Sekmadienį tie, kas domisi žemaičių kalba, ir tie, kas norėjo žemaitiškai paporinti, užsuko į Upynos kultūros na­mų organizuojamą renginį „Žemaitiškų ketureilių ridikiulis“. Svečius pasitiko trys žavingos damos: Renata Gu­žauskienė, Violeta Razminienė ir Dalia Petkevičienė, ku­rių „ridikiuliuose“ buvo ne tik telefonas, doleriai, bet ir močiutės testamen­tas, parašytas nesuprantama žemaičių kalba. No­rė­damos perskaityti ir perprasti žemaitišką raštą, po­nios pagalbos prašė Juozo Pabrėžos, tikro že­mai­čio, kilusio iš Skuodo krašto. Taip išradingai, ne­tradiciškai ir šmaikščiai buvo pristatytas profeso­rius, lituanistas, že­maičių tarmės tyrinėtojas bei že­maitiškos rašybos normintojas J. Pabrėža.

Profesorius susirinkusiems že­maitiška dounininkų tarme pasakojo ir aiškino žemaičių tarmės ypatumus. Anot J. Pabrėžos, žemaičių kalba turėtų turėti kalbos (ne tarmės) statusą, nes ji esanti labai sena – juk net pirmoji lietuviška knyga parašyta žemaičių kalbos pag­rindais, o jos autorius Martynas Mažvydas buvęs tikras žemaitis, dūnininkas nuo Švėkšnos. Žemaitiškos kalbos formavimuisi turėjo įtakos ir garsūs žemaičiai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius bei Simonas Daukantas, o labiausiai – Jurgis Ambroziejus Pabrėža, sukūręs žemaičių bend­rinę rašomąją kalbą. Lektorius apgailestavo, jog XIX a. antroje pusėje nei J. A. Pabrėžos, nei Juozo Čiuldos, kito žemaičių kalbininko, parašytos gramatikos nebuvo išspausdintos, kurios galbūt būtų nulėmusios lietuvių bendrinės kalbos formavimą žemaičių tarmės pagrindu. Nors žemaičių tarmė netapo bendrinės lietuvių kalbos pamatas, tačiau profesorius džiaugėsi, jog žemaičių kalbos ir žemaitiško rašto atgimimas prasidėjo 1991 m. balandžio mėnesį Palangoje vykusiame Žemaitijos istorikų, kalbininkų, literatų suvažiavime. Atsirado poreikis įvairiuose Žemaitijos regionuose rašyti žemaičių tarme. J. Pabrėža kartu su profesoriumi Aleksu Girdeniu nutarė suvienodinti žemaitišką rašybą ir 1998 m. sudarė racionalią jos sistemą. Todėl daugelis žemaičių prozininkų ir poetų savo kūrybą jau spausdina žemaitiškai.

Prof. J. Pabrėža pažymėjo, jog Seime yra sudaryta ekspertų grupė dėl žemaičių kalbos statuso įteisinimo. O šiuos 2024-uosius net 13 savivaldybių yra paskelbusios Žemaitiško rašto metais. Žemaičiai ne tik kuria gimtąja tarme, bet ir verčia knygas į žemaičių kalbą. Apie tai, jog Antuano de Sent Egziuperi knygą ,,Mažasis princas“ J. Pabrėža išvertė į žemaičių kalbą, „Šilalės artojas“ jau rašė. Šįkart kalbininkas priminė, jog pagrindinis jo tikslas buvo ypatingą knygos dvasią perteikti per žemaitišką fonetiką, sintaksę, morfologiją ir leksiką.

Ypatingai šmaikščiai profesorius pristatė žemaitišką leksiką. Atrodo, žemaitis atvažiavo pas žemaičius, tačiau suprasti vieniems kitus nebuvo taip paprasta – kliudė skirtingos patarmės. Žemaičių žodžiai įdomūs ir savo dviskaita, ir būtuoju dažniniu laiku (prie veiksmažodžio prideda žodelį ,,liuob“), ir tuo, jog nemėgsta žodžio ,,labai“. 

Perfrazuodamas A. de Sent Eg­­ziuperi veikėją Mažąjį princą, prof. J. Pabrėža klausytojams lin­kėjo matyti ir ieškoti širdimi, nes tada ir Lietuva, ir Že­maitija, ir žemaičių kalba gyvuos amžinai. 

Kad į renginį atėję moterys ir vyrai neišeitų pabuvę tik klausytojais, plungiškė literatė Adelė Daukantaitė mokė kurti ketureilį. Žemaičių kalbos skambesį dalyviai pajuto ir skambindami medinėmis lazdelėmis ar trindami akmenis vieną į kitą. O paslaptis, kaip surimuoti bei sudėlioti žodžius į posmelį, poetė atskleidė, pasakodama apie žemaitiškos poezijos ypatumus. Užvirė tikros kūrybinės dirbtuvės, mat dalyvavo nemažai poetų iš visos Žemaitijos, tai kiekvienas stengėsi, kad jo žodis būtų kuo skambesnis, žemaitiškesnis ir surimuotas. Visi ketureiliai, gimę „ridikiulių“ kūrybinėse dirbtuvėse, bus paskelbti socialiniame tinkle.

Išklausius prof. J. Pabrėžos paskaitos „Žemaičių kalba, rašysenos ypatumai“ bei pasidarbavus A. Daukantaitės kūrybinėse dirbtuvėse, buvo galima perskaityti ir tai, kas buvo parašyta D. Petkevičienės senelės testamente, kuris ilgai gulėjo sename „ridikiulyje“. Pasirodo, testamentu senolė paliko šneką gimtą prie vaikų ir anūkų stalo... 

