Šilalėje startuoja naujas verslumo ska­tinimo projektas „Verslo gilė“. Ši iniciatyva skirta svarstantiems apie nuosavą veiklą, ieškantiems krypties, turintiems dar tik besiformuojančią verslo idėją ar jau žengusiems pirmuosius žingsnius verslumo keliu. Programos tikslas – stiprinti regiono ekonominį aktyvumą, mažinti nedarbą ir sukurti realias sąlygas jaunam verslui augti. 

„Verslo gilė“ yra orientuojama į darbingo amžiaus gyventojus ir jauno verslo subjektus, veikiančius Šilalėje. Šis projektas nėra vien mokymų ciklas, tai yra nuosekliai suplanuotas procesas, kuriame dalyviai pradės nuo idėjos formavimo bei jos išgryninimo iki praktinių įgyvendinimų, t.y. prog­rama sujungia teorines žinias, darbą su ekspertais, bei pagalbą verslo pradžiai, leidžiančią verslo sumanymus realizuoti. Projekto metu vyks mokymai ir intensyvūs pasiruošimo etapai, kurių metu dalyviai gilins žinias apie verslo idėjų generavimą, verslo modelių kūrimą, finansų valdymo pagrindus, verslo planavimą, marketingą ir pardavimus, taip pat teisinius bei finansų planavimo klausimus. Didžiausias dėmesys bus skiriamas praktikai – dalyviai ne tik klausysis teorinių paskaitų, bet ir dirbs su savo verslo idėjomis, analizuos kintančią rinką, rengs verslo modelius, planuos išteklius, kurs savo verslo idėjos reklamą bei pristatys pasiektus rezultatus ekspertams.

Viena svarbiausių „Verslo gilės“ programos dalių – parama. Net 20-čiai atrinktų jauno verslo subjektų bus suteiktos veiklos pradžiai reikalingos priemonės: kompiuterinė technika su programine įranga, pradinis buhalterinių paslaugų paketas, pirmoji reklaminė kampanija socialiniuose tinkluose. 

Iniciatyva yra orientuojama į verslumo stiprinimą ir galimybių plėtrą tiems, kurie svarsto apie nuosava veiklą. Ne viena idėja taip ir lieka neįgyvendinta ne dėl ryžto stokos, o dėl aiškaus kelio, praktinių žinių ar pradžiai reikalingų išteklių trūkumo. „Verslo gilė“ sieks sudaryti kuo geresnes sąlygas, kad šias kliūtis įveikti taptų lengviau.

Pirmasis informacinis susitikimas Šilalėje, kurio metu išsamiai pristatysime projekto galimybes, atrankos tvarką, mokymų prog­ramą bei dalyviams teikiamą paramą, vyks rugsėjo 10 d., 18 val., restorane „Meldai“.

Turi verslo idėją arba jauną verslą? Kviečiame dalyvauti mokymuose ir teikti savo idėjas, kurias pamatys visa Lietuva. Dalyvio anketa https://forms.gle/CwFDRBfk83R4UL5D8; renginio nuoroda https://fb.me/e/4sNkn0dZT; Facebook puslapis https://fb.me/e/5BaAC0PeB.

Informacinis rėmėjas „Šilalės artojas“.

UAB „TKP” inform.

Rugsėjo 5-ąją 21 valandą Klaipėdos festivalį vainikuos vienas ryškiausių britų kompozitoriaus Karl Jenkins kūrinių – „Symphonic Adiemus“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salė „Jūra“ vienam vakarui taps didžiule scena, kurioje susitiks KVMT simfoninis orkestras ir gausios Vakarų Lietuvos chorinės pajėgos. Tai nemokamas festivalio renginys, dovanojamas Klaipėdos bendruomenei, kviečiantis patirti muziką kaip bendrystę.

Šiame interviu su KVMT vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu pasakojame apie „Symphonic Adiemus“ mastą, jo muzikinę ir emocinę architektūrą, dirigento atsakomybę valdant didžiules atlikėjų pajėgas bei šio kūrinio svarbą Klaipėdos festivaliui.

Klaipėdos festivalis kasmet tampa svarbia Vakarų Lietuvos, o ypač miesto, kultūrine platforma. Kokią žinutę šiemet siunčiate Klaipėdos bendruomenei?

Reikėtų nepamiršti, kad „Klaipėdos festivalis“ nėra toks jau naujadaras uostamiesčio kultūriniame gyvenime – daugelį metų KVMT, vadovaujamas maestro Stasio Domarko, rengė tarptautinį festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kurio metu klaipėdiečiams ir miesto svečiams buvo siūlomi simfoninės muzikos vakarai, operečių bei operų premjeros. To meto festivaliuose pasirodė ne tik žymūs Lietuvos atlikėjai – dainininkai, solistai, dirigentai, bet ir menininkai iš užsienio.

