Naujajame Obelyne sekma­dienį jau ketvirtus metus iš eilės surengtos „Ku­gelinės“ – tradiciniam patiekalui skirtas etnografinis renginys. Jį organizuojanti Obelyno bendruomenės pirmininkė Silvijana Trijo­naitienė juokia­si, kad nors nėra kilusi iš Šilalės krašto, tačiau per daugelį metų čia ne tik pa­mėgo kugelį, bet ir atrado jame savitą krašto kulina­rinę tradiciją, dėl kurios „Ku­gelinės“ kasmet sulau­kia vis daugiau dalyvių ir lankytojų.

Šiemet į renginį kugelio mėgėjai rinkosi ne tik paragauti ir pasivaržyti. VšĮ „Lietuvos išskirtinių pasiekimų tarnybos“ (buvusios agentūros „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo) vadovas Vytautas Navaitis pakvietė fiksuoti naują Lietuvos pasiekimą – „Kugelinių“ organizatoriai užsimojo padengti ilgiausią kugelinių vaišių stalą.

„Tai – pirmas toks stalas, tad beveik neabejojame, jog mūsų dalyvių sunešti kugeliai bus įtraukti į Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą, kuri anksčiau vadinosi Lietuvos rekordų knyga. Iš viso viena greta kitos ant stalų išsirikiavo 45 skardos, o jų bendras ilgis siekė 18,03 metro“, – naująjį pasiekimą pristatė S. Trijonaitienė.

Šiemet į kugelio varžytuves užsire­gistravo rekordinis skaičius komandų – net 22. Dalyvių susidomėjimas buvo toks didelis, kad registraciją organizatoriams teko baigti anksčiau, nei planuota. Todėl S. Trijonaitienė neabejoja, jog ir kitąmet, kai „Kugelinės“ minės penkerių metų jubiliejų, tradicinė šventė Naujajame Obelyne vėl vyks, o galbūt bus sumanyta siekti ir dar vieno Lietuvos išskirtinio pasiekimo.

Šiemet be šilališkių komandų renginyje-varžytuvėse dalyvavo Šilutės ir Tauragės bendruomenės, o iš Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionų atvykę svečiai ne tik pristatė savo krašto produkciją mugėje, bet ir išbandė jėgas kugelio valgymo konkurse.

Vis dėlto greičiausių kugelio valgytojų titulas jau trečius metus iš eilės liko vietiniams. Šiemet jį iškovojo Tomas Armonas ir pirmą kartą konkurse dalyvavusi Rasa Jokubauskaitė.

Pasak Silvijanos, su Šilalės krašto kulinarine tradicija ją supažindino vietos šeimininkės.

„Kai atitekėjau iš Klaipėdos rajono, mane gaspadinės iškart įspėjo, kad kugelio per gyvenimą atsivalgysiu – šilališkiai jį kepa pačiomis įvairiausiomis progomis. Ir iš tiesų netrukau tuo įsitikinti. Nustebau, koks skirtingas gali būti vienas patiekalas, kaip įvairiai jis ruošiamas ir patiekiamas.

Gyvendama Šilalės krašte ne tik pati tapau kugelio mėgėja, bet ir noriu tuo sudominti kitus, parodyti, kuo Šilalės rajonas išsiskiria Žemaitijos regione. Taip ir gimė mintis su bendraminčiais organizuoti „Kugelines“, – apie idėjos pradžią pasakojo organizatorė.

Kadangi renginys siejamas ne tik su maistu, bet ir su krašto tradicijomis bei žemės ūkio kultūra, netrūksta ir atitinkamų simbolių. 

Krašto tradicijų žinovė Regina Mickuvienė sako, jog seniau krašto šeimininkės namuose turėdavo ne tik duonkubilį duonai rauginti ir minkyti, bet ir kugeliui maišyti skirtą „viedrą“. Todėl „Kugelinių“ nugalėtojams dovanojami būtent „viedrai“, pilni bulvių. 

Antrą kartą išskirtinį šventės prizą pelnė Girdiškės kaimo bendruomenės komanda. Antra liko jungtinė komanda „Pilsūdų dvaro gaspadinės“, trečia garbinga vieta skirta komandai „Rogama“ iš Obelyno.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Pirmosios rudens dienos pasi­tin­ka gausiu kultūriniu derliumi – regione skamba ne tik Rugsėjo 1-osios sveikinimai ir į klases grįžusių mokinių šurmulys, bet ar­timiausiomis dienomis laukia juvelyrikos dirbtuvės, literatų klubo 30-mtmetis, jaukūs užsiėmimai mažiausiems, klasikinės muzikos akordai bei įspūdinga istorinė drama ant Medvėgalio piliakalnio.

Rugsėjo 2 d. Tauragės kultūros cent­ras kviečia į ypatingą pažintį su juvelyrikos menu – Marijos Vaitiekienės autorinės parodos „Simbolių dialogas“ pristatymą ir praktines dirbtuves. Tai jau ketvirtoji šios parodos kelionės stotelė. Renginio metu kūrėja atskleis kolekcijos atsiradimo istoriją, paslėptas simbolių reikšmes, naudojamų medžiagų specifiką bei juvelyro darbo užkulisius. Edukacijų erdvėje dalyviai galės patys prisiliesti prie šio amato – susipažinti su papuošalų kūrimo principais ir iš vario ar žalvario nusikalti savo unikalų autorinį kūrinį. Renginys nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas, todėl būtina išankstinė registracija. Nuorodą registracijai – renginiai.taurage.lt, o juvelyrikos parodą kultūros centre galima apžiūrėti iki rugsėjo 25 d.

