Pinigų plovimo prevencijos kompe­ten­cijų centro atlikta 2024 m. antrojo ket­virčio analizė atskleidžia, jog finansi­niai sukčiai pelnosi taikydami patikrintus metodus – ženkliai išaugo telefoninio sukčiavimo mastas, o didžiausių nuostolių gyvento­jams atneša „investa­vimas“ į sukčių plat­formas. Įmonės labiausiai nukenčia nuo susirašinėjimo el. paštu perėmimo. Nors balandžio–birželio mėn. sukčiai kė­si­no­si išvilioti 8,3 mln. eurų, bendri gy­ven­tojų ir įmonių patirti realūs nuostoliai siekė 4,1 mln. Eur, kadangi finansų įstaigos sustabdė 38 proc. bandytų iš­vi­lioti lėšų.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 67

Šį kartą pamėginkime apžvelgti šiek tiek lengvesnę temą – tą, kurią labiau mėgsta įvairiausi „gyvenimo būdai“... Šiaip jau toks užsiėmimas nėra girtinas, bet juk kalbėsime ne apie eilines asmenybes, o apie tokias, kurios vadovauja valstybėms ir giriasi aukšta morale bei tauria dvasia. Turiu galvoje Putiną ir Lu­kašenką. 

Beje, kai ėmiau „gūglinti“, pirmiausia internetas man pasiūlė domėtis keturiomis Vinco Mykolaičio – Putino moterimis, kurios aprašytos prieš dvejus metus išleistame puikios rašytojos Aldonos Ruseckaitės romane. Žinoma, kalba suksis ne apie šitą Putiną...

Sovietų šnipo Zorgės mylėtojo, taip pat buvusio užsienio žvalgybos agento Rytų Vokietijoje Putino asmeninė praeitis neatkreiptų tokio dėmesio, jei ne tik ką pasirodęs nepriklausomos organizacijos „Dosje“ tyrimas apie Putino slaptus vaikus – galimus įpėdinius, kurie dabar slepiami prezidento rezidencijoje Rusijos pietuose. Tyrėjai rėmėsi šveicarų leidiniu „Sonntags Zeitung“, kuris rašė, jog jų motina olimpinė gimnastikos čempionė Alina Kabajeva nuo Putino pagimdžiusi du vaikus – Ivaną ir Vladimirą. Jie visiškai izoliuoti ir akylai saugomi, o tėvo retas apsilankymas taip pat kruopščiai slepiamas. Jie turi savo vairuotojus, pilotus, apsaugininkus, virėjus, trenerius ir t.t. „Dosje“ informatorius, atskleidęs vėliau atviruose šaltiniuose patikrintus faktus, taip pat gyvena šalia jų. Gi Šveicarijos laikraštis pasitelkė vieno iš kūdikių priėmusios rusų kilmės ginekologės liudijimą...

Oficialiai Putinas 1983 m. vedė Liud­milą Škrebniovą, kurios tėvai, kaip Ant­rojo pasaulinio karo dalyviai, buvo apsigyvenę Kaliningrade. Dirbdamas Leningrado merijoje Putinas senyvo amžiaus žmonos motiną Jekateriną Škrebniovą perkėlė šalia savo šeimos. 

Pamečiui gimė dvi dukterys. Tačiau beveik po 30 metų santuoka iširo. Putino biografai pastebi, kad pora susipažino Arkadi­jaus Raikino koncerte, o apie sky­rybas 2013 m. abu paskelbė balete „Esmeralda“ Kremliuje. 

Tuomet buvo pranešta, jog Liudmila Putinas išėjo į vienuolyną, bet po trijų metų ji jau ištekėjo už komunikacijos specialisto Artūro Očeretno. Dabar 66-erių buvusi pirmoji Rusijos ponia, kaip praneša žiniasklaida, yra greitųjų kreditų bendrovės vadovė ir per pustrečių metų karo Ukrainoje iš rusų kišenių ištraukė milijonus eurų. 2023-iųjų pabaigoje Prancūzijoje buvo konfiskuota jai priklausiusi 7 mln. eurų vertės vila. 

Gi Putinas greitai surado daugiau sielos guodėjų. Žiniasklaida mini Alisos Charčevos, Svetlanos Krivonogich, dar bent dešimties jo draugių bei meilužių pavardes. O su A. Kabajeva jis nevengia viešai pasirodyti, bet štai judviejų sūnus stropiai slepia. Tiesa, jie dar vaikai: vyresniajam Ivanui vos 9-eri. Pagal Rusijos konstituciją, prezidentu galima tapti sulaukus 35-erių, bet Putinas žino, kaip pakeisti pagrindinį įstatymą, jog amžiaus cenzas sumažėtų iki 25. O komentatoriai ironiškai pastebi, kad šiandien Rusijoje nesunku surengti referendumą, kuris be skrupulų sprendime leistų įrašyti tokią eilutę: „Pilietis Vladimiras Putinas savo įpėdiniu palieka pilietį Ivaną Putiną“... Juk tokių valdovų moralė, kaip sakoma, ne aukščiau grindjuostės.

