Prieš metus nusprendę leisti savivaldybės administracijai imti 1,5 mln. eurų paskolą Europos Sąjungos paramą gaunantiems investiciniams projektams finansuoti, Šilalės politikai tikėjosi paskatinti rajone permainas ir suteikti postūmį visa regioną apimančios funkcinės zonos „Tauragė +” kūrimui. Tačiau daugeliui projektų finansavimo neprireikė pernai, neprireiks, regis, ir šiemet, todėl savivaldybės administracija paprašė perskirstyti paskolos lėšas, beveik visas nukreipiant dviem projektams. 

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Šilalė yra viena iš sparčiai senstančių ir tuo pačiu nespėjančių patenkinti didėjančių socialinių paslaugų poreikių savivaldybių. Ilgalaikės globos paslaugų Kaltinėnų ir Kvėdarnos senelių globos namuose laukia trys dešimtys vienišų bei sunkiomis ligomis sergančių žmonių. Daugelis gyventojų kaip išgelbėjimo laukia Bijotų senelių globos namų atidarymo. Tačiau nors finansavimo sutartis su Centrine projektų valdymo agentūra savivaldybė pasirašė dar kovą, viešieji pirkimai iki šiol nepaskelbti. Tuo tarpu kaimynai nesnaudžia – Tauragės savivaldybė jau pradėjo buvusios Lauksargių mokyklos pastato pritaikymą senelių globos namams ir planuoja darbus atlikti per pusantrų metų.  Tuo tarpu pas mus vien projektavimas tęsiasi jau daugiau nei penkerius...

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 48

Sovietmečiu buvo populiari turistinė daina „Na ką tau, mielas drauge, papasakoti apie Sachaliną“. Ją dainuodavo ir tie, kuriems taip ir neteko pasiekti tos tolimos salos. Prisiminiau ją sėdėdamas patogiame „Airbus“ lėktuvo salone. Ne todėl, kad jau nebeturėčiau galimybės pamatyti išsvajotų kraštų. Šiandien pasaulyje liko nedaug valstybių, kurio­se dar nebūtų apsilankę lietuviai. Nieko nebenustebinsi pasakęs, jog šimtai šilališkių ne kartą atostogavo Egipte, Turkijoje, Maljorkoje ar dar tolimesnėse šalyse. Šiandien noriu papasakoti „Šilalės artojo“ skaitytojams apie Bulgariją. Ir iš karto pasakysiu – tai ne reklaminis straipsnis ir jo neužsakė jokia kelionių agentūra. Tiesiog buvo smalsu po daugiau kaip penkių dešimtmečių sugrįžti į jaunystės vietas – į šalį, kuri anuo­met tapo mano pirmąja pažintimi su užsieniu. 

Šiek tiek statistikos

Karas Ukrainoje, įtampa Artimuosiuose Rytuose ir konfliktai tarp Irano, Izraelio bei JAV iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją, o kartu – ir turistinių kelionių kryptis. Atidesni keliautojai turbūt pastebėjo, kad vis daugiau dėmesio sulaukia artimesnės, bet ne mažiau įdomios šalys. Kaip ir kasdieniame gyvenime – kartais lengviau nusigauti iki Islandijos ugnikalnių nei pasakyti, kur Lietuvoje yra Stelmužė.

Prieš 53 metus, dar būdamas studentas, beveik mėnesį su Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamb­liu keliavau po tuometinę Bulgarijos liaudies respubliką – vieną artimiausių Sovietų sąjungos sąjungininkių. Tais laikais kelionės vyko su vizomis, pasienio patikromis ir kitais suvaržymais. Šiandien Bulgarija – visai kitokia valstybė. 2004 m. ji, kartu su Lietuva, įstojo į NATO, 2007-aisiais tapo Europos Sąjungos nare, o nuo 2026 m. sausio 1 d. oficialia šalies valiuta tapo euras. Bulgarija taip pat visiškai prisijungė prie Šengeno erdvės – sausumos sienų kontrolė panaikinta 2025 m. sausio 1 d., oro ir jūrų sienose – nuo 2024 m. kovo 31 d.

Ši Balkanų pusiasalio valstybė ir šiandien vilioja poilsiautojus: čia vidutiniškai per metus saulė šviečia apie 2200 valandų, todėl Bulgarija išlieka viena saulėčiausių ir populiariausių atostogų krypčių Europoje.

Gyvendami Lietuvoje dažnai neįvertiname to, kas mums tapo įprasta, nors dar visai neseniai atrodė nepasiekiama. O atvykęs į vynuogynų ir auksinio smėlio kurortų šalį tarsi sugrįžti į jau primirštą praeitį.

Įspūdingi paplūdimiai ir maloni šiluma

Apsistojome pasaulinio garso Saulės kranto kurorte, kurio beveik aštuonių kilometrų ilgio, 30–100 metrų pločio paplūdimiai pažymėti Mėlynąja vėliava. Greta – ne mažiau žinomi Auksinės kopos, ramusis Šventasis Vlasas, garsėjantis modernia jachtų prieplauka, Obzoras, Sozopolis ir daugelis kitų kurortų.

Po Turkijos, Egipto ar net Juodkalnijos akmenuotų paplūdimių švarus Bulgarijos smėlis tapo tikra atgaiva ir priminė Palangą bei Kuršių neriją. Tiesa, norintiems rimčiau paplaukioti teks apsišarvuoti kantrybe – iki tinkamo gylio tenka bristi beveik 100 met­rų lygiu dugnu. Užtat toks krantas itin saugus ir vaikams, ir vyresnio amžiaus poilsiautojams.

Atvykome birželio pradžioje, kai sezonas dar tik įsibėgėjo. Iš pradžių nustebino beveik negirdima rusų kalba ir nė vieno tiesioginio reiso iš Rusijos Burgaso oro uoste. Tai suprantama – dėl sankcijų tiesioginis oro ir geležinkelio susisiekimas tarp Rusijos ir Bulgarijos nevyksta. Tačiau netrukus paaiškėjo, jog rusų turistų netrūksta – dauguma jų atvyksta per Stambulą, o iš ten kelionę tęsia lėktuvais arba autobusais.

Tačiau mūsų viešbutyje laukė ir kitas netikėtumas – čia buvo apsistojęs gausus būrys iš Ukrainos atvykusių paaug­lių bei moterų. Ir, deja, beveik visi jie tarpusavyje bendravo rusiškai. Kam nors toks pastebėjimas gali nepatikti, tačiau tai buvo akivaizdus faktas...

Grįžtant prie poilsio sezono pradžios, ne vienas dar prieš kelionę klausė, ar verta į Bulgariją vykti birželio pradžioje. Šiandien galiu atsakyti nedvejodamas – verta. Poilsiautojų dar nėra tiek daug, kad gatvėse ar paplūdimiuose jaustųsi grūstis, oro temperatūra siekia 25–29 laipsnius, o Juodoji jūra įšyla iki 23–24 laipsnių. Bet kuriuo metu prie jūros nesunku rasti laisvą gultą. Kitaip tariant, tai vienas komfortiškiausių laikotarpių ramiam poilsiui.