Rugsėjo 3 ir 4 d. Tauragės literatų klubas „Žingsniai“ švęs 30-metį. Už klubo bendruomenę rugsėjo 3 d.,19 val., bus laikomos Šv. Mišios Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, rugsėjo 4-ąją, 15.30 val., vyks jubiliejinės parodos atidarymas kultūros rūmų Edmundo Mažrimo parodų salėje, nuo16 val. seks „Žingsnių“ draugų iš visos Lietuvos poezijos skaitymai, o 18 val. vyks iškilmingas Birutės Baltrušaitytės literatūrinės premijos įteikimas, muzikiniai bičiulių ir visų norinčiųjų sveikinimai „Žingsniams“. Šventę vainikuos Lietuvos literatų vakarėlis. Visi šie klubo jubiliejaus renginiai yra atviri ir nemokami. 

Klasikinės muzikos gerbėjai prasmingai praleisti ankstyvo rudens vakarą kviečiami išskirtinėje Batakių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Čia rugsėjo 4-ąją, 18 val., vyks koncertas, kuriame pasirodys Austėja Lukaitė ir pianistė Gražina Zalatorienė. Įėjimas nemokamas.

Savaitę įspūdingai užbaigti pakvies Šilalės muzikinis teatras: šeštadienį, rugsėjo 5-ąją, 20 val., legendinis Med­vėgalis virs po atviru dangumi įkurta teatro scena, kurioje harmoningai susipins muzika, gamtos didybė, istorija ir žmogaus vaizduotė. Šilalės muzikinis teatras žiūrovams dovanos atnaujintą muzikinį spektaklį „Istorinė drama ant Medvėgalio kalno“. Režisieriaus Antano Kazlausko vizijoje pasakojimas skleidžiasi kaip universali legenda apie amžinus žmogaus pasirinkimus kryžkelėse, kur nuolat susiduria meilė, pareiga, valdžios troškimas ir tikėjimas. Pastatymo muzikiniu pamatu tapo Ž. Presgurviko kūryba, kuriai pritaikytus lietuviškus tekstus specialiai šiam pastatymui parašė Soneta Būdvytienė. Scenoje vaidmenis kurs aktoriai Egidijus Bavikinas, S. Būdvytienė, And­rius Apšega, Ilona Raudonienė, Juozas Sutkaitis bei kt., šokių kolektyvas „Mainytinis“, ugnies magiją kurianti grupė „Viduramžiai LT“.Ši savaitė – paskutinė galimybė Tauragėje apžiūrėti festivalio „Prie garažų“ fotografuojančių poetų parodą „Po(e)tografija“. Iki rugsėjo 5 d. joje darbus pristato septyni Lietuvos poetai.

Parodos lankymas – nemokamas.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pakaitinė hormonų terapija dažniausiai reikalinga tuo­met, kai moters organizme atsiranda hormonų koncent­racijos pokyčiai – menopauzės periodu arba kai kurių genetinių ir ginekologinių ligų atveju. Apie tai, kuo naudin­ga ši terapija ir kokiais atvejais ji nerekomenduojama, manodaktaras.lt pasakoja gydytoja akušerė-ginekologė, genetikė Sandra Tumėnė.

Eglė DAGIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Vaiko auginimo sąskaita nesusidaro vien iš sauskelnių, drabužių ar mokyklinių priemonių. Didelę jos dalį sudaro papildomas būsto plotas, maistas, priežiūra, būreliai. „Bigbank“ pranešime žiniasklaidai nurodoma, jog skaičiavimai rodo, kad 2026 m. kainomis pirmojo vaiko išlaidos, neskai­čiuojant vienkartinių pirkinių, iki pilnametystės gali siekti apie 89–111 tūkst. eurų, o antrojo – apie 75–93 tūkst. Eur.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Karalienės Luizės jubiliejui skirtą VI Klaipėdos festivalį papildė ypatingas koncertas – pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse koncertavo Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras (Orchestre Français des Jeunes). Klaipėdos publika tapo pirmąja Baltijos šalyse, išgirdusi šio kolektyvo skambesį.

Į Klaipėdą atvykę talentingi jaunieji Prancūzijos muzikantai kartu su estų dirigente Kristiina Poska klausytojams pristatė Richardo Strausso simfoninę poemą „Taip kalbėjo Zaratustra“, Maurice’o Ravelio „Dafnio ir Chlojės“ siuitą Nr. 2 bei legendinį „Boléro“. Strausso partitūros atlikėjams – jauniesiems muzikantams – teko nemažas iššūkis – sukurti sodrų orkestro skambesį, tad scenoje šįkart grojo net aštuoni valtornininkai. Ravelio muzikoje atsiskleidė visai kita orkestro pusė – skaidresnis, spalvingesnis, subtilus skambesys. Publika šį koncertą priėmė labai šiltai – jauniesiems muzikantams ir jų dirigentei Kristiinai Poskai negailėjo aplodismentų.

