Kai rašau šias eilutes, įvairios Lietuvos savivaldybės skelbia apie potvynių pavojus. Ir nors at­ro­dy­tų, laiko pasiruošti buvo, tačiau susidūrimas su stichija vis tiek kelia įtampą. Bet juk užtektų vie­ną kartą susitarti, kad potvyniai yra įprastas pavasario palydovas, dažnai vienintelis būdas gamtai išsilaisvinti iš sniego ir įšalo gniauž­tų, priimti sprendimus, kaip jį suvaldyti, ir problemos nebeliktų. Kita vertus, ką bekalbėti apie gamtą, jei pastaraisiais metais apie „užtvindymo efektą“ vis dažniau prabylama ir politikoje. Skirtumas tik tas, kad čia jis kuriamas dirbtinai ir nebūtinai žada kokias nors pozityvias permainas.

Ryškiausiu tokios strategijos pavyzdžiu dažnai laikomas Donaldas Trumpas. Ilgą laiką jo komunikacija daugeliui atrodė chaotiška ir sunkiai paaiškinama: prieštaringi pareiškimai, nuolatiniai skandalai, intensyvus aktyvumas socialiniuose tinkluose. Kiekvienas įrašas sukeldavo audringas reakcijas ir diskusijas. O po kelių metų sugrįžus į prezidento postą, šis stilius iš esmės nepasikeitė. Šiandien komunikacijos specialistai sutaria, kad tai – ne atsitiktinumas, o sąmoningai pasirinkta ir dažnai veiksminga strategija, kurios tikslas – „užtvindyti“ viešąją erdvę informacija taip, kad joje nebeliktų vietos nuosekliai analizei ar racionaliai diskusijai. Todėl vos tik pradedamas nagrinėti vienas pareiškimas ar sprendimas, jį tuoj pat užgožia kokia nors nauja žinia. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu sąmoningai provokuoti kritiką, tačiau šiame informacijos sraute viskas susilieja į bendrą, dažnai chaotišką triukšmą.

Galiausiai lieka vienas aiškus rezultatas – visi kalba apie tą patį žmogų. Susiformuoja įspūdis, jog jis nuolat puolamas, tačiau kartu – ir nepalaužiamas. Ir būtent šis „nepaskandinamumo“ įvaizdis neretai tampa svarbesnis už konkrečius žodžius ar veiksmus.

Dabar pažvelkime į Lietuvą ir į tai, kaip ši strategija mėgdžiojama mūsų politinėje erdvėje. Vienu ryškiausių tokių pavyzdžių yra laikomas Remigijus Žemaitaitis. Tarkime, vien per kelias pastarąsias dienas jis pareikalavo atleisti vieną iš Vyriausybės ministrų, nors jo vadovaujama partija yra valdančiosios koalicijos dalis. Ir tai jau, regis, ketvirtas Vyriausybės narys, kuris jam netinka.

Tuo pat metu jis kritikavo poligono steigimą Dzūkijoje, užsiminė apie norą kandidatuoti į Palangos merus, pareiškė, kad Lietuvos užsienio politika yra nevykusi, aiškinosi dėl galimo pasipelnymo iš automobilio nuomos, sukėlė skandalą Seime ir netgi pareiškė, kad Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas esą buvęs perversmas. Šį teiginį su pasimėgavimu kartoja ir Rusijos propagandistai. Tiesa, po kelių dienų politikas pasakytų žodžių bandė išsiginti ir netgi mėgino juos paneigti, teisindamasis, kad neva sakė „pertvarka“, nors kas klausėsi, tas tikrai girdėjo tai, ką šis pasakė.

Prie viso to dar reikėtų pridėti ir kitų politikų reakcijas: tiek valdantieji, tiek opozicija nuolat komentuoja R. Žemaitaičio pasisakymus. Nors Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda yra pareiškęs netu­rintis noro „apie šį asmenį kalbėti“... 

Galbūt noro ir nėra, tačiau kyla klausimas: kaip nereaguoti, kai kalbama apie vieną iš valdančiosios daugumos lyderių?

Todėl ir susidaro įspūdis, jog čia veikia ta pati „užtvindymo“ logika: kalbėti greitai, daug ir apie viską. Tokiu būdu bet kokia kritika ar nepalankūs faktai paskęsta bendrame informacijos sraute. Tuomet viską galima apversti paprasta formule: „Visi puola, vadinasi, esu stiprus, nepatogus ir neįveikiamas“.

Vis dėlto kyla esminis klausimas, kaip išvengti šios informacinės priklausomybės. Kaip ignoruoti politikus, kurie turi realią įtaką? Kaip nerea­guoti, kai jų pasisakymai ar veiksmai akivaizdžiai teršia vie­šąją erdvę ar net kenkia valstybei?

Mano įsitikinimu, pirmas žingsnis – atpažinti šią „užtvindymo“ strategiją ir ją aiškiai įvardyti. Tuomet nebereiks kankintis klausimu, kodėl vieni ar kiti politikai vis „išplaukia“ net iš rimtų skandalų. Antras svarbus dalykas –

suvokti, kad net ir veiksmingiausia strategija turi ribas. Nuolatinis triukšmas vargina, o politikas, visą energiją skiriantis informacijos „potvyniui“, retai nuveikia ką nors iš tiesų reikšmingo.

Norisi tikėti, jog anksčiau ar vėliau visuomenė ima suvokti, kad „karalius nuogas“. Ir nors šis suvokimas ateina lėtai, tačiau jis yra būtent tai, prieš ką jokia triukšmo strategija neveikia.

Galiausiai nepamirškime ir dar vieno dalyko: šiuolaikinė auditorija nuolat ieško netikėtumo efekto. Tad tai, kas tampa nuspėjama, greitai pabosta. Būtent čia slypi viltis, kad politiniai „potvyniai“ ims slūgti. Galbūt ne savaime, gal ne itin greitai, bet tikrai tada, kai patys aiškiai pasakysime: užtenka, mums tai atsibodo.

