Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.

Paskaitę straipsnį sužinosite kaip šventėms ruošiasi teatro kūrėjai: kokius patiekalus gamina bei ypatingus ingredientus jiems pagardinti naudoja ir ką labiausiai vertina laukdami šv. Kalėdų.

Solistas Mindaugas Rojus ir muzikinio teatro orkestre smuiku grojanti Kamilė Rojė

Iki švenčių vyksta labai intensyvus darbas, bet Kalėdas visada švenčiame tiek su šeima, tiek su giminaičiais. Kaip gi kitaip!

Dukrai Lėjai stengiamės parodyti senovės lietuvių tradicijas - kiek tik patys jų žinome ir kiek jų laikosi mūsų šeimos (pvz. šienas po Kūčių stalo staltiese). Atsiminimai ir pagarba išėjusiems taip pat labai svarbūs.

Mindaugo firminis Kūčių vakaro patiekalas – „silkė pataluose“: viską darau tradiciškai, kartais sumaišau koks sluoksnis po kurio turi eiti, bet skonio tai negadina. Šis patiekalas tampa išskirtinis, jei jį pagardinu granato sėklomis. Svarbu negailėti majonezo! Kuo riebiau – tuo geriau. Gaila tik, kad po švenčių ima gąsdinti svarstyklės, tada tenka prisiminti pasninką (juokiasi)...

Artėjančių švenčių proga visiems linkime kuo daugiau žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės. Kas bus – kas nebus, bet žemaitis nepražus! Labai tinka ir visai Lietuvai!

Solistas Šarūnas Šapalas

Šventes švenčiame pas tėtę Merkinėje, suvažiuojame kartu su broliais ir jų šeimomis. Visų vaikai dar to amžiaus, kad laukia Kalėdų senelio, tai tenka improvizuoti: atitinkamai apsirengti ir pastorinus balsą jį vaidinti. Per Kūčias stengiamės laikytis tradicijų ir visada ant stalo turėti dvylika patiekalų. Po vakarienės – tradicinės dovanėlės. Per Kalėdas visi einame pas močiutę, kuri irgi gyvena Merkinėje, ten visada pilnas stalas gardžiausių vaišių. Visiems gražių ir šiltų ateinančių švenčių!

Teatro vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir režisierė Karina Novikova

Kalėdas paprastai švenčiame - namuose. Susirenka Vladimiro vaikai, giminaičiai, o kartais - su jais pasimatome vėliau. Užsuka ir draugai. Mums patinka, kai namuose daug žmonių, bet tuo pačiu nieko nesinori įpareigoti. Patiekalų dažniausiai iš entuziazmo Karina paruošia per daug. Vienas jų - Karinos močiutės Žanetos burokėlių salotos - burokėliai, česnakai, džiovintos slyvos ir graikiniai riešutai. O kitas, kiek egzotiškesnis - bulvių koše įdarytas ir užkeptas žąsies kaklas. Tad visi sočiai prikirtę dažniausiai klausomės patefono ir garsiai apie ką nors diskutuojame, nes gyvai susitikti yra ypatingas malonumas. 

Solistas Šarūnas Juškevičius

Negalėčiau pasakyti, kad Šv. Kalėdos ar Naujieji Metai mano šeimoje švenčiami kaip nors ypatingai, originaliai. Visada svarbiausias akcentas būdavo, o ir išlieka - pabūti kartu su brangiausiais žmonėmis. Žinoma, ir skaniai pasivaišinti. O tą padaryti mano žmona Virginija visada mokėjo. Ir tai nebūdavo kokie nors ypatingi patiekalai. Tiesiog viskas pagaminta su meile, todėl ir skanu. Kol buvo gyvi mano ir Virginijos tėveliai, stengdavomės per šventes juos aplankyti. Pas vienus per Kūčias, pas kitus - Kalėdų dieną. Arba pasikviesti į svečius. Kai jų netekome, iniciatyvą perėmė mūsų užaugę vaikai - sūnus Povilas ir dukra Agnė. Dabar dažniausiai renkamės jų namuose ir džiaugiamės, kad visi gyvename viename mieste ir galime be problemų „susibėgti“.

