Triukšmingos kompanijos miesto centre, nepagarbus elgesys su aplinkiniais, konfliktai tarp bendraamžių ir net smurto atvejai – tokios situacijos pastaruoju metu nuskambėjusios mūsų rajone kelia nerimą ir pedagogams, ir tėvams. Kita vertus, psichologai kone vien­balsiai sutaria, kad vaikai yra tėvų kopijos: kaip elgiasi jie, taip elgiasi ir jų vaikai. Tačiau kaip spręsti problemas, jei neretai tėvai nenori prisiimti atsakomybės už savo nenuoramas, o reikalauja at­sakomybės iš visų kitų?

Pedagogai sutinka, jog dabartiniai mokiniai, vadinamoji alfa karta, yra nekantrūs, rezultato nori čia ir dabar, trokšta išskirtinio dėmesio. Kartais jo ir sulaukia – visai nesvarbu, kad ne dėl pasiekimų moksle ar visuomeninėje veikloje, bet dėl to, jog, tarkime, apdaužo bendraklasį. Tada toks vaikas kone tampa mokyklos žvaigžde. 

Netinkamas jaunimo elgesys tampa vis labiau pastebima prob­lema ne tik mokyklose, bet ir už jų ribų, ir apie tai kalbėti yra itin svarbu – oficialiai skelbiamais demografiniais duomenimis, 2024 m. Šilalės rajone vaikai ir paaugliai (0–17 m.) sudaro 16, 63 proc. gyventojų, t.y. virš 3 tūkst. iš 20 tūkst. 856 visų rajone gyvenančių asmenų. Atsižvelgiant į tai, jog mūsų rajono senatvės koeficientas siekia 152 (Lietuvoje – 140), galima drąsiai teigti, jog vaikai yra mūsų ateitis. Tik ar tikrai jie pateisins šį lūkestį?

Nuo pamokų nelankymo iki muštynių

Specialistai teigia, jog paauglystės laikotarpiu asmenybė formuojasi, todėl natūralu, jog tokio amžiaus jaunimas patiria daugiau vidinių išgyvenimų, sunkiau sutaria su tėvais, renkasi tinkamus arba, deja, netinkamus bendraamžius, maištauja ir pan. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė tvirtina, jog dažniausiai pasitaikančios elgesio problemos mokyklose yra 

pamokų praleidinėjimas be pateisinamos priežasties, ypač vyresniųjų klasių mokinių, mokymosi motyvacijos stoka, pasitaiko ir patyčių, ir smurto. Pasak gimnazijos vadovės, tik apgailestauti lieka dėl to, jog geras mokymasis ir nepriekaištingas elgesys daliai mokinių nebėra vertybė.

Panašias problemas išskiria ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos bendruomenė. Direktoriaus Stasio Norbuto teigimu, jaunų žmonių kolektyve pasitaiko visko: tiek tiesioginių, tiek elektroninių patyčių, iššaukiančio elgesio – triukšmavimo pamokose, melavimo, žalingų įpročių, provokuojančių kalbų, pamokų praleidinėjimo, taisyklių laužymo ir netgi noro išbandyti visuomenei priimtinas ribas.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Linos Komskienės žodžiais, netinkamo elgesio viešose vietose atvejų skaičius auga – vis dažnesni atvejai, kai fiksuojami paaugliai, niokojantys svetimą turtą, konfliktuojantys su bendraamžiais, vartojantys psichoaktyvias medžiagas. 

Pirmas žingsnis – pokalbis su tėvais

Kadangi vaikų elgesys pirmiausia formuojasi šeimoje, mokyklų direktoriai ir socialiniai darbuotojai pirmiausia mėgina išeities ieškoti bend­romis jėgomis su tėvais.

„Vertindami situaciją, įvykusią už namų ribų, vaiko teisių gynėjai susitelkia į vaiko artimiausią aplinką, stengdamiesi išsiaiškinti, kaip jis jaučiasi namuose, koks santykis vyrauja tarp jo ir tėvų, kokie sunkumai, su kuriais jis galbūt susiduria kasdienybėje, galimai iššaukia stiprias emocijas, bendravimo ir elgesio ypatumus bei veiksmus, taip pat domimasi, ar vaikui užtenka turiningų laisvalaikio praleidimo formų“, – teigia L. Komskienė. 

Žinoma, atvejų būna įvairių, todėl teigti, jog vienintelis netinkamo elgesio pagrindas yra šeima, būtų neteisinga. Tačiau šis faktorius, anot Kvėdarnos gimnazijos direktorės L. Pociuvienės, tikrai yra svarbus: „Didelės reikšmės turi šeimos socialinė – ekonominė padėtis, tėvų išsilavinimas (nors nebūtinai, yra ir labai išskirtinių atvejų, kuriais džiaugiamės), jų atsakomybė. Neretai iššūkių kelia situacijos, kai vienas iš tėvų yra išvykęs į užsienį arba abu tėvai labai daug dirba ir mažai dėmesio gali skirti savo vaikams. Kita problema – nedarnios šeimos, kai situacija jose daro didelę įtaką vaikų savijautai, elgesiui ir mokymuisi. Deja, kartais susiduriame ir su pačių tėvų dėmesio savo vaikams stoka ir galbūt netgi tėvystės gebėjimų nebuvimu. Daug visokių faktorių lemia vaikų sėkmę arba nesėkmes, vienokį ar kitokį jų elgesį.“

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos vadovo S. Norbuto pastebėjimu, neretai iššūkiu tampa ir nerimas bei stresas – vis daugiau mokinių patiria emocinių sunkumų, atsiranda dėmesio sutrikimai, nerimo atakos. Dėl to dažnesnės ir problemos su disciplina –kai kuriems mokiniams sunku laikytis taisyklių, jie dažniau priešinasi autoritetams, apskritai nesuvokia prasmės mokytis.

Ir čia vėl, ko gero, pirmiausia reikėtų atsigręžti į tėvus. Štai Sveikatos mokslų universiteto Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas interviu LRT laidoje teigė, kad kartais į kliniką su sergančiais vaikais atvykstančios jaunos mamos jam primena nebrandžias paaugles, iš rankų nepaleidžiančias telefono, nesugebančias paguosti savo mažylio.

