Panevėžyje keturias dienas vyko Lietuvos dviračių sporto ir Baltijos šalių čempionatas, kuria­me puikiai pasirodė buvę ir esami Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai iš Kvėdarnos.

Asmeninėse lenktynėse Lietuvos vyrų elito čempiono titulą iškovojo Aivaras Mikutis, atstovaujantis Šveicarijos profesionalų komandai „Tudor Pro Cycling Team“. Jaunių merginų čempione tapo Augustė Mikutytė, o jaunių vaikinų čempiono titulą pelnė Matas Kubilius.

Vicečempionų vardus iškovojo moterų elito grupėje startavusi Skaistė Kamilė Mikašauskaitė, jaunių grupės atstovė Augustė Audinytė bei vyrų V40 amžiaus grupėje lenktyniavęs Marius Zaleskis.

Grupinėse lenktynėse dar kartą nepralenkiamas buvo A. Mikutis, triumfavęs 160 km vyrų elito distancijoje. 80 km jaunių merginų lenktynėse čempione tapo A. Mikutytė, o V40 grupėje aukso medalį iškovojo M. Zaleskis.

Sidabro medalius grupinėse lenktynėse jaunių grupėje pelnė A. Audinytė ir M. Kubilius bei Hubertas Zaleskis jaunučių grupėje. Vos per žingsnį nuo apdovanojimų liko Neimantas Žiogas, užėmęs ketvirtąją vietą.

Moterų elito grupės lenktynėse bronzos medalį iškovojo S. K. Mikašauskaitė.

Šių metų čempionatas sportininkams tapo rimtu išbandymu – teko pademonstruoti ne tik puikų fizinį ir taktinį pasirengimą, bet ir prisitaikyti prie sudėtingų varžybų sąlygų, kurias lėmė itin karšti orai. Džiugu, jog Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai su šiais iššūkiais susitvarkė nepriekaištingai ir į savo kraštą parvežė gausų medalių derlių.

Kęstutis ČESAITIS, 

treneris

AUTORIAUS nuotr.

„Šilalės artojo“ bendraamžę, liepos 6-ąją 75-ąjį gimtadienį švęsiančią Stasę Pet­ra­vičienę kaimynai Iždonuose lygina su uraganu – jos energija vis dar veržiasi per kraštus, o jaunatviškumo, sugebėjimo džiaugtis kiekviena diena, pavyzdinės tvarkos namuose pavydi net ir gerokai jaunesnės draugės. Kas rytą, kad ir kaip besijaustų, buvusi mokyklos direktorė įsako sau: „Petravičiene, kelkis ir krutėk – turi abi kojas, abi rankas, gali dirbti“. Moteris įsitikinusi, jog blogiausia, kas gali nutikti žmogui, yra savigaila. 

Rytinis ritualas: pokalbis su „protingu žmogumi“

Kiekvienas rytas S. Petravičienės namuose prasideda ne nuo kavos puodelio, o nuo griežto pačios savęs paraginimo keltis iš lovos ir imtis darbų. Stasė juokauja, kad su protingu žmogumi visada gera pasikalbėti, o toks savęs išvertimas iš lovos padeda įveikti visas ligas ir blogą nuotaiką. Šią geležinę discipliną ji paveldėjo iš mamos, kuri niekada nepalikdavo nepaklotos lovos ar neplautų indų, kad ir kiek darbų būdavo ūkyje. Šiandien ir ji laikosi tos pačios taisyk­lės: įprasta darbų rutina bei tvarka namuose yra geriausia apsauga nuo niūrių minčių. Net jei niekas neužeina, viskas privalo būti sutvarkyta, nes, pasak iždoniškės, tai orumo ir vidinės tvarkos dalykas.

Už Sibiro baimę stipresnė svajonė

S. Petravičienė gimė pačiais sunkiausiais pokario metais, kai miškuose liejosi kraujas, tačiau jos tėvai žinojo, jog geriausias kelias į laimingą gyvenimą yra mokslas. Todėl šeima iš paskutiniųjų stengė­si, kad visi šeši vaikai įgytų profesijas. Tais laikais kaimo vaikai, įstoję į aukštąsias mokyklas, būdavo skaičiuojami ant pirštų. Stasė svajojo tapti mokytoja, bet mamai ir tėvui atrodė, kad ši dukros svajonė yra pernelyg rizikinga – pokariu daugybė mokytojų buvo ištremti į Sibirą, tokios dalios neišvengė ir keli giminaičiai. Todėl mergina pakluso tėvų valiai ir įstojo studijuoti mašinų gamybos technologijos į Politechnikos institutą. Tačiau iškentė vos dvejus metus, o kad galėtų mokytis to, prie ko linksta širdis, pasiryžo pati užsidirbti duoną. 

„Niekada nesigailėjau, kad dirbau mokytoja. Visą laiką aplink mane buvo jauni žmonės, vaikų klegesys, daug šypsenų. To man pavydėjo medike tapusi sesuo, kuri kasdien matė tik skausmą ir ašaras“, – sako iždoniškė.  

Didžiausias turtas – vaikai

Iždonuose niekam ne paslaptis, kad mokytoja S. Pet­ravičienė garsėjo griežtumu. Ir ne tik mokykloje. Tokia pat tvarka buvo ir namuose. Ji įsitikinusi, jog vaikų gyvenimas turi turėti aiškius rėmus: darbas, mokslas, o tik tada pramogos.

„Iš kur tos depresijos atsiranda? Mes pareidavom iš mokyk­los, o namuose antras etatas: gyvuliai, daržai. Ir vaikai kartu dirbdavo“, – prisimena moteris.

Stasė džiaugiasi, kad griežtas vaikų auklėjimas davė vaisių. Visi trys užaugo darbštūs ir tvarkingi, taip pat auklėja ir savo vaikus. Sūnus Marijonas, tapęs garsiu krepšininku, dabar gyvena Arizonoje (JAV), tačiau įsigijo sodybą netoli gimtųjų Iždonų ir kasmet grįžta, kad kartu su šeima liepos 6-ąją atšvęstų mamos gimtadienį – šįkart jubiliejinį. Tai, jog liepos 6-oji yra išskirtinė Lietuvos valstybės diena, kai minimas Mindaugo karūnavimas, Stasė laiko jai gyvenimo įteikta dovana. 