Naujieji Metai dėl mano darbo specifikos dažnai būdavo švenčiami neįprastai. Daugelį metų teatre Naujųjų išvakarėse vykdavo koncertai, kartais ir po du. Visada būdavau užimtas ir kaip solistas, ir kaip koncerto vedėjas. Namo parsirasdavau vos ne paskutinėmis Senųjų minutėmis. O dažnokai ir visai naktį, nes po koncerto ar spektaklio teatre, dar laukdavo privatūs renginiai, už kuriuos gerai mokėdavo. Todėl kartais tekdavo kelti šampano taurę vidurnaktį ir su visai nepažįstamais žmonėmis.

Nežinau ką palinkėti artėjančių švenčių proga, be įprastinių - džiaugsmo ir meilės. Man labiausiai norisi taikos ir dvasinės ramybės. Ir kad sveikatos šaltinėlis vis sroventų, neišdžiūtų. To visiems ir linkiu! 

Solistė Loreta Ramelienė ir choro artistas Arūnas Ramelis

Kalėdos - pati gražiausia ir laukiamiausia mūsų šeimos šventė, nes tai metas, kai namuose po studijų ar darbų susirenka visa šeima: iš sostinės grįžta vaikai, visada kartu praleidžiame Kūčių vakarą, o Kalėdų ryte kaip vaikystėje visi einame ieškoti dovanų nuo Kalėdų senelio, po  to visa šeima keliaujame į šv.Mišias prisipildyti dvasinio džiaugsmo, galiausiai - šventinė puota. Visgi, pati didžiausia laimė – tiesiog šeimai būti kartu.

Ant šventinio mūsų stalo visada rasite patiekalų su mūsų pačių surinktais grybais, nes labai mėgstame grybauti. Kartais iš jų gimsta šaltas patiekalas, o kartais – karštas. Ant Kūčių stalo vyrauja žemaitiški tradiciniai patiekalai: kanapės, cibulynė, tačiau kai nuvažiuojame į vyro giminę – mėgaujamės aukštaičių tradiciniais senoviniais valgiais, kaip pvz. avižų kisieliumi, kuris žemaičiams neįprastas. Šeimos jaunimas viską mielai ragauja – jie pratinami sekti tradicijas nuo mažens. Kalėdų stalas neįsivaizduojamas be tradicinio aguonų pyrago, o Kalėdų pietūs - be ypatingo šeimos kepto kumpio, kurį kepame tik namuose.

Visus patiekalus gaminame tik namuose: į procesą mielai įsijungia vyras, o jei tik grįžta anksčiau – ir vaikai.

Švenčių proga linkime, kad gimstančio kūdikėlio Jėzaus džiaugsmas ir ramybė aplankytų visų širdis, kad įsivyrautų meilė, supratingumas, ramybė. Ir kad visi turėtume viltį bei didžiulį troškimą, kad kuo greičiau baigtųsi karai ir nebežūtų nekalti žmonės.

Koncertmeisteris Carmelo Giuseppe Longo ir altų grupės koncertmeisterio pavaduotoja, edukacijos koordinatorė Monika Longo

Laikas prieš šventes muzikantams labai įtemptas ir sudėtingas, todėl po darbų maratono labai džiaugiamės bendryste, buvimu namie ir nieko neveikimu. Tai mums didžiausia šventė!

Maisto gaminimas prieš šventes - mums lyg atpalaiduojantis ritualas, kai nereikia niekur skubėti ir galime pusę dienos kepti čeburekus, teisingiau labai į juos panašų itališką patiekalą Pidoni messinesi. Tai siciliečių (dar tiksliau Mesinos) patiekalas. Ir iš tiesų pažvelgus atrodo kaip čeburekas, bet tešlos sudėtis kiek kitokia, o mėsos jame nė kvapo. Į mūsų šeimą šis patiekalas atkeliavo pirmojo karantino metu, kai šventes turėjome sutikti namuose vieni. Sudėtingiausia turbūt minkyti ir kočioti tešlą. Bet tai privalomas veiksmas, nes kuo labiau išminkai ir ploniau iškočioji,  tuo tešla tampa traškesnė ir skanesnė. Šis vegetariškas patiekalas puikiai tinka Kūčioms. Beje, ir patys italai juos ruošia švenčių metu, o kai kada ir per Kūčias. Nepamirštame ir mūsų tradicinių, lietuviškų patiekalų.