Andrius NAVICKAS

Didžioji dauguma projektų, įgyvendinamų Šilalės savivaldybės, yra nekomerciniai ir tiesiogiai gyventojų gerovei įtakos neturi. Tačiau visiškai kitoks turėjo būti 2024 m. užbaigtas saulės elektrinės projektas Lentinės kaime – žadėta, jog ji aprūpins elektros energija Šilalės savivaldybės įstaigas ir bendruomenes. Pernai saulės elektrinių parkas visus metus jau gamino elektros energiją ir sugeneravo jos beveik tiek pat, kiek ir buvo numatyta projekte, tačiau koks finansinis efektas pasiektas, projektą įgyvendinusi savivaldybės administracija pripažįsta net neskaičiavusi.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

Nekaltas įprotis vakarą užbaigti vyno taure, padedančia atsipalaiduoti prieš miegą ar nuolatinis telefono tikrinimas nepastebimai tampa sunkiai įveikiama priklausomybe – žmogaus gyvenimas pamažu ima griūti, byra santykiai, nukenčia darbas, prarandamas ryšys su artimaisiais. Tokiais atvejais labai svarbu rasti specialistą, kuriam gali išsakyti savo bėdas ir skausmą. Tokia atrama daugeliui jau yra tapusi priklausomybių ekspertė Germantė Tamošaitienė, daugeliui šilališkių žinoma kaip Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

Šilalės viešojoje bibliotekoje knygos „Pelynų medus“ pristatymą su­rengė jos autorė Edita Mildažytė. Ji yra jau trijų knygų autorė. „Įdomiausiose bobų vasaros istorijose“ nugulė jaut­rūs pasakojimai iš jos vestos to paties pavadinimo televizijos laidos, 2011 m. pasirodžiusioje knygoje „Pasimatymas su Lietuva“ atsklei­džiama Lietuvos istorija ir išskirtinumas pasaulyje, o į praėjusių metų lapkritį išleistą biogra­finę knygą Edita tikina sudėjusi keturis savo gyvenimus ir prisipažįsta, jog, pasakodama apie juos, stengėsi būti atvira, sąžininga, korektiška ir linksma. 

Pelynų medus

Charizmatiškoji televizijos lai­dų kūrėja ir vedėja jau ne vieną dešimtmetį išlieka viena ryškiausių Lietuvos asmenybių. Kai nori – ji šilta, kai reikia – tiesmuka, kai prašoma – visada ištiesia pagalbos ranką. Ji – sąžininga, drąsi, stipri ir negailinti savęs.

E. Mildažytė sako ne kartą sulaukusi siūlymų papasakoti savo istoriją, tačiau ilgą laiką jų atsisakydavo. Ir štai – atėjo metas. Knygynuose pasirodžiusi jos knyga „Pelynų medus“ iškart tapo bestseleriu.

„Mano gyvenime būta daugybės gražių dalykų, todėl būtų nuodėmė jų nepapasakoti“, – susitikime su šilališkiais sakė Edita ir pridūrė, kad galutinį tašką knygos atsiradimo istorijoje padėjo dvi ypatingos moterys – televizijos laidų vedėja Beata Nicholson ir redaktorė Daina Žemaitytė. Abi jos įtikino, jog Editos gyvenimas kupinas nepaprastų įvykių, apie kuriuos žmonėms iš tiesų bus įdomu skaityti.

„Pelynų medus gamtoje neegzistuoja, nors visada maniau, jog bitės ir iš žydinčių pelynų renka medų. Tokį žodžių derinį sugalvojau pati – jis man labai gražus. Šiame pavadinime svarbiausias žodis yra „medus“. Visai nesvarbu, iš ko jis suneštas. Juk ir iš rūgščių citrinų galima pagaminti saldų limonadą. Pelynų medaus paslaptį aiškinausi su bitininku Algirdu Amšiejumi. Jis mane nustebino – pasirodo, bitės gali nešti medų ir iš pelynų, jei jas to išmokysi“, – pasakoja autorė.

Istorija prasideda areštinėje

„Iš tiesų knyga prasideda pasakojimu apie areštinę, į kurią prieš kelerius metus pakliuvau, kai policija mane sustabdė išgėrusią prie vairo. Pagalvojau –

atsivertus knygą svarbiausia, ar ji tave užkabina: ar norisi skaityti toliau, ar jauti, kad neverta gaišti laiko. Jei pradžioje būčiau surašiusi, kiek daug nuveikiau, ką pasiekiau ir kokia esu nuostabi, tikriausiai daugelis pavartytų ir padėtų atgal į lentyną. O aš nenoriu, jog mano istorija liktų neperskaityta. 

Tada, būdama areštinėje, pažadėjau sau: kai iš šios keblios situacijos išsikapstysiu, parašysiu knygą – atvirą ir tiesią. Juk mano gyvenime yra nutikę tiek visko – ir juokingo, ir graudaus, ir gėdingo, ir žavingo. Be to, ta istorija tokia vieša, kad ją slėpti būtų neteisinga. 

Apskritai šioje knygoje kalbėdama apie save ir mane supančius žmones norėjau visur išlikti sąžininga. Jei nori, jog tekstas jaudintų, privalai kalbėti ir apie tai, kas nemalonu. Šiame socia­linių tinklų netiesos ir iliuzijų amžiuje, kai kiekvienas stengiasi sukurti nepriekaištingo žmogaus įvaizdį, man norėjosi pasakyti: štai tokia aš – sudaryta iš juodo ir balto. Jei jūs sėdite ant debesies, vadinasi, jums gyvenime pavyko tapti angelu. Man nepavyko. Nors labai stengiausi“, – šypsosi televizijos laidų vedėja.

Atvirumo ribos

„Knyga gana atvira. Žinoma, ne iki kvailumo – yra dalykų, apie kuriuos nepasakojau ir nepasakosiu. Jie pernelyg intymūs. Vis dėlto kai kurie pasakojimai – labai atviri, tačiau jei jų atsisakyčiau, knyga netektų savo stuburo ir prasmės. Atvirumas būtinas, kad pasakojimas turėtų pradžią, kulminaciją ir pabaigą.

Medų šaukštu kabinu rečiau, nei jaučiu pelynų kartumą burnoje. Ne iš visko gyvenime pavyksta išsukti medų. Daug kas priklauso nuo to, kur stovi tavo aviliai, kur tau Dievas paskyrė vietą.

Ar knyga gali būti kažkam nepatogi? Nebent kas nors pats nuspręstų taip ją matyti. Neturėjau tikslo menkinti, niekinti, skųsti ar skųstis. Kai kurių mano draugių vardai pakeisti, kad neįsižeistų jų šeimos. Papasakojau apie daugelį žmonių, kuriems teko su manimi gyventi, tačiau galiu juos nuraminti – jie gali jaustis saugūs. Ir mano mama, ir vaikai“, – teigia autorė.

Vaikystės svajonė

Vaikystė – žmogaus gyvenimo pamatai. Ji atskleidžia, iš kur viskas atėjo ir kodėl gyvenimas klostosi vienaip ar kitaip. Tėvai, seneliai, giminės perduoda elgesio modelius, formuoja įpročius, net charakterį.

„Didžiausią įtaką man padarė seneliai, nes su jais augau iki septynerių metų. Močiutė įskiepijo tradicijų, šeimos švenčių poreikį. Iš mamos perėmiau vitališkumą ir gyvenimo geismą, o iš jos sesers Reginos – gebėjimą girdėti kitus žmones. Tai, ką gavau, vėliau perdaviau ir savo vaikams.

Viskas mumyse išlieka – tradicijos, matyti santykiai, tėvų santuokos ir skyrybų niuansai. Mano tėvai išsiskyrė. Aš buvau sau pažadėjusi niekada neišsiskirti, tačiau ir pati išsiskyriau. Dabar suprantu: vaikus traumuoja ne pačios skyrybos, o tėvų elgesys jų metu.