Šiuo požiūriu Lukašenka ir Putinas – kaip du vandens lašai. Jau 40 metų valdantis nepripažintas kaimyninės šalies lyderis, kuriam rugpjūčio pabaigoje suėjo 70, beveik porą metų jaunesnis už Putiną, bet intymiuose santykiuose neatsiliko. Su žmona Galina jis sugyveno tris vaikus, tačiau labiausiai kažkodėl myli jauniausiąjį Nikolajų, su kuriuo per 2020 m. protestus lakstė po Minską pasikabinę automatus. Teisėta žmona gyvena atskirai Mogiliovo srities Šklovo rajone ir vadinama gyvanašle. Lukašenka su ja mažai bend­rauja. Vos išrinktas 1994-ųjų liepą šalies prezidentu, Lukašenka ėmė bendrauti su savo gydytoja Irina Abelskaja. Tai ji esą ir pagimdė jam nesantuokinį vaiką Nikolajų, kuris buvo ruošiamas pakeisti prezidentą. Irinos motina Liudmila Postojalko, vos tik prasidėjus dukros romanui su Lukašenka, gavo sveikatos apsaugos ministrės postą. Kitos minimos jo gerbėjų pavardės – dainininkė Irina Dorofejeva, 19-metė aktorė, „Mis Baltarusija – 2016“ Marta Golubeva ir kt. 

Vyresniesiems vaikams jau arti 50, o Koliai tik ką sukako 20. Jis domėjosi chemijos, biologijos mokslais, mokėsi kinų, ispanų kalbų. Aukso medaliu baigė Minsko mokyklą. Mokosi Minsko universitete biotechnologijos. Dėl tėvo palaikymo po skandalingų prezidento rinkimų įtrauktas į Kanados sankcijų sąrašą, nors dabar paskui jį nesekioja. Spauda praneša, jog tėvą suerzino tai, kaip Nikolajus sukritikavo baltarusių karines vaistinėles ir išgyrė NATO gaminius. „Mažasis princas“ vargu ar žengs senstančio Lukašenkos pėdomis... 

Sakykime, jog šiuose pasakojimuose daug pramanų, nepatikrintų faktų. Bet teisinga ir tai, kad, kaip sakoma, kiekvienas gandas atskleidžia ir trupinėlį tiesos. Putino ir Lukašenkos asmeninės biografijos yra tarsi amoralumo, dvasinio palaidumo ir puolusios moralės pavyzdžiai. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Iš mažos Šilalės į platųjį pasaulį Jurgitą Pa­lubinskę išvedė atkaklus noras mokytis. Prieš ketvirtį am­žiaus į Šiaulių universitetą studijuoti fizikos ir informatikos išvykusią šilališkę vėliau meilė nuvedė į Airiją, kur ji dirba korporacijos „Trend Tech­nologies“ aplinkosaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos pareigūne. Jurgita tikina, kad pa­saulis yra at­viras visiems, norintiems mokytis, tobulėti bei siekti sva­jonės. 

Magistro laipsnis darbo negarantavo

Rugpjūtį tėviškėje atostogavusi J. Pa­­lubinskė džiaugėsi saule ir šiluma, kurios labiausiai ir pasigenda Airijoje. Dangus ten kur kas dažniau nei Lietuvoje „cepelininis“, vargina nuolatinės darganos ir visur prasismelkianti drėgmė. Jurgita juokiasi, jog tai kone vieninteliai trūkumai, kuriuos ji gali pasakyti apie Airiją – šalį, kur gyvena jau beveik du dešimt­mečius. 

Jurgita tikina, kad jaunystėje apie emigraciją net negalvojo. Studijuodama aplinkosaugos magistrantūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete mėgavosi gyvenimu mieste, kur viskas arti ir daug draugų, tačiau kai 2005-aisiais jos mylimasis išvyko dirbti į Airiją, paskui jį nusekė ir ji.  

Centrinėje Airijoje esantis Mullingaro miestas, kuriame gyvena apie 20 tūkst. gyventojų, po Vilniaus Jurgitai atrodė kaip didelis kaimas. Pirmi metai nebuvo lengvi: šalia nebuvo nei šeimos, nei draugų, internetas tais laikais Airijoje buvo labai lėtas, o telefono skambučiai – brangūs. Bet darbas aptarnavimo sferoje buvo neblogai apmokamas ir su mažai monotonijos, Jurgitą tuo metu tai tenkino. Tačiau gimus vaikams ji nebenorėjo grįžti į aptarnavimo sferą. Kad gautų darbą biure, nusprendė lankyti akademinius metus trukusius verslo administravimo kursus. Tikėjosi, jog, atliekant praktiką, atsiras ir pažinčių, kurios anksčiau ar vėliau padės įsidarbinti. 

J. Palubinskės viltys išsipildė su kaupu, nors ir ne iš karto ir ne taip lengvai, kaip dabar gali atrodyti. Jurgita prisimena, kad interviu dėl neapmokamos praktikos vietos truko valandą, o ji džiaugėsi, jog jai buvo pasiūlyta kartą per savaitę ateiti į biurą tvarkyti įvairių administracinių dokumentų. Tomis dienomis, norėdama gerai užsirekomenduoti, pasilikdavo dirbti ilgiau. Pavasarį išlaikiusi verslo administravimo kursų egzaminus, po kelių mėnesių šilališkė sulaukė gamyklos atstovų kvietimo pasikalbėti. 