Renginio metu žemaitiškai poeziją skaitė ir žemaitiškus leidinius pristatė literatai iš Skuodo, Rietavo, Plungės, Varnių, Tauragės, Skaudvilės, Šilalės. O žemaitiškų ketureilių ,,ridikiulių“ susiėjimą vainikavo ištrauka iš triptiko ,,Pakalnučių bažnyčia“, kurį teatralizavo Upynos kultūros namų ,,Damų trio“ (vadovė R. Gužauskienė).  Per poeziją, judesį, dekoracijas atlikėjos perteikė pačias svarbiausias mums vertybes: tikėjimą, kalbos mokėjimą, kelią, vedantį į namus, nuoširdaus žodžio svarbą... Be to, solistė, autorinių dainų kūrėja ir atlikėja R. Gužaukienė džiugino ir savo sukurtomis žemaitiškomis dainomis, kurios sulašėjo į susirinkusiųjų širdis.

„Kaip po atlaidų“, – kalbėjo žmonės, išeidami sekmadienio pavakarę iš Upynos kultūros namų.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 19 d., minint Europos paveldo dieną, Dionizo Poškos Baublių muziejuje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos projektas „Pasakojančios langinės“, taip siekiant atkurti ir iš naujo pamatyti giluminius klodus muziejaus teritorijoje, D. Poškos dvarvietėje, kur sklandė iškilios kūrėjo mintys, kur bemąstant ir bevaikščiojant buvo numinti takeliai...

Aplink buvusio dvaro vandens telkinį pastatytos trys me­dinės konstrukcijos. Kiek­vie­nas langinės komplektas pa­skirtas atskiriems Šilalės rajo­no lankytiniems objektams pa­žinti, langinės ištapytos informaciją atspindinčiais vaizdiniais bei prie jų pritvirtintais QR kodais, kurie lankytojų mobiliuosius įrenginius nukreipia į parengtus audio įrašus.

Pirmasis langinių komplektas pasakoja apie Šilalės rajono lankytinas vietas bei rekomenduotinus maršrutus. Langinėse nutapyti Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės baž­nyčia, Upynos etnografijos muziejus, Stasio Girėno gimtinė, Drungeliškės Švč. Jėzaus Širdies koplyčia.

Antrasis komplektas skirtas Šilalės rajono pasididžiavimui – trisdešimt keturiems piliakal­niams ir šalia jų esantiems objektams. Todėl langinėse pavaizduoti Medvėgalio ir Bilionių piliakalniai, Padievaičio piliakalnis su Jūros upe, Dievyčio ežeras bei jam skirta poeto Maironio eilių ištrauka. QR kodų pagalba pristatytos legendos ne tik apie jau minėtus piliakalnius, bet ir apie kitus tokius objektus, esančius Šilalės krašte. 

Trečiasis komplektas yra skir­tas Dionizo Poškos poemai „Mu­žikas Žemaičių ir Lietuvos“. Tai vienas ryškiausių šviečiamojo klasicizmo kūrinių lietuvių literatūroje. Langinės išmargintos Žemaitijos regionui būdingais raštais bei spalvinėmis gamomis, o QR kodų pagalba galima išgirsti šią poemą. 

Langines dekoravo Šilalės me­no mokyklos mokytojos Ind­rė Lukoševičienė, Laimutė Rup­šytė, Sonata Dargienė, Ilona Venckienė, kartu su jomis kūrė Tauragės meno mokyklos mokytojos Jurgita Navickienė ir Jolita Ogintaitė. Pasak tauragiškių pedagogių, tokioje nuostabioje aplinkoje norėjosi labai subtilaus tapybinio sprendimo, darbo vientisumo, gilesnio poemos filosofijos pajautimo. 

„Pasakojančias langines“ atvėrė bei sveikinimo žodį tarė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Anta­nas Ivinskis, savivaldy­bės mero pa­­tarėja Sandra Jokubauskė, Bijotų seniūnė Irmina Zvick. Taip pat sulaukėme svečių iš D. Poškos gimtųjų vietų, Ma­žeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vyr. specialisčių Jurgitos Jokubauskienės ir Jurgitos Šilinskytės, atvyko ir Tauragės meno mokyklos direktorė Jolanta Kazlauskienė.

Šie metai muziejui ypatingi – sukanka 200 metų D. Poškos pastatyto Baublio broliui, o spalio 9-ąją minėsime muziejaus įkūrėjo 260-ąją gimimo sukaktį. Taigi šia proga išgirdome net du pristatymus apie šį iškilų XIX a. lietuvių rašytoją, vieną žymiausių kultūros veikėjų. 

Renginyje pranešimus skaitė istorikas, pedagogas, švietėjas, knygų autorius ir sudarytojas, redaktorius, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas Povilas Šverebas, jaunimo savanorišką tarnybą muziejuje atliekanti savanorė Guoda Baldauskaitė pristatė pranešimą „Šiuolaikinio jaunimo požiūris į praeities kultūros kūrėją – Dionizą Pošką“.

Vyko sodų rišimo edukacija pradedantiems, kurią surengė edukatoriai Irena ir Romualdas Gailiai, smagia atrakcija tapo žemaitiškos frazės rašymas plunksna ir tušu, o gomurius malonino gardžios Kaltinėnų miestelio bendruomenės virtos sriubos degustacija.

Liaudiškus muzikos kūrinius susirinkusiems dovanojo Šilalės kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Gers smuoks“, vadovaujamas Ilonos Raudonienės. 

Nuoširdžiai dėkojame šios šventės dalyviams bei projekto partneriams, Lietuvos kultūros tarybai, Šilalės rajono savivaldybei, informaciniams rėmėjams „Šilalės artojas“ ir Tauragės radijas.