„Aš tikrai padėčiau dėžutę skyriuje ir paprašyčiau sudėti telefonus, kad jos pabūtų su savo sergančiais vaikais“, – sa­ko garsus vaikų gydytojas. 

Jis pastebi, jog šiuolaikiniai vaikai auginami kaip robotai automatiniuose lopšeliuose, ap­supti „ošimų“ ir vaizdo kamerų. Ar visuomenė nors kiek pro­tingėja? 

„Labai drįsčiau abejoti. Aš nežinau, kodėl mes taip auginam savo vaikus“, – stebisi profesorius.  

Tai, jog patys tėvai turi prob­lemų dėl ekranų, atskleidžia ir neseniai „Telia“ užsakymu atliktas tyrimas: nors 85 proc. tėvų mano, jog jų vaikai per daug naudojasi telefonu, vis dėlto net 39 proc. suaugusiųjų praleidžia prie telefono 2–4 valandas per dieną, o 22 proc. – net daugiau nei 5 valandas. 

„Matome paradoksą: tėvai siekia kontroliuoti vaikų ekranų naudojimą, bet patys nesąmoningai skatina tuos pačius įpročius. Vaikai labai greitai atpažįsta neatitikimus tarp to, ką tėvai sako, ir kaip elgiasi. Vieni tai išreiškia atvirai, sakydami, kad tokios taisyklės neteisingos, kiti – tyliai priešindamiesi ar bandydami rasti būdų apeiti draudimus. Jei vaikas nemato aiškios logikos ir teisingumo, jis taisyk­les gali suvokti kaip bausmę, o ne natūralų šeimos susitarimą“, – pastebi „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Tai gal čia ir yra atsakymas, kodėl vaikams atėjus į kolektyvą, kyla rūpesčių dėl jų elgesio?..

Ar veikia prevencijos priemonės?

Gimnazijų vadovai tvirtina, jog glaudžiai bendradarbiauja su vaikų teisių apsaugos institucijomis, policija, kviečia tėvus ir vaikus į įvairius susitikimus, organizuoja neformaliojo švietimo renginius. 

„Pagrindinį dėmesį skiriame ne tik mokinių supažindinimui su netinkamo elgesio apraiškomis, aiškiname ir patariame, kaip ugdytis gebėjimą atsispirti netinkamam elgesiui, bet ir kuriame sąlygas, kad mokiniai kuo labiau įsitrauktų į mėgstamas veiklas, patys prisidėtų prie sporto renginių, įvairių kūrybinių dirbtuvių ir pan. organizavimo. Nėra abejonių, kad užimtumas didina sąmonin­gu­mą ir skatina pergalvoti savo elgesį“, – įsitikinęs Šilalės Simo­no Gaudėšiaus gimnazijos direk­to­­rius. 

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė pritaria, jog prevencinės programos, įvairūs renginiai, neformaliojo švietimo būrelių pasirinkimas yra stimulas koreguoti savo elgesį, užsiimti naudinga veikla. Pasirinkimas yra, tereikia, anot L. Pociuvienės, tik norėti. Tuo labiau, jog ir klasių auklėtojai, ir pagalbos mokiniui specialistai daro viską, kad gimnazistai būtų užimti, neturėtų laisvo laiko netinkamoms „pramogoms“. 

Bėdoms spręsti trūksta specialistų

Tačiau abiejų gimnazijų direktoriai sutinka, jog vis tik spręsti elgesio problemas trukdo skurdus finansavimas. 

„Gimnazija kasmet stengiasi tobulinti priemones, kurios spręstų mokinių elgesio prob­lemas, bet, kaip ir visoje Lietuvoje, mums trūksta pagalbos specialistų, ypač psichologo. Todėl dirbančiam vienam specialistui tenka didžiulis krūvis, kiekvienam mokiniui skirti dėmesio yra neįmanoma dėl žmogiškųjų ištek­lių trūkumo. Manau, mokinių elgesio problemų sprendimo veiksmingumą padidintų tikslinis finansavimas, tada būtų galima pakviesti ir daugiau įdomių, žinomų žmonių susitikti su mokiniais, kurie savo pavyzdžiu įkvėptų tinkamam elgesiui“, – svarsto Šilalės Simono Gaudėšiaus direktorius S. Norbutas.

„Mokykloje (ir ne tik mūsų) reikėtų daugiau pagalbos mokiniui specialistų, didesnio finansavimo priemonėms, darbuotojų mokymams, pedagoginiam ir psichologiniam tėvų švietimui ir kt.“, – antrina Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gim­nazijos direktorė L. Pociuvienė.

Žinoma, svarbu atsižvelgti ir į kitą medalio pusę – įrankių, kuriais naudojasi jaunimas netinkamam elgesiui, pasiekiamu­mas. L. Pociuvienės nuomone, labiau turėtų įsitraukti ir kitos institucijos: „Policijos pareigūnai, manau, galėtų dažniau, pavyzdžiui, tikrinti parduotuves, kuriose nepilnamečiai mokiniai įsigyja ne tik energetinių gėrimų, bet ir kitų draudžiamų dalykų. Dabar gi dažnai atsakomybė priskiriama tik mokyklai, o juk ji yra bendro konteksto, kuriame gyvename, dalis.“

Laikas atrasti laiko 

Deja, dalis tėvų sudėtingai reaguoja arba net visiškai neskiria dėmesio vaikų elgesio sutrikimams. Žinoma, žinia apie atžalos siautėjimus nėra maloni, tačiau specialistai sutaria, jog būtent tėvai turėtų būti pirmasis išeities ieškojimo laiptelis. Ir, pasak jų, pokalbis su vaiku turėtų tapti esmine šeimos taisykle. 

„Didžiausiu ramsčiu paaug­liams, susiduriantiems su įvairaus pobūdžio sunkumais, pirmiausia turėtų tapti jų artimiausi žmonės – tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai. Pokalbiai šeimoje, suaugusiųjų pavyzdys, savalaikis pasekmių aptarimas gali tapti geriausiu būdu ugdyti tinkamus įgūdžius ir juos koreguoti norima link­me“, – tvirtina L. Komskienė. 