„Vos nenumiriau iš laimės, kai išgirdau, kad man siūlomas laikinas darbas, kol viena darbuotoja bus motinystės atostogose. Pagaliau išsipildė mano svajonė dirbti biure, kuris dar buvo ir netoli namų, su normaliomis darbo valandomis, pakankamai nebloga alga. Bet labiausiai džiaugiausi, kad jau dirbsiu su visai kitokios aplinkos, išsilavinusiais žmonėmis“, – pasakoja šilališkė.

Prižiūri, kad nebūtų išnaudojimo

Korporacijai „Trend Technologies“ priklauso dešimt gamyk­lų visame pasaulyje, jose dirba apie 3200 žmonių. Į įmonės valdymo biurą priimtos dirbti Jurgitos alga tuomet buvo mažesnė už gamybos darbininkų atlyginimą, nors reikėjo daug mokytis ir perprasti nemažai visiškai naujų dalykų. Iš pradžių J. Palubinskė dirbo klientų aptarnavimo skyriuje, po metų ją pakvietė į Verslo plėtojimo skyrių, vėliau perėjo į Finansų kont­rolės skyrių – tvarkė kelių didelių koncerno klientų siunčiamas sąskaitas, nustatinėdavo kon­cernui priklausančios Mullingar gamykloje liejamų plasti­kinių detalių ir liejimo formų kai­nas bei su komanda apskaičiuodavo būsimo verslo pelną. Jurgita sako, kad visuose darbuose labai daug išmoko, visur jai buvo įdomu, o žmonės, kuriuos sutiko, buvo tikrai ypatingi.

Kai maždaug prieš dvejus su puse metų elektroniniame darbo pašte rado pasiūlymą dalyvauti konkurse į pareigas tvarumo srityje, net negalvojo, jog gali atitikti joms keliamus labai aukštus reikalavimus, todėl laišką iškart ištrynė. Vis dėlto paraginta vadovų, kurie priminė, kad yra aplinkosaugos srities magistrė, išsiuntė gyveni­mo aprašymą bei motyvacinį laišką ir gavo kvietimą dalyvauti pokalbyje. Valandos laiko interviu buvo prašoma papasakoti, ką per devynerius metus dirbo „Trend“ biure, ko išmoko dirbdama ir netgi prisiminti tai, ko daugiau nei prieš 20 metų mokėsi Šiaulių universitete, kai studijavo fiziką ir informatiką.

Jurgita neslepia, kad naujos pa­reigos jai tapo dideliu iššūkiu. Nors turi aplinkosaugos mokslų pagrindus, tvarumas, apie kurį dar nedaug suprantame Lietuvoje, yra visiškai kitas dalykas – tai ne tik aplinkos apsauga, bet kartu ir socialinė atsakomybė bei valdysena. Pagal šiuos tris pagrindinius ne finansinius veiksnius kartu su savo skyriaus vadove J. Palubinskė vertina koncernui priklausančių įmonių bei verslų tvarumą ir poveikį aplinkai bei visuomenei. Per šiuos dvejus metus Jurgita baigė ne vienerius kursus, susijusius su aplinkosauga, darbo sauga ir darbuotojų sveikata, žmonių teisėmis, kad galėtų pagerinti darbininkų darbo sąlygas bei sumažinti poveikį aplinkai. Kartu su vadove jau parašė dvi kasmetines tvarumo ataskaitas, kurios yra viešai publikuojamos „Trend“ puslapyje bei kas mėnesį pateikia ESG (aplinkosaugos, socialinės atsakomybės bei valdysenos) ataskaitą koncerno vadovams.   

„Valdysena apima verslo etiką, tvarius pirkimus, korupcijos prevenciją, darbo įsta­tus, duomenų privatumą, kibernetinį saugumą ir daugelį kitų aspektų. Atlikdami 

vidi­nį auditą įmonėse, tikriname, jog būtų pasirašytos darbo sutartys su darbininkais, jog gamyklose ne­būtų naudojama vaikų arba priverstinė darbo jėga, neleisti­nas kiekis viršvalandžių, kad per septynias dienas darbuoto­jai turėtų bent vieną išeiginę, numatytas pert­raukas darbo metu bei apmokamas atostogas pagal kiekvienos šalies įstatymus ir daugelį kitų reikalavimų. Kas Europoje atrodo natūralu, kai kuriose Azijos šalyse bei Meksikoje dar turi būti prižiūrima bei kont­roliuojama. Kad koncernui priklausančios įmonės įveiktų išo­rinio audito reikalavimus, mes turime nurodyti, kas yra blogai ir kas galėtų būti geriau, todėl tikriname algalapius, stebime, ar viskas išmokėta, ar nuskaičiuoti ne per dideli mokesčiai, ar atiduoti visi priedai, numatyti sutartyse su darbuotojais ir pan.“, – savo darbo specifiką atskleidžia Jurgita.

Kalbėdama su darbininkais, ji sako įsitikinusi, jog požiūris į darbą Amerikoje, Azijoje ir Europoje labai skiriasi. Europoje ir Amerikoje žmonės yra suinteresuoti dirbti greitai ir gerai bei padaryti kuo daugiau. Azijoje bei Meksikoje šis interesas kiek kitoks. 

„Indijoje ir Meksikoje gamyklose yra labai daug darbuotojų, dirbančių su įrenginiais, bet jie dirba labai lėtai – tiesiog kitoks mentalitetas. Auditai įmonėse parodo, kad vis dar yra kur tobulėti, kalbant apie darbo sąlygas, apie žmonių požiūrį į darbą, į aplinką bei į kitus žmones. Tačiau darydami interviu su darbininkais iš visų girdėjome, kad yra laimingi dirbdami ir džiaugiasi aplinka, kolegomis, saugumu darbe bei tuo, ką daro“, – tikina J. Palubinskė. 