Prancūzijos nacionaliniame jaunimo simfoniniame orkestre groja 16–24 metų muzikantai, atrinkti iš visos Prancūzijos. Daugeliui jų ši kelionė buvo pirmoji pažintis su Lietuva. „Mums didžiulė garbė ir laimė suteikti publikai galimybę būti pirmiesiems Baltijos šalyse, išgirdusiems šio orkestro skambesį. Džiaugiamės galėję kartu su talentinga dirigente Kristiina Poska klausytojams pristatyti tokią programą. Buvo gera matyti, kaip publika šiltai ją priėmė. Šis koncertas tapo ryškiu Karalienės Luizės jubiliejui skirto festivalio akcentu“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė.

Karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms skirtas VI Klaipėdos festivalis tęsiasi: festivalio finalą rugsėjo 5 dieną vainikuos Karlo Jenkinso „Symphonic Adiemus“ koncertas Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto kieme. Bendram pasirodymui susiburs KVMT simfoninis orkestras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“, Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų kamerinis choras „Cantare“, Kretingos kultūros centro choras „Kristalė“ ir Palangos kamerinis choras. Diriguos KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Nemokamas baigiamasis festivalio koncertas skirtas miesto bendruomenei.

KVMT inform.

Nors jau praėjo kone savaitė po to, kai uraganinio vėjo botagas nutvilkė Lietuvą, jo kirčius nemaža dalis gyventojų dar tebejaučia ir šiandien. Tiems, kuriems audra tėra ekstremalūs vaizdai televizo­riaus ekrane, sunku įsivaizduoti, ką reiškia atsidurti jos epicentre. Pagarbos verti gelbėjimo tarnybų darbuotojai, dirbę praktiškai be atokvėpio, tačiau tai menka paguoda žmonėms, kurie vis dar gyvena be elektros ir gali tik kant­riai laukti, kada gedimai bus pašalinti.

Nuo vėlyvo pavasario iki rudens gyvenu vienkiemyje, kur stengiuosi padėti itin garbaus amžiaus sulaukusiems tėvams. Džiaugiausi, jog čia gyvename patogiai ir, mano įsitikinimu, gerokai sveikiau nei mieste. Kai šeštadienį pakilo stiprus vėjas ir pasigirdo traškesiai, iš pradžių neatrodė, kad situacija tokia rimta. Dingo elektra – tikėjomės, jog trumpam. Netrukus paaiškėjo, kad didžiulės eglės užtvėrė vienintelį kelią iš sodybos ir nutraukė laidus, pavojingai atsidūrusius po išvirtusiais medžiais. Dėl audros sutriko ir mobilusis ryšys. Vanduo iš gręžinio tiekiamas elektra, nuo jos priklauso visa virtuvė, o apie generatorių iki tol buvome tik teoriškai pagalvoję. Staiga atsidūrėme tarsi spąstuose – su dviem itin silpnos sveikatos žmonėmis. Telefonų baterijos seko, o ryšio atkūrimo laukėme veltui.

Po trijų parų kaimynai, rizikuodami patys, išdrįso nupjauti egles ir išvalė pravažiavimą. Atsirado galimybė tėvus, kurie nenorėjo palikti namų, nuvežti į vietą, kur yra elektra. ESO specialistai daug vilčių neteikė – perspėjo, jog elekt­ros tiekimo atkūrimo darbai gali užtrukti iki kitos savaitės...

Neabejoju, kad panašių istorijų Lietuvoje yra gerokai daugiau. Atrodytų, iš kiekvienos krizės turėtume mokytis. Uraganinių vėjų dar tikrai bus, tik nežinome, kurią šalies vietą jie pasirinks kitą kartą. Be to, elektros ir ryšio tiekimą gali sutrikdyti ne tik gamtos stichija, bet ir piktavališka hibridinė operacija.

Daug kartų girdėjau raginimus turėti būtiniausių priemonių rinkinį ekstremaliajai situacijai. Deja, kai bėda ištiko, paaiškėjo, jog beveik visas gyvenimas sodyboje priklauso nuo elektros. Net akumuliatoriniai pjūklai, kurių, atrodė, turėtume griebtis pirmiausia, buvo bejėgiai. Gelbėjo malkomis kūrenama krosnelė, ant kurios galėjome gaminti maistą. Geriamojo vandens atsargomis, laimei, buvome pasirūpinę, nors dabar suprantu, jog ilgesnės krizės atveju jų reikėtų turėti gerokai daugiau. Taip pat įsitikinau, kad būtina turėti baterijomis veikiančių žibintų, ilgo galiojimo maisto, kurio nereikia laikyti šaldytuve, ir, žinoma, generatorių. Juo pasirūpinsiu, vos tik pasibaigs dabartinis jų iššlavimo iš parduotuvių vajus.

Dar vienas, iš pirmo žvilgsnio paprastas, bet labai svarbus dalykas – baterijomis veikiantis radijo imtuvas. Kai kelias paras neturi galimybės sužinoti, kas vyksta ne tik tavo kieme, bet ir visoje Lietuvoje, supranti, kokia svarbi yra informacija. Nežinojimas, ko tikėtis ir kiek dar tęsis krizė, psichologiškai slegia ne mažiau nei buitiniai nepatogumai.

Antroji pamoka labiau susijusi su mūsų valdžia. Jau prieš keletą metų Lietuvoje buvo ekstremalių situacijų, kai kuriose vietovėse žmonės irgi ilgą laiką buvo likę be elekt­ros. Pamenu jų nusiskundimus, jog seniūnai net nesiteikė apvažiuoti savo teritorijų ir pasidomėti, kaip gyvena vietos žmonės, ypač vieniši ir senyvo amžiaus.