Šiuo metu tai „Klaipėdos festivalis“, pasikeitus pavadinimui, daugeliui ilgamečių klausytojų ir žiūrovų asocijuojasi su „Muzikiniais rugpjūčiais pajūryje“ – ir tai visiškai natūralu. Festivalis kasmet keičiasi, ir tai yra įdomu. Kiekvienas festivalis, tikiu, atneša mūsų miestui naujo vėjo, naujų įspūdžių, pažinčių ir susitikimų ne tik scenoje, bet ir klausytojų gretose.

Kviečiu visus, kurie atvyksta pasisvečiuoti į Klaipėdą – tiek lietuvius, tiek užsieniečius – pasinerti į mūsų gražiojo uostamiesčio pulsą! Linkiu kiekvienam pamaitinti savo protą, sielą ir širdį muzika ir vaizdu!

„Symphonic Adiemus“ yra kūrinys, išaugęs į pasaulinį fenomeną. Kas Jums, kaip dirigentui, šiame kūrinyje atrodo esmingiausia – muzikinė, emocinė ar filosofinė jo dimensija?

Šis Karlo Jenkinso opusas – vienas žinomiausių jo kūrinių, drįsčiau teigti, pasaulyje. Negalėčiau išskirti, kuri iš šių dimensijų yra esmingiausia ar svarbiausia. Visą kūrinį matau kaip vientisą istoriją, kurioje telpa ir atsiskleidžia žmogaus bei žmonijos gyvenimo patirtis – su visomis emocijomis, neaplenkiant ir maldos reikšmės.

K. Jenkinsas sukūrė savitą „kalbą“, paremtą melodija, o ne žodžiais. Kaip toks sprendimas keičia choro ir orkestro užduotis?

Kompozitoriaus sukurtą muziką atskleisiu per jos komponavimo formą, dinaminę bei emocinę kardiogramą. Ji yra labai plataus spektro – nuo subtilių melodinių linijų iki griaudėjančių visų atlikėjų kulminacijų. Tikiuosi, kad pavyks klausytojams perteikti kompozitoriaus sumanymus per teisingai perskaitytą partitūrą.

Kūrinio pavadinimas siejamas su lotynišku „adeamus“ – „priartėjimu“?

Gyvename nuolat besikeičiančiame pasaulyje – gaila, kad ne visi pokyčiai geri…

Šiam koncertui suburti chorai iš Vakarų Lietuvos regiono. Kodėl pasirinkta būtent tokia jungtinė atlikėjų struktūra ir ką ji leidžia pasiekti muzikine prasme?

Tai kolektyvai iš arčiausiai esančių miestų – Palangos, Kretingos ir, žinoma, Klaipėdos.

Jungtinio, masyvaus choro reikalauja kūrinio partitūra, parašyta pilnam simfoniniam orkestrui su gausia perkusijos grupe – tam, kad būtų pasiektas tinkamas garsinis balansas. Choras turi būti stiprus tiek balso emisijos prasme, tiek fizinės ištvermės požiūriu.

Kuo, Jūsų manymu, išsiskiria kiekvienas iš dalyvaujančių chorų – „Aukuras“, „Cantare“, „Kristalė“ ir Palangos kamerinis choras – ir kaip jų skirtingos tapatybės susilies bendrame skambesyje?

Chorai iki pirmojo susitikimo su orkestru turės bendrą repeticiją, kurioje visų chorų dainininkų balsai ir jungsis į vieną, spalvingą skambesį. Šie kolektyvai ankstesniuose savo koncertuose jau yra susitikę, tad šis bendras darbas nebus pirmas.

Ko „Symphonic Adiemus“ reikalauja iš dirigento – tai techninis ar emocinis iššūkis?

Kaip ir kiekvienas darbas su dideliu atlikėjų skaičiumi, „Symphonic Adiemus“ iš dirigento reikalauja visų jėgų – maksimalios koncentracijos, blaivaus, šalto proto ir kartu karštos, degančios širdies.

Kaip vyksta pasiruošimas tokio didžiulio kūrinio atlikimui – kai scenoje susitinka simfoninis orkestras ir keli chorai? Kur slypi didžiausi organizaciniai ir muzikiniai suderinimo iššūkiai?