Privalumas – kelionės po pasaulį

Jurgitos darbo dalis – nuolatinės kelionės į visame pasaulyje esančias korporacijos „Trend Technologies“ įmones. Per dvejus su puse metų, kai dirba aplinkosaugos, socialinė atsakomybės ir valdysenos pareigūne, ji aplankė gamyklas devyniose šalyse, kol kas nepamatė tik Kalifornijos gamyklos.  

„Lankydami gamyklas, mokome jų vadovus ir mokomės pačios, kad kitiems galėtume perduoti geriausią aplinkosau­gos bei tvarumo patirtį. Tokių vienos dienos išvykų, kaip į Škotiją ar Slovakiją, net nelaikome kelionėmis. Gegužės mėnesį buvome Čikagoje, birželį – Kinijoje, liepą – Meksikoje, jau nupirkti bilietai į Indiją. Indijoje buvome ir praėjusį spalį, šiemet dar skrisime į Meksiką. Visur užtrunkame bent savaitę, o Meksikoje spalį suplanuota dviejų savaičių komandiruotė“, – pasakoja Jurgita. 

Keliauti mėgsta ir jos skyriaus vadovė airė, todėl išvykda­mos darbo reikalais, pasistengia kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Nors Indijoje esanti gamyk­la yra tolokai nuo Mumbajaus, vykdamos atlikti audito, jame praleido tris dienas, o grįžtant užsuko dar vienai. Ir iš kiekvienos šalies parsiveža vis kitokių įspūdžių, stengiasi kuo labiau pažinti jos kultūrą, papročius. Daug kas ir nustebina. 

„Indijoje labai populiarus greitas maistas, žmonės valgo tiesiog važiuodami motoroleriais ir maisto pakuotes meta ant gatvės, tarp kalnų šiukšlių ganosi arkliai ir karvės. Žmonės tiesiog nežino, kad negali­ma šiukšlinti bet kur. Bet štai kai atvykom į Singapūrą, gat­vės net kvepėjo, tokios atrodė švarios: medžiai didžiuliai, o nėra nė vieno nukritusio lape­lio – viskas surinkta. Malaizijoje nedaug pa­matėme, bet įstrigo tai, kad visur labai daug beždžionių – jos sėdi ant kelio atitvarų ir stebi pravažiuojančius. Didžiulį įspūdį paliko Kinija. Mūsų gamykla yra Suzhou mieste, bet tris dienas praleidome Šanchajuje. Nuostabaus grožio miestas, labai tvarkingas, daug elekt­rinių automobilių, todėl nėra smogo. Kadangi daug policijos, jautėmės tikrai saugiai net tamsiais vakarais“, – tikina Jurgita. 

Kinijoje jai didžiausią įspūdį paliko maistas bei saugumas. Pasak jos, jei Mumbajuje eismas toks, kad atrodo, jog tave čia pat užmuš – trijų eismo juostų keliu važiuoja gal keturios eilės automobilių ir dar dvi linijos „tuktukų“, tai Šanchajuje infrast­ruktūra taip sutvarkyta, kad visiškai nėra eismo kamščių. Suzhou mieste, kur yra korporacijai „Trend Technologies“ priklausanti gamykla, oficialiai gyvena apie 10 mln. žmonių, dar tiek pat – mig­rantų, tačiau jokių kamščių. Labai gražu ir tvarkinga, daug gėlynų, nėra net miestui įprastų garsų, jokio smogo.

„Aišku, Kinija yra didžiulė šalis, mes pamatėme tik trupinuką dviejų miestų, bet įspūdis labai geras, tokio nesitikėjome“, – tikina J. Palubinskė. 

Gyvenimas keičiasi ir Airijoje

Dvidešimt metų gyvendama Airijoje, šilališkė įsitikino, jog žmonės ten labai draugiški, o gamta, ypač Vakarinėje pakrantėje, nuostabi, todėl šeima pamėgo keliauti po šalį namelyje ant ratų. Jurgita sako, jog labiausiai trūksta tik saulės, šilumos bei Lietuvoje likusių artimųjų, tačiau šiais laikais ir tai nebėra didelė problema, yra visos galimybės juos lankyti ar pasikviesti pas save. 

Airių kalbos, nors ja nuolat kalba mažiau nei 5 proc. šalies gyventojų, ir tai tik gyvenantys Vakarinėje pakrantėje, vaikai privalomai mokosi mokykloje. Trylikmetį Domą ir penkiolikmetę Medą auginantys Palubinskai, kaip ir visi kiti, darbe kalba angliškai, o namuose – tik lietuviškai. Antros užsienio kalbos vaikai pradeda mokytis tik baigę šešiametę pagrindinę mokyklą. 

„Prieš 20 metų Lietuvoje bu­vo visai kitaip, nei matau dabar. Tas pats ir Airijoje – gyvenimas ten irgi smarkiai pasikeitė, nors tarp šių šalių vis dar yra daugybė skirtumų. Kaip Lietuvoje, taip ir Airijoje yra beribės galimybės labai daug išmokti įvairiose srityse. Iš pradžių buvo sunku, nes mes, lietuviai, esame labai kompleksuoti, bijome klausti, pasirodyti, kad kažko nežinome. Ten žmonės visai kitaip bendrauja, jie sako, jog geriau užduoti kvailą klausimą, nei padaryti kvailą klaidą. Todėl visada, jei tik kas yra neaišku, reikia nebijoti klausti“, – įsitikinusi Jurgita.   

