Per daugybę metų Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje susikaupusios problemos sprogo – antradienį su savivaldybės vicemere Jolanta Skrodeniene susitikę mokinių tėvų atstovai pripažino, kad kantrybės taurė persipildė ir jie nebegali daugiau kentėti kai kurių pedagogų nekompetencijos ir patyčių bei dėl to nukenčiančių vaikų ugdymo rezultatų.

Daiva BARTKIENĖ

Progimnazijos mokinių tėvų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 91

Įprasta kritikuoti tiek ats­kirus politikus, tiek ir po­li­­­tiką bendrai – piktintis jos neprofesionalumu, pa­vir­šu­tiniškumu bei sa­va­nau­­diš­kumu. Šiuo metu ne­mažai kalbama apie populizmą ir populistines jė­gas, kurios siekia populia­rumo bei palai­kymo bet kokia kaina. Rin­kėjams dalijami pa­ža­dai, kurių akivaizdžiai nepavyks įgyvendinti, o pačios poli­ti­nės jėgos, siekiančios prasibrauti į valdžią, pozicionuo­ja save kaip opoziciją šiai valdžiai ir bendrai politi­niam elitui. Natūraliai kyla ir klausimas, ar pastebimas politikos kokybės deg­ra­da­vimas yra dalis neiš­ven­gia­mų politinių pro­cesų, ar reiškinys, veikiamas iš ša­lies? 

Donaldo Trumpo efektas

Šiame kontekste svarbus ir žiniasklaidos, o plačiau – visos medijos poveikis. Tai galbūt ir nepaaiškins visų šiuolaikinių politinių procesų niuansų, bet vadinamoji politikos mediatizacija šiandien jau laikoma faktu. Apie šį reiškinį verta žinoti ir rinkėjams, o galiausiai kartais mums visiems pravartu susimąstyti, kaip priimame sprendimą, už kurią politinę jėgą balsuoti per artimiausius rinkimus. 

Regis, toks gana skandalingas veikėjas kaip D. Trumpas neturėjo šansų tapti JAV prezidentu, bet 2016-aisiais įvyko būtent tai, kas atrodė neįmanoma. Šiandien gana rimtai kalbama, jog tas pats kandidatas jau kitąmet gali pabandyti pakartoti ankstesnę sėkmę. Pats D. Trumpas akivaizdžiai puoselėja viltį grįžti į Baltuosius rūmus po ket­verių metų pertraukos, kurią lėmė 2020 m. pralaimėti rinkimai (beje, jis oficialiai nepripažįsta pralaimėjimo ir teigia, kad pergalė iš jo „buvo pavogta“). 

Kas lėmė D. Trumpo sėkmę 2016 m.? Vieno tikslaus atsa­kymo į šį klausimą nėra iki šiol. Pirmiausia, būtina nepamiršti, jog šis politikas sugebėjo laimėti vidinius Respublikonų partijos rinkimus, kovodamas už teisę tapti kandidatu į JAV prezidentus nuo šios partijos. Vėliau jis įveikė savo oponentę nuo Demokratų partijos Hillary Clinton. Pripažįstama, kad pastaroji atrodė gana blankiai skandalingojo D. Trumpo fone. Be to, jos reputacijai kiek pakenkė prieš pat rinkimus kilęs skandalas dėl galimų H. Clinton netinkamų veiksmų, dirbant JAV valstybės sekretorės pa­reigose (numanoma, jog prie kompromituojančios medžiagos nutekinimo nagus prikišo rusų programišiai). 

Kalbant apie 2016 m. rinkimi­nės kampanijos aspektus, negalima pamiršti ir to, kad oficialiai pripažįstama, jog Rusija bandė paveikti rinkimų rezultatus ir kitais būdais (ne tik pavagiant bei paviešinant duomenis iš H. Clinton elektroninio pašto). Su Kremliumi siejami internetiniai troliai siekė kelti sumaištį informacinėje erdvėje. Tiesa, numanoma, jog didelio efekto, kuris galėtų turėti realų poveikį rinkimų rezultatams, jie taip ir nepasiekė. 