Pasiruošimas – kiekvieno dalyvaujančio kolektyvo vadovo ir jo narių atsakomybė. Visi žinome, ką ir kaip daryti: kiekvienas vadovas, įvertinęs savo kolektyvo pajėgumą, suplanuoja laiką, per kurį šis opusas turi būti surepetuotas ir parengtas pirmajai bendrai repeticijai bei pagrindiniam įvykiui – koncertui. Organizaciniai reikalai sprendžiami gerokai anksčiau, o muzikiniai – visiems susitikus kartu.

Ko reikėtų palinkėti?

O kalbant apie palinkėjimus – atlikėjams visada galima palinkėti geros nuotaikos, klausytojams - gerų emocijų, o visiems kartu ramaus, šilto rugsėjo vakaro.

Kuo, Jūsų manymu, Klaipėdos festivalio nemokami, bendruomenei skirti renginiai yra svarbūs miesto kultūriniam gyvenimui?

Manau, kad tokie susitikimai labai artina ir jungia miestiečius, o atvykusiems svečiams leidžia pajusti Klaipėdos dvasią. Linkėčiau tokių susitikimų kuo daugiau.

Kaip šis koncertas įsirašo į Jūsų, kaip KVMT vyriausiojo dirigento, kūrybinę liniją?

Aš nerašau savo metraščio – visus darbus, kuriuose dirbu, į kuriuos esu paskiriamas ar pats apsiimu kurti, atlieku pilna jėga, iki galo, „iki dugno“. Dirbu taip, kad galėčiau ir turėčiau kuo pasidžiaugti, kad galėčiau sau pasakyti: „ne tik Elbės filharmonijoje ar Vilniuje, Kaune skamba geri koncertai, o teatruose gražūs pastatymai – Klaipėda taip pat skamba! Ir skamba pilna širdimi, keldama žmogų to amžinojo gėrio link!

Kalbino Žaneta Skersytė

Net ir praėjus porai savaičių po rugpjūčio 22-ąją šalyje siautėjusios audros, dalis gyventojų tebejaučia jos padarinius. „Meteo LT” patvirtino: tai buvo smarkiausia fiksuota audra šią vasarą. Kai kur Lietuvoje per pusę paros iškrito beveik viso rugpjūčio mėnesio kritulių kiekis, o Laukuvos automatinėje meteorologijos stotyje užfiksuotas stichinis pavojingumo lygis. Tačiau pats miestelis išliko nepaliestas stichijos. Ilgametė orų stebėtoja laukuviškė Audronė Evčenkienė tuo nesistebi – Laukuva aukštai, nuo jos nuteka bet koks vanduo.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Jau ne pirmus metus „Šilalės artojas“ sulaukia gyventojų nusiskundimų dėl mieste keistai išrikiuotų vazonų. Pasak šilališkių, viduryje šaligatvio sustatyti masyvūs vazonai ne tik trukdo pėstiesiems – pro juos sudėtinga prasibrauti mamoms su vežimėliais, žmonėms, turin­tiems judėjimo sunkumų, o didesnius nešulius nešantys gyventojai neretai priversti rinktis važiuojamąją dalį.  Tokia situacija gali kelti realų pavojų ir eismo saugumui. Kadangi į gyventojų pastabas iki šiol nebuvo reaguojama, šilališkiai tikisi, jog artėjant rinkimams, valdžia pagaliau atkreips į tai dėmesį.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Keturiolika metų puoselėta Šilalės maltiečių tradicija nuvežti neįgaliuosius ir sunkiai gyvenančius senjorus į Didžiuosius Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus Šiluvoje šiemet ir vėl sulaukė Šilalės savivaldybės kliūčių. Valdininkai dangstosi įstatymais ir siūlo maltiečiams rašyti projektus, puikiai žinodami, kad Maltos ordino pagalbos tarnybai priklausantys entuziastai neturi sąskaitos banke ir pagal savivaldybės nustatytą tvarką paramos iš Nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondo gauti negali.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Lietuvos paštas skelbia paštomatų tinklo plėtrą. Žadama, jog ji pasieks ir Šilalę. Paštomatai įrengiami vie­toj pašto skyrių, kurių rajone, išskyrus pačią Šilalę, neliko dar 2022 m. Tačiau fizines viešąsias paslaugas keičiančios skaitmeninės ar automatizuotos alternatyvos ne visiems gyventojams reiškia patogumą ir pažangą. Daliai jų, ypač vyresnio amžiaus, gyvenantiems kaime, modernizavimas tampa dar viena atskirties forma.

Jūratė KIELĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Torpėmio darbai neapsiribojo vien durpių iškasimu. Kad visa dienos eiga nesustotų, reikėjo iš anksto suderinti žmones, arklius, vežimus, padargus ir, svarbiausia, tinkamai parinkti laiką. Nuo to priklausė ne tik darbo sparta, bet ir iškastų durpių kokybė.