Pigios šalies mitas ir kasdienybės realybė 

Dar prieš išvykstant internete netrūko informacijos, o kelionių agentūros vienu balsu tikino, kad Bulgarija – skurdžiausia ES šalis, kurioje esą viskas neįtikėtinai pigu. Nuo šių metų ji įsivedė eurą, todėl kainos žymimos eurais ir levais. Oficialiai teigiama, jog ryškesnio kainų šuolio nejaučiama. Visai kaip prieš vienuolika metų Lietuvoje, kai vienas žinomas ekonomistas ramino: „Garbės žodis, niekas nebrangs...“

Tačiau susidūręs su Bulgarijos kasdienybe ir pabend­ravęs su vietos žmonėmis supranti, kad mūsų prob­lemos – laikinos, o dažnai net nesuvokiame, kaip gerai gyvename. Pasikalbėjau su moterimi, valdančia penkias vaistines. Atrodytų, farmacijos verslas turėtų būti pelningas. Vis dėlto bulgarės akyse optimizmo nebuvo – ji prisipažino vos sudurianti galą su galu. Ir vaistų kainos čia visai ne tokios, kokias nurodo turistams skirti portalai. Vienas kitas preparatas pigesnis vos euru ar keliasdešimt centų. Maisto produktai irgi kainuoja labai panašiai, kaip pas mus, nebent kiek pigesnis vietinis gana silpnas alus.

Įvedus eurą, Bulgarijos minimalus mėnesinis atlyginimas siekia 620,20 euro, o vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius – apie 1290 – 1475 Eur. Lietuvoje šie rodikliai atitinkamai sudaro 1153 ir 2312 Eur. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Bulgarija pagal pensijų dydį yra paskutinė ES, Lietuva – penkta nuo galo.

Tarp pažangos ir sąstingio 

Per beveik 20 narystės ES metų Bulgarija pasiekė nemažai, tačiau kartu išsaugojo ir tai, kas daugeliui kelia prieštaringus jausmus. Greta vakarietiškų logotipų, naujų pastatų ir mirgančių reklamų plyti apleisti, nesuarti laukai, apžėlę vynuogynai. Net didžiųjų kurortų ar Burgaso centre galima pamatyti aukštas balandas, sumedėjusius stagarus, net Sosnovskio barščius. Vienur juos bandoma paslėpti suplyšusiais skydais ar vielos tvoromis, kitur – palikta likimo valiai.

Puikūs keliai kontrastuoja su visišku informacijos stygiumi autobusų stotyse ir stotelėse. Tvarkaraščiai – ant atsitiktinių lapelių, todėl be vietinių pagalbos sunku susigaudyti. Autobusuose nerasite nei elektroninių, nei mechaninių komposterių – prie keleivių prieina konduktorė, surenka pinigus ir išspausdina bilietą. Tarsi sugrįžtum ne 30, o dar daugiau metų atgal. Tiesa, geriau turėti smulkių pinigų – bandymas atsiskaityti 50 Eur kupiūra už dviejų eurų vertės bilietą gali sukelti nemažai rūpesčių. 

Vieną apniukusią dieną nusprendėme aplankyti už maždaug 35 kilomet­rų esantį Burgasą – didelį uostamiestį ir regiono centrą. Tai gražus, kiek didesnis už Klaipėdą miestas su beveik dviejų kvadratinių kilometrų Jūros parku, skiriančiu jį nuo plačių paplūdimių. Parke – paminklas žuvusiems jūreiviams, Antifašistų panteonas, Vasaros teatras, vaikų pramogų erdvės. Vietos garsenybių biustai čia draugiškai kaimynystėje stovi su rusų klasiko Aleksandro Puškino paminklu.

Centrinėje Trejkatos (Troikata) aikštėje stovi Nežinomo kareivio pamink­las – tiksli netoli Plovdivo esančio garsiojo sovietų kariams skirto paminklo „Alioša“ kopija. Nors jau daugelį metų dėl jo verda politinės diskusijos, monumentas tebestovi. O visai šalia įreng­­tas memorialas komunistinio 1945–1989 m. režimo aukoms.

Istorijos slėpiniai Nesebare

Burgase išlikusios ir skirtingų konfesijų šventovės. Armėnų Šventojo Kryžiaus bažnyčia pastatyta dar 1673 m., o didingiausia miesto šventovė – šventųjų Kirilo ir Metodijaus bažnyčia – įtraukta į šimto svarbiausių Bulgarijos paminklų sąrašą. Aleksand­rovskos alėjoje viename kvartale veikia net trys teatrai. Tiesa, operos teat­ro interjerai ir šviestuvai jau gerokai nusidėvėję. Greta modernių fontanų vilioja iškaba, kviečianti paragauti „tikrų bulgariškų patiekalų“, tačiau maistas ten tiesiog pašildomas mikrobangų krosnelėje...

Beje, 35 kilometrų kelionė dviem žmonėms „Burgasbus“ autobusu kainavo 9 Eur. Tiek pat už kelionę atgal paprašė privataus mikroautobuso vairuotojas, tik bilieto neišdavė. Įdomu, kiek tokia kelionė kainuotų Lietuvoje?

Ir, žinoma, viešnagė Bulgarijoje nebūtų visavertė neaplankius Nesebaro – vieno seniausių Europos miestų, skaičiuojančio apie 3000 metų istoriją. Vos už eurą iš Saulėtojo Kranto į jį nuvažiuoti galima per keliolika minučių. 1956 m. Nesebaras paskelbtas miestu-muziejumi, o nuo 1983-iųjų įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vaikštant siauromis jo gatvelėmis stebina, kaip natūraliai čia susilieja senovė ir dabartis. Net suvenyrų parduotuvės ne erzina, o kviečia užsukti – jei nieko neperki, esi maloniai sutinkamas ir draugiškai išlydimas, o parduodami suvenyrai ir prekės – beveik vien bulgarų gamybos.

Šalis, kuri palieka dvejopą įspūdį 

Agentūros autobusas su malonia palydove kviečia važiuoti į oro uostą. Dar kartą pro langą peržvelgi per atostogas įprastais tapusius vaizdus. Ir staiga akis užkliūva už detalės, kurios pasigedau visos viešnagės metu – nei kurorte, nei aplankytuose miestuose beveik nepamačiau Ukrainos vėliavų. Dažniausiai plevėsavo tik Bulgarijos ir ES vėliavos. Tiesa, teigti, kad Ukrainos vėliavų Bulgarijoje nėra visai, būtų neteisinga. Jos kabo prie valstybinių institucijų, Ukrainos ambasados ar kai kurių viešųjų įstaigų. Tačiau privačios įmonės, viešbučiai, ypač kurortuose, vengia viešai demonstruoti paramą, nenorėdami supriešinti klientų ar vietos gyventojų. Bulgarijos visuomenė iki šiol išlieka susiskaldžiusi – vieni tvirtai remia europietišką kryptį, kiti dėl istorinių bei kultūrinių ryšių simpatizuoja Rusijai arba pasisako už vadinamąjį neutralumą.