Būtina pripažinti, kad D. Trum­pas buvo išties pastebimas, daug prieštaravimų keliantis kandidatas. Svarbu ir tai, jog šis verslininkas išmano šou pasaulio principus. Jis kaip magnetas traukia žiniasklaidos dėmesį ir savo skandalingais pareiškimais. Kaip ten bebūtų – rezultatas buvo pasiektas. Jeigu tikėtume informacija, kurią savo knygoje „Baimė“ pateikia žinomas JAV žurnalistas Bobas Woodwardas, 2017 m., po inauguracijos, Baltųjų rūmų Ovalinį kabinetą užėmė žmogus, kuris pats nelabai gaudėsi šalies politikoje ir ne iki galo suvokė JAV prezidento funkcijas bei turimas galias. 

Žinoma, galima ginčytis, kiek D. Trumpo išrinkime buvo lem­tingas medijų veiksnys. Bet faktas, kad dalį rėmėjų politikas papirko gebėjimu tiesiogiai bendrauti per socialinį tink­lą „Twitter“ (šiuo metu pervadintas į „X“). Buvo net juokaujama, jog išrinktas JAV vadovu, D. Trumpas ir valstybę valdo per tą patį „Twitterį“. 

Kita vertus, problema galimai buvo gilesnė. Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt garsioje knygoje „Kaip miršta demok­ratijos“ sieja D. Trumpo iškilimą su tam tikra sistemine krize Respublikonų partijoje. Jie teigia, kad šios partijos elitas pavirto „fantomu“, šalia šios politinės jėgos atsirado daug įvairių įtakos grupių, įskaitant ir medijas (tarkime, „FOX“ televizijos kanalas), o tai sudarė sąlygas perimti galias partijos viduje ekstremistams. Pasak jų, anksčiau partijos apa­ratas būtų išsivalęs ir neleidęs tokiems kandidatams kaip D. Trumpas pasiekti „finišo tiesiosios“ tiek vidiniuose, tiek nacionaliniuose rinkimuose.  

Įmanoma pakartoti

Tai, kad D. Trumpo pavyzdys nėra unikalus, rodo ir šviežia Argentinos patirtis. Lapkričio pabaigoje šios šalies prezidento rinkimus laimėjo Javieras Milei, vadinamas „Argentinos Donaldu Trumpu“. Beje, buvęs JAV prezidentas paskubėjo pasveikinti naująjį Argentinos va­dovą. Padaryta tai irgi sociali­nėje medijoje – D. Trumpui pri­klausančiame socialiniame tink­le „Truth Social“. Jis pareiškė, kad J. Milei sugebės paversti Ar­gentiną „didžia valstybe“ (čia matoma tiesioginė aliuzija į paties D. Trumpo 2016 m. kampanijos šūkį). 

Atkreipiamas dėmesys, jog J. Milei yra panašus į D. Trumpą – ir ne vien išvaizda. Naujasis Argentinos vadovas, ekonomistas pagal išsilavinimą, apie politiką ilgą laiką pasisakydavo kaip apie „nešvarų reikalą“ ir nerodė ambicijų siekti kokio nors politinio posto. Kita vertus, jis įgijo populiarumą, dalyvaudamas televizijos laidose, kur buvo kviečiamas kaip ekspertas. Televizijoje J. Milei elgdavosi ekstravagantiškai, dažnai rėkdavo ant savo oponentų. Yra žinoma, kad jis pasižymi aštriu liežuviu, nevengia grubokų pasisakymų, o jo sarkastiškų replikų yra kliuvę tiek kitiems Lotynų Amerikos lyderiams, tiek ir dabartiniam popiežiui, kuris yra kilęs iš Argentinos. 