Kad darbas nesustotų 

Paskleista ant dirvono ir gerai išminta torpių masė ilgai džiūsta, todėl jų kasimu dažniausiai buvo užsiimama ant­roje birželio pusėje, kai Lietuvoje paprastai būna vienas šilčiausių laikotarpių. Tuo metu apsausėdavo pelkės, išdžiūdavo upeliukai, net Traukšlyje vandens likdavo tik gilesnėse vietose – duburkėse, kur vaikų ir paauglių džiaugsmui susitelkdavo žuvys.

Dažniausiai torpėmis vykdavo vieną dieną: iki pietų buvo kasamos ir vežamos torpės, po pietų jos minamos, o vakare vykdavo patalkė. Mat tokiam darbui reikėdavo nemažos talkos – beveik dešimties žmonių. Ne kiekvienam ūkyje ir visi reikalingai padargai būdavo: vieni turėjo lovį, kiti – volą. Ne visi laikė ir porą arklių, nors torpių kasimo sparta reikalavo mažiausiai dviejų dvikinkių vežimų, taigi keturių arklių. Todėl darbams reikėjo ne tik pasirengimo, bet ir kaimynų susitarimo. Mūsų šeimai dėl to prob­lemų nekildavo – kaimynystėje gyveno trys tėvo brolių šeimos ir mamos motinos šeima, tad talkininkų netrūko. Gal todėl kasmet, birželio 28-ąją, Pet­rinių išvakarėse, mat tėvas buvo Petras, užvirdavo darbas.

Beje, derkintiškiai gimtadienių praktiškai nešvęsdavo – labiau buvo paplitę vardadieniai, o šventė prasidėdavo išvakarėse, kai varduvininko namų durys būdavo puošiamos vainiku ar beržo šakomis. Daugelis net nežinodavo tikslios savo gimimo dienos, o vardadienį žinojo visi.

Nuo šachtos iki vežimo

Birželio ir liepos sandūroje tiek dirbama žemė, tiek drėg­nos ar pelkėtos vietos būdavo santykinai sausesnės. Nors abu šie mėnesiai Lietuvoje nėra patys sausiausi kritulių požiūriu, torpėmiui tai buvo tinkamiausias laikas. Kad kasimas vyktų be pertraukų, optimalu buvo turėti bent du dvikinkius vežimus su stipriais arkliais: kol vienu nuveždavo iškastas torpes ir jas išversdavo ant dirvono, kitas būdavo pripildomas. Vis dėlto kartais tekdavo vežti ir 200–300 metrų. Tokiu atveju prireikdavo net trijų dvikinkių, kad kasimas nesustotų ir iki pietų dirvonas būtų padengtas reikiamo storio torpių sluoksniu.

Tėvų torpynėliuose šachtos siekdavo maždaug 1,5–2 metrų gylį. Baigus kasti vieną, slenkstis taip pat būdavo nukasamas kiek įmanoma daugiau, o vanduo netrukus pripildydavo naująją šachtą. Laikui bėgant, slenksčio likučius suardydavo vanduo, ir torpynė tapdavo vientisu baseinu. Vaikai, žinoma, nepraleisdavo progos tuo pasinaudoti ir torpynėse kartais pasimaudyti. Pamenu, skaidraus vandens maudynvietę buvome susiformavę kaimyno Pranciškaus Šidlausko torpynėje. Ji mums tarnavo net kelerius metus.

Durpes mindavo visas kiemas 

Pradedant pasakojimą apie mynimo etapą, verta dar kartą grįžti prie žodžių kilmės. Kodėl derkintiškių torpėmio procesas vadinamas mynimu? Atsakymas paprastas – nuo žodžio minti. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne pateikiama net 12 šio žodžio reikšmių, o mums svarbi šeštoji – kojomis maišyti molį ar durpes. Ant durpėmis padengto ploto sueidavo suaugusieji, vaikai, paaugliai, kartais būdavo pasitelkiami ir ark­liai. Taip vaikščiojant durpių masė būdavo minkoma. Kai kada papildomai naudoti ir mediniai mintuvai – į grūstuvę panašūs įrankiai. Vėliau atsirado specialus volas.

Beje, panašiai senovės vyndariai traiškydavo vynuoges – manau, skaitytojai prisimena, kaip tai buvo vaizduojama Homero „Odisėjoje“.