Nepaisant to, būdama NATO ir ES nare, Bulgarija remia Ukrainą. Pirmaisiais karo mėnesiais šalis slapta tiekė sovietinio standarto ginkluotės komponentus ir degalus, o ši parama buvo itin svarbi Kyjivui. Skelbiama, jog karo pradžioje maždaug trečdalis Ukrainai reikalingos amunicijos atkeliavo būtent iš Bulgarijos, o dyzelino tiekimas kai kuriais laikotarpiais tenkino net iki 40 proc. Ukrainos poreikių. Tokia pagalba ilgą laiką nebuvo viešinama, siekiant išvengti vidaus politinių konfliktų.

Buvęs Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas ne kartą kritikavo ginklų tiekimą Ukrainai ir pasisakė už atsargesnę šalies poziciją Rusijos atžvilgiu. Tokios nuostatos atspindi ir dalies visuomenės požiūrį. Vis dėlto kas­dieniame gyvenime apie karą čia kalbama gerokai mažiau nei Baltijos šalyse – žmones labiau jaudina augančios kainos, ekonominiai sunkumai ir kasdienės buities problemos.

Korupcija tebėra viena didžiausių Bulgarijos socialinių ir ekonominių bėdų. Dar 2018 m. šalis buvo įvardyta korumpuočiausia ES nare. Nors šiandien situacija kiek pasikeitusi ir atsirado daugiau „konkurenčių“, ši problema išlieka opi.

Tačiau laikas bėga taip pat greitai, kaip pro įsibėgėjančio „Airbus“ iliuminatorių tolstantys Burgaso oro uosto vaizdai. Iš Bulgarijos išskrendi su dvejopu jausmu. Tai nuostabi vynuogynų, rožių ir svetingų žmonių šalis, sauganti turtingą istoriją bei savitą kultūrą. Tačiau kartu tai valstybė, kuriai dar teks įveikti ne vieną rimtą ekonominį, politinį ir visuomeninį iššūkį.

Alvidas JANCEVIČIUS, 

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pirmąją liepos savaitę dėmesys krypsta į jaunuosius talentus Tauragėje bei tradiciniais tapusius aukščiausios klasės muzikos festivalius, o mėnesio pradžios kulminacija taps liepos 6-oji, kai visa Lietuva ir pasaulio lietuviai susiburs giedoti Tautiškos giesmės. 

Projektas „Apversta Tauragė“ – Tauragės kultūros centro kūrybinė stovyk­la paaugliams ir jaunimui, kurios pag­rindinis tikslas yra suteikti galimybę jauniems žmonėms atrasti savyje ugnį meninei saviraiškai, ugdyti kūrybingumą bei mažinti vaikų ir jaunimo kultūrinio patyrimo stoką. Kaip ir praėjusiais metais, šiemet pagrindiniu rezultatu taps jaunimo idėjomis paremtas daugia­sluoksnis meninis produktas – sukurtas trumpametražis filmas ir spektaklis–performansas. Filmo premjera – liepos 2 d., 18 val., Tauragės kultūros centre. Organizatoriai pabrėžia, kad scenarijaus pasirodymo metu nebus – kartu su jaunimu idėjos bus improvizuojamos ir realizuojamos renginio metu (bilietai kakava.lt).

Tytuvėnuose įsibėgėjo 13-ąjį kartą rengiamas Tarptautinis vasaros festivalis. Šių metų renginiai kviečia į Tytuvėnus, Baisogalą, Raseinius, Kurtuvėnus ir Šiluvą. Istorinės bažnyčios, dvarų erdvės ir kultūros centrai tapo scena profesionaliosios muzikos koncertams, poezijos vakarams, džiazo improvizacijoms bei spektakliams visai šeimai. Iki vasaros pabaigos bus surengti dar septyni pasirodymai, o artimiausias – liepos 12 d. Raseinių rajono kultūros cent­re, kur perkusininkai Jonas Mikeliūnas ir Džiugas Daugirda pristatys programą „Melodinga perkusija” (bilietus galima įsigyti bilietai.lt). 

Šią vasarą Karlskronos aikštė Klaipėdoje, įsikūrusi prie Danės krantinės, vėl taps gyvybinga kultūros, kūrybos, pažinimo ir bendrystės erdve. Iki liepos 23 d. čia vyks nemokami renginiai, skirti įvairaus amžiaus dalyviams. Tarp kitų pramogų, suplanuotos pažintinės ekskursijos po Klaipėdos skulptūrų parką ir senamiestį, edukacijos apie Mažosios Lietuvos paveldą, bitininkystę ir gintarą, kūrybinės dirbtuvės, šachmatų užsiėmimai, piešimas po atviru dangumi bei susitikimai su literatūros ir filosofijos pasaulio atstovais. Liepos 9 d. organizuojama Žmonių su negalia diena, kurios metu dalyviai bus kviečiami į specialiai skirtus užsiėmimus, visą renginių laikotarpį lankytojai galės susipažinti su literatūros paroda „Psichologija gyvenimo kokybei: pažink, atrask, tobulėk“, dalyvauti skaitymo iniciatyvose „Knyginėk po Klaipėdą“ ir „Vasara su knyga“. Renginiai Karlskronos aikštėje vyks ant­radieniais–penktadieniais, nuo 11 iki 19 val., šeštadieniais – nuo 12 iki 18 val. (visa programa skelbiama www.kulturosuostas.lt).

Išskirtinis renginys laukia Bilioniuose – prasidėjo tradicinis pleneras „Šimt­mečio veidai ir vaizdai”, kurio programa, kaip ir kasmet, yra išties įspūdinga (ją galima rasti birželio 26 d. „Šilalės artojo” Nr. 47). Visą šią savaitę etnografinėje sodyboje „Givenėms“ šurmuliuos ir kurs tautodailininkai, amatininkai, vyks mugės ir edukacijos, o liepos 3-iąją, plenero uždarymo dieną, bus pristatomi kūrėjų darbai, vyks koncertai ir kt.

Liepos 6-oji himno giedojimui suburs žmones visoje Lietuvoje bei užsienio bendruomenėse. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, 21 val., lietuviai visame pasaulyje tradiciškai susiburs bendrai Tautiškai giesmei. Šilališkiai ją sugiedoti kviečiami prie ,,Laisvės šauklio“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Karštas savaitgalis susirinkusiems į Bijotų dvaro festivalį atidariusią Teatrų sueigą neprailgo. Net trys mėgėjų teatrų spektakliai, lėlių teatro pasirodymas mažiesiems žiūrovams bei muziejaus patalpose vykstančios parodos sulaukė gausaus būrio žmonių.