To visiems ir linkime: skirti laiko vienas kitam, neskubant pasišnekučiuoti,  išklausyti,  apsikabinti... Tiesiog būti ir džiaugtis!

KVMT inform.

„Balti malūnai mala laiką“, – kadaise užrašė lietuvių poetas Henrikas Radauskas. Jau laikas tyliai šventai nakčiai, 

kurioje tiek daug paslapties. Žiemos saulėgrįža: trumputis stabtelėjimas ir didžioji tamsa pamažu ims tirpti. 

Laiko malūnai įsuks naują pradžią...

O kol kas tebūna šiltas ir jaukus vakaras, kuriame prie stalo tilps ir naujai užgimę, ir tie, kurie Anapus. Visi saviškiai. 

Tebus pamiršti prieškalėdiniai rūpesčiai, naujų valgių receptai, 

dovanos, prekybos centrų akcijos ir beprotiškos vilionės „pirk arba mirk“... 

Tegul mums visiems tylus ir ramybe persunktas būna šventas Kūčių vakaras su žvakės liepsnele, toks kaip poeto M. Martinaičio užrašytas:

                                Sugalvok man vakarą su žiburiu,

                                mintį sugalvok tu mano sielai –  

                                vieną kartą toks gyvenimas atėjo,

                                kad man žodžių nebėra kalbėti. 

Rima PETRAITIENĖ

Rimos ŽYGIENĖS nuotr.

Baigiasi dar vieni rekordinio rajono biudžeto metai: per 2023-iuosius Šilalės savivaldybės biudžetas išaugo nuo 39 mln. eurų iki beveik 44,2 mln. Nežiūrint tokio padidėjimo, maždaug prieš savaitę dar buvo teigiama, kad pinigų biudžetininkų algoms gruodį neužteks, geriausiu atveju bus mokami tik avansai. Tačiau dabar aiškėja, kad lėšų yra ir šventinėms išmokoms, o artėjantys Drakono metai nebus labai blogi... 

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Lietuvos valstybės 100-mečiui Bijotuose pastatytam paminklui „Laisvės varpas“ iškilo pavojus: dalį jo gali tekti nugriauti, nes Klaipėdos miesto savivaldybė panoro susigrąžinti padovanotą varpą. Tai vienas iš 48 senojo kariljono, kurį jau kelinti metai uostamiestyje planuojama atkurti, varpų. Tačiau bijotiškiai nenusiteikę grąžinti prieš šešerius metus gautos dovanos, o jų norui išsaugoti unikalų paminklą pritaria ir Šilalės rajono vadovai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Elena Eglynienė pažįstama didelei daliai šilališkių. Ir nors moteris sako esanti „atėjūnė“, Šilalėje – visas jos gyvenimas: darbas, namai. Svajonių profesija – medicinos sesuo – Eleną ir padarė tokią žinomą, gerbiamą ir mylimą. Tad simbolinė gilė, įteikta jai rajono mero padėkos vakaro metu už atsidavimą profesijai, nuoširdumą bei atjautą, nesavanaudišką rūpinimąsi pacientais, neabejotinai yra pelnyta.

Išmušė iš vėžių

„Man tai buvo labai netikėta. Mane nelengva išmušti iš vėžių, bet toji žinia įvarė streso – pagalvojau, ar aš tikrai to verta, gal yra labiau nusipelniusių. Juk nepadariau nieko ypatingo, tiesiog dirbu savo darbą. Medicinos seselės, dabar slaugytojos, darbas iš šalies gali atrodyti toks paprastas, bet iš tikrųjų jis turi daug visokių kampų. Sergantis žmogus tampa jautresnis, kartais viską mato ir suvokia kitaip, tad ir mediko veiksmus gali savaip vertinti. Todėl pirmiausia, sužinojusi apie apdovanojimą, pervertinau savo beveik penkiasdešimties metų darbą ir nebijau nuolankiai, iš visos širdies atsiprašyti, jeigu ką nors įskaudinau, ką nors padariau netinkamai“, – vis dar jautriai priima įvertinimą Šilalės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus slaugytoja.