Lina BAJORINIENĖ, 

muziejininkė

AUTORĖS nuotr. 

Rugsėjį gamta nestokoja savo sunokintų vaisių, o meno mecenatai Birutė ir Kęstutis Tarvydai šį rudenį dalinosi sa­vo puoselėjamos kaimo turizmo sodybos Jomantų kaime grožiu – kartu su dailininke Ieva Bunokaite bendrai kūrybai sukvietė būrį tapytojų, plenero metu įamžinusių apylinkes.

Žinome pasaulinio garso menininkų, ypač impresionistų, turėjusių ne tik tapymo, bet ir sodininkystės aistrą, aplinkos grožį amžiams perkėlusių į savo kūrinius. Tai ir prancūzas Klodas Monė, daug garsių kūrinių nutapęs savo puoselėjamame sode Giverny miestelyje, ir vokietis Maksas Lybermanas, savo vasaros viloje ant Bodeno ežero kranto Berlyno pakraštyje, ir kt. B. ir K. Tarvydai savo sodybą taip pat puoselėja kaip tapybos kūrinį. Iš kurio žiūros taško bepaimtum, aplinka – tarsi ypatingas peizažas, atrodantis taip natūraliai, lyg viską būtų sukūrusi gamta, be žmogaus rankos. Net neįtartum, jog jautriu gamtos pajautimu, kūrybiškumu ir darbštumu pasižymintys šeimininkai šią vietą puoselėja jau 30 metų. Iš varžytinių tarybiniais metais apleistus ūkinius pastatus įsigiję ir aplink juos supirkę keletą hektarų žemės, Tarvydai sukūrė erdves, žadinančias įkvėpimą ne vienam.

Dailininkė, režisierė ir animacinių filmų kūrėja I. Bunokaitė jau antrus metus per Lietuvos dailininkų sąjungą sukvietė tapytojus į Tarvydų sodybą. Šiais metais pirmąją rugsėjo savaitę čia kūrė septyni menininkai iš Lietuvos bei Lat­vijos.

Vilniaus dailės akademijos absolventė Viktorija Starygina – dailininkė, dėstytoja, dailės studijos „Dailės pamokos“ įkūrėja, reikšmingą savo kūrybinio darbo laikotarpį atidavė grafiniam dizainui, dirbo įvairiuose leidiniuose, o 2019 m. vėl atsigręžė į tapybą, atidarė savo dailės studiją Vilniuje.

„Tai vieta, kur pajautę norą tapyti aliejiniais dažais, gali ateiti visi: ir tie, kurie jau bandė tą daryti, ir kurie niekada to nėra mėginę. Nereikia išankstinių žinių bagažo, pakanka smalsumo ir noro maloniai išsitepti rankas. Aš pati nuo vaikystės žinojau, kad piešiu. Gal kokių septynerių nupiešiau namuką su šuniuku, nors nesigavo tokie, kokių norėjau. Vėliau atsirado suvokimas, kad yra normalu ne viską iš karto žinoti ir mokėti“, – sakė menininkė.

Į plenerus Viktorija jau vežasi ir savo moki­nius. Viena jų – Daiva Amb­raškienė iš Anykščių.

Moteris yra agronomė, kartu su vyru ūkininkauja. Apie kelią, kuris atvedė į Viktorijos studiją, sakė, kad, užaugus vaikams, atsirado niša naujai veiklai. Pasak Daivos, kai mokinys yra pasiruošęs, mokytojas atsiranda.  

Atspindėti akimirką, ryš­kiomis spalvomis, lais­vais potėpiais sustabdyti judesį mokosi iš Viktorijos, į kurios studiją tapyti važiuoja apie 150 kilometrų. Yra surengusi ir kelias savo kūrybos darbų parodas Anykščių rajono bibliotekose, o šis pleneras tapo nauja patirtimi.

Į Tarvydų sodybą jau antrą kartą atvyko ir Latvijos menininkė Maija Jakoviča. Maduonos rajone, vaizdingose Vidžemės aukštumose, taip vadinamame akmeniniame name, kartu su kolega Valerij Baida ji yra įkūrusi meno dirbtuves ir galeriją, kur galima apžiūrėti apie 300 tapybos bei grafikos darbų (juos galima ir įsigyti). Ją žavi gamta, kaimų peizažai, senos sodybos su sodais. Lietuvoje ji dažnas svečias, nuolatinė plenero Šaukėnuose (Kelmės r.) dalyvė.

Pasak Maijos, meno plenerų kultūra ir tradicijos Lietuvoje daug gilesnės, jų čia vyksta daugiau nei Latvijoje. Jai atrodo, jog kuriantys žmonės mūsų šalyje labiau vertinami, daugiau organizacijų ir privačių asmenų yra įsitraukę į plenerų organizavimą, supranta jų svarbą. 

Julius Jokūbonis gimė garsių Lietuvos menininkų skulptoriaus Gedimino Jokūbonio ir tekstilininkės Bronės Valantinaites-Jokūbonienės šeimoje. Lankė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, vėliau studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (Vilniaus dailės akademija). Mėgstamiausios tapymo technikos – pastelė, aliejus.

Puikiai valdantis teptuką menininkas – kuklus. Paklaustas, ar patinka plenerai ir kaip jaučiasi čia, atsakė: „Gerai. Viskas eina kartu su dvasingu gyvenimu, o gyvenimą reikia sieti su menu. Plenerai gerai tuo, kad išeini ir darai“. 