Kasmet vasarą Bijotai tampa kultūros mėgėjų traukos cent­ru. Čia jau ne vienerius metus organizuojamas Bijotų dvaro festivalis, kurio atidarymo renginiu tampa Teatrų sueiga su mėgėjų teatrų pasirodymais žiūrovų yra itin vertinama – praėjęs karštas savaitgalis nebuvo išimtis.

Renginiui startą davė muziejaus antrame aukšte pristatyta Janinos Valančiūtės tapybos paroda „Būties trapumas“, o po to į salę rinkosi mažieji lankytojai su tėveliais, kurie stebėjo lėlių teat­ro „Lino lėlės“, kuriam vadovauja Linas Zubė, pasirodymą „Vilkas ir ožiukai“. Dar prieš spektaklį mažieji žiūrovai buvo supažindinti su lėlių teatro atributais, trumpai pristatytas ir etiketas.

Trys pagrindiniai teatralų pasirodymai buvo tradiciškai numatyti lauke. Bet šįkart, tvyrant kaitrai ir mąžtant pavėsiui, žiūrovams parūpinta didžiulė palapinė, bent kiek paslėpusi nuo pavojingai svilinančios saulės. Žiūrovai išvydo tris linksmas komedijas, kurias stebint laikas tikrai neprailgo. Scenoje pasirodė Šakių kultūros centro Zanavykų teatras, vaidinęs Vidos Bladykaitės komediją „Išprotėjęs pasaulis“, kurią režisavo Gražina Guzovijienė, pakeitus scenos dekoracijas, šakiškių vietą užėmė Skuodo kultūros centro „Žemaitiū teatras“ su Edmundo Untulio režisuotu spektakliu „Šėrdiū daužituojės“, o paskutiniai pasirodė Anykščių kultūros cen­tro artistai, suvaidinę gerai žinomą Žemaitės pjesę „Trys mylimos“, režisuotą Jono Buziliausko.

Mėgėjų teatrai trys, o scena tik viena. Tad, keičiant dekoracijas, buvo daromos pert­raukos, kurių metu žiūrovai lankėsi muziejuje eksponuojamose parodose, skubėjo įsigyti ledų ir gaiviųjų gėrimų. Na, o bijotiškiai renginiui irgi pasiruošė atsakingai – siūlė paskanauti tikro žemaitiško kugelio, kurio greitai ir neliko, tad pavėlavusieji liko it musę kandę.

Šiemet Teatrų sueigoje pirmą kartą nuskambėjo teat­ralų nominacijos. Nuspręsta apdovanoti geriausiai pasirodžiusius, kuriems išskirtinius suvenyrus pagamino Alvita Valauskaitė iš „Saulėtos keramikos“. Po visų pasirodymų už pagrindinį vyro vaidmenį apdovanotas anykštėnas Robertas Raišelis, Liudviko iš „Trijų mylimų“ vaidmens atlikėjas, už pagrindinį moters vaidmenį apdovanota to paties teatro spektaklyje motinos vaidmenį atlikusi aktorė Jovita Povilavičienė, o geriausia antraplanio vaidmens atlikėja pripažinta aktorė iš Zanavykų teatro, įkūnijusi paštininkę, Elvyra Sakalauskienė. Žiūrovų simpatijų nominacijos įteiktos Skuodo kultūros centro Žemaičių teat­ro spektaklyje „Šėrdiū daužitojės“ mamos seserį vaidinusiai aktorei Ingridai Poškienei bei Kozirio vaidmenį spektaklyje „Trys mylimos“ atlikusiam J. Bu­ziliauskui.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, gegužę pakvietęs į paskutinę šio sezono premjerą – miuziklą Mamma Mia!, žengia į vasarą, besirengdamas tarptautiniam Klaipėdos festivaliui ir jau kreipdamas mintis naujo, 40-ojo, sezono link. Apie artimiausius teatro planus kalbamės su KVMT vadove Goda Giedraityte.

Klaipėdos festivalis šią vasarą vyks jau šeštąjį kartą. Kokia šių metų festivalio idėja ir programa?

Šiais metais Klaipėda mini gana reikšmingą mūsų kraštui datą – karalienės Luizės 250 metų jubiliejų. Kaip žinia, 1807–1808 m. Klaipėda buvo tapusi Prūsijos karalių rezidencija, čia su savo dvaru gyveno karalienė Luizė ir karalius Frydrichas Vilhelmas III. Lietuvos mastu šis faktas galbūt nėra ypatingai reikšmingas, bet mūsų krašto istorijoje karalienė Luizė yra svarbi asmenybė, daug nuveikusi Klaipėdos miestui: globojo mokyklas, rūpinosi miestiečių ugdymu, neturtingais vaikais.

Su festivalio komanda pabandėme išsiaiškinti, kokios muzikos ji galėjo klausytis, kuo domėtis. Atradome istorinių žinių, kurios galbūt labiau pagrįstos legendiniais motyvais, bet yra inspiruojančios, kad karalienei Luizei teko klausytis Josepho Haydno oratorijos Pasaulio sutvėrimas – kūrinys jai palikęs didžiulį įspūdį. Egzistuoja legenda, kad po oratorijos atlikimo karalienė kompozitoriui padovanojo savo žiedą, o jis jai įteikė perrištą kūrinio klavyrą. Šis pasakojimas mus paskatino Klaipėdos festivalio atidarymui rinktis Haydno Pasaulio sutvėrimą. Kūrinį atliksime teatre – didžiojoje salėje Jūra, nes norime jį ir įvaizdinti: pasaulio sutvėrimas – vaizduotę atverianti tema. Pakvietėme padirbėti video ir šviesų dailininkus. Bus dainuojama originalo, vokiečių, kalba, o kadangi esame įsipareigoję mūsų krašto ir geopolitinės situacijos kontekste turėti kūrinių, mezgančių dialogą su Vokietijos kultūra, svarstome palikti Pasaulio sutvėrimą teatro repertuare.

Haydno oratoriją Klaipėdos festivalyje pristatysime rugpjūčio 13 ir 14 d., o rugpjūčio 21 ir 22 d. esame suplanavę Šokio diptiko premjerą. Bendradarbiaujame su choreografu Marceliu Leemanu iš Šveicarijos ir lietuvių choreografe Agnija Šeiko; norime pristatyti ir moterų menininkių kūrybą. Leemano Decrescendo ir Šeiko Borrowed Landscapes pastatymo darbai prasidės jau gegužę–birželį.