Bet daug labiau nei šventės ji laukia ne tik abiejų sūnų ir duk­ros – energija bei gyvybingumu ją užkrečia anūkai. Penkiolik­metė, tokia pat aukšta kaip tėtis, Marijono dukra Arizonoje jau yra garsi sportininkė, bet auklėjama, pasak Stasės, jos pačios sūnui įdiegtais principais. Diskutuodama su Kaune gyvenančiu anūku apie gyvenimą, ji nebijo paliesti ir politinių temų – rūpi, kaip keičiasi jaunimo požiūris į tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Nors nuomonės dažnai ne­sutampa, Stasei tik įdomiau – norėdama argumentuoti savo požiūrį, turi nuolat viskuo domėtis, neatsilikti nuo gyvenimo. 

Ryšys su pasauliu – per bendruomenę

Stasė tikina, jog abiems jos sūnums ir dukrai smalsu, kas vyksta Šilalėje, kaip gyvena buvę kaimynai, nes Iždonuose jie visada buvo bendruomenės dalimi. Nors žmonės sensta, šiame kaime tebegalioja nerašytas susitarimas saugoti ir rūpintis vieniems kitais, todėl Stasė juokiasi, kad net jei nieko nereikia, rytą nueina iki šiltnamio, kad kaimynai matytų, jog ji yra gyva ir sveika. O tai, jog į kaimą atsikelia jaunimas, kaimynystėje kuriasi buvę jos mokiniai, pasak S. Pet­ravičienės, yra garantija, kad Iždonai neišnyks iš žemėlapio.

„Man visko gana“, – šypsosi ne vieną mokinių kartą į gyvenimą išleidusi buvusi Iždonų mokyk­los direktorė. 

Kiekvieną dieną ji pasitinka kaip Dievo dovaną, o jos neišsenkanti energija ir šviesus žvilgsnis į pasaulį primena, kad laimė slypi ne dideliuose stebukluose. Ji prasideda nuo paprasto sprendimo atsikelti, išeiti į kiemą ir su dėkingumu pasitikti naują dieną.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Liepos 21 dieną, antradienį, 18 val., atnaujintame Šilalės miesto skvere skambės temperamentingi Lotynų Amerikos ritmai – čia koncertą surengs tarptautinio pripažinimo sulaukusi grupė „Orkesta Mendoza“ iš Meksikos ir Arizonos.

„Orkesta Mendoza“ – tai Tuksone (Arizona, JAV) gyvenančio prodiuserio, kompozitoriaus ir multiinstrumentalisto Sergio Mendozos kūrybinis projektas, pelnęs išskirtinį vardą šiuolaikinės Lotynų Amerikos muzikos scenoje. Muzikanto kūrybos šaknys glūdi pasienio regione tarp Meksikos ir JAV, kur susipina skirtingos kultūros, tradicijos ir muzikos stiliai.

Užaugęs tarptautinėje Ambos Nogaleso vietovėje, Sergio Mendoza nuo mažens buvo apsuptas įvairiausių muzikinių įtakų. Pasienio radijo stotys, kuriose skambėjo tiek Lotynų Amerikos muzika, tiek rokas, bliuzas ar alternatyvūs žanrai, suformavo jo muzikinį pasaulėvaizdį. Būtent šių skirtingų kultūrų ir garsų sintezė tapo pagrindu unikaliam „Orkesta Mendoza“ skambesiui. Šiandien grupė drąsiai jungia indie roko energiją su Lotynų Amerikos muzikos tradicijomis, cumbia, mambo, mariachi, džiazo ir šiuolaikinės pasaulio muzikos elementais. Rezultatas – gyvas, spalvingas ir sunkiai į vieną žanrą sutalpinamas skambesys, pelnęs klausytojų ir kritikų pripažinimą tiek JAV, tiek už jos ribų.

Per daugiau nei dešimtmetį trunkančią kūrybinę veiklą Sergio Mendoza bendradarbiavo su žinomais muzikantais ir kolektyvais iš įvairių pasaulio šalių. Jis kūrė aranžuotes legendinei Meksikos grupei „Los Ángeles Azules“, bendradarbiavo su grupės „Calexico“ nariais Joey Burnsu ir Johnu Convertino bei nuolat ieško naujų muzikinių jungčių tarp skirtingų kultūrų ir tradicijų.

Į Šilalę atvykstanti grupė klausytojams pristatys energingą koncertinę programą, kupiną aistringų ritmų, improvizacijų ir pozityvios energijos. Organizatoriai neabejoja, kad šis pasirodymas taps vienu ryškiausių vasaros kultūrinių akcentų mieste.

„Festivalis plečia savo veiklą ir pirmą kartą organizuoja išvažiuojamąjį festivalio koncertą Šilalėje. Jau turime tradiciniais tapusius festivalio koncertus Smalininkuose ir Bitėnuose. Tikimės, kad šilališkiai palankiai priims mūsų siūlomą kultūrinį reginį. Džiaugiuosi, kad Šilalės rajono savivaldybės administracija yra atvira iniciatyvoms ir labai padeda spręsti organizacinius klausimus. Patikėkite, žiūrovų laukia toks vakarėlis, kad bus sunku nusėdėti vietoje“,- sako festivalio „Tauragė Jazz“ vadovas Valdas Latoža ir džiaugiasi, kad  koncertas Šilalėje žymi naują festivalio plėtros etapą.

Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančiauskas taip pat džiaugiasi galimybe Šilalėje pristatyti tarptautinio lygio muzikos projektą.

„Tarptautinio lygio atlikėjai į Šilalę užsuka ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Festivalio „Tauragė Jazz“ koncertas miesto skvere – puikus įrodymas, kad kaimynai ir muzikoje yra kaimynai. Labai tikiu, kad koncertas sulauks pačių geriausių atsiliepimų ir turės tęstinumą, – sako Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančiauskas.