Deja, ir šį kartą mano krašto seniūnė, panašu, nepasivargino pasidomėti situacija bei jos mastu. O juk krizės metu psichologinė parama – paprasta žinia, kad žmonės nėra palikti vieni – ne mažiau svarbi nei klausimas, ar jie turi geriamojo vandens, ar nereikia medicininės pagalbos ir pan.

Dar svarbiau išgirsti, ką valstybė ketina daryti, kad panašių krizių padariniai ateityje būtų mažesni. Suprantu, jog dabartinėje finansinėje situacijoje nerealu tikėtis, kad visi elektros laidai bus perkelti po žeme. Tačiau galbūt yra kitų prevencinių sprendimų?

Ir dar vienas praktinis klausimas: jeigu gedimų nepavyksta pašalinti per kelias paras, galbūt racionalu būtų svarstyti galimybę žmonėms laikinai suteikti generatorius? Tai leistų bent iš dalies atkurti būtiniausias gyvenimo sąlygas, kol specialistai dirba prie tinklo atkūrimo.

Kazlų Rūdos, kuri ypač nukentėjo nuo stichijos, meras atkreipė dėmesį į tai, kaip valstybės vadovas Gitanas Nausėda reaguoja į žmonių patiriamus sunkumus. Žinoma, prisiminta ir Prezidento kelionė į Madeirą. Suprantu, kad ne Prezidentas turi tvarkyti elektros tinklus ar šalinti nuo kelių išvirtusius medžius. Tačiau aukščiausius valstybės postus užimančių žmonių reakcija į nukentėjusių gyventojų bėdas yra svarbus solidarumo ženklas. Nes daugumai reikia ne tik elektros – reikia žinoti, jog valstybė mato jų problemas ir jas vertina rimtai. Nes kai piliečiai ima manyti, kad valstybė vadovaujasi principu „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“, lojalumas ir pasitikėjimas ja neišvengiamai pradeda tirpti. 

Beje, skaitant apie įvairių politikų vilas užsienyje, taip pat neauga pasitikėjimas, kad, ištikus rimtoms grėsmėms, jie liks su savo rinkėjais ir kartu kapstysis iš problemų. Krizės labai greitai parodo, kiek verti gražūs žodžiai apie atsakomybę ir tarnystę valstybei.

Šis komentaras, žinoma, remiasi itin sub­jektyvia patirtimi, todėl veikiausiai turi ir tirštesnį pesimizmo atspalvį. Tačiau pastaroji savaitė išmokė vieno paprasto dalyko: geriau ruoštis blogesniam scenarijui, nei tikėtis, kad nepatogumų pavyks išvengti. 

Andrius NAVICKAS

Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu Šilalės rajono savivaldybėje registruotos 43 laisvos darbo vietos. Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, jų padaugėjo daugiau nei ketvirtadaliu. Darbuotojų ypač trūksta statybos ir inžinerijos, pramonės ir gamybos bei žemės ūkio sektoriuose. Dalis verslininkų darbo rankų ieško nuolat, o kadangi situa­cija nesikeičia, net­gi svarstoma veiklą perkelti į kitus regionus. Tuo metu bendras rajono nedarbo rodik­lis – vienas geriau­sių šalyje. 

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64

Tęsinys. Pradžia Nr. 62

Torpėms (dur­pėms) kasti ir iš jų briketams gaminti reikėjo ne tik fizinės jėgos, bet ir tam darbui pritaikytų įrankių. Skirtingi gavybos bū­dai lė­mė ir skir­tingą naudojamų pa­dargų pasirin­ki­­­­mą: vienur pa­­­kak­­da­vo pa­pras­to kastuvo, kitur prireikdavo įvairesnių ir specialiai darbui pri­taikytų įran­kių. Derkin­tuo­­se tai­kyta mintinė tor­­­pių gavyba bu­vo gerokai su­dė­tin­gesnė, to­dėl čia neapsieita be kelių pagrindinių padargų.

Kastiniam torpių gavybos būdui sudėtingos įrangos nereikėjo – pakako kastuvo ir transporto priemonės iškastiems briketams išvežti nuo kasimo vietos. Tačiau Derkintuose taikytai mintinei torpių gavybos technologijai reikėjo gerokai daugiau ir įvairesnių padargų. Pagrindinis įrankis buvo ašt­rus kastuvas arba lopeta. Be jo nebuvo įmanoma pradėti darbo, nes pirmiausia reikėdavo pašalinti dažnai labai storą velėnos sluoksnį. Jei durpių masė būdavo itin biri, paprastas kastuvas tapdavo mažiau veiksmingas. Tokiais atvejais naudotas šiūpelis – didesnis kastuvas lenktais kraštais. Derkintuose sunku būtų buvę rasti ūkį, kuriame nebūtų bent vieno šiūpelio ar šiūpeliuko.

Beje, jei žodis lopeta yra slavų kilmės, tai šiūpelis į lietuvių kalbą atkeliavo iš vokiečių (schaufel). Kalbininkai šį įrankį siūlo vadinti semtuviniu kastuvu.