Rugpjūčio 29 d. pernai pradėtą festivalio svečio poziciją užpildys Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras. Dabartinė jo dirigentė yra Kristiina Poska iš Estijos, tad tai bus ir tam tikras sąlytis su Baltijos šalių kultūra. Orkestras atvyksta su visu savo instrumentarijumi, scenoje išvysime virš šimto jaunų žmonių! Skambės patraukli, spalvinga programa – Maurice’o Ravelio Bolero ir Siuita iš baleto Dafnis ir Chlojė – bei Richardo Strausso simfoninė poema Taip kalbėjo Zaratustra. Mums yra aktualu šiuo koncertu sudominti ir Klaipėdos meno mokyklas, kad moksleiviai ir studentai savo akimis pamatytų, jog ir jauni žmonės gali groti dideliuose orkestruose. Šis pavyzdys jiems galėtų tapti tam tikra motyvacija pradėti savo kūrybinį kelią. Su Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija tariamės dėl galimybės surengti bendrus mūsų ir prancūzų jaunųjų muzikų susitikimus, skirtus pabendrauti: galbūt tai taip pat turėtų paskatinamąjį efektą, parodant, kaip nuostabu yra jauniems žmonėms būti kūrybinių komandų dalimi.

Pabaigsime Klaipėdos festivalį rugsėjo 5 d., tęsdami mūsų pernai pradėtą nemokamų renginių bendruomenei tradiciją ir primindami šių metų pagrindinį leitmotyvą – karalienės Luizės jubiliejų. Ji didelį dėmesį skyrė švietimui, tad užmezgėme bendradarbiavimą su Klaipėdos universitetu ir pasirinkome nuostabią miesto erdvę – KU Socialinių ir humanitarinių mokslų (anksčiau – Pedagoginio) fakulteto kiemą prie stoties. Nuostabūs yra tiek istorinis pastatas, tiek jo vidinis kiemas – su senu sodu, į kurį kol kas nelabai kas užsuka. Koncerto datą taikome prie mokslo metų pradžios šventės, kad ir universiteto bendruomenė, kuri labai maloniai mus priima, galėtų prisijungti ir dalyvauti. Nuskambės Karlo Jenkinso kūrinys Symphonic Adiemus, kurį atliks Tomo Ambrozaičio diriguojamas KVMT simfoninis orkestras ir net keturi chorai iš Klaipėdos, Kretingos ir Palangos: Aukuras, Cantare, Kristalė ir Palangos kamerinis choras.

Festivalio koncertinę programą lydės edukaciniai renginiai: ekskursijos, pokalbiai ir kitos veiklos.

Su Klaipėdos festivaliu įžengsite į rudenį – rugsėjo 5 d. nuskambės paskutinis koncertas, o jau rugsėjo 11 d. teatras pradės naują, 40-ąjį, sezoną. Spalį numatyta Georgo Friedricho Händelio operos Julijus Cezaris premjera. Kuo dar stebins jubiliejinis sezonas?  

40-ąjį sezoną norisi įprasminti, visų pirma, pagerbiant mūsų teatro žmones. O iš repertuarinės veiklos pagrindinis sezono įvykis, be abejo, yra Georgo Friedricho Händelio Julijus Cezaris. Labai laukiame šios baroko operos, jaučiame susidomėjimą iš auditorijos. Iki premjeros, rugsėjo mėnesį, norėtume pakviesti publiką į edukacinį pokalbių ciklą, kuriame ji būtų supažindinama su baroko atlikimo specifika, kuo jis skiriasi nuo klasikinio atlikimo, kuo įdomi yra baroko muzika, instrumentai, dainavimas ir pan.

Iš kitų svarbesnių akcentų paminėčiau rugsėjo 22–ąją – mūsų korifėjaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienį, kurį Lietuvoje dabar jau minime kaip Kultūros dieną. Esame sutarę su Operomanija atvežti į Klaipėdą įsivaizduojamą M. K. Čiurlionio operą Jūratė. Kūrinys bus adaptuotas mūsų teatrui: jo premjera Vilniaus senajame teatre buvo orientuota į kiek mažesnę instrumentininkų ir choro sudėtį. Šiuo metu operos kompozitoriai dirba, pritaikant kūrinį mūsų teatro simfoninio orkestro ir choro pajėgumams; solistai ir aktoriai bus tie patys, kurie dalyvavo ir Vilniaus pastatyme. Jūratė padės supažindinti mūsų auditoriją su šiuolaikiškesniais meniniais sprendiniais, naujosios operos raiška: nors muzika yra sukurta M. K. Čiurlionio kūrinių pagrindu, vizualinis ir režisūrinis sprendimas yra naujoviškas. Bendradarbiavimas su Operomanija mums leidžia savo auditoriją po truputį pratinti prie modernių veikalų. Apskritai opera Jūratė dėl savo tematikos labai tinka paminėti M. K. Čiurlionio gimtadienį būtent Klaipėdoje, negana to – ji bus rodoma salėje Jūra. O ir dalis kūrybinės komandos yra iš mūsų krašto – solistė Lauryna Bendžiūnaitė, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Sakyčiau, kad tai gana klaipėdietiškas kūrinys.

Tarptautinės muzikos dienos proga, tik šįkart ne spalio 1-ąją (nes ruošimės Julijaus Cezario premjerai), o spalio 15-ąją, pakviesime į tradicinį KVMT simfoninio orkestro koncertą, skirtą Klaipėdos kompozitorių kūrybai: atliksime Alvido Remesos simfoniją. Taip pat turėsime keletą naujų kamerinių projektų, vienas iš jų – kamerinė opera Smėlio čakona, kurios premjera numatyta lapkričio mėnesį.  

Lapkritį pristatysime ir vienos įdomesnių pastarųjų metų choreografių, menininkės Annabelle Lopez Ochoa (Kolumbija, Belgija) kūrinį Mammatus. Jis bus integruotas į triptiką kartu su kitais mūsų dviem pastatymais, bet būtent Ochoa dalis bus premjerinė. Mammatus buvo sukurtas Joffrey Ballet kompanijai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Choreografė mielai sutiko atvykti į Klaipėdą ir pastatyti šią kompoziciją mūsų baleto trupei.

Greta naujienų rodysime visą turtingą teatro repertuarą. Rugsėjį ir gruodį bus du Mamma Mia! spektaklių blokai, greta kitų pastatymų, atliksime Philipo Glasso operą Kelionė, Johanno Strausso II operetę Tūkstantis ir viena naktis, Jerry Bocko miuziklą Smuikininkas ant stogo. Jis rodomas jau dvidešimt penkeri metai, bet susidomėjimas neblėsta: jaučiame žydų bendruomenės dėmesį – LRT televizijos laida Menora buvo atvykusi daryti reportažo. Regis, kūrinys vėl įgauna antrą kvėpavimą.