Specialistė pripažįsta, jog bendradarbiauti su tėvais kartais nepavyksta. Ar netgi dar blogiau – kai kurie problemas mėgina spręsti jėga. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja L. Komskienė tvirtina, kad mūsų krašte vaikai ir paaugliai įvairaus pobūdžio smurtą patiria palyginti dažnai –  Šilalėje pernai gauta 17 tokių pranešimų, apie pažeistas 14–17 m. paauglių teises pateikta per 130 pranešimų. 

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, 

„Šilalės artojo“ praktikantė

Kiekvienais metais nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios visoje Lietuvoje yra minimos Lietuvių kalbos dienos – iniciatyva, skatinanti puoselėti gimtąją kalbą, domėtis jos istorija bei taisyklingu vartojimu. Ši tradicija tęsiama jau dešimtmetį, o Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija, kaip ir dauguma šalies ugdymo įstaigų, kasmet organizuoja įvairias kalbą puoselėjančias veiklas.

Ir šiemet progimnazijoje vy­ko renginiai, į kuriuos įsitrau­kė tiek mokiniai, tiek darbuotojai bei tėvai. Aštuntokai atliko mokyklos bendruomenės raštingumo tyrimą, visiems dalyviams garantuodami anonimiškumą – svarbiausias tikslas buvo pasitikrinti savo raštingumą žaismingu mini diktantu. Tekstas buvo pasirinktas iš lietuvių literatūros kūrinių, papildytas įdomiais, dažnai painiojamais žodžiais bei frazėmis. Diktantą rašiusiems dalyviams buvo svarbu teisingai suvokti žodžius, įrašyti praleistas raides. 8c klasės mokiniai atliko septintokų raštingumo tyrimą, kurio metu nustatė, jog mažiausiai mokinių klydo rašydami žodį „vakarienę“ (suklydo 10 iš 58), o sudėtingiausia buvo parašyti žodžius „seseriai“ ir „praris“ – juos neteisingai parašė beveik visi apklausiami septintokai (net 50 iš 58). 

8a klasės mokiniai tyrė savo tėvelių bei artimųjų raštingumą. Šioje grupėje vienas dalyvis suklydo, rašydamas „pagrobs“ ir „darbščiai“, o labiausiai suklupta rašant žodžius „sutrešo“, „seseriai“, „seserėlei“ ir „praris“ (klydo 21 iš 29 dalyvavusiųjų). Organizatoriai pastebėjo, jog suaugusiesiems diktanto dalyviams seniai išmoktos taisyklės pasimiršo, tačiau džiugu, kad du tėveliai nepadarė nė vienos klaidos. 

8d klasės mokiniams buvo skirta patikrinti mokyklos darbuotojų raštingumą. Kadangi ne visi suaugę bendruomenės nariai noriai įsijungė į diktantą, įrašyti raides netikėtai teko ir patiems organizatoriams. Iš viso apklausoje dalyvavo 45 bendruomenės nariai: 21 suaugęs ir 24 aštuntokai. Lyginant mokinių bei suaugusiųjų tekstus ,,Žaismingasis diktantas‘‘, pastebėta, jog kai kurie moksleiviai neskaito sakinio arba nesupranta jo prasmės, todėl atsiranda keisti ir netikslūs junginiai, pavyzdžiui, „slibinas pagrobs karalaitę ir praras“ (vietoj praris), „lapai upelyje nugrimo“ (vietoj nugrims) ir kiti panašūs beprasmiai išsireiškimai. Suaugusieji panašių klaidų nedarė. Tačiau dažnas (tiek suaugęs, tiek moksleivis) nemokėjo parašyti junginių ,,Žaliaakis Kastytis nupirko...“ bei ,,...jaunikaitis dovanoja ne seseriai, o seserėlei...“ (rašė ne seserį, o seserėlę). Rašyda­mi kitus įsimintinos rašybos žo­džius panašias klaidas da­rė tiek mokiniai, tiek suaugę bend­ruomenės nariai. Daugiausiai jų užfiksuota dėl priebalsių supanašėjimo, nosinių raidžių rašybos žodžių šaknyje bei būsimojo laiko trečiojo asmens rašybos taisyklių.

Progimnazijos 8b klasės mo­kiniai patikrino šeštokus. Jiems sunkiausiai sekėsi parašyti „seserėlei“ ir „sutrešo“, bet tik vienas suklydo rašydamas žodį „dygs“. 

Tyrimo organizatoriai visiems nori patarti skaityti daugiau knygų ir stebėti, kaip rašomi žodžiai, rašyti ranka (diktantus, laiškus, pastabas), nes taip geriau įsimenamos taisyk­lės, dalyvauti vikto­ri­nose ir kalbos konkursuose, atkreipti dėmesį į dažniausiai daromas klaidas bei mokytis iš jų. Šis tyrimas parodė, kad nors daug mokyklos bendruomenės narių suvokia kalbos taisyklingumo svarbą, praktikoje vis dar pasitaiko klaidų. Aštuntokų iniciatyva paskatino mo­kyklos bendruomenę labiau do­mėtis lietuvių kalba, o rezul­tatai tapo įdomia medžiaga diskusijoms apie kalbos kultūrą. Šis tyrimas įrodė, jog raštas yra įgūdis, kurį reikia nuolat lavinti, kalba yra ne tik taisyklės, bet ir mūsų bendravimo kokybės atspindys! Beje, labai džiugu, kad šiais metais net aštuoniolika 7-8 klasių mokinių savo žinias norėjo pasitikrinti rašydami Nacionalinį diktantą.

Viena iš azartiškiausių ir linksmiausių veiklų – kalbos viktorina 5–8 klasių mokiniams, kurią jie atliko interaktyvioje „Kahoot“ platformoje mokytojos Linetos Dargienės sukurtoje lietuvių kalbos viktorinoje „Žodis į širdį“. Mokiniams buvo pateikti klausimai ir užduotys, susijusios su lietuvių kalbos taisyklėmis, fonetika, istorija bei įdomybėmis, pavyzdžiui, kuri lietuvių kalbos raidė yra jauniausia (raidė ū), iš kurios kalbos pasiskolinome č, š, ž (čekų). Nors viktorina buvo skirta lietuvių kalbos paminėjimui, mokiniams buvo priminti senieji žemaičių tarmės žodžiai „videlčius“, „šabalguona“ ar „rindekis“, papasakota apie mūsų krašto kalbininkus ir rašytojus.