Magiška balto chalato trauka

Būti medicinos sesele – taip save vadina Elena – moteris teigia svajojusi nuo pat vaikystės.

„Labai norėjau! Nuo ko viskas prasidėjo? Prisimenu, kai buvau kokių penkerių, kažkuo susirgau ir patekau į ligoninę. Ten mane buvo įsimylėjusi viena seselė, ji mokė mane daryti „pročkiukus“ – jei dar kas pamena, tai būdavo tokie milteliai sulankstytuose popierėliuose. Po ligoninės aš rankiodavau saldainių popieriukus ir darydavau tuos „pročkiukus“. Negana to, imdavau mamos siuvimo adatas, pritvirtindavau jas prie pieštukų, ir tai būdavo mano „švirkštai“. Jais bandydavau „gydyti“ kates... Jų pas mus būdavo daug, nes babytė jas labai mylėjo. Aišku, mano „gydymo“ išsigandusios katės pabėg­davo, ėmė slapstytis, ir babytei kilo įtarimas, kur jos dingsta. Kol kartą buvau nutverta ir, žinoma, gavau barti, o katės pamažu vėl grįžo namo“, – prisimena ankstyvąją „daktarystę“ Elena.

Bet už viską labiausiai traukė ir viliojo baltas chalatas.

„Jis man kvepėdavo. Jis man tebekvepia ir šiandien. Ne tik dėl to, kad balta, sterilu. Jame saugoma paslaptis... Ligoninė, medicina apskritai yra tarsi atskiras pasaulis: ten daug visko – ir atėjimas, ir išėjimas, kurių patirti nemažai teko... Ten yra tokia gaubianti paslaptis...“, –  savo profesijos subtilumu dalijasi Elena. 

Profesinis kelias – be staigių posūkių

Beveik prieš penkiasdešimt metų aštuoniolikmetė mergina, atvykusi į Šilalę pagal paskyrimą, labai tikėjosi čia neužsibūti, tačiau lemtis surėdė kitaip.

„Esu kilusi nuo Mažeikių, vos ne iš Lat-vijos pasienio. Baigusi tuometę Klaipėdos Kupčinsko medicinos mokyklą, gavau čia paskyrimą. Tuometinis vyr. gydytojas Vaclovas Šimkus apie jokį išvykimą kitur nenorėjo nė girdėti. Tad pradėjau dirbti Vaikų skyriuje, paskui Nervų skyriuje jau naujoje ligoninėje, bend-rajame Terapiniame. O prieš penkerius metus savo noru perėjau į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių.

Noriu pasidžiaugti, kad nesutikau Šilalėje blogų žmonių. Man visi geri: einu gatve – sveikinuosi, ir jie su manimi sveikinasi. Per penkiasdešimt darbo metų – tiek sukaks rugpjūčio mėnesį – sutikau nuostabius kolektyvus. Prisimenu, kiek sulaukdavome palaikymo, patarimų, kai buvome jaunos, dar visai be praktikos. Šiandien žaviuosi Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja gyd. Reda Butvidiene, vyr. slaugytoja Janina Kauneckiene, jų tolerancija, padėjėjų nuoširdumu bei kt. Nuoširdžiai sakau: be jūsų visų, mielieji, kuriuos sutikau savo profesiniame kelyje, aš nebūčiau aš – tai jūs mane mokėte, ugdėte, formavote. Širdingas ačiū už man išreikštą pasitikėjimą ir įvertinimą“, – sako Elena.

Pasitikėjimą reikia pelnyti

Ji teigia visada jautusi žmonių meilę.

„Galbūt dėl to, kad stengiuosi įsigyventi į jų nuotaikas, emocijas, neatsisakau padėti nė vienam atsidūrusiam bėdoje. Sergantis žmogus būna išsigandęs, sutrikęs, kartais piktas. Jis laukia pagalbos. Todėl privalai rasti tinkamą priėjimą, įtikinamą žodį – ligoniui to ypač reikia. Dar svarbu išklausyti – sergantis žmogus tampa atviresnis. O, kiek įvairiausių gyvenimo istorijų rašyčiau ir nesurašyčiau – tiek esu visko girdėjusi! Bet – ša!“ – prideda prie lūpų pirštą moteris (suprask, iš jų neišsprūdo nė mažiausia paslaptis).