Koncerte Šilalėje pasirodys:

• Oscar Acosta – kongai, pagrindinis vokalas;
• Sergio Mendoza – klavišiniai, akordeonas, plieninių stygų gitara, vokalas;
• Quetzal Guerrero – smuikas, vokalas, plieninių stygų gitara, perkusiniai instrumentai;
• Victor Villegas – būgnai;
• Leon Lugo – bosinė gitara, gitara.

ORKESTA MENDOZA (Meksika–Arizona, JAV)

• Liepos 21 d. (antradienis)
• 18.00 val.
• Šilalės miesto skveras
• Įėjimas laisvas

Projektą finansuoja - Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.

Pagrindinis rėmėjas – UAB Solorina – oficialus Toyota atstovas Klaipėdoje.

Koncerto partneriai: Šilalės rajono savivaldybė ir Šilalės kultūros centras.

Informaciniai rėmėjai: Šilalės artojas, Tauragės radijas, Tauragės žinios.

Pasibaigus jubiliejiniam teatro festivaliui „TheATRIUM“, Klaipėdos dramos teatre nuslopo šventiškas ir daugiakalbis šurmulys. Vasara teatre – tylesnis metas, nerodomi spektakliai, ruošiamasi naujam sezonui, bet žiūrovai kviečiami jau dabar planuotis savo grįžimą į rudenį, dovanoti sau ar artimiesiems apsilankymus teatre. Jau paskelbta ir dalis pirmojo sezono pusmečio repertuaro.

91-asis sezonas kaip ir kasmet Klaipėdos dramos teatre prasidės teatro mylėtojų bendruomenės švente, kurios metu netruks įvairių siurprizų ir bus pristatytos pagrindinės šio teatro naujienos bei su sezonu supažindinantis leidinys. Laukiamiausi naujojo sezono epizodai – premjeros. Pirmojoje sezono pusėje jos numatomos net dvi.

Rugsėjo 18 d. vyks Žilvino Vingelio režisuojamo spektaklio „Naujasis nuomininkas“ premjera. Pagal absurdo klasiko Eugène Ionesco pjesę kuriamas spektaklis dovanos sapnišką patirtį, kurioje netrūks humoro, stebuklo jausmo ir net nuostabą keliančių cirko triukų. Spektaklio centre – vyras, atsikraustantis į naują butą. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip įprastas kaupikas, tačiau spektaklio eigoje daiktai perima pasakojimo vadeles ir atskleidžia tai, ką iš tiesų saugo. E. Ionesco yra vienas žymiausių XX a. prancūzų avangardo menininkų. Jo pjesė „Naujasis nuomininkas“ nagrinėja daiktų valdžią prieš žmogų – objektų fašizmą, įsigalintį su mūsų pačių sutikimu. Amžininkų „daiktų pjese“ vadintas kūrinys atskleidžia, kaip daiktai ima reguliuoti mūsų kasdienybę, atimti iš mūsų iniciatyvą, nustatyti naujas elgesio taisykles ir tuo pat metu išlikti mįslingais asmeninės atminties saugotojais.

Gruodžio 4 d. žiūrovai susitiks su vieno iš savo kartos Ukrainoje ryškiausių režisierių Davido Petrosyano premjera „Koriolanas“, kuriama pagal to paties pavadinimo Viljamo Šekspyro tragediją. D. Petrosyanas išsiskiria rafinuotu skoniu, ypatingu dėmesiu vizualinei spektaklio raiškai ir stipriai koncepcinei idėjai, kuri vienija visus jo darbus. Su jo režisūriniu braižu klaipėdiečiai jau galėjo susipažinti 2025 m. „TheATRIUM“ festivalyje, kuomet buvo rodomas publikos favoritu tapęs D. Petrosyano spektaklis pagal Franzą Kafką „Procesas“. Šis Ukrainoje itin gerai žinomas režisierius karo pradžioje sąmoningai pasirinko likti bei kurti savo šalyje, tad kol kas yra mažiau žinomas už jos ribų. Jo darbas Klaipėdos dramos teatre ypatingas ir dėl to, kad per jį režisierius atsiskleidžia platesnei Europos teatro bendruomenei.

91-asis sezonas išsiskirs ir nemažu dėmesiu gastrolėms – prieš pat naujojo sezono pradžią, rugpjūčio mėnesį planuojama, kad Nauberto Jasinsko „Sugrįžimas“ vyks į Liepoją kaimyninėje Latvijoje, o spalio mėnesį Igorio Reklaičio režisuotas spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“ keliaus į Varėną ir į Vilnių, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikai“ tą patį mėnesį vyks į Mažeikius. Lapkritį numatomos ir tolimesnės gastrolės – į Stambulą Turkijoje keliaus Dmitrij Krymovo „Requiem“.

Šventėmis alsuojantis gruodis taip pat skirs didesnį dėmesį jauniesiems teatro žiūrovams, bus pristatomas jau trečias aktoriaus Karolio Maiskio kuriamas pasakojimas apie vaikų pamirštus žaisliukus – linksmas, įtraukiantis ir didžiulio vaikų palaikymo sulaukiantis spektaklis tapo neatsiejama šventinio laikotarpio dalimi. Tuo tarpu suaugusieji link švenčių galės artėti su rečiau rodomais didelės apimties teatro bestseleriais – Elmārs Seņkovs „Mane vadina Kalendorium“ bei Oskaro Koršunovo „Pašaliniams draudžiama“.

Antrasis 91-ojo sezono pusmetis pristatys dar vieną premjerą. Mažojoje scenoje vyks Aliaus Veverskio režisuojamas spektaklis pagal lenkų dramaturgo Michało Walczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“. Egzistencine komedija režisieriaus įvardijamas kūrinys susitelks į šiuolaikiniam individui gerai pažįstamas būvio problemas – pasirinkimų daugį ir su juo ateinantį bejėgiškumo jausmą, nesugebėjimą ryžtingai pasirinkti gyvenimo krypties ir saviizoliaciją.