Paraleliai ruošiame projektą 2027 metams. Tai kamerinė opera Vilko vaikai. Šiuo metu dirbama ties libretu, bendradarbiaujame su dramaturge Gabriele Labanauskaite ir režisierė Greta Štiormer. Vilko vaikų tema yra labai aktuali mūsų kraštui, be to, orientuojamės į Lietuvos kultūros sezoną Vokietijoje. Kūrinys bus parengtas ir vokiečių kalba, tad tikimės, kad jis galėtų sudominti ir Vokietijos žiūrovus, atverdamas prisiminimų lauką, žadindamas tam tikrus sentimentus.

Šviežiausia dabartinio sezono premjera – miuziklas Mamma Mia! pagal grupės ABBA dainas. Ar publika labai jo laukė?

Susidomėjimas didžiulis! Juokavome, kad dar nebuvome pradėję statyti, o gegužės spektakliams jau nebuvo likę bilietų. Labai tuo džiaugiamės: su mumis net susisiekė aistringi kūrinio fanai, kurie siūlė paskolinti savo su miuziklu susijusias kolekcijas ir pan.

Premjerai ruošėsi visos teatro tarnybos: ir siuvykla, ir scenografijos dirbtuvės, nekalbant apie meninius kolektyvus. Šiame miuzikle labai daug personažų – solistai, choras, šokėjai. Be kita ko, labai įdomu išgirsti, kaip ABBA dainos skamba lietuviškai. Galbūt žiūrovams tai bus tam tikra nuostaba, nes visi įpratę prie dainų skambesio anglų kalba. Kokybišką vertimą garsine ir tekstine prasme padarė Virginijus Pupšys.

Šis, kaip ir kiti teatro pastatymai, turi savo generalinį rėmėją: miuziklą Mamma Mia bei Klaipėdos festivalį remia laivininkystės kompanija Limarko. Kokią matote tokio bendradarbiavimo prasmę ir vertę teatrui greta finansinio indėlio?

Manau, svarbiausia čia yra tai, kad skirtingi sektoriai susitinka ir tampa bendražygiais, įgyvendindami tam tikrą idėją. Viename mieste dirbantys kolektyvai, kurie savo profesiniame lauke yra nutolę, turi progą keliauti greta. Svarbu, kad gebame atrasti jungtinių projektų, kurie domina ir verslo, ir kultūros bendruomenes. Tai sukuria ne tik finansinę, bet ir socialinę vertę – žmogiško susitikimo ir suvokimo, kad tai, ką mes darome kartu, skirta tiek mūsų miesto ir Klaipėdos regiono gyventojams, tiek ir visai Lietuvai, nes jaučiame susidomėjimą teatro veikla Lietuvos mastu. Mes kartu galime dovanoti kokybišką, profesionalų kultūrinį produktą auditorijai ir sykiu ją plėsti. Kai įmonė prisideda prie paramos kūriniui, jos darbuotojai irgi pradeda juo domėtis ir tokiu būdu plečiame savo auditorijos lauką – atsiranda galimybė susitikti.

Man atrodo, kad bendradarbiavimas ir buvimas kartu įvairiuose procesuose yra būtinybė. Ypač šiais technologijų laikais, kai esame be galo individualizuoti, surasti bendrus taškus ir kurti kartu yra labai svarbu. Labai džiaugiamės, kad tiek Mamma Mia!, tiek Julijus Cezaris atrado savo globėją (Julijų Cezarį remia VMG grupė. – Red.), kad kurdami ir pristatydami spektaklius turime draugą, su kuriuo galime keliauti šiame procese ir būdami kartu sukurti kai ką prasminga. Džiaugiamės, kad galime prisidėti prie įmonių, kurios remia mūsų veiklą, tam tikro viešinimo ir žinomumo. Į teatrą ateinanti auditorija pradeda domėtis ir rėmėjo veikla. Man atrodo, kad abipusis pokalbis ir buvimas, darbas kartu, siekis bendrų rezultatų yra labai svarbus.

Beata Baublinskienė

Artėjant vienam didžiausių šios vasaros renginių – Lietuvos moksleivių dainų šventei „Laiku. Ratu. Kartu“ – rūpinamasi ne tik kultūrine programa, bet ir atlikėjų bei savanorių saugumu. Skaičiuojama, kad Vilniuje liepos 3–6 d. vyksiančiame renginyje susirinks daugiau nei 24 tūkst. dalyvių, o juos visus gyvybės ir traumų nuo nelaimingų atsitikimų draudimu apdraus šventės partneris „Swedbank“.

Draudimo apsauga galios visos šventės metu ir užtikrins dalyvių, jų vadovų bei savanorių saugumą o tai suteiks galimybę jiems ramiai susikoncentruoti į svarbiausią tikslą – 6-ias šokių, dainų, ansamblių ir orkestrų programas.

„Moksleivių dainų šventė – ypatinga mūsų šalies kultūros dalis, suburianti tūkstančius moksleivių, jų vadovų ir artimųjų iš visos Lietuvos. Nemažai daliai jų tai bus pirmas kartas dalyvaujant tokio masto renginyje. Puikiai suprantame, kad jaudulio netrūksta, todėl norime, kad dalyviai jaustųsi saugūs bei šventei galėtų pasiruošti lengviau. Šiais metais apdrausime visus Moksleivių dainų šventės „Laiku. Ratu. Kartu“ dalyvius gyvybės ir traumų draudimu“, – sako „Swedbank“ draudimo produktų platinimo vadovas Gediminas Pakeltis.

Jis taip pat pažymi, kad draudimo apsauga galios visiems dalyviams: nuo dainininkų iki šokėjų, muzikantų, chorvedžių, kolektyvų vadovų, tautodailininkų ir kitų Dainų šventės renginiuose dalyvio statusu dalyvausiančių asmenų bei savanorių. Draudimas apims visus šventės renginius ir veiklas, pradedant repeticijomis ir baigiant pagrindiniais koncertais. Draudimo apsauga galios visą parą, bei vykstant į ją ar grįžtant namo, nuo birželio 29 d. 00:00 iki liepos 7 d. 12.00 val.

„Esame dėkingi, kad verslas supranta Dainų švenčių vertę ir noriai bendradarbiauja užtikrinant dalyviams maksimaliai geras sąlygas. Saugumas yra svarbus šventės akcentas, ypač žinant, kokiu pajėgumu ji organizuojama, kiek dalyvių, repeticijų, renginių vyksta. Tikimės, jog visos Lietuvos laukiamas renginys praeis sklandžiai ir nenutiks jokių nelaimingų atsitikimų, bet atsarga gėdos nedaro,“ – teigia Moksleivių dainų šventės komunikacijos vadovė Ieva Krivickaitė.

Patyrus traumą draudžiamojo įvykio atveju apdraustam asmeniui priklausys draudimo išmoka iki 10 tūkst. eurų, priklausomai nuo traumos pobūdžio. Tuo tarpu gyvybės draudimo suma lygi 10 tūkst. eurų vienam apdraustajam.