Pastebima, jog tokį specifinį savo įvaizdį J. Milei formavo gana sąmoningai. Pavyzdžiui, į susitikimus su rinkėjais jis atvažiuodavo „Cadilac de Ville“ – tokia pat mašina, kokia sa­vo laiku turėjo žinomas JAV atli­kėjas Elvis Presley. Savo prieš­rinkiminės kovos simboliu jis pasirinko benzininį pjūklą – pasak jo, tai simbolizuoja ryžtą radikaliai spręsti šalies problemas (jų, ypač ekonomikos sferoje, Argentina iš tikrųjų turi nemažai). Galiausiai yra žinoma, kad politikas gyvena su sa­vo sese (šalyje sklinda gandai, jog kalba gali eiti apie kai ką daugiau, nei vien gyvenimas po vienu stogu) bei keturiais 2017 m. mirusio šuns klonais...

Įdomu tai, kad prieš antrąjį rinkimų turą visuomenės nuomonės apklausos nerodė ryškios J. Milei persvaros. Galima numanyti, jog dalis rinkėjų nenorėjo prisipažinti, kad planuoja atiduoti savo balsą už skandalingą politiką. Tačiau, viena vertus, pasipiktinimas dabartine Argentinos valdžia, o, kita vertus, charizmatiškas J. Milei medijų sukurtas patrauklumas padarė savo: politikas šventė įtikinamą pergalę prezidento rinkimuose. O tai, galima sakyti, demonstruoja, jog „Trumpo efektas“ veikia ne vien JAV. 

Lietuva nėra išimtis

Globalūs politiniai bei infor­maciniai procesai neaplen­kia ir Lietuvos. Žinoma, gal pas mus nėra tokių išskirtinai eks­t­ra­va­gantiškų politikų, panašių į D. Trumpą ar J. Milei, nors kai kurie lietuviško politinio lauko atstovai taip pat sąmoningai pasirenka skandalingo populiarumo strategiją. Kita vertus, galime prisiminti mažų mažiausiai du pavyzdžius, kai politinės jėgos Lietuvoje buvo suformuotos ne be medijų pagalbos.

Pirmas pavyzdys – „Tautos prisikėlimo“ partija, kurią 2008 m. pusiau juokais sukūrė pramogų verslo atstovai, o jos pirmininku tapo Arūnas Va­linskas. Rezultatas – visiškai nauja politinė jėga be aiškios programos ir politinės patirties Seimo rinkimuose užėmė antrą vietą (surinko 15,09 proc. rinkėjų balsų). A. Valins­kas tapo Seimo pirmininku. Tiesa, parti­jos šlovė buvo trum­palaikė, per kitus porą metų ji faktiškai din­go iš Lietuvos politinio horizonto. 

Kitas pavyzdys – „Drąsos kelias“. Partija, iškilusi ant bangos dėl vieno garsiausių lietuviškų skandalų. Drąsiaus Kedžio, nužudžiusio kelis asmenis, kuriuos jis kaltino savo duk­ros tvirkinimu, istorija sukrėtė visą šalį. Šiems įvykiams beprecedentis buvo ir žiniasklaidos dėmesys (2012 m. D. Kedžio dukros paėmimą iš tetos namo, dar žinomą kaip „Garliavos šturmas“, bei grąžinimą motinai viena iš Lietuvos komercinių televizijų transliavo tiesiogiai). 2012 m. rinkimuose populistinis „Drąsos kelias“ surinko virš 8 proc. balsų ir jo atstovai pateko į Seimą. Tačiau tolimesnis likimas panašus į „Tau­tos prisikėlimo“ partijos.   

Politikos mediatizacija

Politikos mediatizacijos procesą ne taip sudėtinga paaiškinti. Mes visi gyvename perteklinės informacijos aplinkoje, gyvenimo tempas auga per apsikeitimo informacija greitį. Dėl to vis mažiau laiko lieka nuodugniam tos informacijos nagrinėjimui (nebent žmogus pats sąmoningai atranda tam laiko). Greitėjantis tempas net kuria atitinkamus informacijos pateikimo standartus (sakykime, ženklų įrašo limitas „X“ socialiniame tinkle, trumpi vaizdo įrašai „TikTok‘e“ ir kt.). 