Žiūrovai jau dabar gali planuotis apsilankymus teatre pirmojoje 91-ojo sezono pusėje. Svarbu atkreipti dėmesį, kad į kai kuriuos spektaklius bilietai ištirpsta labai anksti, tad net jei atrodo, kad laiko iki spalį rodomo kultiniu tapusio Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ yra pakankamai – norint gauti geras vietas žiūrovų salėje jau dabar reikia skubėti.

Repertuaras: www.kdt.lt

Nei Donaldo Trumpo nesėkmės atkuriant taiką aplink Hormuzo są­siaurį, nei Rusijos ekonomi­kos nuopuolis ir krintantis Putino po­puliarumas artėjant Dūmos rin­ki­mams rugsėjį, net nei pasaulio fut­bolo čempionatas negali pritraukti tiek dėmesio, kiek pastarieji įvykiai aplink Lietuvą. Turiu galvoje keistus „paskutinio Europos diktatoriaus“ Lukašenkos viražus bei „medalių konfliktą“ Ukrainos ir Lenkijos santykiuose.

Lukašenka penktadienį ne šiaip sau išskubėjo į Valdajų susitikti su Putinu. Gerai apsaugota Rusijos prezidento rezidencija, kurioje įsikūrusi ir jo meilužė Alina Kabajeva su dviem jų sūnumis, tėra beveik už 800 km nuo Minsko, ir Baltarusijos vadovas čia dažnas svečias. Tačiau ukrainiečių raketos jau skrenda ir pusantro tūkstančio kilometrų, tad ir šioje ištaigingoje rezidencijoje, kurioje Putinas paprastai pasaulio lyderių nepriima, gali būti nesaugu. Iki paskutinės minutės buvo slėptas ir šio svečio atvykimo laikas bei oro uostas, kol galų gale paaiškėjo, jog lėktuvas nusileido Tverės srities oro uoste „Chotilovo – 2“. Žiniasklaida pastebėjo, kad baimė atsispindėjo ir Lukašenkos veide: trapu jis lipo susirūpinęs ir įsitempęs.

Putinas su Lukašenka net keturias valandas kalbėjosi „akis į akį“, tačiau apie ką – nepranešama. Šeštadienį susitikimas pratęstas platesnėje apimtyje. Bet vėl jokio pareiškimo nepaskelbta. Manoma, jog Putinas savo bendrininkui davė pylos už emocingus pasisakymus Kyjivo atžvilgiu ir retransliatorių uždarymą. Kita vertus, mažai tikėtina, kad Lukašenka savo pasisakymų nederina su Putinu. Apžvalgininkai mano, jog savo sėbro pagalba Kremliaus valdovas siunčia ženklus Vakarams, siekdamas pavaizduoti „taikos balandį“ ir D. Trumpo palankumo. 

Lukašenkos darbo vizitas į Valdajų gali turėti ir kitą tikslą: abu diktatoriai gali būti susitarę smogti Ukrainos vakariniams rajonams, o keturių retransliatorių, koordinuojančių rusiškų dronų atakas, uždarymas tėra apgaulingas manevras. Kalbama ir apie ketinimus suduoti branduolinį smūgį. Tad Lukašenkos garantijos, kad Baltarusija neketina įsitraukti į Rusijos karą gali būti tik gražbyliavimas prieš audrą. 

Galima ir kita, nors mažai tikėtina versija: Lukašenka įkalbės Putiną sutikti su Kyjivo pasiūlymais skelbti paliaubas ties dabartine fronto linija.

Todėl tokie keisti LuPu (taip sutrumpintai vadinamas abiejų diktatorių tandemas) viražai neturėtų apakinti naujosios Lietuvos koalicijos, kurios atskiri veikėjai teberagina žemai nusilenkti Minskui. Lenksimės Minskui, paskui Pekinui, o vėliau – ir Maskvai?

***

Vilnius nutarė nelikti nuošalyje sprendžiant vadinamąjį Ukrainos ir Lenkijos „medalių konfliktą“. Prezidentas Gitanas Nausėda, šeštadienį kartu su kitų keturių šalių vadovais dalyvavęs Ukrainos atstatymui skirtoje konferencijoje Juratos kurorte, pasiūlė savo tarpininkavimą. Lietuva jau turi patirties aktyviai dalyvaujant Maidano įvykiuose bei neramumuose Sakartvele. Tiesa, ne viskas čia sekėsi...

Konfliktas tarp Lenkijos ir Ukrainos prezidentų kilo dėl istorinės atminties. Jį iš dalies išprovokavo Volodymyro Zelenskio sprendimas pavadinti didvyrišku vieną Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) karinį dalinį – Antrojo pasaulinio karo laikų sukilėlių grupės, atsakingos už Voluinės žudynes 1943-iųjų liepą, per kurias žuvo iki 100 tūkst. etninių lenkų. Dėl to Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis praėjusį penktadienį atėmė iš V. Zelenskio Baltojo erelio ordiną – aukščiausią Lenkijos valstybinį apdovanojimą. V. Zelenskis grąžino apdovanojimą, be to, šio ordino atsisakė ir trys buvę Ukrainos prezidentai.

Įtampa ėmė augti ir apėmė jau ne tik diplomatinius santykius. Tuo naudojasi Maskva, kuri tikisi taip sumažinti karinius tiekimus Ukrainai per Lenkiją. Bet Lenkijos užsienio reikalų mi­nist­ras Radoslawas Sikorskis pareiškė, jog kol kas abi šalys deklaruoja norą spręsti diplomatinį konfliktą be tarpininkų, savo pastangomis. Taigi, nei Varšuvos, nei Kyjivo sutikimo Vilnius dar negavo. Bet iniciatyva girtina.

Ambicijų karas tarp dviejų kaimyninių šalių lengvai nėra užbaigiamas. Etniniai konfliktai palieka ilgalaikę žymę tautų istorijoje. Nerasime valstybės, kuri dėl to nereikštų pretenzijų viena kitai. Lietuvoje taip pat gaji šimtametė istorinė atmintis, siekianti pilsudskinės Lenkijos vykdytą pietryčių Lietuvos okupaciją 1920 – 1939 m. Ne, mes jos nelaidosime, tačiau istorinėmis nuoskaudomis grįsti dabartinių santykių nėra prasmės. Ypač, kai visa tai akylai stebi nuožmaus agresoriaus akis.