Pasak šilališkės, tie, kurie emig­ravo į Airiją turėdami išsilavinimą, susirado gerus darbus. Mullingare, kur gyvena Jurgitos šeima, kaip ir kituose Airijos miestuose užsieniečių yra labai daug. Gamykloje, kur liejamos plastikinės detalės automobiliams, medicininei įrangai ir įvairiems kitiems įrenginiams, dirba apie 150 darbuotojų, iš jų apie 30–40 proc. yra užsieniečiai. Gamyboje dirbantys žmonės gauna neblogas algas, nes už pamaininį darbą jiems mokamas priedas, taip pat dvigubai apmokami viršvalandžiai. 

Pasaulis, pasak Jurgitos, yra atviras siekiantiems savo tikslų, norintiems patirti įspūdžių, pažinti kitokią aplinką – svarbu nebijoti ir nusiteikti, kad visur reikės daug mokytis ir daug dirbti. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. pašnekovės

Minint 80-ąsias Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo kovų metines ir siekiant atminti generolo Povilo Plechavičiaus įkurtą Vietinę rinktinę, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) užsakymu žurnalistė Rūta Sinkevičienė sukūrė dokumentinį filmą „1944-ieji. Generolo misija”, kurio premjera jau įvyko Vilniuje, Valdovų rūmuose. Renginyje apsilankė daug garbių svečių, tarp jų – ir Šilalės krašto žmonės. 

„Manęs laukė atsakinga užduotis – kuo aiškiau papasakoti 1944-ųjų įvykius, atspindėti istorinį kontekstą ir padėti žiūrovams suprasti, kokį vaidmenį čia turėjo generolas P. Plechavičius ir Vietinė rinktinė. Tų metų įvykiai Lietuvoje iki šiol kelia visuomenės nesutarimus, tačiau dėl vieno nesiginčijama – lietuviams gresianti antroji sovietų okupacija su bolševikinio teroro banga buvo daug baisesnė nei nacistinės Vokietijos okupacija. Noras atkurti nepriklausomą Lietuvą vertė rinktis mažesnę blogybę ir tam reikėjo suburti savą, Lietuvos kariuomenę. Apie tai ir pasakojama filme – įvykius, kurie, deja, yra likę istorijos paraštėse”, – teigia filmo autorė ir režisierė R. Sinkevičienė.

Beveik valandos trukmės filmas prasideda archyvine medžiaga iš 1939-ųjų Vilniaus atgavimo šventės iškilmių, kuriose kalba Prezidentas Antanas Smetona. Vėliau galima keliauti laiku ir prisiminti sovietų okupaciją, lietuvių kankinimus ir žudynes, trėmimus į Sibirą ir kitus skaudžius įvykius. Dokumentikoje mintimis bei prisiminimais apie generolą P. Plechavičių ir Vietinę rinktinę dalinasi LGGRTC generalinis direktorius, istorikas dr. Arūnas Bubnys, P. Plechavičiaus dukterėčia Alina Plechavičiūtė-Veigel, generolo vardo fondo vadovė Genoveita Gricienė, anksčiau filmuotuose kadruose užfiksuoti Vietinės rinktinės veteranai, Prezidentas Valdas Adamkus, puikiai prisimenantis ir savo norą stoti į Vietinę rinktinę bei susitikimą su P. Plechavičiumi Čikagoje, kur generolas gyveno iki mirties.

„Man teko su juo praleisti keletą valandų, buvo be galo įdomu išgirsti jo vertinimą – nepriklausomybės laikotarpio kovų, paskui įvykių Lietuvoje, žinoma, jo tiesioginį gyvenimą, tvarkymąsi. Ir galiu tik tiek pasakyti, jog generolas mano akyse išliko nuoširdus, principingas Lietuvos patriotas, kuriam Lietuva, jos egzistencijos klausimas, žiūrint į ateitį, buvo pagrindinis jo gyvenimo tikslas”, – filme pasakoja Prezidentas V. Adamkus.

Prisimenanti Šilalės rajono Bučių kaimo jaunuolius, kuomet jie įstojo į Vietinę rinktinę, tvirtina ir šilališkė Teresė Ūksienė. 

Dokumentinėje juostoje daug dėmesio skiriama ne tik to laiko įvykiams, lietuvių išgyvenimams, norui kovoti už nepriklausomybę ir patriotiškumui, bet taip pat ir paties generolo P. Plechavičiaus asmenybei.

„Generolą P. Plechavičių privalom žinoti, atminti ir gerbti. Jis apgynė Lietuvos garbę, nesutikęs su nacistinės Vokietijos reikalavimu – formuoti SS dalinį, į kurį mobilizuotų lietuvius karius. SS dalinius turėjo visos okupuotos šalys. Tai yra begaliniai didelis generolo nuopelnas ir Lietuva privalo tai žinoti”, – teigia generolo P. Plechavičiaus fondo vadovė G. Gricienė.