Tapusi sava

Elena pripažįsta, kad nors vis „bėgo ir bėgo iš tos Šilalės“, dabar ją labai pamilo.

„Čia ištekėjau, čia užaugo sūnus ir duk­ra, kuriais labai džiaugiuosi, kaip ir trimis anūkais. Ne kartą su vyru lankėmės pas sūnų Anglijoje ir pas dukrą, kuri taip pat yra slaugytoja Norvegijoje. Mano gimtajame krašte belikę tiktai tėvų kapai, joje apsilankius, užplūsta nostalgija ir graudulys... Tačiau iš bet kur grįždama į Šilalę, jaučiu, kaip čia gera, čia mano namai. Tvirtai žinau, kad viskas gyvenime yra taip, kaip turi būti, viskas nulemta likimo, viską reikia priimti: įvykius, žmones, draugus, bendradarbius. Visi esame gyvenimo pakeleiviai“, – įsitikinusi moteris. 

Elena sako, jog jaučiasi labai laiminga savo kolektyve, visos kartu stengiasi kiek įmanoma palengvinti dalią Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje gulintiems pacientams. Todėl natūralu, kad pokalbio pabaigoje grįžtame prie svarbiausio – sveikatos.

„Pirmiausia visiems ir linkiu saugoti­ sveikatą – ji yra visko pagrindas. Nes kai sukausto liga, niekas kitas nebeten­ka prasmės. Gaila tik, jog per vėlai tai suprantame. Linkiu būti laimingiems kasdieniuose dalykuose, iš kurių susideda gyvenimas. Linkiu daugiau šypsotis vienas kitam – taip patirsime džiaugsmą patys ir suteiksime jo aplinkiniams“, – sako Elena, atvirai žvelgianti į akis ir nuoširdžiai dėstanti mintis apie gyvenimą bei pašaukimą.

Eugenija BUDRIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Pasitinkame dar vienas Šv. Kalėdas, kurios yra tarsi stotelė bėgimo per gyvenimą maratone. Sustojame, kad pamatytume, kiek daug švie­sos ir grožio gali būti žmonių santykiuose, kiek meilės ir džiaugsmo mū­sų širdyse užgimsta nuo vieno apsi­kabinimo, gero žodžio, jaukaus pa­lin­kė­jimo.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Visuomenė vis dar neatsikrato seno įpročio abejingai reaguoti į už sienos vykstančius konfliktus – vieni tai pateisina, jog „kiekvienas gyvena kaip nori“, ki­ti įrodinėja, kad neverta kištis į šeimos nesutarimus ir pan. Tačiau tenka pripažinti, jog neretai toks ap­linkinių abejingumas turi skaudžias pasekmes, o policijos­ pradedami ikiteisminiai tyrimai rodo, kad smurtas šei­mose yra viena pagrindinių nusikalstamų veikų. Bent jau mū­sų rajone.

Visą parą informacija teikiama tel. (8-613) 4-12-58.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Regionų krepšinio lygos A divizione žaidžianti Šilalės „Lūšis“ šiuo me­tu yra priešpaskutinėje, 15-oje turnyro lentelės vietoje: sužaista 14 rung­tynių, iškovotos 4 pergalės, likusios rungtynės baigėsi šilališkių pralaimėjimu. Praėjusią savaitę vykusios krepšinio varžybos Šilalės „Lū­šies“ komandai irgi nebuvo sėkmingos. Tačiau treneris Linas Lekavičius sako, kad ne­reikia liūdėti, nes viskas dar gali pasikeisti.

Vesta VITKUTĖ

„Lūšies“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

2016 m. gruodžio 16 d. vykusi Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ premjera stipriai rezonavo savo mieste. Viena iš priežasčių – spektaklyje vaizduojama vieta, neišvengiamai kėlusi susidomėjimą, ar ir personažai turi savo atitikmenis realioje Klaipėdoje. Įvairių uostamiesčio erdvei būdingų nuorodų kupiname Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje vystomas pasakojimas apie Poetą ankstyvaisiais nepriklausomos šalies metais nepritampantį naujame, godžiame kapitalistiniame pasaulyje.