Siekiant paskatinti mokinius domėtis savo krašto istorija, kultūra bei iškiliais žmonėmis, kurie savo veikla prisidėjo prie Šilalės garsinimo, 7 klasių mokiniai rengė projektinius darbus „Šilalės krašto šviesuolis“, kuriuos vėliau pristatė lietuvių kalbos pamokose. Šis projektas leido lavinti tiriamuosius gebėjimus, ugdyti kūrybiškumą bei stiprinti pagarbą gimtajam kraštui. Kiekvienas mokinys pasirinko vieną Šilalės krašto šviesuolį – iškilų žmogų, kuris pasižymėjo literatūros mokslo, kultūros, meno, švietimo, politikos ar kitoje srityje. Tai buvo rašytojai, poetai, istorikai, mokytojai, menininkai, visuomenės veikėjai ir kitų sričių atstovai. Septintokai ieškojo informacijos ir kūrė pateiktis apie Dionizą Pošką, Aleksandrą Stulginskį, Simoną Gaudėšių, Kazimierą Jaunių, Petrą Kavaliauską, Domą ir Snieguolę Akstinus, Albiną Drukteinį, Vladą Statkevičių, Klemensą Lovčiką, Norbertą Vėlių, Jurgį Kairį. Visi darbai kruopštūs, unikalūs, atrasta įdomių, negirdėtų faktų apie mūsų krašto šviesuolius, o ir patys mokiniai teigia sužinoję nemažai naujų dalykų apie žmones, apie kuriuos anksčiau buvo tik girdėję. Mokiniams čia labai padėjo jų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danguolė Šniaukštienė, Jurgita Gražinskienė, L. Dargienė, Zinaida Petravičienė bei Zita Kasiliauskienė.

Įdomi užduotis laukė ir pradinukų – jie turėjo išrinkti gražiausią lietuvišką žodį ir jį iliustruoti. Vaikams patys gražiausi „Mama“, „Meilė“, „Ačiū“, „Aš“, „Gimtinė“, „Taika“, „Šeima“ ir kt.

Dariaus ir Girėno progimnazijoje Lietuvių kalbos dienos suteikia galimybę kasmet ne tik prisiminti gimtosios kalbos svarbą, bet ir tampa bend­ruomeniškumo švente. Šie renginiai įrodo, jog lietuvių kalba – tai ne tik taisyklės ir gramatika, bet ir gyvas, vienijantis bendravimo būdas, jungiantis įvairaus amžiaus žmones.

Zita KASILIAUSKIENĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos lietuvių k. ir literatūros mokytoja metodininkė

AUTORĖS nuotr.

Kenija – Rytų Afrikos valstybė, be­siribojanti su Indijos vandenynu, Somaliu, Etiopija, Sudanu, Tanzanija ir Uganda. Ši šalis, dažnai tituluojama Rytų Afrikos perlu, didžiuojasi savo išskirtiniu unikalios laukinės gamtos, pažangios šiuolaikinės civi­lizacijos ir kultūrų mišinio deriniu. Tai pritrenkiančio grožio šalis, pilna balto paplūdimių smėlio ir žėrinčių ryškiaspalvių koralinių rifų. O Didįjį Kenijos kalną saugo egzotiniai aukštikalnių augalai. Jaunystėje per­skai­tytos knygos „Kilimandžaro snie­gynai“, ,,Iš Afrikos“, ,,Gimusi lais­va“ pagimdė svajonę pamatyti Af­riką, įspūdingus gyvūnus, patir­ti gamtos grožį. Ir štai – svajonė išsi­pil­dė. 

Kenijoje gyvena apie 60 mln. gyventojų, šalis tokia įvairi ir marga, kad visai nestebina faktas, jog joje naudojama kone 70 įvairių kalbų, galima priskaičiuoti apie 40 skirtingų genčių, kiekvienoje vyrauja saviti papročiai ir tradicijos. Žymiausia iš visų genčių yra išdidūs aukštaūgiai ir raudonai apsirėdę masajai, kurie vis dar gyvena tradicinį pusiau klajoklinį gyvenimą. 

Tiesa, ši šalis brangi keliautojams. Viešbutis nakčiai kainuoja 40–150 eurų, maistas – 10–15 Eur už porciją, o štai safaris gali atsieiti ir 1500 Eur. Tačiau reginys, kai neįsivaizduojamas skaičius antilopių, zebrų, gazelių pajuda didžiuoju koridoriumi į šiaurę, iš Tanzanijos į Keniją, vertas milijono. Įspūdingi ir dramatiški epizodai vyksta ties krokodilais knibždančia Maros upe, kurią tenka šiems gyvūnams kirsti. O kur dar išdidūs liūtai, drambliai, leopardai, raganosiai, buivolai... 

Nairobis – ne tik Kenijos sostinė, bet ir didžiausias Rytų Afrikos miestas. Nuostabi gamta, parkai ir draustiniai laikomi pagrindiniu jo traukos centru. Tai vienintelė vieta, kur taip arti miesto galima stebėti liūtų, žirafų ir daugelio paukščių gyvenimą. Į vakarus nuo Nairobio žemė nusileidžia iki Didžiojo lūžių slėnio, kuriame yra nefrito žalumo garsusis Turkanos ežeras. Sakoma, jog jame ir aplink gyvena apie 12 tūkst. tūkst. krokodilų. 

Nors keliai Kenijoje palyginti neblogi, vis tik didžioji jų dalis neasfaltuoti, todėl važiuojant į safarį galingais džipais nelabai sekėsi. Mašina, kurioje buvome šeši lietuviai, tris kartus kone vertėsi, buvo nukritęs ratas, kol galų gale visai užgeso savanoje. Vairuotojai per racijas ieškojo išeičių, tuo tarpu mes kantriai sėdėjome viduje – išlipti iš mašinos griežtai draudžiama. 