Kodėl sovietų valdžia nenustojo šmeižti generolo P. Plecha­vičiaus net ir jam mirus ir kokie buvo jo suburtos Vietinės rinktinės savanorių likimai – apie tai ir pasakoja dokumentinis filmas „1944-ieji. Generolo misija”. Jį galima pažiūrėti www.genocid.lt ir www.lrt.lt.

Aldona JAKAVONIENĖ

LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja

Dariaus JANČIAUSKO nuotr.

Vasariškam renginių ritmui persijungus į lengvesnę pa­varą, praėjusią savaitę Lietuvoje baigėsi keletas įdomių kultūrinių festivalių. Tačiau vasariškas džiaugsmas ir ener­gija dar niekur nesiruošia trauktis – jau šią savaitę šalyje įvyks devintus metus skaičiuojanti etninės kultūros akcija „Visa Lietuva šoka“, kasmet rudenį suburianti tūkstančius tradicinio šokio mėgėjų.

Mūsų rajone „Visa Lietuva šoks“ prie Šilalės kultūros cent­ro rugsėjo 13 d., 18 val., šokėjams gros Šilalės rajono kolektyvai. Dieną prieš tai tokia pat akcija vyks Tauragėje ir Tauragės rajone: Skaudvilėje (14.30 val.), Pagramantyje (17 val.) ir kt.

Sostinėje prasidėjo iki spalio 7 d. truksiantis tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, rengiamas nuo 1989 m. Viename seniausių, svarbiausių ir didžiausių šio neakademinio pobūdžio renginių Lietuvoje autentiškai pristatoma muzika nuo pirmųjų rašytinių šaltinių iki ankstyvosios romantikos. 34-ojo festivalio „Banchetto musicale“ renginius sieja brolybės tema, todėl festivalyje pasirodys atlikėjai iš Estijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Šveicarijos bei Vokietijos. Su festivalio kalendoriumi galite susipažinti internetiniu adresu bmfestival.lt.

Rugsėjo 14 d., šeštadienį, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kartu su Šiuolaikinio meno centru kviečia į Vilniuje vyksiantį renginį „Jono Meko ei­lės kino takelyje. Filmo peržiūra ir diskusijos“, kur vyks filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ peržiūra. Šis renginys – Pompidou nacio­na­li­nio meno ir kultūros centro inicijuojamos J. Meko poezi­jos dienos programos dalis. Filme itin asmeniškais kadrais ir įgarsinimu pasakojama apie 1971-uosius – brolių Mekų apsilankymą gimtajame Semeniškių kaime Panevėžio rajone po 27 metų pertraukos. Šis renginys – įžanga į rugsė­jo 15 d. vyksiančią paskutinio Meko filmo „Requiem“, skirto gy­vam Giu­seppes Verdi „Messa da Re­quiem“ atlikimui, peržiūrą.

Sekmadienį sostinėje Lietuvos kariuomenė paminėjo 510-ąsias pergalės Oršos mūšyje metines. Šią dieną Lietuvos kariuomenė organizavo Gar­bės sargybos kuopos karių, Lie­tuvos kariuomenės orkest­ro bei teatralizuotos pasiuntinių su žirgais grupės iš klubo „Viduramžių pasiuntiniai“ eiseną nuo Aušros vartų iki Valdovų rūmų, kuri simboliškai atkartojo istorinę Oršos mūšio laimėtojo Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio triumfo eiseną. Mūšis, įvykęs dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, yra laikomas vienu didingiausių karinių laimėjimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės istorijoje.

Rugsėjo 6–15 d. Lietuvoje vyksta Europos paveldo dienos, kurių renginiai jau pradėjo skaičiuoti ketvirtą dešimt­metį. Šiemet organizatoriai taip pat siekia atkreipti visuomenės dėmesį į kultūros paveldą – mums atitekusį ankstesnių kartų palikimą. Europos paveldo dienos – puikus būdas prisiliesti ne tik prie to, ką matome šiandien, bet ir patyrinėti, pasigilinti ir suvokti, kaip ir iš kur jis pas mus atsiradęs. Šių metų tema – „Kultūros paveldas: ryšiai, įtakos, keliai”. Šiai dienai skirtas renginys vyko ir Šilalės rajone, apie jį galėsite perskaityti kitame „Šilalės artojo” numeryje.

Kotryna PETRAITYTĖ

Ar galime pasikliauti vien valstybės ranka, kuri mus maitins senatvėje? Ir kiek prie savo pensijos prisidėsime pa­tys? Šiuos klausimus į politinę areną sugrąžino mokesčių atskaitos režimo III pakopos pensijų bei gyvybės draudimui panaikinimas. Subsidiari piliečio ir valstybės at­sa­komybė už pensijas buvo apgaulingai pavadinta leng­vata ir panaikinta. O visą tai pridengė seniai lauktas inves­ti­cinės sąskaitos įteisinimas. Tokia taktika leido išvengti sun­kių klausimų apie pensijų sistemos ateitį. Tačiau tie klau­simai grįš.