Tarvydų sodyboje į plenerą susirinko skirtingo amžiaus, patirties, požiūrių, pomėgių ir įsitikinimų žmonės. Pusryčiams ir vakarienei menininkai sėsdavo prie šeimininkų šventiškai padengto stalo. Šviežias, skanus maistas, poezija, linksmos istorijos, diskusijos įprasmino bendrą buvimą. Ir nors pleneras jau baigėsi, liko keletas dailės darbų, pagavusių šio vasariško rudens laiką.

Paklaustas, ar yra vilties, jog jis turės tęsinį, K. Tarvydas sakė: „Negalima prarasti vilties. Kas būtų su žmogaus gyvenimu, jei prarastume viltį?“  

Sofija BLAŽIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 9–11 d. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vyko „Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso“ mokymai, kuriuos vedė jaunųjų šaulių kuopos vadas Algimantas Dragūnas, savanoris Lukas Vėlavičius, visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Rūta Erciuvienė. Didelį įspūdį gimnazistams paliko susitikimas su buvusiu tremtiniu, susisiekimo ministru, Šilalės garbės piliečiu, visuomenės veikėju Jonu Biržiškiu.

Šiais mokslo metais tokie mokymai vyksta visose Lietuvos mokyk­lose. Ne išimtis – ir mūsų gimnazija. Mokymai I g klasės mokiniams  buvo itin naudingi, nes padėjo įgyti tiek praktinių, tiek teorinių žinių ir įgūdžių, svarbių kasdieniam gyvenimui bei išgyvenimui. Per pirmosios pagalbos mokymus išmokome suteikti pagalbą sužeistiesiems, įgijome žinių, kurios gali būti gyvybiškai svarbios nelaimės atveju. Praktinės užduotys, tokios kaip žvakių gamyba, taiklaus šaudymo principai bei išgyvenimo įgūdžių stiprinimas lauko sąlygomis, suteikė ne tik žinių, bet ir ugdė komandinio darbo bei atsakomybės jausmą. Žygis ir pratimai su „sužeistųjų“ nešimu padėjo geriau suprasti iššūkius, su kuriais galima susidurti ekstremaliose situacijose. „Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso“ mokymai sustiprino mūsų pilietiškumo jausmą, mokė atsakomybės ir drausmės, taip pat padėjo geriau įvertinti turimas galimybes ir gebėjimus.

Augustė KOVALIOVAITĖ,

Goda KRAUZAITĖ,

710 Pajūrio jaunųjų šaulių kuopos jaunosios šaulės, I g klasės mokinės 

AUTORIŲ nuotr.

Pasirodo, Rusija ne tik pradėjo karą prieš Ukrainą, bet ir ruošiasi konfrontacijai su NATO valstybėmis Arktyje. Dar daugiau: Putinas savo gyvenimą ketina baigti regzdamas planus, kaip sujungti Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį su žemynine Rusija. Apie tai vyko mįslingas Putino pokalbis su šios srities gubernatoriumi. 

Kaip rašo „The Moscow Times“, Putinas kalbėjo apie „organišką srities integraciją į visos šalies gyvenimą, kad ji jaustųsi didelės valstybės dalis“, apie „kliūtis žmonių judėjimui“, kurias, žinoma, jo įsitikinimu, sudaro Lietuva, apie kliūtis krovinių tranzitui per Lietuvą, apie kitas problemas, kylančias milijoninei srities populiacijai. 

Šie Putino pareiškimai, kaip tvirtina JAV Karo studijų instituto (ISW) analitikai, gali reikšti, kad jis „ruošia dirvą būsimai agresijai prieš Baltijos šalis, prisidengdamas Kaliningrado srities gynyba“. Maskvos taktikoje nieko naujo: iš pradžių teigiama, jog skriaudžiami rusai, neva pažeidžiamos jų teisės, izoliuojamas anklavas, paskui sugalvojamos istorinės prielaidos, esą ta teritorija nuo neatmenamų laikų priklausiusi Rusijai. Taip atsitiko su Ukraina, kai Putinas, pasivertęs didžiu istoriku, ėmė tvirtinti, kad Ukrainą sukūręs Leninas, nuo senų laikų šios žemės priklausiusios slavams. Vadinasi, anot Kremliaus šeimininko, Ukraina neturi teisės egzistuoti... 

Su Kaliningradu dar lengviau. 2002 m. vienas Dūmos deputatas, iš Latvijos kilęs Viktoras Alksnis mestelėjo plačiai nuskambėjusią frazę apie šį anklavą: „Это исконно русские земли“ („Tai nuo seno rusų žemės“). Tuomet jis dar tvirtino, jog Klaipėdos kraštas turintis tapti „laisvuoju uostu“, kuris užtikrintų Kaliningrado srities interesus, nes esą SSRS išleido 2 mlrd. rublių kelto Klaipėda–Kaliningradas–Mukranas statybai. Kitaip sakant, jis buvo už Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos. 

Dabar jau 83-ejų sulaukęs buvęs aviacijos pulkininkas, vadintas „juoduoju pulkininku“, išbuvęs dvi kadencijas Dūmoje, dirbęs nedidelės Mask­vos srities Tučkovo gyvenvietės tarybos pirmininku, iš pradžių rėmė 2000-aisiais prezidentu tapusį Putiną, kaltino Kremliaus lyderius nesugebėjus nei tenkinti lenkų autonomininkų prašymo, įvedant Rytų Lietuvoje prezidentinį valdymą, nei per Lietuvą „diplomatinėmis priemonėmis ir jėga“ nutiesti koridorių į Kaliningradą... Reakcingas senolis (beje, Kemerovo lageriuose gimęs politikas yra latvio ir rusės tremtinių vaikas, o jo senelis Jakovas Alksnis nukentėjo nuo Stalino represijų) dabar jau nukaršo ir prieš 12 metų Stalino gimimo dieną gruodžio 21-ąją tesugebėjo paraginti „tautų vadą“ visiškai reabilituoti. 