Dėl etninių įtampų ir didelės terorizmo grėsmės turistams Kenijoje rekomenduojama būti atsargiems viešosiose vietose, turistų lankomuose objektuose, vengti didesnių susibūrimų. Somalio pasienyje pasitaiko žmonių grobimo atvejų, tad dėl sustiprintų saugumo priemonių patartina su savimi visada turėti asmens tapatybės dokumentą ir jo kopijų. Dėl galimų išpuolių Manderos ir Lamu apskrityje galiojo komendanto valanda. Didžiuosiuose miestuose dažni užpuolimai, ginkluoti apiplėšimai, automobilių grobimai, kišenvagystės. Adeno įlankoje bei vakarinėje Indijos vandenyno dalyje išlieka piratų keliama grėsmė, o dėl aukšto nusikalstamumo nepatartina lankytis Nairobio lūšnynuose. 

Mūsų kelionių kompanija, norėdama parodyti Keniją iš visų pusių, grupę nuvežė į Kibernos lūšnynus – tai didžiausi Afrikos lūšnynai, kuriuose gyvena daugiau nei 0,5 mln. suaugusiųjų ir vaikų. Įėjus į lūšnyno teritoriją, mūsų laukė gal dešimt ,,kietų vyrukų“. Gidas padavė jiems pinigų, o jie visos ,,ekskursijos“ metu mus atidžiai lydėjo. Įspūdis buvo pritrenkiantis – daugybė lūšnelių iš kartono, plytų, lentgalių. Prie jų iš lentų sukalti staliukai, ant kurių sukrautos daržovės, vaisiai, drabužiai – visko galima nusipirkti. Baisūs šiukšlynai, gausybė vaikų, kurie kaulija pinigų. Ima jie ir sąsiuvinius, spalvinimo knygeles, flomasterius... Yra mokykla, bet labai mažai vaikų ją gali lankyti.

Kenijoje draudžiama daug kur fotografuoti. Pavyzdžiui, už viešųjų pastatų, įskaitant ambasadas, fotografavimą, gali net sulaikyti. 

Įdomus faktas – šioje šalyje draudžiama naudoti plastikinius maišelius. Tad savo kelionės lagaminuose negalėjome jų turėti. Už įstatymo nepaisymą baudžiama pinigine bausme arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. Taip saugomi gyvūnai – kad neprisiėstų, ko nereikia. 

Kenijoje vyrai gali turėti tiek žmonų, kiek sugeba nusipirkti. Atsiskaitoma karvėmis – vyksta derybos tarp šeimų. Štai Masajų gentyje žmoną vyras gauna už 15–20 karvių. Kitose, sakoma, užtenka penkių. Ugandoje karvių reikia mažiau, tai jaunikiai vyksta ten. Motyvai – kuo daugiau žmonų, tuo daugiau jos prigimdys dukterų, tuo daugiau šeima už jas gaus karvių.

Masajų berniukai, būsimieji medžiotojai, sulaukę 16–18 m., apipjaustomi. Dar neseniai šio ritualo dalimi buvo iššūkis – nužudyti liūtą. Tačiau kai šalyje iš ket­virčio milijono jų beliko apie 35 tūkst., susigriebta tradicijos atsisakyti.

Masai Mara – spalvingiausias ir didingiausias laukinės gamtos draustinis, garsėjantis didžiosiomis katėmis, didžiuoju gyvūnų penketu (liūtas, buivolas, leopardas, dramblys, raganosis) ir paukščių įvairove. Mums buvo surengti vakarinis ir dieninis safariai, be galo sužavėjo antilopės, gražuolės žirafos su jaunikliais, zeb­rų kaimenės ir, savaime suprantama,  liūtai, leopardai, hienos. 

Begemotai arba hipopotamai ilsisi prie pat Navaišos ežero kranto, šimtai pelikanų siūbuoja banguose. Žinant, kad begemotų patinai sveria iki 4 tonų ir garsėja kaip didžiausi Afrikos „žmogėdros“ (nuo jų žūva daugiau žmonių nei nuo liūtų, leo­pardų ar buivolų), užgniaužia kvapą nuo įspūdžių. Beje, begemotai arba hipopotamai yra žolėdžiai, bet agresyvūs ir, užpuolę žmogų ar kitą gyvūną, jį tiesiog užmuša ar sužaloja. Dar viena įdomi atrakcija mūsų laukė, kai valties, kuria buvome plukdomi po ežerą, vairininkas garsiai sušvilpdavo ir sviesdavo tolyn žuvį. Nežinia iš kur pakildavo ereliai, kurie tokią kovą, kuris pirma pagriebs žuvį, surengdavo, kad belikdavo iš nuostabos išsižioti.

Mokslininkai mano, kad Šiaurės Kenija ir Tanzanija galėjo būti žmonių gimimo vieta. Mat būtent Kenijoje buvo aptiktas vieno iš ankstyviausių kada nors rastų žmogaus protėvių kaulų.  

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Mokslas nuolat tobulėja, o naujos idėjos ir atradimai formuoja mūsų ateitį. Vis dėlto, neretai manoma, kad mokslinius proveržius daro tik patyrę specialistai, praleidę dešimtmečius laboratorijose. Tačiau pasaulis keičiasi, vis daugiau jaunuolių sugeba nustebinti savo atradimais, prisidėdami prie reikšmingų pokyčių visuomenėse.

Mokslas ir verslas: kodėl tai neišskiriama?

Visame pasaulyje jauni mokslininkai ir inovatoriai kuria technologijas, kurios gali pakeisti mūsų gyvenimą. Tai ne tik universitetų studentai, bet ir moksleiviai, dalyvaujantys tarptautiniuose konkursuose, mokslinių tyrimų programose bei inovacijų projektuose. Jų projektai neapsiriboja teorinėmis idėjomis, jie kuria realiai pritaikomas technologijas nuo medicininių sprendimų iki inovacijų vadybos srityje. Pavyzdžiui, paauglys Jack Andraka, būdamas vos 15-os, sukūrė nebrangų ir itin tikslų metodą ankstyvai kasos vėžio diagnostikai. Jo atradimas gali išgelbėti milijonus gyvybių. Boyan Slat, dar būdamas paauglys, inicijavo „The Ocean Cleanup“ projektą – sistemą, kuri padeda valyti vandenynus nuo plastiko. Ši technologija jau naudojama realiame pasaulyje ir prisideda prie taršos mažinimo. Dar vienas pavyzdys – 17-metų moksleivis Tanmay Bakshi nuo ankstyvo amžiaus dirba su dirbtinio intelekto technologijomis, prisideda prie sprendimų, padedančių autizmo spektrą turintiems vaikams geriau bendrauti su aplinka.