Elena LEONTJEVA

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Užklupus ligoms ar įvairiems negalavimams, žmogus griebiasi bet ko, kad tik iš jų išsi­kapa­notų. Būtent tokia situacija dažnai ir pa­si­­nau­doja įvairiausi papildų platintojai, ža­dan­tys ste­buklingus rezultatus. Tačiau me­­­dikai įspė­ja, jog stebuklai neegzistuoja, o pr­a­­rasti galima labai daug – sveikatai ne­aiš­kūs preparatai gal ir nepakenks, bet piniginę tik­rai pa­plonins. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 66

Su penkiolikamete Iza bei jos mama Natalija susipažinau sporto aikštelėje prie namo Charkive, kur dabar gyvenu. Į aikštelę kartais užsuku pamėtyti krep­šinio kamuolio, o ne­toliese su mama ir šuniuku vaikščiojusi Iza paklausė, ar galėtų irgi pabandyti. 

Dabar, pamačiusi per langą mane aikštelėje, paauglė nuolat prisijungia pažaisti. Po truputį Iza išsikalbėjo, papasakojo, kodėl mama nuolat tokia liūdna. Paaiškėjo, jog prieš metus kovose prie Bachmuto be žinios dingo Izos tėtis Volodimyras. 

„Mama viliasi, kad tėtis nežuvo, bet pateko nelaisvėn, todėl įsitraukė į moterų, kurių vyrai kare pradingo be žinios, grupę. Jos rengia piketus, rašo laiškus prezidentui, reikalaudamos tiesos ir greitesnio belaisvių apsikeitimo. Aš netikiu, jog tėtis yra gyvas, nes jo draugai sakė, kad per tą mūšį niekas iš būrio neišgyveno, mat rusai panaudojo kažkokias uždraustas medžiagas. Mama su tuo nenori susitaikyti, iš nevilties net pradėjo vakarais slapta išgėrinėti, ėmėme bartis, namai tapo slogūs, nors iki karo buvome laiminga šeima“, – liūdnai pasakojo mergaitė.

22-ejų Sofiją Kazan pamačiau Kyjivo centre esančioje Maidano aikštėje, šalia pievelės, kur yra susmeigta keliolika tūkstančių vėliavėlių su žuvusių karių pavardėmis arba slapyvardžiais. Mergina keliolika minučių stovė­jo sustingusi laikydama rankoje vaikino nuotrauką.

„Praėjo metai nuo Taraso žūties, tačiau jis vis dar nepalaidotas, jo palaikai guli kažkur mūšio vietoje netoli Avdijivkos, nes tą teritoriją užėmė priešai, kritusių karių jie neleidžia pasiimti“, – sakė mergina. 

Kai 2014 m. Rusija okupavo Krymą, Sofijos šeima skilo: tėvas liko ten, o ji su mama ir keturiais metais vyresne sese atvyko į Kyjivą pas gimines. Po metų persikėlė į Chersoną, Sofija įstojo į medicinos koledžą, jį baigusi universitete studijavo farmaciją ir įsidarbino vaistinėje. Besimokydama susipažino su metais vyresniu Tarasu, savanoriu kariu iš Lvivo. Prasidėjus karui ir Chersoną ėmus pulti okupantams, jos su mama ir sese pabėgo į Rivną pas gimines, vėliau – į Šveicariją. Kai po pusmečio grįžo, Tarasas pasipiršo ir jiedu susituokė. Deja, kartu gyventi teko neilgai – savaitę vestuvių proga, dar dvi savaites, vyrui gavus atostogų, ir kažkiek Kyjive, kur jis atvyko į apmokymus.

Sofija dabar apgailestauja, jog tąsyk jiedu susipyko, nes Tarasas prisipažino buvęs neištikimas. Žmona buvo perspėjusi, kad išdavystės neatleis, todėl jiedu išsiskyrė. Po pusmečio Tarasas, kovojęs Trečios šturmo brigados sudėtyje, žuvo netoli Avdijivkos...

„Susitikinėju su kitu kariu, jis irgi nori, jog susituoktume, o aš nežinau ką daryti – man jis patinka, bet prisibijau, nes kare vėl gali visko nutikti. Taraso kapo nėra, bet kai būnu Kyjivo centre, ateinu į Maidano aikštę ir paverkiu prie jo nuotraukos. Jis buvo geros širdies vaikinas, baigė teisę, bet užsiėmė butų remontu ir planavo steigti statybų įmonę. Labai mylėjo savo mamą ir buvo geras man, tačiau po to, kai patyrė rimtą sužeidimą ir tris kontūzijas, tapo nervingas, nenuspėjamas. Jei ne karas, gal viskas būtų susiklostę kitaip – jo mama turi Lvive didelį namą, planavome kurti gausią šeimą ir visą gyvenimą vienas kitą mylėti“, – pasakojimą liūdnai užbaigė Sofija.

21-erių Anią Belan sutikau Chelmo geležinkelio stotyje, kai, išlipę iš traukinio, atvykusio iš Kyjivo, ant to paties suoliuko sėdėdami laukėme traukinio į Varšuvą. Pasidomėjus, kodėl mergina tokia liūdna, ji prisipažino, jog prieš išvykdama aplankė tėčio kapą, tad vis dar galvoja apie jo netektį, su kuria niekaip negali susitaikyti.

„Kilus karui, tėtis mane, ma­mą ir jaunesnę sesutę įsodino į traukinį Lenkijon, o pats išskubėjo ginti Charkivo. Žuvo Bachmute po metų, o po jo mirties viskas pasikeitė. Suvokiau, kad netekau žmogaus, kuriuo visada galėjau pasitikėti ir kuris mane visada palaikė“, – kalbėjo studentė.