O Kaliningrado sritis (latviai ir lietuviai pernai ją pasiūlė vadinti Karaliaučiaus kraštu) jau beveik 80 metų kelia didžiulį susirūpinimą visai Europai. Dar iki 1945 m. buvusi Prūsijos karalystė joje turėjo autonomijos statusą. Tačiau pagal Potsdamo konferencijos sprendimus, Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių 1947 m. vasario 25 d. nutarimu, šis kraštas, kaip „vokiškojo militarizmo židinys“, buvo atimtas iš Vokietijos ir padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms – Sovietų sąjungai ir Lenkijai. 1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus (Kionigsbergo) vardas buvo pakeistas Kaliningradu.

Konferencijos metu buvo nustatytos Rytų Prūsijos (o ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi numatytoje sušaukti Taikos konferencijoje, kurioje JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų sąjunga būtų galutinai sureguliavusios šio anklavo statusą. Bet ji dėl prasidėjusio Šaltojo karo neįvyko. 50 metų krašto administravimo terminą SSRS visiems laikams pavertė savavališku jo inkorporavimu į savo sudėtį.

Beje, jeigu jau nuklydome į istoriją, tai pripažinkime: Lietuva čia galėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį. Nedaug trūko, kad didžioji Rytų Prūsijos dalis būtų atitekusi Lietuvai. Dar fronto linijai tik slenkant per Baltijos šalis, kaip 1944 m. vasario 27 d. savo dienoraštyje rašė sovietinis istorikas Romas Šarmaitis, niekas neabejojo, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. Anot istoriko, V. Molotovas dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų.  A. Sniečkus, 1973 m. savo gimtadienio proga susitikęs su dailininkais, jiems pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį apie tai jis kalbėjęs su pačiu Stalinu. Buvo sukurta net B. Larino vadovaujama komisija, kurios pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Bet ar perdėtai Kremliui lojalus A. Sniečkus vėliau pabijojo apie tai užsiminti, ar buvo patekęs į Lavrentijaus Berijos nemalonę, bet šis klausimas buvo pamirštas...

Tuomet gal rusiškojo anklavo grėsmė ir Putino vapėjimai šiandien mūsų nebaugintų? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Skurdą ir socialinę atskirtį tirian­tys specialistai konstatuoja negailes­tingą tiesą: Europoje turtingųjų pajamos sumažėjo, Lietuvoje – išaugo. Tuo tarpu vidutines ir mažesnes pa­jamas gaunančiųjų gyvenimas mū­sų šalyje ir toliau prastėja, jų pajamos mažėja, nors visoje Europoje stebimas priešingas procesas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Nuoroda į pristatymą: https://www.youtube.com/watch?v=upEbxZDmPj0

Rugsėjo 22-ąją Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje rengiamas apaš­talinio pro­tonataro Stasio Žilio 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas. Šviesios atminties prelatas, prieš vizitą į Lietuvą popiežių Joną Paulių II mokęs lietuvių kalbos, buvo svarbus žmogus ne tik jį išauginusiam Laukuvos kraštui, bet ir daugeliui mūsų kunigų bei vyskupų – mokydamiesi Romos Popiežiškajame Laterano universitete visi jie buvo globojami Šv. Kazimiero kolegijos dvasios tėvo. 

Prieš 100 metų, rugsėjo 24-ąją, S. Žilys gimė Dargalių kaime, kur lankė pradžios mokyklą, vėliau dvejus metus mokėsi Tūbinėse, o vidurinę mokyk­lą baigė Šilalėje. 1943 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, tačiau, baigęs pirmą kursą, buvo priverstas palikti Lietuvą – traukiantis frontui į vakarus, Telšių seminarijos vadovai surado klierikams saugų prieglobstį Vokietijoje, Eichšteto kunigų seminarijoje. Ją baigęs, S. Žilys 1946 m. išvyko į Romą tęsti studijų Popiežiškajame Grigaliaus universitete.

Savo kunigišką tarnystę S. Žilys pradėjo kartu su Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos įkūrimu 1948 m. Baigęs doktorantūros studijas jis visa širdimi įsitraukė į kolegijoje organizuojamą veiklą, ilgus metus buvo studijų prefektu bei dvasios tėvu ir visą tą laiką dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyve, mokė popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos, vertė į lietuvių kalbą popiežiaus kalbas bei homilijas, o 1992 m. lydėjo popiežių Joną Paulių II į Lietuvą.

S. Žiliui buvo suteikti monsinjoro, prelato, o 1992 m. – apaštališkojo protonotaro titulas. Tai yra pats aukščiausias ir labai retai suteikiamas garbės prelato vardas. Tikrieji apaštališkieji protonotarai yra Popiežiaus ir Šventojo Sosto notarai. Septynių protonotarų kolegijai vadovauja dekanas, ilgiausiai pagal tarnybą dirbantis apaštališkasis notaras. Visi kartu jie rengia dokumentus dėl dogmų, paskelbimo šventaisiais, prižiūri popiežiaus rinkimų konk­lavos pradžią bei pabaigą ir kt.

Šiltai popiežiškąjį protonotarą S. Žilį prisimena Šiaulių vyskupas koadjutorius Darius Trijonis – 1997 m. atvykęs į Romą studijuoti, kaip ir visi lietuvių kunigai, jis buvo globojamas Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos dvasios tėvo. Prelatas S. Žilys tuomet rūpinosi kolegijos koplyčia, studijuojančių ir ten gyvenančių lietuvių kunigų dvasiniu auk­lėjimu, seserimis vienuolėmis, kurios ruošdavo maistą, prižiūrėdavo rūbus.