Mokslas – tai ne uždara laboratorija, o kūrybiškumo ir inovacijų ekosistema, kurioje ekonomikos strategai, vadybos novatoriai, komunikacijos meistrai ir technologijų pionieriai ne tik kuria ateities sprendimus, bet ir komercializuoja idėjas, pritaikydami jas realiame pasaulyje. Šiuolaikiniai iššūkiai reikalauja naujų duomenų, inovatyvių metodų ir efektyvių modelių, todėl jaunieji tyrėjai turi ne tik tyrinėti, bet ir gebėti pritaikyti savo atradimus ir įžvalgas realioje rinkoje. Šiandien jaunieji tyrėjai – studentai – vis aktyviau prisideda prie naujų idėjų kūrimo, o jų dalyvavimas mokslinėje veikloje tampa itin svarbus ne tik jų pačių karjerai, bet ir verslo plėtrai bei ekonominei pažangai.

Šiandienos pasaulyje beveik viskas gali būti komercializuojama, tad kodėl studentų idėjos neturėtų būti pritaikomos realiame pasaulyje? Moksliniai tyrimai nebėra skirti tik akademiniams žurnalams – jie gali tapti startuolių veiklos pagrindu, naujų technologijų, paslaugų ar verslo modelių varikliu. Svarbiausia – sukurti aplinką, kurioje jaunieji tyrėjai galėtų išbandyti, tobulinti ir pristatyti savo idėjas rinkai.

Daugelis universitetų jau investuoja į infrastruktūrą, kuri leidžia studentams ne tik atlikti teorinius tyrimus, bet ir įgyvendinti praktinius projektus. Tam kuriami:

1. Inovacijų laboratorijos ir hakatonai – tai vietos, kuriose studentai gali išbandyti idėjas praktiškai, bendradarbiaudami su verslo ir technologijų ekspertais.

2. Mokslo ir verslo inkubatoriai – padeda jauniesiems tyrėjams paversti savo idėjas į produktus ar paslaugas, kurios gali būti komercializuotos.

3. Tarptautinės partnerystės su įmonėmis – leidžia studentams dalyvauti realiuose verslo iššūkiuose ir spręsti problemas, su kuriomis susiduria globalios organizacijos.

4. Praktinių tyrimų finansavimas – vis dažniau studentų projektai finansuojami ne tik iš valstybinių šaltinių, bet ir privataus sektoriaus, kuris ieško inovatyvių sprendimų.

Studentų įsitraukimas į mokslinius tyrimus

Džiugu matyti, kad vis daugiau studentų aktyviai įsitraukia į mokslinę veiklą – publikuoja straipsnius akademiniuose leidiniuose, atlieka tyrimus kartu su dėstytojais ir prisideda prie verslui aktualių taikomųjų projektų. Tai rodo augantį jaunųjų tyrėjų norą kurti, analizuoti ir atrasti naujus sprendimus. Džiaugiamės, jog vis daugiau Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) studentų publikuoja savo mokslinius straipsnius, tačiau svarbu ir tai, kad jaunieji tyrėjai dalyvautų taikomuosiuose projektuose, kurie turi realų poveikį verslui bei visuomenei. Todėl KSU planuoja organizuoti daugiau hakatonų, kurti specialias laboratorijas ir inovacijų erdves, kur studentai galėtų eksperimentuoti, bendradarbiauti su verslo partneriais ir mokytis inovacijų kūrimo proceso. Kaip mokslo prorektorė, skatinsiu studentų įsitraukimą į šias veiklas, nes tai yra kelias į jų profesinį augimą ir reikalingus pokyčius rinkoje.

Pasaulinės tendencijos: kokia kryptimi juda studentų tyrimai?

Visame pasaulyje vis labiau akcentuojama taikomųjų mokslinių tyrimų svarba. Štai kelios tendencijos:

Universitetai tampa startuolių kalve – Harvardo, Stanfordo ar MIT studentų tyrimai dažnai tampa milijoninius verslus generuojančiais produktais.

Kryptis į socialines inovacijas – tyrimai neapsiriboja vien technologijomis – vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie gali prisidėti prie socialinių problemų sprendimo.

Dirbtinis intelektas ir duomenų analizė – šios sritys tampa vis svarbesnės tiek ekonomikoje, tiek komunikacijoje, ir studentai vis dažniau į jas įsitraukia.

Tarpdisciplininiai tyrimai – inžinieriai bendradarbiauja su ekonomistais, psichologai su technologijų kūrėjais, vadybos specialistai analizuoja inovacijų diegimą, o komunikacijos ekspertai padeda mokslinėms idėjoms pasiekti visuomenę. Švietimo ir teisės profesionalai taip pat įsitraukia į tyrimus – jie kuria strategijas, kaip nauji moksliniai atradimai gali būti efektyviai integruoti į švietimo sistemas ar reguliuojami teisės kontekste. Idėjos gimsta būtent ten, kur susijungia skirtingos žinios, o tarpdalykinis bendradarbiavimas leidžia sukurti tvaresnius, praktiškus ir socialiai atsakingus sprendimus.

Patarimas jauniems tyrėjams

Mokslas neturi ribų – jūsų idėjos gali tapti naujais atradimais, inovacijomis ir sėkmingais verslais. Jei turite idėją, drąsiai kreipkitės į savo universiteto vadovybę, dėstytojus ar tyrimų grupes. Kiekvienas atradimas prasideda nuo pirmo žingsnio!

Dr. Helga Marija KAUZONĖ

Kazimiero Simonavičiaus universiteo prorektorė mokslui

Kovo 21-oji – Tarptautinė miškų diena. Valstybinių miškų urėdija (VMU), bendradarbiaudama su mokyklų bendruomenėmis, jau antrus metus kviečia visas šalies mokyklas paminėti šią dieną ypatingai, įprastus mokyklų skambučių garsus pakeičiant į gražiausias paukščių giesmes.