Česlovas IŠKAUSKAS

Prieš metus nusprendę leisti savivaldybės administracijai imti 1,5 mln. eurų paskolą Europos Sąjungos paramą gaunantiems investiciniams projektams finansuoti, Šilalės politikai tikėjosi paskatinti rajone permainas ir suteikti postūmį visa regioną apimančios funkcinės zonos „Tauragė +” kūrimui. Tačiau daugeliui projektų finansavimo neprireikė pernai, neprireiks, regis, ir šiemet, todėl savivaldybės administracija paprašė perskirstyti paskolos lėšas, beveik visas nukreipiant dviem projektams. 

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Šilalė yra viena iš sparčiai senstančių ir tuo pačiu nespėjančių patenkinti didėjančių socialinių paslaugų poreikių savivaldybių. Ilgalaikės globos paslaugų Kaltinėnų ir Kvėdarnos senelių globos namuose laukia trys dešimtys vienišų bei sunkiomis ligomis sergančių žmonių. Daugelis gyventojų kaip išgelbėjimo laukia Bijotų senelių globos namų atidarymo. Tačiau nors finansavimo sutartis su Centrine projektų valdymo agentūra savivaldybė pasirašė dar kovą, viešieji pirkimai iki šiol nepaskelbti. Tuo tarpu kaimynai nesnaudžia – Tauragės savivaldybė jau pradėjo buvusios Lauksargių mokyklos pastato pritaikymą senelių globos namams ir planuoja darbus atlikti per pusantrų metų.  Tuo tarpu pas mus vien projektavimas tęsiasi jau daugiau nei penkerius...

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Sovietmečiu buvo populiari turistinė daina „Na ką tau, mielas drauge, papasakoti apie Sachaliną“. Ją dainuodavo ir tie, kuriems taip ir neteko pasiekti tos tolimos salos. Prisiminiau ją sėdėdamas patogiame „Airbus“ lėktuvo salone. Ne todėl, kad jau nebeturėčiau galimybės pamatyti išsvajotų kraštų. Šiandien pasaulyje liko nedaug valstybių, kurio­se dar nebūtų apsilankę lietuviai. Nieko nebenustebinsi pasakęs, jog šimtai šilališkių ne kartą atostogavo Egipte, Turkijoje, Maljorkoje ar dar tolimesnėse šalyse. Šiandien noriu papasakoti „Šilalės artojo“ skaitytojams apie Bulgariją. Ir iš karto pasakysiu – tai ne reklaminis straipsnis ir jo neužsakė jokia kelionių agentūra. Tiesiog buvo smalsu po daugiau kaip penkių dešimtmečių sugrįžti į jaunystės vietas – į šalį, kuri anuo­met tapo mano pirmąja pažintimi su užsieniu. 

Šiek tiek statistikos

Karas Ukrainoje, įtampa Artimuosiuose Rytuose ir konfliktai tarp Irano, Izraelio bei JAV iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją, o kartu – ir turistinių kelionių kryptis. Atidesni keliautojai turbūt pastebėjo, kad vis daugiau dėmesio sulaukia artimesnės, bet ne mažiau įdomios šalys. Kaip ir kasdieniame gyvenime – kartais lengviau nusigauti iki Islandijos ugnikalnių nei pasakyti, kur Lietuvoje yra Stelmužė.

Prieš 53 metus, dar būdamas studentas, beveik mėnesį su Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamb­liu keliavau po tuometinę Bulgarijos liaudies respubliką – vieną artimiausių Sovietų sąjungos sąjungininkių. Tais laikais kelionės vyko su vizomis, pasienio patikromis ir kitais suvaržymais. Šiandien Bulgarija – visai kitokia valstybė. 2004 m. ji, kartu su Lietuva, įstojo į NATO, 2007-aisiais tapo Europos Sąjungos nare, o nuo 2026 m. sausio 1 d. oficialia šalies valiuta tapo euras. Bulgarija taip pat visiškai prisijungė prie Šengeno erdvės – sausumos sienų kontrolė panaikinta 2025 m. sausio 1 d., oro ir jūrų sienose – nuo 2024 m. kovo 31 d.

Ši Balkanų pusiasalio valstybė ir šiandien vilioja poilsiautojus: čia vidutiniškai per metus saulė šviečia apie 2200 valandų, todėl Bulgarija išlieka viena saulėčiausių ir populiariausių atostogų krypčių Europoje.

Gyvendami Lietuvoje dažnai neįvertiname to, kas mums tapo įprasta, nors dar visai neseniai atrodė nepasiekiama. O atvykęs į vynuogynų ir auksinio smėlio kurortų šalį tarsi sugrįžti į jau primirštą praeitį.

Įspūdingi paplūdimiai ir maloni šiluma

Apsistojome pasaulinio garso Saulės kranto kurorte, kurio beveik aštuonių kilometrų ilgio, 30–100 metrų pločio paplūdimiai pažymėti Mėlynąja vėliava. Greta – ne mažiau žinomi Auksinės kopos, ramusis Šventasis Vlasas, garsėjantis modernia jachtų prieplauka, Obzoras, Sozopolis ir daugelis kitų kurortų.

Po Turkijos, Egipto ar net Juodkalnijos akmenuotų paplūdimių švarus Bulgarijos smėlis tapo tikra atgaiva ir priminė Palangą bei Kuršių neriją. Tiesa, norintiems rimčiau paplaukioti teks apsišarvuoti kantrybe – iki tinkamo gylio tenka bristi beveik 100 met­rų lygiu dugnu. Užtat toks krantas itin saugus ir vaikams, ir vyresnio amžiaus poilsiautojams.

Atvykome birželio pradžioje, kai sezonas dar tik įsibėgėjo. Iš pradžių nustebino beveik negirdima rusų kalba ir nė vieno tiesioginio reiso iš Rusijos Burgaso oro uoste. Tai suprantama – dėl sankcijų tiesioginis oro ir geležinkelio susisiekimas tarp Rusijos ir Bulgarijos nevyksta. Tačiau netrukus paaiškėjo, jog rusų turistų netrūksta – dauguma jų atvyksta per Stambulą, o iš ten kelionę tęsia lėktuvais arba autobusais.