Mama, besilaukdama manęs, paskutinėmis dienomis išvyko pas savo mamą į Marijampolę – ten ir gimiau. Tėvas nepasirodė nei močiutės namuose, nei ligoninėje, mūsų su mama iš gimdymo namų neparsivežė. Nematau tame didelės tragedijos – jis buvo medikas, ga­lėjo būti užsiėmęs, o gal tuo metu jų santykiai jau buvo pasibaigę.

Tėvai susituokė 1963-iai­siais, aš gi­miau 1966-aisiais, tad tikrai nebuvau vedybų priežastis. Greičiau – sa­votiškas projektas, turėjęs sulaikyti mano gražius, ambicingus tėvus būti kartu. Tačiau taip nenutiko. Abu buvo per stip­rūs, per daug savarankiški. Mama – labai graži, ambicinga, talentinga, daininga gydytoja. Tėvas – siekiantis realizuoti save profesijoje medikas, mokslininkas, tik­ras mačo. Galbūt jie per daug reikalavo vienas iš kito ir abu buvo stiprūs lyderiai.

Vaikystėje turėjau svajonę kada nors pamatyti savo tėvus kartu. Kad bent per mano mokyklos išleistuves jie stovėtų šalia vienas kito, atleidę ir susitaikę. Tačiau mama tėvui niekada neatleido – pyko nuoširdžiai, visą gyvenimą. Ir tik tada, kai sėdėjo prie jo karsto, pirmą kartą pamačiau juos kartu. Ir tarp jų jau nebebuvo įtampos“, – jautriai prisimena Edita.

Kodėl žurnalistika?

Atrodė, kad jos kelias aiškus – medicina, nes abu tėvai buvo gydytojai. Be to, tėvas dėstė tuometiniame Medicinos institute ir kurį laiką net buvo egzaminų komisijos pirmininkas. Tais laikais į medicinos studijas patekdavo tik patys gabiausieji – konkurencija buvo milžiniška, nors netrūko ir įvairių „prastūmimų“ per mandatines komisijas.

„Su tėvų pagalba tikrai būčiau įstojusi, tačiau mama nenorėjo, jog studijuočiau Kaune – bijojo, kad per daug prisirišiu prie tėvo. Todėl bet kuri kita alternatyva atrodė geresnė. Pasirinkau žurnalistiką. Stojamieji egzaminai tuo metu buvo savotiški: vaikinai po tarnybos armijoje gaudavo papildomą balą, stojantieji su kolūkių siuntimais – taip pat. Buvo ir kandidatų su garsiomis pavardėmis. Žodžiu, likau pirma už brūkšnio – patekau į neakivaizdinį skyrių. Tačiau jei lankydavai paskaitas dieną ir gerai išlaikydavai egzaminus, galėjai tikėtis būti pervestas į dieninį. Aš dienomis lankiau paskaitas, o vakarais dirbau „Lietuvos“ viešbutyje skalbėja–lygintoja.

Negaliu sakyti, kad sirgau žurnalistika. Argi aštuoniolik­metis gali būti visiškai tikras, jog teisingai pasirinko profesiją visam gyvenimui? Tik vėlesni įvykiai ir televizijos karjera parodė, kad nesuklydau“, – atvirai dalijasi prisiminimais E. Mildažytė.

Jeigu jie kris, aš pagausiu

„Aš visada rinkausi vaikus ir šeimą. Kai 1990–1991 m. vertėsi Lietuvos santvarka ir gyvenimas, žurnalistika buvo auganti, labai svarbi ir įdomi sritis. Širdyje buvo gaila, kad negaliu dalyvauti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos veikloje, vykti į stažuotes Amerikoje ir Europoje. Bet aš rinkausi vaikus – palikti juos ir išvažiuoti pusei metų mokytis į užsienį man atrodė neįmanoma. 1999 m., kai jau buvo gimęs Mykolas, gavau kvietimą į moterų konferenciją Islandijoje. Joje ketino dalyvauti Hillary Clinton ir daugiau panašaus rango moterų, buvo galima užmegzti ryšių ir galvoti apie karjeros perspektyvas. Bet nutraukti žindymą man atrodė per didelė žala.

Man atrodo, jog būti mama reiškia labai daug meilės, rūpesčio ir truputį griežtumo. Man labai svarbus tvirtas ryšys su vaikais. Geriausią rezultatą duoda trys dalykai: kalbėjimasis, situacijos išsiaiškinimas ir tėvų pavyzdys. Be to, aš niekada nepavargdavau vaikams rodyti, kad jie man yra labai labai svarbūs. Vaikas yra pati rizikingiausia investicija gyvenime. Galima metų metus kišti pinigus repetitoriams ir būreliams, studijoms, o vaikas vieną dieną viską mes, užsidės kuprinę ir išeis iš namų. Arba susirgs, numirs, taps narkomanu, sės į kalėjimą, nepateisins lūkesčių... Bet mes vis tiek juos gimdom, auginam iki pilnametystės, o gal ir dar ilgiau į juos investuojam. Nes tai stipriau už mus. Vadinasi, motinystė nėra joks nuopelnas ar žygdarbis. Tai yra tiesiog biologija. Projektuojam save laimei ir dideliam džiaugsmui, o gyvenimas yra toks, koks yra. Visos vaikų „dovanotos“ pamokos išmoko tėvus stoicizmo. Ir suvokimo, kad ne sau juos pagimdei. Jie tik per tave atėjo gyventi savo gyvenimo“, – įsitikinusi Edita. 

Nuojauta

„Kartais protas būna bejėgis prieš jausmus ir nuojautas. Esu iš tų moterų, kurios turi intuiciją ir jos klauso. Už daugelį dalykų, įvykusių mano gyvenime, ir už sprendimus, kuriuos priėmiau, didele dalimi turiu būti dėkinga būtent intuicijai. Jei būčiau klausiusi vien proto, greičiausiai nebūčiau padariusi daugelio dalykų.

Ne kartą sustodavau ties riba – juk kai kurie sprendimai atrodė, švelniai tariant, neprotingi, o kartais net visiškai absurdiški. Atrodė, jog jie negali baigtis gerai, tačiau viskas susiklostydavo palankiai. Todėl kartais intuicija yra geresnė patarėja už protą, logiką ar skaičiavimus. Dabar ji man sako, kad gyvensiu iki 84-erių. Ir kol būsiu gyva, Lietuvoje karo nebus“, – tikina optimizmo bei gyvenimo džiaugsmo nestokojanti ir dosniai jį aplinkiniams žarstanti žurnalistė. 

Pasak jos, „Pelynų medus“ turėtų padėti pavargusiems nuo beprasmių politinių ginčų, nuolatinio jausmo, kad aplink visi teisūs ir nepriekaištingai geri – miega ant debesies ir pasisotina vienu džiūvėsiu perpus su angelais...