Iškastos durpės būdavo kraunamos į žmogaus stumiamą karutį, nors toks būdas dažniau taikytas neturtingesniuose ūkiuose. Derkintuose durpės dažniausiai buvo kraunamos į dvikinkį vežimą su aukštomis šoninėmis lentomis, vadinamomis karklubomis. Tai buvo toks pat vežimas uždarais galais, koks naudotas mėšlui vežti. Šienui ir šiaudams gabenti būdavo naudojami aukštesni šoniniai užtvarai – kripės.

Ant dirvono išverstos torpės buvo paskleidžiamos kastuvo ir verteklio pagalba. Verteklis arba varteklis priminė keturnagę šakę, tačiau jo dantys buvo tankiau išdėstyti ir sulenkti 90 laipsnių kampu. Dažniausiai šiam darbui būdavo naudojamas paprastas keturnagis kebeklis.

Išpiltą torpių masę reikėdavo kruopščiai išlyginti grėbliais ir arklio tempiamomis akėčiomis. Svarbiausias homogenizavimo proceso elementas buvo vanduo. Jis buvo vežamas specialiu loviu, primenančiu didelį, kelių metrų ilgio karstą. Lovio viršuje būdavo paliekamos dvi didelės išpjovos, kad jose galėtų laisvai judėti žmogus, priimdavęs kibirais paduodamą vandenį ir jį pildavęs ant durpių masės. Lovio galuose būdavo įrengtos skylės su kaiščiais, pro kurias vanduo taip pat galėjo būti išleidžiamas.

Dažniausiai loviai buvo kalami iš lentų, o jų sujungimo vietos papildomai užsandarinamos derva. Tačiau teko matyti ir iš vieno storo medžio kamieno išskobtų lovių. Vienas toks buvo eksponuojamas Upynos liaudies amatų muziejuje.

Galima tik įsivaizduoti, kiek darbo pareikalaudavo tokio daikto gamyba. Į lovį tilpdavo daugiau kaip tona vandens, todėl jis būdavo dedamas ant tvirto dvikinkio vežimo, kurį tempdavo du stiprūs arkliai.

Dar vienas savitas durpėmio padargas buvo volas (arba rulis). Paprastą volą, skirtą pasėtiems grūdams prispausti ir dirvos paviršiui išlyginti, yra matę daugelis. Tačiau torpių masei homogenizuoti naudotas kitokios konstrukcijos įrankis – panašus į tą, kuris buvo naudojamas linų stiebeliams laužyti.

Volą tempdavo arklys. Kadangi dirbti tekdavo palyginti nedideliame plote, volas buvo kūgio formos. Maždaug 0,6–1 m ilgio įrankio galų skersmenys skyrėsi.

Kadangi torpių mynimas vykdavo sukantis pagal laikrodžio rodyklę, iš kairės į dešinę, kairysis volo galas turėjo būti siauresnis už dešinįjį. Tokia konstrukcija leido volui leng­viau judėti ir manevruoti nedideliame plote.

Tinkamai homogenizavus ma­sę, būdavo lyginamas jos paviršius ir nustatomas būsimo sluoksnio storis. Tam arklys būdavo pakinkomas prie gerai nuobliuotos lentos. Ant jos atsistojęs patyręs torpėmys išlygindavo visą plotą, dažniausiai 5–15 m skersmens apskritimą.

Paskutinis durpėmio proceso įrankis buvo maždaug 0,4–0,6 cm storio plieninė viela, kurios ilgis atitikdavo torpėmis padengto ploto skersmenį. Prie vielos galų būdavo pritvirtinti pagaliai. Du vyrai, paėmę juos abiem rankomis ir atsistoję vienas priešais kitą, pakeldavo vielą ir ritmingai kirsdavo ja į durpių masę. Po kiekvieno kirčio jie pasitraukdavo maždaug per pėdą, kol pereidavo visą plotą. Vėliau toks pat kapojimas būdavo atliekamas statmenai, 90 laipsnių kampu. Džiūdamos torpės traukdavosi ir suskildavo būtent kapojimo vietose. Taip susiformuodavo kvadratiniai arba stačiakampiai briketai. Jų dydis ir forma priklausė nuo kapotojų įgūdžių. Nepatyrusiam žmogui suformuoti vienodo dydžio kvadratus ar stačiakampius būdavo nelengva.

Albinas BAGDONAS

Archyvų iliustracijos

(Bus daugiau)

Pasirodo, Šilalės vardą galima aptikti ne tik Lietuvoje. Jo atitikmenų ir panašiai skambančių vietovardžių esama ir Afrikoje – nuo Somalio bei Tanzanijos iki Etiopijos.

Somalyje veikia nevyriausybinė organizacija „Shilale Rehabilitation and Ecological Concern“ (SHIREC), įsikūrusi Bosaso mieste, Bario regione. Ji įgyvendina vandens tiekimo, sanitarijos, higienos ir maisto saugumo projektus, taip pat dalyvauja Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos veikloje. Šios organizacijos pavadinimas iš pirmo žvilgsnio šilališkiui neabejotinai pasirodytų pažįstamas. Beje, SHIREC pavadinimas minimas ir Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros parengtame Somalio nevyriausybinių organizacijų sąraše.

Dar vieną netikėtą sutapimą galima rasti Soolo regione, Taleho apylinkėse. Čia yra Shilale vietovė – išdžiūvusi upės vaga, kuri, kaip ir daugelis šio sausringo regiono vandens telkinių, vandeniu prisipildo daugiausia per liūčių sezoną. Vietovė žemėlapiuose žymima kaip Shilale, Soolo regione, Taleho rajone.