Tačiau mūsų viešbutyje laukė ir kitas netikėtumas – čia buvo apsistojęs gausus būrys iš Ukrainos atvykusių paaug­lių bei moterų. Ir, deja, beveik visi jie tarpusavyje bendravo rusiškai. Kam nors toks pastebėjimas gali nepatikti, tačiau tai buvo akivaizdus faktas...

Grįžtant prie poilsio sezono pradžios, ne vienas dar prieš kelionę klausė, ar verta į Bulgariją vykti birželio pradžioje. Šiandien galiu atsakyti nedvejodamas – verta. Poilsiautojų dar nėra tiek daug, kad gatvėse ar paplūdimiuose jaustųsi grūstis, oro temperatūra siekia 25–29 laipsnius, o Juodoji jūra įšyla iki 23–24 laipsnių. Bet kuriuo metu prie jūros nesunku rasti laisvą gultą. Kitaip tariant, tai vienas komfortiškiausių laikotarpių ramiam poilsiui.

Pigios šalies mitas ir kasdienybės realybė 

Dar prieš išvykstant internete netrūko informacijos, o kelionių agentūros vienu balsu tikino, kad Bulgarija – skurdžiausia ES šalis, kurioje esą viskas neįtikėtinai pigu. Nuo šių metų ji įsivedė eurą, todėl kainos žymimos eurais ir levais. Oficialiai teigiama, jog ryškesnio kainų šuolio nejaučiama. Visai kaip prieš vienuolika metų Lietuvoje, kai vienas žinomas ekonomistas ramino: „Garbės žodis, niekas nebrangs...“

Tačiau susidūręs su Bulgarijos kasdienybe ir pabend­ravęs su vietos žmonėmis supranti, kad mūsų prob­lemos – laikinos, o dažnai net nesuvokiame, kaip gerai gyvename. Pasikalbėjau su moterimi, valdančia penkias vaistines. Atrodytų, farmacijos verslas turėtų būti pelningas. Vis dėlto bulgarės akyse optimizmo nebuvo – ji prisipažino vos sudurianti galą su galu. Ir vaistų kainos čia visai ne tokios, kokias nurodo turistams skirti portalai. Vienas kitas preparatas pigesnis vos euru ar keliasdešimt centų. Maisto produktai irgi kainuoja labai panašiai, kaip pas mus, nebent kiek pigesnis vietinis gana silpnas alus.

Įvedus eurą, Bulgarijos minimalus mėnesinis atlyginimas siekia 620,20 euro, o vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius – apie 1290 – 1475 Eur. Lietuvoje šie rodikliai atitinkamai sudaro 1153 ir 2312 Eur. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Bulgarija pagal pensijų dydį yra paskutinė ES, Lietuva – penkta nuo galo.

Tarp pažangos ir sąstingio 

Per beveik 20 narystės ES metų Bulgarija pasiekė nemažai, tačiau kartu išsaugojo ir tai, kas daugeliui kelia prieštaringus jausmus. Greta vakarietiškų logotipų, naujų pastatų ir mirgančių reklamų plyti apleisti, nesuarti laukai, apžėlę vynuogynai. Net didžiųjų kurortų ar Burgaso centre galima pamatyti aukštas balandas, sumedėjusius stagarus, net Sosnovskio barščius. Vienur juos bandoma paslėpti suplyšusiais skydais ar vielos tvoromis, kitur – palikta likimo valiai.

Puikūs keliai kontrastuoja su visišku informacijos stygiumi autobusų stotyse ir stotelėse. Tvarkaraščiai – ant atsitiktinių lapelių, todėl be vietinių pagalbos sunku susigaudyti. Autobusuose nerasite nei elektroninių, nei mechaninių komposterių – prie keleivių prieina konduktorė, surenka pinigus ir išspausdina bilietą. Tarsi sugrįžtum ne 30, o dar daugiau metų atgal. Tiesa, geriau turėti smulkių pinigų – bandymas atsiskaityti 50 Eur kupiūra už dviejų eurų vertės bilietą gali sukelti nemažai rūpesčių. 

Vieną apniukusią dieną nusprendėme aplankyti už maždaug 35 kilomet­rų esantį Burgasą – didelį uostamiestį ir regiono centrą. Tai gražus, kiek didesnis už Klaipėdą miestas su beveik dviejų kvadratinių kilometrų Jūros parku, skiriančiu jį nuo plačių paplūdimių. Parke – paminklas žuvusiems jūreiviams, Antifašistų panteonas, Vasaros teatras, vaikų pramogų erdvės. Vietos garsenybių biustai čia draugiškai kaimynystėje stovi su rusų klasiko Aleksandro Puškino paminklu.

Centrinėje Trejkatos (Troikata) aikštėje stovi Nežinomo kareivio pamink­las – tiksli netoli Plovdivo esančio garsiojo sovietų kariams skirto paminklo „Alioša“ kopija. Nors jau daugelį metų dėl jo verda politinės diskusijos, monumentas tebestovi. O visai šalia įreng­­tas memorialas komunistinio 1945–1989 m. režimo aukoms.

Istorijos slėpiniai Nesebare

Burgase išlikusios ir skirtingų konfesijų šventovės. Armėnų Šventojo Kryžiaus bažnyčia pastatyta dar 1673 m., o didingiausia miesto šventovė – šventųjų Kirilo ir Metodijaus bažnyčia – įtraukta į šimto svarbiausių Bulgarijos paminklų sąrašą. Aleksand­rovskos alėjoje viename kvartale veikia net trys teatrai. Tiesa, operos teat­ro interjerai ir šviestuvai jau gerokai nusidėvėję. Greta modernių fontanų vilioja iškaba, kviečianti paragauti „tikrų bulgariškų patiekalų“, tačiau maistas ten tiesiog pašildomas mikrobangų krosnelėje...

Beje, 35 kilometrų kelionė dviem žmonėms „Burgasbus“ autobusu kainavo 9 Eur. Tiek pat už kelionę atgal paprašė privataus mikroautobuso vairuotojas, tik bilieto neišdavė. Įdomu, kiek tokia kelionė kainuotų Lietuvoje?