„O jei skaitant kiltų noras smerkti autorę ar visokeriopai ją niekinti – nesidrovėkite. Tai šalutinis pelynų poveikis. Jei jis pasireikštų pernelyg stipriai – užkąskite šaukšteliu medaus,“ – šmaikščiai rekomenduoja autorė.  

Knygos pabaigoje ji duoda moterims 10 patarimų, kuriais tikina ir pati vadovaujasi. Svarbiausi iš jų: „nesivyk nemylinčio – atsigręžk į mylinčius“, „visada pasitikėk širdimi, nes ji net smegenis aprūpina krauju“, „nereikia gedėti amžinai, mylėti reikia amžinai“. 

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Jolantos VENCKIENĖS nuotr.

Kai maždaug prieš 20 metų man, jau išėjusiam iš Lietuvos televizijos, paskambino ilgametis kolega Stasys Arnašius ir pasiūlė tapti atsiminimų knygos bendraautoriumi, jo biografijos iki galo nežinojau. Tik tai, kad kilęs iš Šilalės rajono – o tai greičiausiai ir lėmė mano sutikimą. 

„Mano metai – mano turtas“ 

Būtent taip ilgus kūrybinės veiklos metus, per kuriuos sukaupė gana gausų video ir foto archyvą, yra apibūdinęs pats S. Arnašius. 

Gimęs 1933-iaisiais Tenenių kaime ir baigęs studijas, Stasys kelis metus dirbo spaudoje, vėliau – radijuje ir televizijoje. Per 46-erius kūrybinės veiklos metus, kaip pats yra sakęs, archyvuose susikaupė daugiau kaip 2000 jo sukurtų siužetų, vaizdelių, apybraižų. Lietuvos televizijoje jis rengė reportažus „Panoramai“, kūrė laidas „Keliai. Mašinos. Žmonės“, „Gamta ir mes“, vedė televizijos forumus, Atgimimo metu sukūrė dokumentines juostas apie Australijos ir Amerikos lietuvius „Lietuviais esame mes gimę“ ir „Lietuva širdyje“, buvo vienas iš Sąjūdžio aktyvistų, parašė publicistinę apybraižą „Motinos širdis“ ir kt.

Nenuleido rankų ir paskuti­niaisiais gyvenimo metais, sun­kiai sirgdamas – pamenu, kai po sunkios ligos sėdėdamas vežimėlyje jau per jėgą valdė kompiuterio klaviatūrą, atsiųsdavo painiai surašytas savo autobiografinės knygos skyrių tezes, kurias vėliau abu derindavome telefonu arba pas jį namuose Riešės soduose. Pačiais maloniausiais prisiminimais iš Stasio lūpų liejosi pasakojimai apie sodo bendrijos šventes, bičiulystę su kaimynu poetu Marcelijum Martinaičiu, rašytoju Vytautu Petkevičium, gamtosaugininku, tada dar ne Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi. Beje, Stasį kai kas su juo painiodavo ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Jis prisiminė, kaip kartą Lietuvos ambasadoje Vašingtone jam net buvo pasiūlyta pasiimti V. Adamkui skirtus laiškus... 

Daugiau nei metus tęsėsi ši mūsų kūrybinė draugystė, 2008-aisiais į dienos šviesą iškėlusi autobiografinę knygą „Interviu su savimi“. Po poros metų ji, gerokai papildyta, buvo pakartota.

Knygoje sudėti jo 50-ies kūrybinės veiklos metų, išguldyti prisiminimai kone nuo lopšio – įvykiai ir žmonės, faktai ir komentarai, interviu ir reportažai, daug garsių pavardžių, retų nuotraukų, piešinių, draugiškų šaržų. Per pusšimtį žurnalistinės veik­los metų daug visko nutiko: ir reikšmingo visai valstybei, ir asmeniško, todėl vienur S. Ar­našius – savotiškas herojus, kitur – tik dalyvis, stebėtojas...

Leidinį pristatėme Lietuvos nacionalinėje televizijoje, o kai Vilniaus šilališkių klube, garsių išeivių iš šio krašto atstovų apsuptyje vieno mano iliuzijos triuko asistentu tapo legendinis lakūnas Jurgis Kairys, supratau, jog Šilalės rajonas man irgi toks pat artimas kaip ir mano gimtinė Tauragė. 

Viliuosi, kad dirbda­mas prie „Interviu su savimi“ pažinau S. Arnašių ne vien kaip kolegą, bet ir kaip neramų, aistringą, viskuo besidomintį žmogų. Tikiu, jog Stasiui būtų smagu išgirsti, kad apie jo gimtąsias vietas rašė ne vien prieškario lietuvių spauda, bet to neleidžia užmiršti ir šiandienos kolegos.

Vakaras neįvyko, nes neatvažiavo artistai

Štai 1925 m. vasarą Amerikos lietuvių savaitraštis „Vienybė“, pradžioje lai­kęsis katalikiškų pažiūrų, o vėliau tapęs liberalios, socialistinės ir tautinės krypties leidiniu, rašė: „Šiame Žemaitijos kampelyje žmonės nūnai pradeda daugiau susiprasti ir liuosuotis iš kitų jungo. Praeitais metais čia buvę dvi žydelių krautuvėlės, žydai kaip norėjo, taip žmones išnaudojo. Už tas pačias prekes atlupdavo kelis sykius brangiau negu kaip kitur kad kainuoja. O žmonės yra priversti pas juos pirkti, nes arti kito miestelio nėra. Bet šių metų pradžioje vietinių keleto žmonių pastangomis tapo įsteigta vartotojų bendrovė, kurioje visos prekės yra žymiai pigesnės. Apylinkės žmonėms iš to didele nauda ir džiaugiasi, kad vienas kitas centas palieka jiems kišenėje. Ir abelnai žmonės ima daugiau domėtis kooperacija ir ją visomis galėmis remia.“

Tų pat metų trečią Kalėdų dieną vietos šaulių būrys ketino surengti teneniškiams vakarą. Afišos skelbė: „Viešas Vakaras. Bus vaidinama „Betlieja” 7 veiksmų drama.” Atėjus laikui, susirinko žmonės, nusipirko bilietus ir laukė, kada gi vaidinimas prasidės. O salėj šalta, net ausys raitosi... Grindys pasidengusios ledu, salė be lubų, lyg senas „magazinas”. Pagaliau vadas pareiškė, kad vakaras neįvyks, nes neatvažiavo „artistai ir muzikantai“... 

„Tai tau ir ragaišis! – pažymi žinutės autorius. – Negražu, šauliams ypač, taip apvilti žmones.“

 Kaip žinia, 1926 m. gegužės 8–10 d. vyko III Lietuvos Seimo rinkimai. Amerikos lietuvių spauda pabrėžė, jog Lietuvoje liaudis aiškiai parodžiusi savo nusistatymą, matyt, suprato krikdemų nedorus darbelius ir pasistengė tą jungą nuo savo sprando numesti. 