O jeigu kuris nors šilališkis sugalvotų keliauti į Tanzaniją, jam vertėtų į savo maršrutą įtraukti Tarangirės nacionalinį parką. Čia plyti Silale Swamp – Silalės pelkė, užimanti apie 70 kvadratinių kilometrų. Tai viena svarbiausių parko laukinės gamtos teritorijų, ypač reikšminga sausuoju metų laiku, kai vandens ir žalumos čia susitelkia daugiau nei aplinkinėse teritorijose. Lietinguoju sezonu pelkė veikia tarsi milžiniška kempinė – sukaupia vandenį, o sausuoju jį pamažu išleidžia į Tarangirės upės sistemą. Todėl čia telkiasi didelės dramblių, buivolų ir kitų žolėdžių kaimenės, o paskui jas atseka plėšrūnai – liūtai, leopardai ir hienos. Silalės pelkė taip pat garsėja paukščių gausa bei didžiaisiais Afrikos pitonais.

Tarangirė apskritai garsėja baobabais ir didžiulėmis dramblių bandomis, tačiau atokesnė Silalės pelkė išsiskiria savo laukine, mažiau turistų lankoma aplinka. Sausuoju sezonu, ypač birželio–spalio mėnesiais, gyvūnų koncent­racija parke ypač padidėja, todėl tai palankus metas stebėti laukinę gamtą.

Ir pagaliau – dar viena šalis, kurioje aptinkame Šilalei artimą vardą. Etiopijoje yra Selalė (Selale) – istorinis regionas Šiaurės Ševoje, ilgą laiką buvęs atskira administracine teritorija. Jo centru XX a. tapo Fičė. Šis regionas taip pat davė pavadinimą Selalės oromų pogrupiui.

Selalė garsėja ir to paties vardo žirgais. Selalės žirgai – viena iš tradicinių Etiopijos žirgų populiacijų, veisiamų centrinės šalies aukštumose, Šiaurės Ševos regione. Jie vertinami kaip geri jojamieji žirgai, o jų veislės istorija siejama ir su imperatoriaus Haile Selassie laikais – teigiama, kad XX a. 4–5 dešimt­mečiais į šalį buvo įvežta angliškų eržilų, dariusių įtaką šių žirgų veislei.

Selalės krašte yra ir vienas žymiausių Etiopijos vienuolynų – Debre Libanos, siejamas su šventuoju Tekle Haymanotu. Pats Fičės miestas tebėra svarbus Šiaurės Ševos regiono centras.

Tad Šilalės vardas, pasirodo, gali nuvesti gana toli. Nuo nevyriausybinės organizacijos Somalyje ir išdžiūvusios upės vagos Soolo regione iki laukinės gamtos oazės Tanzanijoje bei istorinio regiono Etiopijoje.

Tai – geografiniai pavadinimai, kurių, ko gero, dar ne visi atrasti. Ateityje mūsų gali laukti ir daugiau netikėtų atradimų. O kaip su pavardėmis? Ar ir jų, be Lietuvos, galima aptikti tolimiausiuose pasaulio kraštuose?

Kalbininkai pavardę Šilalė sieja su vietovardžiu. Pati pavardė Lietuvoje yra gana reta. Šilalės apylinkių pavardes tyrinėjusi kalbininkė Alma Ragauskaitė yra užfiksavusi 705 skirtingas šio krašto pavardes, iš jų apie 60 – būdingas tik Šilalės apylinkėms ir neužfiksuotas kitose Lietuvos vietovėse. Įdomu tai, jog pavardė, lietuviškai rašoma Šilalė, už Lietuvos ribų gali pasirodyti ir kaip Shilale. Genealogijos duomenų bazėje nurodoma, kad tokia pavardė Jungtinėse Amerikos Valstijose aptikta jau 1920 m. surašymo duomenyse. Tuo metu Masačusetse gyveno viena Shilale šeima – vienintelė tuo metu užfiksuota Jungtinėse Valstijose.

Žinoma, vien pavardės sutapimas dar nereiškia, kad jos nešiotojai buvo kilę iš Lietuvos ar kad jų istorija tiesiogiai susijusi su mūsų Šilale. Tačiau pats faktas, jog toks retas vardas yra aptinkamas ir už Atlanto, neabejotinai intriguoja.

O genealogijos duomenys leidžia pažvelgti ir dar toliau – sekti, kaip, laikui bėgant, keitėsi Shilale pavardės paplitimas Jungtinėse Valstijose. Tokie šaltiniai fiksuoja ne tik pavardės paplitimą, bet ir šeimų gyvenamąsias vietas, surašymo duomenis, profesijas bei kitą genealoginę informaciją.

Taigi Šilalės vardas gali pasirodyti ne tik žemėlapyje, bet ir žmogaus pase, genealoginiame medyje ar prieš daugiau nei šimtmetį sudarytame JAV gyventojų surašymo lape.

Galbūt tai tik sutapimai. O gal – dar viena istorija, kurios pradžios reikėtų ieškoti Lietuvoje. Ir tai jau būtų visai kita kelionė – ne per Afrikos žemėlapį, o per žmonių likimus.