„Tai buvo itin gilaus dvasinio pasaulio žmogus, pasižymėjęs dideliu jaut­rumu, tačiau užsisklendęs savo mintyse: nemėgdavo atvirauti apie save, savo šeimą. Sužinodavome tik iš kitų kunigų, rektoriaus, kad S. Žilys yra labai vertinamas Romos kurijoje. Buvome girdėję ir tai, jog jis Vatikane Popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, kai Popiežius ruošėsi vizitui į Lietuvą. Degėme iš smalsumo ir visaip klausinėdavome, kaip jam sekėsi, norėjome žinoti, kuo daugiau detalių, tačiau S. Žilys retai atviraudavo. Vatikano paslaptis jis saugodavo po ištikimybės ir nuolankumo šydu“, – prisimena vyskupas. 

Jį labiausiai žavėjo prelato nusižeminimas, pagarba ir dėmesys kitiems – nepraeidavo nepakalbinęs, nepaklausęs, kaip sekasi. Vyskupas D. Tri­jonis tikina neatsimenantis, jog S. Žilys kam nors primestų savo nuomonę, parodytų, kad žino geriau – į kiekvieną jis žvelgdavo su nuolankumu ir kiekvienam padėdavo, jei tik reikėdavo.  

„Skaitėme prelato S. Žilio išleistą knygą apie liturgiją „Gyvieji šaltiniai“, kurioje jis labai pabrėžė apeigų svarbą – aiškino, kad jos turi būti iškilmingos, tinkamai atliekamos. Prieš Šv. Mišias jis ateidavo anksčiau, vienas pasimelsdavo, apžiūrėdavo altorių, patikrindavo, kad nieko netrūktų ir laukdavo, kol susirinks kunigai, vienuolės. Sekmadieniais S. Žilys dažniausiai atsinešdavo dovanėlių, vaišindavo saldumynais, itališku vynu. Didžiuodavomės tomis dvasios tėvo dovanomis ir studentams rodomu dėmesiu. S. Žilys buvo neatsiejama mūsų studijų dalis“, – tikina vyskupas D. Trijonis, studijų Romoje metais gyvenęs Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje ir nuolat bendravęs su jos vadovais – rektoriumi prelatu Algimantu Bartkumi, vicerektoriumi Kazimie­ru Dobrovolskiu ir dvasios tėvu prelatu S. Žiliu. 

Pasak vyskupo, sužinojęs, kad jo tėvas kilęs iš Šilalės, S. Žilys labai tuo apsidžiaugė – bendravimas tapo dar artimesnis. Vyskupas D. Trijonis sako, jog ir išvykęs po studijų atgal į Lietuvą, gaudavo dvasios tėvo šventinius sveikinimus. 

„Žinoma, kalbėdavomės tik lietuviškai, juk lietuviais gimę, žemaičiai. Ilgai nežinojome, kad jis turi menininko talentą, nes buvo labai kuk­lus žmogus. Vasaromis dažniausiai išvažiuodavo į šiaurės Italiją, ten tapydavo, mąstydavo, surašydavo savo apmąstymus, taip kaupdamas dvasines jėgas naujiems mokslo metams“, – „Šilalės artojui“ pasakoja vyskupas.   

Pasak D. Trijonio, prelatas retai kalbėdavo apie savo gyvenimą, nors kunigai prašydavo papasakoti, kaip jis bėgo nuo karo. Atsiskyrimas nuo artimųjų jam buvo skausminga tema. Bet kai iš Amerikos atvykdavo jo jaunystės laikų draugas, taip pat iš Laukuvos kilęs prelatas Antanas Rubšys, atsiverdavo. Tada abu aplankydavo ir D. Trijonį, papasakodavo apie kokį nors svarbų įvykį. 

2013 m. S. Žilys šiltai priėmė Romoje viešėjusius Šilalės tikinčiuosius. Gimtasis kraštas apaštaliniam protonotarui visada buvo svarbus, o viename iš interviu jis užsiminė, jog labiausiai norėtų nors minutei atsidurti vaikystę primenančiose vietose... 

Šv. Mišias už apaštališkąjį protonotarą Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje sek­madienį, 10 val., aukos Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, su tikinčiaisiais ir šviesios atminties S. Žilio artimaisiais bei jį pažinojusiais kartu melsis Šiaulių vyskupas koadjutorius D. Trijonis. 

Daiva BARTKIENĖ

Kasmet, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Lietuvos Prezidentas Žūvančiųjų gel­bėjimo kryžiumi apdovanoja žydų gelbėtojus. Šilalėje iš maždaug 1500 myriop pasmerktų žydų prieš 83-ejus metus iš­si­gelbėjo tik vienas – dabar jau šviesios atminties Ruvinas Zeligmanas. Tačiau jo atminimas tebėra gyvas dukros ir dviejų anūkų širdyse, o už tai jie dėkingi gelbėtojams, sunkiais pokario laikais priglaudusiems jų tėvą, senelį.

Zosei Skierienei (Stonkutei) jau 93-eji. Daugumai Žvingių, Pajūrio apylinkių gyventojų ji puikiai pažįstama kaip pagarsėjusi šakočių kepėja ir nepamainoma šeimininkė vestuvių puotose. Zosė ilgus metu nešiojosi didžiulę paslaptį, ir tik Lietuvai tapus nepriklausoma, galėjo ją atskleisti – jos tėvai nuo pražūties išgelbėjo žyduką Ruviną, pavadintą Edmundu. Dabar Z. Skierienė spintoje laiko tris garbingiausius valstybinius įvertinimus. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Žvingių gyventoja sako, kad jie yra jos tėvo – Povilo Stonkaus (1888–1962) nuopelnas.