Prieš pat naujus metus, gruodžio 28–29 dienomis, „Pašaliniams draudžiama“ Klaipėdos dramos teatre bus rodomas paskutinį kartą.

Gyvenimo etapas

„Tai buvo vienas iš pirmųjų vaidmenų Klaipėdos dramos teatre ir dar didžiojoje scenoje. Pirmas darbas su Oskaru Koršunovu“, – pasakojo Poeto vaidmenį atliekantis aktorius Jonas Baranauskas. Jam šis vaidmuo, kaip pats apibūdina, gyvenimo etapo vaidmuo, „spektaklyje vaizduojamas laikas, kai Lietuva išlaisvėjo, tai ir kultūrinio virsmo laikas. Kai buvo statomas „Pašaliniams draudžiama“, mane domino užribis, subkultūros, prieš sistemą einančio žmogaus idėja, tad Poetas buvo artimas. Apibūdinčiau jį kaip gyvenimo etapo vaidmenį, keistas jausmas, kad jis baigiasi“. Aktorius prisiminė, kad iš pradžių, nors personažas ir imponavo, buvo sunku jį perteikti, „režisierius prašė būti scenoje, stebėti aplinką, sugerti ją. Dar sakydavo, kad jei bus pagrindinis personažas – bus ir spektaklis“.

Pjesės autorius G. Grajauskas minėjo, kad rašydamas „Pašaliniams draudžiama“ vaizdavo labai konkretų laikotarpį, ir nors jis praėjo, kai kurie dalykai lieka nepakitę, „viena vertus, šita pjesė yra konkretaus laikmečio aprašas – ankstyvieji Nepriklausomybės metai, pirmasis dešimtmetis. Daug atributų yra iš ten – ir personažų leksika, ir akivaizdžios, publikos puikiai atpažįstamos situacijos. Daugelis vyresnės kartos žmonių yra patyrę ką nors labai panašaus, kokį nors „darbo optimizavimą“... Šiandien tai rezonuoja dar kitaip – akivaizdu, kad visgi dar nedaug pasikeitėme per praėjusius dešimtmečius. Labai panašūs dalykai vyksta ir dabar – gal tik nebe taip masiškai, ir „burtažodžiai“, skirti akių dūmimui, pasikeitė. Manau, publika jaučia ir tai“.

Augantis spektaklis„Auksiniam scenos kryžiui“ už Valdininkės vaidmenį šiame spektaklyje nominuota aktorė Eglė Jackaitė pasakojo, kad kurdama šį personažą atrado vieną iš esminių savo profesijos tiesų, „prisimenu, kad man buvo labai lengva, paprastai personažai gimsta sunkiai, reikia daug pastangų, o tąkart buvo lengva. Kas ten vyksta? Aš išeinu į sceną ir dainuoju „dulkėtuose kabinetuose mes senstame iš lėto“ – prieš mane mikrofonas, o aš tiesiog stoviu ir dainuoju. Viskas vyksta tarsi savaime ir žmonės klausosi nuščiuvę, žiūri į mane. Supratau, kaip svarbu būti organiškai, tarsi nesistengi, bet iš tavęs liejasi istorija. Per Valdininkės vaidmenį visiškai pagavau tą principą“.

Netikėtą susitikimą su savo kūriniu spektaklio statymo procese išgyveno ir G. Grajauskas, jis pats pasirodo scenoje, tampa savo pjesės dalimi, „jei ne Oskaras, nebūčiau grojęs scenoje. Nors pjesė ir buvo parašyta muzikiniam spektakliui, būtent jo pasiūlymas buvo groti spektaklyje ir man pačiam, „gyvai“. Repeticijų metu jo prašymu kiek išplėtojau pagrindinio personažo meilės istoriją. Smagu, kad Oskaras iš karto puikiai pajuto pjesės atmosferą – autoironišką, kiek pankišką, persmelktą gruboku humoru. Labai smagus patyrimas buvo dirbti su kompozitoriumi Antanu Jasenka. Kažkada seniai, klausydamasis Antano kūrybos, pagalvojau – būtų labai įdomu su juo kartu padirbėti. Per „Pašaliniams draudžiama“ tai ir išsipildė“.

Spektaklyje skambančios dainos susilaukė tokio auditorijos palaikymo, kad ilgainiui net buvo išleistos atskiru CD disku.