Įdomiai pasirengimas svarbiam įvykiui vyko Teneniuose. Rašoma, jog čia yra keletas krikščioniškų organizacijų. Visose jose esama per 300 narių (ir visi krikščionys!) Tačiau rinkimu metu išėjo visai kitaip. Krikščionių sąrašai vargais negalais gavo tik 50 balsų, o tuo tarpu kairieji apie 250 balsų. Kuo tai aiškinti? Pasirodo, kad ir krikščionių organizacijų nariai daugiau pasitiki kairiaisiais negu savaisiais. Esą veltui krikščionys tiek prakaito ir tulžies išliejo, dar prieš rinkimus agituodami žmones už savo kromelį. Visos pastangos nuėjo po keturių vėjų! 

Gal kiek pavėlavęs, tačiau nuo to nemažiau įdomus pranešimas atkeliavo į „Vienybės“ redakciją jau po rinkimų. Autorius pabrėžė, jog krikščionys demokratai, esą apsiaustus nusimetę, agitavo, kad tik laimėtų Seime daugumą. Bet galima tvirtinti, jog beveik visi kaimiečiai, kurie pirmiau buvo uolūs jų rėmėjai, griežtai prieš nusistatę. Ir visi sakė: „Balsuosiu už liaudininkus. Nebenorim, kad kunigai mus valdytų.” Šitai nujausdami, krikščionys demok­ratai net du savo agitatorius atsiuntė į Tenenius. Bet mažai jiems teneniškiai pritarė... 

Alvidas JANCEVIČIUS,

žurnalistas, istorikas

Nuotr. iš archyvo

Pernai suėjo 125 metai nuo garsios Lietuvos etnografės, vienos pirmųjų kraštoty­rininkų Lietuvoje, bibliotekininkės, Kraštotyros draugijos garbės narės Marijonos Čil­vinaitės gimimo ir 30 metų, kai ši iškili asmenybė mirė. Kadangi ji glaudžiai susijusi su mūsų kraštu, norisi ją bent keliais sakiniais prisiminti.

M. Čilvinaitė gimė 1900 m. rugpjūčio 6 d. prie  Upynos, Bajorkalnyje, valstiečių šeimoje. Kaip pati etnografė rašė, „mano gimtoji troba buvo šiaudiniu keturšlaičiu stogu, didele pastoge“. Šeimoje ji buvo vyriausia duktė.

1911 m. pavasarį Upynoje atidaryta pirmoji pradžios mokykla. Marijona ją lankyti pradėjo 1912 m. Vėliau kraštotyrininkė mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Lietuvos universitete studijavo istoriją ir lituanistiką. Dar būdama studentė dalyvavo Kauno miesto kraštotyros draugijos veikloje, Šiaulių kraštotyros draugijos rengiamose ekspedicijose, parašė ypatingai svarbų mūsų krašto istorijai darbą „Vestuvių papročiai Upynos apylinkėse“. 

Baigusi mokslus, ji visą gyvenimą dirbo Kauno ir Vilniaus bibliotekose.

M. Čilvinaitė užrašė daug atsiminimų, padavimų ir pasakojimų apie Upyną bei jos gyventojus. XIX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje ji apvažiavo visą Žemaitiją ir parengė kraštotyrinį rinkinį „Pasakojo, šnekėjo žmonės“.

Diplomatas ir žurnalistas Ka­rolis Rač­kauskas rašė: „Visus savo pusšimčio metų rinkinius, visą savo gyvenimo turtą ji nemokamai išdalino mokslo įstaigoms, archyvams, muziejams. Jos rinkinių ir publikacijų biografija yra geriausias kraštotyrininkės rodiklis. Tai gausus aruodas, kurio vaisiais naudojasi ir naudosis mokslininkai, švietimo bei kultūros darbuotojai, rašytojai, žurnalistai“. 

Mokslų akademijos bibliotekos rank­raštynui M. Čilvinaitė perdavė virš 200 rinkinių, Istorijos instituto Etnografijos skyriui – virš 20, Šiaulių „Aušros“ muziejui – daugiau kaip 40 darbų. 

Etnografė ir kraštotyrininkė dažnai aplankydavo savo gimtąją Upyną. Ji buvo didžiausia skatintoja ir patarėja Klemensui Lovčikui dirbant kraštotyrinį darbą. Graži kūrybinė draugystė M. Čilvinaitę siejo su tuometinės Upynos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vaidilute Jončaite, kuri giliu soviet­mečiu skleidė lietuvybę, tautos papročius, tradicijas ir vadovavo etnografiniam ansambliui „Kukutis“, daug kartų tapusiam respublikinių konkursų laureatu.

1972 m. M. Čilvinaitė parengė „Upynos senovės apybraižą“. Šį darbą ją paskatino parašyti rašytojas Kazys Boruta. Kraštietė teigė: „Jo (K. Borutos – aut. pastaba) skatinimas didele dalimi prisidėjo prie kaupimo medžiagos apie gimtąją Upyną, kėlė iš pasąmonės vaikystės bei jaunystės prisimini­mus“. Tai – neįkainojama M. Čilvinaitės dovana savo tėviškei, žmonėms ir istorijai.

Išgarsinusi mūsų kraštą savo darbais, 1995 m. birželio 28 d. amžinojo poilsio M. Čilvinaitė atgulė Upynos kapinėse, šalia savo protėvių.

Regina MICKUVIENĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Nežinau, ar visi „Šilalės artojo“ skaitytojai tiki mano perteikiama tarpukario JAV lietuvių leidinių informacija. Sakau tai todėl, kad ne vienas faktas, tuo metu atrodęs tikroviškai, šiandien neretai kelia šypseną. Taip jau yra gyvenime – kuo labiau tolstame nuo praeities, tuo dau­giau galimų variantų, tuo mažiau liudytojų. Tačiau nediskutuosime, nevertinsime, galėjo taip būti ar ne, o tiesiog žvelgsime į tolimų laikų istoriją, į tai, kaip ją matė ir aprašė mūsų protėviai. Net jeigu tai bus ir juokinga...

xxx

Štai pavyzdys, nukeliantis mus į Kaltinėnus prieš 130 metų. Gaila, negaliu išsaugoti rašinio kalbos ir stiliaus – skaitytojai paprasčiausiai kai ko net nesuprastų. Kaip rašo „Vienybė lietuvninkų“, 1893-iųjų naktį vienas ūkininkas, nuėjęs į miestelį, paprašė užeigos šeimininko kvortos degtinės. Išgėrė vyriškis ir griuvo negyvas. Smuklininkas, bijodamas atsakomybės, kyštelėjo po keletą rublių kitiems buvusiems girtuoklėliams, kad jie, niekam nematant, išneštų numirėlį laukan. Šie, paėmę lavoną, nunešė prie mūrinės šventoriaus tvoros ir pasodino – esą žmogus meldžiasi. Prašvitus ubagai išvydo kažkokį jų draugą, taip anksti atėjus melstis. Bet, supratę, jog tai sustingęs lavonas, pranešė policijai. Uriadnikas (policijos žemesnysis pareigūnas, puskarininkis), nors viską žinojo, buvo smuklininko papirktas, todėl liepė kūną užkasti... Kaip tuomet pažymėjo „Vienybė lietuvninkų“, šio atsitikimo priežastimi tenykščiai žmonės įvardijo nunuodijimą (nutručijimą). Mat netrukus kitas žmogus toje pačioje užeigoje prigėręs degtinės, namo berėpliodamas į šulinį įžengė, kur galą gavo. Žinutės autorius teigia, jog girtuoklystė Šilalės krašte baisiai paplitusi. Nors nuolat išgirsti apie baisias jos pasekmes, žmonės, neturėdami kitokio užsiėmimo, vien degtinėje ieško pasilinksminimo...         