Alvidas JANCEVIČIUS,

istorikas, žurnalistas

(Bus daugiau)

Parvykusi į Lietuvą trumpų atostogų, diplomatinėje tarnyboje Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbanti Rūta Beinoriūtė ir gimtinėje tęsė savo misiją garsinti Lietuvos vardą. Tik šįkart – labai asmeniškai. Po gimtąją šalį ji keliavo su mylimuoju, pirmą kartą čia viešėjusiu amerikiečiu žur­nalistu Brendanu Cullertonu, no­rė­dama parodyti tai, kas brangiausia pačiai – gamtos grožį, istoriją, žmo­nes ir, žinoma, gimtąjį Šilalės kraštą. Gimtinėje praleistos dienos tapo ir jautriu pasakojimu apie savo pačios pradžių pradžią – vasaras Payžnio kaime pas senelį bitininką, mokyklos metus, žmones, kurie lydėjo kelyje, nuvedusio iki Lietuvos diplomatinės atstovybės Vašingtone.

Lietuviška egzotika – gandrai, žvaigždėtas dangus

Kelionę po Lietuvą Rūta su Brendanu pradėjo pajūryje – lėktuvui nusileidus Palangos oro uoste, skubėjo išsimaudyti jūroje, pasimėgauti lietuviška vasara. 

„Nėrėmė tiesiai į atostogas“, – juokiasi R. Beinoriūtė. 

Pasak Rūtos, ji labai mėgsta mūsų pajūrį, tad būtinai norėjo ten nuvykti kartu su draugu. 

„Po kelių dienų patraukėme į Payžnio kaimą. Čia, prie Šiauduvos, yra mano tėvų ūkis, tetis laiko daug bičių. Mano senelis Jonas Beinorius beveik visą gyvenimą, nuo penkiolikos iki devyniasdešimties metų, bitininkavo. Jam mirus, reikėjo spręsti, kas perims bites. Tetis buvo viską išmokęs, taip ir pasiliko. Jis čia bitininkauja, turi daugiau nei dvidešimt avilių. Dabar ten, Payžnio kaime, ir mano namai, nors iki tol su tėvais gyvenau bute Šilalėje, mieste baigiau mokyklą”, – įterpdama gimtosios žemaičių kalbos žodžius pasakoja Rūta. 

Iš daugybės įspūdžių, patirtų Žemaitijos kaime, amerikietį kone labiausiai sužavėjo gandrai. Dar prieš kelionę į Lietuvą Rūta jam buvo pasakojusi, kiek čia jų daug, bet tai jam atrodė neįtikėtina, kol nepamatė pats. Pasirodo, Amerikoje šis paukštis retas, gali net per visą gyvenimą jo nepamatyti. Brendanas negalėjo atsistebėti kone prie kiekvienos sodybos iškeltais gandralizdžiais, gėrėjosi jais Dariaus ir Girėno sodyboje, nutūpusiais ant bažnyčių bokštų.

Plaukiant baidarėmis Jūros upe atsivėrė visas lietuviškos gamtos grožis. Lėtai prieš akis besikeičiančius vaizdus sako abu stebėjo sulaikę kvėpavimą. Mūsų peizažai iš Čikagos kilusiam Brendanui šiek tiek priminė gimtąją Ilinojaus valstiją, kur taip pat netrūksta žalumos. Ji supa dvi per valstiją tekančias galingas upes, didžiulį Mičigano ežerą. Lankydamasi tose vietose, Rūta lygino jas su gimtosiomis, dabar toks pat įspūdis kilo jos draugui. 

Susipažinti su šeima, pabūti kaime, kuriame, anot Rūtos, šiek tiek sustojęs laikas, viskas vyksta pagal gamtos rit­­mą, – buvo pagrindinis atostogų tikslas. Pasitaikė šviesios naktys, virš Payžnio atsivėrė įspūdingas dangus. Brendanas kelias naktis iš eilės jį fotografavo, pripažinęs, jog Rūta buvo teisi: tokio žvaigždėto rugpjūčio dangaus kaip Payžnyje niekur kitur nepamatysi. 

Jai taip pat rūpėjo atversti Brendanui Lietuvos istoriją, tuos jos puslapius,

kurie yra senesni už Amerikos nepriklausomybę, kartu prie jos prisiliesti vaikštant po Vilnių, Trakus. 

„Daug ką apžiūrėjome Ši­lalės rajone. Labai įdomu buvo Girėno gimtinėje, kur sąsajos veda į Ameriką, Čikagą, aplankyti Baub­lius, įspūdingąjį Kaltinėnų kryžių. Kalbėjome apie mūsų tradiciją statyti kryžius ne tik kaip religinius, bet ir kaip pasipriešinimo sovietų okupacijai simbolius. Tai, kaip mes išlaikėme religingumą, dvasingumą, jam buvo labai įdomu”, – pasakoja R. Beinoriūtė. 

Priartinti Lietuvą amerikiečiams 

Su B. Cullertonu, Vašing­tone dirbančiu žurna­listu, rengiančiu politikos repor­tažus „Gray” televizijai, lietuvė susipažino Jungtinių Valstijų sostinėje. Jiedu kartu – jau antri metai.

Nors į porą juos suvedė ne darbas – pažintis užsimezgė per bendrus pažįstamus, vis tik lietuvę žemaitę ir amerikietį sieja bendri profesiniai pasirinkimai. Vytauto Didžiojo universitete baigusi tarptautinės politikos bakalaurą, 

R. Beinoriūtė magistro studijoms rinko­si žurnalistiką, turi darbo žiniasklaidoje patirties. Ji praverčia ir dabartiniame darbe – einant Lietuvos Respublikos ambasados JAV trečiosios sekretorės pareigas. 