Laiko atnešta branda

„Jaučiuosi ne itin džiugiai, ką jau čia slėpti“, – klausiamas, kaip jį veikia žinojimas, kad spektaklis scenoje pasirodys paskutinį kartą, sakė G. Grajauskas. Jo nuomone, kaip besikeistų pasaulis, pašaliniai tebėra jo dalis. „Manau, realybė vis dar tebėra ne itin atlaidi bet kokiam kitoniškumui. Jautresnieji turi užsiauginti storesnę odą. Na, o gudresnieji gali paversti dvasingumą preke ir sėkmingai jį pardavinėti. Nieko naujo po saule“, – apibendrino pjesės autorius.

Kalbėdamas apie Poetu perteikiamo prie materialistinėmis vertybėmis grįstos visuomenės nepritampančio žmogaus idėją, J. Baranauskas svarstė, kad užribis nebėra toks platus, o subkultūra laikyti reiškiniai tampa priimtinais ir netenka savo kitoniško statuso, „kartais atrodo, kad viskas labai susiniveliavo, esame jautresni ir politiškesni“, bet, anot jo, pati prieš sistemą einančio žmogaus idėja lieka aktuali ir svarbi.

Aktorius atkreipė dėmesį ir į tai, kad ilgas spektaklio gyvavimo laikas neišvengiamai keitė ir jo paties santykį su vaidmeniu, „pačioje pradžioje tikrai daug lengviau žiūrėjau į savo personažą, bet einant laikui, įgaudamas vis daugiau gyvenimo patirties, pastebiu vis kitas tekste atsiveriančias problemas. Gyvenimo svoris persiduoda ir personažui“.

Anot E. Jackaitės, ilgas spektaklio gyvavimas scenoje – dovana aktoriui, „tiek ilgai vaidinant atsiranda kažkas daugiau, vis labiau išlaisvėji, personažo charakteris darosi vis įdomesnis. Laisvėje gimsta kūryba. Mėgaujuosi vaidindama Valdininkę ir jaučiu, kad publika taip pat mėgaujasi“.

Sužinojusi, kad gruodį „Pašaliniams draudžiama“ rodomi paskutinį kartą, aktorė neslėpė emocijų, „tai nepaprastai brangus vaidmuo. Protu suvoki, kad viskas, kas prasidėjo, turi ir pabaigą, bet emociškai paleisti sunku. Kita vertus, net jei spektaklis nebebus rodomas – jis liks manyje. Kiekvienas vaidmuo atskleidžia kažkokį naują atspalvį mumyse, tad Valdininkė toliau gyvens manyje“.

„Pašaliniams draudžiama“ rodomi gruodžio 28–29 d. Klaipėdos dramos teatre.

Bilietai www.kdt.lt

Kalėdos jau ne už kalnų, tad visai čia pat – ir dovanų teikimo metas. Jei nespėjote artimiesiems nupirkti visko, ką planavote, dar ne per vėlu juos nustebinti išmaniomis dovanomis. „Tele2“ tęsia kalėdines nuolaidas ir siūlo šeimos narius arba save apdovanoti bendravimo laime arba išmaniomis laisvalaikio galimybėmis už mažą kainą.

Pasiruošimas Kalėdoms dar nesibaigė – pasinaudokite „Tele2“ pasiūlymais ir įsigykite norimus išmaniuosius prietaisus. Daugiau apie visus pasiūlymus galite sužinoti www.tele2.lt.

Populiariausi planai – net pusę metų nemokamai!

Kalėdos – laikas ne tik šeimai, bet ir savo asmeniniams poreikiams. Dabar yra pats geriausias laikotarpis išsirinkti sau tinkamiausią pokalbių planą – užsisakant 2 GB, 5 GB, 10 GB, 25 GB arba 50 GB pokalbių planus, pirmus 6 mėnesius juos bus galima išbandyti nemokamai. Planų kainos prasideda nuo 9,90 Eur ir galioja, kai sutartis sudaroma 24 mėn. terminu. Pasiūlymu pasinaudoti galima iki gruodžio 24 d. imtinai.