„Praėjusiais metais miškininkams bendraujant su mokyklų bendruomenėmis, gimė unikali iniciatyva – pakviesti visas Lietuvos mokyklas paminėti Tarptautinę miškų dieną, moksleivius kviečiant į pamokas su skambančiais paukščių balsais. Projektas sulaukė didelio susidomėjimo, kuris lėmė, jog paukščių melodijos į pamokas bei pertraukas kvies ir šiemet“, – sako VMU Žmonių ir kultūros skyriaus vadovė Izolda Baltutė.

Šis projektas skatina sužadinti klausos pojūčius ir atkreipti dėmesį į mus supančią gamtą, miškus ir juose gyvenančių giesmininkų įvairovę bei grožį. Štai Kretingos Marijono Daujoto progimnazijos mokinės Auksė ir Gabrielė praėjusią Tarptautinę miškų dieną prisimena iki šiol: „Atrodo, kad visa mokykla pilna gyvybės!“

Mokinės prisipažino, jog paukščių balsai nustebino, tačiau nuoširdžiai džiugino ir priminė moksleiviams apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę gamtai.

Neformaliojo švietimo „Jaunieji daujotukai“ būrelio vadovė Esmiralda Butrimaitė taip pat džiaugėsi projektu.

„Paukščių balsai, kurie skambėjo progimnazijoje, ne tik primena apie gamtos svarbą, bet ir įkvepia jaunąją kartą domėtis biologine įvairove ir tapti aktyviais gamtos puoselėtojais. Šis įdomus ir prasmingas projektas puoselėja meilę gamtai, stiprina ryšį tarp mokyklos bendruomenės bei aplinkosaugos specialistų. „Ulba čiulba mokykla“ – tai lyg patvirtinimas, kad mokiniai tampa tikrais gamtos mylėtojais“, – įspūdžiais dalijosi mokytoja.

Taip pat būrelio vadovė džiaugėsi draugyste su VMU Kretingos regioninio padalinio miškininkais – būrelio nariai aktyviai įsitraukia į miškininkų organizuojamas veiklas, kartu mokosi apie miškų ekosistemas, jų išsaugojimą, taip pat dalyvauja įvairiose edukacinėse veiklose.

Kviečiame visas šalies mokyklas Tarptautinę miškų dieną paminėti kartu su paukščių čiulbėjimu – tai ne tik edukacinė priemonė, skatinanti domėtis paukščiais, bet ir natūralus būdas sukurti ramesnę ir jaukesnę mokyklos aplinką, padedančią lengviau susikaupti.

Paukščių balsą skambučiui galite rasti: www.vmu.lt

Ervinas ROMANOVAS

Valstybinių miškų urėdijos

Komunikacijos vadovas

Migracijos departamento duomenimis, kovo 1 d. mūsų šalyje gyveno 211 tūkst. 423 užsieniečiai, iš jų maž­daug 154,5 tūkst. Lietuvoje dirbo. Nors Šilalė yra šalies gilumoje ir solidūs atlyginimai į tokias atokias vietas užsieniečių nevilioja, vis tik kelios dešimtys atvykėlių įsikūrė ir mūsų krašte. Šilalė priėmė ne tik karo pa­bė­gė­lius ukrainiečius – beveik tiek pat, kiek ukrainiečių, rajono įmonėse dirba ir baltarusių, o darbuotojų są­rašuose yra ir Azerbaidžano, Rumunijos, Rusijos bei kitų šalių piliečių.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

Pastarosiomis savaitėmis žmo­nės gaudo kiekvieną išsireiškimą ir net žodį, pasakytą iš Maskvos ar Vašingtono. Jie tikisi pozityvių ži­nių. Deja, jų maža. Kaip ir progno­zuo­ta, ir Putino pažadai per tris die­nas užimti Ukrainą, ir Donaldo Trum­po kliedesiai per 24 valandas at­kurti taiką, ir mūsų visų viltys, kad Vakarai greitai privers Rusiją baigti šį karą, tėra lūkesčiai, o ne rea­li tikrovė. Brutali jėga – šio laik­mečio lemiamas veiksnys. 

Daug kam komiškai atrodantis ir chamiškai besielgiantis D. Trumpas vis dėl to vertintinas kaip veikėjas, išdrįsęs bandyti išbristi iš pasaulinės krizės. Tiesa, jo metodai daugeliu atvejų pasauliui nepriimtini, nes prieštarauja amžinosioms vertybėms. Pasirodo, gyventi pagal 10 Dievo įsakymų yra pasenusi dogma, o laužyti senojo pasaulio struktūrą – pažangos rodiklis. 

Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, ra­šėme apie Naująją pasaulio tvarką (NPT, angl. NWO – New World Order, lot. NOM – Novus Ordo Mundi). Manoma, jog šio termino užuomazgos atsirado Vergilijaus „Bukolikos“ eklogo IV-ojoje dalyje („Iš naujo nuo dabarties laikų prasideda didžioji tvarka“). Dar ir dabar populiari Vergilijaus eilėraščio eilutė: „Jei netikite, kad žemė Dievo – pabandykite nemokėti mokesčio už žemę“...

Bet pirmiausia šis apibūdinimas buvo užfiksuotas 1776 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai buvo priimta Nepriklausomybės deklaracija. Tuomet buvo pagamintas Didysis JAV Antspaudas („The Great Seal“), kur pavaizduotos piramidės pagrinde lotyniškai užrašyta „Novus ordo seclorum“. Šis simbolis buvo perkeltas į XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai JAV prezidentu buvo masonas Franklinas D. Rooseveltas, ir į apyvartą išleistą vieno dolerio kupiūrą, kurią daugelis tyrinėtojų laiko masonizmo įprasminimu (simbolį sukūrė rusų dailininkas N. Rerichas).