Kiek kitokie pranešimai iš Šilalės atkeliavo į užjūrį 1904 m. balandžio ir liepos mėnesiais (tekstai beveik nekoreguoti – A. J.).

„Pas mus žiema nuo Kalėdų buvo gera, sniego buvo giliai ant 3 pėdų. Žmonės, kurie turėjo pirkę medžių, galėjo juos lengvai susivežti. Bet dabar žiema baigias ir su rogėmis kelio kaip ir nėr. Žmonės iš pirmesnių metų neužaugimo labai suvargę ir suskurdę. Pašarai labai brangūs: šieno vežimas, sveriantis 2 birkavu, mokasi 9-10 rublių ir to nelabai galima gaut. Uždarbių niekur nėra, išimant skaldymą miestuose malkų, kuom, žinoma, vargdieniai vos užsidirba dienos pramitimą. Ūkininkai dar šeip teip verčiasi, bet, pažvelgus į gyvenimą bežemių, kumečių, tai neišpasakytai skauda širdį. Vargšai beveik niekad duonos neturi, minta putra ir bulvėmis, duonos nusipirkti neįstengia. Tenka man vienur matyti, kaip moteriškė su 4 kūdikiais, pasipylusi gorčių bulvių priekakalyje, kepa ir sako, jog tai esąs visas jos turtas. Klausiu: „Kur gi gausi maisto rytdienai“? Atsakė: ,,Eisiu per kaimus, maž gausiu verpti“...  Reikia žinot, kad gera verpėja uždirba ant dienos 5 kapeikas. Taigi puikus prasimaitinimas! Duonos svaras kaštuoja 4 kapeikas, rugių pūras (24 gorčiai) – 3–4 rubliai. Tai toks mitimas varguolių! Arkliai geri apie mus kaštuoja nuo 100–300 rublių. Bernų algos – nuo 30–100 ant metų. Žemės kas nori pirkti, gali gaut nuo 25–50 dešimtinę (margą). Apšvieta pas mus stovi labai žemai, jokios knygelės, nė laikraščio. Tik vienur mačiau ant sienos išlipdytą perėjusių metų ,,Vienybę lietuvninkų” ir pas vieną kunigą vieną numerį ,,Saulės”. Žmoneliai labai prasti ir nuo kunigų nužeminti. Per pamokslus kunigai bara žmones už švarius pasirėdymus, o ypač už juodas drapanas. Moterims po mirtina nuodėme uždrausta nešioti drabužiai pakeltais pečiais. Burtai ir kitoki visoki prietarai labai plačiai tarpe žmonių viešpatauja. Oras Lietuvos smagus, grynas. Žmonės visi gražūs, buini, raudoni, linksmi. Neturi tik laisvės, kurios, matyti, greit ir nesulauksime mūs mieloje ir brangioje tėvynėje, Lietuvoje. Šiuomi laiku pas mus labai didelis subruzdimas: valdžios tarnai atiminėja šaudykles ir neduoda ant jų „bilieto”. Užginta yra žmonėms susirinkti į pulkelius ir šnekėtis, o ypač apie karę ir kitus naujus dalykus. Tuom valdžia ir parodo, kaip ji yra įbauginta. Nė nuolankūs giedojimai už carą „Te Deum laudamus”, nė nužeminti prašymai atidavimo mums užgrobtų tiesų neprivers maskolišką valdžią pripažinti mūsų tautystę, bet mūsų energiški jos paieškojimai. Juo daugiau carizmas matys sau pasipriešinimo, juo labiau jis sius, šėls, o tas viskas veda jį prie savo paties pražuvimo. Kas jau yra ragavęs liuosybės, t. y. buvęs užrubežyj, tas kad ir pargrįžta Lietuvon, ilgai nepagyvena: kaip nors susitaiso pinigėlių ir sprunka Amerikon ar kur kitur. Jei kas iš lietuvių norėtų gauti sau sveikas ir geras lietuvaites už moteris, gal parvažiuoti ir pasirinkti, nes yra grakščių ir dailių tautos duk­relių. Bet vyrų yra visiškai mažai“, – rašoma 1904 m. balandžio 20-osios užjūrio laik­raštyje iš Šilalės atsiųstame laiš­ke apie tuometę padėtį. 

O štai „Vienybei lietuvninkų“ Eismonto vardu prisistatančio autoriaus atsiųstas laiškas iš Šilalės tų pačių metų liepos 20-ąją: „Orai pas mus iki šiol buvo labai šalti teip, kad dar niekados tuo laiku nebuvo: jau 10 birželio, o dar daugelis ūkininkų neatsėjo visų javų. Augalai ant laukų išrodo visai blogai, ypačiai rugiai. Apie Raseinius tačiau laukai labai puikiai išrodo ir yra viltis, kad gražiai užderės. Šįmet javai teipgi nepigūs: geriausių rugių pūras (24 gorčiai) – 4 rubliai, miežių – 3,50, kviečių – 4, bulvių – 1,20. Darbininkų algos daug mažesnės negu pernai. Už dieną paprastam padieniui moka nuo 60 iki 80 kapeikų. Amatininkai kai kurie uždirba ir daugiau, bet tiems mažai yra darbo. Dabar pas mus Šilalėj pradėjo griaut maldinyčią (bažnyčią), taigi išgirdę žmonės ėmė plaukti iš kitur, tikėdamos gausią darbo, tuom tarpu dar ir vietiniai negali prisimušti, jeigu ir gauna, tai su labai maža mokestimi, nes čia vos temoka 60 kapeikų už dieną su savo maistu. O maistas brangus: kiaulienos svaras siekia nuo 25 iki 35 kapeikų.