Žodį mynimas derkintiškiai vartojo dviem prasmėmis, kurios skyrėsi kirčio vieta. My­ni̇̀mas reiškė durpių smulkinimo, homogenizavimo ir volavimo, pilant vandenį, procesą, o mýnimas – visą sumintomis torpėmis padengtą plotą. Vaikus labai masindavo į gražiai išlygintą masę įbristi ar bent kyštelėti koją. Išgirsdavome: „Šalin nuo mýnimo mynimo, nelipkit į mýnimą!“

Mynimu darbas nesibaigdavo – laukdavo ilgas ir nuo oro priklausantis džiovinimo etapas. Saulėtu ir vėjuotu oru torpės džiūdavo gana greitai. Maždaug po savaitės, priklausomai nuo oro, briketai jau atsiskirdavo vienas nuo kito, tačiau dar būdavo per minkšti vežti ar krauti į didesnes krūvas. Todėl juos tekdavo apversti ant šono ir palikti toliau džiūti. Tas vartymas daugiausia tekdavo vaikams ir paaugliams.

Po darbo – dainos ir zorė 

Daugelis kaimo darbų – rugiapjūtė, javų kūlimas iki kombainų atsiradimo, kartais ir šienapjūtė, linų mynimas, bulviakasis bei torpėmis – būdavo atliekami ne vienos šeimos jėgomis. Į talką pasikviesdavo kaimynus. Bet talkos keldavo nemažai rūpesčių šeimininkėms, nes sunkus fizinis darbas reikalavo sočiai ir dažnai pavalgyti. Per torpėmį darbininkai būdavo maitinami mažiausiai penkis kartus, pradedant pusryčiais 6–7 val., ir vakariene apie 19 val., kuri  pereidavo į patalkės vaišes. Karštą dieną dirbant sunkų darbą reikėdavo ir daug gerti. Iš anksto būdavo paruošiama duonos gira arba vėsus vanduo, paskanintas džiovinta duona, atšaldytas pienas, rūgpienis, limonadas. Pietums svarbiu patiekalu būdavo cepelinai su mėsos, varškės ar morkų įdaru. Bent kartą talkininkai būdavo vaišinami troškinta mėsa su bulvėmis. Kai kada kepdavo ir kugelį ar vėdarus.

Vaikams torpėmis buvo svarbus įvykis, tačiau smagiausia jo dalis prasidėdavo vakare, per patalkę. Būdavo skanėstų, talkininkams kiek išgėrus pasigirsdavo dainos, o neretai atsirasdavo ir muzikantas. Prasidėdavo zorė – kaimo šokiai. Beje, Derkintų ir aplinkinių kaimų žmonės mėgo dainuoti ir šokti, reikalui esant, susiburdavo ir muzikantų grupė. Zorių vieta keisdavosi – vieną savaitgalį vykdavo viename ūkyje, kitą – kitame, vasarą visi šokdavo lauke, o žiemą – stipresnių ūkių didesnėse trobose.

Talkos, šokiai, žmonių susibūrimai giedant kalnus ar mojus (mojavos – gegužinės maldos) buvo ne vien pramoga. Jie, mano manymu, turėjo didelę reikšmę augančiam jaunimui. Vaikai ir paaugliai iš bend­ro darbo, šventimo ir linksminimosi parsinešdavo stiprų bend­rystės bei saugumo jausmą. Tas jausmas nebuvo nuslopęs net neramiais pokario metais, kai dar buvo gyvas neseniai praūžusio karo prisiminimas, kai vyko trėmimai, partizanų susirėmimai su stribais (jų Šilalėje santykinai buvo nedaug). Galvoju, jog toks gyvenimas ir jo perturbacijos padėjo mums, kaimo vaikams, tuos neramius laikus išgyventi ramiau, o gal ir tapti atsparesniems vėlesniems išbandymams.

Albinas BAGDONAS

Archyvų iliustracijos

Tokių košmariškų oro atakų kaip pastarosiomis dienomis Ukrainos sostinė per visą karą  dar nebuvo patyrusi. Keturias paras, naktį ir dieną, Kyjivas buvo tero­rizuojamas reaktyviniais dronais, sostinės priemiesčiuose degė keliasdešimt didžiųjų prekybos įmonių sandėlių, o dėl pasklidusių tirštų dūmų buvo prašoma neiti į lauką, neatidaryti langų. 

Tai, kas Kyjive dėjosi praėjusią savaitę, reikėtų vadinti miesto paralyžiumi. Dėl sprogimų ir gaisrų sostinės pakraščiuose esančiuose sandėliuose buvo uždaryta viena met­ro linija, o kitos dvi sutrumpintos. Tai sukėlė milžiniškas grūstis autobusų stotelėse, formavosi didžiuliai eismo kamščiai. Susisiekimas dar labiau komplikavosi, uždarius autostradą bei sustabdžius traukinių eismą. Kai kurie traukiniai vėlavo net 17 valandų, o artimuosius stotyse norėję pasitikti žmonės negalėjo iki ten nusigauti. Kitą dieną situacija kiek pagerėjo, tačiau vakare dėl sprogimų šaudmenų saugykloje Mylos kaime, šalia Kyjivo, vėl buvo uždaryta autostrada, jungianti sostinę su Vakarų Ukraina.