Tiesa, Amerikos mėginimas prisiimti sau pasaulio lyderio vaidmenį pamažu bliuško. Šį terminą naudojantys konspiracinių teorijų šalininkai prognozuoja, kad vietoj jos atsiras kažkoks tarptautinės sandraugos intelektinis elitas, kuris priims geresnius sprendimus negu nacionalinės atskirų valstybių vyriausybės ar organizacijų vadovai. Jie su NPT pasuks žmoniją pažangesniu ir racionalesniu vystymosi keliu. Apie tai rašė Zbigniewas Brzezinskis savo knygoje „Tarp dviejų amžių: Amerikos vaid­muo elektronikos eroje“ bei Amerikos istorikas ir žurnalistas Williamas Frederickas Engdahlas 2004 m. išleistoje studijoje „Karo šimtmetis: anglų-amerikiečių politika ir Naujoji pasaulinė tvarka“.

Tiesą sakant, šią utopinę NPT idėją sukompromitavo pati Rusija, o dabar, po rinkimų, – ir Amerika. Putino sumanymas suformuoti daugiapolį pasaulį pasirodė fikcija, nes siekis įtraukti į NPT konstravimą Kiniją, Indiją ir dabar (tiesa, griežiant dantimis) Jungtines Valstijas virsta „naujais galios cent­rais“. Ir kaip tai daroma!

Pasirodo, kad tai ne „naujoji tvarka“, o seniai pamiršti barbarų laikai, kai gink­luotos ordos verždavosi į kitų tautų teritorijas, naikindavo jų miestus, žmones, plėšdavo jų turtą ir niekindavo moteris. Tokios tvarkos iniciatoriai dažniausiai baigdavo liūdnai. Prisiminkime totorių išpuolius, Hitlerio nacių likimą, įvairių diktatorių baigtį...

Grįžkime į šiandieną. Susidūręs su nenuspėjamu D. Trumpu dabar Putinas prieš jį vizgina uodegą. Tas diplomatinis ping – pongas tarp Maskvos ir Vašingtono, iš žaidimo šalinant Kyjivą ir Europą, tėra pataikavimas vienas kitam arba žaidimas Ukrainos likimu, siekiant grynai pragmatinių tikslų. Pasaulis pavargs, ukrainiečiai išseks, posovietinės šalys išsigąs, ir „galios centrai“ švęs pergalę. Demonstruodamas savo, o gal ir Amerikos didybę, D. Trumpas daro spaudimą savo sąjungininkams, neva gindamas JAV ekonomiką. Bet kartu jis demonstruoja Putinui, jog Europa silp­na ir su ja galima elgtis kaip su Ukraina. Čia ir yra D. Trumpo strateginė klaida. Tikėtina, kad jo ir Putino draugystė yra apsimestinė, laikina ir nenuoširdi. Volodymyras Zelenskis vis tiek lieka pagrindiniu žaidėju šiame ping – pongo žaidime, o jo reitingai pastaruoju metu net išaugo.

Ką rinktis Lietuvai? Neerzinti, kaip kai kurie siūlo, nei Putino, nei D. Trumpo? Išlikti senųjų vertybių šalininke? Skatinti Europos aktyvumą? Likti „išdidžioje izoliacijoje“? Jei po kokių 15 metų NPT ir susiformuos, mes to niekaip nepakeisime. Bet realu būtų sudaryti savarankišką septynių Baltijos ir Skandinavijos šalių gynybinę sąjungą, kurios idėja sklando seniai. Ją dar 2016 m. atgaivino Latvijos universiteto mokslininkai, po Krymo aneksijos sukūrę teorinį pagrindą – gynybos strategiją. Tai, jog Lietuva pirmauja tarp trijų Baltijos valstybių pagal biudžeto dalį gynybai ir ambicingus planus, gali neužtekti išsaugoti nepriklausomybę. Šiandien pagal pasaulinį galios indeksą, sudarytą „Global Firepower Index“ (GFI), Lietuva tarp 145 valstybių yra 88-a, Latvija – 99, Estija – 107. Bet ar to pakanka?

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje jau 14 kartą vyko tradicinė mokinių chorų šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Šis kasmetinis renginys sukviečia į bendrą renginį visų klasių mokinius, kurie savo balsais ir nuoširdumu sukuria ypatingą šventinę nuotaiką.

Ir šįkart šventėje skambėjo patriotinės dainos, kurios priminė apie laisvės vertę ir tautos vienybę. Choristai atliko tiek tradicines lietuviškas dainas, tiek modernius kūrinius, skirtus Lietuvai, dalyviai puošėsi dainos tematiką atitinkančia atributika, ne vieno mokinio rankose plazdėjo trispalvė. Renginio organizatorės, progimnazijos muzikos mokytojos Laima Petkuvienė, Loreta Krompalcienė ir Laima Saročkienė džiaugėsi, jog tradicija surengti mokinių chorų šventę gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį ir kasmet suburia jaunuosius atlikėjus.

„Daina – tai būdas išreikšti meilę savo šaliai. Smagu matyti, su kokiu entuziazmu vaikai įsitraukia į repertuaro paieškas, kaip aktyviai klasės ieško, kuri daina labiausiai tiktų tokia proga ir pan.“, – sako renginio organizatorės.

Dalyviams toks susibūrimas irgi palieka įspūdį.

„Man labai patiko dainuoti su visais kartu. Buvo jaudulys, bet kai pradėjome dainuoti, pajutau didžiulę vienybę“, – prisipažįsta progimnazijos aštuntokė Ema Monkutė. 

Tuo tarpu septintokas Domantas Tarvydas džiaugiasi galimybe dalyvauti išskirtiniame renginyje: „Tai nuostabi patirtis! Dainavimas tokioje šventėje leidžia pajusti tikrąją Kovo 11-osios dvasią“.

Mokinių chorų šventė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje jau tapo neatsiejama Kovo 11-osios minėjimo da­limi. Ji ne tik puoselėja muzikines tra­dicijas, bet ir ugdo jaunąją kartą – skatina patriotizmą, bendrystę ir kul­tūrinį sąmoningumą. Dainų garsai dar ilgai skambės mokinių širdyse, primindami, kokia svarbi ir brangi yra laisvė.

Indrė KANČELSKYTĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8 b klasės mokinė, Jaunųjų žurnalistų būrelio narė

Nuotr. mokytojos Vaidos PETRAITYTĖS