Žmonės, išgirdę, kad jau tapo atiduota lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, labai prasidžiugo, kad dabar bus galima liuosai skaityti knygas ir laikraščius. Pas mus lietuviška dvasia dar tebegyvuoja, tik bėda, kad nėra kam ją pajudinti, pažadinti labiaus. Lietuviai jau suprato svarbą vertelgystos, nes štai ir mūsų Šilalėje, nors nedidelis miestelis, jau įsikūrė trys lietuviškos krautuvės, kur pardavinėja visokias smulk­menas. Vargas dar yra su žmonėmis, kurie nešelpia tautiečių, eidami viską pirkti pas žydus, visur lietuvius apjuokiančius. Tauragės miestely jau įsikūrė kooperatyviška lietuvių sankrova (magazinas), kur pradėjus lietuviams darbuotis, sujudo žydai visaip tam užmanymui kenkti, net siuntė visokius prašymus, skundus vyriausybėn, tačiau lietuviai ant savo pastatė – ėjo naktimis, tvėrė draugystę ir nors daug vargo padėjo, šiandien jau krautuvė gražiai baltuoja, pastatyta ant klebono žemės, ir jau pardavinėja kai kuriuos daiktus daug pigiau. Juokai ima žiūrint į mūsų apkerpėjusius alksnynus – bajorus, kurie, nors patys sulig ausų paskendę skolose, žmogų darbininką lietuvį laiko už šunį ir riečia riebius sprandus aukštyn lyginai nutukę arkliai. Paskutiniu laiku, matydami lietuvius ir pinigiškai, ir protiškai už juos aukščiau kylant, pradėjo nežmoniškai ant „klopų” (chalopų – A. J.) siusti, ypač dabar, kada lietuviai atgavo spaudą, mat baisu darosi sutrūnėjusiams mamontams, kada tie ilgai mindžioti „klopai” pradės „poczitati gazety, panic dobrodziju” ir prispirs plikbajorius neštis kur kitur su savo šlėktybe arba bent su ja lysti į žemes it kurmius“. 

xxx

Šiandien, kai Lietuvoje vis šiltėja klimatas, kai sniegas tampa vos ne deficitu, o vaikai jau nežino, kas yra pusnys ir neišvažiuojami keliai (tiesa, šioji žiema tapo išimtimi), tolimų laikų aprašymai įrodo, jog taip buvo ne visada. Pavyzdžiui, 1910 m. gegužės 1-ąją Laukuvą nusiaubė smarkus lietus su ledais. Pasak liudytojų, ledai buvę karvelio kiaulinio didumo. Dar ir kitą dieną galima buvo juos grėbliu stumdyti. Vien langų miestelyje išdaužyta už 30 rublių, be to, gerokai suplakti javai ir vasarojus, kai kur rugiai tiesiog kirste nukirsti. Trijų Degučių kaimo ūkininkų rugiai taip nuniokoti, kad žmonės liko be duonelės...

Beje, tokios stichinės nelaimės šiame krašte nebuvo retos. 1937 m. birželio 21 d. Laukuvos apylinkėje pradėjo pūsti smarkus vėjas ir pasirodė du dideli, vienas prieš kitą einą debesys. Po pusvalandžio pakilo toks viesulas, kokio net seniausi žmonės negalėję atsiminti. Jis nepaprastu greičiu viską pakeliui naikinęs, griovęs namus, daržines, tvartus, malūnus, rovęs ir laužęs storiausius medžius, vartęs tvoras ir telefonų stulpus. Viesulas, kaip vietiniai žmonės pasakojo, prasidėjęs nuo Kaltinėnų ir, vis stiprėdamas, ėjęs Laukuvos ir Tverų kryptimi. Viename kaime ūkininkas buvęs pasistatęs penkias visai geras ir tvirtas trobas ir su meist­rais statęs klėtį. Užėjęs viesulas visas trobas visiškai sugriovęs. Tveruose daug kam stogus bei silpnesnius pastatus perstatęs į kitas vietas arba visai sugriovęs. Ypatingai nukentėję Laukuvos kapinės, kuriose augo labai aukšti ir stori šimtamečiai medžiai, atrodę lyg didžiausių patrankų subombarduoti, beveik visi išlaužyti arba su šaknimis išrauti, krisdami nugriovę daug brangių kryžių ir paminklų. 

Smarki audra su nepaprastai dideliu ūžesiu 1937-ųjų liepos 16-osios popietę kilo Tūbinėse.  Nors siautė tik po­rą minučių, spėjo savo galy­bę parodyti: sugriovė apie 30 trobesių, kai kur tvartuose užmušė gyvulius, labai daug medžių miškuose ir soduose išvertė. Bažnyčios miške išlaužė apie šimtas eglių.

1931 m. gegužės 23 d. Šilalėje užėjęs toks didelis lietus, kad pilte pylė. Per pusant­ros valandos apylinkė tvanksojo vandeny. Kvėdarnoje nunešęs du vieškelio tiltus, išgriovęs Balsių ir Šilalės malūnų pylimus su tiltais, apsėmęs javus, juos visai dumblu apnešęs. 

1935 m. sausio 23-iosios nak­­tį vėtra sugriovusi Šilalės dvaro tvartą, užmušusi du arklius ir sužalojusi daug gyvulių. 

1924 m. gegužę Kaltinėnuose, kaip „Vienybės“ laikraštis rašė, esant giliai sniego, ne tik žmonėms buvo vargo, bet ir žvėrims nelengva.

„Mūsų sodžiaus apylinkėj šią žiemą buvo atsitikimas, kad 13 vilkų vilkstinė papjovė vieną vilką iš savo tarpo. Nubėgus žvėrims, žmonės rado tik galvą ir kailio gabalus, iš kurio dar galės išeiti apykaklė. Jeigu nelaimei šitokia išbadėjusių vilkų vilkstinė būtų žmogų užpuolusi, tai jau sveikas dingęs“, – rašoma tuometėje užjūrio spaudoje. 

1925 m. gruodį „Vienybė“ pranešė, kad Kvėdarnoje visą savaitę stiprokai šalo, purvynus ir pelkes aptraukė ledinė pluta, o gruodžio 1-ąją gerasis dangaus šeimininkas nepašykštėjo tą kietą ledo plutą apdengti storu sniego sluoksniu. Žmonės džiaugiasi, kad išpalaidavo juos iš klampaus purvyno ir kad pataisė gerą rogių kelią, ko jie seniai laukė.

Tai vis – gamtos išdaigos, prieš kurias žmogus dažniausiai yra bejėgis. Tačiau yra ir kitokių nelaimių, kurias sukelia jis pats ir kyla jos dėl aplaidumo ar paprasčiausios kvailystės. Bet apie tai – kitame „Šilalės artojo“ numeryje.

Alvidas JANCEVIČIUS,

žurnalistas, istorikas

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Kur bepasuktum žvilgsnį – į Europos vidurį, Artimuosius bei Viduriniuosius rytus, stebina tokie pat karų ir konfliktų motyvai, kai agresorius sukeičiamas su auka, o atviriems grasinimams surandama išsigalvotų priežasčių. 