Ir, žinoma, viešnagė Bulgarijoje nebūtų visavertė neaplankius Nesebaro – vieno seniausių Europos miestų, skaičiuojančio apie 3000 metų istoriją. Vos už eurą iš Saulėtojo Kranto į jį nuvažiuoti galima per keliolika minučių. 1956 m. Nesebaras paskelbtas miestu-muziejumi, o nuo 1983-iųjų įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vaikštant siauromis jo gatvelėmis stebina, kaip natūraliai čia susilieja senovė ir dabartis. Net suvenyrų parduotuvės ne erzina, o kviečia užsukti – jei nieko neperki, esi maloniai sutinkamas ir draugiškai išlydimas, o parduodami suvenyrai ir prekės – beveik vien bulgarų gamybos.

Šalis, kuri palieka dvejopą įspūdį 

Agentūros autobusas su malonia palydove kviečia važiuoti į oro uostą. Dar kartą pro langą peržvelgi per atostogas įprastais tapusius vaizdus. Ir staiga akis užkliūva už detalės, kurios pasigedau visos viešnagės metu – nei kurorte, nei aplankytuose miestuose beveik nepamačiau Ukrainos vėliavų. Dažniausiai plevėsavo tik Bulgarijos ir ES vėliavos. Tiesa, teigti, kad Ukrainos vėliavų Bulgarijoje nėra visai, būtų neteisinga. Jos kabo prie valstybinių institucijų, Ukrainos ambasados ar kai kurių viešųjų įstaigų. Tačiau privačios įmonės, viešbučiai, ypač kurortuose, vengia viešai demonstruoti paramą, nenorėdami supriešinti klientų ar vietos gyventojų. Bulgarijos visuomenė iki šiol išlieka susiskaldžiusi – vieni tvirtai remia europietišką kryptį, kiti dėl istorinių bei kultūrinių ryšių simpatizuoja Rusijai arba pasisako už vadinamąjį neutralumą.

Nepaisant to, būdama NATO ir ES nare, Bulgarija remia Ukrainą. Pirmaisiais karo mėnesiais šalis slapta tiekė sovietinio standarto ginkluotės komponentus ir degalus, o ši parama buvo itin svarbi Kyjivui. Skelbiama, jog karo pradžioje maždaug trečdalis Ukrainai reikalingos amunicijos atkeliavo būtent iš Bulgarijos, o dyzelino tiekimas kai kuriais laikotarpiais tenkino net iki 40 proc. Ukrainos poreikių. Tokia pagalba ilgą laiką nebuvo viešinama, siekiant išvengti vidaus politinių konfliktų.

Buvęs Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas ne kartą kritikavo ginklų tiekimą Ukrainai ir pasisakė už atsargesnę šalies poziciją Rusijos atžvilgiu. Tokios nuostatos atspindi ir dalies visuomenės požiūrį. Vis dėlto kas­dieniame gyvenime apie karą čia kalbama gerokai mažiau nei Baltijos šalyse – žmones labiau jaudina augančios kainos, ekonominiai sunkumai ir kasdienės buities problemos.

Korupcija tebėra viena didžiausių Bulgarijos socialinių ir ekonominių bėdų. Dar 2018 m. šalis buvo įvardyta korumpuočiausia ES nare. Nors šiandien situacija kiek pasikeitusi ir atsirado daugiau „konkurenčių“, ši problema išlieka opi.

Tačiau laikas bėga taip pat greitai, kaip pro įsibėgėjančio „Airbus“ iliuminatorių tolstantys Burgaso oro uosto vaizdai. Iš Bulgarijos išskrendi su dvejopu jausmu. Tai nuostabi vynuogynų, rožių ir svetingų žmonių šalis, sauganti turtingą istoriją bei savitą kultūrą. Tačiau kartu tai valstybė, kuriai dar teks įveikti ne vieną rimtą ekonominį, politinį ir visuomeninį iššūkį.

Alvidas JANCEVIČIUS, 

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pirmąją liepos savaitę dėmesys krypsta į jaunuosius talentus Tauragėje bei tradiciniais tapusius aukščiausios klasės muzikos festivalius, o mėnesio pradžios kulminacija taps liepos 6-oji, kai visa Lietuva ir pasaulio lietuviai susiburs giedoti Tautiškos giesmės. 

Projektas „Apversta Tauragė“ – Tauragės kultūros centro kūrybinė stovyk­la paaugliams ir jaunimui, kurios pag­rindinis tikslas yra suteikti galimybę jauniems žmonėms atrasti savyje ugnį meninei saviraiškai, ugdyti kūrybingumą bei mažinti vaikų ir jaunimo kultūrinio patyrimo stoką. Kaip ir praėjusiais metais, šiemet pagrindiniu rezultatu taps jaunimo idėjomis paremtas daugia­sluoksnis meninis produktas – sukurtas trumpametražis filmas ir spektaklis–performansas. Filmo premjera – liepos 2 d., 18 val., Tauragės kultūros centre. Organizatoriai pabrėžia, kad scenarijaus pasirodymo metu nebus – kartu su jaunimu idėjos bus improvizuojamos ir realizuojamos renginio metu (bilietai kakava.lt).

Tytuvėnuose įsibėgėjo 13-ąjį kartą rengiamas Tarptautinis vasaros festivalis. Šių metų renginiai kviečia į Tytuvėnus, Baisogalą, Raseinius, Kurtuvėnus ir Šiluvą. Istorinės bažnyčios, dvarų erdvės ir kultūros centrai tapo scena profesionaliosios muzikos koncertams, poezijos vakarams, džiazo improvizacijoms bei spektakliams visai šeimai. Iki vasaros pabaigos bus surengti dar septyni pasirodymai, o artimiausias – liepos 12 d. Raseinių rajono kultūros cent­re, kur perkusininkai Jonas Mikeliūnas ir Džiugas Daugirda pristatys programą „Melodinga perkusija” (bilietus galima įsigyti bilietai.lt). 