Šitokios tendencijos veikia vis­ką, taip pat ir požiūrį į politiką: politinius procesus pradedame vertinti ne kaip rimtą reikalą, o kaip dar vieną šou. Poli­to­logas Lauras Bielinis savo kny­goje „Hibridinė komunikacija politikoje“ pastebi, jog media­tizuotame pasaulyje „dominuoja ne tas politikas ar partija, kuri turi konstruktyvią prog­ramą bei aiškią politinę ideologiją, o emociškai patraukli bei dvasiškai priimtina rinkėjui (kaip filmų herojai)“. 

Klausimas, ar tai yra teisingas politinio pasirinkimo būdas – ko gero, filosofinis. Tik nereikėtų pamiršti, jog to paties D. Trumpo valdymo laikotarpis JAV politinei sistemai tapo gana rimtu išbandymu. Dar sunkesniu išbandymu greičiausiai taptų galimas D. Trum­po grįžimas į Baltuosius rūmus po 2024 m. rinkimų. 

Beje, vertėtų stebėti ir tai, kaip seksis Argentinai po gruodžio 10-osios, kai J. Milei bus inauguruotas prezidentu. Tai irgi gali tapti pamokančiu pavyzdžiu – ir ne vien Argentinai.   

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas

Svetlana ir Antonas Serenčenko į Šilalės kultūros centro šokių ko­lek­­tyvą „Mainytinis“ įsiliejo taip savaime suprantamai, tarsi būtų jam pri­klausę seniai. Nors viešas pirmas jų pasirodymas scenoje įvyko vos prieš savaitę, Svetlana ir Antonas sako, kad jaučiasi čia lyg namuose. Tiesa, jiedu mūsų mieste negyvena, yra apsistoję Klaipėdoje. Tai kaip jie atsi­rado šilališkių šokių kolektyve?

Iki karo Ukrainoje pradžios šeima gyveno nuosavame name Chersono mieste – Svetlana buvo renginių vedėja, Antonas turėjo savo autoservisą, augo sūnus.

„Buvome gana užimti, tad vis neatrasdavome laiko išvykti atostogų į kokią užsienio šalį. Esame iš tų šeimų, kurios gyveno labai sėsliai, rūpinamės kiekvienu savo šeimos nariu, todėl per visas šventes buriamės drauge. Dėl to ir prasidėjus karui stengėmės visi likti kartu“, – pasakoja Svet­lana.

Tačiau pirmosiomis rusų invazijos die­no­mis viską teko palikti, o, pasak Antono, tie vaizdai įstrigo visam likusiam gyvenimui. 

„Artimiausias kelias iki pasienio buvo atkirstas, teko važiuoti nuošaliais keliais daugiau nei 1100 kilometrų. Žinojau, kad man neleis išvykti iš Ukrainos, bet lydėjau šeimą iki pat pasienio. Atsimenu, kai susėdome į mašinas, galvoje sukosi mintis,

gal skubame, gal dar nebus viskas taip blo­gai. Tačiau buvo naktis, pažvelgiau į automobilio veidrodėlį ir pamačiau virš miesto skrendančius lėktuvus, netrukus jie numetė bombas, kažkas sprogo, užsidegė... Tada ir persmelkė aiškus suvokimas, kad reikia skubėti išgelbėti savo šeimą“, – dalijasi atsiminimais 35-erių ukrainietis.

Mantą susikrovė bei pasienio link dviem automobiliais pajudėjo ne tik Antonas, Svetlana ir jų 13-metis sūnus Artiomas, bet ir Svetlanos tėvai, brolio žmona su dviem vaikais (brolis tuo metu uždarbiavo Suomijoje). Privažiavus sieną, tėvas, kuriam tuomet buvo per 70 metų, staiga persigalvojo – nusprendė likti ginti Tėvynės. Liko ir Antonas. Tad prie automobilių vairo persėdo moterys: ir Svetlanai, ir jos brolienei tai buvo pirmas kartas, kai teko toks rimtas išbandymas. 