Po 10 metų pertraukos grįžtanti Lietuvos moksleivių dainų šventė bus kupina naujovių. Visuose didžiuosiuose šventės renginiuose – Ansamblių vakare, Šokių dienoje, Dainų dienoje, Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncerte – įvyks visiškai naujų, specialiai šventei sukurtų kūrinių premjeros. Žiūrovus džiugins ir naujos gerai pažįstamų, bet Dainų šventėse niekada neatliktų kūrinių aranžuotės, taip pat – šventėse dar nenaudoti technologiniai sprendimai.

„Teatrų sueiga’26“ tradiciškai pradės Bijotų dvaro festivalio renginių sezoną ir taps pirmuoju kultūrinės vasaros akcentu Bijotuose, į istorinę Baublių muziejaus aplinką subursiančiu teatro kūrėjus ir žiūrovus iš įvairių Lietuvos regionų. Prie Baublių muziejaus kluono scenos, po šimtamečiais ąžuolais, šiemet pasirodys tituluoti, daugelyje festivalių apdovanoti ir aukštai įvertinti mėgėjų teatrai iš Šakių, Skuodo ir Anykščių.

Simboliška, kad būtent „Teatrų sueiga“ atveria Bijotų dvaro festivalio sezoną. Nuo 2022 metų organizuojamas renginys tapo savotišku kultūrinės vasaros pradžios ženklu, kasmet po šimtamečiais Baublių muziejaus ąžuolais suburiančiu teatro bendruomenę ir žiūrovus.

Birželio 27 d., šeštadienį, nuo 13 val. prie Baublių muziejaus kluono vyks tradicinė mėgėjų teatrų sueiga, subursianti teatro mylėtojus, kūrėjus ir žiūrovus iš įvairių Lietuvos regionų. Festivalio programa kvies mėgautis spektakliais, aplankyti meno parodą bei susipažinti su Bijotų krašto kulinariniu paveldu.

Programoje nuo 13 val. festivalio lankytojų lauks teatro pasirodymai. Mažiausiems žiūrovams lėlių teatras „Lino lėlės“ pristatys spektaklį „Vilkas ir ožiukai“, skirtą vaikams nuo ketverių metų. Spektaklio autorius, aktorius, režisierius ir idėjos sumanytojas – Linas Zubė, muziką sukūrė kompozitorius Donatas Bielkauskas (Donis). Spektaklis vyks Baublių muziejaus parodų salėje (I a.).

14 val. žiūrovai išvys Zanavykų teatro spektaklį „Išprotėjęs pasaulis“ pagal Vidos Bladykaitės pjesę. Režisierės Gražinos Guzovijienės pastatyta komedija su humoru ir ironija atskleidžia žmonių santykius, svajones bei kasdienio gyvenimo paradoksus. Zanavykų teatras – vienas aktyviausių mėgėjų teatrų Suvalkijoje, nuolat dalyvaujantis šalies teatrų festivaliuose ir kūrybiniuose projektuose.

15 val. scenoje pasirodys Žemaitiū Tetrs, pristatysiantis spektaklį „Šėrdiū daužitojės“. Režisieriaus Edmundo Untulio vadovaujamas kolektyvas jau daugelį metų puoselėja žemaitišką teatro tradiciją ir gimtosios kalbos sklaidą. Žemaitiškai atliekamas spektaklis žiūrovams žada ne tik gerą nuotaiką, bet ir autentišką pažintį su Žemaitijos kultūriniu paveldu.

Festivalį užbaigs Anykščių kultūros centro teatras, kuris 16 val. pristatys spektaklį „Trys mylimos“, sukurtą pagal Žemaitės kūrybą. Režisieriaus Jono Buziliausko vadovaujamas teatras yra vienas ilgiausias tradicijas turinčių mėgėjų teatrų Lietuvoje, aktyviai dalyvaujantis nacionaliniuose ir tarptautiniuose festivaliuose. Spektaklyje netrūks meilės intrigų, šmaikščių situacijų ir aktualių žmogiškųjų temų, kurios išlieka artimos ir šių dienų žiūrovui.

Pirmą kartą sueigos metu bus teikiamos nominacijos: „Geriausias aktorius“, „Geriausia aktorė“, „Geriausias antro plano vaidmuo“ ir „Simpatijų prizas“.

„Teatrų sueiga“ jau ne vienerius metus yra svarbi Bijotų kultūrinio gyvenimo dalis, puoselėjanti mėgėjų teatro tradicijas ir suteikianti galimybę skirtingų Lietuvos regionų teatrams pristatyti savo kūrybą išskirtinėje Baublių muziejaus aplinkoje. Drąsiai sakytina, kad ąžuolų paunksmėje kuriamas teatrinis vyksmas suteikia šiai vietai dar daugiau magiškumo, o gausus renginio lankytojų skaičius puikiai patvirtina, kad jis reikalingas.

Vaidinimai vyksta po atviru dangumi, todėl teatras peržengia įprastas ribas ir kviečia žiūrovą įsitraukti į gyvą vyksmą. Juk teatro esmė – dialogas tarp aktorių ir žiūrovų, tarp jų patirčių. O kur dar po spektaklių vykstantys atviri pokalbiai ir diskusijos. Todėl neabejoju, jog tokia sueiga svarbi ne tik spektakliais, bet ir buvimu kartu“, – teigė Bijotų dvaro festivalio Teatrų sueigos projekto vadovė Rima Bandzinaitė-Latožienė.

Prieš spektaklius – 12.30 val. Baublių muziejaus parodų salėje (II a.) vyks Janinos Valančiūtės piešinių parodos „Būties trapumas“ atidarymas. Autorės darbuose atsiskleidžia jautrus žvilgsnis į žmogaus būsenas, laikinumą ir gyvenimo trapumą.

Pertraukų metu festivalio svečiai bus kviečiami dalyvauti Bijotų krašto kulinarinėje edukacijoje „Skonių kelias“, kurios metu bus galima susipažinti su vietos gastronominėmis tradicijomis ir ragauti kraštui būdingų skonių.

Renginys nemokamas.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Pastaba: renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama viešinimo bei reprezentaciniais tikslais.

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/Bijotai.Lt

Bijotų dvaro festivalio informacija
Organizatorių nuotr.

Trumpiausios metų nakties išvakarėse formaliai atsistatydino Ingos Ruginienės vadovaujama Vyriausybė. Devynių mėnesių socialdemokratų valdymo pakako suprasti, kad valdantieji vis labiau klimpsta į politinę krizę. Nesvarbu, kokios priežastys lemia Vyriausybės pasitraukimą, tai visuo­met yra rimtas politinis lūžis. Kitaip tariant, išbandymas, reikalaujantis susitelkimo ir kartu atveriantis galimybę iš naujo įvertinti valstybės prioritetus.