Sprogimai Myloje, nutolusioje apie 25 kilometrus nuo sostinės, tęsėsi visą parą ir apgadino arba visai sudegino beveik 200 namų. Liūdniausia, jog ugnyje žuvo 38 žmonės, 4 laikomi dingę be žinios, o daugiau kaip pusšimtis gydomi ligoninėse. Faktą, jog pažeisdami įstatymus, šalia gyvenamųjų namų, buvusioje vaisių bei daržovių saugyk­loje, vienos karinės brigados atstovai įrengė slaptą šaudmenų sandėlį, pasmerkė prezidentas Volodymyras Zelenskis, o prokuratūra pradėjo baudžiamąją bylą. Anot prezidento, panaši tragedija, liepos 6 d. įvykusi Vyšnevės kaime, šalia Kyjivo, turėjo tapti perspėjimu, kad taip negalima elgtis, tačiau iš to nebuvo pasimokyta.

Vyšnevėje priešo dronams pataikius į vienos gamyklos sandėliuose neteisėtai laikomus šaudmenis, sudegė beveik 300 namų, žuvo 9 civiliai. Mylos kaime dauguma žuvusiųjų buvo sunkiai vaikštantys arba gulintys pensininkai, gyvenę pensionate „Gerieji namai“. Paaiškėjo, kad iš 42 pensionato gyventojų sudegė 31. Dar 3 žuvo name priešais, 3 – gatvėje, vienas – automobilyje. Žuvo ir Dmitrivkos apylinkės, kuriai priklausė Milos kaimas, seniūnas Sergijus Koreckis. Vyriškis į nelaimės vietą atskubėjo vienas pirmųjų ir didvyriškai puolė į pensionato vidų gelbėti senolių, tačiau ugnyje žuvo pats.

Už neleistiną šaudmenų sandėliavimą šalia gyvenamųjų namų atsakingi asmenys bus nubausti, tačiau visiems akivaizdu, jog tikrieji tragedijos kaltininkai yra Kremliaus valdovai. Mat jeigu ne jų pradėtas ir penktus metus vykdomas Ukrainos bombardavimas, ši nelaimė nebūtų nutikusi. Ukrainoje civiliai žūva kasdien. Kyjive šeštadienį žuvo 2 ir 14 metų mergaitės. Pirmoji žuvo nuo skeveldrų, kai su mama vaikščiojo parke Obolonės mikrorajone, o šalia smogė dronas. 14-metė paauglė žuvo, dronui pataikius į privatų namą. Tuo tarpu Chersono mieste dronas pražudė dviračiu į parduotuvę važiavusį jaunuolį.

Sekmadienį, ketvirtą nesibaigiančių atakų dieną, tik sąlygiškai galima vadinti ramesne. Mat oro sirenos gaudė kelias valandas, aidėjo gynėjų šūviai į dronus bei pastarųjų sukelti sprogimai. Degė 12 aukštų namas ir pastatai keturiuose mikrorajonuose. Iki tol panašias nesibaigiančias atakas išgyvendavo didieji pafrontės miestai – Charkivas, Chersonas, Sumai, Zaporižė. Ukrainos karo ekspertai spėja, kad, pasinaudodama tuo, jog Kyjvui pritrūko gynybinių raketų, Maskva nusprendė nesibaigiančiomis atakomis į sostinę sukelti gyventojų paniką bei savo vadovybės kritiką. Negalėdama fronte įveikti gynėjų, Maskva nusprendė Ukrainą „parklupdyti“ teroro atakomis.

Šalies žemės ūkio ministras Tarasas Vy­sockis penktadienį pripažino, jog okupantai sunaikino 90 proc. logistikos sandėlių. Dėl to kai kurie prekybos tinklai ėmė riboti maisto prekių pardavimą. Populiariose žemų kainų parduotuvėse ATB nuo praėjusios savaitės galima įsigyti ribotą kiekį aliejaus, acto, kiaušinių, konservų, kruopų, miltų gaminių ir t. t. Lietuviško kapitalo parduotuvėse „Novus“ ant tuščių lentynų pasirodė lentelės su užrašu „Šiuos produktus sunaikino Rusija, bet netrukus vėl pristatysime”. Po to, kai praėjusį savaitgalį buvo sudeginta keliasdešimt didelių sandėlių prie Kyjivo, prekių deficitas parduotuvėse gali ne mažėti, bet didėti.