„Turėjau mobilųjį telefoną, navigaciją, riedėjome vos 30 km per valandą greičiu. Kelionė užtruko apie tris paras. Gerai atsimenu, kad į Lenkiją įvažiavome apie pusę dviejų nakties. Atrodė, pagaliau viskas, išsigelbėjome. Bet tada laukė kitas etapas, reikėjo nuspręsti, kur vykti. Pasirinkome Lietuvą, Klaipėdą, kur kažkada buvo dirbęs brolis. Teko pervažiuoti Lenkiją, kur mano telefonas tapo bevertis – nei mobilaus ryšio, nei navigacijos. Kelis kartus pasiklydome, vėliau supratome, jog sukame ratus... Laimei, atsirado gerų žmonių, patarė, kaip gauti nemokamą kortelę su navigacija, ir mes kovo 1-ąją pasiekėme Lietuvą“, – prisimena Svetlana.

Jų gimtasis Chersonas buvo okupuotas 2022-ųjų kovo 3 d.

Moterys kreipėsi humanitarinės pagalbos, ieškojo namų visai šeimai – juk atvyko trys moterys su trim vaikais.  

Tuo metu šilališkiai Raimondas ir Skaidrė Gedvilai, gyvenantys ir dirbantys Klaipėdoje, iki Rusijos karo Ukrainoje pradžios galvojo parduoti miesto centre turėtą kotedžą, nes persikėlė į erdvesnius namus.

„Jau pirmąją karo dieną, kai imta kalbėti, jog teks priglausti iš Ukrainos nuo karo bėgančius žmones, apsisprendėme, kad perleisime atliekamą namų valdą pabėgėliams. Tad rytojaus dieną jau vykau pasitikti šių žmonių. Jie išties yra puikūs, tarp mūsų užsimezgė glaudūs ryšiai, Antonas su Svetlana netgi juokauja, jog tapome tikra šeima. Tiesa, bėgdami nuo karo jie nepagalvojo, kad atvyko gyventi prie pat Rusijos – kai pasakėme, kad iki jų šalį užpuolusių okupantų nuo mūsų tėra vos trisdešimt kilometrų, išsigando“, – pasakoja R. Ged­vilas.

Ukrainiečiai tvirtina, kad juos ypač sujaudino lietuvių geraširdiškumas – šilališkiai jiems davė kur kas daugiau, nei buvo galima tikėtis: suteikė ne tik namus, bet ir rūpinosi kasdienybe. Raimondo akyse sublizga ašaros: paaiškėjo, jog Artiomas kelionės metu susirgo „Covidu“, o Lietuvoje dar nebuvo aišku, kaip suteikti medicinos paslaugas karo pabėgėliams. Tad šis laikas buvo labai neramus. Vėliau koronavirusas užklupo ir Raimondą su Skaidre. 

„Nežinau, kuo viskas būtų baigęsi, jeigu ne jiedu – ši šeima padarė viską, kad gyventume gerai, kad vaikas pasveiktų, kad gautume darbus. Iš pradžių su broliene dirbome gamykloje darbininkėmis. Darbas nebuvo lengvas, bet turėjome kabintis į gyvenimą. Po kurio laiko, kai stresas nuslūgo, brolio žmona su vaikais nusprendė išvykti pas vyrą (mano brolį) į Suomiją, o mano vyrui po pusmečio išpuolė galimybė atvykti pas mus į Klaipėdą“, – tikina Svetlana.

Jos sutuoktinis išvykti iš Ukrainos leidimą gavo, tačiau galimybių grįžti nebeliko.

„Leidimą išdavė kelionei tik viena kryptimi, jeigu nuspręsčiau grįžti, tektų eiti kariauti. Suprantu, jog dėl to sulauksiu kritikos, bet man svarbiausia yra šeima, padarysiu viską, kad ji būtų saugi“, – sako Antonas, dabar jau Lietuvoje vystantis savo verslą.

Autoservisą Klaipėdoje ukrainietis įkūrė ne be R. Gedvilo pagalbos.