Šią vasarą Karlskronos aikštė Klaipėdoje, įsikūrusi prie Danės krantinės, vėl taps gyvybinga kultūros, kūrybos, pažinimo ir bendrystės erdve. Iki liepos 23 d. čia vyks nemokami renginiai, skirti įvairaus amžiaus dalyviams. Tarp kitų pramogų, suplanuotos pažintinės ekskursijos po Klaipėdos skulptūrų parką ir senamiestį, edukacijos apie Mažosios Lietuvos paveldą, bitininkystę ir gintarą, kūrybinės dirbtuvės, šachmatų užsiėmimai, piešimas po atviru dangumi bei susitikimai su literatūros ir filosofijos pasaulio atstovais. Liepos 9 d. organizuojama Žmonių su negalia diena, kurios metu dalyviai bus kviečiami į specialiai skirtus užsiėmimus, visą renginių laikotarpį lankytojai galės susipažinti su literatūros paroda „Psichologija gyvenimo kokybei: pažink, atrask, tobulėk“, dalyvauti skaitymo iniciatyvose „Knyginėk po Klaipėdą“ ir „Vasara su knyga“. Renginiai Karlskronos aikštėje vyks ant­radieniais–penktadieniais, nuo 11 iki 19 val., šeštadieniais – nuo 12 iki 18 val. (visa programa skelbiama www.kulturosuostas.lt).

Išskirtinis renginys laukia Bilioniuose – prasidėjo tradicinis pleneras „Šimt­mečio veidai ir vaizdai”, kurio programa, kaip ir kasmet, yra išties įspūdinga (ją galima rasti birželio 26 d. „Šilalės artojo” Nr. 47). Visą šią savaitę etnografinėje sodyboje „Givenėms“ šurmuliuos ir kurs tautodailininkai, amatininkai, vyks mugės ir edukacijos, o liepos 3-iąją, plenero uždarymo dieną, bus pristatomi kūrėjų darbai, vyks koncertai ir kt.

Liepos 6-oji himno giedojimui suburs žmones visoje Lietuvoje bei užsienio bendruomenėse. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, 21 val., lietuviai visame pasaulyje tradiciškai susiburs bendrai Tautiškai giesmei. Šilališkiai ją sugiedoti kviečiami prie ,,Laisvės šauklio“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Karštas savaitgalis susirinkusiems į Bijotų dvaro festivalį atidariusią Teatrų sueigą neprailgo. Net trys mėgėjų teatrų spektakliai, lėlių teatro pasirodymas mažiesiems žiūrovams bei muziejaus patalpose vykstančios parodos sulaukė gausaus būrio žmonių.

Kasmet vasarą Bijotai tampa kultūros mėgėjų traukos cent­ru. Čia jau ne vienerius metus organizuojamas Bijotų dvaro festivalis, kurio atidarymo renginiu tampa Teatrų sueiga su mėgėjų teatrų pasirodymais žiūrovų yra itin vertinama – praėjęs karštas savaitgalis nebuvo išimtis.

Renginiui startą davė muziejaus antrame aukšte pristatyta Janinos Valančiūtės tapybos paroda „Būties trapumas“, o po to į salę rinkosi mažieji lankytojai su tėveliais, kurie stebėjo lėlių teat­ro „Lino lėlės“, kuriam vadovauja Linas Zubė, pasirodymą „Vilkas ir ožiukai“. Dar prieš spektaklį mažieji žiūrovai buvo supažindinti su lėlių teatro atributais, trumpai pristatytas ir etiketas.

Trys pagrindiniai teatralų pasirodymai buvo tradiciškai numatyti lauke. Bet šįkart, tvyrant kaitrai ir mąžtant pavėsiui, žiūrovams parūpinta didžiulė palapinė, bent kiek paslėpusi nuo pavojingai svilinančios saulės. Žiūrovai išvydo tris linksmas komedijas, kurias stebint laikas tikrai neprailgo. Scenoje pasirodė Šakių kultūros centro Zanavykų teatras, vaidinęs Vidos Bladykaitės komediją „Išprotėjęs pasaulis“, kurią režisavo Gražina Guzovijienė, pakeitus scenos dekoracijas, šakiškių vietą užėmė Skuodo kultūros centro „Žemaitiū teatras“ su Edmundo Untulio režisuotu spektakliu „Šėrdiū daužituojės“, o paskutiniai pasirodė Anykščių kultūros cen­tro artistai, suvaidinę gerai žinomą Žemaitės pjesę „Trys mylimos“, režisuotą Jono Buziliausko.

Mėgėjų teatrai trys, o scena tik viena. Tad, keičiant dekoracijas, buvo daromos pert­raukos, kurių metu žiūrovai lankėsi muziejuje eksponuojamose parodose, skubėjo įsigyti ledų ir gaiviųjų gėrimų. Na, o bijotiškiai renginiui irgi pasiruošė atsakingai – siūlė paskanauti tikro žemaitiško kugelio, kurio greitai ir neliko, tad pavėlavusieji liko it musę kandę.

Šiemet Teatrų sueigoje pirmą kartą nuskambėjo teat­ralų nominacijos. Nuspręsta apdovanoti geriausiai pasirodžiusius, kuriems išskirtinius suvenyrus pagamino Alvita Valauskaitė iš „Saulėtos keramikos“. Po visų pasirodymų už pagrindinį vyro vaidmenį apdovanotas anykštėnas Robertas Raišelis, Liudviko iš „Trijų mylimų“ vaidmens atlikėjas, už pagrindinį moters vaidmenį apdovanota to paties teatro spektaklyje motinos vaidmenį atlikusi aktorė Jovita Povilavičienė, o geriausia antraplanio vaidmens atlikėja pripažinta aktorė iš Zanavykų teatro, įkūnijusi paštininkę, Elvyra Sakalauskienė. Žiūrovų simpatijų nominacijos įteiktos Skuodo kultūros centro Žemaičių teat­ro spektaklyje „Šėrdiū daužitojės“ mamos seserį vaidinusiai aktorei Ingridai Poškienei bei Kozirio vaidmenį spektaklyje „Trys mylimos“ atlikusiam J. Bu­ziliauskui.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.