„Labai baisi Lietuvos žydų istorija. Girdžiu, kai kas ir dabar priešinasi jų atminimo įamžinimui. Man tai protu nesuvokiama. Koks skirtumas, lietuvis ar žydas, svarbiausia būti doru žmogumi. O Edmas būtent toks ir buvo – gero charakterio, išsilavinęs, pagarbus ir dėkingas už gyvybę mūsų šeimai. Pamenu, tėvo klausdavau, kas bus, jeigu įskųs, jeigu Edmą pas mus suras. Žinot, ką jis atsakydavo? Anksčiau ar vėliau mirti vis tiek reikės, aš būsiu bent vienam žmogui gyvybę išgelbėjęs“, – prisimena Z. Skierienė.

Jos tėvai Marijona (1885–1998) ir Povilas Stonkai valstybės įvertinimo už žydų tautybės vaiko išsaugojimą nesulaukė – Prezidentas Valdas Adamkus ordinais juodu apdovanojo po jų mirties, 1999-aisiais.

Šią vasarą M. ir P. Stonkų kapą papuošė išskirtinis ženklas – šeimos amžinojo poilsio vietą Bikavėnų kapinėse žymi Pasaulio tautų teisuolių ženklas (apdovanojimas jiems skirtas 2011 m.). Jį sukūrė architektas Tauras Budzys, skulptoriai Jonas Gencevičius ir Antanas Šėmis, ženklui ir idėjai pritarė Izraelio Holokausto aukų ir didvyrių atminties institutas Yad Vashem, Lietuvos žydų muziejus ir Lietuvos Vyskupų konferencija. Yad Vashem Pasaulio tautų teisuoliais iš viso pripažino 28 tūkst. 217 žmonių. Iš jų 925 yra Lietuvos piliečiai (2022 m. gruodžio 1 d. duomenys). Lietuva Europoje ir pasaulyje yra antroje vietoje pagal teisuolių skaičių (pirmoje yra Nyderlandai). 

Masinės žydų žudynės Lietuvoje vy­ko nuo 1941 m. birželio 25 d. Nacistinės Vokietijos vadų įsakymas buvo naikinti komunistus, partizanus, žydus, čigonus ir psichinius ligonius. Maždaug per pusmetį buvo nužudyta apie 120 tūkst. žydų. Mažesniuose miesteliuose, tokiuose kaip Šilalė, 1941-ųjų rudenį žydų jau beveik nebebuvo – jie arba buvo nužudyti, arba uždaryti getuose, kur laukė lėtos mirties. Iki šiol laikoma, jog žydų tautos genocidas – didžiausias nusikaltimas Lietuvos istorijoje. Belieka tik apgailestauti, kad į šios tautos naikinimo vajų įsitraukė ir lietuviai. Vieni jų buvo visuomenės padug­nės, kiti – antisemitinės propagandos apakinti fanatikai, treti tokiais tapo ne savo valia (jeigu atsisakydavo žudyti, grasinta sušaudyti juos pačius). 

Karo metu už pagalbą žydams grėsė mirtis visai šeimai. Tačiau labai daug žmonių dosniai dalijo žmoniškumą ir nesvarstė apie galimą savo ir savo vaikų žūtį. Būtent tokia buvo ir Z. Skierienės tėvų šeima, išgelbėjusi nuo sušaudymo pasprukusį 10-metį R. Zeligmaną. Gimęs jis buvo tais pačiais metais kaip ir Zosė. 

Prieš daugiau nei 20 metų vyras užrašė savo gyvenimo istoriją, kurią pateikiame „Šilalės artojo“ skaitytojams.

„Gimiau 1931 m. vasario 25 d. Šilalės miestelyje, kantoriaus šeimoje. Vokiečiai Šilalę užėmė antrąją karo dieną, t. y. 1941 m. birželio 23-iąją. Šilalės žydai jau žinojo apie fašistų vykdomą genocidą, mėgino bėgti, tačiau tai pavyko tik nedaugeliui šeimų. Prasidėjo žudynės. Pirmiausia fašistai ir jų talkininkai suėmė moteris, „dirbusias“ sovietų valdžiai. Budeliai tyčiojosi iš jų, išpjaustė ant kūno penkiakampes žvaigždes, nupjaustė ausis, liežuvius ir tik po šitokių kankinimų Šilalės žydų kapinėse jas nužudė.

Budeliai atėjo pas mus į namus atimti brangenybių. Tuo metu buvau vienas namuose. Jie norėjo mane dideliu peiliu papjauti. Aš iššokau pro langą ir pabėgau. 1941 m. liepos 7 d. daugiau kaip šimtą vyrų bei jaunuolių suvarė į sinagogą ir uždarė. Naktį sargybiniai ėmė mėtyti pro langus granatas, daugelis viduje buvusių žydų žuvo. Likę gyvi buvo nužudyti rytojaus dieną. Aš taip pat buvau uždarytas sinagogoje kartu su tėvu ir broliu. Granata mirtinai sudraskė ma­no brolį. Pašiurpę iš siaubo, mes su tėvu glaudėmės pasienyje vienas prie kito, nesuvokdami, esame gyvi ar mirę, nes visoje sinagogoje skambėjo sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanos. Vėliau mus nuvarė sušaudyti. Prie mirtininkų duobės mus išskyrė. Aš mačiau, kaip mano mylimas tėvas griuvo į duobę...