„Norėjome, kad nuo karo baisumų pa­bėgę žmonės galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Todėl padedame, kuo galime. Svetlana iki šiol negali kalbėti apie Ukrainą be ašarų. Tačiau jie abu niekada nenorėjo gyventi iš pašalpų, kliautis tik parama. Ir kol pas mus gyveno vien moterys, jos demonstravo ryžtą už viską susimokėti pačios, visko pasiekti savo jėgomis. Šiandien abu jie turi savo verslus: Antonas įkūrė autoservisą „Amigo“ (net perkėlė tą patį pavadinimą, kurį buvo suteikęs savo įmonei Chersone), Svetlana atidarė manikiūro saloną. Jų tėvai, taip pat gyvenantys pas mus, jau pensinio amžiaus, nedirba. Antono autoservise įsidarbino ir jo brolis, kuris prieš karą taip pat dirbo kartu su juo“, – pasakoja S. ir R. Ged­vilai.

Jie pasirūpino ne tik ukrainiečių pastoge, bet ir laisvalaikiu. Raimondas su Skaidre jau seniai šoka Šilalės kultūros centro šokių kolektyve „Mainytinis“. Neapleido jo ir persikėlę į Klaipėdą – visada atvyksta į repeticijas, pasirodymus. Tad jiems kilo mintis pabandyti į lietuvių liaudies šokių sūkurį įtraukti ir ukrainiečių porą.

„Iš pradžių tokią „avantiūrą“ aptarėme su „Mainytinio“ vadove Laima And­rejauskiene, tik tada pakvietėme Svet­laną su Antonu. O jie tuo metu, kaip vėliau sužinojome, buvo užsirašę į tango kursus, tad mūsų siūlymas jiems patiko – jie norėjo šokti, prasmingai leisti laisvalaikį“, – apie ukrainiečių įsiliejimą į šokių kolektyvą pasakoja S. Gedvilienė.

Svetlana ir Antonas, prieš atvykdami į Lietuvą, nieko apie ją nežinojo, tad ką jau kalbėti apie mūsų tautinius šokius. 

„Net polkos pas mus nešoka – šis šokis labiau žinomas Vakarų Ukrainoje, o mes – iš Pietų. Mūsų tautiniai šokiai gerokai skiriasi nuo jūsiškių, pas mus daugiau judesio. Kol kas sunku pasakyti, kaip mums sekasi, bet tikiu, kad tik­rai išmoksime, nes mes stengiamės“, – prisipažįsta ukrainiečiai.

Stengiasi jie išmokti ir lietuvių kalbą – mokosi po kiekvienos repeticijos ir yra pasirengę kalbėti lietuviškai. Ir labiausiai apgailestauja, kad nesurado sūnui lietuviškos mokyklos – Klaipėdoje berniukas lanko rusakalbių mokyklą. 

„Iš pradžių sūnus vis teiraudavosi, ka­­da grįšim į namus. Dabar apsiprato, susirado naujų draugų ir apie išvykimą iš Klaipėdos nebekalba. Nelabai ir bėra kur grįžti. Dar yra ten likusių kaimynų, pabendraujame su jais, jie sako, jog mūsų puoselėtas namas virto vaiduok­liu be langų, garažą susprogdino, nebėra ir trijų buvusių vyro bendradarbių, kuriuos pražudė dronas... Todėl net ir Klaipėdoje būna momentų, kai praskrendantys lėktuvai sukelia šiurpulį, ką bekalbėti apie pavojaus sirenas – net bėgau pas Raimondą su Skaidre, maniau, kad prasidėjo karas“, – pasakoja Svetlana.

Ukrainiečiai neabejoja, kad anksčiau ar vėliau jie būtinai grįš ten, iš kur pabėgo. Tačiau kol kas negalvoja, kas jų laukia, kokia bus ukrainiečių tautos ateitis. Dauguma žmonių liko sužaloti (ne tik fiziškai), sunkus bus ir tarpusavio santykis tarp per karą likusiųjų bei šalį palikusiųjų. Todėl dabar šeimos namai – Lietuvoje, Klaipėdoje. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų asmeninio archyvo nuotr.