Radijo stotyje „Suspilne“ pasisakęs žvalgybos karininkas, buvęs policijos majoras Denisas Jaroslavskis paaiškino, kokia yra nauja Maskvos taktika, atakuojant Kyjivą. Analitiko teigimu, anksčiau sostinė buvo apšaudoma 2–3 kartus per mėnesį, pasiunčiant po 300–600 dronų bei 15–40 raketų. Dabar ji terorizuojama kas porą valandų, pasiunčiant po 15–20 reaktyvinių dronų. 

D. Jaroslavskio teigimu, Kyjivą praėjusią savaitę Maskva terorizavo patobulintais penktosios kartos reaktyviniais dronais „Geran“, kurie skrenda 3–3,5 km aukštyje vidutinišku 500 km per valandą greičiu, o po to staiga sminga žemyn. Mobilios gynėjų grupės, apginkluotos tanketėmis bei specialiais šautuvais, nebepajėgia jų numušti. Numušimui reikėtų raketų, tačiau jos yra keliolika kartų brangesnės ir jų trūksta.

D. Jaroslavskis priminė, kad Ukrainos kariai fronte ne tik sustabdė priešo puolimą, bet ir po truputį atsiima užgrobtas žemes. Be to, ukrainiečiai dronais sėkmingai naikina Rusijos naftos bei karo pramonės įmones, o tai siutina Maskvą. Tačiau jis pripažino, kad Rusija dronų pasigamina daugiau ir sugeba juos kas kelis mėnesius modernizuoti, o tai apsunkina jų pastebėjimą bei numušimą.

D. Jaroslavskis prasitarė, jog Ukrainos žvalgyba turi duomenų, kad, siekdama sukelti paniką Kyjive, Maskva planuoja bombarduoti ne tik elektrines, bet ir susprogdinti 1–2 tiltus, jungiančius miestą. Tai sostinės funkcionavimą labai apsunkintų.

Pirmoji rugsėjo savaitė paliudys, ar Mask­va tęs Kyjivo terorizavimą ir kaip į tai reaguos vietos gyventojai bei Ukrainą remiančios šalys. Tai, jog situacija tampa labiau įtempta, liudija JAV ambasados Kyjive sprendimas atnaujinti rekomendacijas tautiečiams nevažiuoti į Ukrainą dėl suaktyvėjusių karo veiksmų. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pasaulio galingieji žaidžia savo žaidimus. Kitiems, tokiems kaip Lietuva, belieka už aikštelės vartų padavinėti kamuolį. Tokia tikrovė. „Ir nieko čia nepadarysi“, – skėsteli rankomis tūlas pilietis. Netgi patyręs politologas diskusijų festivalyje „Būtent!“ Bernardinų sode Vilniuje sako: mes per maži... Ar tikrai taip?

Amerikos Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) vadovo skrydis per Rygą į Maskvą vėl privertė įsitikinti, kad nesame jų „smėlio dėžės“ žaidėjai. Dėl šio vizito tikslų ir rezultatų dūzgianti Europa iki šiol nesiliauja spėlioti, kas ką galėjo pasakyti, kodėl Donaldas Trumpas nusiuntė būtent žvalgybos vadovą, kodėl pasiųstas didžiulis karinis transporto lėktuvas, kodėl per Latvijos sostinę, kodėl nesusitiko su Putinu, galų gale, ką slėpė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, taip vėliau ir suprantamai nepaaiškinęs, nors žadėjo, to mįslingo vizito esmės. 

Kiekvienas esame sąmokslo teorijų mėgėjas ir skatintojas. Galima pasitelkti istoriją ir tiesti paraleles su 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo – Ribentropo paktu bei rugsėjo 28 d. pasirašytais papildomais slaptaisiais protokolais. Galima priminti programinę Putino kalbą 43-iojoje Miuncheno saugumo konferencijoje 2007-ųjų vasarį, kur jis atvirai pagrasino Vakarams, konkrečiai – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, branduoliniu ginklu. Politologai pateikia 2008 m. karinėmis pratybomis pridengtą intervenciją į Sakartvelą ir dviejų jo respublikų atplėšimą. O netrukus, 2014 m., prasidėjo invazija į Ukrainą ir Krymo aneksija...