Papildomos naudos laukia ir tų, kurie nori įsigyti kokybišką nešiojamąjį internetą. „Tele2“ siūlo specialų kalėdinį pasiūlymą – užsisakant 200 GB nešiojamo interneto planą už 14,90 Eur per mėnesį, už 1 Eur bus galima gauti ir vieną išmanų įrenginį, kurį galima pasilikti sau arba nustebinti artimą žmogų.

Tarp tokių daiktų už 1 Eur – siurblys-šluota „Samsung Jet 60 turbo“. Jis pasižymi pažangia valymo technologija, skaitmeniniu keitiklio varikliu, oro srautą optimizuojančia aerodinamine oro sistemos konstrukcija bei specialia oro filtracija, kuri sulaiko smulkias dulkių daleles.

Užsisakant nešiojamojo interneto planą, už 1 Eur taip pat galima gauti televizorių „Xiaomi UHD LED TV A2“. Minimalistinio dizaino, 32 colių įstrižainės televizorius pasižymi galingais garsiakalbiais, taip pat galimybe transliuoti vaizdus tiesiai iš išmaniojo telefono bei galingu procesoriumi ir dažniausiai naudojamais prievadais.

Išmanieji įrenginiai – neįtikėtinai mažomis kainomis

Jei artimą žmogų norite nustebinti aukštos klasės įrenginiu, galite padovanoti „Samsung Galaxy S23“ išmanųjį telefoną su ypač kokybiška kamerų sistema bei dirbtinio intelekto technologija gyliui ir raiškai pagerinti net esant prastam apšvietimui. Be to, telefone įmontuota ilgai neišsikraunanti baterija, o akį džiugins stilingas ir spalvingas dizainas. Dabar šis telefonas kainuoja vos nuo 699 Eur (ankstesnė kaina – nuo 899 Eur).

Per Kalėdas puikia dovana gali tapti ir naujas išmanusis telefonas, kuriam nereikės išleisti daug pinigų. Už ypač gerą kainą dabar galite įsigyti lengvą ir ploną išmanųjį telefoną „Xiaomi Redmi 12“. Dėl dirbtinio intelekto algoritmų ir vaizdo fiksavimo technologijos, raiškiai filmuoti bei fotografuoti su šiuo įrenginiu galima ir tamsoje. Telefonas pasižymi ir funkcionalia 50 MP raiškos pagrindine kamera, turi didelį 6,79 colių, aukšto atnaujinimo dažnio ekraną ir talpią bateriją, kurios pakaks daugiau nei parai. Jis dabar kainuoja vos 139 Eur (ankstesnė kaina – 179 Eur).

Kur kas pigiau dabar galite įsigyti ir išmanųjį telefoną „Samsung Galaxy A54“, kuris išsiskiria aukšta kokybe ir dideliu našumu, kurį užtikrina galingas procesorius. Telefonas pasižymi itin talpia baterija, todėl neiškraus net juo naudojantis visą dieną. Be to, įrenginyje įmontuotos aukštos kokybės kameros, kurios leis užfiksuoti ryškius vaizdus tiek darant asmenukes, tiek aplinkos nuotraukas ar vaizdo įrašus. Šis įrenginys kalėdiniu laikotarpiu kainuoja nuo 349 Eur (ankstesnė kaina – nuo 369 Eur).

Ne ką mažiau trokštama dovana – belaidė garso kolonėlė „JBL Flip 6“. Ši belaidė garso kolonėlė pasižymi dviejų krypčių garsiakalbių sistema. Žemųjų dažnių garsiakalbis užtikrina dar sodriau skambančias melodijas, o atskiras aukštų dažnių garsiakalbis suteikia joms ryškumo. Įrenginys yra atsparus drėgmei ir dulkėms, o pilnai įkrauta baterija veikia net iki 12 val.

Mylimą žmogų taip pat galite pradžiuginti aukštos kokybės belaidėmis ausinėmis „Samsung Galaxy Buds FE“. Nepaisant savo kompaktiško ir minimalaus dizaino, šios ausinės suteikia aktyvų triukšmo slopinimą ir aukštą garso kokybę. Ausinės turi skirtingus antgalius, tad tiks kiekvieno melomano ausiai. Jas galima suporuoti ir su visais mėgstamais „Galaxy“ įrenginiais – telefonu, laikrodžiu ar kompiuteriu.