Gruodžio 2-3 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose pristatoma komiškos operos „Meilės eliksyras“ kamerinės versijos premjera, kurią Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatė spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas, italas Carmelo Giuseppe Longo bei jaunosios kartos operos režisierė Karina Novikova.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje „Meilės eliksyras“ užgimė neįprastu būdu: dar ankstyvą rudenį kamerinės operos ištraukos pristatytos uostamiesčio mokyklose, jaunimas aktyviai diskutavo apie meilę su Klaipėdos pedagoginio psichologinio centro psichologe. Ir „Meilės eliksyras“ sulaukė tokio didžiulio publikos susidomėjimo, kad išgraibstyti visi bilietai ne tik į premjerinius spektaklius, bet ir generalinę repeticiją, tačiau dar yra bilietų į sausio 25 dienos spektaklį.

Statyti „Meilės eliksyrą“, kurio veiksmas labiau siesis su nūdiena nei su XVII a. Baskijos provincijos realijomis, Klaipėdos muzikiniame muzikiniame teatre ėmėsi režisierė Karina Novikova. Tiesa, šįkart jis bus kameriškesnis, skirtas rodyti nedidelėse salėse, kuriose ryšys su publika artimesnis, o gal net intymesnis, tad ypač parankus skleistis meilės temai.

Režisierės teigimu, 1832 metais sukurta opera skamba taip, lyg būtų paimta iš mūsų laikų psichoterapeuto užrašų ar „Netflix“ serialo.

„Kuriant spektaklį man įdomu panagrinėti, kas atsitinka, kai susikerta du požiūriai į meilę – hedonistinis ir romantinis. Pirmajam atstovauja Adina, kuriai meilė yra lengva pramoga: gerbėjų gausa gražina jos gyvenimą ir svaigina potyrių pilnatve. Kitas, kuriuo nuoširdžiai tiki Nemorinas – tai požiūris į meilę kaip į stipriausią, visą žmogaus esybę užvaldantį, gyvenimą keičiantį, nuolat auginamą jausmą. Jų meilės istorija yra apie toksiškus santykius, manipuliacijas, nepasitikėjimą savimi ar pavargimą nuo savęs, desperaciją. Opera baigiasi laimingai, bet kažin ar norėtumėm matyti jos tęsinį, nes viskas jų santykiuose labai trapu. Man labai svarbu atrasti santykį tarp pramoginių ir draminių komedijos elementų, nevengiant ekspresijos ir tuo pačiu išryškinant labai jautrią pagrindinę istoriją. Muzikoje gausu vaizduotę išlaisvinančios, prie realizmo ir buities nepririšančios medžiagos“, - sako K. Novikova.

Režisierė, kuriai labai svarbus ir vizualusis jos statomų veikalų dėmuo, pati ėmėsi kurti ryškiaspalves spektaklio dekoracijas. Jai talkino kostiumų dizainerė Augustė Zukaitė, grimo dailininkė Aira Braždienė ir choreografė Daria Verovka.

Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas – iš Italijos kilęs KVMT koncertmeisteris Carmelo Giuseppe Longo, kuriam teko užduotis parengti glaustesnį operos medžiagos variantą sumažintam orkestrui ir merginų ansambliui vietoje mišraus choro.

„Meilės eliksyre“ dainuos daug jaunų teatro solistų, kurie bandys publiką sužavėti jaunystės energija bei noru kurti. Nemorino partiją ruošia Eimantas Bešėnas, Giedrius Gečys ir Tadas Jakas, Adinos – Beata Ignatavičiūtė, Gabrielė Jevsejevaitė, Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė, Belkarolės – Farshad Abbasabadi, Martynas Stankevičius, Dulkamaros – Evert Sooster, Šarūnas Šapalas, Vilius Trakys, Džanetos - Judita Butkytė, Emilia Janina Kozlovska, Notaro – Emilis Valys. Merginų chore dainuos Oksana Auškalnytė - Mockuvienė, Loreta Bizauskė, Lina Čarienė, Lina Lukauskienė, Dina Mataitienė, Saulė Narvydienė, Ernesta Stankutė, Vitalija Trinkė, kareiviais taps - Šarūnas Juškevičius, Mantas Meškauskas, Germanas Urbonavičius, Gytis Šimelionis, Raidas Mikovičius, Jonas Tomkevičius, Vytautas Valys (jaunesnysis), Brayan Steven Valencia Sarmiento. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro kamerinė grupė.