Ania Lenkijos mieste Vroclave studijuoja mediciną. Po karo ketina grįžti į Ukrainą ir dalį savo laiko skirti nemokamai sužeistų karių konsultacijai. Be to, planuoja įsidarbinti karių reabilitacijos centre, nes nori padėti tėčio bendražygiams. 

„Buvau tėčio numylėtinė, linksmuolė, o dabar šypsotis sunkiai prisiverčiu. Matydama Lenkijoje besilinksminančius ukrainiečius vyrus, jaučiu jiems pyktį, kad jie negina tėvynės“, – tvirtino studentė.

18-metė Alina Chrenko, Kyjive studijuojanti bio­logiją, tą vakarą į Maidano aikštę atėjo įsmeigti vėliavėlės fronte žuvusiam vaikystės draugui Bohdanui. 

„Iki karo gyvenau labai nesusimąstydama apie mūšius Donbase, nes jie vyko daug me­tų, pastaruoju laiku buvo aprimę, o iš giminaičių niekas ten nekovojo. Viskas pasikeitė 2022-ųjų vasarį, kai maskvėnai ėmė supti sostinę, o jos ginti išėjo tėtis. Vėliau į frontą išvyko krikštatėvis, keli kiemo bičiuliai. Tada ėmė persekioti baimė dėl jų likimo“, – tikino mergina.

Pasak Alinos, tėvas nepasakoja apie sužeidimus, nes saugo nuo išgyvenimų ligotą savo mamą. Bet aplinkiniais keliais mergina visgi sužinojo, jog jis buvo du kartus kontūzytas, gydėsi sužeistą ranką... Tačiau artimieji apie tai nežino. 

„Mama ir taip be vaistų naktimis neužmiega, suseno ir pražilo, nors visada gėrėjausi, kokia ji jaunatviška ir graži. Jaučiu, kad ir mano nervai pakriko: kai kelias dienas neateina žinutė iš tėčio ir mamos akyse ima kauptis ašaros, nebegaliu nei susikaupti mokslams, nei juokauti su draugais“, – prisipažino mergina.

„Kai 25-erių brolis Romanas išėjo į karą, pašlijo tiek mano, tiek mamos Liudos sveikata. Su mama kas vakarą daug meldžiamės ir sukalbame specialią kareiviams fronte skirtą maldą, dažnai einame į cerkvę prašyti, kad jį globotų Dievas. Romanas nuolat yra sunkiausių kovų sūkuryje: buvo Iziume, Bachmute, Avdijivkoje, dabar kariauja prie Pokrovsko“, – sakė 23 Lvivo viešbučio „Tsisar“ administratorė Ana Panochko. 

Merginos tėvai yra smulkūs ūkininkai, gyvena mažame Zvertivo kaimelyje, 20 kilomet­rų nuo Lvivo. Šeimoje yra penki vaikai, iš kurių du visai maži, silpnas yra ir Romano brolis dvynys Olehas. Anai su Romanu teko daug dirbti, padėti tėvams, jiedu suartėjo, todėl sesuo labai išgyvena nesulaukdama iš jo žinučių.

„Romanas į karą išėjo savanoriu, jo nesustabdė net antro vaiko besilaukianti žmona – pasak brolio, jis privalo ginti tėvynę, nes seneliui, už pokario partizanų rėmimą Sibiro tremtyje išbuvusiam 10 metų, buvo prisiekęs tą padaryti. Romano pirmagimis trimetis Mateušas labai jo ilgisi ir nesupranta, kodėl tėtis neparvyksta“, – liūdnai kalbėjo Ana.

Merginos pasakojimu, kai Bachmute žuvo pirmas kaimo atstovas, jos klasiokės Lidos vy­ras Vladislavas, palaikus nešant į kapus visi Zvertivo žmonės klūpėjo. Tai pat, kaip ir vėliau laidojant dar du gyvenvietės vaikinus. Pasak Anos, Zvertive jaunų vyrų beveik neliko – visi kariauja, todėl dauguma šeimų gyvena nerimaudamos dėl fronte kovojančių vyrų, sūnų, brolių, giminaičių.

„Savaitę prieš mirtį Jevgenas netikėtai paklausė, kaip žiūriu į siūlymą kariams prieš vykstant į priekinę liniją, spermos banke palikti mėginį tam, jog žūties atveju žmona galėtų susilaukti vaikų. Pasakiau, kad sutinku, bet jis nespėjo, žuvo... Pra­ėjo beveik 3 mėnesiai, bet aš dar neatsitokėju“, – savo patirtį atskleidė 33 metų Kristina Veselova.

Su vyru mergina susipažino devyniolikos, kai kartu Dnipro universitete įstojo į ekonomiką. Kai prieš dešimt metų kilo mūšiai Donbase, pora nusprendė neskubėti su vaikais, palaukti karo pabaigos, tačiau 2022 m. kovos dar labiau įsiplieskė. 

„Buvome neišskiriami, tarsi sukibę. Jis dirbo barmenu, vėliau pardavimų vadybininku prekybos įmonėje, aš fitneso trenere ir prižiūrėjau naminius gyvūnus. Planavome pirkti butą ir auginti mažiausiai tris vaikus, bet okupantai sugriovė visas svajones. Su Jevgenu jaučiausi laimingiausia moteris, o dabar tuštuma. Nekenčiu karo, nekenčiu užpuolikų“, – kūkčiojo našlė.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.