Jau ne kartą pateikiau tokią buitinę analogiją: viena ausimi išgirdau, kad dvi kaimynės neva ketina nunuodyti per garsiai lojantį šunelį, todėl prevencijos tikslais smogiu pirmas – išdaužau kaimynės namo langus... Motyvas pagrįstas? Kur gi ne...

Argi ne taip elgėsi Putinas, užpuldamas Ukrainą? Tokių pat motyvų ve­dinas Donaldas Trumpas ėmė atakuoti Iraną. Abi šios „specialiosios karinės operacijos“ įstrigo, atnešusios tautoms ir visam pasauliui nesuskaičiuojamų žmogiškųjų bei ekonominių nuostolių.

O prieš keletą dienų išgirdome, kad Serbijos lyderis Aleksandras Vučičius (Aleksandar Vučić) apkaltino tris kaimynines šalis – Kroatiją, Albaniją ir Kosovą – rengiant Serbijos užpuolimą. Esą jos „tik ir laukia tinkamo momento“, sakė prezidentas per serbų radiją ir televiziją. Jis priminė, jog pernai šios šalys pasirašė saugumo deklaraciją, bet dabar neva ją ketina sulaužyti.

Čia pat nuskambėjo grasinimas: Serbija turi galingą ginkluotę, įskaitant Kinijos ir Rusijos raketas „oras – žemė“, galinčias nuskrieti 400 kilometrų. Be to, jis apkaltino Turkiją, kuri tiekia gink­lus Kosovui, amžinam Belgrado priešui. Kitaip sakant, sviedinys įstumtas į patrankos vamzdį ir laukia savo eilės. 

Kad Balkanai iš tiesų yra pavojingas židinys Europos pietuose, pakanka prisiminti iki 2006 m. egzistavusios Jugoslavijos (JSFR) dalybų laikotarpį. 34 metus šį konglomeratą valdęs Josipas Broz Tito tapo Leonido Brežnevo kopija Balkanuose. Jie net mirė kone vienu metu – 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Šie stagnatoriai suda­rė prielaidas 90-ųjų pradžios pokyčiams: vienas – SSRS subyrėjimui, kitas – karams Slovėnijoje, Kroatijoje, Bosnijoje, vėliau konfliktams Kosove (į šį aktyviai įsikišo NATO), Makedonijoje ir Pietų Serbijoje.

Dabar Putino bičiulis eskaluoja tą pačią jo šalies sunaikinimo temą. Sunku patikėti, kad, pavyzdžiui, tik iš dalies kaip nepriklausoma valstybė pripažintas, šešis kartus pagal plotą už Lietuvą mažesnis, net prie jūros neprieinantis Kosovas gali grasinti 7 mln. gyventojų turinčiai „motinėlei“ Serbijai...

Kuba – ypatingas JAV objektas. D. Trumpo ketinimai nuversti komunistinę Kubos valdžią taip paveikė jos prezidentą Miguelį Diazą-Canelį, jog šis puolė „dialogo keliu ieškoti sprendimų dvišaliams mūsų šalių skirtumams įveikti“. O juk sausį Laisvės salai įvedęs naftos embargą, D. Trumpas taip pat tvirtino, kad ji kelia grėsmę visam Karibų jūros regionui. Venesuelos lyderio  Nicolas‘o Maduro pagrobimas tik sustiprino Vašingtono retoriką...

Bet diktatorių teorijos apie kaimyninių šalių keliamas pražūtingas grėsmes dažniausiai, kartais po ilgo laiko, sprogsta lyg muilo burbulas. Putinas prieš Ukrainą kariauja jau ketverius metus ir tėra užgrobęs vos penktadalį jos teritorijos. Rodos, tik jo politinis ginklanešys Medvedevas savo bauginančiose rašliavose tiki galutiniu šio karo rezultatu, kurį dar prieš 2022-ųjų vasarį iškėlė Kremliaus vadeiva. Dabar Maskva laižo D. Trumpui batus, kad tik šis kaip reikiant nepaspaustų Putino režimo. Tačiau pastarasis, atrodo, gali būti ramus: JAV prezidentas vėl prakalbo apie Volodymyro Zelenskio nenorą siekti taikos, o Putinas neva priešingai – esąs taikos balandis...

Vašingtonui nesiseka Viduriniuosiuose rytuose. Jei dar Gazoje pavyko laikinai numalšinti dešimtmečius siautėjantį gaisrą (o čia juk Izraeliui ir jo draugystei su JAV grėsė nenaudėliai palestiniečiai), tai Irane D. Trumpas stringa. Pasaulis pradeda abejoti, ar nuolatinės žvalgybos ataskaitos apie Irano branduolinę grėsmę yra pagrįstos. Sąjungininkai nesiunčia savo laivų į Hormūzo sąsiaurį, kuriuo gabenama apie 20–25 proc. pasaulio naftos. Vadinasi, ir atakų prieš Teheraną motyvai yra silpnučiai. Tuo labiau, jog arabų šalių pasyvumas ir didžiulė žala pasaulio energetikai verčia manyti, kad D. Trumpui tikėtis Nobelio taikos premijos – bergždžias reikalas.

Diktatoriškų režimų šnekų apie mirtinas grėsmes ir jų agresyvių veiksmų negalima automatiškai pritaikyti, pavyzdžiui, Lietuvos vidaus retorikai. Mes juk turime istorinę patirtį. Tačiau nuolatinės kalbos apie jau neva rytoj rengiamą puolimą iš Baltarusijos teritorijos, remiantis kad ir Lukašenkos bauginimais apie militaristinius Vilniaus ketinimus, Suvalkų koridoriaus ar Kaliningrado srities tik didina paniką ir realiai neprisideda prie būtino pasirengimo galimam karui. Gal nebe reikalo V. Zelenskis prieš Rusijos invaziją visus ramino...

Kitaip sakant, jei grįžtume prie alegorijos, tas aklas prevencinis smūgis kaimynei, išgirdus vien jos kalbas, atrodo nepagrįstas, kvailas ir pražūtingas. Bet kas to išmokys pasaulio agresorius?

Česlovas IŠKAUSKAS

Finansų ekspertai akcentuoja, kad, norint išėjus į pensiją jaustis finansiškai saugiai ir pernelyg nekeisti savo gyvenimo bei įpročių, rekomenduojama gauti maždaug 70-80 proc. įprastinių pajamų siekiančią pensiją. Bet bent jau kol kas ji nesiekia nė 40 proc. Ir nors politikai bei valdi­ninkai, kalbėdami apie pensijas, nuolat pabrėžia, kad jos sparčiai didėja, ir nurodo vidutinės senatvės pensijos dydį visoje Lietuvoje, vis tik iš tiesų pensijos, pri­klausomai nuo gyvenamosios vie­tos, gali gerokai skirtis. O ta­da kyla klausimas, ar jos iš tik­rųjų atitinka gyventojų poreikius.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 20