Vienoje televizijos laidoje buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius nukirto kaip kirviu: užtenka fantazuoti, nes mes nieko nežinome, apie ką CŽA vadovas kalbėjo Maskvoje. Įtarimą kelia ir labiausiai

paplitusi Amerikos žiniasklaidos išplatinta žinia, esą agentūros direktorius Johnas Lee Ratcliffe‘as perspėjo Kremlių nepulti NATO šalių ir paragino atnaujinti derybas dėl taikos Ukrainoje. Argumentų „prieš“ ją daugiau negu „už“. Bent jau toks, jog didžiulį karinį transporto lėktuvą siųsti už tūkstančių kilometrų tik tam, kad Maskvoje pasikalbėtų su Rusijos saugumo pareigūnais, net ne su pačiu Putinu? 

Labiau tikėtina vieno ukrainiečių portalo versija, kad greičiausiai krovininiu lėktuvu „Boeing C-17 Globemaster“ atvežta nauja antenų įranga JAV ambasadai ar kokia kita techninė aparatūra. Vis dėl to mūsų politologijos elitą labiau masina leidinio „The Wall Street Journal“ spėjimas, jog D. Trumpo pasiuntinys įspėjo Kremlių nepulti NATO šalių, ypač Baltijos valstybių, taip pat sumažinti paramą Iranui. Kai D. Trumpas paneigia, kad taip gali atsitikti iš tikrųjų, juo pasaulis nelabai tiki. Kaip ir nauju akibrokštu Kanadai pervadinti jai priklausantį ežerą į Amerikos. Aštraus liežuvio lietuviai pokštauja, jog netrukus jis pasisavins ir Atlanto arba Ramųjį vandenyną, o vienas sąmojumi trykštantis bičiulis svarstė, kad ir Lietuvą jis galėtų pervadinti į kokią nors LietUS, ir tai nebūtų didelis įžeidimas: juk esame Vašingtono bičiuliai...

O jeigu rimtai, tai nei raminantys D. Trumpo žodžiai, nei tariamai Rusijos agresiją tramdantis CŽA vadovo vizitas negali pakeisti šalia Rusijos gyvenančių tautų nerimo, jog Putinas eis toliau. Neva taikos trokštančia Maskva tikėti negalima. Minėto vizito fone apžvalgininkai priminė prieš penkerius metus, 2021 m. rudenį, vykusį buvusio CŽA vadovo Williamo J. Burnso vizitą Maskvoje. Jis irgi įspėjo Maskvą, jog nepultų Ukrainos. Kaip žinia, tai nesuveikė, ir plataus masto agresija po trijų mėnesių, kitų metų vasarį, prasidėjo.

Baltijiečiai – Rusijos kaimynai, geriau pažįsta Putino taktiką. Štai todėl oponentai be reikalo pasmerkė Lietuvos krašto apsaugos ministro Roberto Kauno netikėtą perspėjimą, kad Rusija planuoja smogti Baltijos šalių energetiniams objektams, panaudodama perdarytus Ukrainos dronus, jog po to suverstų visą kaltę Kyjivui.

„Būtent!“ diskusijoje Vilniuje pranešėjai pabrėžė Suomijos prezidento Alexander‘io Stubbo vokiečių laikraščiui „Bild“ išsakytą patikinimą, kad Putinas neatsisakys karo nei dėl ekonominių, nei dėl karinių problemų. Jo nesustabdys net didžiulės karių žūtys. Iki Dūmos rinkimų rugsėjo antroje pusėje tęsis nuožmūs Ukrainos miestų bombardavimai. O toliau? Galbūt laukia Moldova, gal Baltijos šalys...

Jam pritaria ir Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, pareiškęs, jog yra ženklų, kad Rusija rimtai ruošiasi eskalacijai, o artimiausi septyni–aštuoni mėnesiai gali būti kritiški Ukrainos, Lenkijos ir viso regiono saugumui. Pasak jo, ypač svarbūs gali būti ruduo ir žiema. Estijos prezidentas Alaras Karisas mano, jog Rusija tiesioginės agresijos nesigriebs, o didins hibridines atakas, kurios, beje, jau pasiekė Vokietiją.

Tad užmirškime bereikšmį ir tiek aistrų sukėlusį D. Trumpo pasiuntinio skrydį „virš gegutės lizdo“. Tai gali būti tik Amerikos prezidento rinkiminė akcija. Juk lapkritį laukiami tarpiniai rinkimai į Kongresą...

Česlovas IŠKAUSKAS

Dažnai pastebime, kaip skiriasi mus aptarnaujančių specialistų požiūris į darbą. Vieni savo pareigas atlieka atsakingai, kiti, regis, labiau laukia darbo dienos, savaitės ar metų pabaigos. Tačiau būtent nuo požiūrio priklauso ne tik paslaugų kokybė, bet ir žmonių pasitikėjimas institucijomis bei viso rajono įvaizdis.

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65