas trukęs Didžiosios Britanijos ir Argentinos karas dėl Folklendo (Malvinų) salų. Dabar konfliktas vėl žiebiasi, jo detonatoriumi tampa ne kas kitas, o Donaldas Trumpas, palaikantis ne strateginį partnerį Europoje, bet Argentiną...

Dvi didžiąsias salas 1520 m. atrado Ispanijos karalystei tarnavęs portugalų jūrų keliautojas Fernandas Magelanas. Per šiuos 500 metų archipelagas priklausė ir prancūzams, ir olandams, ir britams, net Argentinai, kuri XIX a. pradžioje jį pavertė nusikaltėlių trėmimo vieta. 1833 m., pasinaudojusios sumaištimi Argentinoje, salyną užėmė britų pajėgos. Čia daugiausiai apsigyveno škotai. Beje, D. Trumpas taip pat savinasi ne vokiečių, bet škotų kilmę. Mat jo motina Mary Anne McLeod Trump yra kilusi iš Škotijos.

Dviejų didžiųjų salų ir maždaug 700 mažų salelių bendras plotas – kiek daugiau kaip 12 tūkst. kv. kilometrų, čia gyvena apie 3000 gyventojų. Iš pradžių salynas buvo pavadintas Šv. Antano vardu. Malvinų pavadinimas kilęs nuo prancūziško „Malouines“, bet britai XVII a. pabaigoje salas pavadino jų atradėjo Johno Strongo pono vikonto Folklando garbei. Tarpukario Lietuvoje šios salos buvo vadintos Sakalų žeme (angl. „falk“ – sakalas, „land“ – žemė). Tarptautinės teisės principu „Uti possidetis“ jos vadinamos abiem vardais.

1982 m. balandžio pradžioje Argentinos karinės chuntos daliniai įsiveržė į salas, bet Jungtinė Karalystė pasiuntė savo laivyną, ir birželio viduryje atkūrė užjūrio teritorijos statusą. Konflik­tas netoli Ugnies Žemės, už 12 tūkst. 280 km nuo Londono ir vos už 500 km nuo Pietų Amerikos žemyno krantų, buvo kruvinas: žuvo 255 britų kariškiai, net 649 argentiniečiai ir tik trys vietos gyventojai. Nepaisant pralaimėjimo, nė vienas Argentinos prezidentas neatsisakė pretenzijų į salas ir skelbė savo programų prioritetais. Tik 2013 m. Londonas suskato salose surengti referendumą, kurio metu net 99,8 proc. gyventojų patvirtino ištikimybę Anglijos karaliui. Tačiau Jungtinės Tautos jo rezultatų nepripažino.

Šiaip jau pagrindinė salų ūkio šaka – avių auginimas. Taip pat pajamų gaunama iš žvejybos, o apie 75 proc. sugauto laimikio sudaro kalmarai. Bet Argentiną vilioja ne tai. Maždaug 200 km nuo Folklendo salų Seal Lion („Jūrų liūtas“) vietovėje aptikti dideli naftos ištekliai, kurių žvalgybai ir gavybai buvo parengtas Izraelio kompanijos „Navitas Petroleum“ ir britų konsorciumo „Rockopper Exploration“ projektas. 1995 m. Argentinos žemės išteklių žvalgybos duomenimis, salų akvatorijoje turi būti daugiau kaip 60 milijardų kubinių metrų (arba 9,5 kub. kilometrų) naftos. Nė viena šalis dar nesiėmė darbų, bet aistros vėl liepsnoja.

Žibalo į ugnį įpylė Argentinos prezidentas Javieras Milei‘us, pareiškęs, jog Buenos Airių interesus archipelage apgins Ugnies Žemėje, tarp Argentinos ir Čilės, numatyta statyti karinė bazė. Toks pat sunkiai nuspėjamas kaip ir D. Trumpas J. Milei‘us išdrąsėjo, išgirdęs, kad Vašingtonas peržiūri savo poziciją dėl Folklendo salų. Interviu vienai Jungtinės Karalystės televizijos kompanijai JAV prezidentas prasitarė, kad nepalaikys Londono, jei bus vėl eskaluotas konfliktas, nors visi buvę Amerikos lyderiai šiuo klausimu laikėsi neutralumo. D. Trumpas ekspansiją į salas prikišo Margareth Teather, kurios vadovavimo vyriausybei metu ir vyko konfliktas, bei dabartiniam premjerui, jog Londonas nepadėjo Amerikai kare su Iranu. 

„Jūsų šalis neatėjo man į pagalbą. Nors mums pagalbos ir nereikėjo, bet kai aš kreipiausi jos į NATO ir į buvusį jūsų lyderį, ar atsiuntėte į Hormuzo sąsiaurį nors porą laivų?“ – karščiavosi D. Trumpas. 

Jo simpatijos Europai išblėso, bet jos yra atšalusios ir JAV strateginio part­nerio Londono atžvilgiu. Užtat 80-metis Amerikos prezidentas ieško bičiulių Lotynų Amerikoje, nes šiauriau šios pasaulio dalies draugų vis mažėja. Argentina su 47 milijonais gyventojų, didžiuliais ištekliais bei gera strategine padėtimi Atlanto vandenyno pietuose labai traukia Vašingtono dėmesį. 

Ekonomistai skelbia, kad milžiniška Argentinos ekonomika grimzta į krizę: metinė infliacija siekia 100 proc., prezidento J. Milei‘aus populiarumas tesurenka 34 proc. 

Tuomet belieka kažkam skelbti karą. Arba griebtis pigių protesto akcijų, kaip atsitiko šių metų pasaulio futbolo čempionate: nugalėję Angliją, Argentinos futbolininkai išskleidė plakatą su šūkiu, jog Malvinų salos priklauso Argentinai. Už tai jie gavo nemažą baudą, bet kas sustabdys buvusį žurnalistą, atlikėją ir ekonomistą, pagarsėjusį pravarde El Loco („pamišėlis“), kuris savo programoje yra numatęs vietoj Argentinos peso įvesti JAV dolerį?

Visoje šioje vėl įsižiebiančioje konflikto istorijoje stebina D. Trumpo vaid­muo. Jis ir čia reiškiasi kaip karo kurstytojas, nekokią patirtį pelnęs tarpininkas ir be perstojo Europai keršijantis veikėjas. O gal tikrai gviešiasi Nobelio taikos premijos: juk, kaip pats sako, jis yra jau devintą karą užbaigiantis lyderis...

Česlovas IŠKAUSKAS