Tarp suvarytų sušaudyti buvo ir senas sinagogos patarnautojas šamesas. Stovėdamas ant duobės krašto jis paprašė šalia stovinčio lietuvio sargybinio cigaretės. Sargybiniui pasilenkus paimti cigaretės, senukas puolė jį ir sukaupęs visas jėgas perkando jam gerk­lę. Kilo maišatis, egzekucijos vykdytojai puolė gelbėti savo bendrininko. Aš buvau mažo ūgio, ėmiau bėgti slapstydamasis nuo vieno medžio prie kito, kol pasiekiau Lokystos upelį. Grįžau į miestelį, kur buvo likusios moterys su vaikais, sugniužusios ir persigandusios. Po kurio laiko joms buvo pranešta, kad jos turės padėti ūkininkams dirbti žemės ūkio darbus. Taip pat buvo liepta pasiimti brangenybes, vertingus daiktus, geresnius drabužius, kad turėtų ką išmainyti į maistą savo vaikams, nes už darbą gaunamų pinigų neužteks. Bet moteris su vaikais, pasiėmusias, ką turėjo geriausia, nuvarė ne žemės ūkio darbų dirbti, o į Tūbinių mišką už 7 kilometrų nuo Šilalės. Buvo iškasti platūs, ilgi grioviai lavonams suversti. Moterys ir vaikai ėmė klykti. Visi buvo suvaryti eilėmis į duobes ir žudomi, pirma, žinoma, atėmus viską, ką vertingiausia turėjo. Budeliai, taupydami šovinius, kūdikius trenkdavo į medį ir dar gyvus mesdavo į duobę ant negyvų ir mirštančių...

Duobės buvo nepakankamai gilios, žemė vos dengė kūnus ir nesugėrė kraujo, todėl kraujo srautas tekėjo į ša­lia tekantį upelį, jo vanduo nusida­žė raudonai. Į tas žudynes buvau nuva­rytas ir aš. Tačiau man vėl pasisekė pabėgti. Bėgdamas miškais, pasiekiau Varnius. Čia tuo metu žydų dar nešaudė, nors buvo griežtai įsakyta niekam neišeiti iš namų. Tačiau vieną naktį Varnių žydus apsupo ir išvarė į Telšių getą. Tarp jų patekau ir aš. Iš Telšių geto, prieš varant žydus sušaudyti, man vėl pasisekė pabėgti. Budeliai nepastebėjo mažo, išsigandusio, bet nepraskydusio berniuko. Taip man jau penktą kartą pavyko išvengti mirties.

Po kelių miškuose praleistų naktų pasiekiau Šilalę ir tyliai pabeldžiau į gerai pažįstamų kaimynų Lašaičių namų langą. Lašaičiai su didele nuostaba priėmė lyg iš mirusiųjų prisikėlusį vaiką. Jie grąžė rankas klausydamiesi, kokius baisumus man teko iškęsti. Jie žinojo, kad aš buvau jauniausias šeimos numylėtinis. Jie mane nuprausė ir pavalgydino. Tačiau čia mane galėjo bet kas pastebėti, todėl buvau išsiųstas į Jokūbaičių kaimą už 5 km nuo Šilalės ir apgyvendintas pas Oną Norbutienę. Čia mane slėpė šaltoje kamaroje, retkarčiais išeidavau į lauką apvilktas jos sūnaus Povilo drabužiais. Dažnai negalėdavo išleisti į lauką, nes namai buvo prie pat kelio, o pro šalį pravažiuodavo vokiečiai, dar dažniau – baltaraiščiai, kurie užsukdavo pas Norbutienę papietauti, išlenkti po vieną kitą stiklelį. Norbutienė buvo žinoma kaip gera moterų „daktarka“ kaime, ir Šila­lėje ji buvo gerbiama. Mane su savo sūnumi Povilu išleisdavo karvių ganyti. Nujausdama kažką negera, O. Norbutienė sutarė su seserimi Marijona ir jos vyru Povilu Stonkais, kurie gyveno Žvingių miestelyje, kad pas juos man bus saugiau. Stonkai priėmė mane labai rizikuodami, nes Žvingiuose gyveno vokiečių šeima. Apie mane žinojo tik Žvingių klebonas. Vasarą „gyvenau“ rugiuose, o rudenį ir pavasarį – daržinėje po šienu įrengtoje slėptuvėje. Tai buvo labai sunkus laikas.

1944 m. spalio mėnesį fašistai buvo išvaryti iš Žvingių, o praėjus dar kelioms dienoms aš padėkojau savo gelbėtojams ir persikėliau pas Praną Šimutį bei jo seserį, kurie gyveno netoli Šilalės esančiame Šėrikų kaime. Jie šeimų nesukūrė, gyveno vieni, todėl mane priglaudė kaip savo vaiką. Aš jiems padėjau dirbti visus žemės ūkio darbus. 1951 m. baigiau Šilalės gimnaziją ir pradėjau savarankišką gyvenimą.

1956 m. baigiau Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbau inžinieriumi, mokytoju. 1964 m. vedžiau, užauginau dukterį, kuri dabar gyvena Izraelyje, yra ištekėjusi, augina du vaikus. Esu pensininkas. Mano motina mirė 1939 m. nuo galvos smegenų uždegimo, o tėvas, du broliai ir sesuo buvo sušaudyti“. („Su adata širdyje“, 2003 m.)

Z. Skierienė iki šiol saugo brangų atminimą – Edmundo ir jo žmonos Janinos rašytus laiškus, sveikinimus įvairių švenčių proga. Viename jų, siųstame Šv. Velykų proga, buvo įdėtas ir trumpas laiškelis, pranešantis, kad Edmundo (Ruvino) nebėra – jis atgulė amžinojo poilsio sostinės kapinėse... 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir pašnekovės archyvo nuotr.