„Trečioji sekretorė – tai dip­lomatinis rangas. Diplomatinę tarnybą visi pradedame nuo pirminio, atašė, rango, trečioji sekretorė yra antrasis. Ambasadoje daugiausia dirbu su komunikacija, su amerikietiška žiniasklaida, pasakoju amerikiečiams lietuviškas istorijas”, – trumpai savo diplomatines funkcijas pristato šilališkė.

Viena iš tokių istorijų – Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą. Šįmet minint 250 metų Amerikos nepriklausomybės jubiliejų, Rūta surengė parodą apie lietuvių indėlį Amerijoje ir vieną jos stendų skyrė šiam istoriniam skrydžiui. 

„Tai buvo ne vien įspūdingas skrydis. Darius ir Girėnas vieni pirmųjų parvežė į Europą oficialų pašto siuntinį. Nors skrydis baigėsi tragiškai, daugiau nei 900 laiškų, buvusių siuntinyje, pasiekė gavėjus Lietuvoje – pirmiausia jie buvo perduoti lakūnų šeimos nariams, paskui išdalinti adresatams. Tokių faktų suradimas, jų viešinimas yra prasminga mano darbo dalis”, – neabejoja R. Beinoriūtė, daug dėmesio skirianti Lietuvos įvaizdžio kūrimui amerikiečių auditorijai.

Pasak jos, džiugina tai, jog daugelio amerikiečių akimis esame moderni šalis, patikima Amerikos sąjungininkė, stip­rinanti savo gynybą. O prie teigiamo įvaizdžio formavimo prisideda ne tik diplomatija, bet ir plačiai pasklidusi lietuvių bendruomenė. 

„Lyg esame nedidelė šalis, bet kai būni Amerikoje, atrodo, jog lietuviai yra visur pabirę, visi apie mus yra girdėję. Lietuva tampa vis labiau įdomi turistams, atsiduriame sąrašuose tų šalių, kurias svarstoma aplankyti”, – komunikacijos svarbą pabrėžia R. Beinoriūtė. 

Į priekį vedė smalsumas 

Lietuvos atstovybėje Vašingtone Rūta dirba jau dvejus metus, tačiau jos pažintis su Amerika prasidėjo gerokai anksčiau. Pirmą kartą į Vašingtoną ji atvyko iškart po magistro studijų – metų trukmės stažuotei.

„Vašingtonas man labai patiko. Tai europietiškas miestas, kuriame visko vyksta labai daug – verda gyvenimas tiek politinių, tiek žurnalistinių įvykių prasme. Pats miestas gražus gyventi, su daugybe laisvalaikio galimybių. Po metų grįžusi į Lietuvą, tęsiau karjerą prog­ramoje „Kurk Lietuvai”. Prisijungiau prie viešojo sektoriaus, įsidarbinau Užsienio reikalų ministerijoje. Ir tada viskas susiklostė natūraliai – kai reikėjo rinktis vietas, kur norėčiau vykti, jau žinojau, kad tai bus Vašingtonas”, – apie profesines svajones, kurias pavyko įgyvendinti, pasakoja Rūta. 

Paklausta, kas jai paklojo sėkmingos karjeros kelią, Rūta nedvejoja: į priekį ją vedė smalsumas. Galimybių jį patenkinti Šilalėje netrūko – mokydamasi tuometėje Dariaus ir Girėno vidurinėje mokykloje lankė skautų būrelį, etnoklubą, dalyvavo Apskritojo stalo veikloje ir taip iš arčiau susipažino su jaunimo politika. Pirmoji Rūtos užsienio kelionė – per mokyklos mainus į Turkiją. 

Šiandien ji yra įsitikinusi, kad jei esi vedamas smalsumo, tavęs nesuvaržys nei mažas miestas, nei maža šalis. Ir juokiasi, jog veiklos gimtajame mieste turėjo tiek daug, kad net laukė studijų, tikėdamasi, kad ten bus ramiau. 

Svarstydama apie vaikystės aplinkos įtaką, Rūta pirmiausia mini senelį bitininką. Jis ir pasėjo tą smalsumo grūdą – nuo mažų dienų kalbėjęs su anūke apie viską, nuo bičių pasaulio iki tarptautinės politikos. Kartu, pasak Rūtos, jie žiūrėdavę žinių laidas, o šios, prisimena, ją labai dominusios.

„Pagrindinė senelio veikla buvo bitininkystė. Aš, deja, to neperėmiau, netgi prisibijau bičių, turiu gana stiprią reakciją į įgėlimus. Bet mano jaunesnioji sesė Akvilė viską išmoko, grįžusi iš studijų Vilniuje padeda tečiui”, – tikina R. Beinoriūtė. 

Senelio puoselėtas Payžnys greičiausiai jai visada liks tuo ramybės užutekiu, kuriame pailsima nuo pasaulio triukšmo. Diplomatų karjera klostosi etapais – nuo trejų iki penkerių metų ambasadoje arba konsulate užsienyje, tada sugrįžimas į sostinę keleriems metams, ir vėl paskyrimas. 

„Taip ir tęsiasi margas gyvenimas”, – šypsosi Rūta, apie tokį gyvenimą svajojusi ir šiandien neabejojanti, jog būti Lietuvos diplomatu yra pats įdomiausias darbas. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.