Viskas skambės lengvai, saulėtai, bet intensyviai. „Publikos laukia „stogą raunantis“ vakaras su gruziniškomis vestuvėmis, ryškiomis spalvomis ir jautria meilės istorija!“ – žada režisierė K. Novikova.

KVMT inform.

Seimo nario Jono Gu­dausko iniciaty­va Šilalėje lankėsi jo kolega Vigilijus Juk­na, žemės ūkio viceministras Vytautas Abukauskas, kuruojantis veterina­rijos, ūkinių gyvūnų gerovės, veis­lininkystės bei genofondo ir ge­netinės įvai­rovės iš­saugojimo sritis, UAB „Pieno tyrimai“ bei VĮ Že­mės ūkio duomenų centro atstovai. Į susitikimą ŽŪK „Ši­lalės Agro“ salėje bu­­vo pakviesti savivaldybės Kaimo rei­kalų ir aplinkosaugos skyriaus specialistai, pieno ūkių ats­tovai. Pagrindinė te­­ma – pieninių gyvulių produktyvumo tyrimo sis­temos efektyvumo didinimas.

Aldona BIELICIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90

Praėjusią kadenciją pradėję kalbėti apie tai, kad vietinės reikšmės kelių priežiūra yra brangi ir neretai, ypa­tingai – žiemą, stringa dėl to, jog seniūnijos neva neturi savo technikos, rajono politikai nuomonės nekeičia, o pernai pradėtas seniūnijų aprūpinimo traktoriais „projektas“ šiemet vyksta dar intensyviau: praėjusią vasarą įsigiję vieną traktorių, šiais metais rajono savivaldybės valdininkai vos per pusmetį nupirko dar tris. Tiesa, panašu, kad ne visi pirkiniai džiugina naujuosius jų savininkus.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Savivaldybės nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90

Maidano 10-metis, kurį pa­minė­jome lapkričio 21 d., tėra sutartinis to nepaprastai karšto ukrainiečių pa­kilimo, siekusio išsivaduoti iš so­vietinio diktato, pavadinimas. Nuo pat 2004 m. Oranžinės revoliu­ci­jos rusenęs žaizdras pagaliau iš­si­ver­žė lyg ugnikalnis ir nušlavė ne­­ken­čiamą prorusišką prezidento Vik­to­ro Janukovyčiaus režimą.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90

Lygiai prieš metus paskelbęs, kad planuoja statyti 18 sublokuotų individualių namų, verslininkas Dainius Ber­gelis sulaukė didžiulio susidomėjimo. Nors tada galėjo tik ranka parodyti į ganyklas, kuriose planavo statybas, visi suprato, jog toks nekilnojamojo turto vystymo projektas Šilalėje, kur būstų labai trūksta, yra perspektyvus. Įkurtuvės šiame kvartale dar nešvenčiamos, tačiau pirmieji penki namai jau baigiami statyti, o verslininkas tikina, jog rezervuotų būstų yra dar daugiau.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS ir statytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90

Tarp trijų šiemet Kultūros ministerijos premijomis apdovanotų kultūros centrų yra ir Šilalės kultūros centras. Mūsų krašto kultūros puoselėtojams, jos propaguotojams pre­mija skirta už pastarųjų penkerių metų aktyvią veiklą, mėgėjų meno ir dainų švenčių tra­dicijų puoselėjimą bei sklaidą, etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo po­pu­liarinimą.

„Šilalės artojo“ inform.

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90