Pastarosiomis savaitėmis stebino tai, jog valdantieji apie susidariusią situaciją kalbėjo gana lengvu tonu, su šypsena, tarsi tai būtų dar vienas politinis nuotykis. Galbūt visuomenei iš tiesų įdomiau stebėti ministrų portfelių dalybų melodramą? Praėjusią vasarą matėme pirmąjį šio politinio serialo sezoną, dabar – tęsinį. Ko gero, jau niekas nebesistebėtų, jei kitą vasarą, po savivaldos rinkimų, būtų pasiūlytas dar vienas sezonas.

Nuo pat pirmųjų pergalės Seimo rinkimuose dienų socialdemokratai visuomenei pateikė ne vieną politinį reginį. Ir, deja, vis dar netrūksta žmonių, įsitikinusių, kad visos valdančiųjų problemos kyla vien dėl konservatorių nenoro susitaikyti su pralaimėjimu. Tačiau sunku teigti, jog būtent politiniai oponentai trukdė Gintautui Paluckui tvarkyti savo verslo reikalus ar buvo atsakingi už I. Ruginienės politinės patirties stoką.

Neabejoju, kad daugelis žmonių, balsavusių už socialdemokratus, tikėjosi valstybės, kuri veikia. Jie laukė daugiau santarvės, mažiau politinių konfliktų ir daugiau dėmesio kasdienėms žmonių problemoms. Jiems nebuvo svarbiausia, kas vadovaus konkrečiai ministerijai ar kaip bus sudaryta valdančioji koalicija. Jie tikėjosi efektyvesnio valstybės valdymo.

Bet bent jau kol kas per pirmuosius du šio politinio serialo sezonus tokių pokyčių neišvydome. Prezidentas Gita­nas Nausėda ne kartą viešai reiškė pasitikėjimą tiek G. Palucko komanda, tiek I. Ruginiene, o dabar pabrėžia tikintis ir naujosios Vyriausybės stabilumu. Vis dėlto visuomenės nuotaikos išlieka prastos. Pastarųjų apklausų duomenys rodo vieną žemiausių pasitikėjimo pag­rindinėmis valstybės institucijomis lygių per pastaruosius dešimtmečius. Ir tai yra rimtas signalas visai politinei sistemai.

Vis tik norisi tikėti, jog naujoji Vyriausybė dirbs veiksmingiau ir pagaliau imsis spręsti įsisenėjusias socialines bei ekonomines problemas. Jos sėkmė svarbi ne tik valdančiajai daugumai, bet ir visos valstybės raidai. Tačiau pernelyg dažni politiniai kūlversčiai, skirtingai nei sporte, ne stiprina, o silpnina institucijas.

Ar kas nors gali rimtai tvirtinti, kad po LSDP tarybos sprendimo formuoti naują Vyriausybę I. Ruginienės kabinetas galėjo dirbti visu pajėgumu? Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje dominavo ministrų paieškos, gandai ir politinės derybos, o ne nuoseklus darbas. Vyriausybės kaita nėra vien keliolikos ministrų pakeitimas kitais. Kartu keičiasi ir politinio pasitikėjimo komandos, viceministrai, patarėjai, ministerijų vadovybė, Vyriausybės kanceliarijos vadovai. Pavyzdžiui, Mindaugas Sinkevičius jau paskelbė ketinantis keisti Vyriausybės kanclerį. Per mažiau nei dvejus metus jų jau bus tiek, kad suskaičiuoti vienos rankos pirštų nebeužtektų.

Tuo metu dabartinis kancleris dar tik spėjo įsigilinti į institucijos veiklą, susipažinti su darbuotojais ir pradėti įgyvendinti pokyčius. Visa ši adaptacija dabar prasidės iš naujo, o tam prireiks ne vieno mėnesio.

Esminių permainų tikėtina ir Energetikos, Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijose. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje I. Ruginienė taip pat ketina formuoti naują politinio pasitikėjimo komandą.

Norisi tikėti, jog būsimasis Premjeras M. Sinkevičius atsispirs pagundai dar kartą imtis rezidencijos Turniškėse remonto ar modernizavimo, o Finansų ministerijoje bus išsaugotas institucinis tęstinumas ir profesionalų komanda. Šiemet dar yra galimybė anksčiau pradėti rengti kitų metų valstybės biudžeto projektą.

Kita vertus, nors naujosios Vyriausybės programos dar nėra, koalicijos susitarime jau matyti įsipareigojimai didinti valstybės išlaidas. Tuo pat metu apie papildomus pajamų šaltinius ar platesnę mokesčių sistemos pertvarką kalbama gerokai mažiau. Be to, paskutinėmis I. Ruginienės Vyriausybės darbo dienomis paskelbti duomenys parodė prastėjančias Lietuvos tarptautinio konkurencingumo pozicijas. Tai kelia natūralų klausimą: ar ir toliau finansuosime augančias išlaidas skolintomis lėšomis? Valstybės skola pastaraisiais metais reikšmingai išaugo, o vis didesnę biudžeto dalį tenka skirti vien palūkanoms mokėti.

Kartu naujajai Vyriausybei teks spręsti ir problemas, kurios ilgą laiką buvo atidėliojamos: didinti valstybės atsparumą hibridinėms grėsmėms, stiprinti civilinę saugą, spartinti pasirengimą galimoms krizėms. Norisi tikėti, jog viešai demonstruojamas naujosios valdžios atsipalaidavimas ir šypsenos tėra bandymas išlaikyti visuomenės ramybę, o ne ženklas, kad situacijos rimtumas nuvertinamas.

Dar labiau norisi tikėti, jog šiandien dalijamos ne vien ministerijos, komitetai ir pareigybės, o kartu telkiamas ir geriausias valstybės intelektinis potencialas ieškoti atsakymų, kaip stiprinti veikiančią valstybę, kaip išnaudoti dar nepanaudotas galimybes ir svarbiausia – kaip susigrąžinti žmonių pasitikėjimą.

Andrius NAVICKAS

Ūkininkai baigė dekla­ruoti pasėlius. Į numa­tytą laiką sutalpinti procedūros nepavyko, terminą teko pratęsti – nuo COVID pandemijos pradžios tokie pratęsimai tapo įprasta praktika. 

Šįmet daugiau laiko prireikė dėl naujo reikalavimo įrodyti deklaruojamų žemės plotų valdymo teisę. Ūkininkams tai tapo iššūkiu, kadangi dalyje situacijų tokių dokumentų pateikti tiesiog neįmanoma – savininkai mirę, emigravę, nebaigti tvarkyti paveldėjimo reikalai. Bet tie, kuriems pavyko įveikti „popieri­nius” sunkumus, dabar su palengvėjimu juokauja, kad darbymetis jau baigėsi.

Jūratė KIELĖ

Nacionalinės mokėjimo agentūros nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47